- Pradžia
- Vartotojų blogai
- donskis
L. Donskio blogas. Džiaugsmingas savęs kolonizavimas
Pirmadienis, 2012-05-07 08:45 Be temos | 31 komentarų
Nuosavos intelektualinės ir akademinės strategijos (ypač – humanistikos) neturinti šalis ilgainiui save pasmerkia tam, kad apie ją, jos istoriją ir kultūrą monografijas didžiosiomis Europos kalbomis rašytų užsieniečiai. Aš šitą pavadinčiau sau primesta arba laisvanoriškai prisiimta akademine ir intelektualine kolonizacija.
Ji Lietuvoje, deja, jau vyksta, ir gan sparčiai. Bet šitą supranta, taip pat, deja, gal mažytė saujelė žmonių. Todėl dabar nėra jokių šansų tam rimtai pasipriešinti. Išskyrus vieno kito individo sąmoningą gestą, nieko nevyksta, žaidžiama su kažkokiais krepšeliais ir kitais politinės vaikystės ir intelektualinio infantilumo aksesuarais, sėdima toje pačioje smėlio dėžėje, o šalis mūsų akyse tampa Europos provincija.
Ir tik nepradėkime giesmės apie tai, kad taip esą visada buvo ir kitaip nebus – smetoninėje Lietuvoje sugebėta pasikviesti į VDU Kaune tokias europines žvaigždes kaip Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas. O Lietuvos diplomatiniame korpuse dirbo tokios asmenybės kaip Oskaras Milašius, Jurgis Savickis ir Ignas Šeinius. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo puikus prancūzų literatūros žinovas ir vertėjas. Intelektualinėje ir kultūros sferoje ikikarinė Lietuva anaiptol nebuvo provinciali. Deja, dabartinė Lietuva iš tikrųjų nuvertino protą ir kompetenciją, ypač politikoje ir viešajame gyvenime.
Žinoma, tam padeda ir bendroji moderniojo pasaulio būklė. Šiuo metu universitetai, išskyrus pavienes išimtis, yra tapę nebe savo šalies ir kitų kraštų elito rengimo institucijomis, o masinės edukacijos kalvėmis, kurios siekia įsitvirtinti ir išlikti globalinėje rinkoje. Ne studijos ir edukacija, ne lėtas intelektualinis formavimasis ar juolab kritiško mąstymo ugdymas, o viso labo tik sertifikato gavimas, studentų ir absolventų, tapusių universiteto klientais (beje, JAV universitetuose kai kurie prezidentai jau atviru tekstu studentus vadina klientais), įsiliejimas į rinką ir paslaugų teikimas – štai kas tampa absoliučios daugumos universitetų buvimo pasaulyje esme.
Tokioje vertybių sistemoje neįmanoma pagrįsti išsilavinimo ir atviro bei kritiško mąstymo prioriteto prieš sėkmę, karjerą ir įtaką. Neneigiu šitų kategorijų, neatmetu rinkos, bet tokia logika, mechaniškai perkelta į universitetą, jį nužudo – lygiai kaip nužudytų ne miuziklų, o klasikinio repertuaro teatrą arba universitetinę ligoninę.
Ne konkuruoti dėl klientų turi kūrybos institucijos, o kurti. Aukšto lygio kūrybos institucija yra vertinga tai pačiai rinkai būtent tuo, kad joje slypi vaizduotė, alternatyvos ir ateities scenarijai, o ne mechaniškas esamų rinkodaros triukų įdiegimas. Gerame universitete mokslas ir tyrimai yra absoliutus prioritetas, bet būtent todėl jame ir edukacijos lygis yra aukštas, nes dėsto aukšto lygio tyrinėtojai, tarptautinės klasės mokslo darbuotojai, o ne šiaip paslaugų teikėjai ar intelektualiniai linksmintojai.
Ar mes einame tuo pačiu keliu, kuriuo eina ir Vakarų pasaulis? Neabejotinai taip. Tik ten, Vakaruose, dar liko iš tikrųjų aukšto lygio universitetų ir mokslo bei tyrimų institucijų. Todėl išlieka šiokia tokia alternatyva. Pas mus tokios alternatyvos jau nebėra, todėl geriausių tyrinėtojų ir katedrų vertimas užsiimti imitacine ar atvirai konjunktūrine veikla jas pražudys – ypač humanitarus.
