Leonidas Donskis 

Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą: http://www.alfa.lt/straipsnis/10405627/?Neistirta.musu.istorija=2010-08-30_07-45

Visų pirma apie šių problemų ištyrimo stoką galima prabilti tik arba visiškai neskaičius šios srities profesionalų darbų ir po to ex cathedra autoritetingai kalbant apie dalykus, kurių pats niekada netyrinėjai, arba sąmoningai tikintis istorijos revizijos. Deja, pretenzijos į visažinystę ir ekspertinį kalbėjimą srityje, kurioje klaidos arba kompetencijos spragos dėl joje glūdinčio ypatingo politinio ir moralinio jautrumo zonų atrodo kraupiai, gali sukompromituoti ir gerą žurnalistą.

Nesu ir aš archyvinę medžiagą tyrinėjantis istorikas, bet tarptautinėse konferencijose ne kartą girdėjau ir skaičiau tokius Antrojo pasaulinio karo bei jo nusikaltimų istorikus kaip seras Martinas Gilbertas, Martinas Deanas, Christophas Dieckmannas, Joachimas Tauberis, Saulius Sužiedėlis, Yitzhakas Aradas ir kiti garsūs Anglijos, Vokietijos, JAV ir Izraelio istorikai. O jie anaiptol nemano, kad iki šiol mes nieko aiškaus negalime pasakyti apie 1941-uosius Lietuvoje. Medžiagos pakanka į valias. Trūksta nebent valios ir drąsos žvelgti faktams ir jų atveriamai tikrovei į akis. Pradžioje kad ir į tokią medžiagą:

http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/Naciu%20okupacija/Zydu%20naikinimas%201941%20m.%20vasara/S.SuziedelisC.Dieckmann_Zudynes_Jungtine%20versija.pdf

Beje, šių garsių karo nusikaltimų tyrinėtojų gretas yra praturtinę ir garbingi, intelektualinio sąžiningumo nestokojantys lietuvių istorikai, tokie kaip Liudas Truska, Arūnas Bubnys, Valentinas Brandišauskas. Todėl visi pas mus tolydžio besikartojantys mėgėjiški ir politiškai eksploatuojami mėginimai persvarstyti šito jautraus tyrimų lauko dalykus, siekiant sau psichologiškai priimtinos ar politiškai palankios interpretacijos, anksčiau ar vėliau bus profesionalų sugriauti it kortų namelis.

Antra, man sunku suvokti šios problemos ryškinimą esą išsiskiriančiuose etninių lietuvių ir žydų istoriniuose-politiniuose pasakojimuose, ypač kai kalba eina ne apie kokių egzotiškų būtybių ar paslaptingų nežinomųjų, o daugiau nei 220 000 Lietuvos Respublikos piliečių išžudymą. Apie kokius naratyvų skirtumus čia eina kalba, kai visus Lietuvos žydus išžudę naciai ir baltaraiščiai nusikalto visų pirma Lietuvos valstybei ir politinei tautai, o lietuvių tautos kolektyviniame asmenyje ir visai žmonijai? Juk ne kažkokie mistiniai nežydai žudė žydus, o Lietuvos Respublikos piliečius žydus išnaikino okupacinė nacių jėga kartu su jų vietiniais kolaborantais.

Štai ir viskas. Kam reikalingas sąvokų painiojimas ir tariamas dviejų nesutaikomų atminties grupių konfliktas, kai kalba eina apie nusikaltimus, įvykusius ne prieš kokius svetimos valstybės ar tolimos kultūros žmones, o prieš Lietuvos Respublikos piliečius? O jei kalba eina apie tai, kad mes vis dar nesupratome, kokie buvo motyvai žmonių, pasirinkusių bendradarbiavimą su Vokietija ir jos nacistinę retoriką, belieka pasakyti, kad šita, parafrazuojant Lietuvos ir Izraelio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus metaforą, mirties buhalterija – lydima nusikaltimo, niekšybės ir išdavystės motyvų ir aplinkybių studijų – mažai ką keičia.

Nusikaltimas prieš Dievą ir žmoniją galiausiai yra ne kas kita, o nusikaltimas – nesvarbu, kokie jo motyvai ar dramos, slypinčios už jo. Ką gi, egzistuoja etika, kuri nepranoksta nusikaltimo, niekšybės ir mirties smulkios buhalterijos detalių aiškinimosi. Pats nusikaltimas jai, pasirodo, kaip ir nustoja egzistavęs, jei dar neištirti jo motyvai. Svarbiausia mat jo motyvai ir detalės. Leiskite tad priminti Sigmundo Freudo mintį, kad dorovė yra praktinis žmonijos interesas, todėl dorovingumo esmė slypi sąmoningame blogio nedaryme arba susilaikyme nuo jo, o ne blogio racionalizavime ar pakylėjime į metafizikos, psichologijos ar net teologijos rangą. Nejaugi nusikaltimo motyvai gali jį pateisinti?

