- Pradžia
- Vartotojų blogai
- donskis
- Kategorijos "Be temos" archyvas
L. Donskio blogas. Herojiškas pasakojimas prieš sąžinę
Ketvirtadienis, 2012-05-24 08:30 Be temos | 141 komentarų
Ką tik įvykęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingas perlaidojimas ir su juo susijusios įtampos bei detalės pasakė apie nūdienos Lietuvą daugiau, nei visos per dvidešimt metų sukauptos analizės ir komentarai, sudėti kartu.
Sąjūdžio pradžioje mes kaip sensaciją ir gal net stebuklą sutikome gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą Atgaila, kuriame atveriamas kone šėtoniškas totalitarinės santvarkos įsiskverbimas į žmogaus sielą atimant iš jo jautrumą ir atmintį. Senovinės šventovės sugriovimas mieste žengia koja kojon su vietinio žudiko ir diktatoriaus Varlamo Aravidzės mintinai išmoktu ir būsimosioms savo aukoms skaitomu 66-uoju Williamo Shakespeare’o sonetu ir šauniai atliekama arija iš Giuseppe’s Verdi operos Trubadūras (Il Trovatore).
Jam mirus atsiranda moteris, kurios šeimą pražudė tas monstras ir kuri nesitaiko su mintimi, kad Varlamo Aravidzės palaikai būtų taikiai atiduoti Gruzijos žemei. Baigiasi tuo, kad tuo patiki ir palaidoti tėvą atsisako jo sūnus, suvokęs, kad sąžinės ir jautrumo praradimas yra pernelyg didelė lojalumo kaina. Nepripažinus praeities nusikaltimų nesiklosto ir šeimos ar net visos šalies dabartis – ji tampa melo įkaite ir auka. Abelio Aravidzės sūnus, žudiko Varlamo anūkas, nusižudo, nepakėlęs gėdos ir skausmo dėl sugriautų miestelio žmonių likimų, kurie tapo jo šeimai didingos praeities ir herojiško pasakojimo apie save detalėmis ar tiesiog nesvarbiais dalykais.
Anaiptol nelyginu LLV vadovo ir baisiojo Atgailos personažo – tai būtų gerokai perdėta, neskoninga ir, galiausiai, neprotinga. Kalba tik eina apie šekspyrišką dilemą, kurią puikiai suprato Gruzijos kino režisierius, pastatęs minėtąjį nemarų filmą. Kas svarbiau – miestelį įkvepiantis istorinis pasakojimas ir jo piliečių santarvė ar tiesa ir sąžinė? Ar šie dalykai apskritai taikiai sugyvena? Ar netenka vardan herojiško pasakojimo aukoti detalių, nesvarbių dalykų, kurių vis tiek neišsaugosi vardan visumos, su kuria teks gyventi dabarties ir ateities kartoms?
Zygmuntas Baumanas yra išplėtojęs sąmonės adiaforizacijos teoriją – pasak jo, sukrėtimų, istorinių lūžių arba intensyvios socialinės kaitos laikais žmonės praranda dalį savo jautrumo, atsisakę kitiems žmonėms taikyti etinę perspektyvą. Jie tiesiog eliminuoja etinį santykį su kitais. Tie kiti tampa nebūtinai net priešais ar demonais – jie yra veikiau statistika, aplinkybės, kliūtys, veiksniai, nemalonios detalės ir trikdančios aplinkybės. Bet jie sykiu nebėra žmonės, su kuriais mes norėtume atsidurti „veidas į veidą“ situacijoje, kurių žvilgsnio mes siektume ir galėtume jį su šypsena atlaikyti ir net grąžinti Kito egzistencijos pripažinimo vardan.
Ilgam ar trumpam nujautrėję žmonės nėra jokie demonai. Jie tiesiog iš savo jautrumo zonos pašalina kai kuriuos kitus žmones ar ištisas grupes. Kaip manė senovės graikų stoikai, o vėliau renesansiniai religiniai reformatoriai ir mąstytojai, tikrovėje esama to, kas nėra esminga ir svarbu, dėl ko vertėtų dramatiškai ginčytis ar laužyti ietis – toks nesvarbus dalykas vadinamas adiaphoron (gr. – nesvarbus dalykas, vns.) arba adiaphora (dgs). Pavyzdžiui Philippas Melanchthonas rašė Martinui Lutheriui, jog katalikiška liturgija yra adiaphoron, todėl neverta su katalikais ginčytis dėl jos.
Lietuvoje sąmonės ir atminties adiaforizacija palietė mūsų istorinį pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą. Žydai iškyla jame kaip kliuvinys, trukdis, apmaudi ir ne vietoje atsirandanti detalė ar nemaloni aplinkybė, neleidžianti sukonstruoti herojiško pasakojimo apie Lietuvą ir jos laisvės bylą. Tiesiog apmaudu, kad jie ten atsirado. Juk pati Istorija yra prieš žydus. Didžioji karinė ir politinė galia, ateinanti po brutalios sovietų okupacijos ir vienintelė galinti išvaduoti Lietuvą bei atkurti jos nepriklausomybę, žydams nepalieka jokių išlikimo šansų ir dar net graso atsigręžti prieš mus, jei trukdysime.
Tenka rinktis: (a) atskirti nuo savęs dalį Lietuvos Respublikos piliečių, išskirti juos iš savo piliečių kategorijos, pritarti Vokietijos Niurnbergo įstatymams dėl žydų turto nusavinimo ir jų pačių atskyrimo nuo kitų gyventojų, išsižadėti jų kaip piliečių, niekaip nesieti teisingumo sistemos ir visos valstybės su jais bei, galiausiai, atiduoti juos sunaikinimui; arba (b) pasielgti taip, kaip pasielgė Danijos karalius, atsisakęs atskirti žydus nuo savo bendrapiliečių ir valstybės, o todėl pats prisisegęs žydišką Dovydo žvaigždę.
Deja, trečio kelio nėra. Arba atiduodi dalį savo piliečių pažeminimui, apiplėšimui ir mirčiai, arba gini juos taip pat, kaip gintum ir bet kurį kitą savo pilietį, nesvarbu kokia jo kilmė ir pažiūros. Viskas. Taškas. Joks kompromisas šioje etinėje ir politinėje situacijoje nėra įmanomas. Nebent pradėtume kalbėti apie nevienodos vertės gyvybę – bet tai nacių koncepcija. Nevertingos gyvybės teorija paklojo pamatus Europos sąmonės adiaforizacijai.
Arba galima prabilti (tai neretai daroma Lietuvoje) taip, kad esą su Šėtonu, t.y. naciais, teko gudrauti vardan kilnaus tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gal palikime Shakespeare’o ir Dostojevskio interpretatoriams klausimą, ar dėl valstybės galima aukoti mažiau vertingus žmones ir nors vieno nekalto žmogaus gyvybę (nebent jis pats eitų mirti už tėvynę, bet tai jau jo laisvės, o ne karo biurokratų ir jų socialinės inžinerijos dalykas), ir paklauskime, ar dalį piliečių sunaikinimui ar bent jau atskyrimui nuo žmonių kategorijos palikęs politinis elitas yra herojai, ar savo valstybės ir jos piliečių išdavikai.
Tikra Lietuvos tragedija buvo ta, kad ją išvadavo ne britai ir amerikiečiai, o sovietai – po vienos baisios Lietuvos traumos ir pažeminimo, kad į okupaciją nebuvo atsakyta nė vienu šūviu, ir mėginimo kaip nors nuplauti šią gėdą savo ir svetimu krauju, sekė antras istorinis smūgis Lietuvai. Jei Lietuva būtų buvusi ne sovietų „išgelbėta“, o Vakarų išvaduota, demokratinės Lietuvos politinis elitas pats būtų teisęs Laikinąją Vyriausybę ir Lietuvos Aktyvistų Frontą kaip nacių kolaborantus ir tėvynės išdavikus. Vieną kartą įvardinime šitą visiems laikams.
LAF ir LLV dokumentai neabejotinai būtų buvę pripažinti nusikalstamais, jie būtų buvę traktuojami kaip Lietuvos Respublikos išdavystė – visų pirma Leono Prapuolenio kreipimasis LAF vardu per Kauno radiofoną, kuriame aiškiai buvo įvardinta būtinybė atsikratyti žydų, išvalyti nuo jų Lietuvą ir (čia jau Goebbelso retorikos vertas pasažas) iš jų už Lietuvos išdavystę ir nelojalumą atimti Vytauto Didžiojo suteiktą privilegiją.
Šito neįvyko ir todėl Lietuva iki šiol mėgina kovoti su savo istoriniu pažeminimu – tam tinka logika, kad viskas, kas nukreipta prieš sovietus ir visą sovietinę praeitį, yra savaiminis gėris. Deja, ne. Heroes by default – didvyriai pagal istorijos nutylėjimą (ar, tiksliau, jos nutildymą) anksčiau ar vėliau turėjo pradėti konfliktuoti ne tik su Vakarų politiniu-istoriniu Holokausto pasakojimu, bet ir su pačios Lietuvos iškiliomis asmenybėmis, jų drąsa, taurumu ir sąžine.
Man taurioji Lietuva – tai Algimanto Mackaus poema Jurekas ir Antano Škėmos romanas Izaokas, sykiu ir Tomo Venclovos esė „Žydai ir lietuviai“ iš jo Vilties formų, o ne 1941 m. birželio sukilėlių, pačią pirmąją dieną jau išskleidusių Lietuvos viziją be žydų, idealizmas. Beje, silpnosios ir stigmatizuotos savo visuomenės dalies pasmerkimas pažeminimui ir mirčiai vardan net ir didelio politinio tikslo yra pati baisiausia Realpolitik atmaina, o ne idealizmas. Neverta painioti sąvokų.
Jei mums trūksta didvyrių, kas trukdo paminklus statyti Sofijai Binkienei ir kitiems žydų gelbėtojams ir pasaulio teisuoliams? Kas mums neleidžia didžiuotis niekada nepalaužtais Lietuvos disidentais – Nijole Sadūnaite ar ką tik mus palikusiu tyleniu, bebaimiu žemaičiu Viktoru Petkumi, kuriuo žavėjosi su juo lageryje kalėjęs Aleksandras Solženicynas? Kas trukdo Vytautą Landsbergį traktuoti kaip visos Europos herojų, Lenkijos Solidarumo judėjimo bei Vaclavo Havelo bendražygį?
Kam iki šiol neaišku, kad Sąjūdis ir istorinė Lietuvos pergalė prieš Sovietų Sąjungą 1991 m. sausį visiems laikams nuplovė šalies gėdą dėl išdidžios lietuvių tautos pažeminimo 1940-aisiais ir kad dabar yra net susikeista vietomis – kad Vladimiras Putinas ir kiti Sovietų Sąjungos nostalgikai niekada neatleis Lietuvai už imperijos pažeminimą pasaulio mastu ir viso pasaulio akyse? Negi tai dar nėra mums aišku? Nejaugi mums reikia kovoti kažkokias beprasmes ir Lietuvą lygioje vietoje kompromituojančias kovas su savimi ir savo praeitimi?
Deja, pasirinkome kitą moralinę logiką. Žydai – ne mūsų. Jie – ne Lietuvos. Jie – nesvarbūs dalykai, įkyrios detalės, aplinkybės ir istorikų peršamos akademinės nuorodos. Jie trukdo. Per juos mes negalime sukurti norimos savo herojų galerijos ir herojiško istorinio pasakojimo. Belieka tik paklausti pačių savęs, ar prasminga visa toji patriotinė pragmatika, aptarnaujanti ne praeitį ir juolab ne pagerbianti mirusiųjų atminimą, o paprasčiausiai leidžianti suvesti sąskaitas su savo nūdienos oponentais arba nusiųsti „teisingą“ žinią rinkėjams. Jei taip – vadinasi, renkamės tiesiog amoralią patriotizmo versiją, kurioje nebelieka nei etikos, nei tiesos, nei sąžinės.
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo neniekinu. Jo būta inteligento ir pedagogo. Tegul jo artimieji ir bendražygiai gerbia jį ir jo atminimą. Bet Lietuvos Respublikos įjungimas į jo oficialų pagerbimą civilizuotoje politikoje reiškia tik viena – vadinasi, mes pritariame jo kabineto vykdytai politikai.
Vadinasi, Holokaustas ir jo uvertiūra nebuvo didžioji mūsų ir pasaulio tragedija. Vadinasi, mes prisiimame atsakomybę už LLV veiksmus ir žodžius. Net jei ir kalba šiuo atveju neina apie juridinę atsakomybę, gal vis dėlto verta prisiminti, kad egzistuoja dar ir politinė atsakomybė. Na ir moralinė, bet tai jau turbūt pernelyg didelis ir nemalonus reikalavimas. Tam, kad būtum herojumi, nepakanka viso labo tik nebūti nusikaltėliu – reikia dar ir bent simboliškai pasipriešinti tavo akyse vykdomam nusikaltimui. Arba bent jau pasmerkti jį po kurio laiko.
Ne demonai ir angelai, o, deja, gąsdinančiai ir baugiai sveiki bei „normalūs“ žmonės kovojo Antrajame pasauliniame kare. Buvo tokių, kurie buvo tikri antisemitai, bet gelbėjo žydus, nes matė jų kančią savo akimis, o ne abstrakčiai kažką kalbėjo ar pasirašinėjo jų diskriminavimo, apiplėšimo ir sunaikinimo dokumentus.
Tyliai viską matyti ir daug kalbėti nematant – dvi iš esmės skirtingos egzistencinės ir etinės situacijos. Tie, kurie nematė ir pasirašinėjo, galėjo vėliau būti sukrėsti to, ką pamatė – ir tada gelbėti žydų vaikus. Antisemitai galėjo gelbėti žydus, o ne antisemitai galėjo juos išduoti vardan tėvynės, iš kurios sąvokos jie pašalino etiką, empatiją, užuojautą, žmogaus veidą, prašantį žvilgsnį ir ilgą akių susitikimą.
Todėl atskirkime silpnų, pernelyg žmogiškų, kažkam mielų, iki baugumo sveikų ir normalių žmonių svarbumą jų artimiesiems ir bendražygiams nuo etikos visuotinumo. Sykiu ir nuo politinio šitų žmonių įvertinimo, kuris apie juos gali pasakyti ir, deja, pasako baisių dalykų. Kitaip ir toliau statysime paminklus savo traumoms ir pažeminimams, o kovosime ne su problemomis, silpnybėmis ir tikrais mūsų valstybės defektais, o su tais, kurie drįsta pamatyti ir prabilti kitaip.
Nes heroizmo be sąžinės ir etikos nebūna. Mes šitą žinome. Tik, deja, pamiršti tai yra patogu ir žmogiška. Pernelyg žmogiška.
L. Donskio blogas. Džiaugsmingas savęs kolonizavimas
Pirmadienis, 2012-05-07 08:45 Be temos | 31 komentarų
Nuosavos intelektualinės ir akademinės strategijos (ypač – humanistikos) neturinti šalis ilgainiui save pasmerkia tam, kad apie ją, jos istoriją ir kultūrą monografijas didžiosiomis Europos kalbomis rašytų užsieniečiai. Aš šitą pavadinčiau sau primesta arba laisvanoriškai prisiimta akademine ir intelektualine kolonizacija.
Ji Lietuvoje, deja, jau vyksta, ir gan sparčiai. Bet šitą supranta, taip pat, deja, gal mažytė saujelė žmonių. Todėl dabar nėra jokių šansų tam rimtai pasipriešinti. Išskyrus vieno kito individo sąmoningą gestą, nieko nevyksta, žaidžiama su kažkokiais krepšeliais ir kitais politinės vaikystės ir intelektualinio infantilumo aksesuarais, sėdima toje pačioje smėlio dėžėje, o šalis mūsų akyse tampa Europos provincija.
Ir tik nepradėkime giesmės apie tai, kad taip esą visada buvo ir kitaip nebus – smetoninėje Lietuvoje sugebėta pasikviesti į VDU Kaune tokias europines žvaigždes kaip Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas. O Lietuvos diplomatiniame korpuse dirbo tokios asmenybės kaip Oskaras Milašius, Jurgis Savickis ir Ignas Šeinius. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo puikus prancūzų literatūros žinovas ir vertėjas. Intelektualinėje ir kultūros sferoje ikikarinė Lietuva anaiptol nebuvo provinciali. Deja, dabartinė Lietuva iš tikrųjų nuvertino protą ir kompetenciją, ypač politikoje ir viešajame gyvenime.
Žinoma, tam padeda ir bendroji moderniojo pasaulio būklė. Šiuo metu universitetai, išskyrus pavienes išimtis, yra tapę nebe savo šalies ir kitų kraštų elito rengimo institucijomis, o masinės edukacijos kalvėmis, kurios siekia įsitvirtinti ir išlikti globalinėje rinkoje. Ne studijos ir edukacija, ne lėtas intelektualinis formavimasis ar juolab kritiško mąstymo ugdymas, o viso labo tik sertifikato gavimas, studentų ir absolventų, tapusių universiteto klientais (beje, JAV universitetuose kai kurie prezidentai jau atviru tekstu studentus vadina klientais), įsiliejimas į rinką ir paslaugų teikimas – štai kas tampa absoliučios daugumos universitetų buvimo pasaulyje esme.
Tokioje vertybių sistemoje neįmanoma pagrįsti išsilavinimo ir atviro bei kritiško mąstymo prioriteto prieš sėkmę, karjerą ir įtaką. Neneigiu šitų kategorijų, neatmetu rinkos, bet tokia logika, mechaniškai perkelta į universitetą, jį nužudo – lygiai kaip nužudytų ne miuziklų, o klasikinio repertuaro teatrą arba universitetinę ligoninę.