Kas atsitiks, jei Lietuvoje nebeliks aukštesnio lygio humanitarų? Jų ir dabar nedaug, bet jei šitos pajėgos dar labiau silps, mūsų intelektualinis diskursas bus kolonizuotas. Taip, ponios ir ponai, mūsų laukia akademinė ir intelektualinė kolonizacija. Aš, žinoma, esu tarptautinio gyvenimo entuziastas ir didžiulis šalininkas. Bet kai didžiosiose tarptautinėse akademinėse leidyklose knygas apie Lietuvos dabartį ir istoriją publikuos tik britų, vokiečių, amerikiečių, rusų, lenkų ir kitų šalių mokslininkai, tada mes suprasime, ką reiškia dalyvauti arba nedalyvauti didžiuosiuose žmonijos pasakojimuose apie save ir globalioje idėjų politikoje.
Mes tapsime paprasta intelektualine ir akademine kolonija, jei nuvertinsime paskutiniuosius proto likučius Lietuvoje. Humanistika yra galimybė papasakoti pasauliui apie save mokslo ir tyrimo formomis, kurios yra modernios ir tarptautinės, bet sykiu persmelktos unikalios šalies kultūrinės savasties.
Tokio intelektualinio ir kultūrinio kolonializmo pavyzdys galėtų būti anglų įskiepytos (ar primestos) didžiųjų Indijos kūrinių, abiejų sanskrito epų Ramajana ir Mahabharata, interpretacijos. Kitas iškalbingas pavyzdys būtų įvairios islamo interpretacijos Vakaruose, kurias pateikdavo arabų kalbos nemokantys ir islamo teisės niekada nestudijavę tyrinėtojai. (Šis modelis kuo puikiausiai ir ilgai veikė, anaiptol nebuvo skandalingas, kol neatsirado tokio lygio islamo civilizacijos tyrinėtojų kaip Bernardas Lewisas ir Michaelas Gilsenanas, kurie tiesiog suformavo aukštesnius kriterijus ir standartus.)
Kas yra laisvanoriškai prisiimtas savo kultūros ir intelektualinio gyvenimo kolonizavimas? Tai savęs matavimas svetimais kriterijais ir kitų šalių bei jų institucijų sukurto politinio-istorinio pasakojimo apie save priėmimas. Aš nekalbu apie meistrystės ir profesionalumo kriterijus arba apie tyrimų metodus – jie visada yra tarptautiniai, ir vargas tai šaliai, kuri nusprendžia sukurti nuosavus. Aš kalbu apie savęs, savo literatūros ir kultūros interpretacijas, kurias pateikia kitų šalių tyrinėtojai ar idėjų politikai, net nekalbantys kalbomis tų šalių, kurių istoriją ir kultūrą jie vertina.
Šitą Rytų ir Vakarų Europos kompetencijos asimetrijos situaciją gerai nusakė vengrų kilmės britų politikos teoretikas ir sykiu Vengrijos atstovas Europos Parlamente George’as (György) Schöpflinas savo samprotavimuose apie Vidurio Europos diskurso kliuvinius. Pasak jo, jei Vidurio Europos tyrinėtojai paprastai laisvai rašo ir kalba keliomis kalbomis, iš Vakarų Europos ir JAV pakanka atkeliauti į Vidurio Europos intelektualinę erdvę su viena kalba. Anot jo, mūsų šalyse anglų kalbos nemokantis žmogus, rimtai pasišovęs komentuoti JAV ir Didžiosios Britanijos politiką arba rašyti monografiją apie Williamą Shakespeare’ą, nenusipelnytų to, kad antrą kartą norėtum susidurti su jo tekstu, bet lenkų, čekų, slovakų, vengrų, Balkanų ir Baltijos šalių kalbų nemokantys Vakarų Europos ir JAV komentatoriai be didesnio vargo įsibrauna į sau svetimą ir nepažįstamą simbolinę erdvę.
Dar daugiau – Vidurio ir Rytų Europos nepažįstantys tyrinėtojai neretai net pradeda diktuoti intelektualines madas ir standartus. Šitą dar galima suprasti – didieji politiniai naratyvai atkeliauja iš Vakarų. Jie yra neabejotinas galios, įtakos ir prestižo aspektas. Galia skleidžiasi ne tik industrinėje ir karinėje sferoje, bet ir galimybe apibrėžti, nusakyti Kitą ir papasakoti už jį jo gyvenimo istoriją. Didieji pasakojimai – tai galios paskirstymo mechanizmas, kurio dėka statomi paminklai, tampama klasikais, formuojamas kanonas. Nuo ankstyvosios modernybės iki dabar didžiuosius politinius ir istorinius pasakojimus kūrė Vakarai. Rytų ir vidurio europiečiams tenka įsiterpti į juos, jei jie nori sėkmės ir pripažinimo JAV ir Vakarų Europoje.
