Leonidas Donskis

Nejaugi tikrai Baltijos šalys ir Ukraina garbina Antrojo pasaulinio karo nacių kolaborantus, kaip teigė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas? Nejaugi europietiškas požiūris į Antrąjį pasaulinį karą niekaip neranda sau kelio šiose šalyse? O gal viskas yra kitaip? Ar ne pati Rusija iki šiol lieka fundamentaliai svetima europietiškam požiūriui į nusikaltimus prieš žmoniją?

Būtent tą ir pademonstravo Ribbentropo-Molotovo pakto septyniasdešimtmečio ir sykiu Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimas Lenkijoje. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar kartą pasauliui priminė garbingą ir aukščiausios politinės etikos Vokietijos poziciją – visos kaltės už karą prisiėmimą. Žinoma, nacizmas buvo pats baisiausias Europos pabaigos reiškinys ir neabejotina jos krizės kulminacija – jau vien todėl, kad barbarybė suvešėjo labiausiai civilizuotoje ir aukščiausios kultūros Europos šalyje. Bet juk šitas karas ir jo sukeltas siaubas tikrai nėra vokiečių moralinė ir politinė monopolija.

Antrąjį pasaulinį karą sukėlė ir nacistinės Vokietijos sąjungininkė Sovietų Sąjunga. Europos žydus sunaikino ne tik vokiečiai, bet ir kitos Europos tautos, be kurių neapykantos ir dalyvavimo patys vieni vokiečiai Galutinio žydų klausimo sprendimo nebūtų nei priėmę, nei įvykdę. Bet tik Vokietija turėjo didvyriškos drąsos ir garbės pripažinti savo kaltę prieš Dievą ir pasaulį. Žinoma, ne be JAV ir sąjungininkų spaudimo, ne be kone penkių dešimtmečių milžiniškų vokiečių politikų ir intelektualų pastangų, bet vis dėlto vokiečiai savo garbę atgavo. Šiandien kaltinti ir stigmatizuoti vokiečių jaunimą už nacių nusikaltimus būtų paprasčiausiai žema.

Deja, Rusijos tragedija ir slypi jos gyvenime pusiau tiesos Vakarams ir atviro melo sau bei kaimynams terpėje. Niekas niekada nepaneigs fakto, kad rusų tautos heroizmas suvaidino didžiulį, gal net lemiamą vaidmenį nacizmo sunaikinime. Bet rusų tauta, jos kančios ir netektys yra viena istorija, o nusikalstamas sovietinis režimas ir vienas iš pačių didžiausių karo nusikaltėlių žmonijos istorijoje Josifas Stalinas yra visiškai kita istorija. Jas aiškiai atpainiojo Borisas Jelcinas, kuriam pakako ir garbės, ir proto, ir ryžto perkirsti šitą rusų atminties ir savigarbos Gordijaus mazgą.

Deja, nei Vladimiras Putinas, nei juolab jo marionetė Dmitrijus Medvedevas tokios drąsos neturi. Jų drąsa yra paprasčiausia postsovietinių žmonių bravūra, jėgos ir įtakos fetišizmas ir noras atrodyti grėsmingai ir respektabiliai, kad Vakarai jei ir ne bijotų, tai bent jau gerbtų. Didžiulis jų ir Angelos Merkel elgesio kontrastas atveria civilizacinę ribą, ties kuria baigiasi politinė Europa. Savo klaidų atpažinimą ir kaltės pripažinimą, kaip europietiško elgesio riboženklį, yra subtiliai aptaręs Egidijus Aleksandravičius. Pasak jo, Europa prasideda ten, kur pakanka moralinės ir intelektualinės drąsos pripažinti savo kaltę. Ten, kur savoji kaltė kategoriškai neigiama ir kur prasideda kaimynų arba viso likusio pasaulio kaltinimas, Europa baigiasi.

Tad mes dar kartą suvokėme, kas yra Vokietija, o kas – dabartinė Rusija. Liūdna, kad prisigyventa iki to, kad Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga, lyginant ją su Putino-Medvedevo Rusija, šiandien atrodo buvusi daug žadanti ir jaudinančiai demokratijos keliu sukusi šalis. Regresas tiesiog stulbina. Tai, ką prieš dvidešimt metų besąlygiškai pripažino SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai – Stalino nusikaltimus Rusijai ir žmonijai, nusikalstamą, Europą padalinusį Ribbentropo-Molotovo paktą, – šiandien neigia arba mažų mažiausiai istoriškai revizuoja Rusija.

Be abejo, tiesa niekada neslypi tik vienoje pozicijoje, o šėtonas, kaip žinia, glūdi detalėse ir niuansuose. Rusijos priešinimasis jos visiškam sulyginimui su nacistine Vokietija, lygiai kaip ir lygybės ženklui tarp komunizmo ir nacizmo nusikaltimų, pamato turi. Karo nusikaltimų ir genocidų simetrijos idėja, sklandanti Rytų Europoje, yra ambivalentiškas ir ganėtinai pavojingas reikalas. Ne todėl, kad Stalinas buvo kuo nors geresnis už Hitlerį, o tuometinė Sovietų Sąjunga – humaniškesnė už nacistinę Vokietiją. Anaiptol ne.