Kai prabylama, kad už kiekvienos išdavystės ar susidėjimo su destruktyviomis jėgomis slypi kone šekspyriška tragedija ir mums ne iki galo suvokiamos skaudžios detalės, kurių greičiausiai niekam ir nelemta perprasti – su tuo visiškai sutinku. Tik kodėl tokios empatijos principo netaikome tiems, kurie išgyveno savo tragediją ir karčią patirtį susidėdami su Stalino Sovietų Sąjunga ir taip išduodami savo tėvynę? Su okupacine jėga susidėję politikai ir vieši veikėjai negali būti vertinami pagal tai, kiek jie palengvino ar apsunkino savo šalies piliečių padėtį – jei ši jėga buvo priešiška jų šalies piliečiams, jie išdavė juos susidėdami su okupacine jėga. Ir nesvarbu, kada ir kuri po kurios atėjo ta jėga. Taškas.

Todėl ir nesuvokiu šios moralinės logikos, teigiančios, kad turime būti atlaidūs politikams ir viešoms figūroms, jeigu per trumpą buvimo valdžioje laiką jie nespėjo pakenkti savo piliečiams arba jeigu labiau kenkė okupantai. Tokia argumentacija vis dar naudojama kalbant apie Laikinąją Vyriausybę. Esą ji nespėjo pakenkti žydams. Puiku, bet kodėl tada tokios pat moralinės logikos nepritaikius tautiniams komunistams, kurie nuolat mums kartojo, kad jie tik sulaikė iš Maskvos sklindantį blogį ir širdyje siekė tik gero savo kraštui?

Politinis elitas egzistuoja ne tam, kad padidintų ar sumažintų savo piliečių kančias, sukeltas intervento ir okupanto, o tam, kad delegitimuotų okupanto valdymą, gintų savo valstybę nuo jos užvaldymo ir pats siektų legitimaus savojo krašto valdymo. Kitaip okupacijos sąlygomis pradėjęs elgtis politinis elitas virsta kolaborantais. Niekas kolaboravimo sąvokos kol kas dar neapibrėžė ir neišskleidė kaip nors kitaip, ir greičiausiai tai neįvyks. Tenka taikytis su tuo, kad politinės sąvokos ir moralinis žodynas nekuriami pagal mūsų asmenines politines simpatijas ir biografijas.

Keletas žodžių apie sunkią ir karčią problemą, į kurią tiesiai pažvelgti iki šiol neturime jėgų ir vidinės laisvės. Kas tik skaitė Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Vokietijoje pulkininko Kazio Škirpos Sukilimą, tas žino, kad anaiptol ne kokie naivuoliai kūrė Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF), be kurio nebūtų buvę ir Laikinosios Vyriausybės. Lygiai kaip ir LAF’o politinę programą, kupiną nacionalsocializmo ideologinių perlų, rašė ganėtinai rafinuoti ir inteligentiški žmonės – juk ne veltui Sukilime už patį aktyviausią vaidmenį parengiant šią programą Kazys Škirpa dėkoja jos autoriui filosofui Antanui Maceinai (Žr. Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, D.C.: Franciscan Fathers Press, 1973, p. 573).

Keletas šios programos punktų. 1941-aisiais, sukūrus LAF’o programą Lietuvos išvadavimo iš Sovietų Sąjungos klausimu, Antanas Maceina identifikavo šiuos prioritetus:

(1) išsaugoti lietuvių tautos rasinį grynumą (jo paties terminais, „rasinį tyrumą“);

(2) skatinti Lietuvos moteris atlikti pirmaeilę savo misiją – pagimdyti tautai kaip galima daugiau sveikų kūdikių;

(3) remti lietuvių etninį dominavimą didžiausiuose šalies miestuose;

(4) griežtai ir be kompromisų kovoti prieš Lietuvos kultūroje įsitvirtinusią nepakankamo lojalumo ir pagarbos lietuvybei tendenciją, arba prieš tuos, kurie tautos ir tautinės vienybės nelaiko viso ko prioritetu. (Žr. ten pat, p. 567–572)

Tad LAF’as buvo visiškai tiesiogiai susijęs su nacistinių pažiūrų pulkininko Kazio Škirpos Berlyne koordinuota politika, o Laikinoji Vyriausybė faktiškai juk ten ir buvo sudaryta. Kad ir kaip būtų, vienas iš pačių didžiausių ir labiausiai saugomų tabu Lietuvos istorijoje bei atmintyje vis dar tebelieka tas pats LAF’as, 1941 metais sukilęs atkovoti prarastosios Lietuvos nepriklausomybės, bet sykiu skleisdamas Goebbelso antisemitinę propagandą Lietuvoje.

