Leonidas Donskis


Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe.

Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai:

- Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje?
- Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį?
- Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos?
- Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje?
- Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija?

Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės.

Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę.

Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija.

Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros.

Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“.

Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys.

Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos.

Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis.

Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą.

Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne?

Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu.

Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė.

Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio.

O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti.

Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą.

Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.


www.donskis.lt