Ne konkuruoti dėl klientų turi kūrybos institucijos, o kurti. Aukšto lygio kūrybos institucija yra vertinga tai pačiai rinkai būtent tuo, kad joje slypi vaizduotė, alternatyvos ir ateities scenarijai, o ne mechaniškas esamų rinkodaros triukų įdiegimas. Gerame universitete mokslas ir tyrimai yra absoliutus prioritetas, bet būtent todėl jame ir edukacijos lygis yra aukštas, nes dėsto aukšto lygio tyrinėtojai, tarptautinės klasės mokslo darbuotojai, o ne šiaip paslaugų teikėjai ar intelektualiniai linksmintojai.
Ar mes einame tuo pačiu keliu, kuriuo eina ir Vakarų pasaulis? Neabejotinai taip. Tik ten, Vakaruose, dar liko iš tikrųjų aukšto lygio universitetų ir mokslo bei tyrimų institucijų. Todėl išlieka šiokia tokia alternatyva. Pas mus tokios alternatyvos jau nebėra, todėl geriausių tyrinėtojų ir katedrų vertimas užsiimti imitacine ar atvirai konjunktūrine veikla jas pražudys – ypač humanitarus.
Kas atsitiks, jei Lietuvoje nebeliks aukštesnio lygio humanitarų? Jų ir dabar nedaug, bet jei šitos pajėgos dar labiau silps, mūsų intelektualinis diskursas bus kolonizuotas. Taip, ponios ir ponai, mūsų laukia akademinė ir intelektualinė kolonizacija. Aš, žinoma, esu tarptautinio gyvenimo entuziastas ir didžiulis šalininkas. Bet kai didžiosiose tarptautinėse akademinėse leidyklose knygas apie Lietuvos dabartį ir istoriją publikuos tik britų, vokiečių, amerikiečių, rusų, lenkų ir kitų šalių mokslininkai, tada mes suprasime, ką reiškia dalyvauti arba nedalyvauti didžiuosiuose žmonijos pasakojimuose apie save ir globalioje idėjų politikoje.
Mes tapsime paprasta intelektualine ir akademine kolonija, jei nuvertinsime paskutiniuosius proto likučius Lietuvoje. Humanistika yra galimybė papasakoti pasauliui apie save mokslo ir tyrimo formomis, kurios yra modernios ir tarptautinės, bet sykiu persmelktos unikalios šalies kultūrinės savasties.
Tokio intelektualinio ir kultūrinio kolonializmo pavyzdys galėtų būti anglų įskiepytos (ar primestos) didžiųjų Indijos kūrinių, abiejų sanskrito epų Ramajana ir Mahabharata, interpretacijos. Kitas iškalbingas pavyzdys būtų įvairios islamo interpretacijos Vakaruose, kurias pateikdavo arabų kalbos nemokantys ir islamo teisės niekada nestudijavę tyrinėtojai. (Šis modelis kuo puikiausiai ir ilgai veikė, anaiptol nebuvo skandalingas, kol neatsirado tokio lygio islamo civilizacijos tyrinėtojų kaip Bernardas Lewisas ir Michaelas Gilsenanas, kurie tiesiog suformavo aukštesnius kriterijus ir standartus.)
Kas yra laisvanoriškai prisiimtas savo kultūros ir intelektualinio gyvenimo kolonizavimas? Tai savęs matavimas svetimais kriterijais ir kitų šalių bei jų institucijų sukurto politinio-istorinio pasakojimo apie save priėmimas. Aš nekalbu apie meistrystės ir profesionalumo kriterijus arba apie tyrimų metodus – jie visada yra tarptautiniai, ir vargas tai šaliai, kuri nusprendžia sukurti nuosavus. Aš kalbu apie savęs, savo literatūros ir kultūros interpretacijas, kurias pateikia kitų šalių tyrinėtojai ar idėjų politikai, net nekalbantys kalbomis tų šalių, kurių istoriją ir kultūrą jie vertina.
Šitą Rytų ir Vakarų Europos kompetencijos asimetrijos situaciją gerai nusakė vengrų kilmės britų politikos teoretikas ir sykiu Vengrijos atstovas Europos Parlamente George’as (György) Schöpflinas savo samprotavimuose apie Vidurio Europos diskurso kliuvinius. Pasak jo, jei Vidurio Europos tyrinėtojai paprastai laisvai rašo ir kalba keliomis kalbomis, iš Vakarų Europos ir JAV pakanka atkeliauti į Vidurio Europos intelektualinę erdvę su viena kalba. Anot jo, mūsų šalyse anglų kalbos nemokantis žmogus, rimtai pasišovęs komentuoti JAV ir Didžiosios Britanijos politiką arba rašyti monografiją apie Williamą Shakespeare’ą, nenusipelnytų to, kad antrą kartą norėtum susidurti su jo tekstu, bet lenkų, čekų, slovakų, vengrų, Balkanų ir Baltijos šalių kalbų nemokantys Vakarų Europos ir JAV komentatoriai be didesnio vargo įsibrauna į sau svetimą ir nepažįstamą simbolinę erdvę.
Dar daugiau – Vidurio ir Rytų Europos nepažįstantys tyrinėtojai neretai net pradeda diktuoti intelektualines madas ir standartus. Šitą dar galima suprasti – didieji politiniai naratyvai atkeliauja iš Vakarų. Jie yra neabejotinas galios, įtakos ir prestižo aspektas. Galia skleidžiasi ne tik industrinėje ir karinėje sferoje, bet ir galimybe apibrėžti, nusakyti Kitą ir papasakoti už jį jo gyvenimo istoriją. Didieji pasakojimai – tai galios paskirstymo mechanizmas, kurio dėka statomi paminklai, tampama klasikais, formuojamas kanonas. Nuo ankstyvosios modernybės iki dabar didžiuosius politinius ir istorinius pasakojimus kūrė Vakarai. Rytų ir vidurio europiečiams tenka įsiterpti į juos, jei jie nori sėkmės ir pripažinimo JAV ir Vakarų Europoje.
Norint savo pasakojimą sėkmingai parduoti, jį tenka priderinti prie vakarietiškų kultūrinių kodų, neretai prasilenkiant su intelektualiniu jautrumu istorinei epochai bei ištikimybe detalėms ir niuansams. Šito nežino tik tie humanitarai ir tyrinėtojai, kurie iš tikrųjų nėra dalyvavę Vakarų diskurso erdvėje. O mūsų simboliniai kultūros vartų saugotojai nėra tokie galingi kaip prancūzų ar anglų, kad priverstų patekti į mūsų erdvę tik atidavus duoklę mūsų kalbai, joje slypinčiam jautrumui ir egzistencinei patirčiai. Už Rabelais, Cervanteso ir Shakespeare’o slypi galios laukas, į kurį patekti be galo sunku. „Jūs mūsų neinterpretuosite, mūsų kanono ir klasikos mums neaiškinsite ir apskritai mūsų nelavinsite. Mes šitą darysime su jumis“ – tai galios logika, pasirodanti su nuostabia klasikos ir didžiosios kultūros kauke.
Būtent čia ir gimsta didžioji asimetrija. Pamėginkite gauti aukštą (nė nekalbu apie pastovią) akademinę poziciją Prancūzijos universitete, jei nesate prancūzas, nesate iš frankofoniškos šalies, bet mokate kalbą ir esate prancūzų filosofijos ar literatūros specialistas. Tai tiesiog neįmanoma. Jei nesate suformuotas tos šalies ir jos edukacinės sistemos, tai beviltiška – joks talentas jums nepadės. Arba pamėginkite gauti aukštą poziciją Didžiosios Britanijos universitete, jei negimėte ten, nesate iš Britų Sandraugos šalių, bet esate humanitaras, puikiai mokate anglų kalbą ir tyrinėjate Marlowe, Shakespeare’ą arba Hobbesą. Tai taip pat neįmanoma. Teorijoje – gal ir taip. Realiame gyvenime – ne.
Jei nesate tos sistemos kūrinys, jei jūsų neformavo tos šalies idėjų politika, jūs ten galite būti tik laikinas personažas arba šitų idėjų skleidėjas savo paties arba dar kokioje nors kitoje teritorijoje. Tai galioja humanitarams ir JAV, kuri kažkada buvo atvira užsienio tyrinėtojams. Bet ir čia būta savų išlygų. Taip, buvo kažkada daug dėmesio rusų kultūrai. Michailo Bachtino, Jurijaus Lotmano, Sergejaus Averincevo mokiniai gavo aukštas pozicijas JAV universitetuose. Bet tai buvo susiję su Šaltojo karo sukeltais poreikiais perprasti priešą. Tiesą sakant, sunku atsikratyti minties, kad šiuo metu tokios populiarios islamo studijos Vakaruose ir ypač JAV yra maitinamos panašaus, jei tik ne to paties, impulso.
Pasikartosiu – viskas, ką čia rašau, galioja tik humanitarams, nes jų svarba idėjų politikoje ir simbolinių galios laukų bei kodų išlaikyme yra gerokai didesnė nei gamtos ar technikos mokslų atstovų. Taip, matematikai, fizikai ir kompiuterininkai gali kalbėti vadinamąja pidgin English, bet jie vis tiek bus reikalingi didžiosioms Vakarų šalims jau vien todėl, kad joms pačioms juos parengti nėra pigu, o jų nauda technologijoms, ekonomikai bei karinei pramonei yra greita ir tiesioginė.
O humanitarai savo šansą gauna tik šaltųjų karų, ideologinių konfrontacijų arba lūžių laikais, ypač kada reikia skubiai įsisavinti priešo (ar galingo varžovo) sėkmės paslaptis arba silpnybes bei pažeidžiamas puses. O jos paprastai slypi istorijoje, kultūroje, visuomenėje glūdinčiose įtampose, tradicijos ir modernybės konfliktuose, savęs suvokimo modeliuose ir simboliniuose koduose.
Ramiais laikais humanitarai kenčia dėl savo perprodukcijos ir katastrofiško kriterijų nykimo visame pasaulyje – o pastarieji sparčiai nyksta ir dingsta dėl ideologinės ir politinės konjunktūros įtakos, sumenkusio dėmesio kultūros istorijai, menams ir ypač klasikinėms kalboms bei klasikinėms studijoms. Galiausiai dėl to, kad mūsų akyse pasaulyje baigia įsigalėti tai, ką Zygmuntas Baumanas vadina atsajos, pertraukiamumo ir užmaršties kultūra (the culture of disengagement, discontinuity and forgetting).
Tad mes turime apsispręsti. Lietuva neturi ir greičiausiai vargu ar kada nors turės tiek įtakos pasaulyje arba bus tiek ekonomiškai galinga, kad įsitvirtintų kaip svarbi ekonominės ir politinės galios lauko veikėja. Nedidelė, bet didelės ir turtingos istorijos, kūrybiškos diplomatijos, aukštų technologijų ir gerų universitetų šalis, kurios verslininkai, tyrinėtojai ir diplomatai kalbų mokėjimo bei Rytų ir Vakarų Europos išmanymo dėka taptų gerais tarpininkais ir interpretatoriais, reikalingais Vakarams toje pačioje Rytų Europoje, ypač labiau į rytus nuo mūsų – štai vienintelė realistiška mūsų sėkmės formulė.
Bet tam, kad mes artėtume prie jos, reikia ambicijos, politikos ir idėjų. Reikia pasakoti apie save ir interpretuoti save įdomiau nei šitą darytų kitų šalių tyrinėtojai ir komentatoriai. Jei Lietuva neturės tarptautinio lygio humanitarų ir socialinių mokslų atstovų ar neskatins jų atsiradimo, mes tapsime intelektualine prasme nesavarankiška šalimi, neturinčia aukštesniųjų studijų ir orientuota tik į vidaus ekonominę ir politinę konjunktūrą, o geriausios savo žmogiškosios medžiagos likučius tiekiančia ekonomiškai ir intelektualiai stipresnėms šalims.
Jei man būtų pasakyta, kad nedidelės šalys nūdienos pasaulyje nieko kito ir negali tikėtis, aš priminčiau ne tik ambicingas Daniją ir Suomiją, bet ir už Lietuvą mažesnę Slovėniją ir visai mažytę Islandiją, kurioms intelektualinis ir kultūrinis savęs kolonizavimas tikrai negresia. O mums, deja, gresia ne tik fantazijų apie Anglijos universitetų filialų atidarymą Lietuvoje įgyvendinimas (tai – ne tik savo šalies universitetų pažeminimas, bet ir džiaugsmingas savojo akademinio ir intelektualinio bejėgiškumo teigimas), bet ir atsilikimas nuo vokiečių, rusų, amerikiečių, suomių, estų ir britų tokioje srityje kaip Baltijos studijos.
Kol kas mes netapome nykia provincija savo turtingos istorijos ir nepriklausomybės stebuklo dėka. Mes vis dar įdomūs, nes praeitis kalba už mus ir padeda mums. Jei mes neprakalbinsime savo ateities, mes jos ir neturėsime. Ją mums už mus kurs ir pasakos kiti.
Mes gyvename situacinio, nuolatos save išmontuojančio ir vėl desperatiškai mėginančio surinkti žmogaus epochoje. Ernestas Gellneris taikliai modernybės herojų pakrikštijo moduliniu žmogumi, primenančiu modulinius baldus, kurie Anglijoje buvo paklausūs praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje. Jų esmė buvo paprasta: baldus buvo galima surinkti ir sumontuoti kaip tik nori. Jei finansinės galimybės leido, galėjai pirkti tiek sandų, kad jų pakaktų stalui, kėdėms ir spintoms, o jei jos buvo kuklios, buvo galima iš mažesnio tų pačių sandų kiekio susikonstruoti tik lovą. Nieko fiksuoto ten nebuvo, viskas galėjo radikaliai pasikeisti jau sekančią dieną.
Anot Gellnerio, modulinių baldų likimas ištiko moderniojo žmogaus tapatybę. Ją galima fabrikuoti kaip tik nori. Viena vertus, tai modernybės projekto ir didžiojo jos pažado dalis – žmogus niekam nebepriklauso visa savo asmenybe ir visą savo gyvenimą, todėl laisvai renkasi bendrystės formas, organizacijas ir asociacijas. Jei nuomojiesi butą ir jo savininkui esi sumokėjęs visus nuomos mokesčius, o po to nusprendi išsinuomoti kitą butą, tokio apsisprendimo niekas nepalaikys lojalumo stoka ar juolab išdavyste. Ta pati logika galioja dalyvavimui draugijose ir asociacijose – juk laisvai į jas atėjai ir lygiai taip pat nesiteisindamas, be jokios stigmos ar nešlovės gali iš jų pasitraukti.
Paradoksaliu būdu gyvenimo formų, socialinės aplinkos ir partnerių pasirinkimo unikalumo išnykimas iš mūsų gyvenimo sukėlė perversmą moderniojo žmogaus gyvenime. Jei narystė klube ar bendruomenėje yra nefiksuota ir laisvai keičiama, į mūsų gyvenimą neišvengiamai ateina dalykai, kurių mes gal ir nenorėjome – bet jie yra modernybės paketo dalis. Take it or leave it. Su moduline ir laisvai kuriama, sukuriama bei perkuriama tapatybe atkeliauja ir nenumaldomas mūsų tarpusavio pakeičiamumo faktas. Jokia institucija nėra tavo pagal fundamentalų ir vienkartinį etinį pasirinkimą. Tautoje atsiduriama arba pagal nutylėjimą (by default – šito nesvarsčius ir patogiai pabėgus nuo bet kokios labiau kankinančios ir egzistencinio atsako reikalaujančios dilemos), arba pasirinkus ją kaip atminties ir sentimento bendruomenės projektą – sumainant vaizduotės žiedus ir sujungiant savo biografiją su kažko didesnio už tave istorija.
Gellneris XIX amžiaus modulinį žmogų atvirai vadino nacionalistu. Liberalus projektas ilgai buvo ištikimas nacionalizmo draugas, o gal net brolis, tik vėliau jie fundamentaliai susipyko, kada socialdarvinizmo ir rasizmo paveikti radikalūs nacionalistai pradėjo iš nacionalizmo šalinti jo gražų romantinį komponentą ir vis labiau įtikinėti, kad už tautos slypi ne pasiryžimas kovoti ir mirti už žmoniją suartinantį ir sutelkiantį laisvės idealą bei pasidygėjimą imperijomis, o biologinis principas, kraujo ir dirvos lemtis, kurios nepermaldaus ir gražiausias kalbos vartojimas, kultūrinė ištikimybė ir atsidavimas krašto laisvės ir gerovės idealui. Nacionalizmas suardė imperijas, sugriovė monarchijas ir sudavė malonės smūgį europinei aristokratijai – senoji Europa nustojo egzistuoti, kai tik pasidarė aišku, jog didinga Europos kultūra buvo statoma ant imperinės galios, tradicijos ir tikėjimo sąjungos pamatų, kurie akivaizdžiai reiškė kitų tautų ir šalių pavergimą.
Sykiu modulinio žmogaus epocha pagamino socialines, politines ir kultūrines kaukes, kurios dangstė tamsiąją modernybės pusę. Su laisve ateina socialinis mobilumas ir galimybė susisaistyti ne per luomą, tikėjimą ir įstatymus – t.y. lojalumą klasikine šios sąvokos prasme (buvimą šiapus, o ne anapus juridinės ir politinės erdvės), o per kalbą, tą pačią skaitomą spaudą, kolektyvinės atminties trajektorijas, teritorinį – nebe regioninį ir lokalinį, o valstybinį-teritorinį – ir istorinį sentimentą.
Tai dar ir naujieji viešumos polemikai ir žurnalistai, kurie išranda ne tik praeities formas, bet ir savo tariamą priklausomybę paprastam žmogui – nors neretai rafinuoto kairiojo žurnalisto arba konservatyvaus ir aukštos kilmės istoriko kalbėjimas apie paprastą žmogų yra ne kas kita, o solidarumo fabrikavimas ir ieškojimas savyje, sykiu mėginant įtikinti save, kad ieškai tiesos ir už ją kovoji. O kas yra istorija ne istorikui? Ar ne kažkas panašaus į tą, kuo ginčai dėl doktrinos virsta ne kanono teisės žinovui ir teologui, o paprastam, statistiniam žmogui?
