Leonidas Donskis 

Mūsų  akyse pasaulyje vyksta grėslus pokytis – istorijos atėmimas iš istorikų, pastariesiems pradedant uoliai aptarnauti politikus. Žinoma, tai anaiptol nebuvo nauja George’o Orwello dienomis – jam po nacių ir sovietų istorijos „interpretacijų“ tapo akivaizdu, kad totalitariniai režimai istorijos nieku gyvu nepaliks istorikams.

Orwellas neabejojo, kad jie monopolizuos istorijos interpretaciją kaip dabarties pajungimo sau ir savo politinio veikimo formos įtvirtinimo joje simbolinį kodą. Sovietiniai istorikai atvirai apibrėžė istoriją kaip į praeitį nukreiptą politiką. Ironiška, kad jie buvo visiškai teisūs. Tai buvo ne tik ano meto faktinės padėties konstatavimas, bet ir save įgyvendinanti pranašystė.

Idėja, kad praeities valdymas yra ateities ar bent jau mažų mažiausia dabarties užvaldymas, iš esmės net nebuvo perdėm sovietinė ar totalitarinė. Tai viena iš įkyrių ir kertinių modernybės idėjų – istoristinis įtikėjimas, kad praeitis yra politinės alternatyvos namai ir sykiu ateities galimybė. Vadinasi, kas iki galo užvaldo praeitį, tampa viso galios diskurso ir kalbos šeimininku – jei sukursi ideologinę naujakalbę, kuri nebeleis skaityti Shakespeare’o, nebeturėsi iš kur semtis alternatyvų pasipriešinti moderniajai barbarybei.

Istorijos interpretacija tampa nūdienos įteisinimo įrankiu. Ji siunčia žinią  dabarčiai. Kitaip tariant, istorijos interpretacijos suvalstybinimas ir atėmimas iš profesionalų, kuriems abejonė ir dviejų  viena kitai oponuojančių interpretacijų teisėtumas yra neatsiejama jų darbo dalis, tampa dabarties pažabojimo metodu ir vyraujančios retorikos įtvirtinimo būdu.

Mes žinome, kad visa tai buvo ir tebėra savastis totalitarinio pasaulio, gebančio apkvailinti milijonus žmonių ir priversti juos gyventi nuolatinio pasaulinio karo būklėje – it Emiro Kusturicos filme Pogrindis įspūdingai pavaizduotame požemyje, kuriame propaganda saugiai izoliuoja žmones nuo tikrovės. Bet sykiu meluotume patys sau, jei teigtume, kad šio reiškinio sėklų neįkrito ir į demokratinio pasaulio politikos dirvą.

Istorijos politizacija pačia blogiausia šios sąvokos prasme išplaukia ne iš politiškai jautrios informacijos ribojimo (pavyzdžiui, nedažnai kartojamas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės Muftijus Mohammadas Aminas al-Husayni buvo Adolfo Hitlerio sąjungininkas, lygiai kaip atsargiai žvelgiama į informaciją, kad kai kurios arabų šalys iki šios dienos naudoja Der Stürmer karikatūras ir yra priėmusios atvirai nacistinį požiūrį į žydus; mat niekas nenori įžeisti visų musulmoniškų šalių arba savo pačių šalies musulmonų mažumų). Veikiau ji susijusi su privalomos istorijos interpretacijos įtvirtinimu arba su sau pavojingos ir todėl nepageidautinos nuomonės ar interpretacijos kriminalizavimu.

Nors Holokausto neigimą laikau neabejotina barbarybe, nenusipelnančia jokios rimtesnės kritikos, jos kriminalizavimas Vakarų Europos šalyse yra anaiptol ne vienareikšmis reiškinys. Tai tiesiog signalas, kad antisemitizmas čia praranda istoriją kaip mąstymo ir interpretacijos lauką, o todėl turi ieškotis kitų raiškos kanalų. Iki maleficium (t.y. kolektyvinio okultinio blogio akto, tokio kaip krikščionių kraujo naudojimas ritualui) tipo nesąmonių daugmaž civilizuotoje terpėje šiandien retas kas benusirita, todėl intelektualesniam antisemitizmui raiškos niša paliekama demonizuojant Izraelį ir lyginant jį su nacių Vokietija, o Palestinos arabus lyginant su ikikarinės Europos žydais.

Tai absurdas, bet jis būtent todėl ir įteisintas, kad antisemitizmo, kaip sąmonės fenomeno, niekas negali uždrausti, o istorinės interpretacijos ir atminties lauką jis yra praradęs. Antisemitizmui nebelieka istorijos – pastarojoje jis reiškiasi veikiau bjauraus anekdoto teisėmis. Bet jam paliekama Artimųjų Rytų geografija, geopolitika ir Europos kairioji politinė vaizduotė, kuriai Izraelis yra imperialistinių Vakarų ir ypač JAV projektas. 

