DELFI BLOGAS - donskis » Įrašai » L. Donskio blogas. Ištikimybė ir išdavystė

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
donskis

L. Donskio blogas. Ištikimybė ir išdavystė

Ketvirtadienis, 2012-03-29 13:11 Be temos | 76 komentarų

Mes gyvename situacinio, nuolatos save išmontuojančio ir vėl desperatiškai mėginančio surinkti žmogaus epochoje. Ernestas Gellneris taikliai modernybės herojų pakrikštijo moduliniu žmogumi, primenančiu modulinius baldus, kurie Anglijoje buvo paklausūs praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje. Jų esmė buvo paprasta: baldus buvo galima surinkti ir sumontuoti kaip tik nori. Jei finansinės galimybės leido, galėjai pirkti tiek sandų, kad jų pakaktų stalui, kėdėms ir spintoms, o jei jos buvo kuklios, buvo galima iš mažesnio tų pačių sandų kiekio susikonstruoti tik lovą. Nieko fiksuoto ten nebuvo, viskas galėjo radikaliai pasikeisti jau sekančią dieną.

Anot Gellnerio, modulinių baldų likimas ištiko moderniojo žmogaus tapatybę. Ją galima fabrikuoti kaip tik nori. Viena vertus, tai modernybės projekto ir didžiojo jos pažado dalis – žmogus niekam nebepriklauso visa savo asmenybe ir visą savo gyvenimą, todėl laisvai renkasi bendrystės formas, organizacijas ir asociacijas. Jei nuomojiesi butą ir jo savininkui esi sumokėjęs visus nuomos mokesčius, o po to nusprendi išsinuomoti kitą butą, tokio apsisprendimo niekas nepalaikys lojalumo stoka ar juolab išdavyste. Ta pati logika galioja dalyvavimui draugijose ir asociacijose – juk laisvai į jas atėjai ir lygiai taip pat nesiteisindamas, be jokios stigmos ar nešlovės gali iš jų pasitraukti.

Paradoksaliu būdu gyvenimo formų, socialinės aplinkos ir partnerių pasirinkimo unikalumo išnykimas iš mūsų gyvenimo sukėlė perversmą moderniojo žmogaus gyvenime. Jei narystė klube ar bendruomenėje yra nefiksuota ir laisvai keičiama, į mūsų gyvenimą neišvengiamai ateina dalykai, kurių mes gal ir nenorėjome – bet jie yra modernybės paketo dalis. Take it or leave it. Su moduline ir laisvai kuriama, sukuriama bei perkuriama tapatybe atkeliauja ir nenumaldomas mūsų tarpusavio pakeičiamumo faktas. Jokia institucija nėra tavo pagal fundamentalų ir vienkartinį etinį pasirinkimą. Tautoje atsiduriama arba pagal nutylėjimą (by default – šito nesvarsčius ir patogiai pabėgus nuo bet kokios labiau kankinančios ir egzistencinio atsako reikalaujančios dilemos), arba pasirinkus ją kaip atminties ir sentimento bendruomenės projektą – sumainant vaizduotės žiedus ir sujungiant savo biografiją su kažko didesnio už tave istorija.

Gellneris XIX amžiaus modulinį žmogų atvirai vadino nacionalistu. Liberalus projektas ilgai buvo ištikimas nacionalizmo draugas, o gal net brolis, tik vėliau jie fundamentaliai susipyko, kada socialdarvinizmo ir rasizmo paveikti radikalūs nacionalistai pradėjo iš nacionalizmo šalinti jo gražų romantinį komponentą ir vis labiau įtikinėti, kad už tautos slypi ne pasiryžimas kovoti ir mirti už žmoniją suartinantį ir sutelkiantį laisvės idealą bei pasidygėjimą imperijomis, o biologinis principas, kraujo ir dirvos lemtis, kurios nepermaldaus ir gražiausias kalbos vartojimas, kultūrinė ištikimybė ir atsidavimas krašto laisvės ir gerovės idealui. Nacionalizmas suardė imperijas, sugriovė monarchijas ir sudavė malonės smūgį europinei aristokratijai – senoji Europa nustojo egzistuoti, kai tik pasidarė aišku, jog didinga Europos kultūra buvo statoma ant imperinės galios, tradicijos ir tikėjimo sąjungos pamatų, kurie akivaizdžiai reiškė kitų tautų ir šalių pavergimą.

Sykiu modulinio žmogaus epocha pagamino socialines, politines ir kultūrines kaukes, kurios dangstė tamsiąją modernybės pusę. Su laisve ateina socialinis mobilumas ir galimybė susisaistyti ne per luomą, tikėjimą ir įstatymus – t.y. lojalumą klasikine šios sąvokos prasme (buvimą šiapus, o ne anapus juridinės ir politinės erdvės), o per kalbą, tą pačią skaitomą spaudą, kolektyvinės atminties trajektorijas, teritorinį – nebe regioninį ir lokalinį, o valstybinį-teritorinį – ir istorinį sentimentą.

