Dvylika VSD pažymų, dėl kurių laužoma tiek iečių ir skleidžiama tiek melo, kelia daug klausimų.

Ar gali Lietuvos visuomenė sužinoti, kas finansuoja šalies spaudą ir kas užsako kryptingai ją informuojančias publikacijas ir net rašinių ciklus? Ar gali visuomenė sužinoti apie Rusijos verslo ir politikos skverbimąsi į Lietuvos viešąją erdvę? Ar galime sužinoti, kas slypi už pulkininko Vytauto Pociūno netikėtai ir radikaliai pakitusios karjeros – diplomatinio paskyrimo į Baltarusiją, atvedusio jį tiesiai į mirtį? Ar turime teisę sužinoti, kodėl ir kieno užsakymu po savo žūties makabriškai buvo šmeižiamas Vytautas Pociūnas, o nieko apie jo mirtį neišaiškinę ir reikalus dar labiau supainioję teisininkai ir politikai tiesiog žaibiškai buvo apdovanoti arba gavo aukštas diplomatines tarnybas?

Ar galime tikėtis pagaliau sužinoti, kodėl dvylika pažymų buvo taip kruopščiai slepiamos, kad didžiausią demokratinį legitimumą turinti Lietuvos politinė institucija – LR Seimas – negalėjo jų gauti, o VSD vadovas, t.y. kad ir aukščiausias, bet vis dėlto saugumo tarnybos funkcionierius, leido sau šantažuoti Seimo narius? Ar galime sužinoti, kodėl apie su demokratinės valstybės logika ir veikimu nesuderinamų VSD metodų naudojimą prabilę du šios institucijos darbuotojai buvo atleisti, išjuokti ir diskredituoti? Ar turi teisę mūsų visuomenė gauti informaciją apie šalies verslo, politinės klasės ir žiniasklaidos susiliejimo atvejus, iš kurių kilo ne kas kita, o itin stambaus masto korupcija? Ar galime sužinoti, koks vaidmuo teko Rusijos dujų tarpininkams Lietuvoje formuojant politikos aljansus, vyriausybes, o sykiu ir žiniasklaidos pagalba eliminuojant savo oponentus ir kritikus?

Galiausiai paskutinieji klausimai. Ar galima ką nors sužinoti per anksti, ypač kai kalba eina apie šalį, kurioje tu tikiesi teisingumo, civilizuotos politikos ir demokratijos, o ne klikų valdymo ir manipuliacijų viešąja nuomone? Ir ar galima ką nors sužinoti per vėlai, ypač kai kalba eina apie korupciją, saugumo tarnybos politizaciją ir jėgos struktūrų deformuotą politiką? Ar informacija apie tai, kaip vykdoma šalies vidaus ir užsienio politika, gali būti laikoma slapta ir neprieinama politikus renkančiai tautai? Ar gali būti operatyvine skelbiama medžiaga, kuri kartas nuo karto yra kryptingai nutekinama savai, t.y. sau palankiai spaudai, tik gandų pavidalu ir nedidelėmis dozėmis?

Dvylika pažymų. Dvylika klausimų. Į juos neatsakę, o taip pat ir negavę už jų slypinčių pažymų, mes negalėsime laikyti savęs brandžia ir demokratine šalimi.

www.donskis.lt