Leonidas Donskis

Savo nepriklausomybės dvidešimtmetį pasitinkame su kažkokiu keistu dvilypumu. Tarsi gera, tarsi džiugu, o vis dėlto daugelis akivaizdžiai nori išsakyti kartaus priekaišto valstybei, o ne laimės, kad ji apskritai egzistuoja, žodžius.

Ne kartą esu mėginęs nusakyti esminius skirtumus tarp ikikarinės ir dabartinės Lietuvos, todėl nesikartosiu. Vasario 16-oji moderniąją Lietuvą stebuklingai sugrąžino į pasaulio politinį žemėlapį. Nors istorija mums skyrė viso labo tik dvidešimt dvejus nepriklausomo gyvenimo metus, per kuriuos nemažai ir laimėta, sykiu daug kuo ir nusivilta, vis dėlto Lietuvos tapta modernia nacija. Jos atmintis ir kolektyvinis sentimentas galingai veikė net sovietinės okupacijos dešimtmečiais. O kovo 11-oji Lietuvą sugrąžino į tą pasaulį, iš kurio ji buvo brutaliai pašalinta, bet į kurį visada orientavosi ir kurio politinio bei kultūrinio konteksto siekė kaip savo autentiškos aplinkos.

Neverta abejoti, kad dabartinė Lietuva toli pranoksta ikikarinę Lietuvą ir demokratijos lygiu, ir pačios valstybės saugumu bei jos tarptautiniu pripažinimu, ir mokslo bei knygų leidybos lygiu, ir kūrybinėmis industrijomis, pagaliau ir išsilavinusių žmonių skaičiumi. Bet ikikarinė Lietuva turėjo ir nemenką pranašumą prieš mus – savęs atradimo ir kūrimo džiaugsmą, idealizmą, entuziazmą ir tikėjimą tuo, kad darbštūs, protingi ir kūrybingi lietuviai anksčiau ar vėliau priartins savo šalį prie Vakarų Europos gyvenimo, mokslo ir išsilavinimo standartų.

Mes tokio džiaugsmo jau mažiausiai septynerius metus nebepatiriame. Sunku pasakyti, kas iš vidaus „išderino“ šalį, kuri Sąjūdžio metais pasauliui davė neužmirštamas laisvės troškimo, orios ir taikios kovos už ją ir tylaus išdidumo bei moralinio pranašumo prieš brutalią, bet išsikvėpusią ir demoralizuotą jėgą pamokas.

Nedrįstu nurodyti vienos ar kelių priežasčių, nes jos slys paviršiumi arba užčiuops tik vieną iš daugelio skausmingų problemų šalies, kuriai vėlyvosios ir, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, „likvidžios“ modernybės mėsmalė skyrė tokias ekonomines, socialines, politines, moralines ir psichologines įtampas, kokių Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika niekada nepatyrė.

Žinoma, kad gyvenimą Lietuvai nuo 2003 metų Prezidento rinkimų sėkmingai ir metodiškai nuodijo Rusija ir jos manipuliacijos – nuo savo įtakos agentų ir net statytinių Lietuvos politinio elito gretose gausinimo iki mūsų viešosios erdvės deformavimo atvirai perkant lietuvišką žiniasklaidą ir per ją skleidžiant putinistinę Kremliaus propagandą. Juk sveikos nuovokos nepraradęs žmogus tikrai suvokia, kad šovinistinės rusų popmuzikos grupės „Liube“ koncertai Lietuvoje vos ne vasario 16-osios proga arba pasilinksminimų centro „Metelica“ atsiradimas Kauno Laisvės alėjoje (t.y. tokio patriotinio miesto simboliniame centre) yra ne kas kita, o mėginimas tiesiog perlaužti kažkada išdidaus ir sovietizacijai nepasidavusio miesto stuburą. Sykiu tai ir Lietuvos pažeminimas rodant, kad gilesnių intelektualinių ir kultūrinių alternatyvų Rusijai nepriklausoma šalis taip ir neišsiugdė – pakanka pamatyti, kokią ir kieno televiziją masinė auditorija žiūri ir kokio radijo klauso.

Beje, palieku atviru klausimą, ar neaiškios kilmės pinigų ir neaukštos reputacijos asmenų įsijungimas į Kauno „Žalgirio“ tariamą gelbėjimą nesmogs ypač skaudaus smūgio mūsų savigarbai – ypač žinant, ką Kaunui ir Lietuvai reiškia ši didi krepšinio komanda, Europos krepšiniui davusi ne mažiau, nei Amsterdamo „Ajaksas“ davė Europos futbolui.