Tai dar ir naujieji viešumos polemikai ir žurnalistai, kurie išranda ne tik praeities formas, bet ir savo tariamą priklausomybę paprastam žmogui – nors neretai rafinuoto kairiojo žurnalisto arba konservatyvaus ir aukštos kilmės istoriko kalbėjimas apie paprastą žmogų yra ne kas kita, o solidarumo fabrikavimas ir ieškojimas savyje, sykiu mėginant įtikinti save, kad ieškai tiesos ir už ją kovoji. O kas yra istorija ne istorikui? Ar ne kažkas panašaus į tą, kuo ginčai dėl doktrinos virsta ne kanono teisės žinovui ir teologui, o paprastam, statistiniam žmogui?

Kitaip tariant, džinas išleistas iš butelio. Gali tapti kuo nori. Tauta yra pasirenkama, lygiai kaip ir bet kokia kita pamatinė moderniosios tapatybės forma. Iš čia Zygmunto Baumano įžvalga, kad kuo labiau menksta mūsų bendrystės galios ir susisaistymo kultūra, tuo įnirtingiau mes ieškome savo tapatybės. O juk žmogaus esmė nėra savęs apibrėžimas. Jei pakertamas mūsų socialumas ir nebelieka bendrystės galių, tapatybė tampa beprasmėmis kaukės paieškomis. Juk ji įgyja prasmę tik ryšio su kitu žmogumi dėka. Galiausiai tapatybė nėra tai, ką mes apie save galvojame. Tapatybė yra mūsų trapi svajonė apie panašumą į tuos, su kuriais nori tapatintis, ir sykiu apie savo unikalius skirtumus nuo jų. Tapatybė – ir tai, ką apie mus svajoja, mąsto ir kalba kiti.

Todėl be modulinio žmogaus minėtina dar viena puiki modernybės metafora, o gal veikiau ištisas siužetas. Tai Don Žuanas, kurį Zygmuntas Baumanas laiko tikruoju modernybės herojumi. Chi son’io tu non saprai (italų k. – kas aš esu, tu nesužinosi) – šie Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos Don Giovanni žodžiai, kurių autorius yra operos libreto kūrėjas Lorenzo Da Ponte (jo versija byloja, kad Don Žuanas suartėjo su dviem tūkstančiais moterų), atveria egzistencinės moderniojo manipuliatoriaus asimetrijos esmę. Tu manęs nepamatysi, nes aš pasitrauksiu ir paliksiu tave, kai man bus nebesaugu likti su tavimi ir atverti pernelyg daug savęs ir savo maskuojamos kančios arba silpnumo. Kas aš, tu niekada nesužinosi, bet aš viską sužinosiu apie tave (žinoma, tai tragiška vyro iliuzija – nieko jis nesužino apie moterį, viskas, ką jis pajėgia padaryti – tai įskaudinti ją ir paversti ją nelaiminga).

Tai nėra Charles’io Baudelaire’o po miestą klajojančio, jį patirti siekiančio ir intensyvius, aistringus, deginančius arba drovius ir trumpus žvilgsnius budriai ir godžiai sekančio, medžiojančio stebėtojo ir svajotojo (flâneur) svajonė (baigiamoji strofa iš Paslaptingajai nepažįstamajai: „Kas tu esi? Kas aš – tu nežinai/Bet aš tave mylėčiau amžinai“). Tai baimė būti pažintam, atpažintam dėl to, kad tu rengiesi išdavystei, todėl negali atverti savo kortų. Kita vertus, tai baimė sustabdyti kaitą ir paieškas. Juk Don Žuanas sutapatina laimę su kaita – jis ieško tobulo grožio moters, vadinasi, bet koks ilgesnis ryšys su ja ir įdėmesnis žvilgsnis į ją anksčiau ar vėliau pasės abejonę, ar kur nors čia pat nėra dar gražesnės. Todėl laimė – tai laimė būti greitam, efektyviam, neatpažintam ir, visų svarbiausia, nesaistom jokių gilesnių įsipareigojimų.

Pasak Baumano, Don Žuanas yra modernybės herojus, nes jam laimė ir buvimo prasmė – tai greitis, kaita, nepastovumas ir galimybė nuolat viską pradėti iš pradžių – tarsi žmonių santykiuose būtų galima pelnyti kažką prasminga be nuolatinio kalbėjimo, jausmo dalyvavimo, bendravimo ir savęs atidavimo. Don Žuanas – greito, intensyvaus, stipraus išgyvenimo, malonumo ir suviliojimo (t.y. manipuliacijos ir svetimo pasitikėjimo išnaudojimo) herojus.