Tiesiog neverta painioti istorijos laikotarpių ir sąvokų. Jei suplaksime į vieną vietą dvi skirtingas jėgas, kurias nevienodai įvertino Vakarai, nieko nelaimėsime ir neįrodysime. Su Sovietų Sąjunga Vakarai vis dėlto tapo sąjungininkais, o nacistinė Vokietija buvo kategoriškai atmesta kaip iš esmės neįmanoma partnerė, o todėl atvirai priešiška ir nesutaikoma jėga. Be to, neužmirškime, kad SSSR, skirtingai nuo nacių režimo, egzistavo ne dvylika, o daugiau nei septyniasdešimt metų. Per tą laiką sovietinis režimas iš totalitarizmo evoliucionavo į autoritarinį režimą, kuris Brežnevo laikais neretai daugiau priminė Afrikos ir Pietų Amerikos kleptokratijas bei chuntas, nei Stalino laikų Sovietų Sąjungą ar juolab nacistinę Vokietiją. Galiausiai, Vakarai su Sovietų Sąjunga surado modus vivendi, o su naciais – ne. Juodai balta socialinė ir politinė optika mums nepadės, lygiai kaip nepadės ir istorinių detalių ignoravimas.

Galiausiai dabartinė Rusija, Andrejaus Piontkovskio pastebėjimu, buvusią SSSR primena tiek, kiek farsas gali priminti tragediją. Ten vis dėlto buvo galima pasijusti šekspyriškoje tragedijoje – apsigavę ir fatališkai suklydę Vakarų kairuoliai, pačių sovietinių idealistų iliuzijų krachas dėl išdavystės idealų (kad ir melagingų, atplėštų nuo tikrovės, bet vis dėlto idealų) ir ideologijos, kuria patikėjo nemaža dalis žmonijos, ypač – Vakarų Europos inteligentijos. O kokia ideologija, be naftos ir dujų, gali būti aptikta Putino-Medvedevo Rusijoje?

Komunizmo ir nacizmo sutapatinimo, lygiai kaip ir lygybės ženklo tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos padėjimo, tamsioji pusė bado akis. Su itališku fašizmu kovoję italų komunistai arba prieš rasizmą ir apartheidą kovojusi Pietų Afrikos kompartija tikrai neatsako už sovietų ir kinų komunizmo nusikaltimus. Suvokime svetimas politines dramas ir kontekstus, jei norime patys būti suprasti. Kita vertus, ta tamsioji nusikaltimų simetrijos pusė reiškiasi ne tik kaip holokausto subanalinimo ir trivializacijos pavojai, kurie akivaizdūs jau dabar, bet ir kaip ignoravimas fakto, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne tik jos pralaimėtas Šaltasis karas bei sovietų ekonominis krachas, bet ir Rusijos demokratinės jėgos. O galutinai atriboti Rusiją nuo Sovietų Sąjungos gali ir privalo pati Rusija – Jelcino pavyzdys rodo, kad tai nėra neįmanoma.

Bet tai jau gerokai platesnė plotmė, su kuria nusikalstamo ir ciniško Ribbentropo-Molotovo pakto neigimas neturi nieko bendra. Neigdama Katynės žudynes, lygiai kaip Baltijos šalių okupaciją ir savo nusikaltimus visoje Rytų ir Vidurio Europoje, Rusija netampa civilizuota Europos valstybe. Juolab kad Rusijos istorinis revizionizmas visiškai nesusijęs su skirtingų Europos atminties režimų susidūrimu. Jis tiesiog nieko bendra neturi su istorija. Istorijos faktų neigimas tereiškia pasilikimą sau teisės istoriją perrašyti politikos darymo tikslais, lygiai kaip karo nusikaltimų nepripažinimas tereiškia pasiryžimą reikalui esant juos pakartoti.

O pati šios problemos esmė slypi štai kur. Kaip Šaltojo karo išvakarėse rašė JAV diplomatas George’as F. Kennanas, būti Rusijos kaimynu reiškia arba besąlygiškai paklusti arba būti laikomam priešu. Ši Rusijos politikos paradigma niekur neišnyko. Ji vis dar ten pat – rusų politikų ir jų rinkėjų galvose. O kitas šios paradigmos – iš esmės stalinistinės ir bolševikinės, nors švelnesniu pavidalu paveldėtos iš carinės Rusijos – punktas skelbia, kad jei galima prisidurti gabalą svetimos teritorijos, šitą reikia daryti. Kol pasaulis atsikvošės ir susiorientuos, laimėsi laiko. Galiausiai gali atsirasti ir svarbesnių problemų už okupuotąsias teritorijas. O tuo tarpu galima gyventi pusiau tiesos Vakarams ir atviro melo sau ir kaimyninėms šalims terpėje.

Visa tai niekur nedingo. Gruzijos likimas gali bet kada ištikti Ukrainą ir Baltijos šalis. Todėl mums būtina savo likimą ir visą politinį mąstymą susieti su Europos integracija, o ne su laikinais ir niekur nevedančiais dvišalių santykių su didžiąja kaimyne konjunktūriniais veiksmais. Bet tai nebus įmanoma tol, kol išsiskirs mūsų ekonominiai ir saugumo interesai. Todėl mąstykime ir rinkimės, kol nevėlu.