Leonidas Donskis

Ką tik prasidėjęs oficialus Turkijos ir Armėnijos santykių užsimezgimas, manding, yra vienas iš pačių reikšmingiausių pastarojo meto politikos įvykių ir viltingų ženklų. Visų pirma, jis gali būti itin svarbus Lietuvai ir Baltijos šalims. Turkijos tapimas vienu iš pagrindinių politinių žaidėjų Kaukazo regione kur kas greičiau padėtų normalizuoti įtemptus ir deformuotus Kaukazo tautų ir šalių santykius, nei karus jau kelintą šimtmetį Kaukaze tolydžio sukelianti Rusijos „taikdarystė“.

O tai priverstų Rusiją daug jėgų skirti santykiams su Turkija plėtoti bei pusiausvyros paieškoms – mes pagaliau laimėtume brangaus laiko giliau integruotis į ES ir atitolti nuo Rusijos ir visas mūsų jėgas atimančių jos pasėtų įtampų sprendimo bei į mūsų politikos lauką implantuotų personažų „neutralizavimo“.

Kita vertus, Turkijos priartėjimas prie Kaukazo tautų, kurios daug amžių kentėjo nuo jos ir tik iš baimės būti Turkijos prarytomis tapo prorusiškos, šiandien padėtų tas pačias Kaukazo tautas ir šalis priartinti prie Vakarų – kad ir kiek paradoksaliai tai skambėtų, bet Turkijos didesnis artimumas Vakarams, nei Gruzijos ar juolab Armėnijos, yra faktas. Net ir aukštos, senos, rafinuotos armėnų ir gruzinų kultūros ar įspūdingi jų diasporų kultūriniai pasiekimai Vakaruose (Prancūzija didžiuojasi Charles’iu Aznavouru ir Otaru Iosselianiu, lygiai kaip Kanada – Atomu Egoyanu, o Izraelis – Meiru Pichkhadze ir kitais puikiais Gruzijoje gimusiais Izraelio dailininkais, kurie yra iškiliausi šių šalių menininkai) negali prilygti Turkijos ekonominei ir politinei įtakai.

Tik su Turkijos įstojimu į Europos Sąjungą Gruzija ir Armėnija gali pradėti puoselėti viltis pačios ten patekti. Lygiai kaip Lenkija paskui save natūraliai traukė Lietuvą į NATO ir net į ES, lygiai taip pat Turkija bus suinteresuota nelikti akis į akį su pilkąją zona arba tiesiogiai susiliesti su Rusija per jos protektoratus – jei Armėnija ir Azerbaidžanas norės jais būti. Lygiai kaip mums tenka paribio regiono, vadinamo Rytų Europa, vakarietiško forposto, susiliečiančio su Rusija, vaidmuo, kažkas panašaus greičiausiai lauktų Gruzijos ir Armėnijos Kaukaze. Turkija neabejotinai taptų ir šių šalių stojimo į NATO advokate, nes niekada nenorėtų Rusijos apginkluotų protektoratų šalia savęs.

Ar tai įmanoma, ir ar tai, ką aš kalbu, nėra kažkas iš mokslinės fantastikos srities? Tikiu, kad tai bus labai sunku, bet jei likimas nepašykštės šioms šalims saujelės įžvalgių, protingų ir drąsių politikų (nes analitikų, jau seniai bendradarbiaujančių su kolegomis iš Turkijos, Armėnijoje tikrai yra), viskas ten gali būti įmanoma. Juk ne iš dangaus atsirado šitos diplomatinės ir vyriausybinės iniciatyvos – joms kelius nutiesė tie patys politologai, kultūros sferos žmonės ir nevyriausybinės organizacijos.

Juk sugebėjo tokios priešės kaip Vokietija ir Prancūzija tapti artimiausiomis sąjungininkėmis ir draugėmis. Juk pavyko Anglijai ir Prancūzijai pasiekti esminių susitarimų dėl Europos ateities, nors tokio artimumo ir pasitikėjimo, koks susiklostė tarp vokiečių ir prancūzų politinių elitų, anglai ir prancūzai turbūt negreit pasieks.