Štai čia mes atsiduriame prieš iškeltąjį klausimą apie tai, kuo tampa arba, tiksliau tariant, kas mūsų epochoje lieka iš tokių fundamentalių dalykų kaip ištikimybė ir išdavystė. Pradėkime nuo to, kad egzistuoja ir viena, ir kita, tik vis sunkiau darosi šias pamatines žmogiškojo ryšio formas aiškiai atpažinti, įvardinti ir nusakyti. Kodėl? Todėl, kad šios sąvokos nebesukrečia. Jos palieka mus be jokių gilesnių išgyvenimų. Jos – it karalius Lyras, išdalijęs savo turtą ir galią dviem vyresniosioms savo dukterims Gonerilei ir Reganai, išsižadėjęs vienintelės autentiškos būtybės savo šeimoje, jauniausiosios dukters Kordelijos, ir galiausiai likęs tik su savo juokdariu.

Situacinio, nuolat save ir savo pasakojimą apie save (arba savo kilmės legendą) keičiančio žmogaus epochoje ištikimybė tampa kažkuo nejaukiai moralizatorišku, senamadišku, rigidišku, neveikiančiu, tik komplikuojančiu gyvenimą. Iš čia ir negebėjimas įžvelgti ištikimybės gelmę. Juk ištikimybė – tai ne silpnumas, rizikos ir permainų baimė, kaip neabejotinai pagalvotų verslo guru paskaitų ir madingų žurnalų suformuoti nūdienos žmonės, o priešingai – stiprybė likti atspariam pavojingo savęs atidengimo sau pačiam ir galutinio savęs pažinimo atžvilgiu.

Ištikimybė remiasi giliu paradoksu ir sykiu antidonžuaniška egzistencine asimetrija: tai drąsa atverti savo silpnumą ir ribotumą mylimam žmogui, sykiu nenorint išvysti savo menkystės, kurią provokuotų begalinė kaita. Kitaip tariant, tai susilaikymas nuo tik į save patį nukreiptos intensyvios kaitos, kuri deformuotų charakterį ir meilės ar draugystės pagrindus. Tai atsispyrimas kaitai ir naujiems intensyviems išgyvenimams, kurie mūsų populiariojoje kultūroje jau seniai suvokiami kaip raktas į laimę.

Ištikimybės ir meilės formulė yra tokia: tu būtinai sužinosi mano vardą ir viską apie mane, tik aš nesu tikras, ar aš viską noriu žinoti pats apie save, jei tas savęs pažinimas įvyks be tavęs. Jei su tavimi – aš pasirengęs. Bet aš nenoriu pamatyti save ne tavo, o svetimo žmogaus akimis. Meilė – tai noras ir svajonė save išvysti mylimosios arba mylimojo akimis.

Sandro Botticelli per savo modelį Simonettą Vespucci apie meilę pasakytų: „Myliu tą, ką įamžinu, nuo ko žmonija negalės atplėšti akių, ką ji pamatys mano akimis“. Pedras Almodóvaras prabiltų savo kino kalba: „Myliu tą, kam noriu kalbėti – ką pamatęs, negaliu nustoti kalbėjęs“. Spėju, kad Davidas Lynchas meilę nusakytų taip: „Myliu tą, su kuo noriu juokauti, kieno šypseną svajoju pamatyti, kieno juoką noriu išgirsti“.

Ištikimybė – noras kalbėti, juokauti ir atverti save bei mus supantį pasaulį kartu su pasirinktu žmogumi. Ne vienam, ne su kitu, o būtent su mylimu žmogumi. Ištikimybė – šito pasaulio atradimo kartu strategija. Milanas Kundera rašė, kad būti – reiškia, egzistuoti akyse to(s), ką myli. Išdavystė – kapituliacija, pasidavimas, nesėkmė ir pralaimėjimas savyje atveriant geresnę ir autentišką būtybę su vienu žmogumi. Arba išdavystė tampa pralaimėjimu išsigandus, kad netrukus bus atvertas tavo silpnumas, kurį tu iš visų jėgų mėginai maskuoti. Tada gelbsti trumpalaikiai epizodai – kuo mažiau ir trumpiau būni su atsitiktiniais partneriais (net jei juos vadintume draugais ir mylimaisiais), tuo lengviau maskuoti mūsų negebėjimą megzti ilgalaikius santykius, kurie pagrįsti sunkiu darbu su savimi.

Žmogaus nepažinumas (tiksliau atsisakymas jį pažinti tik kaip fizinį objektą ar gamtos dalį – be jo paties laisvo dalyvavimo), tikėjimas, kad Dievas žmoguje reiškiasi per ryšį, meilę, draugystę, bendrystės galias ir socialumą, ir yra tas impulsas, kuris verčia mus sustoti ir nieko daugiau nebeieškoti. Pačia gražiausia tampa mylima moteris, o ne ta, kurios žvilgsnis dar neužkliuvo už tavęs, kurios tu dar nepamatei minioje, fantazija apie kurią dar nesujaukė tavo sielos. Kitą atsisakai iki galo pažinti, nes tai tas pats, kas tikėti, jog gali pažinti Dievą – mes juk Jo kūriniai.

