Leonidas Donskis

Ką tik mūsų Seime įvyko Seimo Žmogaus teisių komiteto, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kelių Šiaurės šalių ambasadų ir Šiaurės šalių ministrų tarybos informacijos biuro Vilniuje organizuota konferencija apie tai, ar Lietuvos ir Europos vertybės yra tos pačios. Jau spėjo mūsų žiniasklaidoje plačiai nuskambėti Norvegijos ambasadoriaus žodžiai apie tai, kad jis yra šokiruotas fakto, jog virš penkiasdešimties Seimo narių pasirašė protesto dokumentą prieš būsimąsias gėjų eitynes Vilniuje, bet nė vienas Seimo narys taip ir nesureagavo į jaunųjų ksenofobų eitynes, kuriose skambėjo pats tikriausias neonacių šūkis. Šalis tik titulinei tautai ir niekam daugiau – tai neonacių giesmė, nesvarbu kaip jie vadintųsi.  

Kokia tamsa užplūdo mūsų šalį, jei nepriklausomybės atkūrimo signatarai ir buvę Sąjūdžio herojai rengia ksenofobų eitynes ir patys jose dalyvauja – kas atsitiko kažkada drąsiam ir, regis, laisvę mylėjusiam žmogui Kazimierui Uokai? Ir kas ištiko kažkada išmintingą, išsilavinusį žmogų, vaikščiojimo ant politinės bedugnės krašto kiekvieną niuansą jautusį publicistą ir VU filosofijos dėstytoją Romualdą Ozolą, šiandien sielos ramybę ir palaimą randantį tik jaunuolių neapykantos grupėje, triukšmingai švenčiančioje ir puoselėjančioje Lietuvos be nelietuvių svajonę?

Kas atsitiko Arvydui Juozaičiui, kuriuo dar net Sąjūdžiui neprasidėjus žavėjosi visa Lietuva? Kas turi ištikti kažkada buvusį riterišką, orų ir kilnų žmogų, ramiai ir be neapykantos brutaliai jėgai gynusį savo tėvynę, kad po dvidešimties metų apgailėtinam antisemitizmo ir homofobijos ruporui, dienraščiui „Respublika“ jis duotų interviu, kurio jau pats pavadinimas „Daugiau tolerancijos – mažiau Lietuvos!“ pasako viską apie abi puses – ir apie interviu davusįjį, ir apie jį paėmusįjį (š.m. kovo 10 d.). 

Jei savo akimis neskaityčiau šio teksto, pagalvočiau, kad man atpasakojamas koks politinis pamfletas arba feljetonas:

A.J.: „… O kas dar dėsis, kai Lietuvą, šiurpinamą emigracijos, užgrius imigrantai? Su savo svetimom kultūrom, rasėm… Visos mūsų močiutės kapuose apsivers: prisigyvenote, vaikeliai“.

Klausimas: „Ir ta imigracija ypač pavojinga tokiai tolerantiškai tautai, kaip lietuviai. Mes tiesiog žeminamės prieš pačias įvairiausias mažumas arba mus žemina kiti“.

A.J.: „Taip, mus visi turi teisę auklėti, esą netolerantiški esame. Kokia čia tolerancija, jeigu Lietuva nyksta! Aš, pavyzdžiui, juokiuosi iš mums inkriminuojamo antisemitizmo. Taigi kiekvienas padorus žmogus turi būti apkaltintas antisemitizmu – kitaip jis negalės jaustis padorus. Vos ką pasakai savo garbei apginti, iškart tampi visoks „fobas“. Mes paprasčiausiai nemokame gintis. Kitą apkaltinsi – akis išdraskys. O mes nusižeminame ir tylime. Aš manau, kad Dievas nustatė tam tikrą tvarką. Jeigu jau mes esame jo parinkti šiam žemės ploteliui, šitam šventam gintariniam pajūriui, mes turime jį saugoti. Čia jau mūsų atsakomybės reikalas. O ne kažkokių perėjūnų“. 

Ką gi, tegul citata pati kalba už save. Sic transit gloria mundi. Ką čia bepridurti? Gaila, kad vakarykščius herojus ir šiaip kažkada garbingus žmones tenka pamatyti tokiomis neaukštomis jų gyvenimo akimirkomis. Sulaukėme meto, kada buvę laisvės herojai prabilo tamsuolių, minios ir neonacių kalba. Jų užuovėja tampa neapykantos grupės arba nežinia kam tarnaujantis apgailėtinas antisemitinis tabloidas. Nenorėčiau, kad Lietuvą gerbiantys mano kolegos sužinotų, ką skelbia kai kurie įtakingi mūsų akademikai ir garsūs praeities politikos veikėjai. Būtų tiesiog gėda. 