Ir visai įtikinantys pavyzdžiai būtų viena kitą griovusių ir nuožmiai naikinusių šalių tapimas artimomis partnerėmis – JAV ir Japonija, viena vertus, arba Rusija ir Vokietija, kita vertus. Žinoma, čia esama ir karo pasekmių, ir didžiulių pasaulio politikos pasikeitimų, kurie paveikė minėtąsias (beje, galingas) šalis, bet kodėl negalėtų tai įvykti Kaukazo regione, kuriame į Turkiją būtų pradėta žvelgti kaip į įtakingą ir bendros ateities požiūriu itin svarbią šalį?

Smulkesnio masto, bet taip pat geras pavyzdys būtų Lenkijos ir Lietuvos santykių istorija. Ar daug kas tikėjosi, kad tokį priešiškumą Lenkijai už Vilniaus okupaciją jautusi Lietuva 1994 metais pasieks istorinį susitarimą su Lenkija ir visiems laikams išspręs Vilniaus klausimą bei tarpusavio santykių lygio problemą? Bet tai, laimei, įvyko – žinoma, tam dirvą rengė tokios asmenybės kaip Czesławas Miłoszas ir Jerzy Giedroycas lenkų pusėje, Lietuvoje – Tomas Venclova, Pranas Morkus ir kiti iškilūs kultūros žmonės. Kita vertus, mūsų politikai taip pat puikiai pasirodė ir buvo verti gilios pagarbos už pasinaudojimą istoriniu šansu.

Žinoma, pridurkime, kad reikia sulaukti to momento, kuris ir tampa istoriniu šansu – mūsų atveju tai buvo Solidarumo herojų sukurta nepriklausoma Lenkija, o ir Lietuva tada buvo Sąjūdžio dvasios suformuota (nors 1994-aisiais šalį valdė ne Sąjūdžio žmonės, bet laisvės ir orumo atmosfera išliko) ir nepavargusi nuo pačios savęs ir laisvės. Vakarų šalims teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo sukrėtimus, kad jų politikai pagaliau praregėtų.

Didžiausias pavojus čia kyla iš pagundų „daryti“ sėkmingą politiką pigiais, greitais ir pergalę garantuojančiais metodais – žinoma, ateities kartų sąskaita, joms paliekant problemas, kurios, jei jos yra sąmoningai nesprendžiamos, ilgainiui darosi apskritai sunkiai beišsprendžiamos. Turiu omeny priešiškumą, nepasitikėjimą ir neapykantą – pačią vertingiausią politinę valiutą, kuri niekuomet nepatiria infliacijos. Jei naudosiesi savo šalies stereotipais, baime, nepasitikėjimu ir dar sąmoningai kurstysi visa tai, garantuotai būsi populiarus ir saugiai pelnysi atsakingo patrioto reputaciją.

Tie, kas mėgina perlaužti tokios politikos modelį ir atsikratyti fobijų, rizikuoja tapti arba išdavikais, arba tiesiog politikos mirtininkais. Prisiminkime Yitzhako Rabino likimą Izraelyje – ne kas kitas, o jis, buvęs kovinis generolas, prabilo apie taiką kaip stipriųjų kelią. Ir sumokėjo už ją bei Oslo sutartį savo gyvybe, nes Rabiną surado išdaviku jį palaikiusio fanatiko kulka.

O juk ryžtas pasitikėti ir yra drąsa bei baimės atsikratymas. Nežinia, ar tos drąsos pakaks Armėnijoje. Lygiai kaip nežinia, ar Turkijos politiniam elitui pakaks stiprybės ir orumo nulenkti galvas prieš armėnų tautos kančias ir jos genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais. Galima teisintis, kad tai buvo sporadiškos karo žudynės, o ne karo biurokratijos suplanuotas etninio ar rasinio vieneto pramoninis naikinimas; galima prisiminti, kad armėnus po karo kirviu sąmoningai pakišo Rusija, sukursčiusi armėnus ir išprovokavusi jų sukilimą karo metu, po ko jau ir sekė žiaurus turkų atsakas įjungiant į masines armėnų žudynes daug kurdų.

Bet visa tai tėra istorinės aplinkybės, kurios neanuliuoja nusikaltimo. Nusikaltimas yra nusikaltimas, kaltė yra kaltė, todėl atgailos ir atsiprašymo (o svarbiausia – išrovimo su šaknimis kalbėjimo apie išžudytą tautą taip, tarsi tai būtų ne žmonės, o daiktai ar gamtos objektai) niekada nepakeis jokios diplomatinės vingrybės ar politinės dovanos.

