Leonidas Donskis

Kas Lietuvai naudingiau – Europos Sąjungos plėtra ar aiškus jos ribų fiksavimas bei gilesnė jau priimtųjų naujų narių integracija? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Svarbu ir viena, ir kita. Šių klausimų svarstymas reikalauja aiškaus apsibrėžimo, todėl siūlau kalbėti in medias res, t.y. ne nuo pradžios ir ne apie viską, o maždaug nuo istorijos vidurio, vėliau sugrįžtant ir prie kitų klausimų.

Žinoma, ES negali būti kažkokia begalinė politinė erdvė, apimanti viską, kas tik kultūriškai ir politiškai atpažįstama kaip sava ar kažkiek artima ir todėl kelia sentimentų (pavyzdžiui, buvusios kolonijos, arba, kaip jos dabar neretai mandagiau vadinamos, draugiškos šalys – tokios kaip Šiaurės Afrikos valstybės). Ypač jei kalba eina ne apie naujosios globalinės administratorių ir biurokratų klasės valdomą ES imperiją, kuria kartais visai pagrįstai gąsdina politikos teoretikai, o apie Europos demokratinių valstybių klubą arba (bet tikrai ne pačioje artimiausioje ateityje) demokratinę Europos federaciją.

Nesiintegravimas į ES mums jau dabar brangiai kainuoja. Vis dar gyvename ne Europos ar apskritai demokratinio ir daugiakalbio pasaulio, o Rusijos informacijos lauke ir rusų kalbos zonoje. Esame Rusijos specialiųjų tarnybų manipuliuojama ir Kremliaus kontroliuojamo verslo veikiama šalis, kurios pačios valdymo modelis vis labiau artėja prie rusiškojo, o ne prie kaimyninių Šiaurės valstybių.

Juk akivaizdu, kad visą mūsų politinę klasę suformavo Gazpromas ir jo satelitai Lietuvoje – tik vienus tiesiogiai, o kitus per nirtulingą viso Rusijos verslo ir visko, kas rusiška, neigimą. Dėl to ne taip ir svarbu, kurioje pusėje kas atsiduria: politinio gyvenimo turinys tiek susiaurintas ir suprimityvintas, kad tikslas nutolinti Lietuvą nuo bent kiek gilesnės ir konceptualesnės politikos savaime pasiektas.

Iš čia tad ir ta šizofreniška būsena, kuri generuoja nepakeliamas viešojo gyvenimo įtampas – politinė retorika tarsi vakarietiška (bent jau proginė, jei ir ne kasdienė), ekspertinės galios savo ir tarptautinės politikos lauke menkos, o politinė ir administracinė praktika vargu ar pasistūmėjo toliau už Rusijos. Savimonė lyg ir vakarietiška, ambicijos tarsi taip pat, o administracinis ir biurokratinis aparatas vis mažiau skiriasi nuo rusiškojo.

          Rusijai ir jos satelitams šiuo požiūriu lengviau – jos savęs nei laiko politine Europos dalimi, nei ketina jungtis į ES erdvę. O mus ta paribio egzistencija baigia nualinti. Net nepastebėjome, kaip per pastaruosius metus tapome ES ir Rusijos informacine, intelektualine ir verslo provincija. Todėl kalbėkime atvirai – ES plėtra mums svarbi nė kiek ne mažiau, nei gilesnė integracija į ES.

          Kodėl? Todėl, kad mes neabejotinai tapome riboženkliu Rusijos geopolitikoje. Esame rytinis Europos paribio regionas iš Vakarų pozicijų, kada mus dar šiaip ne taip atpažįsta kaip defektyvius ir deformuotus, bet vis dėlto saviškius. O Rusijai esame jos vakarinis paribio regionas, kuriam leista formaliai būti Vakarų struktūrose, bet trukdoma giliau integruotis į jas. Tokį kentaurą daug lengviau valdyti – esame paprasčiausias Rusijos Trojos arklys Europos Sąjungoje. Jei šiuo metu nėra būdų Baltijos šalis jėga susigrąžinti į savo sudėtį, galima neleisti joms tapti visavertėmis ES narėmis.

         Atvirai pripažinkime šitą, ir mums bus lengviau svarstyti visas mūsų skausmingas istorijas – taip ir baigiamą numarinti Vytauto Pociūno bylą, negalėjimą demokratiškai kontroliuoti savo pačių slaptųjų tarnybų, kurios akivaizdžiai turi ką slėpti nuo savo valstybės ir parlamento, Gatajevų šeimos istoriją, „vanagų“ bylą ir t.t. Mūsų atveju Rusija negalėjo sukurti įšaldytų konfliktų, kaip Gruzijoje – juk šios šalies politinė ateitis yra visiškai pakabinta ant nuo jos atplėštų teritorijų likimo, lygiai kaip neturime sau iš tikrųjų priešiškų mažumų, kurias Rusija galėtų paversti savo penktąja kolona.

