Leonidas Donskis

Po vengrų kraštutinės dešinės partijos Jobbik didžiulės sėkmės rinkimuose pasirodė daug analitinių įžvalgų Europos spaudoje ir sunkiau prieinamoje analizės centrų medžiagoje. Nesikartodamas tik norėčiau šį bei tą pasvarstyti kiek platesniame kontekste, neapsiribodamas vien Vengrija.

Man yra tekę gyventi ir dirbti Vengrijoje, todėl kai kuriuos šios šalies politinių ir moralinių įtampų panašumus į mūsų patiriamas įtampas esu pajutęs senokai. Vengrija yra dramatiško likimo šalis. Skirtingai nuo nedidelių ir iki karo gan provincialių Baltijos valstybių, Vengrija buvo viena iš pirmaujančių Europos šalių mokslo ir kultūros sferoje. Budapeštas rimtai konkuravo su Viena savo intelektinio ir meninio gyvenimo žvaigždėmis. Šis nuostabus miestas pasauliui davė mąstytojus, žurnalistus ir rašytojus, pranašiškai nuspėjusius XX amžiaus atradimus, dilemas ir tragedijas – jų tarpe Theodorą Herzlį, Karlą Polanyi’į, Karlą Mannheimą, Arturą Koestlerį.

Sykiu Vengrija tiesiogiai patyrė Europos gražiosios epochos saulėlydį ir pačios liberaliausios iš imperijų, t.y. Austrijos-Vengrijos imperijos, krachą. Istorija nepasigailėjo šios šalies. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metu Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė (kaip ir Italija, Rumunija bei Bulgarija), Vakarai jai didesnių sentimentų neturėjo. Jei iš užimtos Austrijos sovietų kariuomenė vis dėlto pasitraukė, principingai ir kietai spaudžiama Vakarų, tai šalia esanti Vengrija buvo lengvai pripažinta sovietų įtakos sferos šalimi.

Tad Vengrija patyrė absoliutų pralaimėjimą. Ji buvo tas Karalius Lyras, kuris viską prarado ir liko tik su savo ištikimu juokdariu – istorine atmintimi ir kultūra. 1956-ųjų metų sovietų brutaliai užgniaužtas ir kraujyje paskandintas Vengrijos sukilimas (pačių vengrų vadinamas revoliucija) vis dėlto neabejotinai pelnė viso pasaulio pagarbą ir simpatiją šaliai – Vengrijos revoliucija buvo vienas iš pirmųjų didžiųjų smūgių sovietinei imperijai.

Kad ir kaip būtų, po Berlyno sienos griuvimo ir Vengrijos visiško išsivadavimo – kartu su visa Vidurio Europa – iš sovietų įtakos zonos politinės sistemos formavimasis buvo itin sudėtingas. Sunku įsivaizduoti labiau poliarizuotą šalį už Vengriją. Būtent čia stipriausiai pasireiškė tai, ką aš pavadinčiau pokomunistinės Vidurio Europos politikos matrica: buvusi kompartija tvirtai užvaldo ekonomiką, susilieja su verslu ir todėl tvirtai kontroliuoja korumpuotą politinę sistemą, o jai kartas nuo karto iššūkį meta ir su ja kovoja tik viena jėga – nacionalistinė ir konservatyvi dešinioji partija, dalį kurios narių sudaro buvę kompartijos veikėjai, per perversmą sukonfliktavę su jos vadovybe, bet didesnioji dalis yra veikiau buvę sistemos priešai ir aukos. Trečios – stambios ir moderuojančios – politinės jėgos nebelieka.

Akivaizdu, kad Vengrijos atveju tai epinė ir jau ilgokai besitęsianti kova tarp socialistų (t.y. buvusios kompartijos) ir Fidesz, kurios galva Viktoras Orbanas savo politinę karjerą pradėjo kaip liberalas, o šiuo metu yra šimtaprocentinis konservatyvus nacionalistas ir talentingas demagogas. Tiesą sakant, mūsų politinė konsteliacija gan panaši – tik į šią matricą nežinia kuriam laikui įsiterpė konservatyviosios partijos dar neintegruoti liberalai ir keletas politinių darinių, kuriuos pavieniai asmenys sukūrė tiesiog sau kaip kišenines partijas.