Holokausto neigimo Vokietijoje ir Austrijoje kriminalizavimas jau tapo džinu, pavojingai išleistu iš butelio. Šiandien Rusija kriminalizavo neoficialią ir nevalstybinę Antrojo pasaulinio karo interpretaciją – o tai yra ne kas kita, kaip istorinis revizionizmas Baltijos šalių atžvilgiu ir Stalino reabilitacija. Tad ne veltui Antrojo pasaulinio karo istorikas amerikietis Timothy Snyderis viename iš savo straipsnių yra visai rimtai teigęs, kad už jį Rusijoje jis būtų jau nuteistas. Istorikų diskusija Rusijoje buvo nužudyta vos gimusi – ne Kremliaus poziciją dėstantis istorikas automatiškai tampa disidentu.

Akivaizdu, kad Rusija nebūtų išdrįsusi šito padaryti, jei ne precedentai Vakaruose. Gali kiek nori kalbėti apie prarają tarp Vokietijos ir Rusijos politinės kultūros sferoje ir apie tai, kad vokiečiai Holokausto neigimą kriminalizavo kaip savo istorinio ir politinio lūžio bei politinės kultūros dalį, o Rusija eilinį kartą slopina minties ir sąžinės laisvę – nuo to niekas nesikeis. Vokietija siunčia žinią pasauliui, kad niekada nepakartos savo praeities ir skelbia ją nusikalstama, o Rusija, priešingai, patvirtina esanti pasiryžusi bet kada savo praeitį pakartoti. Vokietija išsiskiria su praeitimi, o Rusija atvirai siekia ją sugrąžinti – bent jau simboliškai, jei realybės pakeitimui nepakanka karinės jėgos.

Antidemokratiniai režimai juk visada meistriškai beždžioniauja demokratines sistemas ir mechaniškai kartoja jų retoriką, nors sykiu jie suardo vidinę  demokratijos logiką ir iš jos palieką tik mechanišką  frazių rinkinį. Be santykio su praeitimi skirtumas čia dar ir tas, kad Vakarai uždraudė amoralią, pasaulį ciniškai klaidinančią praeities, o ne dabarties  interpretaciją; Rusija gi su praeitimi elgiasi lygiai taip pat, kaip su dabartimi –  draudžia viską, kas seniai tapo vieša paslaptimi ir byloja, kad visa modernioji Rusijos valstybė yra didžiulė kriminalinė organizacija, pajudinta tik keleto reformatorių trumpais jų valdymo laikotarpiais.

Atminties karai, į kuriuos jau įsitraukė ir Lietuva, yra visu smarkumu vykstančios kovos už būsimąją pasaulio tvarką ir oficialų politinį-istorinį pasakojimą apie save dalis. Tik tuo ir galima paaiškinti tokį atvirą politikos brovimąsi į istorikų tyrimų bei diskusijų lauką. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs Zygmuntas Baumanas, nūdienos pasaulyje išgarsėti gali tik žiniasklaidos dėka tapęs garsenybe arba auka. Garsenybėmis valstybės ir tautos netampa (čia joms sunku varžytis su realiais pavieniais žmonėmis), o atminties karai dėl oficialios, politiškai įtvirtintos istorijos interpretacijos yra ne kas kita, o kovos už teisę būti oficialiai pripažinta auka.

Tik Vakarų Europos šalims auka tapti visiškai nebūtina –  priešingai, savo politinę tapatybę jos šiandien įtvirtina smerkdamos savo imperinę ar nedemokratinę praeitį ir aukomis laikydamos Trečiojo pasaulio šalis bei buvusias savo kolonijas. Tad reali galia nereikalauja save įteisinti kaip auką. Veikiau jos neturintieji desperatiškai siekia aukos statuso. Vokietijos atvejis unikalus – tai viena iš didžiausių ekonominių Vakarų galybių ir stipriausių demokratijų, kuri savo dabartinę politinę tapatybę po Antrojo pasaulinio karo susikonstravo kaip įsipareigojimą niekada nepakartoti savo praeities. Tuo tarpu Rytų Europos šalims praeitis, priešingai, yra didžiausias jų padidžiavimo šaltinis ir svajonės pakartoti istoriją šaltinis.