Armėnų genocido pripažinimas Otomanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu bus viena iš pačių opiausių ir sunkiausių problemų. Turkija, nenorinti pripažinti genocidą, tikrai nėra kuo nors ypatinga. Priešingai – taip elgiasi visos šalys, aklai ginančios su nekilniu užsispyrimu supainiotą savo orumą bei prestižą, net jei tam prireikia melo ir demagogijos. Vokietija čia yra unikali išimtis. Prie jos pamėgino bent kažkiek priartėti Boriso Jelcino Rusija, pripažinusi savo pirmtakės Sovietų Sąjungos nusikalstamą politiką ir pažadėjusi nebetaikyti savo raketų į Vakarų šalis – šiandien visa tai turbūt yra Vladimiro Putino košmariško sapno siužetas.

Neprisipažino nusikaltimą japonų tautai padariusi ir JAV, kurios atominio bombardavimo neįmanoma pateisinti. Suprasti kariniu ir politiniu požiūriu šitą galima ir net nesunku. Bet moralės plotmėje teisinti atominės bombos panaudojimą ir civilių gyventojų išžudymą gali tik beprotis. Kad ir kaip būtų, tai nesutrukdė JAV ir Japonijai susidraugauti ar bent jau tapti artimomis partnerėmis.

Nėra pasaulyje tautų ir šalių be nuodėmės. Visos be išimties tautos yra vienodai teisuoliškos ir aklai ginasi, kai prispiria reikalas pripažinti savo istorijos tamsiąsias puses. Pripažįsti jas ryžtasi tik laisvų kitamanių mažuma. O politikai paprastai pataikauja jų šalyje vyraujančioms nuotaikoms ir nuomonėms, su kuriomis kovoti reiškia paaukoti visą savo politinę karjerą.

Lygiai kaip Vakarų nepriklausomi mąstytojai bei viešieji intelektualai supureno dirvą ne vienam svarbiam politiniam sprendimui, taip ir Turkija veikiausiai paseks šiuo modeliu – tokių žmonių kaip Orhanas Pamukas Turkijoje anksčiau ar vėliau atsiras daugiau, jie ir perlauš padėtį bei viešąją nuomonę. Nes priešingu atveju Turkija paprasčiausiai netaps ES nare.

Europa istorijos interpretaciją yra pavertusi ne tuščiu ir pigiu spektakliu ar kažkokios vienos pozicijos bei istorinio pasakojimo įtvirtinimu, o visiškai pragmatišku šalies vertybinio atpažinimo ir jos patikimumo bei prognozuojamumo kriterijumi. Juk lygiai kaip žmogaus teisių pripažinimas arba neigimas yra itin pragmatiškas dalykas, nes nedelsiant siunčia mums žinią, su kuo mes turime reikalą ir ar mes ateityje susikalbėsime, lygiai taip pat ir požiūris į tamsiąsias istorijos puses mums leidžia suvokti, ar prieš mus partneris ir bendramintis, ar sunkus ir nemalonus kaimynas.

Kokios grėsmės kyla santykių tarp Armėnijos bei Turkijos normalizavimo procesui? Rusija neabejotinai aktyviai ir aršiai sureaguos į santykių atšilimą tarp kaimynių, o Azerbaidžano artėjimas Rusijos link, kurį lengva prognozuoti, padėties taip pat nepalengvins. Kaip kliuvinius susitaikymui paminėčiau armėnų išeivijos prorusiškas nuotaikas (paveikti savo senelių ir tėvų pasakojimų apie armėnų žudynes, JAV ir Prancūzijos armėnai yra gerokai labiau prorusiški ir sykiu antiturkiški, nei Armėnijoje gyvenantys armėnai, todėl jokios analogijos su Lietuva ir mūsų išeivija čia neveikia) ir šalies nacionalistų nenorą daryti nuolaidas. 

Europa taip pat suinteresuota, kad Kaukaze pagaliau būtų pasiekta taika. Regione įtampų ir įsisenėjusių konfliktų yra pakankamai, juos norima anksčiau ar vėliau spręsti ar bent neeskaluoti, todėl ES parama Armėnijos ir Turkijos suartėjimui būtų suprantama. Svarbiausia – žmonija laimėtų dar vieną taiką ir atsikratytų dar vieno neapykantos ir nepasitikėjimo židinio.