Ką gi tada kūrė ir už ką kovojo šie Sąjūdžio herojai? Man visada atrodė, kad už europietišką Lietuvą, kuria žavėjosi ir kurią už kilnią ir orią kovą vardan savo laisvės įsimylėjo daugybė Europos laisvų sielų – nuo Adamo Michniko ir didžiųjų rusų disidentų iki ne vieno Vakarų Europos ir JAV politiko bei žurnalisto. Už Lietuvą, kurią kaip savo sielos teritorijos dalį ir simbolinę erdvę bet kada galėtų atpažinti bet koks europietis. Pasirodo, ne. Kovota buvo už nepriklausomą, bet anaiptol ne būtinai demokratinę ir pliuralistinę Lietuvą.

Šiandien, pasirodo, ne kas kitas, o toji pati Europa, anot naujo tipo tamsuomenės filosofiją kuriančių Kasandrų, mums kelia egzistencinę grėsmę. Ką gi, tikrovė po dvidešimties metų praaugo šiuos žmones ir pasirodė jiems besanti pernelyg daugiamatė ir sudėtinga. Dogmatikui visada būtina mechaniškai stabilizuoti kintančią ir nuo jo vis pabėgančią tikrovę – tiesiog stipria kalba ir kovinga retorika užgniaužiant bei represuojant abejonę savyje ir kituose. Iš čia ir toji juodai balta socialinė optika, kurioje dingsta bet kokie niuansai ir tarpinės grandys.

Pasirodo, mes ir nežinojome, kad visa Europa yra vienoda. Ir visi liberalai mąsto vienodai, tad skirtumų tarp jų nėra. Egzistuoja vienas scenarijus arba viena kontroliuojanti struktūra, iš kurios sklinda visi įvykiai, žmonės, faktai ir žinios – akivaizdu, kad tai tiesiog intelektualinė savo paties represuotos abejonės ir užgniaužto neaiškumo bei dvilypumo projekcija. Mėginimas apie Europos Sąjungą kalbėti kaip apie naująją Sovietų Sąjungos versiją yra tik iš Lietuvos žiniasklaidos gautų žinių apie ją apibendrinimas ir pakėlimas į akademinį rangą, veikiausiai persipynęs su frustracija dėl savo šalies viduje gauto ne to kultūrinio ir politinio vaidmens, kurio tikėtasi.

Neidealizuoju Europos Sąjungos ir apskritai europinės politikos, kurioje apstu oportunizmo, pataikavimo brutaliai jėgai ir barbarybei, nuobodžios ir blankios technokratijos ir kitų neįkvepiančių dalykų. Bet pulti skelbti Europos ir viso pasaulio pabaigą dėl šliaužiančio „liberalaus totalitarizmo“ pavojaus, ką padarė Vytautas Radžvilas, yra mažų mažiausiai keista ir simptomiška bent keliais požiūriais.

Lygiai kaip ir keista yra šio kažkada įdomaus filosofo ir analitiško bei įžvalgaus politikos komentatoriaus evoliucija – visą lietuvių politinio liberalizmo sąjūdį ir net pirmąją liberalų partiją sukūręs žmogus šiandien atmeta liberalizmą kaip moderniosios barbarybės ašį ir apie jį kalba kaip tolimos dešinės atstovas arba kairysis radikalas – beje, šios priešybės savo neapykanta liberalizmui paprastai sutampa ir kuo puikiausiai papildo viena kitą. Kad kalba eina apie kažkokį kognityvinį disonansą, kamuojantį visus išvardintus žmones, kurie šiandien radikaliai paneigia viską, ką jie darė ir kalbėjo prieš dvidešimt metų, taip pat simptomiška. 

Visų pirma, šiandien nėra to vieningo ir rišlaus liberalizmo, apie kurį pas mus kalba ir rašo jį karikatūrinantys konservatyvūs autoriai. Jei mūsų Kasandros nors kartą išgirstų Europos liberalų vidines diskusijas ir patirtų, kuo olandų ir flamandų liberalai skiriasi nuo italų arba lietuvių kolegų, gal joms praeitų noras karikatūrinti ir demonizuoti liberalizmą, atsisakant jį diferencijuoti ir pagal kauzalinę atribuciją šiandieninio ir stebimo lietuviškojo liberalizmo savybes perkeliant į sau tiesiog nepažįstamą erdvę ir svetimą politinės minties teritoriją.