Norint savo pasakojimą sėkmingai parduoti, jį tenka priderinti prie vakarietiškų kultūrinių kodų, neretai prasilenkiant su intelektualiniu jautrumu istorinei epochai bei ištikimybe detalėms ir niuansams. Šito nežino tik tie humanitarai ir tyrinėtojai, kurie iš tikrųjų nėra dalyvavę Vakarų diskurso erdvėje. O mūsų simboliniai kultūros vartų saugotojai nėra tokie galingi kaip prancūzų ar anglų, kad priverstų patekti į mūsų erdvę tik atidavus duoklę mūsų kalbai, joje slypinčiam jautrumui ir egzistencinei patirčiai. Už Rabelais, Cervanteso ir Shakespeare’o slypi galios laukas, į kurį patekti be galo sunku. „Jūs mūsų neinterpretuosite, mūsų kanono ir klasikos mums neaiškinsite ir apskritai mūsų nelavinsite. Mes šitą darysime su jumis“ – tai galios logika, pasirodanti su nuostabia klasikos ir didžiosios kultūros kauke.
Būtent čia ir gimsta didžioji asimetrija. Pamėginkite gauti aukštą (nė nekalbu apie pastovią) akademinę poziciją Prancūzijos universitete, jei nesate prancūzas, nesate iš frankofoniškos šalies, bet mokate kalbą ir esate prancūzų filosofijos ar literatūros specialistas. Tai tiesiog neįmanoma. Jei nesate suformuotas tos šalies ir jos edukacinės sistemos, tai beviltiška – joks talentas jums nepadės. Arba pamėginkite gauti aukštą poziciją Didžiosios Britanijos universitete, jei negimėte ten, nesate iš Britų Sandraugos šalių, bet esate humanitaras, puikiai mokate anglų kalbą ir tyrinėjate Marlowe, Shakespeare’ą arba Hobbesą. Tai taip pat neįmanoma. Teorijoje – gal ir taip. Realiame gyvenime – ne.
Jei nesate tos sistemos kūrinys, jei jūsų neformavo tos šalies idėjų politika, jūs ten galite būti tik laikinas personažas arba šitų idėjų skleidėjas savo paties arba dar kokioje nors kitoje teritorijoje. Tai galioja humanitarams ir JAV, kuri kažkada buvo atvira užsienio tyrinėtojams. Bet ir čia būta savų išlygų. Taip, buvo kažkada daug dėmesio rusų kultūrai. Michailo Bachtino, Jurijaus Lotmano, Sergejaus Averincevo mokiniai gavo aukštas pozicijas JAV universitetuose. Bet tai buvo susiję su Šaltojo karo sukeltais poreikiais perprasti priešą. Tiesą sakant, sunku atsikratyti minties, kad šiuo metu tokios populiarios islamo studijos Vakaruose ir ypač JAV yra maitinamos panašaus, jei tik ne to paties, impulso.
Pasikartosiu – viskas, ką čia rašau, galioja tik humanitarams, nes jų svarba idėjų politikoje ir simbolinių galios laukų bei kodų išlaikyme yra gerokai didesnė nei gamtos ar technikos mokslų atstovų. Taip, matematikai, fizikai ir kompiuterininkai gali kalbėti vadinamąja pidgin English, bet jie vis tiek bus reikalingi didžiosioms Vakarų šalims jau vien todėl, kad joms pačioms juos parengti nėra pigu, o jų nauda technologijoms, ekonomikai bei karinei pramonei yra greita ir tiesioginė.
O humanitarai savo šansą gauna tik šaltųjų karų, ideologinių konfrontacijų arba lūžių laikais, ypač kada reikia skubiai įsisavinti priešo (ar galingo varžovo) sėkmės paslaptis arba silpnybes bei pažeidžiamas puses. O jos paprastai slypi istorijoje, kultūroje, visuomenėje glūdinčiose įtampose, tradicijos ir modernybės konfliktuose, savęs suvokimo modeliuose ir simboliniuose koduose.