Kitaip tariant, džinas išleistas iš butelio. Gali tapti kuo nori. Tauta yra pasirenkama, lygiai kaip ir bet kokia kita pamatinė moderniosios tapatybės forma. Iš čia Zygmunto Baumano įžvalga, kad kuo labiau menksta mūsų bendrystės galios ir susisaistymo kultūra, tuo įnirtingiau mes ieškome savo tapatybės. O juk žmogaus esmė nėra savęs apibrėžimas. Jei pakertamas mūsų socialumas ir nebelieka bendrystės galių, tapatybė tampa beprasmėmis kaukės paieškomis. Juk ji įgyja prasmę tik ryšio su kitu žmogumi dėka. Galiausiai tapatybė nėra tai, ką mes apie save galvojame. Tapatybė yra mūsų trapi svajonė apie panašumą į tuos, su kuriais nori tapatintis, ir sykiu apie savo unikalius skirtumus nuo jų. Tapatybė – ir tai, ką apie mus svajoja, mąsto ir kalba kiti.
Todėl be modulinio žmogaus minėtina dar viena puiki modernybės metafora,
o gal veikiau ištisas siužetas. Tai Don Žuanas, kurį Zygmuntas Baumanas laiko
tikruoju modernybės herojumi. Chi son’io tu non saprai (italų k. –
kas aš esu, tu nesužinosi) – šie Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos Don
Giovanni žodžiai, kurių autorius yra operos libreto kūrėjas Lorenzo Da
Ponte (jo versija byloja, kad Don Žuanas suartėjo su dviem tūkstančiais
moterų), atveria egzistencinės moderniojo manipuliatoriaus asimetrijos esmę. Tu
manęs nepamatysi, nes aš pasitrauksiu ir paliksiu tave, kai man bus nebesaugu
likti su tavimi ir atverti pernelyg daug savęs ir savo maskuojamos kančios arba
silpnumo. Kas aš, tu niekada nesužinosi, bet aš viską sužinosiu apie tave
(žinoma, tai tragiška vyro iliuzija – nieko jis nesužino apie moterį, viskas,
ką jis pajėgia padaryti – tai įskaudinti ją ir paversti ją nelaiminga).
Tai
nėra Charles’io Baudelaire’o po miestą klajojančio, jį patirti siekiančio ir
intensyvius, aistringus, deginančius arba drovius ir trumpus žvilgsnius budriai
ir godžiai sekančio, medžiojančio stebėtojo ir svajotojo (flâneur)
svajonė (baigiamoji strofa iš Paslaptingajai nepažįstamajai: „Kas tu
esi? Kas aš – tu nežinai/Bet aš tave mylėčiau amžinai“). Tai baimė būti pažintam, atpažintam dėl
to, kad tu rengiesi išdavystei, todėl negali atverti savo kortų. Kita vertus,
tai baimė sustabdyti kaitą ir paieškas. Juk Don Žuanas sutapatina laimę su
kaita – jis ieško tobulo grožio moters, vadinasi, bet koks ilgesnis ryšys su ja
ir įdėmesnis žvilgsnis į ją anksčiau ar vėliau pasės abejonę, ar kur nors čia
pat nėra dar gražesnės. Todėl laimė – tai laimė būti greitam, efektyviam,
neatpažintam ir, visų svarbiausia, nesaistom jokių gilesnių įsipareigojimų.
Pasak Baumano, Don Žuanas yra modernybės herojus, nes jam laimė ir buvimo prasmė – tai greitis, kaita, nepastovumas ir galimybė nuolat viską pradėti iš pradžių – tarsi žmonių santykiuose būtų galima pelnyti kažką prasminga be nuolatinio kalbėjimo, jausmo dalyvavimo, bendravimo ir savęs atidavimo. Don Žuanas – greito, intensyvaus, stipraus išgyvenimo, malonumo ir suviliojimo (t.y. manipuliacijos ir svetimo pasitikėjimo išnaudojimo) herojus.
Štai čia mes atsiduriame prieš iškeltąjį klausimą apie tai, kuo tampa arba, tiksliau tariant, kas mūsų epochoje lieka iš tokių fundamentalių dalykų kaip ištikimybė ir išdavystė. Pradėkime nuo to, kad egzistuoja ir viena, ir kita, tik vis sunkiau darosi šias pamatines žmogiškojo ryšio formas aiškiai atpažinti, įvardinti ir nusakyti. Kodėl? Todėl, kad šios sąvokos nebesukrečia. Jos palieka mus be jokių gilesnių išgyvenimų. Jos – it karalius Lyras, išdalijęs savo turtą ir galią dviem vyresniosioms savo dukterims Gonerilei ir Reganai, išsižadėjęs vienintelės autentiškos būtybės savo šeimoje, jauniausiosios dukters Kordelijos, ir galiausiai likęs tik su savo juokdariu.
Situacinio, nuolat save ir savo pasakojimą apie save (arba savo kilmės legendą) keičiančio žmogaus epochoje ištikimybė tampa kažkuo nejaukiai moralizatorišku, senamadišku, rigidišku, neveikiančiu, tik komplikuojančiu gyvenimą. Iš čia ir negebėjimas įžvelgti ištikimybės gelmę. Juk ištikimybė – tai ne silpnumas, rizikos ir permainų baimė, kaip neabejotinai pagalvotų verslo guru paskaitų ir madingų žurnalų suformuoti nūdienos žmonės, o priešingai – stiprybė likti atspariam pavojingo savęs atidengimo sau pačiam ir galutinio savęs pažinimo atžvilgiu.
Ištikimybė remiasi giliu paradoksu ir sykiu antidonžuaniška egzistencine asimetrija: tai drąsa atverti savo silpnumą ir ribotumą mylimam žmogui, sykiu nenorint išvysti savo menkystės, kurią provokuotų begalinė kaita. Kitaip tariant, tai susilaikymas nuo tik į save patį nukreiptos intensyvios kaitos, kuri deformuotų charakterį ir meilės ar draugystės pagrindus. Tai atsispyrimas kaitai ir naujiems intensyviems išgyvenimams, kurie mūsų populiariojoje kultūroje jau seniai suvokiami kaip raktas į laimę.
Ištikimybės ir meilės formulė yra tokia: tu būtinai sužinosi mano vardą ir viską apie mane, tik aš nesu tikras, ar aš viską noriu žinoti pats apie save, jei tas savęs pažinimas įvyks be tavęs. Jei su tavimi – aš pasirengęs. Bet aš nenoriu pamatyti save ne tavo, o svetimo žmogaus akimis. Meilė – tai noras ir svajonė save išvysti mylimosios arba mylimojo akimis.
Sandro Botticelli per savo modelį Simonettą Vespucci apie meilę pasakytų: „Myliu tą, ką įamžinu, nuo ko žmonija negalės atplėšti akių, ką ji pamatys mano akimis“. Pedras Almodóvaras prabiltų savo kino kalba: „Myliu tą, kam noriu kalbėti – ką pamatęs, negaliu nustoti kalbėjęs“. Spėju, kad Davidas Lynchas meilę nusakytų taip: „Myliu tą, su kuo noriu juokauti, kieno šypseną svajoju pamatyti, kieno juoką noriu išgirsti“.
Ištikimybė – noras kalbėti, juokauti ir atverti save bei mus supantį pasaulį kartu su pasirinktu žmogumi. Ne vienam, ne su kitu, o būtent su mylimu žmogumi. Ištikimybė – šito pasaulio atradimo kartu strategija. Milanas Kundera rašė, kad būti – reiškia, egzistuoti akyse to(s), ką myli. Išdavystė – kapituliacija, pasidavimas, nesėkmė ir pralaimėjimas savyje atveriant geresnę ir autentišką būtybę su vienu žmogumi. Arba išdavystė tampa pralaimėjimu išsigandus, kad netrukus bus atvertas tavo silpnumas, kurį tu iš visų jėgų mėginai maskuoti. Tada gelbsti trumpalaikiai epizodai – kuo mažiau ir trumpiau būni su atsitiktiniais partneriais (net jei juos vadintume draugais ir mylimaisiais), tuo lengviau maskuoti mūsų negebėjimą megzti ilgalaikius santykius, kurie pagrįsti sunkiu darbu su savimi.
Žmogaus nepažinumas (tiksliau atsisakymas jį pažinti tik kaip fizinį objektą ar gamtos dalį – be jo paties laisvo dalyvavimo), tikėjimas, kad Dievas žmoguje reiškiasi per ryšį, meilę, draugystę, bendrystės galias ir socialumą, ir yra tas impulsas, kuris verčia mus sustoti ir nieko daugiau nebeieškoti. Pačia gražiausia tampa mylima moteris, o ne ta, kurios žvilgsnis dar neužkliuvo už tavęs, kurios tu dar nepamatei minioje, fantazija apie kurią dar nesujaukė tavo sielos. Kitą atsisakai iki galo pažinti, nes tai tas pats, kas tikėti, jog gali pažinti Dievą – mes juk Jo kūriniai.
Gali pažinti tik savo tekstą ar kūrinį – arba apskritai žmonijos sukurtas kultūros ir istorijos formas, kaip XVIII a. manė Giambattista Vico, netikėjęs, jog dekartiškasis pasaulio pažinimo projektas apsivainikuos sėkme ir atneš laimę žmonėms. Ne matematika ir siekis pažinti gamtą, o žmogaus socialumo paslapties įspėjimas per kalbą, politiką, retoriką, literatūrą, ritualą ir menus taps keliu į save. Mes negalime pažinti savęs kaip Dievo kūrinio. Mes galime tik interpretuoti savo pačių kūrinius. Kad ir kaip būtų, Dievas mumyse slypi kaip mūsų bendrystės galios ir socialumas; meilė ir ištikimybė yra Jo kalba mumyse. Bet negali tikėtis žinoti visko apie žmogų ir manyti, jog gali jį iki galo pažinti, nes tuo sunaikini jo laisvę ir unikalumą. Be to, žmogus turi teisę į neliečiamybę ir tai, ko jis niekam niekada nenori atverti – į paslaptį, į tai, kas niekada neturėtų būti verbalizuojama ir aptarinėjama.
Ne veltui Bruno Bettelheimas naujai interpretavo Charles’io Perrault pasaką Mėlynbarzdis spėdamas, kad už žiaurios bausmės ar keršto slypi išdavystės drama. Neliečiamasis kambarys, anot jo – tai kažkas, ko negalima peržengti, kur negalima įeiti nepažeidžiant kito žmogaus orumo erdvės. Negalima visko žinoti apie kitą asmenį, nes tai sunaikina jo asmenybės integralumą, laisvę ir neliečiamybę, o sykiu deformuoja mūsų pačių santykį su kitu žmogumi. Bettelheimas spėjo, kad už Mėlynbarzdžio kambario slypi neištikimybės ir išdavystės drama, kad išdavystė yra darymas to, kas pasako apie mus ir kitą žmogų neleistinus dalykus ir kas apnuogina mumyse jėgas bei impulsus, kuriuos išmintingas ir doras žmogus slopina savyje.
Negalima ir pavojinga viską žinoti apie kitą. Kaip ir apie save. Jei nori pažinti save, šitą prasminga daryti tik su kitu ir per kitą, stebint ir dalyvaujant kitam – kitaip tariant, per meilę. Savęs pažinimas izoliuojant save nuo kito gimdo proto ir vaizduotės monstrus. Kito pažinimas norint likti nežinomam ir nematomam sunaikina simpatiją ir užuojautą žmogui. Jei nori pažinti kitą žmogų, galima šito siekti tik per empatija, įsijautimą ir meilę, bet ne per kito žmogaus pavertimą stebėjimo lauku, empiriniais duomenimis ar doktrinos įrankiu. Jei myli – atsisakyk kai ką žinoti apie mylimąją (-jį). Tai Don Žuano esmę paneigiantis impulsas. Tiesiog išmintingas žmogus sąmoningai nenori visko sužinoti apie save be savo mylimų žmonių dalyvavimo. Juk be meilės ir mylinčiųjų savyje atrasi monstrą – anksčiau ar vėliau.
Bet Don Žuanas lieka svetimas šitai moralinei logikai. Chi son’io tu
non saprai. Aš žinau, o tu – ne. Aš patiriu, o tu – ne. Aš tave
matau, o tu manęs – ne. Aš siekiu kito žmogaus atsivėrimo ir apsinuoginimo
neatiduodamas nė kruopelės savęs ir neatverdamas nei savo jausmo, nei skausmo,
nei tikrosios būsenos, o galiausiai gal net ir vardo. Galios asimetrija,
užsimaskavusi aistra. Siekis įsprausti į kategoriją arba patalpinti į kolekciją
sukuriant jausmo iliuziją ir aistros legendą. Jausmo ir aistros nepatyrimas
simuliuojant jų turėjimą ir praradimą – visa tai moderniosios ambivalencijos
formos, kurias galime rasti Don Žuano klajojančiame siužete ir jo vėlesnėse
interpretacijose, jau nutolusiose nuo Tirso de Molinos originaliosios jo
versijos ir viduramžiškų šios legendos pirmtakių.
Stefanas Zweigas savo įžvalgioje esė apie Don Žuaną ir Giacomo Casanovą įtikinančiai atvėrė šių Europos kultūrinių (anti)herojų nesutaikomus skirtumus. Don Žuanas kolekcionuoja moteris ir joms nejaučia meilės, jam svarbu įtvirtinti užkariavimo, disponavimo kitu žmogumi, naudojimusi svetimu kūnu ir fiziniu grožiu santykį – disponavimo ir manipuliavimo santykį. O Casanova, anot Zweigo, nuoširdžiai susižavi moterimis ir priverčia jas pasijusti karalienėmis – jis nuoširdžiai tiki, kad įsimylėjo jas ir stengiasi suteikti moteriai kuo daugiau džiaugsmo ir malonumų. Casanova – tiesiog tobulas meilužis ir trumpalaikių santykių virtuozas. Don Žuanas taip pat mezga trumpalaikius ryšius ir po to greitai traukiasi, bet jis nieko nepamilsta ir niekas nesuvirpa jo sieloje skiriantis su moterimi.
Jie abu – modernybės herojai, nes meistriškai konstruoja trumpalaikius santykius. Ironiška, kad mums šiandien tenka telktis vadybininkus, administratorius, komunikacijos specialistus ir prodiuserius, kad jie sukurtų trumpalaikio sužavėjimo ir patikimo dideliam žmonių kiekiui stebuklą – Don Žuanas ir Casanova buvo šitos trumpalaikių santykių technikos protagonistai ir klasikai. Bet, kaip matome, kiekvienas savaip.
Negalima visko sužinoti apie save ir savo ateitį. Savosios lemties sužinojimas pražudo škotų karį ir didiką Makbetą. Williamo Shakespeare’o tragedijos pagrindinis veikėjas – jei tik ne laumių ištarmė – nepasuktų į nusikaltimo kelią vardan karūnos ir galios. Sykiu neišduotų savo karaliaus Dunkano ir ginklo brolio, artimiausio draugo Banko. Savo lemties sužinojimas arba noras save išmėginti ir viską sužinoti (mūsų populiariojoje kultūroje – viską patirti ir būti visų pamatytam tada, kai „viską patiri“) pražudo. Makbetas sužino savo lemtį be savo draugų, todėl jo vienatvė priveda jį prie tragiškos jų išdavystės. Juk draugai – tai aklos lemties alternatyva. O šiai alternatyvai Makbetui pritrūksta drąsos.
Mūsų dienų slaptosios tarnybos ir jų obsesija viską sužinoti ir po to sunaikinti
žmones juos šantažuojant yra šėtoniškos temos Baroko literatūroje pavertimas
tikrove. Pakanka prisiminti Juano
Vélezo de Guevaros romaną El Diablo cojuelo (ispanų k. Šlubas velnias),
kurio garsią versiją vėliau sukurs prancūzų rašytojas Alainas-René Le Sage’as savo
kūriniu Le diable boiteux (prancūzų k. Šlubas velnias). Velnias
šiuose romanuose žino viską, kas vyksta žmonių namuose, jis žino visas jų
slapto ir intymaus gyvenimo detales – jausmus, išdavystes, niekšybes,
nuodijimus dėl pinigų ir palikimo, klastą, bankroto ir sėkmės istorijas, lėbavimą,
ištvirkavimą, meilės romanus. Velnias nuo mago burtų jį išgelbėjusiam studentui
atveria visą naktinio Madrido gyvenimo panoramą.
Įdomu, kad XVII-XVIII a. intymaus gyvenimo ir privatumo atėmimas arba atvėrimas kitam atrodė šėtoniškas veiksmas. Mūsų dienomis žmonės patys džiaugsmingai šitą daro įvairiuose TV realybės šou arba tapę politikais, garsenybėmis, aukomis ir pagrindiniais skandalų personažais. Jei tikėsime moralinėmis Baroko literatūros implikacijomis, mes persiėmėme Šėtono „vertybėmis“ ir jomis gyvename net ir tada, kada užsiimame moderniosiomis egzorcizmo formomis ir smurtiniais metodais siekiame kitus atversti į savo tikėjimą.
Nuo Niccolò Machiavellio epochos įvyko tylus perversmas asmenybės tapsmo
procese. Jei Tomo Akviniečio pateiktas tiesos kriterijus ir apibrėžimas
(tikrovės ir proto atitikimas – adequatio rei et intellectus) dar veikė
moksle ir filosofijoje, jis neabejotinai nustojo veikti praktiniame gyvenime ir
politikoje, kur buvo nustota tikėti tuo, kad galia yra dieviškos kilmės ir kad
politika savaime yra dorybės namai ir išminties forma. Machiavellio politinės
minties sukeltas modernusis perversmas geriausiai įkūnytas jo sąvokoje verità effettuale – veiksminga tiesa (arba efektyvi tiesa).
Tiesa tampa praktika. Ji virsta veiksmu. Teisus politikoje yra veiksmą
generuojantis ir rezultatą pasiekiantis, o ne jį apibrėžiantis,
artikuliuojantis, dorybės šviesoje kvestionuojantis ar klasikinio kanono
kontekste egzaminuojantis žmogus.