Bet esama ir kitų metodų – galima paprasčiausiai perkelti savo sistemą į kitą šalį. Kitaip tariant, savo oponentą politiškai asimiliuoti ir paversti savimi – o tada jau to oponento retorika ir antagonizmas jokio rimtesnio vaidmens nebevaidina. Dar daugiau, antirusiška retorika ir tariamas antagonizmas net tampa patogia širma maskuoti kai kurių tų jėgų prorusiškumą. Būdų tam pasiekti esama daugybės – į darbą paleidžiama korupcija, kompromituojanti medžiaga, šantažas, o galiausiai užvaldoma kitos šalies informacinė erdvė. Dėl Rusijos perkamos mūsų žiniasklaidos ir užvaldytos informacijos sferos (kuo nebetenka abejoti), lygiai kaip ir dėl kitų Rusijos pastangų išlaikyti Lietuvą kaip galima menkiau integruotą į Vakarus mes vis labiau klimpstame į paribio zonos liūną, kuris mus vis toliau palieka už Vakarų Europos.

Todėl atsiduriame užburtame rate: nevirstame vakarietiško tipo visuomene ir valstybe, nes nesiintegruojame į ES ir jos intelektualinę, politinę bei informacinę erdvę, o integruotis į ją mums neleidžia vidinės įtampos, kurių nepakelia ir išspręsti nepajėgia nei silpna politinė klasė, nei juolab atvirai marginalizuojama ir žlugdoma pilietinė visuomenė.

Kvazirusiška valdžios vertikalė ir tikros, brandžios demokratijos – savivaldos, regionalizmo, ne sostinėje esančių minties ir kultūros centrų plėtros – stoka mus tik atitolina nuo dabartinių mūsų problemų sprendimo. Į tai emigruodami iš mūsų šalies vis akivaizdžiau reaguoja jauni žmonės, t.y. tie, kurie ir galėtų išspręsti minėtąsias įtampas bei problemas – tokias kaip lyderystės krizė, ateities vizijos nebuvimas ir negebėjimas pasinaudoti galimybėmis negrįžtamai reformuoti Lietuvą.

Todėl ES plėtra galėtų mus paskatinti priartėti prie Vakarų Europos (visų pirma prie Šiaurės šalių) jau vien todėl, kad Rusijai neišvengiamai tektų spręsti naujas problemas, grumtis su naujais iššūkiais ir bent kuriam laikui mus palikti ramybėje. Ypač jei prie ES maksimaliai priartės Ukraina ir Turkija. Jei taip atsitiktų, mums tai reikštų galutinį mūsų atsidūrimą anapus gyvybinių Rusijos interesų ribos. Ukrainos tapimas ES nare iš esmės pakeistų Rusijos tapatybės politiką ir savimonę.

Šiuo požiūriu svarbus būtų ir Balkanų šalių – žinoma, neišskiriant ir Rusijos sąjungininkės Serbijos – tapimas ES dalimi. Be abejo, Kroatija jau greitai taps ES nare, Makedonija taip pat greičiausiai jau yra pakeliui į ES, nepaisant visų Graikijos trukdymų ir kitų problemų. Kad ir kaip būtų, Kroatija ir Makedonija pradės šį procesą, kuris pasieks kulminaciją suteikiant narystę Serbijai ir Bosnijai-Hercegovinai.

Norint suprasti šitą, būtina prisiminti, kad kone visą Rusijos XIX amžiaus antrosios pusės geopolitiką formavo panslavizmo idėja, iš dalies gimusi kaip atsvara pangermanizmui. Įpratusi vienyti slavų tautas ir šalis Rusija jau dabar pradeda prarasti savo geopolitinę tapatybę. Ukrainos – šios pačios Rusijos alter ego – tapimas ES nare, lygiai kaip ir anksčiau ar vėliau ateisiantis įtakos praradimas Serbijai, atims iš Rusijos slavų šalių simbolinio centro funkciją.

O ką jau kalbėti apie Turkiją, kurios suartėjimas su Pietų Kaukazo respublikomis – ypač su baisių skriaudų nuo Turkijos patyrusia Armėnija – gali tapti didžiausiu iššūkiu Rusijos geopolitikai po Sovietų Sąjungos suirimo. Žinoma, tai gali įvykti tik ES aktyvaus vaidmens dėka ir įveikiant didžiulį konservatyvių jėgų pasipriešinimą ne tik ES, bet ir pačiose šalyse kandidatėse (ypač Turkijoje, kurioje šiuo metu vis labiau menksta kemalistų įtaka ir stiprėja islamistų vaidmuo, dėl ko Turkija jau pradėjo flirtuoti su Iranu ir Sirija, sykiu susilpnindama savo vaidmenį NATO), bet jei tai įvyktų, pasaulio ateities scenarijus būtų nepalyginamai geresnis, nei šiandien mums gali atrodyti.

Todėl Lietuvai verta visokeriopai remti ES plėtrą ir minėtųjų šalių narystę. Mes laimėtume itin brangaus laiko – visų pirma fundamentaliam lūžiui viešojo gyvenimo, informacinės erdvės ir politikos reformavimo sferose, be kurių ne postkomunistinė ir pseudodemokratinė, o vakarietiška ir iš tikrųjų demokratinė Lietuva nesusiformuos. Kita vertus, ES, priimdama šias šalis, dar labiau sustiprintų savo politinę tapatybę ir tarptautinę reputaciją kaip globalinių konfliktų sprendėja ir simbolinė demokratinių valstybių (arba siekiančių tokiomis tapti) erdvė.

Ar vertėtų Lietuvai rengti referendumą naujų narių priėmimo klausimu? Manau, kad taip. Pats laikas įjungti Lietuvos piliečius ne į simuliacinę ir fiktyvią, o į tikrą europinių debatų erdvę. Nuo to laimėtų mūsų demokratija ir artėjimas prie europinės politinės egzistencijos.

www.donskis.lt