Jei mūsų reaktyvaus konservatizmo gynėjai, be liberalizmo deformavimo ir jo tapatinimo su visa modernybe neturintys nė vienos originalios perspektyvos, sužinotų ką nors apie dėl tikėjimo laisvės Europoje ir už jos ribų ietis laužančių olandų liberalų požiūrį į religiją arba apie dėl žmogaus teisių pasaulyje aktyviai kovojančius liberalius politikus ir teoretikus, gal pagaliau būtų nustota kompromituoti ir kraipyti liberalizmo sąvoką. Juk įtikėjimas, kad visi liberalai yra en bloc kovingi ateistai, bedieviai ir moraliniai reliatyvistai yra paprasčiausia fikcija, niekuo ne geresnė už įtikėjimą, kad visi iki vieno konservatoriai yra klerikalai, autokratai, etatistai ir tamsybininkai.  

Vienas iš solidžiausių mūsų politikos teoretikų Alvydas Jokubaitis, pats padaręs vertingą ir gražią dovaną Lietuvos studentijai ir savo kolegoms, išversdamas geriausias Isaiah Berlino esė savo sudarytame rinkinyje „Vienovė įvairovėje“, neseniai nutarė, kad liberalizmas yra kultūriškai skurdi filosofija. Palieku savo kolegai dar kartą nuspręsti, ar paties Isaiah Berlino ir, tarkim, jo biografo, puikaus Kanados eseisto, politiko ir kritiko Michaelo Ignatieffo politinė mintis yra taip pat lėkšta ir kultūriškai skurdi.

Manęs, prisipažinsiu, kažkaip neaplanko mintis, kad Alexis de Tocqueville’io, Benjamino Constant’o, Numas Denis Fustelio de Coulanges’o, Ernesto Josepho Renano, Johno Stuarto Millio ar Vytauto Kavolio teorizavimas yra kultūriškai skurdus. Lygiai kaip nemanau, kad liberalizmas yra tik angloamerikietiškos minties fenomenas – tikrai nenurašyčiau vokiečių ir prancūzų liberalizmo. Lietuviškojo taip pat – ypač mąstant apie Vytautą Kavolį, Aleksandrą Štromą ir Tomą Venclovą.

Antra, man keista, kad šitie šiaip jau įžvalgūs ir protingi žmonės nemato pavojaus laisvei ir demokratijai Lietuvoje, bet puola vanoti liberalizmą, kuris čia visiškai ne prie ko. Cenzūros dvasią grąžinantis Nepilnamečių apsaugos įstatymas, ydingas anaiptol ne dėl vieno žodžio, o dėl atviro siekio kontroliuoti viešąją nuomonę, jiems nekelia problemos. Deformuota viešoji erdvė, melo ir šmeižto palydimi susidorojimai su idėjiniais oponentais ir kitaminčiais mūsų žiniasklaidoje ir ypač LRT jiems taip pat neatrodo nei ydingi, nei pavojingi. Baimės ir servilizmo atmosfera, vis labiau stiprėjanti Lietuvoje, regis, išvis lieka jų nepastebėta.

Su čečėnų vaikus globojusia Maliko ir Chadižat Gatajevų šeima besidorojantis VSD, t.y. demokratinėje valstybėje į civilinę bylą atvirai lendanti ir įtaką jai daranti valstybės saugumo tarnyba, taip pat nesulaukia šių garbių žmonių dėmesio. Keista, nes mano minimiems žmonėms jų šalies garbė anaiptol nėra tuščias garsas.

O juk Suomija atsisakė grąžinti Gatajevų šeimą Lietuvai, tuo siųsdama aiškią žinią, kad mes prasilenkiame su teisinės valstybės ir demokratijos logika. Tad ar neverta būtų savo kompetenciją ir poleminį užtaisą bent kartais nukreipti demokratijos (tiesa, kolega Alvydas Jokubaitis jos nemėgsta, todėl vartosiu kitą terminą) arba, dar svarbiau, respublikos gynimo ir palaikymo link? Juk turbūt tik mūsų premjeras tiki, kad mes pagarbos žmogaus orumui ir žmogaus teisių požiūriu prilygstame Šiaurės šalims. Mano akimis, dabartinė VSD yra nusikalstama organizacija, kurios vadus reikia nedelsiant teisti, o jos politizacija ir aktyvus politinis vaidmuo apskritai naikina visas demokratijos užuomazgas Lietuvoje. 

Bet rimtesne problema, pasirodo, tampa nelabojo siųsti išmėginimai mums – laisve ir jos pertekliumi. Turiu su visa pagarba kolegai Alvydui Jokubaičiui pasakyti, kad greičiausiai dėl savo liberalios minties kultūrinio skurdumo aš tiesiog nesuprantu jo minties trajektorijos ir nežinau jos genealogijos, todėl net nežinau, kaip ją komentuoti.