Prie slogios nuotaikos šalyje prisidėjo netoliaregiška mūsų politinė klasė, taip ir nesumojusi, kad per savo energetinę politiką ir Lietuvos politikų bei žiniasklaidos papirkinėjimą Kremlius anuliuos arba mažų mažiausiai bent jau stipriai de facto apribos Lietuvos nepriklausomybę. Iki šiol besitęsianti absoliuti dujų ir naftos priklausomybė nuo Rusijos ne tik apribojo mūsų manevravimo galimybes tarptautinėje erdvėje ir užsienio politikoje – ji paprasčiausiai sustabdė šalies politinį ir informacinį gravitavimą link Vakarų Europos.

Per šią priklausomybę nesivysto mūsų politinė klasė, kuriai papirkinėti pakanka juokingai menko masto Gazpromo operacijų. Dėl šios priklausomybės atsirado Gazpromo dukterinės firmos ir dujų tarpininkai Lietuvoje, pradėję daryti akivaizdžią įtaką ir žiniasklaidai, ir politikams. Didžiausia žala padaryta net ne mūsų galimybėms laisvai rinktis, iš ko pirkti naftą ar dujas, o mūsų politinei klasei, kurią suformavo ne politikos studijos ar klasikinės ir modernios politinės idėjos, o Rusijos ekonomikos ir geopolitikos poreikiai.

Lietuvą iš vidaus „išderino“ ir į slogias nuotaikas bloškė ir mūsų žiniasklaidos degradacija. Per skandalais pagrįstą tikrovės suvokimą ir absoliutų negebėjimą susivokti informacijos vertės bei prioritetų klausimais mes praradome savo šalį kaip pačią intymiausią, geriausiai pažįstamą socialinę tikrovę. Simuliacijų bei profanų televizijos dominavimas ir revanšistinių klikų formavimasis mūsų žiniasklaidoje apskritai kelia klausimą apie tai, kiek mūsų spauda ir televizija reprezentuoja šalį ir visuomenę. Jei šios reprezentacijos galia yra prarasta, kyla klausimai, kam šita žiniasklaida skirta ir apskritai apie ką ji kalba?

Vis dėlto viskas, ką aš miniu, greičiausiai yra ledkalnio viršūnė, o masyvūs pamatai glūdi po vandeniu. Povandeninė jo dalis yra net ne nesąžiningi politikai ir teisininkai, ne kafkiški teismai ir nei persekiotojams, nei persekiojamiems seniai nebesuvokiama teisinė sistema, ne žiniasklaida ir greičiausiai net ne Rusija (juk ji buvo, yra ir bus, tad mes pagaliau turime tapti kuo mes norime nepriklausomai nuo Rusijos).

Esmė glūdi lietuviškoje mokykloje ir universitete. Ikikarinės Lietuvos visuomenės branda ir jos neabejotinas pranašumas prieš pačią valstybę (akivaizdu, kad visuomenė pranoko valstybę) tapo įmanomas švietimo ir kultūros pakilimo dėka. Mokytojo profesija buvo prestižinė, todėl daktaro laipsnį turinčio žmogaus atėjimas padirbėti gimnazijoje nieko per daug nestebino. 1922 metais įsteigtas Lietuvos universitetas, 1930 metais tapęs Vytauto Didžiojo universitetu, parengė beveik visą ano meto Lietuvos intelektualinį, kultūrinį ir politinį elitą.

Grenoblio universitete studijavęs Algirdas Julius Greimas, Fribūro universitete daktaratus parengę ir apgynę Stasys Šalkauskis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Liuveno universitete prieš šimtą metų gimę lietuvių ateitininkai – visi jie tikėjo Lietuvos projektu. Lietuva iš esmės gimė iš švietimo ir mokslo projekto – nuo lietuvių kalbos atgavimo aušrininkų publikacijose ir kultūriniame darbe iki aukštosios akademinės kultūros.