Žinoma, 1941-ųjų birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė – juk vis dėlto reikėjo reaguoti į Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1941 metais. Deja, dalis sukilimo iškart pasuko pačiu blogiausiu keliu pasirinkdamas nacistinę Vokietiją kaip mažesnį blogį. Štai čia lietuvių tarpe ir įvyksta didysis skilimas ne dėl to, kad dalis jų laikomi sau kultūriškai svetimais žydais, o ne tikraisiais lietuviais, bet dėl to, kad atsiveria iki šiol neišspręsta moralinė ir politinė dilema, ne kartą svarstyta tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, o būtent – ar galima dėl savo šalies nepriklausomybės atgavimo susidėti su bet kuo, net ir su pačiu Šėtonu, jei jis laikinai tavo pusėje?

Ši dilema ir nusikaltimai savo šaliai bei žmonijai, o ne lietuvių ir žydų tariamas konfliktas, suskaldė mūsų visuomenę ir perskėlė jos atmintį. Vargu ar kita šalis, patyrusi okupaciją ir sovietinį terorą, būtų visiškai išvengusi tokių likimo viražų. Todėl nieko čia nemoralizuoju ir nekaltinu. Viso labo tik konstatuoju faktą, kad Laikinoji Vyriausybė pradėjo painų ir sudėtingą žaidimą su naciais, nuoširdžiai tikėdamasi atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Netrukus jos nariai suprato, su kuo jie prasidėjo, ir prarado visas savo iliuzijas dėl Vokietijos noro atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie jų prarado palankumą ir net buvo tų pačių nacių persekiojami.

Šis tragiškas žaidimas buvo nepermaldaujamai pasmerktas nesėkmei. Sunku įsivaizduoti ką nors labiau politiškai ir morališkai beprasmiška už pasirinkimą tarp Stalino ir Hitlerio valdymo – arba tarp choleros ir maro, kaip šitą pasirinkimą yra kažkada įvardijęs Tomas Venclova. Niekas nepaneigs, jog Laikinoji Vyriausybė buvo įkvėpta LAF’o. LAF’o nariai, kurie skleidė antisemitinę propagandą, sistemingai ir aktyviai naudojo tokius nacių retorikos perlus kaip ,,judėjų–bolševikų sąmokslas,“ ,,žydų bankininkų ir komunistų planas,“ ,,žydų jungas ir išnaudojimas“ etc.

Štai citata iš Naujosios Lietuvos (liepos 4 d., 1941), kurią sunku ir turbūt neverta plačiau komentuoti:

„Didžiausias Lietuvos, kaip ir kitų tautų, parazitas ir išnaudotojas buvo ir kai kur tebėra žydas <…>. Lietuvos žydija, kurios tikslas – tas pats žydiškiausias imperializmas, buvo užnėrusi kilpą ant kiekvieno lietuvio kaklo ir tykojo jį galutinai pribaigti. Šiandien, Adolfo Hitlerio genijaus ir šauniosios vokiečių kariuomenės dėka, esame laisvi nuo žydiškojo jungo. Bet to dar maža. Žydija ir šiandien dar nenurimsta, ji visur kenkia. Žydija komunistų yra palikta kelti neramumams, žydai yra komunistų šnipai <…>. Su tokiu priešu turi būti kovojama griežčių griežčiausiai <…>. Kova prieš komunizmą – tai kova prieš žydiją <…>. Komunizmui – galas, žydijai – galas! Naujoji Lietuva, įsijungusi į Adolfo Hitlerio Naująją Europą, privalo būti švari nuo žydų <…>. Išnaikinti žydiją, o kartu su ja ir komunizmą, yra pirmasis Naujosios Lietuvos uždavinys“.

Po tokio pasažo turbūt nebelieka abejonių, iš kur į mūsų sąmonę atkeliavo lygybės ženklas tarp žydų ir komunizmo, lygiai kaip aišku, kur slypi dviejų genocidų teorijos ištakos (šios teorijos ištakos geriausiai apibūdintos paprasta iš kolektyvinės pasąmonės gelmių ataidinčia formuluote: „Jūs mus trėmėte, o mes jus šaudėme“).