Teisiu tampa išliekančią
praktiką sukūręs, mintį veiksmu pavertęs, idėją institucionalizavęs politikas.
Kaip jis šitą padarė – tai jau antrinis klausimas. Ne priemones teisinantis
tikslas, o savo skeptikus ir kritikus iš visų istorijos laikotarpių ir
įvairiausių kultūrų į tą pačią politikos ir gyvenimo formą įspraudęs veikėjas
tampa teisiu, istoriniu ir nemirtingu. Tiesa yra tai, kas išlieka atmintyje, o
nesėkmė pasmerkta mirti ir būti stigmatizuota kaip fiasko ir gėda. Išlikimas
dorybės ir aukštesnės etikos sąskaita nuskamba kaip dar ankstyvasis moderniojo
pasaulio balsas, kuris tik vėliau bus sušaržuotas socialdarvinistų ir rasistų
kaip kovos už būvį simbolinis centras.
Valstybę centralizavęs ir savo oponentus
išnaikinęs tironas tampa valstybės kūrėju ir tėvu, bet lygiai tą patį siekęs
daryti, tik pralaimėjęs arba ne visus savo tikslus pasiekęs despotas nusipelno
visuotinio pasmerkimo, pasidygėjimo ir aktyvios užmaršties. Valstybės perversmą
ar revoliuciją sėkmingai įvykdžiusios jėgos tampa herojiškais sukilėliais prieš
reakcingas, moraliai bankrutavusias institucijas, bet jei jos patiria nesėkmę,
joms tenka viso labo tik suokalbininkų arba, pačiu geriausiu atveju,
maištininkų vaidmuo ir negarbingas vardas. Gėdą ir stigmą sukelia ne dorybės
išsižadėjimas, ne atsigręžimas į niekšybę ir atviras blogio pasirinkimas, o
galios netekimas, jos neišlaikymas ir pralaimėjimas. Galia gerbiama, o silpnumas
ar juolab bejėgiškumas nenusipelno atskiros filosofinės koncepcijos, status quo ir jėgos balanso peržiūrėjimo ir simpatijos. Tai paradigma, kurioje
simpatiją ir užuojautą pelno tik nedalyvaujantieji galios sferoje – jei esi
joje, tavęs laukia sėkmė arba mirtis ir išnykimas. Mirtis gali būti ir
paprasčiausia užmarštis – tai juk vienas ir tas pats.
Todėl išdavystė šito moderniojo
instrumentalizmo paradigmoje itin lengvai pateisinama: jei ji baigiasi galios
išlaikymu arba padidinimu, ją lengva pozicionuoti kaip skausmingą auką
valstybės arba didelio ir bendro tikslo ar idealo vardan. Bet jei išdavystė
baigiasi nesėkme ir suokalbininkai patiria fiasko, išdavystė saugiai ir su
didžiule simbolinio autoriteto bei valstybės mašinos pagalba patalpinama į
aukščiausios išdavystės formos – valstybinio nelojalumo (high treason) – kategoriją. Jei sąmokslas pavyko ir valstybės ar institucijos galva
likviduojama arba bent sukompromituojama, tampama patriotais ir valstybės
veikėjais; bet jei senoji sistema atsilaiko ir suima visus sąmokslo
organizatorius, jie ne tik sunaikinami, bet ir paliekami istorijai kaip
išdavikai ir lojalumo nepajėgę išlaikyti asmenys – t.y. visokeriopai silpnos
būtybės. Galiausiai egzistuoja ir išdavystės metafizika: ji gali būti aiškinama
nusivylimu buvusiais draugais, partneriais, bendražygiais ir idealais, bet tai
nekeičia dalyko esmės. Taip save interpretuojanti išdavystė skamba kaip naivi
įsikalbėto nusivylimo ir naujo pasaulio atradimo įkaitė, bet giluminės jos
priežastys slypi visai kitur.
Mūsų dienomis išdavystė tapo
situacinio žmogaus – nuo savo žmogiškos esmės atplėšto ir sykiu kitų žmonių
izoliuoto pragmatiko bei instrumentalisto – šansu, fortūna ir praktika. Kaip
žinia, atgaila ir kaltė šiandien tapo politinėmis prekėmis ir viešosios
komunikacijos žaidimais – visai kaip ir homeopatinėmis dozėmis atsargiai
dalijama neapykanta. Gal išdavystė ir nevirto preke, bet ji neabejotinai tapo
instrumentiško proto ir situacinės – pagal situaciją ir jos poreikius
koreguojamos bei modifikuojamos – dorybės savastimi.
Trūkinėjančių žmonių ryšių, kalbos
ir priesaikos infliacijos pasaulyje ji tiesiog nebesukrečia. Kai ištikimybė
nustoja buvusi mūsų asmenybės centru ir visą žmogaus savastį integruojančia
jėga, išdavystė tampa situacine „norma“ ir „dorybe“. Išdavystė , regis, tapo
nūdienos politikos apversta dorybe ir norma, tik trumpalaike ir situacine – it Gellnerio
modulinis žmogus ir jo nuolat keičiami bei perkuriami „įsipareigojimai“. Juk
tik tikros ištikimybės santykiuose prasmę įgyja ir išdavystės sąvoka bei iš jos
išvesta praktika. Ten, kur nėra lojalumo ir ištikimybės, išdavystė tėra
rutinizuotas kasdienybės veiksmas laužant duotą žodį, meluojant ir visa tai
dangstant tariama ar tikra nuolatine ir dramatiška situacijos kaita, „naujais
iššūkiais“ ir „nenumatytomis aplinkybėmis“.
Mūsų dabartinis pasaulis mus po
truputį verčia mažaisiais don žuanais. Tai ne tik seksas be jausmų, kūno
intymumas be meilės, buvimas kartu be visa persmelkiančio jausmo, kad tai trapu
ir todėl reikia į tokį buvimą žvelgti kaip į stebuklą, kuris užges, jei mes
nieko nedarysime. Tai ir savo sėkmės bei legendos kūrimas kitų žmonių sąskaita,
jais naudojantis kaip situacijomis, fragmentais ir pavieniais savojo projekto
komponentais.
Todėl neklauskime, kokiu
pavidalu anksčiau ar vėliau susidursime su akmeniniu komandoru – donos Anos
tėvu. Jis ateis kaip tie bumerangu sugrįžtantys dalykai, kuriuos mes atvirai
niekiname globalinės paauglystės ir jauno kūno kulto epochoje, – senatvė,
vienišumas ir užmarštis.
Verta susimąstyti, kad niekas žmonijos istorijoje šito nėra įveikęs, išskyrus meilę, draugystę, ištikimybę ir jų dorą, lojalią pribuvėją – kūrybą.
Kovo 11-oji tapo Lietuvos didžiuoju egzaminu – ir sau, ir pasauliui. Nepriklausomybės ir laisvės vardan lietuviai ryžosi atsisakyti to aiškumo ir saugumo minimumo, kurį garantavo krizę patyręs, bet, atrodė, dar gyvas ir nežinia kuria kryptimi evoliucionuoti galėjęs sovietinis režimas. Ką lietuviai buvo pasiruošę daryti su nepriklausomybe ir laisve, kurių lengvumu ir atėjimu be aukų ir kančių niekas širdyje netikėjo, tėra tik viena istorijos pusė.
Kita pusė – tai įtakingų Vakarų pasaulio valstybių nežinojimas, kaip elgtis su nedidele šalimi ir tauta, kuri kaip iš natų, kone tobulai atliko savo moderniąją laisvės ir demokratijos misteriją, kuri elgėsi šimtu nuošimčių pagal visus chrestomatinius demokratinio pasaulio principus ir taisykles, bet kuri lygiai taip pat akivaizdžiai ir aiškiai griovė jų realią politiką, modus vivendi su Sovietų Sąjunga ir minimalias prognozuojamo, stabilaus, aiškaus pasaulio galimybes.
Šioms valstybėms dėl Lietuvos teko skausmingai atsakyti į minėtąją dilemą: arba išsižadėti savo idealų, arba rizikuoti sugriauti trapią viltį, kad Sovietų Sąjunga reformuosis tiek, kad nereikės su ja kovoti didžiųjų politinių kovų dėl pasaulio ateities scenarijaus ir globalinės socialinės bei moralinės tvarkos modelio.
Lietuva aistringai, beatodairiškai, narsiai, riteriškai ir su stulbinančia vienybe pasirinko šitą neaiškumo, nesaugumo, neužtikrintumo kelią – tik jis garantavo ir istorinio teisingumo atkūrimą, ir savojo orumo atstatymą, ir pagaliau tarptautinės teisės išmėginimą realioje principų ir tikrovės kovoje. Ilgą laiką Lietuvos narsa ir ryžtas buvo traktuojami kaip Sovietų imperijos demoralizacijos ir dezintegracijos simbolis. Pridurčiau – Lietuva pati pirmoji globalinį pasaulį suvokė kaip sunkų ir pavojingą laisvės išmėginimą. Pasirinkta buvo pavojinga ir grėsminga laisvė, o ne santykinis vergo ar bent jau kiek emancipuoto satelito sotumas ir ramybė.
Liūdna ir paradoksalu, kad šiandien pas mus keiksnojamas globalinis pasaulis, kuris mums tik ir tegalėjo atnešti laisvę – būtent ta pačia visuotinio susisaistymo logika, kuri sugriovė Sovietų Sąjungą ir leido Lietuvai per tą pačią globalinę komunikaciją laimėti pasaulio simpatiją, meilę ir pagarbą. XX amžiaus vidurio pasaulyje, kuriame nebuvo tokios komunikacijos ir visuotinio ryšio, kuriame telefono aparato turėjimas kabinete simbolizavo nemažą dalį orumo, galios ir privilegijų, Lietuva nebūtų turėjusi jokių šansų išsivaduoti.
Sovietų Sąjungą sugriovė jos ekonomikos krachas, naftos kainų katastrofiškas kritimas, taip pat ir pralaimėtos ginklavimosi varžybos. Bet Lietuvos pergalė buvo pirmoji globalinio pasaulio kova už laisvę, kurioje laimėti buvo galima tik vienu būdu – delegitimuojant grėsmingą ir amoralią jėgą, pasaulį įtikinant savuoju politiniu-istoriniu pasakojimu ir, galiausiai, laimint jo sentimentą. Ką šiandien mėgina daryti arabų šalių revoliucijų formuotojai, lietuviai padarė gerokai anksčiau.
Lietuva, o ne kas kitas, buvo globalinės laisvės troškimo grandinės pradžia. Bet tada nebuvo Facebooko – net ir be jo Lietuva laimėjo pasaulio viešąją nuomonę ir sentimentą nugalėdama susikompromitavusį, bet Vakarų Europoje ir JAV gerbtą Nobelio taikos premijos laureatą, Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą.
Lietuvos taikinga ir nesmurtinė politinė revoliucija buvo paskutinioji pavykusi televizijos eros revoliucija – ne veltui simboliniu jos centru tapo televizijos bokštas ir kova už eterį. (Gal iš čia dalis lietuvių sentimentų televizijai, kuri buvo anaiptol ne paskutinėje vietoje perlaužiant kovą Lietuvos naudai.)
Lietuviai pirmieji įtikinamai delegetimavo Sovietų Sąjungą. Ir Molotovo-Ribbentropo pakto denonsavimas, ir kiti lankstūs, išmintimi ir kantrybe dvelkiantys lietuvių žingsniai buvo sustiprinti retos politinės valios ir nacionalinės konsolidacijos. Pridurkime ir nesmurtinį, taikingą ir be galo orų lietuvių pasipriešinimą brutaliai sovietų jėgai. Bet net ir to būtų nepakakę, jei ne lemtingi niuansai – deja, juos šiandien linkstama pamiršti.
Lietuva lengvai atmušė sovietų propagandos atakas, mėginusias įteigti pasauliui, esą visas nepriklausomybės projektas tėra viso labo tik lietuviškos rusofobijos šėlsmas, kurį dar sustiprina ir visokia kitokia įmanoma nemeilė kitataučiams ir kitakilmiams. Lengvai, nes nepavyko išprovokuoti lietuvių incidentų su rusais ir lenkais, lygiai kaip Lietuvoje nebuvo nė vieno antisemitinio renginio per visą lemtingą Sąjūdžio kovą. Prisipažinsiu, iki šiol manau, jog vienas iš Sąjūdžio stebuklų buvo tas, kad jokiems provokatoriams nepavyko sukelti ne tik pogromų, bet net ir paprasčiausių jaunimo muštynių ar etninės nesantaikos proveržių.
Pripažinkime, kad ir Lietuvos istorinės mažumos – rusai, gudai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai – ir kitos etninės bei kultūrinės bendrijos savo besąlygišku Lietuvos nepriklausomybės palaikymu tikrai nusipelnė tokios pagarbos, kaip lojalūs piliečiai ir neatsiejama Lietuvos dalis, kad šiandien jų atstovams netektų klausytis juodašimtiškų šūkių apie tai, kam lemta gyventi Lietuvoje ir kieno ji yra tikroji tėvynė.
Jei galima užfiksuoti dieną, kada ne šiaip suvoki savo ryšį su savo šalimi, bet pajunti, jog esi jai dėkingas už žmoniškumo pamokas, pamatinę patirtį ir už tai, kad bendrystės su ja dėka tapai tuo, kas esi, man tokia diena tapo 1990 m. kovo 11 d. Žinoma, pridurčiau ir lemtingas 1991-ųjų sausio dienas, kada pirmą kartą man atėjo į galvą mintis, jog savo buvimą lietuviu priimu ne kaip techninę detalę (juk nepaisant savo mišrios kilmės, kalbu šios šalies kalba kaip gimtąja ir esu giliai persiėmęs jos kultūra, su kuria mane sieja neišardomi saitai) ar juridinį faktą, o kaip gilią pagarbą šiai šaliai, žavėjimąsi oria ir laisva jos dvasia, galiausiai ir kaip gilų savo įsipareigojimą jai nebūti blogesniu jos piliečiu nei už savo protėvius, nei už tuos, kurie anksčiau už mane atsirado gatvėse tomis lemtingomis dienomis.
Kad ir kaip būtų, visko pradžia man buvo kovo 11-oji. Tai diena, kuri politiškai ir teisiškai atkūrė Lietuvos nepriklausomybę, bet kartu ji man padovanojo tėvynės jausmą, kurio iki tol, turiu prisipažinti, aš tiesiog neturėjau. Žinojau, kad Lietuva pavergta, kitokios Lietuvos nebuvau matęs, o sentimentų jai su ją valdžiusiu režimu painiot neketinau. Todėl mano tėvynė buvo lietuvių kalba. Po kovo 11-osios supratau, ką reiškia ne tik kalbinė ir kultūrinė, bet ir politinė ištikimybė savo šaliai.
Esu įsitikinęs, kad ši nuostabi diena, pakeitusi Lietuvą ir pasaulį, tikrai nenusipelno tokios politinės, moralinės ir emocinės tuštumos, kuri buvo susiklosčiusi depresyvioje ir ilgų ekonominių bei politinių krizių krėstoje Lietuvoje. Nes ši tuštuma neišvengiamai sutelks tamsiąsias šalies jėgas ir pakvies ją užpildyti neapykantos ritualais. Pralaimėti kovo 11-ąją ir ją atiduoti neonaciams mes neturime teisės. Neapykantos grupių skverbimasis į lietuvių laisvės ir orumo erdvę yra išniekinimas visko, ką pasaulis priėmė kaip neužmirštamą moralinę Lietuvos pamoką.
Todėl tikiu savo šalimi, talentingais jos kūrėjais, kilniu ir šviesiu jaunimu, kuris neleis, kad Lietuvos demokratinį ir laisvės projektą ištiktų krachas. Neleiskime diskredituoti vasario 16-osios ir kovo 11-osios – atgavę šias dienas kaip visą šalį vienijančias ir lietuvių orumą skatinančias dienas, suteikę joms ne menkesnį turinį ir prasmę nei liepos 4-oji JAV ar liepos 14-oji Prancūzijoje, mes atgausime savo tėvynę ne kaip slegiančią ir nemielą pareigą, o kaip savo pačių prasmingo gyvenimo ir ateities projektą.
L. Donskio blogas. Naujasis įspėjimo romanas
Ketvirtadienis, 2012-02-09 11:29 Be temos | 55 komentarų
Michelio
Houellebecqo romanas Salos galimybė yra XXI amžiaus pradžios įspėjimo romanas.
Šiuo terminu galima nusakyti literatūros kūrinius (iš esmės – distopijas),
priėmusius utopijų pasakojimus, temas ir siužetus, tik logiškai išplėtojusius
juos ad finem ir parodžiusius, kuo baigiasi įgyvendintos
utopijos. Kad utopijos įgyvendinamos, puikiai suprato Nikolajus Berdiajevas,
kurio žodžiai apie tai, kad atėjo laikas ne svajoti apie utopijas, o apsaugoti
žmoniją nuo jų įgyvendinimo, tapo Aldouso Huxley’o distopijos Šaunusis naujasis pasaulis epigrafu.
Įspėjimo romanai tiksliau nei
visi kultūriniai pesimistai ir visos jų niūrios ciklinės istorijos ir kultūros
teorijos įspėjo moderniojo pasaulio ateities trajektorijas. Po Pirmojo
pasaulinio karo Jevgenijaus Zamiatino distopija Mes tapo pirmuoju įspėjimo
romanu, kuris įspėjo žmoniją apie tai, kur veda modernybė, jei niekas
nesustabdys totalitarinės ir visiškai emancipuotos jos versijos – tai totalinis
sekimas, stikliniai permatomi pastatai, šeimos instituto mirtis, humanitarinių
mokslų ir viso humanistikos pasaulio pabaiga, it eilinis technologinis
projektas valdoma visuomenė ir individas, išnykimas to, ką ankstyvoji modernybė
žinojo kaip meilę ir draugystę.