Ramiais laikais humanitarai kenčia dėl savo perprodukcijos ir katastrofiško kriterijų nykimo visame pasaulyje – o pastarieji sparčiai nyksta ir dingsta dėl ideologinės ir politinės konjunktūros įtakos, sumenkusio dėmesio kultūros istorijai, menams ir ypač klasikinėms kalboms bei klasikinėms studijoms. Galiausiai dėl to, kad mūsų akyse pasaulyje baigia įsigalėti tai, ką Zygmuntas Baumanas vadina atsajos, pertraukiamumo ir užmaršties kultūra (the culture of disengagement, discontinuity and forgetting).
Tad mes turime apsispręsti. Lietuva neturi ir greičiausiai vargu ar kada nors turės tiek įtakos pasaulyje arba bus tiek ekonomiškai galinga, kad įsitvirtintų kaip svarbi ekonominės ir politinės galios lauko veikėja. Nedidelė, bet didelės ir turtingos istorijos, kūrybiškos diplomatijos, aukštų technologijų ir gerų universitetų šalis, kurios verslininkai, tyrinėtojai ir diplomatai kalbų mokėjimo bei Rytų ir Vakarų Europos išmanymo dėka taptų gerais tarpininkais ir interpretatoriais, reikalingais Vakarams toje pačioje Rytų Europoje, ypač labiau į rytus nuo mūsų – štai vienintelė realistiška mūsų sėkmės formulė.
Bet tam, kad mes artėtume prie jos, reikia ambicijos, politikos ir idėjų. Reikia pasakoti apie save ir interpretuoti save įdomiau nei šitą darytų kitų šalių tyrinėtojai ir komentatoriai. Jei Lietuva neturės tarptautinio lygio humanitarų ir socialinių mokslų atstovų ar neskatins jų atsiradimo, mes tapsime intelektualine prasme nesavarankiška šalimi, neturinčia aukštesniųjų studijų ir orientuota tik į vidaus ekonominę ir politinę konjunktūrą, o geriausios savo žmogiškosios medžiagos likučius tiekiančia ekonomiškai ir intelektualiai stipresnėms šalims.
Jei man būtų pasakyta, kad nedidelės šalys nūdienos pasaulyje nieko kito ir negali tikėtis, aš priminčiau ne tik ambicingas Daniją ir Suomiją, bet ir už Lietuvą mažesnę Slovėniją ir visai mažytę Islandiją, kurioms intelektualinis ir kultūrinis savęs kolonizavimas tikrai negresia. O mums, deja, gresia ne tik fantazijų apie Anglijos universitetų filialų atidarymą Lietuvoje įgyvendinimas (tai – ne tik savo šalies universitetų pažeminimas, bet ir džiaugsmingas savojo akademinio ir intelektualinio bejėgiškumo teigimas), bet ir atsilikimas nuo vokiečių, rusų, amerikiečių, suomių, estų ir britų tokioje srityje kaip Baltijos studijos.
Kol kas mes netapome nykia provincija savo turtingos istorijos ir nepriklausomybės stebuklo dėka. Mes vis dar įdomūs, nes praeitis kalba už mus ir padeda mums. Jei mes neprakalbinsime savo ateities, mes jos ir neturėsime. Ją mums už mus kurs ir pasakos kiti.
Pirmadienis
2012-05-07 09:36
Pirmadienis
2012-05-07 10:14
Pirmadienis
2012-05-07 10:56
Pirmadienis
2012-05-07 13:07
Pirmadienis
2012-05-07 13:44
Pirmadienis
2012-05-07 14:08
Pirmadienis
2012-05-07 14:53
Pirmadienis
2012-05-07 18:00
Pirmadienis
2012-05-07 18:28
Pirmadienis
2012-05-07 19:12
Pirmadienis
2012-05-07 19:12
Pirmadienis
2012-05-07 21:29
Pirmadienis
2012-05-07 21:40
Antradienis
2012-05-08 09:41
Antradienis
2012-05-08 11:18
Antradienis
2012-05-08 11:44
Antradienis
2012-05-08 11:44
Antradienis
2012-05-08 12:12
Antradienis
2012-05-08 13:36
Antradienis
2012-05-08 21:14
Antradienis
2012-05-08 22:45
Antradienis
2012-05-08 22:59
. Antradienis
2012-05-08 22:59
. Trečiadienis
2012-05-09 00:05
Trečiadienis
2012-05-09 09:51
Trečiadienis
2012-05-09 10:59
Penktadienis
2012-05-11 08:00
Penktadienis
2012-05-25 12:34