Štai iš kur tas šiuo metu vis labiau stiprėjantis disonansas tarp Vakarų ir Rytų bei Vidurio Europos šalių. Mėginimas sulyginti ar net sutapatinti nacizmo ir komunizmo nusikaltimus atsiremia į skirtingas politines logikas. Vienur didžiuojamasi istorijos fragmentais, kurie niekaip negali tapti visuotinio susitarimo objektu, o kitur šiems fragmentams siekiama suteikti pasikartoti negalinčio ir net neturinčio teisės atgyti nukrypimo statusą.

Skirtingai nuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro, Prancūzijos vyriausybės kabineto narys turbūt niekada nepasakytų, kad visa Prancūzijos istorija prieštarauja Antrojo pasaulinio karo metais vykusiam žydų gabenimui į Aušvicą, todėl jis netiki, kad ano meto Prancūzijos policija ir petenininkai taip galėjo elgtis, ir apskritai todėl jis visais požiūriais didžiuojąsis Prancūzija Antrojo pasaulinio karo metais.

Komunizmo ir nacizmo lygiavertiškumo klausimu Rytų ir Vakarų Europa nesusikalba ne tik todėl, kad Vakarų Europos niekada nebuvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Iš dalies ši mintis teisinga, bet tik tiek, kiek teisinga yra dar bendresnė prielaida, kad į kito kailį neįlįsi. Išplėšta iš konkretaus istorinio ir politinio konteksto abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų simetrijos idėja anaiptol nebūtų nevykusi. Juk akivaizdu, kad komunizmas ir nacizmas Europoje daugeliu atveju tiesiog persiklojo ir papildė vienas kitą – ne tik Molotovo-Ribbentropo sutartimi, bet ir atviru vienas kito imitavimu bei baisiu antisemitizmu abiejose pusėse. Juk pakanka prisiminti ne tik nacių, bet ir Stalino galutinį žydų klausimo sprendimo variantą (t.y. masinį žydų ištrėmimą į Tolimuosius Rytus), kurį jam įvykdyti sutrukdė tik jo mirtis 1953 metais.

Atnarplioti šitą kamuolį vis dėlto sunku. Raudonoji Armija prieš 65 metus išvadavo Aušvico konclagerio kalinius, tad Vakarų (ypač Vokietijos) pokario istoriniame pasakojime Sovietų Sąjunga ir jos kariuomenė niekaip negali tapti nacių Vokietijos karinės mašinos analogu. Tai politinės ir beveik civilizacinės simbolikos dalykai. Be to, Sovietų Sąjunga skelbėsi besanti Švietimo epochos kūdikis ir Prancūzų revoliucijos tęsėja, o tai niekaip nebeleidžia jos nurašyti į nacių sąjungininkų ir analogų gretas, sykiu nesuduodant mirtino smūgio eurokomunizmui ir kone visai Europos kairei.

Ir vis dėlto komunizmo ideologija niekada nežadėjo ir niekam nepiršo vienos tautos totalinio fizinio sunaikinimo idėjos. Komunizmo ideologija yra dalis moderniojo projekto, kurį nesunkiai atpažįstame dabarties Vakaruose. Komunistiniai režimai sukūrė baisias kriminalines praktikas, o naciai savo nusikaltėlišką esmę išdavė ne tik politine praktika, bet ir pačia ideologija. Komunizmas per septyniasdešimt metų stipriai keitėsi ir Sovietų Sąjungoje evoliucionavo į Staliną pasmerkusį autoritarinį režimą, su kuriuo Vakarai modus vivendi vis dėlto atrado. O naciai buvo sunaikinti neevoliucionavę į nieką, tokie, kokie buvo, tad niekas jiems net nepaliko politinės kaitos galimybės. Greičiausiai jos ir negalėjo būti.

Kad ir kaip būtų, kaip taikliai pastebi Timothy Snyderis, niekas šiandien nekalba sunaikintų Rytų Europos žydų vardu. Aušvicas tapo Antrojo pasaulinio karo baisybių simboliu, nors jame buvo sunaikinta mažiau žydų, nei kituose Europos žydų žudymo epicentruose. Aušvicas simboliu tapo todėl, kad ten liko gyvų visų pirma Vakarų Europos žydų, kurie ir sukūrė visą Holokausto pasakojimą. O Rytų Europos žydai buvo nužudyti ne tiek pramoniniu būdu, kiek sunaikinti kulkų Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje (žr.: http://www.nybooks.com/articles/22875). Niekas jų vardu nebekalbėjo Vakaruose.