Pasakysiu tik tiek, kad man viskas atrodo priešingai: Lietuvos didžioji problema šiandien yra ne laisvės perteklius, o akivaizdus laisvės ir demokratijos stygius. Dar daugiau – tai vis labiau stiprėjanti nepagarba žmogaus teisėms ir laisvei, sykiu kaip niekad anksčiau po 1990-ųjų atviras klerikalizmas, o galiausiai net ir pradų nebuvimas to, ką būtų galima pavadinti kompromiso ir susitarimo kultūra. Sykiu išgąstis ir šokas, kurį laisvėjantis žmogus Lietuvoje kelia kai kurioms institucijoms ir jų lojalistams.

Ar neverta, užuot užsiėmus Francisco Goya’os „Los Caprichos“, beje, atgabentų į Vilnių, dvasios bei logikos iššaukimu ir perkėlimu į politinės analizės lauką, veikiau problemų ieškoti ten, kur jų tikrai netrūksta? Kas iš visų tų demonų, piktųjų dvasių ir visų kitų nelabojo išperų iššaukimo ir išvarymo, jei čia pat, mūsų akyse vyksta dalykai, paneigiantys viską, ką mes manome ir sakome apie save?

Kas su mumis atsitiko? Negi ir vėl lietuviai susiduria su tuo, ką kone pranašiškai nuspėjo Vytautas Kavolis – su savo laisvės baime? Nuo savęs pridurčiau – sykiu ir jos sukelta nelaisvės ir pančių užsidėjimo saldybės metafizika? Neaiškiojo žmogaus, savo gyvenimu paneigiančio save patį ir savo moralinę biografiją, sugrįžimas, nepajėgiant pakelti laisvės ir istorijos dvilypumo bei savo vidinio prieštaringumo? Radikalių ir stipriai supaprastintų atsakymų poreikis, išstumiantis bet kokią abejonę savimi, o netiesą ir klaidą verčiantis tapatinti su oponento ar priešo stovykla, sau pasiliekant teisuolio ir pranašo funkciją?

Bet tai veikiau dostojevskiški klausimai. Galima tikėti kiek nori, kad nelaisvėje ir laisvės išsižadėjime slypi daugiau gelmės ir prasmės, nei laisvės atidavime „mobile vulgus“, t.y. miniai ir jos siautėjimui (įaudrintos konservatyvios vaizduotės požiūriu), bet reikalas tas, kad jokia klasikinė, o ypač respublikoniška Vakarų minties tradicija nepasisako prieš laisvę ir natūralią teisę, iš kurios ir kilo žmogaus teisių samprata.

Kas atsitiko Lietuvai per dvidešimt metų? Ar mums pradeda rimtai koją kišti mūsų uždara visuomenė, kurioje per visus tuos metus neįvyko net minimali lyderių kaita nei akademinėje sferoje, nei politikoje, nei viešajame gyvenime? Ar tai tiesiog nuovargis ir dusimas nuo pačių savęs ir nuo vis tos pačios provincialios, piktos, pagiežingos, destruktyvios ir revanšistinės žiniasklaidos, po kurios susidūręs su mūsų nedemokratinio politinio ir kultūrinio elito nekenčiamos liberalios Vakarų Europos žiniasklaida susivoki atsidūręs kitoje semiosferoje?

Prieš dvidešimt metų laisvę gynė žmonės, šiandien nekenčiantys jos ir todėl einantys į gatves su neonaciais, o ir patys kalbantys neonacių politine kalba. Prieš dvidešimt metų daugelis mūsų su jauduliu laukdavome „Lietuvos ryto“, kuriame buvo galima pajusti bundančią laisvos ir orios šalies dvasią – o sykiu ir skaityti puikią Rolando Rastausko eseistiką iš rubrikos „Kitas pasaulis“. Prieš dvidešimt metų mes noriai skaitėme ir „Respubliką“, nes ten savo skiltį turėjo vienas iš kandžiausių ir laisviausių Lietuvos komentatorių ir visuomenės kritikų – rašytojas Ričardas Gavelis, kuriam šiemet būtų sukakę 60 metų. Beje, ten pat dirbo bei publikavosi ir Jurga Ivanauskaitė.

Leiskite retoriniu laikyti klausimą, ar įmanoma būtų įsivaizduoti Ričardą Gavelį ar kurį kitą panašaus masto ir vidinės laisvės žmogų šiandien, turintį skiltį tokioje spaudoje. Turbūt tai daug ką pasakanti detalė.

www.donskis.lt