Leonidas Donskis

Rugsėjo 29-30 dienomis mano pakviestas Europos Parlamente viešėjo didis rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas. Jis dalyvavo EP Užsienio reikalų komiteto Žmogaus teisių pakomitetyje vykusiame posėdyje, skirtame žmogaus teisėms Rusijoje apžvelgti. Rugsėjo 29 dienos vakare žiūrėjome rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo filmą Rusų pamokos. Sukrečiantis drąsaus ir oraus ruso filmas, atveriantis makabrišką situaciją Pietų Kaukaze.

Istorikai yra ne kartą teigę, kad dėl nacių atėjimo į pasaulinės politikos avansceną ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų Europa kažkaip ėmė ir „nepastebėjo“ ankstesnių baisių karo nusikaltimų Rusijoje – pakanka paminėti, kad kone pusės milijono žydų išnaikinimas nuo Kišiniovo pogromo ir kitų pogromų bangos 1903-1905 metais iki pilietinio karo pabaigos Rusijoje vėliau buvo tiesiog nustelbtas ir užtemdytas nacių nusikaltimų.

Šitas vieno smurto sluoksnio užklojimas kitų, kaip pasirodė, dar baisesnių žudynių sluoksniu paliko neįvardytą ir net simboliškai dorai nepasmerktą fašizmo gimimą Rusijoje – nuo garsiosios Rusų tautos sąjungos (Sojuz russkogo naroda), liaudyje žinomos „juodašimčių“ pavadinimu, iki „baltųjų“ rusų karininkų, kurie po Pirmojo pasaulinio karo ir savo pralaimėjimo pilietiniame kare emigravo į Berlyną ir nacių ideologui (beje, Taline gimusiam) Alfredui Rosenbergui padovanojo 1917 metais Rusijoje išleistą slaptosios rusų policijos „Ochrankos“ falsifikatą Siono išminčių protokolai, kuris pasirodė kaip pamišusio vienuolio Sergejaus Niluso antisemitinio ir apokaliptinio opuso Didybė menkystėje (Velikoje v malom) priedas. O Rosenbergas jau žinojo ką daryti – jo dėka Protokolai atsidūrė dėkingo ir uolaus jų skaitytojo Adolfo Hitlerio rankose.

Kodėl primenu šią istoriją? Todėl, kad Andrejus Nekrasovas savo filme iškėlė labai panašią hipotezę: ar nėra tik taip, kaip Sovietų Sąjungos ir Boriso Jelcino epochos užliūliuoti Vakarai ėmė ir nepastebėjo kylančio fašizmo ir baisių nusikaltimų žmonijai bangos Rusijoje ne tik dėl pergalės Šaltajame kare sukeltos euforijos, bet ir dėl prasidėjusio Jugoslavijos žlugimo, lydimo Slobodano Miloševičiaus karo nusikaltimų bangos? Srebrenica tapo pokomunistinio pasaulio metastazių ir baisių nusikaltimų simboliu, su kuriuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos politikų ir intelektualų moralinėje vaizduotėje niekaip nepajėgtų konkuruoti Groznas, Beslanas ar spektaklis Maskvoje Nordost – kitaip tariant, Rusijos metodiškai naikinti ne tik jos ideologiniai ar sisteminiai „priešai“, bet paprasti ir niekuo nenusikaltę rusai – Rusijos žmonės ir jos piliečiai. (Beje, ir apie „priešus“ bei jų nuodijimą Andrejus Nekrasovas sukūrė filmą – apie FSB nužudytąjį Aleksandrą Litvinenko.)

Tad sunku dabar įtikinti Vakarus, kad Vladimiro Putino vieta turėjo būti ne buvusio JAV prezidento George’o W. Busho rančoje ar Gerhardo Schröderio ir Tony Blairo draugams skirtuose vakarėliuose, o Hagos tribunolo teisiamųjų suole. Itin sunku, nes būtent S. Miloševičius vakariečių moralinėje vaizduotėje tapo blogio ir smurto Rytų Europoje įsikūnijimu, nepalikdamas vietos karo nusikaltėliui ir rusiško fašizmo atgaivintojui Vladimirui Putinui – neabejoju, kad ateityje tik taip jis bus apibūdinamas, bet šiandien Andrejus Nekrasovas ir saujelė kilnių, bebaimių rusų lieka vienišu balsu, šaukiančiu tyruose.