Akivaizdu, kad tiek Huxley’o
romanas, tiek George’o Orwello 1984-ieji būtų buvęs vargiai įmanomi be genialių
Zamiatino įžvalgų ir čechoviško jo jautrumo bei subtilumo atveriant tikrąjį
žmonijos pragarą. O jis visada slypi ne nesėkmę patyrusiose socialinėse
vizijose ir svajonėse, net ne žiaurumo ir brutalumo protrūkiuose, o pakirstose mūsų
bendrystės galiose, sutraukytuose žmonijos saituose, žudančioje vienatvėje ir buvusios
meilės, virtusios išdavyste, neapykanta arba, dar blogiau, ledine
indiferencija, mirtyje. Šiuo požiūriu Michelis Houellebecqas stulbinančiai
tiksliai ir net su keistoka literatūrine ištikimybe tęsia distopijų pradėtą
darbą – žmonijos įspėjimą apie tai, kur mes ritamės ir kas mūsų gan greitai
laukia.
Paprastai vienas iš Serapijono
Brolių Rusijoje (šiame sąjūdyje dalyvavo ir tokie nuostabūs rusų rašytojai ir
literatūrologai kaip Michailas Zoščenka, Viktoras Šklovskis, Vsevolodas
Ivanovas, Venjaminas Kaverinas, Levas Luncas) Jevgenijus Zamiatinas teisingai
įvertinamas už totalitarizmo išpranašavimą ir ateities megamašinos eros tikslų
prognozavimą. Man regis, dar svarbiau, kad jis vienas iš pirmųjų numatė
humanistikos mirtį ir neabejotinai buvo pirmasis, atvėręs jausmų pasaulio
pabaigą, kuri reiškia, kad tokiame pasaulyje nebeįmanoma suprasti to, kas
sukūrė humanistinę Europos kultūrą – nei Dante’s, nei Shakespeare’o ir apskritai
visos didžiosios renesansinės bei barokinės literatūros.
Michailas Bulgakovas numatė
Šėtono atėjimą į pasaulį antihumaniškos modernybės versijos pavidalu, bet jo romane
Meistras ir Margarita tamsos kunigaikštis Volandas dar galėjo
pasakyti, kad rankraščiai nedega. Vėliau ateina metas, kada vis dėlto paaiškėja,
jog jie ne tik dega, bet dar ir nieko nebereiškia žmonijai. Ne todėl, kad niekas
jų nebeskaitytų. Orwellas spėjo, kad totalitarizmas anksčiau ar vėliau
sunaikins kalbą ir jautrumo zonas, kurios mums leidžia atpažinti didžiuosius
literatūros ir filosofijos tekstus. Jis suprato, kad modernybė kovos su
praeitimi ir atmintimi – šiais mūsų svajonių ir alternatyvų namais.
Bet tiesa, kurią atveria
Zamiatinas, o bene giliausiai išplėtoja psichologinės ir sociologinės įžvalgos
genijus Michelis Houellebecqas, yra ta, kad mums Dante ir Shakespeare’as
netrukus nieko nebereikš, kad nebėra tų jausmų, žmogiškųjų sukrėtimų ir dramų,
iš kurių gimė šie nemarūs tekstai. Apverstoji postmodernybės evangelija Salos galimybė, kurią būtų galima lyginti su Friedricho Nietzsche’s Taip kalbėjo Zaratustra (Houellebecqo romano pasakotojas Danielius save
vadina nūdienos viduriniosios klasės Zaratustra, bet jis aprašo tuos, kuriuos
Nietzsche Zaratustroje vadina paskutiniaisiais žmonėmis), atveria
Dievo mirtį gan netikėtu būdu – Jis miršta gęstant socialumui ir žmonių ryšiui.
Įdomu, kad ši Zygmunto Baumano minčiai artima Houellebecqo filosofinė implikacija savo ištakomis siekia Giambattista’os Vico La Scienza Nuova – veikalą, kuriame Dievo buvimo įrodymu tampa žmogaus bendrystės galios ir pilietinė visuomenė – socialumas, kalba ir jausmai. Vadinasi, jei pakerti žmogaus bendrystės galias, kalbą ir jausmų sferą, atiduodi jį Šėtonui į rankas – tokia būtų teologinė ir filosofinė Naujojo Mokslo implikacija. Beje, verta prisiminti ir Vico minimus bestioni – po istorijos pabaigos sugrįžimų ir pasikartojimų (ricorsi) pasirodančius naujuosius barbarus, viskam nejautrius istorijos pabaigos žmones. Įdomu, kad Houellebecqo romane šie Renesanso literatūroje dar populiarius milžinus menantys Vico bestioni veikiau būtų naujoji žmonija – emocijų ir jausmų netekę grynosios inteligencijos žmonės, kurių niekas tarpusavyje nebesieja. Socialumo mirtis – Dievo mirtis?
Michelio Houellebecqo Salos galimybė – tai literatūrinis atitikmuo
to, ką filosofijoje siekė pasakyti Oswaldas Spengleris ir Egonas Friedellis,
prieš juos – Friedrichas Nietzsche, o literatūroje išsakė Thomas Mannas. Tai
mūsų dienų Bildungsroman versija, tik ją gerokai tiksliau būtų vadinti Zivilisationsroman
– prisimenant, ką ankstyvajam Thomui Mannui reiškė Zivilisationsliteraten
su jo vyresniuoju broliu Heinrichu Mannu priešakyje (nors vėliau pats Thomas
Mannas tapo tokiu pat sekuliariu, racionaliu, „bešakniu“, kosmopolitišku
pasaulio rašytoju, kokius niekino jaunystėje), būtų galima teigti, jog
Houellebecqas yra tokio rašytojo įsikūnijimas, bet sykiu nuvedantis šią formą
iki jos mirties. It avangardo muzika, anot Theodoro W. Adorno, kuri pačia savo
forma neigia tikrovę ir teigia tik savo pačios mirtį bei neįmanomybę egzistuoti
tokioje tikrovėje, kokia ji yra, Houellebecqo romanas yra save sunaikinantis
kūrinys.
Kokį pasaulį atveria Michelis Houellebecqas? Prisiminus Mirosławo Mrožeko žodžius apie tai, kad rytojus – tai ši diena, tik įvyksianti rytoj, galima mėginti įsivaizduoti pasaulį, kuris sukrečia ne tuo, kas mūsų laukia rytoj (branduoliniu pasaulio sunaikinimu, kurį Houellebecqas aprašo ir kurio galimybe mažai kas iš mąstančios žmonijos sielos gilumoje jau beabejoja), o būtent tuo, kas vyksta čia ir dabar, prieš pat mūsų akis. Salos galimybės tikrovė – tai visiška individo izoliacija, lydima visuomenės atomizacijos ir fragmentacijos. Mes dažnai girdime ir skaitome šiuos terminus, gerai žinome jų reikšmes, bet vejame šalin mintį, kad jų žymimi reiškiniai ir procesai yra tikrovės dalis, o ne vien teorinė abstrakcija ar galimybė.
O čia mes visiškai tiesiogiai susiduriame su šiais procesais ir pamatome, kur jie nuveda. Iš žmonių ryšio lieka tik visa apimanti ir paralyžiuojanti mirties baimė. Už jos slypi tik tuštuma ir išnykimo siaubas. Houellebecqo Salos galimybė – literatūrinę formą įgijusi ir įtikinantį pasakojimą išplėtojusi sociologinė visuomenės mirties teorija. Socialumo mirtis mūsų vėlyvojoje modernybėje – jokia fantazija. Žmonės nebenori būti kartu. Jie nebeturi priežasties būti kartu. Naujasis egzodas ir mažų neturtingų tautų išsivaikščiojimas – jokia naujiena ir sensacija. Pažvelkime į Lietuvą arba, dar akivaizdžiau, į Armėniją.
Lygiai kaip, anot Houellebecqo, marksizmą nužudė ta pati šalis, kurioje jis buvo paverstas sekuliarine valstybine religija (Rusija), ir lygiai kaip islamas mirs ten, kur jis gimė – modernybės, seksualinės revoliucijos, moters emancipacijos, vartojimo, jaunystės, individualios laisvės, sėkmės ir malonumų kulto persmelktuose Artimuosiuose Rytuose, taip ir nacionalizmas bei kolektyvinių idealų ir svajonių siekis bus paaukotas ten, kur jis kažkada buvo stiprus ir gyvybingas – nedidelėse Europos šalyse. Iš tikrųjų šias šalis vienija nebe teologinės ir filosofinės tiesos ar dogmos, dėl kurių šimtmečius žmonės aukojosi, o dar dažniau žudė kitus – vienija senatvės baimė ir panieka senam kūnui. Juk, kaip sarkastiškai mesteli Houellebecqas, tikra „tiesa, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties“.
Rūpesčiu ir kova už lygybę bei žmogaus teises užsimaskavusios indiferencijos, savęs ir kito vartojimo, nutolimo nuo veido ir akių žvilgsnio, saugios atsajos mūsų kultūrai šiandien priimtina viskas, išskyrus senatvę. Anksčiau ar vėliau ši kultūra dar pamėgins sulaužyti paskutiniuosius tabu, tokius kaip pedofolija, kanibalizmas ir incestas. Anaiptol ne jie kelia siaubą mums – tikrąjį siaubą kelia mirtis ir išnykimas, ypač eroje, kada mokslas, technologijos ir genetika sparčiai artina gyvybės fabrikavimą ir nemirtingumą. Baisu ne tai, kad mes visi mirsime, o tai, kad mums pritrūks lemtingo penkmečio ar dešimtmečio iki tų laikų, kada genetikai išves turtingų antžmogių rasę, užrašysiančią visą savo palikimą ir turtą kokiai nors technologijos ir socialinės inžinerijos grupei, užsimaskavusiai pasaulio pabaigos laukiančia eschatologine sekta (kaip Houellebecqo vaizduojami eloimitai).
Philippe’as Ariès savo studijoje L’Homme devant la mort (Žmogus mirties akivaizdoje) rašė, kad modernieji Vakarai mirtį klinikalizavo ir izoliavo. Lygiai tą patį Vakarai padarė su senatve – išnykimo baimę nuolat žadinančia mirties preliudija. Mirtis paprasčiausiai nebepriimtina moderniai ir jaunystės trokštančiai būtybei. Lygiai kaip jai nebepriimtina ir jos neišvengiamumą negailestingai primenanti senatvė. Juk modernybė – tai metafizinės jaunystės (eroso, sekso, geidulių, aistros) karas prieš metafizinę senatvę (atsijusį gyvenimą be geismo, savęs ir kito vartojimo svaigulio, jaudulio ir žaismingumo). Todėl Danielius25 – po dviejų tūkstančių metų gyvenantis pasakotojo Danieliaus1 genetinis DNR palikuonis – gyvena senio gyvenimą. Tai proto ir atsajos kerštas emocijoms, aistrai, geismui ir jausmams, arba senatvės kerštas jaunystei.
Dabartinės kultūros ir kontrolės esmė – sužadinti geidulius ir privesti juos iki maksimumo, o po to imtis kraštutinių kontrolės formų. Tai Šėtono žaidimas su moderniąją visuomene jo rimbu ir meduoliu. Šio žaidimo esmė – provokuoti ir neleisti, sužadinti visa apimantį seksualinį geismą, o po to itin griežtai kontroliuoti jo patenkinimo formas. Individo privedimas iki geismo ir troškimo – tai galios ir savikontrolės atėmimas iš jo. Sykiu svetimo orumo pasisavinimas – pamatai savo priešybe virtusį, į save nebepanašų, deformuotą ir geismo įaudrintą būtybę, kurią sėkmingai kontroliuoji. Juk sužadinai geismus ir žinai, ko ji labiausiai trokšta ir kas ją bet kada papirktų. Žinai, bet sugebi vis dėlto po to ją pastatyti į vietą ir tuo galutinai sutrikdyti bei atimti jos savigarbos ir orumo jausmą.
Kas ištinka meilę ir erotiką? Jos miršta. Jų vieton stoja masturbacija, ši „meilė su vieninteliu asmeniu, kurį iš tikrųjų myli“ (frazė dažniausiai priskiriama Woody Allenui, nors greičiausiai jos autorystės teisės priklauso Jacques’ui Lacanui). Tai jau nebe susitikimas su kitu kūnu ir siela, o technologinio žmogaus savipakankamumo tąsa – paprasčiausias savęs dirginimas ir stimuliavimas virtualinėje erdvėje ir pornografija. Mirštančio socialumo erosas ir yra seksas be jausmų ir lytinis gyvenimas be gilesnio išgyvenimo. Mechanika be juoko, ašarų, pavydo, noro susilieti ir būti kartu. Savęs ir kito efektyvus panaudojimas bei išeikvojimas virsta vienintele gyvenimo strategija. Aš ir tu turime pradžią ir pabaigą, todėl pasinaudokime vienas kitu, kol nesibaigė mūsų galiojimo laikas – tai vieša paslaptis, bet, regis, sykiu tai vienintelė nūdienos žmonių tarpusavio santykių gyvenimo strategija.
Houellebecqas atveria dar vieną mūsų dienų fenomeną – naująjį determinizmą, šį netikėjimą, kad net protingi, laisvos ir kritiškos minties žmonės galėtų pakeisti civilizacijos kryptį. Salos galimybėje dingsta bet koks sukilimas, maištas, nesutikimas ar kitamanystė. Šiame pasaulyje nebėra ir nesutikimo, protesto, kitamanystės žmonių, pasiryžusių savo individualią patirtį paversti politine ir vieša patirtimi – intelektualų. Telieka viso labo tik piktas ir tulžingas humoras, šioji užmaskuota neapykantos forma, sykiu naudinga ir pelninga veikla, kurios dėka romano (anti)herojus ir pasakotojas virsta turtuoliu. Lengvai pakoketuodamas su socialine kritika, o kartais ir rizikuodamas bei vaikščiodamas skustuvo ašmenimis, Danielius patį nešvankiausią humorą išskaptuoja iš gilaus priešiškumo ir neapykantos medžio – Izraelio žydų ir Palestinos arabų santykių, taip pat ir žemosios viduriniosios klasės ir prakutusių imigrantų tarpusavio antipatijos Europoje. Iš čia ir pornografiniai siužetai, persimaišę su politinėmis aliuzijomis, atnešantys sėkmę ir pripažinimą – Palestinos arabės kekšytės, Izraelio pornografiniai siužetai ir t.t.
Reikalas tas, kad visas pasaulis tapo politika. O su juo nebeliko pirminės patirties padiktuoto stereotipo ir kvailystės. Kartu su jais išnyks ir humoras, nes jis gimė ne iš ko kito, o iš stereotipo, saugios kvailystės nesaugiame pasaulyje, tad ir iš bejėgiškumo. Politika yra į(si)galinimas, todėl ji nepakenčia bejėgiškumo. Žydų humoras buvo tobulas buvimo anapus galios lauko pavyzdys. O mūsų dienų politinis humoras, saugiai koketuojantis su galia, yra pati tikriausia politika. Tai jau nebe antistruktūra ir kalbos karnavalas, kaip pasakytų Michailas Bachtinas, o lengva it vasaros vėjo gūsis politinės struktūros ir galios lauko korekcija. Sykiu ir įspėjimas: jūs ne vieni čia, ponai. Ir mes trokštame galios. Dalinkitės ja arba sužlugsite.
Houellebecqas meistriškai žaidžia politinių tabu ir politkorektiškumo atmetimo žaidimą. Tai, kas kažkada sukūrė neigiamą reputaciją autorių, šiandien laikomų chrestomatiniais mizoginikais – Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’ės, Otto Weiningerio, – atviru tekstu, juodu ant balto dėstoma Houellebecqo. Jis, pavyzdžiui, rašo, jog „moterys apskritai neturi humoro jausmo, todėl mano, kad humoras – neatsiejama vyro prigimties dalis“. Beveik tą patį savo veikale Lytis ir charakteris rašė Otto Weiningeris – dar galima pridurti, jog Weiningeris neabejojo, kad moterys ir žydai (psichologinių-istorinių tipų požiūriu artimos būtybės, pasak jo) neturi humoro jausmo, todėl gali būti nebent tik pikti ir tulžingi. Lygiai kaip nei moterys, nei žydai, pasak Weiningerio, neturi estetinės formos pojūčio ir todėl negali tapti didžiais menininkais, tokiais kaip Van Dyckas.
Šie dalykai anaiptol neatsitiktiniai. Naujasis determinizmas, fatalizmas ir pesimizmas yra Vakarų intelektualinis siužetas, kuris mus neišvengiamai veda atgal į Veimaro Respublikos krachą ir didžiosios Vienos kultūros užgesimą prieš Antrąjį pasaulinį karą – su špenglerišku Schicksal ir froidišku Unbehagen. Mūsų epocha – tai determinizmo, fatalizmo ir jokių alternatyvų nebuvimo epocha. Savojo likimo meilė, nesvarbu, koks tas likimas, amor fati – it Oswaldo Spenglerio Vakarų saulėlydyje. Kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, Salos galimybė yra atnaujinta Vakarų saulėlydžio versija, atsekanti griuvėsių dinamiką mūsų istorinėje vaizduotėje – nuo totalinės ir vientisos struktūros iki fragmento, nuo nacionalinės racionalumo formos iki individualizuoto racionalumo, nuo kietosios modernybės iki jos likvidžiosios fazės.
Beje, Spenglerio atmetimas ir jo laikymas pasenusiu arba paviršutinišku mąstytoju po Antrojo pasaulinio karo buvo veikiau formos atmetimo problema – juk Spengleris buvo priimtas tų Bildungsroman gerbėjų ir kultūrpesimistų, kurie skaitė Thomą Manną ir rimtai traktavo jo Užburtą kalną. Lygiai kaip ir tų, kurie XX amžiaus pradžioje kaip pamišėlio arba antifilosofo netraktavo Nietzsche’s. Tik vėliau Vakarų nominalizmas ir metodologinis individualizmas padarė savo darbą – buvo atmestas ne tik Spenglerio polinkis į biologines metaforas, izomorfizmų ir analogijų paieškas, bet ir morfologinė jo kultūros filosofijos gelmė, niuansuotos kultūros laiko ir erdvės interpretacijos. Su vandeniu buvo išpiltas ir kūdikis.
