Leonidas
Donskis
Kaip
žinia, kai tik JAV ar Europos Sąjunga pradeda priekaištauti Kinijai, Rusijai,
Birmai ar Iranui dėl apgailėtinos žmogaus teisių būklės šiose šalyse,
pasigirsta iki liūdno juoko girdėtas argumentas apie tai, kad kišamasi į
suverenios šalies reikalus. Todėl darosi nejauku, kai pastaruoju metu vis
dažniau išgirsti šį argumentą skambant ne minėtų diktatūrinių režimų emisarų, o ES narių atstovų lūpose –
ir dar Europos Parlamente.
Ne
iš vieno politiko, atstovaujančio konservatyviajai EPP frakcijai, jau teko
išgirsti, kad jei Europos Parlamentas priima rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos
Nepilnamečių apsaugos įstatymą ir dar pasitelkia Žmogaus teisių agentūrą tam,
kad ji pateiktų ekspertinę nuomonę apie diskriminacinį įstatymą, esą
sumenkinamas ir tiesiog nuvertinamas nacionalinis parlamentas. Tokia veikla esą
tiesiog prilygsta valstybės nacionalinio suvereniteto atmetimui. Šį argumentą
pateikė ne vienas britų ir lenkų konservatyvus politikas, bet panašiai mąsto ir
Lietuvos Tėvynės Sąjungos vadovybė.
Ką
gi, tad pradėkime nuo Lietuvos ir eikime į platesnį problemos lauką. Viską, ką
norėjau pasakyti apie gėdą mums užtraukusį ir pamatines europietiškas vertybes
atmetusį Nepilnamečių apsaugos įstatymo homofobinį aspektą, jau pasakiau. Todėl
nesikartosiu ir paminėsiu keletą kitų dalykų.
Visų
pirma, šis įstatymas yra paprasčiausias cenzūros įvedimas, ką iškart pastebėjo
tokios žmogaus teisių gynimo organizacijos kaip Amnesty International ir Human
Rigts Watch. O gal mūsų politiniam elitui atrodo, kad šios organizacijos yra užsimaskavusios
Lietuvos valstybės priešės ir užsiima kenkėjiška veikla? Jei taip, belieka save
pasveikinti pasiekus Rusijos „suverenios demokratijos“ ir jos sąmonės lygį.
Jei
kažkam vaidenasi gėjų lobistai ir propagandininkai visoje Europoje, tai jau
šitų žmonių paranojos problema, bet minėtosios organizacijos pirmiausia
atkreipė dėmesį į šio įstatymo keliamą cenzūros pavojų. Kaip nustatyti
informacijos pavojingumą ir kam patikėti spręsti, kokia informacija yra
pavojinga, o kokia ne? Kas išrinks tas komisijas ar ekspertines grupes, kurios
spręs? Juk būtent į šitą įstatymo aspektą dėmesį atkreipė ir Europos leidėjų
asociacijos atstovai.
O
kaip komentuoti tokį dalyką kaip paranormalių reiškinių propagavimo ir
demonstravimo draudimas? Turbūt niekas man nepuls aiškinti, kad modernioje ir
pasaulietinėje valstybėje, tokioje kaip Lietuva, visi piliečiai privalo būti
Romos katalikai ar kitų denominacijų krikščionys? O jei taip, kodėl tad ateistas
arba budistas turėtų galvoti, kad Kristaus levitacija ir vaikščiojimas vandeniu
nėra paranormalūs reiškiniai? Ir kas šiuo atveju imsis apibrėžti paranormalumą
ir normalumą? Bažnyčia? Viena privilegijuota konfesija, pateikianti jų kriterijus?
Politikai? Ekspertinės grupės?
Bet
ir tai dar ne šios kontroversijos riba. O ką tada daryti su žmogaus teisėmis
XXI amžiaus pasaulyje? Teigti, kad žmogaus teisės yra nacionalinės valstybės ir
jos suvereniteto reikalas? Bet juk jeigu taip, ponios ir ponai, kuo mes
pranokstame Kiniją, Rusiją, Iraną ir Birmą, kurios teigia lygiai tą patį? Kuo
mes nuo jų tada skiriamės ir kokią teisę mes turime kištis į jų vidaus
problemas?
Man
bus pasakyta, kad Lietuvoje niekas nežudo žmonių už jų pažiūras. Taip, bet ir
minėtose šalyse niekas juk nepradėjo žudyti iškart. Cenzūra ir minties nelaisvė
visada yra ankstesnė už atvirą politinį terorizmą. Kai paaiškėja, kad cenzūra
yra neefektyvi, tada imamasi brutalesnių veiksmų. Be to, net tapę ES nariais,
mes vis dar jaučiame cenzūros ir minčių policijos tvaiką savo valstybėje. Gal
tad atsakykim sau į paprastą klausimą, kur gi mes būtume su savo mentalitetu ir
politikos lygiu, jei Lietuva šiandien nebūtų Europos Sąjungos narė?
O
reikalas tas, kad žmonės, teigiantys, jog ES institucijos ir ypač Europos
Parlamentas neturi teisės kištis į nacionalinių parlamentų veiklą, jei jų
įstatymai pamina fundamentalias žmogaus teises ir laisves, yra autoritarinės
politikos žmonės, per likimo kaprizus ir ironiją patekę į demokratines Europos
institucijas. Priešingu atveju jie žinotų, kad žmogaus teisės nesiriboja
nacionaline valstybe ir nėra jos išskirtinis reikalas. Jei žmogaus teisės būtų
tik nacionalinio suvereniteto objektas, savo prasmės iškart nustotų ne tik tarptautinės
žmogus teisių organizacijos, bet ir visa tarptautinė teisė.
Pasakysiu
ir dar daugiau: jei žmogaus teisės nebūtų universalesnė kategorija už
nacionalinę valstybę, mes sugrįžtumėme į kumščio teisę. Stipriausios ir
didžiausios karinės galybės mums imtų ir paaiškintų, kas yra humaniška bei
teisėta, o kas ne. Būtent žmogaus teisių universalizmas ir jų iškėlimas
aukščiau už valstybės interesą buvo tai, už ką niekada Sovietų Sąjunga ir
dabartinė Rusija neatleido savo kritikams (kuriuos vadino šmeižikais) ir nepanoro
įsigilinti į Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo ir „Memorialo“ humanistines
idėjas – jos buvo ir liko svetimos kumščio teisę išpažįstančiai valstybei.
Paskutinis
klausimas: kuo mes sustiprinsime savo demokratinę politiką ir europietišką
ateitį, jei susidūrę su teisinga ir pagrįsta kritika Europoje elgsimės lygiai
taip pat, kaip elgiasi teisuoliški ir amžinai „teisūs“ Lukašenkos ir Putino
režimo ruporai, išgirdę kritiką savo režimų ir vadų atžvilgiu? Kokia prasmė
būti profesionaliais Rusijos imperializmo demaskuotojais ir jos pavojų atidengimo
ekspertais, jei savo mąstymu ir retorika toliau tos pačios Rusijos
nenukeliaujame?
Ir
būkime atviri: kas Europoje norės ginti šalį, be jokios priežasties pradedančią
žeminti kitokios sielos bei mąstymo savo piliečius ir su teisuolio mina
išduodančią europietiškos pagarbos laisvam, valstybės nevaldomam ir
neapibrėžiamam individui normas?