Štai šitą politinį vakuumą bei autentiškos kairės nebuvimą ir užpildė Jobbik. Jau pastebėta, kad ši partija, Vengrijos parlamente gavusi tik truputį mažiau vietų už socialistus, savo sudėtimi stipriai skiriasi nuo tipiškų neonacių. Šio naujadaro sudėtyje yra gan daug buvusių jaunų kairiųjų radikalų – antiglobalistų, anarchistų ir panašiai. Socialistų tapimą Gazpromo filialu Vengrijoje ir stambųjį verslą aptarnaujančia partija šie jaunieji radikalai neabejotinai laikė visų savo politinių idealų išdavyste. Gerai žinomi faktai, kaip radikalioji kairė, nusivylusi savo aplinkos menka kovine dvasia ir suburžuazėjimu, ima gravituoti link psichologiškai ir politiškai dar intensyvesnės pykčio ir neapykantos grupės bei nesunkiai keičiasi vietomis su radikalia dešine. Neapykanta yra laisviausiai konvertuojama politinė valiuta. Jokia politinė jėga neturi jos monopolijos.

Bet savo ideologija ir neapykantos taikiniais jie yra neabejotina neapykantos grupė ir beveik niekuo nesiskiria nuo neonacių: labiausiai nekenčiami jų yra romai ir žydai; Budapeštas jų yra vadinamas Judapeštu; taip pat tikima, kad žydai valdo pasaulį ir yra nusipirkę Vengriją; o galiausiai savo sukarinta uniforma Jobbik veikėjai stipriai primena Strėlės kryžiaus partiją – Vengrijos fašistų partiją, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir po jo buvo išformuota, o didžioji dauguma jos narių kooptuota į Vengrijos kompartiją (būtent taip, nieko aš nepainioju).

Neketinu svarstyti klausimo, už ką šie jauni žmonės nekenčia romų ir žydų. Tiesą sakant, neverta to klausti – nei meilė, nei neapykanta nėra racionaliai paaiškinami dalykai. Nelaimingi, pikti ir frustruoti žmonės savo neapykantos taikiniais dažniausiai kone instinktyviai renkasi lengviausiai pažeidžiamas arba seniai visuomenės nemėgstamas grupes, kurioms didžioji visuomenės dalis arba nejaučia jokios simpatijos, arba elgiasi taip, tarsi tos grupės neegzistuotų. Klausimas čia nėra už ką – veikiau tai lengviausiai atpažįstamos ir saviškius greičiausiai mobilizuojančios grupės-taikinio suradimo greitumo klausimas.

Analitikų pastebima, kad dažniausiai tokių grupių antisemitizmas arba neapykanta romams yra ne tiek aršios etninės ar rasinės neapykantos išraiška, kiek veikiau savitarpio atpažinimo ženklas ir kodas, reiškiantis antisisteminę jėgą. Taip, bet neverta užmiršti, kad kaip antisisteminė jėga, kuria patikėjo nusivylęs jaunimas, savo laiku kilo ir Vokietijos naciai.

Pastaraisiais metais buvo akivaizdu, kad pokomunistinėje politinėje matricoje veikia įvairios variacijos – politikos kriminalizacija ir kriminalinio pasaulio politizacija, visiškas politikos ir verslo susiliejimas, atsiradimas partijų, veikiančių kaip verslo kompanijos arba šou verslo bičiulių klubai. Su Jobbik atėjimu mes matome naują kryptį, kurios neverta painioti su Vakarų Europos populistais. Tai anaiptol ne kokios Geerto Wilderso antimusulmoniškos tirados Nyderlanduose ar velionio Jörgo Haiderio skandalingi, šokiruojantys pareiškimai Austrijoje apie esą neblogus garsiojo jo tėvynainio Adolfo Hitlerio sukurtos valstybės valdymo formos bruožus. Juolab tai ne Jeanas Marie Le Penas ir Nacionalinis Frontas Prancūzijoje su savo antimigracine politine programa ir neslepiamu rasizmu.

Visos minėtosios Vakarų Europos populistinės partijos žaidžia gudrų žaidimą – o ypač laužydamos politinio korektiškumo ir buvusių kolonijinių imperijų pokolonijinei politikai būdingo perdėto mandagumo sukurtus kultūrinius bei politinius tabu. Sykiu jos žaidžia iškeldamos ir realią problemą – imigracijos, kultūrų ir jų logikų susidūrimo, sudėtingos integracijos, imigrantų nenoro priimti modernias europietiškas normas ir vertybes keliamas įtampas Vakarų Europoje.

