Teismai, kurių niekas nebesupranta, telefoninių pokalbių pasiklausymas ir išklotinių nešimas grupei draugų ar paprasčiausiems saugumo tarnybos provokatoriams, sau patogių klikų formavimas skaldant ir valdant viešosios sferos grupes, užuot leidus joms natūraliai tarpusavyje konkuruoti, nepatogių figūrų demonizavimas ir pašalinimas iš žaidimo – tai juk ir yra ta tamsioji ir neoficialioji mūsų politinė tikrovė, kurią mes iki šiol vis dar mėginame maskuoti arba teisinti kaip esą normalią demokratinės valstybės praktiką.

Bet ji nebėra normali ir vis mažiau ką bendra beturi su demokratija. Lietuva vis labiau tampa panaši į slaptųjų tarnybų valdomą valstybę. Šiuo požiūriu esame pati tikriausia mažoji Rusija – Rusijos manipuliuojama ES provincija, rusiškas Trojos arklys ES, kuriame saugumo tarnyba kišasi į politiką ir formuoja bei kontroliuoja politinės informacijos lauką.

Kad ir kaip būtų, Rusijos FST (Federalinė saugumo tarnyba, arba FSB, kaip ji vadinama Rusijoje) nuo pat pirmųjų savo egzistavimo akimirkų tiesiogiai susisiejo su stambiuoju kapitalu, kariniu-pramoniniu kompleksu ir nusikaltėlių grupuotėmis, kurios buvo inkorporuotos į tą patį jėgos audinį. O Lietuvos VSD ėmėsi aktyviai ir savaip formuoti viešąją nuomonę – kurdama jėgos ir įtakos žurnalistų kuopelę, atvirai favorizuodama ją ir metodiškai nuleisdama jai dalį operatyvinės informacijos. Pastaroji, kaip žinia, netruko tapti „valstybininkų“ viešųjų ryšių atstovais ir greitojo reagavimo korpusu vidiniuose informaciniuose bei vertybinių orientacijų karuose.

VSD politizavimas ir įtraukimas į viešosios nuomonės kovas yra akivaizdi antidemokratinė praktika. Lieka nesuvokiama, kaip apie kažkokią „vanagų“ operaciją prabilę VSD vadai (beje, verta prisiminti, kad „vanagais“ sovietinė propaganda vadino sau priešiškus Vakarų pasaulio politikus ir žurnalistus), mėginę paaiškinti šalies premjerui apie kai kurių žurnalistų pavojingumą, nebuvo žaibiškai perduoti parlamentinei kontrolei ir pašalinti iš savo užimamų pareigų. Juk tą akimirką, kai jie pradėjo kalbėti apie žurnalistų keliamą pavojų (o ypač po VSD pokalbio su Kęstučiu Girniumi) tapo aišku, kad Povilas Malakauskas ir VSD diskreditavo ne tik save, bet ir Lietuvos demokratinę tvarką bei valstybę.

Kodėl šiam žmogui nebuvo pareikštas nepasitikėjimas ir kodėl buvo leista į Lietuvos politiką įsibrauti Rusijos politinei logikai? Kodėl jam nebuvo aiškiai pasakyta, kad šitokios viešosios erdvės deformacijos griauna pačią demokratiją, kurios esmė slypi natūraliame viena kitai oponuojančių ir konkuruojančių jėgų susidūrime racionalioje viešoje diskusijoje bei debatų erdvėje, o ne vienos ar kitos žurnalistų ar viešų figūrų grupės išskyrime iš visų kitų ir pavertime jėgos lauko dalimi, sykiu tam absoliučiai neleistinai naudojantis šalies slaptąja tarnyba?

Bet tai jau mūsų nesena praeitis, kurios niekas dorai ir principingai kol kas neįvertino. O dabar ateina laikas užduoti ir klausimų apie dabartį. Kam tarnauja VSD, 2008 metų spalio 14 dieną Kaune suėmęs ir persekiojęs čečėnų vaikus globojusią Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimą? Žinant, kad Gatajevus savo asmeniniais priešais laiko Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, už savo asmens orumo įžeidimą į teismą padavęs Memorialo fondo atstovą, žymų Rusijos žmogaus teisių gynėją Olegą Orlovą, kyla visai pagrįstas klausimas: nejaugi mūsų VSD tapo Ramzano Kadyrovo sąjungininkais?

Iki šiol mes išdidžiai pabrėždavome, kad skirtingai nuo Suomijos, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų vengusios bet kokios Sovietų Sąjungos ir Rusijos kritikos, esame laisvos ir nesuvaržytos diskusijos apie Rusiją šalis, nevaržanti kritiško žodžio laisvės. Tikrovė skaudžiai pasišaipė iš mūsų. Šiandien Suomijos žmogaus teisių aktyvistai gina Gatajevų šeimos teises Lietuvoje, kurioje iš šių žmonių buvo atimta jų teisė į nepriklausomą teismą. Suomija priglaudė Rusijos žmogaus teisių gynėją Oksaną Čelyševą, parengusią du milžiniškus tomus medžiagos apie Rusijos įvykdytus karo nusikaltimus Čečėnijoje ir dėl akivaizdžių priežasčių negalinčią grįžti į Rusiją, o mes prisijungiame prie nusikaltėliško režimo aukų persekiojimo. Suomija priglaudė rusų disidentę, o mes šiandien ar išdrįstume politinį prieglobstį suteikti Vladimiro Putino režimo oponentams ir kritikams? Leiskite šį klausimą laikyti retoriniu, nes tikrai žinau, kad jau neišdrįsome ir neišdrįstume.

Tad kas gi vyksta Lietuvoje? Ar esame tiesiog Rusijos spectarnybų užvaldyta ES ir NATO valstybė, kurią paralyžiavo ne tik Rusijos verslas, bet ir jos jėgos struktūros, ar mes kažko nežinome ir mūsų neinformuoja (o tai, beje, taip pat nieko gero nesako apie demokratinę valstybę), ar Lietuva paprasčiausiai ritasi į autoritarinę sistemą ir natūraliai atsirenka savo draugus, partnerius ir priešus?

Į šiuos klausimus mes juk anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti. Jei Viktoro Uspaskicho tvirtinimas, kad jis yra Michailui Chodorkovskiui prilygstanti žmogaus teisių pažeidimo auka, yra ne kas kita, o groteskas, kurį išprovokavo pati mūsų sistema, daug kartų galėjusi viską sudėlioti į vietą, bet pasirinkusi flirtą su Darbo partija ir veikiausiai pažadėjusi Uspaskichui ramybę bei neliečiamybę po jo ir jo partijos kuopelės nuotykių Maskvoje (juk turėjo kažkas balsuoti už LEO LT), lygiai kaip absurdiškas ir amoralus yra Voldemaro Tomaševskio tvirtinimas, kad lenkų teisės Lietuvoje yra piktybiškai pažeidžiamos, Gatajevų šeimos istorija yra ne juokai.

Ji artina debesis virš mūsų. Ir šį kartą mūsų šalies reputacijai gali būti suduotas itin skaudus smūgis, gerokai rimtesnis nei Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Jei į mūsų klausimus nesiteikiama atsakyti, ką gi, teks atsakyti į nepatogius strateginių sąjungininkų klausimus. Ir gan greitai.

Tad su kuo gi mūsų VSD? Su kuo Jūs, slaptoji Lietuva?