Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų apie vakarų europiečių didėjantį nusivylimą savo naujaisiais partneriais iš Rytų ir Vidurio Europos. Prabylama net apie tai, jog esą Vaclavas Havelas netesėjo savo istorinio pažado atverti Vakarams Vidurio Europą kaip ilgai ignoruotą ir pamirštą, bet kertines Europos vertybes išsaugojusią ir visą kontinentą netrukus praturtinsiančią Europos dalį.

Nesunku suprasti, iš kur sklinda šios nuotaikos. Iš esmės jos slypi nesusikalbėjime ir bendros politinės kalbos neradime, kurio priežastys yra itin gilios ir slypi abiejose pusėse. Vakarų Europoje jau tris dešimtmečius viešojo kalbėjimo ir visuomenės gyvenimo bei politikos reiškinių vertinimo sferoje galioja liberalus konsensusas tarp dešinės ir kairės, kurį dar būtų galima pavadinti plačiąja demokratine koalicija.

Šio konsensuso esmė gan paprasta – abi pusės, ir dešinė, ir kairė, garsiai neįvardindamos bei įkyriai nedeklaruodamos šito, susitaria esminiais politinės praktikos, viešosios moralės ir viešojo politikos žodyno klausimais. Jos beveik nepatiria dramatiškų nesutarimų vertinant moterų ir vaikų teises, žodžio ir sąžinės laisvę, apskritai žmogaus teises ir esminius šalies interesus. Pats geriausias pavyzdys čia būtų Nyderlandai – šalis, kurią retai kada valdo kokia viena apčiuopiama politinė jėga ir kurioje iki pastarųjų metų visada būdavo sudaromos sėkmingos plačios koalicijos.

Sykiu jos nesunkiai suranda bendrą kalbą vertinant šalies praeitį, jos istorines traumas ar netektis. Tai liberalus konsensusas, kuris reiškia, kad abi pusės netoleruoja kraštutinių savosios orientacijos apraiškų – nei moraliai provincialios ir dogmatiškos tolimosios dešinės, nei iš istorijos bei žmonijos patirties nieko nesimokančios ekstremistinės kairės. Tokia vidurio pozicija, daugmaž priimtina abiem pusėm, tampa praktine politine filosofija, kuri leidžia išlaikyti ne tik politinės sistemos stabilumą ir vidinę partnerystę, bet ir pačią rišlią politinę klasę.

Štai šito liberalaus konsensuso ir praktinio liberalių vertybių įtvirtinimo realiame gyvenime skaudžiai stokoja Rytų ir Vidurio Europa. Mes iki šiol kovojame savo nebaigtas kovas ir mėginame suvesti sąskaitas su istorija, tarpusavyje kovojančias nesenos praeities interpretacijas paversdami kone vieninteliu raktu į dabartį ir sykiu politikos riboženkliu. Mūsų dešinė vartoja XIX amžiaus moralinį ir politinį žodyną, sykiu kovodama Vakarų Europai svetimas ir nesuprantamas kovas. Bet tai jai netrukdo būti vienintele socialinių ir politinių reformų organizatore.

Kitaip tariant, mūsų dešinė stabilizuoja pasenusį žodyną ir konservuoja moralines retorikas bei politines nuostatas, bet noriai ir radikaliai reformuoja institucijas bei praktikas. O mūsų kairė nieko nekeičia ir nereformuoja, tik mechaniškai stabilizuoja dabartį ir mėgina apsaugoti tikrovę nuo bet kokios institucinės kaitos. Sykiu mūsų kairė tiesiog neatpažįsta esminių kairiųjų vertybių – tokių kaip kitamanystė, nesutikimas su oficialia nuomone ir individualaus maišto bei revizionizmo etika.

O vienu požiūriu Lietuvos dešinė ir kairė – krikdemai ir socdemai – yra tiesiog „demai“, t.y. broliai po vienu kailiu, kaip sako amerikiečiai: mat abi šios jėgos yra giliai antiindividalistinės, kolektyvistinės ir etatistinės. Jas sieja ne liberalus konsensusas ir jo paieškos, o vienodai stiprios antiliberalios nuostatos individualios laisvės ir sąžinės atžvilgiu – kitaip tariant, viso labo tas pats kontrolės ir vertikalaus valdymo projektas, kuriame nėra vietos nei savivaldai, nei regionalizmui, nei liberaliai edukacijai.

Milanas Kundera savo istoriniame straipsnyje „Vidurio Europos pabaiga“, publikuotame 1984-aisiais, rašė, kad kiekviena Vidurio Europos revoliucija yra pagal apibrėžimą konservatyvi, netgi anachronistinė, lyginant su moderniojo Vakarų pasaulio revoliucijomis. Tai natūralu – Vakarai savo revoliucijas suprato kaip radikalios modernizacijos įnagį, o mūsų revoliucijos vyko ir, deja, tebevyksta dėl teisės sugrįžti į savo tradiciją ir praeitį (anot Kunderos, visos Vidurio Europos revoliucijos buvo kovos už savo atimtą praeitį ir jos atgavimą).

