Leonidas Donskis

Po dvidešimties metų Lietuva vargu ar prisimins save tokią, kokią mes ją prisimename nuo 1990 iki 2010 metų. Prieš mus veriasi dvi galimybės arba du scenarijai, kuriais pamėginkime nusakyti visai kitokio nerimo metus, nei tie, kuriuos šalis patyrė iki 2010 metų.

Pirmasis scenarijus. Vis mažiau svarbių politinių sprendimų priimama Vilniuje. Jungtinėse Europos Valstybėse koordinuota, didžiųjų valstybių tiesiogiai veikiama užsienio politika ir bendra gynybos sistema šalims-narėms palieka tik švietimo ir kultūros klausimus, kurie savo ruožtu didelių aistrų sostinėse ir ministrų kabinetuose nebekelia. Decentralizavus šalies ekonominę ir kultūros politiką, daugelį Lietuvos miestų ir regionų daug artimesni ryšiai sieja su Europos partneriais, nei su Vilniumi.

Lietuvos gyventojų kiekis ir sudėtis gerokai pakitę. Šalyje gyvena 2,5 milijono gyventojų, iš kurių etniniais lietuviais save laiko apie 1,8 milijono žmonių. Apie pusę milijono lietuvių gyvena Airijoje, maždaug tiek pat žmonių sudaro ir kitą didelę lietuvių išeivijos bendruomenę Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Lietuvos ekonomikos būklė gan nebloga, dalis išeivijos grįžta į Lietuvą, bet labiausiai prestižinių pozicijų gabus jaunimas siekia Europos Sąjungos institucijose ir Vakarų Europos universitetuose.

Iš daugiau nei pusės milijono kitakilmių Lietuvos piliečių itin didelę dalį sudaro iš Rusijos (ypač Karaliaučiaus), Ukrainos ir Baltarusijos atvykę žmonės. Nuo 2020 metų Rusija, tapusi NATO nare, atkakliai siekia narystės Europos Sąjunga, bet nepatenkinama žmogaus teisių padėtis, lygiai kaip šalies valdymo modelis ir demokratijos trūkumo problemos, Rusijos padėtį daro panašią į buvusią Turkijos (jau ES narės) padėtį iki 2020 metų, kada Turkija pagaliau buvo priimta visateise nare. Rusija tai priartėja, tai nutolsta nuo ES. Agresyvi Kinijos užsienio politika ir demografinis lūžis Tolimuosiuose Rytuose bei Sibire Rusiją pirmą kartą per visą jos istoriją maksimaliai priartina prie JAV ir ES.

Pasiturintys rusai, siekiantys laisvo judėjimo Europoje bei pasaulyje galimybių, vis labiau trokšta gauti Baltijos šalių pilietybę – lengviausiai tai jiems sekasi Lietuvoje. Kadangi užsienio kalbas gerai mokantys žmonės darbo siekia svetur, o nemažą visuomenės ir elektorato dalį sudaro rusakalbiai, Lietuvos politikai dažnai vartoja rusų kalbą susitikimuose su rinkėjais, o šalies radijas ir televizija transliuoja daugiau rusiškos popmuzikos ir populiarių TV laidų, nei vakarietiškų laidų.

Šalies švietimo ir aukštojo mokslo sistema pakitusi. Nors ji centralizuota ir todėl šalyje nėra iš tikrųjų autonomiškų universitetų, aukštųjų mokyklų gerokai sumažėjo – Lietuvoje veikia keturi valstybiniai universitetai ir privačių aukštųjų mokyklų tinklas. Didelę dalį studentų sudaro Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Gruzijos, Armėnijos studentai, siekiantys per studijas Baltijos šalyse priartėti prie karjeros ES galimybių. Kadangi Estija nutolusi nuo rusų kalbos ir gerokai labiau orientuota į Šiaurės šalis, minėtųjų šalių studentai kur kas mieliau renkasi Lietuvą ir Latviją.

Lietuvos politikos scenoje veikia dvi stambios partijos, sudarytos iš kažkada savarankiškų politinių darinių – ryškesnių dešinės ir kairės požymių neturinti pragmatiška centro partija „Sėkmės istorija“, kurios branduolį sudaro kažkada savarankiškos, bet vėliau susijungti nusprendusios krikdemų ir socdemų partijos, ir euroskeptikų partija „Pirmyn, Lietuva!“, kurioje veikia prieš dvidešimt metų nepriklausomos trys liberalų partijos ir dar kelios populistinės partijos – Darbo partija, Valstiečiai liaudininkai, Krikščionių partija ir Tvarkos ir teisingumo partija.

Į karjerą ES institucijose orientuoti žmonės renkasi „Sėkmės istoriją“, tuo tarpu išeivija ir su Lietuvos vidaus gyvenimu labiau susiję žmonės, vienodai nemėgstantys Briuselio politikų ir ES biurokratų bei jų satelitų Lietuvoje, orientuojasi į „Pirmyn, Lietuva!“. Įteisinus dvigubą pilietybę, nemažai lietuvių gyvena keliose šalyse – lygiai kaip dvigubą pilietybę turintys rusai ir lenko korta besinaudojantys Lietuvos lenkai. Rusakalbiai šalies piliečiai ir lenkų mažuma yra akivaizdūs ES entuziastai, todėl daugeliu atveju rinkimuose balsuoja už „Sėkmės istoriją“.