Išvertus viską į normalią kasdienę kalbą, tai yra tiesiog naudojimasis senamadiškos politikos ir kabinetinių politikų nepopuliarumu. Ekspertinį ir kabinetinį politiką vis dažniau pradeda išstumti minios aktorius, teatrališkas demagogas ir su minia tiesiogiai bei jos kalba bendraujantis veikėjas. Lygiai kaip egzistuoja vadinamoji profanų televizija, politikoje sparčiai formuojasi viešo gyvenimo ir politikos profanus aptarnaujantys politikai – profanų politikai. Nuo kasdienybės nutolusios kalbos sukompromitavimas bei ribos tarp viešo ir privataus kalbėjimo sunaikinimas yra populizmo sėkmės prielaida.

Kad ir kaip būtų, Jobbik simbolizuoja ne tik tai. Šio darinio tikroji ir grėslioji žinia yra ta, kad šiandien į nacionalinį parlamentą gali patekti ne partija, o rinkimuose dalyvaujanti neapykantos grupė. O nekęsti galima daug ko – ne tik romų ir žydų, bet ir apskritai užsieniečių, homoseksualų, abortų šalininkų, religinių bendruomenių ir panašiai. Tik nepainiokime šito su aršiais debatais tarp politinės doktrinos žmonių ar ideologinių grupuočių, kurios kuo puikiausiai išsitenka pliuralistinės politikos kontekste ir anaiptol neketina siūlyti eliminuoti savo oponentą arba kaip nors apriboti jo raišką. Neapykantos grupė protestuoja prieš savojo taikinio paties egzistavimo faktą. Ji ateina ne polemizuoti, o pačiu geriausiu atveju apriboti savojo antagonisto raišką ir sklaidą (o galimybei pasitaikius ir atsikratyti juo – bent jau per nelegalių imigrantų išsiuntimą).

Tokios grupės neturi jokios viešojo gyvenimo koncepcijos. Jos apskritai nėra politinės. Tai veikiau psichosocialiniai dariniai žmonių, kurie nori gausinti savo gretas ir savo vienintelę idėją sėti visuomenėje. Šie dariniai ir ypač jų sėkmė siunčia labai aiškią žinią politikos profesionalams – jūsų dienos suskaičiuotos, nes visuomenė nebetiki tuo, ką jūs vadinate profesionalia ir atsakinga politika. Po jūsų ateisime mes – ne interesų, o išsidalintos neapykantos grupė, kuri žino, kokius simbolinius taikinius rinktis, kad į mus būtų atkreiptas globalinis dėmesys.

Jobbik sėkmė reiškia ne tik Vengrijos socialistų fiasko, bet ir pavojų pačiai Fidesz. Todėl ir tik todėl Viktoras Orbanas pareiškė, kad padarys viską, kad Jobbik neįsigalėtų Vengrijoje. Tik verta pagalvoti, ar tai vien Vengrijos problema. Ar neateina visos Europos – visų pirma Rytų ir Vidurio Europos šalių – civilizuotos politikos susidūrimo su politizuotomis neapykantos grupėmis metas?

Kodėl Jobbik atitikmens dar nėra Lietuvoje? Manau, kad nėra dėl dviejų priežasčių. Pirma, Jobbik atitikmuo Lietuvoje nesulaužytų jokių tabu – mūsų parlamento nariai ir net politinio elito atstovai neretai išsako tokius požiūrius, kuriuos Jobbik tik entuziastingai pasveikintų. Antra, tokios neapykantos grupės potencialios atramos Lietuvoje yra ne kokios paraštės, o oficialiai veikiančių ir net parlamentinių politinių partijų dalys – nereikia čia net minėti Petro Gražulio ar panašių (ne apie didvyrius daina…), pakanka paminėti galimas tokios neapykantos grupės atramas pačioje Tėvynės Sąjungoje (pavyzdžiui, Gintaro Songailos nacionalistai), nė nekalbant apie Tvarką ir teisingumą.

Žodžiu, nieko jie čia nenustebintų. Lietuvos politika jau seniai yra be ribų ir be tabu – nėra ką laužyti. Tokie radikalai čia būtų ne antisisteminiai, o net labai sisteminiai žaidėjai. Jie čia netaptų jokia sensacija. Reikia labai daug civilizuotumo, kad prieš jį sukiltų barbarybė. O kai tai, kas pagal teoriją ir turėtų būti civilizuotoji pusė, nedaug kuo skiriasi nuo barbariškosios pusės, antistruktūrinis veiksmas darosi sunkiai įmanomas.

Menka paguoda, bet vis dėlto… Todėl Jobbik dar ir neturime.

www.donskis.lt