Gali pažinti tik savo tekstą ar kūrinį – arba apskritai žmonijos sukurtas kultūros ir istorijos formas, kaip XVIII a. manė Giambattista Vico, netikėjęs, jog dekartiškasis pasaulio pažinimo projektas apsivainikuos sėkme ir atneš laimę žmonėms. Ne matematika ir siekis pažinti gamtą, o žmogaus socialumo paslapties įspėjimas per kalbą, politiką, retoriką, literatūrą, ritualą ir menus taps keliu į save. Mes negalime pažinti savęs kaip Dievo kūrinio. Mes galime tik interpretuoti savo pačių kūrinius. Kad ir kaip būtų, Dievas mumyse slypi kaip mūsų bendrystės galios ir socialumas; meilė ir ištikimybė yra Jo kalba mumyse. Bet negali tikėtis žinoti visko apie žmogų ir manyti, jog gali jį iki galo pažinti, nes tuo sunaikini jo laisvę ir unikalumą. Be to, žmogus turi teisę į neliečiamybę ir tai, ko jis niekam niekada nenori atverti – į paslaptį, į tai, kas niekada neturėtų būti verbalizuojama ir aptarinėjama.

Ne veltui Bruno Bettelheimas naujai interpretavo Charles’io Perrault pasaką Mėlynbarzdis spėdamas, kad už žiaurios bausmės ar keršto slypi išdavystės drama. Neliečiamasis kambarys, anot jo – tai kažkas, ko negalima peržengti, kur negalima įeiti nepažeidžiant kito žmogaus orumo erdvės. Negalima visko žinoti apie kitą asmenį, nes tai sunaikina jo asmenybės integralumą, laisvę ir neliečiamybę, o sykiu deformuoja mūsų pačių santykį su kitu žmogumi. Bettelheimas spėjo, kad už Mėlynbarzdžio kambario slypi neištikimybės ir išdavystės drama, kad išdavystė yra darymas to, kas pasako apie mus ir kitą žmogų neleistinus dalykus ir kas apnuogina mumyse jėgas bei impulsus, kuriuos išmintingas ir doras žmogus slopina savyje.

Negalima ir pavojinga viską žinoti apie kitą. Kaip ir apie save. Jei nori pažinti save, šitą prasminga daryti tik su kitu ir per kitą, stebint ir dalyvaujant kitam – kitaip tariant, per meilę. Savęs pažinimas izoliuojant save nuo kito gimdo proto ir vaizduotės monstrus. Kito pažinimas norint likti nežinomam ir nematomam sunaikina simpatiją ir užuojautą žmogui. Jei nori pažinti kitą žmogų, galima šito siekti tik per empatija, įsijautimą ir meilę, bet ne per kito žmogaus pavertimą stebėjimo lauku, empiriniais duomenimis ar doktrinos įrankiu. Jei myli – atsisakyk kai ką žinoti apie mylimąją (-jį). Tai Don Žuano esmę paneigiantis impulsas. Tiesiog išmintingas žmogus sąmoningai nenori visko sužinoti apie save be savo mylimų žmonių dalyvavimo. Juk be meilės ir mylinčiųjų savyje atrasi monstrą – anksčiau ar vėliau.

Bet Don Žuanas lieka svetimas šitai moralinei logikai. Chi son’io tu non saprai. Aš žinau, o tu – ne. Aš patiriu, o tu – ne. Aš tave matau, o tu manęs – ne. Aš siekiu kito žmogaus atsivėrimo ir apsinuoginimo neatiduodamas nė kruopelės savęs ir neatverdamas nei savo jausmo, nei skausmo, nei tikrosios būsenos, o galiausiai gal net ir vardo. Galios asimetrija, užsimaskavusi aistra. Siekis įsprausti į kategoriją arba patalpinti į kolekciją sukuriant jausmo iliuziją ir aistros legendą. Jausmo ir aistros nepatyrimas simuliuojant jų turėjimą ir praradimą – visa tai moderniosios ambivalencijos formos, kurias galime rasti Don Žuano klajojančiame siužete ir jo vėlesnėse interpretacijose, jau nutolusiose nuo Tirso de Molinos originaliosios jo versijos ir viduramžiškų šios legendos pirmtakių.

Stefanas Zweigas savo įžvalgioje esė apie Don Žuaną ir Giacomo Casanovą įtikinančiai atvėrė šių Europos kultūrinių (anti)herojų nesutaikomus skirtumus. Don Žuanas kolekcionuoja moteris ir joms nejaučia meilės, jam svarbu įtvirtinti užkariavimo, disponavimo kitu žmogumi, naudojimusi svetimu kūnu ir fiziniu grožiu santykį – disponavimo ir manipuliavimo santykį. O Casanova, anot Zweigo, nuoširdžiai susižavi moterimis ir priverčia jas pasijusti karalienėmis – jis nuoširdžiai tiki, kad įsimylėjo jas ir stengiasi suteikti moteriai kuo daugiau džiaugsmo ir malonumų. Casanova – tiesiog tobulas meilužis ir trumpalaikių santykių virtuozas. Don Žuanas taip pat mezga trumpalaikius ryšius ir po to greitai traukiasi, bet jis nieko nepamilsta ir niekas nesuvirpa jo sieloje skiriantis su moterimi.