Kad ir kaip būtų, tai nereiškia, jog visas 1941-ųjų sukilimas turėtų būti traktuojamas tik kaip Holokausto įžanga. Bet dalies jo aktyvistų ydingi įsitikinimai, siaubingos klaidos ir nusikaltimai turi būti pripažinti. Deja, kai kurie Lietuvos politikai, inteligentai ir paprasti lietuviai Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paveikti nacizmo idėjų. Ir istorijos faktas yra tas, kad pasirinkdami nacizmą jie išdavė Lietuvą ir pamynė demokratinio pasaulio vertybes.

Be abejo, negalima pasiduoti naivumui ir pradėti baisiausią žmonijos istorijos laikotarpį vaizduoti vien per juodai baltą optiką . Ten visko būta – kai kurios aukos vėliau pačios tapo budeliais, o budeliai – aukomis. Du vienas kito verti režimai į savo mėsmalę įtraukė visą Europą ir stulbinančiai greitai deformavo, o gal ir visiškai sunaikino žmonių santykius. Iki šiol mes jaučiame viso šito pasekmes. Ir dar ilgai jausime. Europa skyla kiekvieną kartą, kai reikia įvertinti abiejų totalitarinių režimų, sukūrusią moderniąją barbarybę, istorinį ir politinį paveldą – bergždžiai mėginant sukurti kažkokią skalę nusikaltimams išmatuoti ir sugraduoti pagal motyvus bei jų artimumo ar tolimumo laipsnį.

Iš čia, beje, ir aistros dėl Prahos Deklaracijos – joks su sveiku protu ir sąžine nesusipykęs žmogus nepuls ginti stalinizmo ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų žmonijai. Bet kada tuo mėginama įteisinti nišą, kurioje perrašoma arba į „naują“ kontekstą patalpinama Holokausto istorija, bet kuris istorinės atminties nepraradęs europietis pajus siekį teisinti nusikaltėlius tuo, kad jie patys buvo kito režimo aukos. Deja, tai tas pats istorinis ir moralinis reliatyvizmas, kuriuo pas mus taip mėgstama kaltinti nūdienos Vakarus ir jų „supuvusius“ liberalus – tik šį kartą jis jau mūsų pačių, nuosavas.

 Neabejoju, kad Laikinojoje Vyriausybėje buvo dorų žmonių ir idealistų. Greičiausiai jų būta tragiškų figūrų, stojusių už savo paniekintą tėvynę ir mėginusių kaip nors atstatyti jos sužlugdytą orumą ir atimtą politinę gyvybę, o tik vėliau susivokusių, kad iš jų vėl norima daryti satelitus, tik šį kartą kito režimo – tokio paties brutalaus, o daliai Lietuvos piliečių bei žmonijos net ir baisesnio. Buvo ir tokių Laikinosios Vyriausybės narių, kurie baisėjosi ir naciais, ir savo pačių tautos žudikais bei marodieriais. Buvo tokių, kurie gelbėjo savo bendrapiliečius žydus.

Tik šito netaikau Kaziui Škirpai ir jo pasekėjams. Tai, ką galima perskaityti propagandinėje LAF’o medžiagoje, daugeliu atvejų yra ne Lietuvos patriotų, o tiesiog nacių tekstai, dažniausiai viso labo tik Goebbelso propagandos vertimai į lietuvių kalbą, ir tiek. Juk žinome ir LAF’o raginimą atšaukti žydams Vytauto Didžiojo privilegiją (beje, tai teisinis ir politinis absurdas). Ką gi, tai dar ir karo siaubas – viskas čia susipynę ir persimaišę. Kaip pokario partizanų tarpe buvo marodierių, kai šalia jų būta tikrų idealistų ir didvyrių, taip ir sukilėlių tarpe bei LAF’e galėjo persipinti viskas – menkystė ir idealizmas, kriminalinis elementas ir autentiški, bet klystkeliais nuėję patriotai.

Bet ir tai dar ne pati skausmingiausia mūsų problema. Esu įsitikinęs, kad dabartinė Lietuvos valstybė padare didžiulę, gal net ir istorinę klaidą pripažindama Laikinąją Vyriausybę buvus de jure tikra ir mūsų šalies nepriklausomybę atkūrusia vyriausybe. Nes jei jau taip, tada jai tenka atsakomybė už niekuo nenusidėjusių ir beginklių civilių gyventojų, žydų kilmės Lietuvos piliečių masinį žudymą, kuris Lietuvoje prasidėjo dar naciams neįžengus į šalį - tai tiesiog istorijos faktai. Taip, Lietūkio garaže buvo vokiečių nacių, bet žudė žydus lietuviai, o vokiečiai juos filmavo ir fotografavo.