Houellebecqas daugeliu požiūrių daro tą patį, ką Spengleris – tik kitaip. Jis nebėra ciklinės istorijos interpretacijos ir Bildungsroman epochos žmogus. Houellebecqas – sociologiškai pagavaus ir įžvalgaus pasakojimo meistras, o sykiu ir sociologizuojantis romanistas. Arba kultūros krizės sociologas su rašytojo kauke. Houellebecqo įtaigumas slypi savosios epochos kalbos užčiuopime – tai mirties ir išnykimo baimės, malonumų ir vartojimo kulto apimto mūsų pasaulio interpretatorius, jautrus cinikas (kalbant oksimoronais), apnuogintų nervų, be odos ir atvirų nervų, bet galios lauko žmogus, tyčiojimąsi ir humoru užmaskuotą neapykantą pavertęs preke ir savo sėkmės įrankiu.
Individo emancipacija veda į didžiųjų religijų žlugimą. Houellebecqas išpranašauja ne tik jau įvykusį krikščionybės, bet ir artėjantį islamo saulėlydį: tad musulmonų nekenčiantys ir visą blogį su jais tapatinantys paranojikai šiandien gali nusiraminti – jų laukia gera žinia ir paguoda. Islamą, anot Houellebecqo, sugriaus feminizmas ir seksualinė revoliucija. Pasaulyje šansą išlikti turi tik totaliai manipuliacinė, hedonistinė ir žmogui nemirtingumą žadanti eloimitų sekta su savo erzacreligija. Liks ir įsigalės fatalizmas, determinizmas, nemirtingumo svajonės, o sykiu ir technokratinio elito pažadas išvaduoti žmoniją nuo jai nepakeliamos laisvės, atvirumo mirčiai ir savojo baigtinumo įsisąmoninimo naštos. Į vieną mazgą čia susipina ir persimaišo nemirtingumo svajonė, malonumų kultas, technologinė visuomenė, besąlygiškai tikinti racionalios kontrolės galia (nors slapta ir nekenčianti jos), jaunystės kultas ir senatvės stigmatizacija. Panieka senatvei ir neapykanta jai leidžia lengvai save paversti karikatūra – pasaulis pilnas septyniasdešimtmečių jaunuolių ir tokio paties amžiaus merginų, kuriems nieko nėra svarbesnio už savo tikrojo amžiaus nuslėpimą ir sėkmingą sueitį su jaunu partneriu.
Determinizmo logika Houellebecqo perkeliama ir į žmonių santykius. Tie santykiai gimsta, vystosi, galiausiai vysta ir miršta – it kūnai, visuomenės ir kultūros. Be kalbėjimo, akių susitikimo, lytėjimo, apsinuoginimo, išpažinčių, erotinių fantazijų, sekso, amžinos ir fatališkos įtampos tarp vyro ir moters bičiulystės ir, priešingai, be jų romano galimybių ir nusivylimo žmonių santykiai greitai išsenka, susidėvi, baigiasi. Nors, anot Houellebecqo, jie ir taip pasmerkti greitai išsekti ir pasibaigti. Žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, pasiplėtoja, nuvysta ir tyliai miršta.
Iš ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Santykių gyvybės ciklo, tylios jų mirties įveikimas ir yra pati meilės ir draugystės esmė. Juk nuobodulys ir beprasmybės pojūtis yra technologinio žmogaus dalia, kaip rašė Malcolmas Muggeridge’as; o determinizmas ir fatalizmas yra technologinės visuomenės (naujosios žmonijos, kaip pasakytų Houellebecqas) aspektai, o gal net ir būtinoji sąlyga. Alternatyvos šiai epochai ir jos savinaikos dvasiai nėra. Kadangi negyvenama dėl nieko, kas būtų anapus mūsų ar bent jau būtų ne mes patys, niekas taip ir netampa didžiąja egzistencine įtampa ar iššūkiu, išskyrus patį gyvenimą.
Tą patį teigė Spengleris – šita civilizacija bus tylus Vakarų užgesimas, lydimas dramatiško savęs interpretavimo. Artėjančios mirties nuojauta maksimaliai paaštrina interpretacijos galias. Jos nukreipiamos ne į anapus mūsų esančią tikrovę, o į mus pačius – tai psichologinė savęs kasdienio atradimo kultūra, kuri kasdien aktualizuoja mus pačius, bet ne mūsų santykius su kitais žmonėmis. Iš visuomenės telieka atomizuoti, vieniši, fragmentuoti, pakirstų bendrystės galių individai, kuriems vienintele problema tampa jie patys ir jų artėjanti mirtis bei išnykimas. Gyva kultūra kuria savo ir gyvenimo formas, mirštanti kultūra nieko nebekuria, o tik interpretuoja pati save. Laimingi valandų neskaičiuoja, kaip byloja liaudies išmintis – tai turi filosofinį atitikmenį Spenglerio-Houellebecqo idėjoje, kad laikas problema tampa tam, kas neturi jokio kito tikslo ir prasmės pojūčio, išskyrus savo gyvybės pratęsimą bet kokia kaina, arba kas jaučia, kad nykiai tiksintis laikrodis jau skaičiuoja ne minutes, o sekundes. Laikas yra liga, pagreitėjęs jo skaičiavimas yra paaštrėjusi mirties nuojauta.
Vienintele problema tapus pačiam gyvenimui, savosios gyvybės pratęsimas (šitą būseną ir jauseną projektuojant ir į tautą ar valstybę – iš esmės tai biologinio išlikimo klausimas, pateikiamas kaip tariamas rūpestis unikaliomis istorinėmis esybėmis ir jų kūrybos formomis) ir svajonės apie nemirtingumą, pasiekiamą ne transcendentiniu pažadu, o mokslu, genetika, technologijomis ir instrumentiniu racionalumu, tampa vienintele reikšminga tikrove. Ne laisvė, ne savirealizacija, o savo žemiškos gyvybės pratęsimas ir mechaniškas nemirtingumas – jei tik įmanoma, žinoma.
Nemirtingumas ne per kūrybą, meilę, vaikus, draugus, kito asmens ir jo minties pratęsimą savuoju jautrumu ar interpretacija – ne, tai mūsų pačių nemirtingumas arba nuolatinis atnaujinimas, pasiekiamas panašiai, kaip geri technologai išgauna pastato, konstrukcijos, mašinos ar instrumento ilgalaikiškumą ir nuolatinį jo atnaujinimą. Tokia nemirtingumo svajonė byloja ne tik apie mirusią religiją, išsemtą ir negyvą tikėjimą, bet ir apie pakirstą socialumą.
Kokia gi Danieliaus ir jo mylimo šuns Fokso (sykiu ir visų tolimesnių jų reinkarnacijų) žinia pasauliui? Mes, t.y. paskutinieji žmonės, nebemylime žmonių. Mes mylime gyvūnus. Atnaujinami ne tik žmonės, bet ir jų šunys. Ant šeimininko kojų mirštantis šuo ir šeimininko žinojimas, kad po to bus toks pat šuo, kuris lygiai taip pat mirs, tampa nebe skaudžiu išgyvenimu, o tiesiog žinojimu, kad teks kažką, prie ko įpratai ir kas teikė džiaugsmą, pakeisti kitu gyvybės vienetu. Tad čia mes prieiname Faustiškosios Sielos esmę – ne tik begalybės idėją, bet ir nemirtingumo troškimą, kuris baigiasi tuo, kad vietoje sandėrio su Šėtonu žmogus save patiki mokslui ir technologijoms (gal tai ir tas pats, tik pasakojimas skiriasi – ne vardan begalinio pažinimo ar meilės trokštama nemirtingumo, o viso labo vardan tik to paties gyvenimo, apibrėžiamo juo pačiu ir niekuo daugiau).
Fabrikuojama gyvybė – didžioji Fausto tema. Prisiminkime viduramžių Miraklį apie Teofilį, Christopherio Marlowe pjesę Daktaras Faustas, Johanno Wolfgango Goethe’s Faustą, renesansinę homunkulo idėją – visa tai Houellebecqo įspėjimo romane tampa ne literatūrine išmone, o tikrove. Apie mokslo fabrikuojamos gyvybės pasekmes pasauliui ir žmonijai įspėjo Michailo Bulgakovo apysakos Lemtingi kiaušiniai ir Šuns širdis. Beje, verta prisiminti, kad šio kūrinio herojus, biologas, profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis – iš rusų kalbos jo pavardę verčiant, pasaulio transformacijos galią turintis magas – užsiima ne šuns pavertimu žmogumi (pastarasis juk yra serendipitas, t.y. netikėtas ir neplanuotas mokslinis atradimas, arba pašalinis efektas, tampantis atradimu), o žmogaus organizmo atjauninimu, kuris ir yra geroji naujiena pasauliui ir didžioji profesoriaus misija. Kaip pasakytų Spengleris, Faustiškojoje sieloje slypinčios begalinio pažinimo, matematinės begalybės, aibės, polifonijos muzikoje, o tapyboje – perspektyvinės tapybos idėjos dabar virsta svajone amžinai gyventi, kaip nors ekonomiškai išgyventi ir politiškai nežlugti.
Ar lieka viltis ir kažkokia alternatyva? Juk blogio pasaulis, nesvarbu, ar mes grįžtume prie klasikinės teologijos ir etikos teorijų, ar prie visiškai sekuliarios blogio interpretacijos, – tai tikrovė be simpatijos žmogui, be užuojautos, meilės ir draugystės. Houellebecqas vis dėlto mums palieka viltį. Lygiai kaip puiki yra jo įžvalga apie tai, kad tikras talentas yra visada neišvengiamai lydimas naivumo (gudrus ir manipuliatyvus žmogus retai būna talentingas), taip ir jo žodžiai apie meilę kaip geismo ir užuojautos mišinį tampa likvidžios modernybės žmogaus viltimi. Parafrazuodamas Houellebecqą pasakyčiau, jog meilė – tai geismo ir užuojautos lydinys nenumaldomai artėjančios senatvės ir mirties akivaizdoje.
Trumpa ir nelaiminga Danieliaus meilė Esterai, kaip ir jo nuoširdus prisirišimas prie Fokso – tai viltis. Jei bendrystės galių, visuomenės ir socialumo mirtis yra pasaulio pabaigos pradžia, o vienas kitą vartojantys, bet nenorintys matyti ir girdėti individai artina tarpusavio išsižudymą, ciklą įveikti gali tik pergalė, kad ir momentinė, prieš determinizmą. Pavyzdžiui, netikėta užuojauta. Pasitraukimas iš prognozuojamos ir nekintamos Danieliaus25 būsenos, kuriai naujuosius žmones pasmerkė Aukščiausioji Sesuo ir Septyni Išminčiai, tampa viltingu aktu. Marijos23 pasitraukimas kiek anksčiau taip pat tampa protestu ir iššūkiu. Kaip ir jos paliktas Platono „Puotos“ dialogas, kuriame Aristofanas išdėsto savo meilės koncepciją – šį rankose susitrinantį įrašą Danielius25 dar spėja perskaityti.
Nes, kaip pasakytų Michelis Houellebecqas, žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, plėtojasi, o po to nuvysta ir miršta. Bet juk viltis ir slypi tame, kad, kaip minėta, iš šito ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Žmonių santykių gyvybės ciklo ir tylios jų mirties įveikimas yra pati meilės ir draugystės esmė.
Sykiu ir viltis, kad „and death shall have no dominion“ – kad nebus mirties karalijos, kaip pasakytų Dylanas Thomas.
L. Donskio blogas. Antieuropietiško Internacionalo pradžia?
Pirmadienis, 2012-01-23 08:22 Be temos | 115 komentarų
Sausio 18 d. dar kartą turėjau progos išvysti ir išgirsti Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną. Po praėjusio jo vizito, kai Vengrija pirmininkavo Europos Tarybai, man liko gan slogus įspūdis – žinojau, kad Orbánas yra buvęs liberalas, aktyviai bendradarbiavęs su Europos liberalų, demokratų ir reformų partija (ELDR), vienijančia ne tik ES narių, bet ir kitų Europos šalių liberalus (įskantant Rusijos Jabloko), ir laikytas kylančia europinio liberalizmo žvaigžde. Lygiai kaip ir jo partija Fidesz buvo laikoma Europos liberalų sąjungininke ir neabejotinai liberalia politine partija.
Deja, nieko nėra liūdnesnio politikoje už degradavusį ir savo vertybes išdavusį liberalą. Kitų jėgų atstovai bent nedeklaruoja, kad laisvė, intymaus ir privataus gyvenimo neliečiamybė ir oraus, autonomiško individo gynimas nuo biurokratijos ir centralizuotos valstybės yra didieji jų prioritetai. O nuo laisvės ir žmogaus teisių pradėjęs, bet konservatyviu nacionalizmu baigęs ar į autoritarizmą pasukęs liberalas visada sukelia didesnį apgaulės ir nusivylimo jausmą.
Vieša paslaptis, kad nemaža dalis nūdienos Europos konservatyvių ir radikalių nacionalistų yra daugiau ar mažiau flirtavę su liberalizmu ar net įsteigę pirmąsias liberalų partijas Rytų ir Vidurio Europoje. Nieko stebėtino čia nėra – neįmanoma pabėgti nuo laisvės ir jos keliamų įtampų, neaiškumo ir nesaugumo prieš tai nepamėginus išsivaduoti iš viską „išaiškinančios“ teorijos ir jos įsūnytos ideologijos. Vėliau nepakėlus naujosios tikrovės sukelto neaiškumo ir nesaugumo puolama prie „stiprios“ teorijos – tik šįkart ideologinė transponacija nuveda į visiškai kitą kryptį. Puolama į kontraliberalizmą keikiant liberalizmą už visas su juo sutapatinto moderniojo projekto nuodėmes, įvardijamas iš tolimos dešinės (dažniausiai su krikščionybe flirtuojančio nacionalizmo) pozicijų.
Pirmą kartą išgirdau charizmatišką, teatrališką ir arogantišką demagogą, Europos Parlamento narių kritiką, skirtą jo kabinetui už skandalingą Vengrijos žiniasklaidos įstatymą atvirai įvardijusį kaip ataką prieš jo tautą ir Vengrijos pažeminimą. Net iš pirmo žvilgsnio darėsi akivaizdu, kad Vengrijos žiniasklaidos įstatymas buvo antipliuralistinis ir antidemokratinis – į visas spaudos, radijo ir televizijos tarybas susodinti vien Fidesz partijos nariai, bet kokie kitaip mąstantys išguiti, o už viešų asmenų šmeižtą – kitaip tariant, politikų kritiką – skirtos didžiulės baudos, gan efektyviai ir greitai šalyje atkūrusios valdžios baimę ir savicenzūrą.
Nieko naujo nebuvo ir sausio 18 d. Atvykęs susitikti su Europos Komisijos prezidentu José Manueliu Barroso ir dalimi sau artimesnių europarlamentarų Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas iškart pareiškė, jog didžiuojasi tuo, kad Vengrija pagaliau turi naują savo konstituciją, kad pagaliau atsikratyta 1949 m. stalinistinės konstitucijos (po šitos pastabos visiškai taikliai EP Žaliųjų lyderis Danielis Cohn-Bendit pastebėjo, jog nesuvokiama, kaip buvo galima į Europos Sąjungą priimti šalį, iki šiol nepakeitusią savo stalinistinės konstitucijos). Dar daugiau, Orbánas pasidžiaugė, kad vėl atvyko į EP, nes pats yra buvęs parlamentaras savo šalyje ir todėl tvirtai tikįs, kad parlamentas – tai demokratijos širdis ir pati esmė.
Žinoma, visa tai gerokai kontrastavo su tuo, ką Orbáno viešųjų ryšių specialistai ir patarėjai išplatino pačioje Vengrijoje. Ten buvo pareikšta, jog premjeras vyksta kovoti už savo šalies garbę ir atremti tarptautinių kairiųjų pajėgų gerai koordinuotos atakos prieš laisvą ir orią Vengriją. Žodžiu, jis nuvyko į žvėries irštvą, į priešo teritoriją – didvyriškai kovoti su pasauliniu kairiųjų sąmokslu prieš naująją ir laisvąją Vengriją.
Aš nieko nešaržuoju. EP liberalų ir demokratų aljanso ALDE viceprezidentas Alexanderis Grafas Lambsdorffas, žinomas Vokietijos liberalas ir, beje, dinastinis vokiečių politikas (žymaus vokiečių liberalo Otto Grafo Lambsdorffo sūnėnas) davė interviu vengrų žurnalistams, kurio metu stipriai ir nieko nevyniodamas į vatą sukritikavo savo buvusį kolegą ir seną pažįstamą Orbáną. Viskas baigėsi akibrokštu – paskutiniai vengrų žurnalisto žodžiai eteryje, po kurių nieko nebebuvo galima pakeisti, Lambsdorffą pristatė kaip tolimos ir kraštutinės kairės atstovą.
Štai taip. Lietuvoje tokio lygio ir etikos žurnalistika – vadinant daiktus tikrais vardais, melu, šmeižtu ir insinuacijomis – užsiima Respublika ir jos leidinių grupė (kartais ir Lietuvos rytas). Tokie dalykai lygiai taip pat begėdiškai vyksta ir Vengrijoje. Belieka tik įsivaizduoti, kokio masto isterija buvo organizuota Vengrijoje mėginant visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį nukreipti nuo masinių protestų Budapešto gatvėse ir buvusių antisovietinių vengrų disidentų balsų prieš Orbáno ir Fidesz įvykdytą konstitucinį šalies perversmą.