Jie abu – modernybės herojai, nes meistriškai konstruoja trumpalaikius santykius. Ironiška, kad mums šiandien tenka telktis vadybininkus, administratorius, komunikacijos specialistus ir prodiuserius, kad jie sukurtų trumpalaikio sužavėjimo ir patikimo dideliam žmonių kiekiui stebuklą – Don Žuanas ir Casanova buvo šitos trumpalaikių santykių technikos protagonistai ir klasikai. Bet, kaip matome, kiekvienas savaip.

Negalima visko sužinoti apie save ir savo ateitį. Savosios lemties sužinojimas pražudo škotų karį ir didiką Makbetą. Williamo Shakespeare’o tragedijos pagrindinis veikėjas – jei tik ne laumių ištarmė – nepasuktų į nusikaltimo kelią vardan karūnos ir galios. Sykiu neišduotų savo karaliaus Dunkano ir ginklo brolio, artimiausio draugo Banko. Savo lemties sužinojimas arba noras save išmėginti ir viską sužinoti (mūsų populiariojoje kultūroje – viską patirti ir būti visų pamatytam tada, kai „viską patiri“) pražudo. Makbetas sužino savo lemtį be savo draugų, todėl jo vienatvė priveda jį prie tragiškos jų išdavystės. Juk draugai – tai aklos lemties alternatyva. O šiai alternatyvai Makbetui pritrūksta drąsos.

Mūsų dienų slaptosios tarnybos ir jų obsesija viską sužinoti ir po to sunaikinti žmones juos šantažuojant yra šėtoniškos temos Baroko literatūroje pavertimas tikrove. Pakanka prisiminti Juano Vélezo de Guevaros romaną El Diablo cojuelo (ispanų k. Šlubas velnias), kurio garsią versiją vėliau sukurs prancūzų rašytojas Alainas-René Le Sage’as savo kūriniu Le diable boiteux (prancūzų k. Šlubas velnias). Velnias šiuose romanuose žino viską, kas vyksta žmonių namuose, jis žino visas jų slapto ir intymaus gyvenimo detales – jausmus, išdavystes, niekšybes, nuodijimus dėl pinigų ir palikimo, klastą, bankroto ir sėkmės istorijas, lėbavimą, ištvirkavimą, meilės romanus. Velnias nuo mago burtų jį išgelbėjusiam studentui atveria visą naktinio Madrido gyvenimo panoramą.

Įdomu, kad XVII-XVIII a. intymaus gyvenimo ir privatumo atėmimas arba atvėrimas kitam atrodė šėtoniškas veiksmas. Mūsų dienomis žmonės patys džiaugsmingai šitą daro įvairiuose TV realybės šou arba tapę politikais, garsenybėmis, aukomis ir pagrindiniais skandalų personažais. Jei tikėsime moralinėmis Baroko literatūros implikacijomis, mes persiėmėme Šėtono „vertybėmis“ ir jomis gyvename net ir tada, kada užsiimame moderniosiomis egzorcizmo formomis ir smurtiniais metodais siekiame kitus atversti į savo tikėjimą.

Nuo Niccolò Machiavellio epochos įvyko tylus perversmas asmenybės tapsmo procese. Jei Tomo Akviniečio pateiktas tiesos kriterijus ir apibrėžimas (tikrovės ir proto atitikimas – adequatio rei et intellectus) dar veikė moksle ir filosofijoje, jis neabejotinai nustojo veikti praktiniame gyvenime ir politikoje, kur buvo nustota tikėti tuo, kad galia yra dieviškos kilmės ir kad politika savaime yra dorybės namai ir išminties forma. Machiavellio politinės minties sukeltas modernusis perversmas geriausiai įkūnytas jo sąvokoje verità effettuale – veiksminga tiesa (arba efektyvi tiesa). Tiesa tampa praktika. Ji virsta veiksmu. Teisus politikoje yra veiksmą generuojantis ir rezultatą pasiekiantis, o ne jį apibrėžiantis, artikuliuojantis, dorybės šviesoje kvestionuojantis ar klasikinio kanono kontekste egzaminuojantis žmogus.