Rusų pamokos atvėrė viską – ir Rusijos ilgametes provokacijas Gruzijoje (deja, vienai iš jų ėmė ir pasidavė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis), ir pačios rusų kariuomenės sunaikintą Cchinvalį, ir nusikaltimus prieš civilius Goryje. Baisiausia, kad Vakarų Europoje buvo patikėta kadrais, kuriuose esą gruzinų karo lėktuvai bombarduoja Cchinvalį, o juk tai buvo autentiški ir jau įrodyti rusų aviacijos atakuoto ir subombarduoto Gorio kadrai…

Šalia šitos Rusijos telefašizmo ir agresyvaus melo grimasos pridurkime dar vieną. Osetinas Valerijus Gergijevas, talentingas muzikas ir vienas iš pačių garsiausių dirigentų pasaulyje, skiria koncertą rusų sugriauto Cchinvalio aukoms, audringai pasmerkia gruzinų karo nusikaltimus ir… atlieka Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintąją simfoniją (Leningrado simfoniją), kurią visas pasaulis iškart atpažįsta kaip Leningrado blokados didvyriams skirtą muziką. Andrejaus Nekrasovo frazė už kadro niūri ir lakoniška – tai gėda (eto pozor)…

Todėl man lengvai suprantamos Sergejaus Kovaliovo pastabos po filmo ir kitą dieną, kai jis analizavo žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Man prakalbus apie Vakarų Europos naivų nesusivokimą situacijoje ir apgailėtinas knygines klišes komentuojant nusikaltimus, kurių masto net nesuvokiama, Sergejus Adamovičius staiga mane nutraukė: „Ką jūs… Viską jie puikiai supranta. Jūsų minimas jų naivumas – tai kaukė ir patogi širma, kuri juos atpalaiduoja nuo sąžinės ir atsakomybės. Ar jie nesuprato, kas vyksta 1937-aisiais, kada Lionas Feuchtwangeris aprašė Rusiją kaip nuostabią ir pažangią šalį, o Staliną – kaip didį antifašistą?“.

Kovaliovas tęsė paprastą mintį, kuri netrukus nuskambėjo ir iš tribūnos – jis pakartojo šią mintį visiems. Kai kas jam plojo, o kai kas susigūžė ir tylėjo – man ne kartą yra tekę matyti, kaip Europoje reaguojama į rusų disidentų kalbas. O Kovaliovas kalbėjo. Apie Europos politikus, kuriuos jis drastiškai apibūdino kaip moralines ir politines prostitutes.

Naivumas – kaukė. Viską jie suprato ir supranta. Jie tiesiog išmoko (su)gyventi su svetimu fašizmu, jie netoleruoja tik nuosavo fašizmo savo žemėje – iš čia ir teigiamas šiaip jau gero rašytojo antifašisto Feuchtwangerio palankumas „antifašistui“ Stalinui. Kovaliovui kalbant susimąsčiau apie įdomią rusų mąstytojų minčių sąšauką – juk Andrejus Piontkovskis dabartinius „naivius“ Europos politikus ir kultūros veikėjus yra pavadinęs kolektyviniu Feuchtwangeriu.

Ir pabaigoje – kito rusų žmogaus teisių gynėjo Stanislavo Dmitrijevskio mintis apie melo politiką Rusijoje ir Vakaruose: anot jo, vakariečių pozicija – „aš žinau, kad jie (t.y. Rusija) meluoja, o jie žino, kad aš suprantu, jog jie meluoja“.

Aš jo mintį tyliai sau išplėtojau. Melo nuspėjamumas verčia jį patogiu politikos instrumentu. Jei aš meluoju, tu manęs nedemaskuosi ir leisi man veikti – nes ir tu pats nori laisvai ir nevaržomai meluoti, nestabdomas ir netrikdomas nejaukių pastabų ar faktinių įrodymų. Mat melas pagreitina veiksmą. O tiesa ir jos paieškos priverčia viskuo abejoti ir viską kruopščiai ištirti. Tiesa mus stabdo ir atima iš mūsų brangų laiką ir jėgas. Melas skatina veiksmą ir produktyvumą, o tiesa viską sustabdo.

Veiksmo ir efektyvumo pasauliui tiesa tampa nemalonia kliūtimi.