Arvydas Šliogeris neseniai rašė, kad Lietuvos centrinės valdžios silpnumas, lydimas provincijos vadukų ir kunigaikštukų nebaudžiamo siautėjimo, gali būti paaiškintas užšaldytos patirties efektu: esą tai feodalinės galios lauko bruožai, išlindę iš po plono Lietuvos moderniosios politinės patirties luobelio. Įdomi prielaida, bet, man regis, galima viską paaiškinti dar paprasčiau. O kuo mes, tiesą sakant, šiuo požiūriu skiriamės nuo silpnų valstybių, kuriose vos ne vos kvėpuoja demokratija arba kurios tolydžio nuslysta į oligarchinį ar oligopolinį valdymą? Tai Lotynų Amerikos ir Rytų Europos valstybių tikrovė – jas valdo korupcinės grupės, lengvai infiltruojančios ir užvaldančios centrinę valdžią, teismus ir žiniasklaidą, o valdžia jose tampa arba vienijančiu pusiau kriminalinių grupuočių veiksniu, arba tiesiog bejėgiška viso proceso stebėtoja.
Lietuvoje
šiuo metu vis labiau įsibėgėja politikos kriminalizacija ir kriminalinio
pasaulio politizacija. Arūno Valinsko, „Ąžuolo“ ir TPP nuotykiai yra anaiptol
ne rimta šio proceso apraiška, o veikiau jo karikatūra. Tikroji Lietuvos
valstybės kriminalizacijos tragedija ir kulminacija buvo Vytauto Pociūno žūtis
ir po jos sekusi nužudyto Lietuvos karininko makabriško šmeižto kampanija,
kurios metu buvo galima pagalvoti, kad esi ne ES ir NATO valstybės pilietis, o
Putino Rusijos arba Chavezo Venesuelos bauginamas ir propagandos sąmoningai
kvailinamas beteisis gyventojas. O juk pataikavimas niekšams ir baimė juos
įvardyti yra tos pačios niekšybės dalis ir sykiu jos stiprybės šaltinis.
Po
šitos tragedijos, kurią atskleisti ir tiesą visuomenei pasakyti mūsų šalies
politinė klasė neturi nei valios, nei drąsos, visa kita tėra farsas – ir skambūs
iš Lietuvos atvirai besityčiojančių politikų-verslininkų jubiliejų šventimai,
ir Arūno Valinsko įtikėjimas, kad jis yra rimtas politikas ar net valstybės
veikėjas, ir vis labiau link gatvės leksikono artėjantys verslo ir politikos klikų
viešųjų ryšių atstovai, vadinantys save žurnalistais.
Lietuvoje
akivaizdžiai mažėja laisvės ne dėl „hibernuoto“ feodalizmo atšildymo efekto, o
dėl akyse silpnėjančios demokratijos. Jei mūsų politikai neabejoja, kad jų
telefono pokalbių klausosi VSD, bet po to nieko neįvyksta; jei VSD vadovas
šalies premjerui paaiškina, su kuriais žurnalistais pavojinga bendrauti, ir po
to nieko neįvyksta; jei prabylama apie valdžios kritikos pavojus valstybei tuo
pat metu nereaguojant į neonacistines idėjas skleidžiantį ir Lietuvos reputacijai
ne vieną smūgį jau sudavusį oficialų mūsų šalies antisemitą Vitą Tomkų – apie
kokią demokratiją mes kalbame?
Pridurkime
neegzistuojančią savivaldą, atvirą regionalizmo atmetimą ir hipercentralizuotą
valstybę, o tada paklauskime – kiek yra laisvės ir demokratijos Lietuvoje?
Antanas Kulakauskas jau įspėjo net ne apie viešosios erdvės ar viešo kalbėjimo
krizę (kuri yra jokių abejonių nekeliantis, bet greičiausiai išvestinis
reiškinys), o apie pačią tikriausią demokratijos krizę Lietuvoje. Belieka tik prisijungti
prie jo ir paminėti kitus jos simptomus. Kulakauskas taikliai komentavo mūsų
švietimo sistemos vis akivaizdesnį gravitavimą link centralizuotos kontrolės ir
atvirai autoritarinės pačios edukacijos sampratos, bet man dabar norėtųsi
plačiau aptarti kitą simptomą.
Dalykas,
per pastaruosius metus persmelkęs visą mūsų politinį ir viešąjį gyvenimą – tai
absoliutus kritikos ir kitokios nuomonės netoleravimas. Šiuo požiūriu prie
Vakarų bent kiek rimčiau nepriartėjome,
o toliau nuo Rusijos taip pat nenukeliavome. Galime kalbėti ką norime apie save
ir laikyti mūsų klikas ir jų vietines intrigas bei aferas kosminio masto
reiškiniu, bet užmetęs akį į Rusijos Nezavisimaja
gazeta ar www.grani.ru, suvoki, kad Rusija, nepaisant jos skaudžių
dramų ir putinizmo, turi komentatorių ir žurnalistų, kuriems tiesa nėra tuščias
garsas.