Teisiu tampa išliekančią praktiką sukūręs, mintį veiksmu pavertęs, idėją institucionalizavęs politikas. Kaip jis šitą padarė – tai jau antrinis klausimas. Ne priemones teisinantis tikslas, o savo skeptikus ir kritikus iš visų istorijos laikotarpių ir įvairiausių kultūrų į tą pačią politikos ir gyvenimo formą įspraudęs veikėjas tampa teisiu, istoriniu ir nemirtingu. Tiesa yra tai, kas išlieka atmintyje, o nesėkmė pasmerkta mirti ir būti stigmatizuota kaip fiasko ir gėda. Išlikimas dorybės ir aukštesnės etikos sąskaita nuskamba kaip dar ankstyvasis moderniojo pasaulio balsas, kuris tik vėliau bus sušaržuotas socialdarvinistų ir rasistų kaip kovos už būvį simbolinis centras.

Valstybę centralizavęs ir savo oponentus išnaikinęs tironas tampa valstybės kūrėju ir tėvu, bet lygiai tą patį siekęs daryti, tik pralaimėjęs arba ne visus savo tikslus pasiekęs despotas nusipelno visuotinio pasmerkimo, pasidygėjimo ir aktyvios užmaršties. Valstybės perversmą ar revoliuciją sėkmingai įvykdžiusios jėgos tampa herojiškais sukilėliais prieš reakcingas, moraliai bankrutavusias institucijas, bet jei jos patiria nesėkmę, joms tenka viso labo tik suokalbininkų arba, pačiu geriausiu atveju, maištininkų vaidmuo ir negarbingas vardas. Gėdą ir stigmą sukelia ne dorybės išsižadėjimas, ne atsigręžimas į niekšybę ir atviras blogio pasirinkimas, o galios netekimas, jos neišlaikymas ir pralaimėjimas. Galia gerbiama, o silpnumas ar juolab bejėgiškumas nenusipelno atskiros filosofinės koncepcijos, status quo ir jėgos balanso peržiūrėjimo ir simpatijos. Tai paradigma, kurioje simpatiją ir užuojautą pelno tik nedalyvaujantieji galios sferoje – jei esi joje, tavęs laukia sėkmė arba mirtis ir išnykimas. Mirtis gali būti ir paprasčiausia užmarštis – tai juk vienas ir tas pats.

Todėl išdavystė šito moderniojo instrumentalizmo paradigmoje itin lengvai pateisinama: jei ji baigiasi galios išlaikymu arba padidinimu, ją lengva pozicionuoti kaip skausmingą auką valstybės arba didelio ir bendro tikslo ar idealo vardan. Bet jei išdavystė baigiasi nesėkme ir suokalbininkai patiria fiasko, išdavystė saugiai ir su didžiule simbolinio autoriteto bei valstybės mašinos pagalba patalpinama į aukščiausios išdavystės formos – valstybinio nelojalumo (high treason) – kategoriją. Jei sąmokslas pavyko ir valstybės ar institucijos galva likviduojama arba bent sukompromituojama, tampama patriotais ir valstybės veikėjais; bet jei senoji sistema atsilaiko ir suima visus sąmokslo organizatorius, jie ne tik sunaikinami, bet ir paliekami istorijai kaip išdavikai ir lojalumo nepajėgę išlaikyti asmenys – t.y. visokeriopai silpnos būtybės. Galiausiai egzistuoja ir išdavystės metafizika: ji gali būti aiškinama nusivylimu buvusiais draugais, partneriais, bendražygiais ir idealais, bet tai nekeičia dalyko esmės. Taip save interpretuojanti išdavystė skamba kaip naivi įsikalbėto nusivylimo ir naujo pasaulio atradimo įkaitė, bet giluminės jos priežastys slypi visai kitur.

Mūsų dienomis išdavystė tapo situacinio žmogaus – nuo savo žmogiškos esmės atplėšto ir sykiu kitų žmonių izoliuoto pragmatiko bei instrumentalisto – šansu, fortūna ir praktika. Kaip žinia, atgaila ir kaltė šiandien tapo politinėmis prekėmis ir viešosios komunikacijos žaidimais – visai kaip ir homeopatinėmis dozėmis atsargiai dalijama neapykanta. Gal išdavystė ir nevirto preke, bet ji neabejotinai tapo instrumentiško proto ir situacinės – pagal situaciją ir jos poreikius koreguojamos bei modifikuojamos – dorybės savastimi.

Trūkinėjančių žmonių ryšių, kalbos ir priesaikos infliacijos pasaulyje ji tiesiog nebesukrečia. Kai ištikimybė nustoja buvusi mūsų asmenybės centru ir visą žmogaus savastį integruojančia jėga, išdavystė tampa situacine „norma“ ir „dorybe“. Išdavystė , regis, tapo nūdienos politikos apversta dorybe ir norma, tik trumpalaike ir situacine – it Gellnerio modulinis žmogus ir jo nuolat keičiami bei perkuriami „įsipareigojimai“. Juk tik tikros ištikimybės santykiuose prasmę įgyja ir išdavystės sąvoka bei iš jos išvesta praktika. Ten, kur nėra lojalumo ir ištikimybės, išdavystė tėra rutinizuotas kasdienybės veiksmas laužant duotą žodį, meluojant ir visa tai dangstant tariama ar tikra nuolatine ir dramatiška situacijos kaita, „naujais iššūkiais“ ir „nenumatytomis aplinkybėmis“.