Šalis ekonomiškai gan stabili, o nemenkos imigracijos iš kaimyninių šalių ir Pietų Kaukazo dėka darbo jėgos netrūksta. Svarbiausiu kultūriniu 2030 metų įvykiu tampa Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės. 2030-ieji skelbiami Vytauto Didžiojo metais, bet juos aptemdo politikų nesitarimas, kokį projektą rinktis įamžinti jo atminimui – ar Rio de Žaneiro monumentalaus Jėzaus Kristaus gabaritų Vytauto Didžiojo skulptūrą, ar dar vienus rūmus šalia Valdovų rūmų, pavadintus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vardu. Kyla nacionalinio masto nesutarimas, ar Seimo nutarimu reikia Vytautui Didžiajam pripažinti karaliaus titulą, ar ne. 

Antrasis scenarijus. Rusijai okupavus Krymą ir susijungus su Baltarusija, padėtis tarp jos ir NATO lieka įtempta. Ukraina laikosi neutralios pozicijos ir nestoja nei į NATO, nei į ES, siekdama išvengti pilietinio konflikto viduje tarp provakarietiškai nusiteikusios savo vakarietiškosios dalies ir prorusiškosios rytinės dalies.

Baltijos šalys kartas nuo karto vis dar tampa Rusijos kibernetinių ir informacinių atakų bei politinių provokacijų taikiniu, bet jų padėtį lengvina kalbėjimas su Rusija tik per Briuselį. Kelių Baltijos šalių prezidentų pastangos sukurti sėkmingą dvišalę politiką su Rusija patyrė fiasko, nes Rusija šitą suprato kaip kapituliantišką gestą ir silpnumą, todėl tik padidino spaudimą. Tai Lietuvą natūraliai priartino prie didesnės paramos eurointegracijos procesams ir pačiai ES.

ES atrama vis labiau tampa nedidelės valstybės, nes Prancūzija ir Didžioji Britanija nebenori savo užsienio politikos subordinuoti ES, tuo išsižadėdamos savo nepriklausomo manevro galimybės ir vaidmens santykiuose su Kinija, Indija, Rusija ir sparčiai besikeičiančiu bei Vakarams palengva atsiveriančiu Iranu. Vokietija siekia ekonomiškai dominuoti ES ir pelnyti maksimalų Rusijos palankumą, bet manevruoja kiek lanksčiau už Prancūziją. ES kalbėjimo vienu balsu energetinio saugumo ir užsienio politikos sferoje šalininkėmis virsta Rytų ir Vidurio Europos valstybės, Nyderlandai, Belgija ir Šiaurės šalys.

Kad ir proeuropietiška bei proatlantinė, Lietuva lieka konservatyvi daugelio Vakarų Europos ir ES žmogaus teisių bei pilietinių laisvių standartų ir kriterijų atžvilgiu, bet padėtį švelnina nauja lyderių karta politikoje ir akademinėje sferoje. Apie 2020-uosius, įsitikinę, kad padėtis Lietuvoje tikrai neblogėja ir kad šalis yra ganėtinai stabili bei atvira, pradeda grįžti studijas Vakaruose baigę ir doktoratus ten apgynę jauni žmonės, kuriuos gan mielai įdarbina Lietuvos universitetai ir net siūlo jiems greitos ir nemenkos karjeros galimybes.

Šalyje formuojasi kelios intensyvesnio tarptautinio intelektualinio ir akademinio gyvenimo salelės. Labiausiai internacionalizuotu ir liberaliausiu Lietuvos akademinio gyvenimo centru virsta Kaunas, bet Vilniuje susiformuoja solidūs Rytų ir Vidurio Europos kultūrų studijų centrai, o sykiu klesti meninis gyvenimas. Regioninės plėtros projektų ir Klaipėdos uosto sėkmingo vystimosi dėka ekonomiškai sustiprėja Vakarų Lietuva, o Klaipėda tampa dar ir intelektinės bei kultūrinės traukos židiniu.

Politiniame gyvenime didžiausią įtaką daro kelios stabilios politinės partijos, kurios sudaro plačią demokratinę koaliciją ir gan sėkmingai oponuoja kelioms euroskeptiškoms, ksenofobinėms arba atvirai prorusiškoms partijoms. Jaunesnių politikų ir ypač naujai į politiką įsiliejusių, užsienyje susiformavusių akademinių žmonių dėka socialdemokratai bene pirmą kartą per visą savo istoriją nuo 1990 metų virsta daugmaž atpažįstama vakarietiška kairiąja partija. Po ilgų politinės tapatybės paieškų 2013 metais susijungę liberalai vėl skyla – šįkart į dvi partijas, viena kurių yra krikdemams artimesnių konservatyvių liberalų partija, o kita, daugiau kairiojo liberalizmo partija, oponuoja joms ir labiau linksta į dialogą ar net galimas koalicijas su socialdemokratais.

Emigracija vyksta, bet ji jau gerokai menkesnio masto nei iki 2020 metų. Lietuva tampa vis patrauklesnė ne tik savo tradicinėms kultūrinėms mažumoms, bet ir vakarų europiečiams, kinams, rusams, gudams, ukrainiečiams, armėnams, gruzinams, libaniečiams, o taip pat Argentinos ir Pietų Afrikos Respublikos litvakų palikuonims.

2030 metais Lietuva keliomis stambiomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis konferencijomis iškilmingai pažymi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-ąsias mirties metines, bet apskritai 2030-uosius skelbia prieš šimtą metų gimusio išeivijos sociologo, liberalaus mąstytojo Vytauto Kavolio metais.                

www.donskis.lt