Leonidas Donskis

Kas priklauso tautai ir ką tautos nariai privalo surasti savo sielose? Tai klausimas, ne kartą keltas Vytauto Kavolio tekstuose. Kavolis tikėjo, kad protestas prieš užmačias kontroliuoti svetimą protą ir sielą, jau nekalbant apie kūną, yra pirmasis stiprus liberalo impulsas veikti. O panašių klausimų dabar kyla ir daugiau. Ar homoseksualūs žmonės priklauso lietuvių tautai? Ar gėjams ir lesbietėms turi likti vietos Lietuvos viešajame gyvenime? Ar turi teisę kitokios lytinės orientacijos ir tiesiog kitokie žmonės Lietuvoje atvirai prabilti apie save ir tuos, kuriuos jie myli?

Tai anaiptol nebe retoriniai klausimai. Po to, kai 2009 metų liepos 14 dieną – tą pačią dieną, kada naujai išrinktasis Europos Parlamentas susirinko į savo pirmąją sesiją Strasbūre – Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos žalingo poveikio įstatymą, šie klausimai iškyla visu aštrumu.

Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Lietuva eilinį kartą vėl vėluodama kartoja savo kaimynės Lenkijos jau lyg ir įveiktą politikos fazę – konservatyvios katalikybės, rėksmingo nacionalizmo, antieuropietiškų vertybinių orientyrų ir politikos kišimosi į žmogaus privatumo sferą kombinaciją. Dabartinė Lietuva virsta dar neseniai brolių Lecho ir Jarosławo Kaczyńskių valdytos Lenkijos aidu ir sykiu periferine jos atmaina.

Nors dar neturime tokio atvirai antisemitinio Marijos radijo, koks senokai veikia Lenkijoje, homofobijos protrūkis Lietuvoje aiškiai primena tas dienas, kada į Krokuvą grįžusiam gyventi ir homoseksualų teises bei žmogišką orumą pasiūliusiam gerbti didžiajam lenkų poetui Czesławui Miłoszui (beje, konservatyvaus, o ne liberalaus ar juolab kairiojo moralinio ir politinio jautrumo žmogui) vietinių homofobų buvo pasiūlyta grįžti į savo gimtąją Lietuvą ir ten ginti homoseksualus. Gaila, kad to komplimento Lietuva neišgirdo ir šiandien kaip du vandens lašai supanašėjo su tokia Lenkija, kokia ji buvo prieš septynerius metus.

Pradėkime nuo paprastesnio klausimo: Ar Lietuvos žydai priklauso lietuvių tautai? Visi, kas tik nepasidavė naivumui ir saldžiai saviapgaulei, žinojo, kad šitos politinio mąstymo atmainos – grynosios lietuvybės, arba, kaip išeivijoje ji buvo vadinama, „echtlietuvybės“ kūrimo ir gynimo – atstovams Lietuvos žydai niekada nebuvo ir dabar nėra lietuvių tautos dalis. Jei britui ar prancūzui „žydas“ reiškia viso labo tik religiją arba tradicijos laikymąsi, bet jokiu būdu ne kokią atskirą etninę tapatybę ar juolab tautybę, Lietuvoje žydai jau seniai ir atvirai aptarinėjami kaip kažkokia paralelinė visuomenė – tarsi jie niekada nebūtų buvę moderniosios politinės lietuvių tautos ir jos projekto dalis.

Tarsi niekada nebūtų buvę žydų savanorių, po Pirmojo pasaulinio karo kartu su lietuviais kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Tarsi nebūtų žydų, tapusių neatsiejama lietuvių kultūros dalimi – „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjo Hermano Perelšteino, Lietuvos dainų švenčių organizatoriaus Solomono Sverdiolo, rašytojo Icchoko Mero, politinio mąstytojo ir Lietuvos patrioto Aleksandro Štromo, teatrologės, visuomenės ir kultūros veikėjos Irenos Veisaitės, džiazo perkusininko virtuozo Arkadijaus Gotesmano, Velnio nuotakos autoriaus, kompozitoriaus ir džiazo pianisto Viačeslavo Ganelino. Tarsi niekas niekada nebūtų mylėjęs „Kertukų“ ir „Hiperbolės“ – puikių roko grupių, kuriose grojo Lietuvos žydai.

Bet šiandien nueita dar toliau. Nepilnamečių apsaugos įstatymo priėmimas, dukart atmetus buvusio prezidento Valdo Adamkaus veto, byloja apie tai, kad gėjai ir lesbietės ne tik nelaikomi tautos dalimi. Jie ekskomunikuojami iš tautos erdvės ir simboliškai išbraukiami iš tautos „sąrašų“. O kaip kitaip reikia suprasti idėją, kad homoseksualumo, kaip ir kitų žalingų ir pavojingų dalykų, propagavimas gali būti baudžiamas? Juk Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio ir Administracinio kodekso 214 straipsnio pataisų aptarimas Lietuvos Respublikos Seime atvirai graso kriminalizuoti homoseksualizmo propagavimą viešojoje erdvėje ir bausti už tai nuo baudos ir pataisos darbų iki įkalinimo.

Palikime ramybėje ir neaptarinėkime minties šedevro, skelbiančio, kad homoseksualizmas gali būti prilygintas fiziniam smurtui – čia jau iškart pajunti mistinę Petro Gražulio genijaus ir Tėvynės Sąjungos sąjungą. Atvira panieka ir neapykanta homoseksualams dar gerokai iki Tėvynės Sąjungos gimimo buvo Tarybų Sąjungos bruožas, persmelkęs ano meto visuomenę ir privedęs prie tokios trogloditiškos jos veiklos kaip homoseksualų priverstinis uždarymas į psichoneurologinius dispanserius ar net jų „gydymas“ elektrošoku – tai buvo organizuota ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir buvusioje Čekoslovakijoje.