O
pas mus įsigalėjęs absoliutus kritikos netoleravimas privedė prie to, kad
aštriausi pastarųjų metų politinio gyvenimo įvykiai buvo susiję su mėginimu
užčiaupti oponentus ir įtvirtinti vieną – paprastai grupinę – poziciją. Vienos
tiesos konstravimo meistrai LRT ir Lietuvos
ryte padarė viską, kad sušaržuotų žmones, kurių asmenybės ir veiklos masto
nei suvokia, nei atpažįsta. Šiuo požiūriu Dariaus Kuolio apšmeižimo ir
atleidimo iš LRT istorija yra tiesiogiai susijusi su Algio Tilindžio pseudonimu
pasirašiusios grupės draugų paskviliais apie Darių Kuolį Lietuvos ryte.
Tikra
mūsų šalies ir ypač inteligentijos gėda laikau faktą, kad „grupei draugų“ buvo
leista nebaudžiamai susidoroti su iškilia vieša figūra. Tai, ką apie Darių Kuolį
prirašė ir prikalbėjo LRT vadovybė, primena ir tobulai iliustruoja Benedicto Spinozos
mintį, kad iš to, ką A pasako apie B, mes daugiau sužinome apie A, o ne apie B.
Jie pasakė apie save daugiau nei norėjo. Šaržavimas ir melas nelimpa prie
iškilios figūros, tad neverta stengtis dorotis su ja kalba ir kriterijais,
kurie tinka tik jiems patiems, o ne už juos didesnei asmenybei. Iš to, kas buvo
parašyta apie Darių Kuolį, mes nieko nesužinojome apie Darių Kuolį, bet viską
sužinojome apie LRT vadovybę ir Algį Tilindį.
O
juk viskas prasidėjo nuo labai paprasto dalyko – kitokios pozicijos atmetimo.
Visa kita tėra konflikto logika – įspeistas į kampą žmogus desperatiškai gina
savo agresyvų melą ir griebiasi dar didesnio ir agresyvesnio melo. Kodėl
dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais kitaip mąstantis žmogus Lietuvoje laikomas
priešu ir kodėl mėginama aiškintis, kas finansuoja jo tiesą ir poziciją? Tai
klausimas ne apie klikas ir jų kovas bei retorikas, o apie tai, kas atsitiko
Lietuvos valstybei.
Tad
kodėl gi mūsų valstybė negina demokratinio polilogo ir nuomonių pliuralizmo?
Kodėl ji nieko nedaro, kad vieną kartą būtų demaskuota vieša paslaptis – šantažas,
kurio spaudos magnatai griebiasi prieš politikus, kad jie užsisakytų sau
palankias publikacijas? Kur dingsta mūsų šaunusis VSD būtent šiame bare? Kodėl
leidžiama dezinformuoti piliečius ir valstybės instrumentais kažkam kovoti savo
privačias ir grupines informacines kovas? Už tokius dalykus demokratinėje
valstybėje šitie veikėjai būtų tiesiog teisiami. O pas mus viso labo tik tyliai
palaiminama viena ar kita klika, su kuria politikai ir verslo grupės nedelsiant
pradeda megzti ryšius ir tuo ją galutinai įteisina.
Ar
galima demokratija deformuotoje viešojoje erdvėje, kurioje ne informuojami
piliečiai, o kovojamos korporatyvinės kovos? Ar galima ji ten, kur
bendrapilietis tampa tuščia sąvoka, jei jis netampa bendraminčiu arba lojaliu
rinkėju? Ar galima demokratija ten, kur organizuotai ginama ne žodžio ir
minties laisvė, o privilegijuotų grupuočių munduro garbė ir neliečiamybė? Juk garbingi
ir profesionalūs žurnalistai Lietuvoje tampa išnykstančia populiacija – jų
vietoje vis dažniau matome užsakomuosius rašeivas ir apgailėtinų feljetonų bei
paskvilių autorius. O demokratija neįmanoma ne tik be kritinės demokratiškų
politikų masės, bet ir be pliuralistinės, nuomonių įvairovę, tiesą ir paprastą žmogų
labiau už korporatyvinį interesą ginančios žurnalistikos.
Belieka
nesunkiai paspėlioti, link kur mes būtume gravitavę, jei nebūtume ES valstybė.
Jau seniai būtume įsivedę ir cenzūrą, ir vieną privalomą nuomonę ginančias
institucijas. Kita vertus, jei patys neatsikvošėsime, ir ES mums nepadės.
Europos institucijos mūsų mentalinių įpročių ir elgesio nepakeis, jei patys
juos laikysime vieninteliais teisingais ir niekuo nepakeičiamais.