Mūsų dabartinis pasaulis mus po truputį verčia mažaisiais don žuanais. Tai ne tik seksas be jausmų, kūno intymumas be meilės, buvimas kartu be visa persmelkiančio jausmo, kad tai trapu ir todėl reikia į tokį buvimą žvelgti kaip į stebuklą, kuris užges, jei mes nieko nedarysime. Tai ir savo sėkmės bei legendos kūrimas kitų žmonių sąskaita, jais naudojantis kaip situacijomis, fragmentais ir pavieniais savojo projekto komponentais.

Todėl neklauskime, kokiu pavidalu anksčiau ar vėliau susidursime su akmeniniu komandoru – donos Anos tėvu. Jis ateis kaip tie bumerangu sugrįžtantys dalykai, kuriuos mes atvirai niekiname globalinės paauglystės ir jauno kūno kulto epochoje, – senatvė, vienišumas ir užmarštis.

Verta susimąstyti, kad niekas žmonijos istorijoje šito nėra įveikęs, išskyrus meilę, draugystę, ištikimybę ir jų dorą, lojalią pribuvėją – kūrybą.

www.donskis.lt

sunki forma

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:02

Sunkia psichine liga serga išrinktos tautos atstovas donskis - beprasme kūryba ir labai savęs susirekšminimu

čia tokia ne tik liga, bet ir agresija : žiūrėkit gojai, koks aš protingas

M.I

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:15

Pries tai pasirasiusiam "tautieciui", tu tuscias zmogus esi. L.D. - parasyta puikiai.

Tomas

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:18

O man regis, kad ’sunki forma’ serga paranoja - nes jam turbūt kasdien vaidenasi ‘gojai’ ir ‘žydai’.

Agnė

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:20

o man visada įdomu paskaityti tokio tipo įrašus.. gal pavydu ar ką? nes man Donskis atrodo protingas ir turintis, ką pasakyti bei mokantis tai padaryti. gali geriau? pirmyn

tikras lietuvis

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:30

Straipsnis apie viską ir apie nieką.

sharaz

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:30

uoj, kaip pavydas bamba grauzia kazkam :}

Skyle kiseneje

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:31

Gera filosofija, ne kiekvienam suprast… aisku tai buvo galima 5 kart trupiau papasakot, bet tada nebutu tai filosofija.

Bitkresle

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:46

Teveli, apie ka tu cia?

v

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:48

Atrodo, kad Čerčilis paklaustas, kodėl Anglijoje nėra antisemitizmo atsakė, jog anglai tiesiog nemano, kad žydai už juos kuom nors yra geresni. O vat lietuvaičiai vis kompleksuoja, kad žydai gabesni, labiau išsilavinę, turtingesni, tarpusavyje vienas kitą labiau palaikantys. Jeigu nebūtų žydų, lietuvaičiai susirastų kitą kompleksavimo objektą. Tikriausiai lenką. Lenko nebūtų, tai tada gal net iš savų išsirinktų, pvz. dzūką. Bet be šito niekaip negalėtų gyventi.

Arvydas

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:55

Pagalvojau apie pensijįnį amžių…kaip ir ilgėja……

Arvydas

Ketvirtadienis
2012-03-29 14:58

Pagalvojau apie pensijinį amžių, demografiją , Pasirodo vis sveikesni mirštam. Gal iš tikro reiktų keist vertybes

Klaipediskis

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:00

Manau, kad Liuka iš didelio rašto įšėjo iš krašto. Kažkokie eklektiški paistalai.

diabetas.lt

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:06

Lionia, cikrinis musu saldainiuk, tu dar tautai gitara paskambink - gal mums bus dar saldziau?

antiped

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:20

Donskiui laikas mesti gerti, jau ir pats neatsimena, ką prirašė, po to pats su savim ginčijasi ir pats laimi ginčą… Balti arkliukai. Ligonis-grafomanas.

Žygeivis

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:23

Nacionalizmas suardė imperijas, sugriovė monarchijas ir sudavė malonės smūgį europinei aristokratijai – senoji Europa nustojo egzistuoti, kai tik pasidarė aišku, jog didinga Europos kultūra buvo statoma ant imperinės galios, tradicijos ir tikėjimo sąjungos pamatų, kurie akivaizdžiai reiškė kitų tautų ir šalių pavergimą. ——————- Ponas Leonidas akivaizdžiai klysta: nacionalizmas vis dar ardo daugiatautes imperijas, nes jų dar pilna ir Europoje - Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Belgija… - jau nekalbant apie kitus žemynus, tame tarpe ir naujai kuriamas, tokias, kaip "Jievrosojuzas". Tik įvairūs liberastai pastaruosius 60 metų visaip stengėsi "nurašytI’ nacionalizmą, kaip jau "nebeturintį ką veikti"…

Ir todėl dabar, kada akivaizdžiai paaiškėjo, jog nacionalizmas visai nesiruošia "mirti iš neturėjimo ką veikti’, visokie "modernūs filosofai" pradėjo "lipdyti" naujas "teorijas", kurios kaip nors "paaiškintų" nacionalizmo fenomenalią galią ir gyvybingumą. Tačiau dar išlikusioms imperijoms tai nepadės - visos jos žlugs.