Ką gi padarė Orbánas ir Fidesz? Ogi štai ką. Turėdami milžinišką daugumą parlamente (du trečdalius), jie iš esmės pakeitė Vengrijos konstituciją. Tai buvo padaryta be jokių debatų su kitomis politinėmis partijomis ir visuomenės grupėmis. Fidesz ne tik susodino vien savo narius ir lojalistus į visas įmanomas strategines valstybės pozicijas, bet dar ir išvaikė ankstesnių kadencijų ir su kitomis administracijomis dirbusias profesionalų grupes – pavyzdžiui, masiškai į pensiją buvo išvaryti visi Fidesz neartimi teisininkai, nustačius naują jų amžiaus ribą (ne 70, kaip pirma, o 62 metus).
Beje, Vengrija nebėra Respublika – šitas žodis tiesiog dingo iš konstitucijos. Tad kyla ne tik pagrįstas klausimas dėl jos politinio valdymo formos, bet ir dėl Vengrijoje akivaizdžiai stiprėjančio iredentizmo ir neužmaskuoto noro perbraižyti Europos žemėlapį – „išvaduojant“ istorines Vengrijos žemes, sujungiant jas su tituline ir istorine tautos dalimi, nepripažįstant Trianono sutarties rezultatų ir paliekant atvirą klausimą apie vengrų tautos ir net Vengrijos teritorijos ribas. O tai anaiptol nebe juokai. Traktuojant Slovakijos ir Rumunijos (ypač Transilvanijos) vengrus kaip sudėtinę politinės vengrų tautos dalį, o ne kaip lojalias kitų valstybių ir jų politinių bendruomenių mažumas, galima apnuodyti visus Vengrijos santykius su kaimynais Vidurio Europoje – o tai, daugelio komentatorių manymu, jau senokai vyksta.
Mano kolega ALDE grupėje, švedų kilmės suomių liberalas Carlas Haglundas man neseniai mestelėjo, jog po pokalbio su kolegomis vengrais jam susidarė įspūdis, kad vadovaujantis jų logika, jis, švedų mažumos atstovas Suomijoje, turėtų žūtbūt gauti Švedijos pasą ir pilietybę. Jo manymu, tai nesąmonė, ir tiek. Taip, pagalvojau, bet tai nesąmonė jam, o ne jiems.
Buvę antisovietiniai vengrų disidentai jau kiek
anksčiau įspėjo Europą, kad Vengrijoje mūsų akyse dingsta demokratija.
Įsitvirtinus vienpartinei Fidesz
sistemai, teisinė sistema ir žiniasklaida infiltruota Fidesz narių ir partinių lojalistų. Kaip minėta, įstatymų skirtos
baudos žurnalistams už politikų šmeižtą, t.y. už jų viešą kritiką, o visi
nepriklausomi juristai išvaryti į pensiją nustačius naują amžiaus ribą. Tokie
asmenys kaip pasaulinio garso vengrų rašytojas ir žmogaus teisių gynėjas György
Konrádas jau įspėjo mus, kad Vengrijoje įsitvirtina primityvi demokratijos
samprata, kurios vienintelis pamatas ir legitimumas yra mechaniška dauguma ir
ja naudojantis vykstantis bet kokios kitokios nuomonės slopinimas ir
manipuliavimas teise.
Sykiu tai buvo daugkartinis vengrų demokratų ir
žmogaus teisių gynėjų įspėjimas Vakarams, JAV ir Europos Sąjungai, kad
Vengrijoje jau neveikia liberali demokratija – taip, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama
Vakaruose. Valdžių padalijimo sistema nebeveikia, NVO paverstos paprasčiausiomis
valdžios lojalistėmis, kritinė mintis užgniaužta. Ir tai ne koks šmeižtas,
pramanai, gandai ar prasto lygio ir nepatikrinta informacija, o rimtos sociologinės
ir politologinės analizės, pateiktos tokiuose leidiniuose kaip The New York Review of Books.
Todėl man, prisipažinsiu, šiurpiai skamba
entuziazmas dėl Vengrijos konstitucijos ir Orbáno politikos, kuriuo Lietuvoje
trykšta daugelis konservatyvių politikų. Kai kurių radikalių nacionalistų
minties šedevrai manęs jau seniai nebestebina, bet kada apie Fidesz politiką, kurią nukrypusia nuo ES
teisės ir žmogaus teisių laiko ne tik Europos Komisija, Europos Taryba ir
Europos Parlamento narių dauguma, bet ir tokios organizacijos kaip Freedom
House (beje, itin palanki Rytų ir Vidurio Europai, ypač kai jai vadovauti stojo
buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Davidas J. Krameris, kurio
niekaip neįtarsi antivengriškomis pažiūromis), Amnesty International ir Human
Rights Watch, kaip apie vengrų tautos laisvės triumfą pradeda kalbėti ne
naivuoliai ar mėgėjai, o patyrę ir profesionalūs mūsų politikai, pradedu
galvoti, kad arba jie neinformuoti, arba aš nepažįstu savo šalies.
Jei jie Europos Sąjungą lygina su Sovietų
Sąjunga, galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų niekas nevertė stoti į ES, iš jos
galima išstoti ir dabar. Kitas klausimas, kiek po to egzistuotų demokratinė
Lietuva. Bijau, kad neilgai. Labiau net tikėtina, kad ji liktų nepriklausoma –
bent jau kurį laiką. Bet nereikia turtingos politinės vaizduotės, kad nujaustum
mūsų ir taip jau menkos demokratijos likimą, politinį regresą, izoliaciją ir
galutinį jaunų, išsilavinusių žmonių nusivylimą bei nenorą joje gyventi.
Europos Parlamente iškart po Orbáno kalbos ir kai
kurių frakcijų lyderių pasisakymų iškart kilo furoras. Europos Liaudies Partija
– didžiausia ir įtakingiausia EP frakcija – atvirai teisina ir gina Orbáną dėl
savo tiesioginių ir artimų ryšių su Fidesz,
kuris yra šitos politinės šeimos narys. Galima dar buvo suprasti (nors tai
tikrai nebuvo Europos Sąjungos kūrėjų krikščionių demokratų aukštoji akimirka)
jų norą ginti susikompromitavusį ir moralinį bankrotą bei fiasko patyrusį
buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconį – net ir po visų žiniasklaidos
deformacijų ir neproporcingos Italijos premjero įtakos jai vis dėlto nuomonių pliuralizmas
ir minties laisvė Italijoje išliko. Bet teisinti Viktorą Orbáną, apie kurio
valdymo metodų keliamus pavojus Vengrijos demokratijai jau atvirai prabilo net JAV
valstybės sekretorė Hillary Clinton (o ji tikrai negali lengvai ir neatsakingai
švaistytis tokiais pareiškimais), darosi gėdinga net ir savai frakcijai.
Kodėl mūsų konservatoriai ir nacionalistai puolė
liaupsinti Orbáną ir laidyti insinuacijas apie sovietinius Europos Sąjungos
metodus ir politinius tikslus? Todėl, kad toks tokį sutiko ir atpažino. Jei
mūsų Tėvynės Sąjunga turėtų du trečdalius daugumos Seime, ji darytų tą patį ką Fidesz. Iki šiol vijau šalin tokią
mintį. Deja, dabar turiu pripažinti, kad šitas solidarumo su Orbánu jausmas
kyla iš akis badančio politinės ir mentalinės giminystės ryšio. Psichologinį
terminą pavartojus, tai tiesiog projekcija. Beje, labai gali būti, kad niekuo
ne geriau už Tėvynės Sąjungą analogiškoje situacijoje atrodytų ir mūsų
socialdemokratai, turėdami daugumos buldozerį ir paleisdami jį į darbą. Tik
kitaip ir kitais klausimais. Gerokai praktiškesniais.
Drįstu šitą teigti anaiptol ne vien todėl, kad
mūsų konservatoriai mielai pažeistų sekuliarinės valstybės neutralumą religijos
ir Bažnyčios atžvilgiu, kaip šitą jau ir padarė Fidesz savo naujojoje konstitucijoje. Tik apie 20 procentų vengrų
save aktyviai sieja su Katalikų Bažnyčia, todėl kyla net ir iš sveiko proto
pozicijų visiškai pagrįstas klausimas, ar konstitucija yra skirta elitui
patinkančiam visuomenės nuošimčiui, ar vis dėlto visai visuomenei ir politinei
tautai – su kitatikiais, mažumomis, agnostikais, kitų denominacijų
tikinčiaisiais ir t.t. Mūsų konservatoriai mielai iškeltų vieną religiją virš
kitų, o į tikros tautos sąrašus įrašytų tik savo elektoratą.
Deja, tai iš esmės ta pati politinė kultūra, kurios
nuokrypiai yra nežymūs. Ne veltui Adamas Michnikas yra įspėjęs, kad buvusiose
sovietinio bloko šalyse formuojasi politinė kultūra, kurią būtų galima nusakyti
kaip antikomunistinį autoritarizmą. Tad ir dabar reakcijas į Orbáno pasmerkimą
EP būtų galima nusakyti tokia Karlo Marxo garsiojo šūkio variacija: „Visų šalių
autoritarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo liberalus ir
kairiuosius!“ Kažkas panašaus į antieuropietiško Internacionalo gimimą. Todėl Viktoras
Orbánas ir Fidesz vykdoma politika
yra ne vien Vengrijos fenomenas ir problema. Jie tiesiog ten labiausiai
apsinuogino, ir tiek.
Palieku patiems kolegoms nuspręsti, kokią žinią
jie siunčia Lietuvai ir Europai skatindami euroskepticizmą tada, kada mes patys
vis dar nenumaldomai gravituojame link Rusijos – ne tik savo energetine ir
ekonomine politika, FSB filialu baigusiu virsti VSD, nuolat fabrikuojančiu
Rusijos ir Lietuvos priešus iš savo piliečių, bet ir informacijos politika bei
viešąja erdve. Mūsų retorika ir jau atviras nusigręžimas nuo ES pamatinių
vertybių – pati geriausia dovana Kremliui ir jo šeimininkui.
Nenoriu pulti įrodinėti, kad Fidesz yra kokie fašistai. Gerokai didesnis pavojus Vengrijai gali
bet kada ateiti iš vienos iš pačių stipriausių ir geriausiai organizuotų neonacistinių
partijų ES Jobbik, tad gali būti, kad
Orbánas turės šansą gelbėti savo šalį nuo daug didesnių iššūkių ir pavojų jai,
nei jo partijos „demokratūra“ – tikra demokratijos karikatūra tapusi daugumos
tironija, besiremianti pačia primityviausia demokratijos samprata „50 + 1“. Jų
pavojus yra toks pat, kaip ir daugelio mūsų politikų, kuriems iki šiol atrodo,
kad pergalė rinkimuose ir dauguma yra demokratijos esmė.
Ne, ponios ir ponai. Jei viskas būtų taip
paprasta, pasaulyje išvis nebūtų antidemokratinės politikos ir autoritarinių
režimų, nes ir jie paremti daugumos mechanika (kitas klausimas, kaip toji
dauguma suformuojama). Ne veltui Ralfas Dahrendorfas vienos savo paskaitos JAV
metu priminė auditorijai, kad demokratinėje politikoje nieko nėra elementaraus
ir paprasto. Jei ji būtų paprasta ir aiški, mums nereikėtų kurti konflikto tam,
kad mes sužinotume tikrąsias pozicijas ir dispozicijas, be kurių nėra atviros
ir civilizuotos politikos.
Demokratija – tai ne daugumos tironija, ne
buldozeris, kuriuo teisėtai galima pervažiuoti per kitaip manančius ir
turinčius kitokią nuomonę, o vienos kitas sulaikančios jėgos, neleidžiančios
kam nors pernelyg įsivyrauti. Nes nestabdoma, nekvestionuojama, nekonkuruojanti,
nekontroliuojama ir nekritikuojama valdžia gadina visus be išimties.
Išmintingasis Lordas Actonas suprato, kad valdžia neišvengiamai gadina, o
absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Todėl tikras demokratas pats nenorėtų
įsivyrauti ir nuslopinti kitas jėgas, nes suvoktų, jog kitą kartą pats likęs
mažumoje užsikirstų ateities produktyvaus dialogo su kitomis jėgomis galimybę.
Todėl demokratija yra anaiptol ne vien tik parlamentas,
kaip mano Viktoras Orbánas. Tai ir pilietinė visuomenė, ir ne fiktyvių, o
aktyvių NVO tinklas, ir politinių debatų laukas, ir viešoji erdvė, ir kritiška,
niekam netarnaujanti žiniasklaida, ir politinių šeimininkų neieškantys
inteligentai bei kritikai. Leisiu sau pabūti visiškai atviras ir prisipažinsiu,
jog svajoju, kad politinė fortūna kaip nors apsaugotų Lietuvą nuo bet kokios mūsų
partijos ar politinės jėgos dviejų trečdalių daugumos Seime. Nes tai dar labiau
susilpnintų ir taip trapią bei nebrandžią mūsų demokratiją.
O baigti šiuos samprotavimus noriu prisipažindamas,
kad man absoliučiai svetima mintis, jog maniškiai pagal apibrėžimą visada yra
teisūs ir jog kitokia nuomonė reiškia blogio jėgų suokalbį prieš juos. Nesu kairuolis,
lygiai kaip, laimei, nesu linkęs į tolimą dešinę. Esu liberalas – kultūrinis
liberalas, tikintis disento, nesutikimo ir pliuralizmo galia, ginantis individą
nuo bet kokio sukirpimo technokratinio elito, lygiai kaip ir nuo skverbtis į
žmogaus sielą pasišovusios bei kištis į jo privatų gyvenimą sau leidžiančios
valstybės, nurodančios, kaip sakė Vytautas Kavolis, ką žmogus turi ir ko neturi
surasti savo sieloje. Bet sykiu man svetima mintis, kad mano grupė, liberalai –
tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente – niekada neklysta.
Mane neretai liūdina Lietuvos liberalų
abejingumas žmogaus teisių problematikai ir laisvės įtvirtinimui
intelektualiniame gyvenime, visas jėgas eikvojant technokratiniams projektams,
kurie mūsų kasdien kintančiame pasaulyje tampa senamadiški ir atgyvenę vos
gimę. Nors, jų garbei, turiu pasakyti, kad jie nepuola aiškinti laisvam žmogui,
ar jo šeima yra tikra šeima ir ar jo ryšys su kitu žmogumi yra autentiškas. Laimei,
liberalų tarpe atsiranda tokių žmonių kaip Dainius Pūras, kuris nebijo kalbėti
nepopuliarių dalykų – už tokią nepatogią ir nemalonią tiesą mandatas
nelaimimas, bet be tokių politikų išsigimtų politika.
Kita vertus, mane neretai nuvilia ryški EP kolegų
liberalų kovingumo persvara prieš analizę, dažnas ir moraliai trivialus, seklus
Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos užsipuldinėjimas, lygiai kaip
selektyvus žmogaus teisių gynimas išlaikant didžiulę atsają nuo tų, kurie engiami
ne mažiau nei jų skriaudžiami favoritai arba patekusieji į jų dėmesio lauką,
bet kurie nejaudina todėl, kad yra kitokie ir ideologiškai neartimi. Tokius
kolegas aš vadinu žmogaus teisių davatkomis arba žmogaus teisių komjaunimu ir
griežtai skiriu nuo tų, kurie aukoja tam savo gyvenimą ir karjerą (o neretai ir
gyvybę, kaip didieji rusų disidentai).
Bet po to, kai liberalai – tokie kaip mano kolegos Guy Verhofstadtas ir Louis Michelis – ryžtingai pasmerkė Orbáno vykdomą politiką, pajutau, kad be jokio negero jausmo galiu pakartoti, jog esu liberalas. Ir sykiu su nerimu prisiminti, kad Europos Tarybai pirmininkaujančios Danijos premjerė, buvusi EP narė Helle Thorning–Schmidt savo kalboje Strasbūre minėjo Václavą Havelą – didįjį europietį, demokratą, tapusį epocha ir garbingai pakėlusį visus moralinius valdžios ir politikos išmėginimus.
Su nerimu todėl, kad šiandien Lietuvoje ir Europoje netrūksta politikų, kurie gręžiasi ne į Václavo Havelo, o į Vladimiro Mečiaro ir Viktoro Orbáno Europą.
Kartą man teko tapti stulbinančio dialogo tarp džiazo muzikanto ir publikos liudininku. Tai įvyko 2006 m. spalio 22 d. Kuboje gimusio JAV džiazo trimitininko virtuozo Arturo Sandovalio koncerte Kaunas Jazz festivalio metu. Daug ką atvėręs dialogas įvyko po kelių muzikinių kompozicijų, po kurių nebeliko abejonių, kad mes girdime vieną iš didžiausių mūsų laikų trimitininkų, tokią pačią džiazo trimito legendą kaip Sandovalio kūrybos didysis partneris Dizzy Gillespie.
Staiga Sandovalis padarė pauzę ir kreipėsi į publiką: „Kas iš jūsų žinote neseniai mirusį trimito meistrą Timofejų Dokšicerį, kuris gyveno Vilniuje?“ Gal keli vieniši balsai sureagavo į jo klausimą, bet didžioji publikos dalis tylėjo, nors ką tik riaumojo iš susižavėjimo ir atsistojusi plojo džiazo virtuozui ir žmogui-orkestrui (Sandovalis nuostabiai improvizavo ne tik trimitu, bet ir balsu, sykiu vos ne čia pat, scenoje, mokydamas svingo ir improvizacijos jaunus savo grupės muzikantus). Buvo akivaizdu, kad klausimas apstulbino publiką. Juk žmonės susirinko išgirsti pasaulinio garso muzikantą, o ne klausytis istorijų apie niekam negirdėtus ir neįdomius vietos personažus.
„Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas“ – tarė Sandovalis. „Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“ – linktelėjo jai Sandovalis. Tą akimirką publika man pasirodė sujaudinta šio epizodo, bet netrukus vėl buvo visiškai užvaldyta Sandovalio magiškų ritmų ir garsų.