Ir vis dėlto kodėl šiandien tiek iečių laužoma atminties karuose, užuot susitarus solidariai pasmerkti abi baisaus blogio atmainas? Netikiu, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėjos priešininkai stalinizmą laikytų kuo nors geresniu už hitlerizmą. Visa kova, kaip ir Šėtonas, slypi detalėse. Baiminamasi ir įtariama (ir turbūt ne be pagrindo), kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nacizmo ir komunizmo ekvivalencijos ir simetrijos idėja vėl atgaivins antisemitinę dviejų genocidų teoriją, dedančią lygybės ženklą tarp žydų ir komunistų. Žinoma, būtina pridurti, kad dviejų genocidų teorija gimsta anaiptol ne iš akademinio dviejų totalitarinių režimų palyginimo ir jų nusikaltimų žmonijai lyginamosios analizės, o iš Goebbelso propagandos apie žydiškas bolševizmo šaknis plėtojimo.

Deja, tiesos šiuose nuogąstavimuose esama. Išlieka pavojus, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėja mūsų akyse tampa nauja antisemitų niša – juk puikiai žinome idėją, kad jei likęs gyvas žydas, kurio tėvus ir kitus šeimos narius Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje išžudė naciai arba baltaraiščiai, prisijungė prie raudonųjų partizanų, tai jis pats yra karo nusikaltėlis, o ne auka (mat prisijungė prie nusikalstamos grupuotės). Tai barbariška idėja, kurią mes patys turime nuvainikuoti, kol jos neįteisino kai kurie trumparegiški mūsų politikai.

Juk gėdinga buvusių sovietinių partizanų ir Vilniaus geto kalinių Yitzhako Arado, Fanios Brancovskajos ir Rachelės Margolis kvietimo į prokuratūrą istorija įsakmiai mums primena, iki ko galima nusiristi nesuvokiant moralinės atsakomybės už savo šalies praeitį ir dar atvirai pataikaujant antisemitams. Tad Vokietijos valstybės aukštas apdovanojimas Faniai Brancovskajai buvo ne kas kita, o priminimas, kad mūsų šalies ir Vokietijos istoriniai pasakojimai bei vertybiniai orientyrai iš esmės išsiskyrė. O kai vienas Tėvynės Sąjungos veikėjas pareiškė, kad tai yra Lietuvos įžeidimas, viskas apsinuogino – tokie politikai ir jų uoliai kurstomi atminties karai (ir dar su tokiomis interpretacijomis) mums nežada nieko gero.

Žinoma, iš to neseka, kad dėl Holokausto trivializacijos grėsmės galima nereaguoti į lietuvių ir kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų kančias ir Stalino bei sovietinio režimo nusikaltimus žmonijai. Tai absurdas – kiekvienas karo nusikaltimas ir barbarybės aktas privalo būti įvardytas, nesvarbu, kur jis įvyko. Bet neleiskime, kad Kauno IX forte nebūtų minimi ten sunaikinti žydai, o Genocido istorijos muziejuje genocido sąvoka būtų taikoma ne Holokaustui ir Lietuvos žydų katastrofai, o tik etninių lietuvių deportacijoms nusakyti. Sutikime, tai Lietuvai tiesiog nedaro garbės.

Bijau, kad mūsų dar laukia daug rimtų disonansų su Vakarų Europa. Kai kuo mes teisūs – niekas už Lietuvą negali nuspręsti, kur slypi jos kančios ir trauminiai išgyvenimai. Bet nerimą kelia ne mūsų noras susivokti savo istorijoje, kad slogiausi jos puslapiai niekada nesikartotų, o viso labo tik akcentų perdėliojimas siekiant sau patogaus aukos ir teisuolio naratyvo. Pavyzdžiui, iki šiol besitęsiantis 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos Aktyvistų Fronto garbinimas, deja, nežada jokių teigiamų permainų. Lygiai kaip ir besitęsiantis masinio Lietuvos žydų išžudymo teisinimas dideliu žydų nuošimčiu Lietuvos kompartijoje (netikintieji tegu pavarto paskutiniuosius net tokio žurnalo, kaip Kultūros barai, numerius) – su tokia argumentacija mes nenukeliausime niekur. Mūsų niekas niekada nesupras ir nieko mes neįtikinsime.

O didžiausia mūsų problema atminties karuose netrukus gali tapti teisinės atsakomybės taikymas tiems, kurie atsisakys taikyti genocido sąvoką pokario sovietų nusikaltimams Lietuvoje ir kurie neigs šalies žmonių kančias. Visų pirma, čia esama pavojaus, kad nepasitikima visuomene ir jos gebėjimu pačiai viską sudėlioti į vietas atvirose akademinėse ir viešose diskusijose. Antra, bus suduotas smūgis ir taip jau nebrandžiai bei trapiai mūsų demokratijai.

Kaip matome, kai išsenka atviros ir pliuralistinės politikos galimybės, griebiamasi privataus gyvenimo sferos ir istorijos. Jos ir tampa mūsų nūdienos politikų gelbėjimosi šiaudu.

www.donskis.lt