Žinome, kad dalis Laikinosios Vyriausybės buvo sukrėsta šito siaubo, bet jie nieko negalėjo padaryti ir nieko nedarė. Jei taip – sakykime tiesiai šviesiai, kad jie nekontroliavo padėties krašte, o kontroliavo ją vokiečiai. Jei taip, jie nebuvo jokia vyriausybė, o tik grupė patriotų, siekusių atkurti prarastą šalies nepriklausomybę. Bet jei pripažįstame, kad jie buvo legitimi vyriausybė, tada jiems tenka atsakomybė už tai, kad ne saujelė žmogžudžių ir padugnių, kaip dažnai Lietuvoje teigiama, o Lietuvos ištisos miestų ir miestelių savivaldybės bei policijos pareigūnai ir kariškiai dalyvavo žydų žudynių logistikoje ir įgyvendinime – jų organizavime ir vykdyme. O juk tai – valstybės sektoriai. Kas už juos ir jų veiklą tada atsako?

Visa tai yra faktai – juos žino visi karo istorikai. Tad ką mes darome šioje situacijoje? Ar pripažįstame, kad Laikinoji Vyriausybė vis dėlto atsako už tai, kas vyko Lietuvos valstybėje, ar nutariame, kad Lietuvos tuo metu apskritai nebuvo, o tie, kas žudė jos piliečius, buvo nacių ir jų nusikalstamos ideologijos įkvėpti nusikaltėliai, išdavę savo tėvynę? Negalime juk mes vienu metu ir laikyti Laikinąją Vyriausybę didvyriais, ir gelbėti nuo atsakomybės už nusikaltimus prieš žmoniją, kurie buvo padaryti jos valdomame krašte. Apsispręskime vieną kartą patys – oriai, kaip laisvas ir demokratinis kraštas, o ne vien Vakarų Europos ir JAV spaudžiami.

Artėjant 1941-ųjų birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės septyniasdešimtmečiui 2011 metais, verta pasikeisti atvirais požiūriais apie tai, ką ir kaip minėsime. Greičiausiai dėl to jau ir prasidėjo kova už viešąją opiniją. Nieko niekam nedrįstu patarinėti. Galiu tik pasakyti, kokia yra mano – lojalaus Lietuvos Respublikos piliečio – pozicija.

Suprantu tuos, kuriems svarbi jų tėvų garbė – ypač kai tėvai buvo garbingi žmonės ir savo šalies patriotai, neretai patys baisėjęsi dalies savo tautiečių dalyvavimu kruvinoje nacių orgijoje, bet istorijos ir viso klasikinio pasaulio pabaigos mašinos vis dėlto įsukti į tą baisų ir tik vėliau jų pačių perprastą scenarijų. Suprantu net ir tuos, kurie žymės sukilimo septyniasdešimtmetį kaip lietuvių laisvės dvasios ženklą, lygiai kaip ir tuos, kurie mėgins Laikinąją Vyriausybę įrašyti į garbingus Lietuvos istorijos puslapius.

Žmogiškai visa tai puikiai suprantu – tiesa yra žiauri ir griauna kone visą politinį ir istorinį pasakojimą, kuriuo buvo ir tebėra pagrįstas mūsų patriotinis auklėjimas, ypač išeivijoje. Bet griežtai nesutinku ir nepritariu šitai saviapgaulei arba geriausiu atveju gyvenimui pusiau tiesos terpėje. Kaip pilietis, Lietuvą visam gyvenimui kaip savo pirminę ir esminę politinę bei moralinę erdvę pasirinkęs žmogus, prie to aš niekada neprisijungsiu.

Ir todėl pats dalyvauti tokiose iškilmėse, jei jos įvyks, tikrai nesiruošiu. Negaliu ir nenoriu šlove ir švente laikyti to, kas tapo Lietuvos tragedija ir kas simbolizuoja Lietuvos žydų totalinio sunaikinimo pradžią. Jei jau iki to laiko nepasieksime jokio politinio ir pilietinio solidarumo šiuo klausimu, taip ir likdami dviejose stovyklose – ką gi, tada bent jau nemeluokime sau ir pasauliui. Neperrašinėkime istorijos ir nustokime gyventi mele.

Ori abiejų pusių tyla 2011 metų birželį, lydima profesionalaus istorikų darbo ir principingo faktų pripažinimo, būtų mūsų išlaisvėjimo ženklas.

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?

www.donskis.lt