- Na jeigu nori žinoti tai skiriamės ne mano noru. Tavo tėvas rado kitą, jaunesne. Jis mane palieka dėl kitos moters.

- Taip ir galvojau, jog čia įsivėlęs romanas. Kaip jautiesi?

- Būna ir geriau. Tačiau nepergyvenk, kaip nors susitaikysiu. Jau seniai mūsų santykiai nėra tobuli. Daugelį metų nejaučiam viens kitam meilės. Tik buitis ir tu mus jungei. Taip ir maniau, kad anksčiau ar vėliau išsiskirsim. Ir štai atėjo laikas. – pasakė ji šaltai.

- Kalbi it tai būtų taip paprasta. Tarsi tie dvidešimt kartu nugyventų metų jums nieko nereiškė. Negi nemyli tėvo?

- Meilė labai sudėtingas dalykas, dukryt. Išvis kai kas net abejoja ar ji egzistuoja.

Sutrikau. Mamai nederėtų taip su manim kalbėti. Ji verčia mane nusivilti šiuo magišku jausmu.

- Tu taip kalbi tik todėl, kad nusivylei meile. Aš pavyzdžiui šventai tikiu, jog ji egzistuoja. Gyvas to pavyzdys yra mano meilė Tomui. Jis irgi mane myli. Dėl to, mamyt, nesutinku su tavim. Meilė yra, tačiau ne kiekvienas ja patiria. Reikia mokėti mylėti.

- Rasa, esi jau nemaža mergaitė, dėl to noriu su tavim kalbėti kaip su suaugusia. Taip, tu teisi, tai kas vyksta tarp jūsų su Tomu yra tiesiog neįtikėtina. Džiaugiuosi dėl tavęs. Jaunystėje visi mūsų pojūčiai patys tyriausi ir aštriausi, dėl to mėgaukis jais. Tačiau suaugusiųjų pasaulyje ne viskas taip paprasta kaip jums, paaugliams.

- Na ir kas gi pas suaugusius tokio nepaprasto? Tai, kad jie gyvena kartu? Tai, kad jie turi vaikų, kurie dar labiau juos jungia? – kalbėjau ironiškai.

- Kartais mes esame taip smarkiai atitolę nuo jausmų. Tas laukinis pasaulis ir greiti tempai, mintys kaip išlaikyti šeimą. Mes neturime laiko meilei. Dažnai mus užvaldo rutina. Mes pamirštame kaip reikia mylėti. Kartais suaugusiems trūksta tos tyros vaikiškos aistros. Tų gyvų jausmų, kurie pulsuoja kiekvieno paauglio kūne. Suaugusiųjų pojūčiai dažnai yra atbukę. Tai didžiausia mūsų problema.

- Bet gi suaugę yra patys kalti, kad jiems šitaip. Pavyzdžiui, nepamenu kada mačiau jūs einant į pasimatymą. Niekada nebuvot išvykę kur nors atostogauti. Kartu esate tik namie ir viskas. Ir kaip galima tikėtis, jog gyvenant tokį gyvenimą jis kam nors iš pusių nepabos ir ji neuždės tam tašką? Meilė nėra paprastas jausmas, kuris visą laiką lydi poras. Meilei taip pat reikia pastangų kaip ir bet kam kitam mūsų gyvenime. – su užsidegimu kalbėjau aš.

Motina šyptelėjo sutrikusi. Matyt, ji nesitikėjo, kad taip smarkiai ginsiu šį jausmą.

- Taip, iš dalies esi teisi. Iš tikrųjų seniai su tėvu nebuvome niekur išėję dviese. Tačiau tai vėlgi tik dėl to, kad sunkiai dirbame ir mūsų galvose vien tik mintys kaip išlaikyti šeimą. O darbas išvargina ir niekur nesinori eiti. Matai tik namus ir viskas.

- Mama, manau tai tik kvaili pasiteisinimai. Nesame skurdi šeima, kad taip būtų. Taip, sutinku, abu esate atsidavę darbui ir dirbate sunkiai. Dažnai matau jus grįžtant iš darbo daug vėliau nei turėčiau matyti. Tačiau jeigu būtumėt norėję puoselėti ir vystyti santykius, stengtumėtės tą daryti. O aš asmeniškai tų pastangų nepastebėjau. Nors dėl to galbūt kaltas tėvas. Jis turėjo tave kviesti į pasimatymus.   

- Dėl mūsų skyrybų yra kalta ta moteris, ta šeimų ardytoja, kuri drįso prasidėti su vedusiu vyru. – kalbėjo ji piktai.

Nenorėjau daugiau ginčytis ir diskutuoti su mama. Mūsų požiūriai yra per daug skirtingi. Kai tėvas jai pasakė apie kitą moterį, ji nusivylė meile. Visą kaltę ji verčia tai moteriai, tačiau aš manau, kad dėl skyrybų kalčiausia yra tik ji ir tėvas. Mano tėvas nėra kvailas ar paleistuvis. Jeigu tarp jų ir mamos santykiai būtų geri jis niekada neitų į kairę. Tačiau, matyt, jie buvo per daug pasinėrė į darbus ir buitį, visiškai pamiršę apie tai, kad būtent meilė suka pasaulį ratu. Jie atsibodo vienas kitam. O ta moteris galbūt tik pagreitino skyrybas. Jei tos moters nebūtų, jie ir toliau gyventų nelaimingą gyvenimą su mama kol kažkokia kita priežastis vis tiek juos išskirtų. Jie patys padėjo kryžių vienas kito santykiams nesistengdami jų puoselėti.   

Kad ir kaip ten būtų, nežinau visų faktų apie jų skyrybas. Dėl to mano nuomonė gali būti ir klaidinga. Juk tėvai man nieko nepasakoja, ką jau kalbėti apie smulkmenas. Tačiau aš ir nenoriu to žinoti. Nors ir esu jų dukra, tai ne mano reikalas. Nenoriu savęs traumuoti ir veltis į jų skyrybas. Man ir taip sunku. Tuo labiau dabar, kai ir mano paties meilės fronte ne geriausi laikai. Aš jau ne maža mergaitė, dėl to žinau, kad dauguma vedybų sužlunga. Tačiau visada norisi, kad būtent tau nereikėtų susidurti iš arti su šia tragedija. Deja gyvenimas kartais būna žiaurus. Visgi, nors jie jau greitu metu gyvens atskirai ir man teks matyti tėvą vis rečiau, mylėsiu juos abu lygiai taip pat, kaip ir mylėjau anksčiau.

Laukite tęsinio