Savo nesusikalbėjimą tarpusavyje ir liberalaus konsensuso neradimą mes, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys, deja, sėkmingai perkeliame į Europos Sąjungos viešąją erdvę: vis tas pats nenoras siekti kompromiso, lygiai kaip ir tas pats polinkis mąstyti dichotomijomis bei manichėjiškai radikaliomis opozicijomis mūsų karingai racionalizuojami kaip vakarų europiečių principingumo ir proto aiškumo stoka.

Tad mes, užuot kūrę savo šalį ir pamėginę naudotis istoriškai unikalia situacija, vis iš naujo grįžtame į tą patį – į iš esmės rusišką vertikalios galios ir kontrolės projektą, į kurį įtraukiami vis nauji politiniai personažai, kuriais palaipsniui nusiviliama. O konsensuso nerasdami pas save, mes nenorime ir nemokame jo ieškoti už savo valstybės ribų. Kaip galima sėkmingai tarptautiniu mastu daryti tai, ko nepajėgiama pasiekti viduje? Kaip galima eksportuoti demokratiją, jei jos nesugebama sukurti pas save?

Žinoma, mes esame tik dalis bendresnės tendencijos. Kita vertus, gal ir menka paguoda, bet esama už mus liūdnesnių pavyzdžių. Kad ir kokie būtų mūsų nusivylimai ir liūdnos patirtys, laimei, neturime tokio prezidento kaip Vaclavas Klausas, kuris nieko daugiau šiuo metu daugiau nedaro, o tik skatina ES projekto žlugimą ir Rusijos triumfą.

Noriu tikėti, kad mūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai 2013 metais bus sėkmingesnis, nei visus šiuo požiūriu nemaloniai nustebinusios ir nuvylusios Čekijos Respublikos – tad gal neatsitiktinės ir insinuacijos Vaclavo Havelo atžvilgiu. Žinoma, Havelas visada buvo ir tebelieka visiškai kitokios Vidurio Europos simboliu, per šviesmetį nutolusiu nuo populistinių demagogų, tokių kaip Vaclavas Klausas Čekijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje.

Nors ir pažeminome dalį savo piliečių diskriminaciniu ir cenzūriniu įstatymu, bet, regis, vis dėlto atsikvošėjome. Skirtingai nuo daug kuo mums artimos ir į mus panašios Vengrijos, laimei, iki politinių demonstracijų ir protestų draudimo dar nenusiritome, nors nemalonios retorikos šiuo klausimu jau nuskamba – konstitucinė ir pilietinė žmogaus teisė ginti savo teises ir orumą premjero patarėjo ką tik buvo klinikalizuota kaip kolektyvinė neurozė ar aukos sindromas.

Lygiai kaip nepradėjome kovų su savo tautinėmis bendrijomis ir mažumomis. Nors mūsų žiniasklaidoje apstu bjaurios antisemitinės frazeologijos(beje, antisemitizmas vėl klesti visoje Rytų ir Vidurio Europoje, nors žydų joje jau beveik nebeliko – vadinasi, valstietiškoms visuomenėms „žydai“ yra tiesiog nuoroda į moderniojo pasaulio iššūkius bei įtampas), kurios niekaip nepajėgia principingai įvertinti žiniasklaidos magnatų nežinia kodėl paniškai bijantys mūsų politikai, iki pavojingos praktikos dar neprieita.

Laimei, skirtingai nuo Slovakijos, nepradėjome drausti mažumoms vartoti savo gimtąsias kalbas – o juk šito griebėsi Slovakija prieš savo didelę istorinę vengrų mažumą. Tad Lietuvos lenkų lyderiai turėtų tiesiog atsikvošėti ir savo padėties Lietuvoje nė iš tolo nelyginti su šalimis, kuriose imamasi tikros, o ne vaizduotės padiktuotos diskriminacijos.

Ar mus Vakarų Europa atrado ar jau nusivylė mumis net nespėjusi atrasti? Nedrįsčiau apibendrinti. Manau, kad mus supranta daug geriau, nei šito buvo galima tikėtis iš Vakarų Europos šalių, niekada nepatyrusių totalitarizmo ir sąmonės pavergimo. Kita vertus, laisvo žmogaus ir laisvos, orios šalies ženklas yra savikritika, o ne viso aplinkinio pasaulio kaltinimas.

Todėl supraskime ir kitų šalių problemas bei įtampas, jei norime patys būti suprasti – jei jau esame netrukus ES pirmininkausianti tų šalių draugė ir partnerė, užuot nirtulingai vertę savo neišspręstas vidaus kovas bei problemas ant svetimos galvos ir laukę, kad visos mūsų problemos bus pakylėtos į europinių problemų rangą. Bet kartu pasinaudokime savo vertinga patirtimi – smurtą, prievartą ir organizuotą melą mes neretai atpažįstame greičiau už savo kolegas iš Vakarų Europos.

Tad niekas niekuo neturi pulti nusivilti. Žmonių santykiai yra kuriami sunkiu ir nuolatiniu darbu, neretai išsižadant savo egoizmo ir savęs laikymo visatos centru. Lygiai tas pats galioja šalių santykių tobulinimo ir ES kūrimo erdvei – ne nusivilti ir svaidytis skambiais pareiškimais reikia, o dirbti ir stengtis suprasti, kas su mumis visais vyksta.

Kaip sakė Benediktas Spinoza – neque lugere, neque indignari, sed intelligere (ne verkti, ne piktintis, o suprasti).