Žygeivis

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:30

P.S. Beje, jokia tauta nėra "modulinis baldas" arba savanoriška draugija. Ir vien kieno nors noro "pakeisti tautą" yra maža - reikia, kad ir ta tauta "pasikeitusįjį" priimtų. Kam jau kam, o ponui Leonidui tai turėtų būti ypatingai akivaizdu - kiek jis pats "moduliškai besikeistų", vis tiek bet kuriam lietuviui, lenkui, rusui… jis liks žydu.

urvinis

Ketvirtadienis
2012-03-29 15:51

Tingėjau viską skaityt, ypač apie Don Žuaną.:) Permečiau akimis straipsnį, va kas užkliuvo: Valstybę centralizavęs ir savo oponentus išnaikinęs tironas tampa valstybės kūrėju ir tėvu, bet lygiai tą patį siekęs daryti, tik pralaimėjęs arba ne visus savo tikslus pasiekęs despotas nusipelno visuotinio pasmerkimo, pasidygėjimo ir aktyvios užmaršties. Valstybės perversmą ar revoliuciją sėkmingai įvykdžiusios jėgos tampa herojiškais sukilėliais prieš reakcingas, moraliai bankrutavusias institucijas, bet jei jos patiria nesėkmę, joms tenka viso labo tik suokalbininkų arba, pačiu geriausiu atveju, maištininkų vaidmuo ir negarbingas vardas. Gėdą ir stigmą sukelia ne dorybės išsižadėjimas, ne atsigręžimas į niekšybę ir atviras blogio pasirinkimas, o galios netekimas, jos neišlaikymas ir pralaimėjimas. Galia gerbiama, o silpnumas ar juolab bejėgiškumas nenusipelno atskiros filosofinės koncepcijos, status quo ir jėgos balanso peržiūrėjimo ir simpatijos. Tai paradigma, kurioje simpatiją ir užuojautą pelno tik nedalyvaujantieji galios sferoje – jei esi joje, tavęs laukia sėkmė arba mirtis ir išnykimas. Mirtis gali būti ir paprasčiausia užmarštis – tai juk vienas ir tas pats. Paprasta. Antikinė tiesa - Vae victis.

Marta - teisingai Žygeivi

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:03

Nacionalizmas vis dar neleidžia įkurti pačios didžiausios - Pasaulinės Totalitarizmo imperijos. Vat kur bėda:)

Marta - teisingai Žygeivi

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:03

Nacionalizmas vis dar neleidžia įkurti pačios didžiausios - Pasaulinės Totalitarizmo imperijos. Vat kur bėda:)

Marta - teisingai Žygeivi

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:03

Nacionalizmas vis dar neleidžia įkurti pačios didžiausios - Pasaulinės Totalitarizmo imperijos. Vat kur bėda:)

rimtas

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:08

Rimtas ir įdomus straipsnis - ne silpnam ar vidutiniam proteliui skirtas. Apie sudėtingus dalykus neišeina trumpai ar paprastai pasakyt, kad pradinio išsilavinimo užtektų suprasti.

jj

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:17

apgailėtina, kai susirenka bukailos ir ima svarstyti peikdami jiems nesuprantamą dalyką. Nesupranti - bent patylėk. Tai ne, kuo bukesnis, tuo labiau nori savo nuomonę pareikšti. Šarikovai…

Tiems, kurie dar nežino:

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:19

Tikroji kiekvieno žmogaus tapatybė - Dievo sūnus Kristus.

Tiems, kurie dar nežino:

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:19

Tikroji kiekvieno žmogaus tapatybė - Dievo sūnus Kristus.

Marta - rimtas

Ketvirtadienis
2012-03-29 16:26

rimtai, rimtai sakau tau, pati įstengei perskaityti tik trumpus komentarus . Tai matosi. Nes nei vieno žiodžio neįstengi pasakyti apie patį straipsnį. Oro burbulas tas straipsnis. Bandoma remtis žydų filosofu Baumanu, matomai gerai jo nesupratus. Baumanas rašo labai paprastai ir aiškiai, kaip ir visi, kurie prisilietė prie tiesos. O jo "pasekėjas’ mums išvemia gerai nesuvirškintą, atrajotą maistą. Sorry:)

e

Ketvirtadienis
2012-03-29 17:19

Kledesiai…