Štai čia ir slypi didysis kontrastas. Lietuva pasitinka dvidešimtąsias savo nepriklausomybės metines nusižengusi istorijos išmėgintai savo atgimimo logikai ir giliau nepaveikta nei mokyklos, nei universitetinės kultūros sferos. Po 1990-ųjų mūsų mokyklos ir aukštojo mokslo sistema išgyveno vienintelį ir trumpą pakilimo laikotarpį – iki kokių 1995-ųjų. Po to prasidėjo pati tikriausia sovietinės sistemos restauracija, sykiu padekoruojant ją vakarietiškos frazeologijos inkrustacijomis ir Bolonijos proceso terminologiniais naujadarais. Keista ta restauracija, nes pati sovietinė švietimo sistema buvo tiesiog geresnė už tai, kas Lietuvoje susiklostė po 1995 metų ir ką mes turime dabar. Suprantu, kad ši frazė skamba baisiai ir šokiruoja mane patį, bet joje nėra nei melo, nei šmeižto.

Nuo to laiko švietimo ir kultūros sferoms Lietuvoje pradėjo vadovauti žmonės, be didelių batalijų gavę šį portfelį – mat šitos sferos ne tik nustojo būti prioritetinės, bet ir apskritai ką nors rimtesnio reikšti. Todėl savo tėvynėje egzistenciškai beviečiai vaikai ir jokiu mūsų ateities projektu nebetikintis jaunimas, emigruojantis ir nebenorintis nei studijuoti Lietuvoje, nei grįžti į savo šalį, nepasitikėjimas net ir tais keliais mūsų universitetais, kurie neabejotinai pranoksta vidutinio lygio Šiaurės šalių ar vadinamuosius Didžiosios Britanijos provincijos universitetus – visa tai yra ne kas kita, o apleistos ir nekultivuotos mūsų pačių tikrovės atsakas, jos revanšas ir mus žeidžiantis balsas.

Tik mokinio ir studento individualybę ir laisvę gerbianti mokykla bei universitetas gali tapti laisvės ir kūrybingumo laboratorijomis, kurios žmogų parengia gyvenimui demokratinėje valstybėje ir pliuralistinėje visuomenėje. Tik reformuotos mokyklos ir bent keletas europietiško lygio Lietuvos universitetų gali parengti ne tik ateities demokratinį politiką, bet ir demokratinį balsuotoją.

Jau nekalbu apie tai, kad mūsų palyginti vis dar neblogas mokslo ir išsilavinimo lygis didele dalimi yra sovietmečio paveldas. Mūsų stipriausioji profesūra ir patys talentingiausi mokslininkai formavosi ne nepriklausomoje Lietuvoje. Tad kyla klausimas, kiek dar liko laiko iki lyderių kaitos ir naujų talentų pasirodymo? Juk jeigu šito nebus, mes paprasčiausiai virsime trečiarūše Europos šalimi, pralaimėjusia visą įmanomą kūrybinę, idėjinę ir mokslinę konkurenciją. Ir kas bus, jei Lietuvoje liks viso labo tik bakalaurinės studijos, o geriausius mūsų studentus laimės Vakarų aukštosios mokyklos?

Ar, kaip teisingai pastebėjo poetas Liudvikas Jakimavičius, nors viena Lietuvos televizija per visą nepriklausomybės laikotarpį sukūrė bent vieną originalią lietuvišką edukacinę laidą? Arba nors vieną padoraus lygio laidą jaunimui – beje, ne masinio skonio, o skirtą akademiniam, kuriančiam ir intelektualiam jaunimui? Ar pasižiūrėjus britų, prancūzų ar švedų kultūros laidas ir su jomis palyginus tai, kas pas mus vadinama ir laikoma kultūros laidomis, mums neatrodo, kad mes patys nurašėme skaitantį ir mąstantį jaunimą?

Nenoriu siūlyti pesimistinių išvadų kovo 11-osios išvakarėse – ypač švenčiant pirmuosius dvidešimt mūsų nepriklausomybės ir laisvės metų. Jie buvo puikūs tuo, kad padėjo pamatus mūsų valstybei ir mus atvedė į Vakarų pasaulio saugumo sistemą ir bendrąją Europos erdvę. Tai – labai daug. Bet būtų gera, kad pagaliau prasidėtų Lietuvos visuomenės atgimimas, lydimas atsigręžimo į mokslą, studijas ir aukštesnę kultūrą, o ne kičą.

Ikikarinę Lietuvą sukūrė mokyklos ir akademinio gyvenimo atgimimas. Būkime atviri patys sau: ateities Lietuvos tikrai nesukurs mokyklos ir akademinio gyvenimo nuosmukis. Jei mes turtą ir galią ir toliau laikysime vienintele tikrovės atrama, o į pačią tikrovę įrašysime tik juos turinčiuosius, apleistoji tikrovė mums keršys. Ir dar ilgai.

www.donskis.lt