Homoseksualumas Europoje jau seniai nelaikomas nei liga, nei patologija, nei perversija. 1993 metais Lietuva formaliai dekriminalizavo homoseksualizmą – be šito, lygiai kaip ir be mirties bausmės atsisakymo, mes tiesiog nebūtume tapę Europos Sąjungos dalimi. Šiandien mes atvirai rekriminalizuojame homoseksualizmą, dėl ko The Guardian žurnalistas Josephas Galliano rašo, kad jei Europos Sąjunga už tokius neapykantos įstatymus, paminančius visas fundamentalias žmogaus teises ir europietiškas vertybes, nestabdys juos leidžiančių šalių narystės ES ar net nešalins jų, ji neišvengiamai praras visą savo moralinį autoritetą ir liks viso labo tik amoralus prekybinis blokas (žr.: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2009/sep/14/gay-hate-laws-lithuania).

Na, tarkim, tiek toli eiti gal ir neverta – jokia šalis ir tauta neturi tamsybės ir neapykantos monopolijos. Kad ir pelniusi tarptautinę gėdą ir pasmerkimą, Lietuva nėra vienintelė, pamėginusi įteisinti valstybės remiamą homofobiją. 1988 metais panašiai pasielgė ir torių dominuojamas britų parlamentas, kuris siekė liūdnai pagarsėjusios 28 sekcijos tam, kad Didžiosios Britanijos mokyklų mokiniai būtų „apsaugoti“ nuo homoseksualių mokytojų. Neseniai toriams užteko sveiko proto ir garbingumo atšaukti šitą įstatymą, o jų dabartiniam lyderiui Davidui Cameronui atsiriboti nuo jo ir atsiprašyti visuomenės už akibrokštą.

Ar tokio sveiko proto, savikritikos ir paprasčiausio padorumo pakaks mūsų parlamentarams? Norėčiau suklysti, bet drįstu suabejoti tuo. Veikiau viskuo bus apkaltinta „moralinio reliatyvizmo“ pritvinkusi Europa, o įstatymas tyliai išnyks arba bus pakoreguotas nei įvertinus savo veiksmų, nei atsiprašius lygioje vietoje ir be jokios priežasties pažemintų savo šalies piliečių.

Kad ir kaip būtų, bene pats atgrasiausias dalykas visoje šitoje nelemtoje istorijoje ir yra mūsų visuomenės dalies pažeminimas verčiant daugelį Lietuvos kultūrai nusipelniusį žmonių slėpti savo kitoniškumą ir nuolat jausti prasčiokišką ir buką ne tik kasdienybės statistų, bet ir oficialių asmenų bei „nusipelniusių“ mūsų politikų panieką sau. Kokia žinia siunčiama mūsų bendrapiliečiams? Kad viešas užsiminimas apie savo lytinę orientaciją gali būti laikoma homoseksualizmo propaganda? Kad jie yra didesnis pavojus nepilnamečiams ir visuomenei už girtaujančius, moteris mušančius, prieš savo žmonas smurtaujančius ir savo dukteris ar podukras prievartaujančius heteroseksualus?

O kas gi dar gali tapti grėsme nepilnamečiams ir homoseksualizmo propaganda? Mokytojo pamoka arba profesoriaus paskaita apie Williamo Shakespeare’o, Christopherio Marlowe, Oscaro Wilde’o, Arthuro Rimbaud, Paulio Verlaine’o, Walto Whitmano, Virginia’os Woolf ar Piotro Čaikovskio biografijos detales? Mokslinė studija apie homoseksualų ateistą Pierą Paolo Pasolini’į, sukūrusį Evangeliją pagal Matą – patį didingiausią kino filmą Biblijos tema? Viešos diskusijos metu auditorijai pateikta informacija apie homoseksualą Franco Zeffirelli’į, kurio sukurta Romeo ir Džuljetos kino versija yra pats gražiausias ir poetiškiausias filmas apie tragišką vaikino ir merginos meilę?

Tad kas priklauso tautai ir ką jos nariai privalo surasti savo sielose? Ir kas atsitiko Lietuvai? Beje, tai klausimas, daug kartų man užduotas Europos Parlamente – ne politinio spektaklio metu, o tylių ir paprasčiausių pasikeitimų nuomonėmis koridoriuose metu. Spėju, kad atsitiko tai, kas jau ne kartą yra atsitikę, tik ko mes niekaip nepajėgiame kartą racionaliai išanalizuoti ir iš savęs išrauti – negailint savęs ir viską įvardijant paprastais ir kritiškais žodžiais, o ne kartojant mantrą apie tai, kad niekas mūsų nemyli ir nesupranta.

Tai pažeminimo ciklas – ilgai žemintas žmogus ar visuomenė anksčiau ar vėliau susiranda iš frustracijos gimusios kompensacinės neapykantos taikinį, t.y. silpnesnį už save asmenį arba grupę, negalinčią apsisaugoti nuo savo žemintojo. Šiuo atveju nelemtasis įstatymas yra viso labo tik noras kontroliuoti viešąją nuomonę sykiu įtvirtinant vieną privalomą tiesą – paprasčiausias noras įvesti cenzūrą ir savicenzūrą, racionalizuotas kaip rūpestis dėl šeimos vertybių ir nepilnamečių apsaugos. Įvyko tai, kas nenumaldomai brendo. Mūsų garbės reikalas dabar yra šitą pripažinti ir išsižadėti Europą ir Lietuvą išduodančios moralinės bei politinės logikos.