Kas buvo Timofejus Dokšiceris (1921–2005)? Kodėl Sandovalis nusprendė pertraukti savo koncertą tam, kad pagerbtų muzikantą, kurio pavardė man pačiam buvo galvosūkis, kol nesuvokiau, apie ką kalbama? Savo didžiulei nuostabai susivokiau, kad tai Ukrainoje gimęs pasaulinio garso trimito meistras, kurio su niekuo nesupainiojamas trimito garsas žavėjo mane dar tada, kada aš prieš daugelį metų mokiausi muzikos ir studijavau klasikinę muziką per muzikos istorijos pamokas. Juk vienas iš stebuklų tada buvo solo trimito garsas iš Piotro Čaikovskio baleto Gulbių ežeras garsiojo „Neapolietiško šokio“. Kitas unikalios meistrystės perlas buvo „Kamanės skrydis“ iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos Pasaką apie carą Saltaną. Trimitininkas, kurio įrašai buvo neatsiejami nuo mano anksti gimusios meilės klasikinei muzikai, ir buvo Timofejus Dokšiceris, kuriam 2011 m. gruodžio 13 d. būtų sukakę 90 metų.
Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, praleido daug metų ir mirė Vilniuje. Man prireikė Kuboje gimusio amerikiečio pamokos apie jautrumą vietos atminčiai ir istorijai, kad aš susimąstyčiau apie atminties paradoksą.
Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda? Ar ji yra tik kognityvinis procesas ir kultūros kodų sistema, susiejanti mus su kitais ir bendra praeitimi? Ar ji yra kažkas daugiau – gal jautrumas tam, kas tampa mūsų kalba, kasdienybe, patirtimi ir gyvenimo epizodais, kuriuos mes laikome savaime suprantamais? O gal mes prarastume atmintį, jei mus suptų tik į mus panašūs žmonės, kurie mums netaptų iššūkiu ir būtinybe giliau suvokti save ir savo praeitį bei viską, kas tapo mumis – tuos mus formavusius vaizdus, garsus, pojūčius ir žodžius, kurie yra mūsų tylioji, neįvardytoji, intymiausioji tapatybė?
Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai,
ji ateina iš kitur? Ar mes tampame jautresni savo aplinkai nei kiti vien todėl,
kad fiziškai gyvename čia? Bet juk Europos istorija pilna pavyzdžių, kaip vienų
šalių menininkai ir menotyrininkai atrasdavo kitos šalies genijus – Claude’as
Monet XIX a. atranda Fransą Halsą ir jo mokyklą Harleme; Théophile’is Thoré – Janą Vermeerį; Édouard’as Manet didžiausiu visų laikų genijumi ir tapytojų
tapytoju laikė ispanų baroko genijų Diego Velázquezą (anot jo, c’est le peintre des peintres); Vincentas van
Goghas Rembrandtą laikė savo mokytoju ir įkvėpėju. Sąrašas ilgas – Williamą Shakespeare’ą
į literatūros genijų gretas įrašė tikrai ne anglai, o vokiečiai Johannas
Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas Schilleris.
Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.
Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.
Ko mums skaudžiai reikia nuolatinės ir viską traiškančios kaitos laikais yra saldus melas sau, miela saviapgaulė apie šviesią, išgrynintame teoriniame ir istoriniame modelyje sutelpančią praeitį – mūsų apsauginį šarvą ir tikėjimo ateitimi versmę. Visa tai būtų žmogiška, suprantama ir nekeltų jokių problemų, jei mums realioje politikoje ir itin praktiniais tikslais nereikėtų politinio-istorinio pasakojimo, kuris pateisintų mūsų dabartinius politinius veiksmus ir moralinius pasirinkimus. O kartais šis naratyvas reikalingas viso labo tik kaip mūsų nūdienos užsienio politikos aspektas arba kodas informacijos bei viešosios komunikacijos sistemoje.
Mūsų keistame amžiuje – nuolatinio savęs atradimo ir apsinuoginimo amžiuje – mums tiesiog nuolatos reikia motyvacijos ir legitimuojančio diskurso, kurį palaiko sensacijos, modernioji didingos praeities išradinėjimo sistema ir sykiu įvairios istorijos, kurios įsteigia ir legitimuoja mus pasaulyje siųsdamos jam žinią apie tai, kokie mes saviti ir unikalūs. Todėl atminties paradoksas ir yra tas, kad kitiems mūsų dažniausiai reikia kaip tikrovės ir istorijos dalies, o ne kaip įsivaizduotos bendruomenės, vienijamos kolektyvinio jautrumo ir sentimento.
Tad atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, ateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis yra ne fantazija, o faktas. Nes daugeliu požiūrių mes esame ne atminties, o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė. Mūsų prasmės pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį numarinančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir praeitį, užuot save įsteigus kaip tobulą auką arba naują politinę sensaciją. Bet, deja, mūsų atmintis primena paminklus sau statančios tragiškos vaizduotės žaismą, o ne saitus, kurie susieja ir sutelkia sau kritišką savastį ir atvirą tapatybę.
Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena mūsų silpnumą ir ydas. Vargu ar atsitiktinis yra tylos ir ignoravimo kerštas Ričardui Gaveliui, kuris yra tiesiog sąmoningai ištrintas iš mūsų viešosios ir oficialiosios atminties, nors visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo.
Todėl neverta stebėtis, kad atminties ir jautrumo mūsų dabarčiai bei praeičiai mums kartais tenka mokytis iš Kuboje gimusio JAV trimitininko, atvykstančio į Lietuvą priminti apie didį, nors ir stipriai primirštą pas mus trimitininką – Ukrainoje gimusį rusakalbį Vilniaus genijų, neužmirštamą „Neapolietiško šokio“ solistą.
L. Donskio blogas. Europos saulėlydis ir moralinės panikos industrija
Antradienis, 2011-12-27 09:59 Be temos | 56 komentarų
ES išgyvena likimo krizę, kuria mums vis dar sunku patikėti. Europa paprastai žlugdavo per marus ir karus, bet šį kartą jos likimą banaliai ir iki absurdo proziškai lemia ne istorinės figūros, savo laikotarpio dvasią įkūnijantys politikai, politinio teatro ir retorikos meistrai, diplomatai ar generolai, o tylūs, ne rinkti, o pasirinkti – dėl savo tiesiog tobulo panašumo į visus kitus eilinius mirtinguosius – biurokratai ir politikos bei rinkos technokratai. Tai Maxo Weberio plunksnos vertas siužetas – jo aprašytas racionalios modernybės Geležinis Narvas ir jame vykstantis techninis ginčas. Klausimas lieka tik vienas: kaip nesukelti panikos rinkoje, kaip nusiųsti teisingus signalus investuotojams ir biržoms.
Mes vis dar manome, kad Europa žlugs ir užges taip, kaip šitą aprašė Oswaldas Spengleris – per tylų kultūros užgesimą, pasaulinius karus, socializmą, naująjį cezarizmą, brutalios jėgos kultą ir naujo tipo karus, kylančius ne dėl tikėjimo, o iš egzistencinės tuštumos ir beprasmybės pojūčio. O ji kol kas gęsta niekam tuo netikint – viską lemia ne istorinės ir didingos figūros, o banalūs ir lengvai prognozuojami personažai. Ne monarchai, popiežiai, generolai, filosofai, poetai, revoliucionieriai, o bankininkai, finansininkai, investuotojai, rinkos svyravimų diagnozavimo, sąmoningai sukeliamo jų nestabilumo ir iš jo tiesiogiai išplaukiančio globalinio nesaugumo genijai, globalias krizes savo sėkme pavertę nejautrūs rinkos ir politikos technokratai.
Blogis mūsų dienomis dažniausiai tapatinamas su imigrantais ir musulmonais, dar kartais su kairiaisiais intelektualais ir politikais (pastarieji savo ruožtu blogį sieja su visomis konservatyviomis ir liberaliomis idėjomis, bet visus pranoksta tie, kuriems pavyksta visą pasaulio blogį sutelkti ir įkurdinti modernybės projekte bei su juo tapatinamame liberalizme), laukiame laisvės nekenčiančių fanatikų ir barbarų už vartų, naujų šaltųjų ir karštųjų karų, „blogio ašies“ valstybių raketų atakų, o tuo tarpu mus tyliai ir sėkmingai naikina mūsų technokratija, nepastebima niekieno nepasigendamos demokratijos mirtis, greiti kabinetiniai sprendimai ir racionaliai nebepaaiškinama ekonomika, kuriai jau subordinuotos visos politikos ir valstybės formos.
Valstybė tyliai aptarnauja globalinį kapitalą ir atlieka apsaugos firmos funkcijas simuliuojant domėjimąsi viešąją moralybe, žmogaus kūnu, privatumu ir atmintimi – vertingomis prekėmis kartą per penketą metų įvykstančių politinės mugės, t.y. rinkimų, metu. Visiškai banali, tyli, neįtikinanti, kabinetinė mirtis – holivudinės vaizduotės ir estetikos išugdytiems žmonėms neįmanoma patikėti, kad jų akyse gęsta epocha ir jos viltys. O kodėl nėra gausmo ir skausmo? Nes ekonomika ir yra ta pati jėgos ir dominavimo logika, tik iš frontų pervesta į rinką. Žinoma, geriau rinktis taikias galios formas, bet…
Kaip Europos žlugimo pranašystės tampa anekdotais ir konvencine išmintimi? Oswaldo Spenglerio (1880-1936) atvejis yra itin iškalbingas. Nenuostabu, kad pastaruoju metu šį tarpukario vokiečių istorijos ir kultūros filosofą įniko cituoti ir minėti daugelis komentatorių. Bet reikalas tas, kad Karlo Marxo žodžiai apie tai, kad istorija kartojasi dukart – vieną kartą kaip tragedija, kitą kartą kaip farsas, – Spenglerio ir jo besaikio ar net beprasmio minėjimo visiškai netinkamame kontekste atveju itin tinka. Jei mes Spenglerį interpretuosime tik kaip savojo laikotarpio Kasandrą, liksime mažai ką supratę apie jį ir jo įžvalgas, nes panašių mąstytojų tuo metu buvo gerokai daugiau. Tik anaiptol ne visi buvo išgirsti ir tapo tokiais žinomais.
Kai kurie iš jų buvo reakcingi ir net pavojingi mąstytojai – pavyzdžiui, lenkų istorikas Feliksas Konezcny, panašiai kaip Arnoldas J. Toynbee (o dar vėliau ir Samuelis P. Huntingtonas), krikščionybę pavertęs riboženkliu tarp Šviesos ir Tamsos. Ne veltui Spenglerį aštriai kritikavęs, bet jo paveiktas Pitirimas A. Sorokinas visus šiuos istorijos ir kultūros morfologus, tikėjusius organinio kultūros augimo ir mirties teorija, vadino totalitarinės sociologijos pavyzdžiais. Kiti kultūros morfologai buvo gerokai mažiau žinomi savo politinėmis įžvalgomis ar implikacijomis, bet veikiau reiškėsi kaip poetiški kultūros ir Europos sielos krizės interpretatoriai – tokie kaip genialus austrų mąstytojas Egonas Friedellis ir rumunų kultūros filosofas Lucianas Blaga.
Spenglerio siužetas buvo šekspyriška tragedija. Galima iki užkimimo ginčytis, ar Williamas Shakespeare’as egzistavo ir ar jis iš tikrųjų pranoko savo didžiuosius Elžbietos epochos amžininkus Christopherį Marlowe ar Beną Johnsoną, bet keletas Hamleto ir Makbeto pasažų visą šitą diskusiją paverčia ne tik nereikalinga, bet ir beprasme. Jo tragedijos ir didieji siužetai egzistuoja, o visa kita tėra empirinės detalės. Taip ir Spengleris – jis vis dėlto priklauso šekspyriškos tragedijos, o ne farso pasauliui. Farsu tampa jo teorijos atšvaitai ir aidai nūdienos politikų ir žurnalistų retorikoje, klišėse ir moralinės panikos industrijoje. Špengleriškai niūrus, grėslus „kultūrfilosofinis“ vokiečių politiko bei finansininko Thilo Sarrazino įspėjimas sparčiai nykstantiems ir žlungantiems (tik neįtikėtinai iki šiol Europos Sąjungoje vis dar dominuojantiems ir net ją gelbėjantiems) vokiečiams, siunčiamas it laumių ištarmė Makbetui apie jo nepermaldaujamą likimą, yra kone tobulas tokio farso pavyzdys.
Kontroversijos dėl Spenglerio teorijos reakcingumo, pavojingų politinių implikacijų ar net artimumo nacizmui (šitą spėlionę vis dėlto išsklaido faktas, kad Spengleris pateko į nacių nemalonę, buvo jų nemėgstamas, o juos pačius laikė primityvais ir savojo laikotarpio karikatūromis – beje, tuo jis gerokai skyrėsi nuo šiandien Europoje populiaraus pronacinio teisės ir politikos teoretiko Carlo Schmitto, atgimstančio dėl aštraus stiprių teorijų poreikio) mažai ką įrodo Europos saulėlydžio teorijos kontekste. Mat mums šiandien vis labiau reikia ne XIX a. intelektualinio repertuaro – skepticizmo, abejonės ir liberalaus reliatyvizmo, o XX a. pradžios ir vidurio tipo stiprių ir totalinių teorijų – tokių, kurios primeta savąjį sąvokų tinklą taip, kad iš jo neišsipainiosi, bet užtat daug ką paaiškina. Į tokią teoriją patekus, iš jos nebepasitraukiama – kaip iš marksizmo. Sugrįžti arba pereiti į kitokio mąstymo lauką labai sunku, jei nori gauti atsakymus į visus tave jaudinančius klausimus ir pasikliauji totaline ir stipria, t.y. savo sąvokų tinklą tiesiog genialiai primetančia ir teorinį mąstymą užvaldančia, teorija.
Pripažinkime, kad šiandien Spenglerio niūrios pranašystės gauna savo papildomų šansų ne dėl kultūros filosofijos populiarumo (ji tarpukario Europoje buvo gerokai populiaresnė nei dabar), o dėl valios viešpatauti, nyčiško Wille-zur-Macht principo ir technologinės visuomenės įsigalėjimo vizijų. Spenglerio studija Prūsiškumas ir socializmas (Preussentum und Sozialismus) tapo ne tiek totalitarizmo pranašyste, kiek veikiau šalta jo eros konstatacija. Rimbo, cezarizmo, brutalios jėgos ir militarizmo kultas politikoje jam leido daryti logišką prielaidą apie politikos ir jėgos atsiskyrimą nuo kažkokio aukštesnio vienijančio ir kontroliuojančio principo – nebūtinai tikėjimo, bet gal bent jau istorijos pojūčio ir praeities bei kanono išsaugojimo idėjos.
Šiandien kai mažai ką beįtikina gilią krizę patiriančios liberalios idėjos ir teorijos, o jas XIX a. triuškinančiai įveikęs ir nukonkuravęs marksizmas yra patyręs moralinį krachą (ne kaip kuo racionaliausių ir neretai vertingų idėjų bei teorinių įžvalgų korpusas, o būtent kaip totalinė, stipri ir visą tikrovę paaiškinti bei pakeisti/kontroliuoti užsimojusi teorija), stiprios teorijos sugrįžta ir tampa vėl aktualios. Šiandien statistiniam Spenglerio skaitytojui svarbesnė būtų ne Vakarų kultūros, arba Faustiškosios sielos, begalybės idėja ir jos morfologinė interpretacija, o jo mintis, kad ne taika, o karas yra natūralus žmonijos poreikis ir neišvengiamas reiškinys. Jei jūs nekariausite, kariaus kiti – tai jo niūrus pareiškimas kritikams, maniusiems, kad Spenglerio militarizmas sunkiai pateisinamas ir gerokai perdėtas.
Bet tai detalė, nes gerokai nemalonesnė tiesa yra ta, kad Spengleris pačiu netikėčiausiu būdu tapo rutinizuotas, subanalintas, suvulgarintas, net sukomercintas ir paverstas konvencinės išminties dalimi. „Europa žlunga“ ir „barbarai prie vartų“ – tai ne kas kita, o Spenglerio istorinio pesimizmo pavertimas kažkuo, kas atkeliauja iš politinio anekdoto srities. Apie gęstančią ir žlungančią Europą šiandien pakylėtai ir su džiaugsmu kalba visų pirma tie, kurie nėra net priartėję prie didžiosios Europos tradicijos ir apskritai mažai ką bendra turi su klasikiniu kanonu ir ankstyvąja modernybe. Europa šitiems žmonėms yra ne Dante, Masaccio, Rembrandtas ir Bachas, o vaizduotės teritorija, kurią reikia žūtbūt apsaugoti nuo imigrantų (žinoma, ne nuo jų kaip darbo jėgos, suprantama, o nuo jų pasirodymo miesto gatvėse, fizinio buvimo ir tiesiog egzistavimo fakto).
Smulkiaburžuazinis kultūrinis mažaraštis, prieš Antrąjį pasaulinį karą keikęs pasaulio žydiją, o dabar keikiantis ne tik ją, bet kartu dar ir romus, turkus, kurdus, marokiečius ir apskritai visus musulmonus, yra pats garsiausias dabartinis Spenglerio kultūrinio pesimizmo aidas mūsų masinėje visuomenėje ir kultūroje, kurias jis pats akivaizdžiai niekino – tai gluminanti istorijos ironija, ypač žinant uždaro matematikos mokytojo, nuostabiu poetišku stiliumi parašiusio sensacingą veikalą, tuo metu atmestą akademikų (ypač Maxo Weberio, kuris pavadino Spenglerį pačia nuostabiausia mūsų laikų vidutinybe), bet entuziastingai priimtą menininkų, žurnalistų ir politikų, prieštaringas politines pažiūras ir idėjas, kurios vis dėlto buvo veikiau konservatyvios, o ne fašistinės ir rasistinės.
Po Pirmojo pasaulinio karo Spenglerį godžiai skaitė ir juo žavėjosi Johanno Wolfgango von Goethe’s, Thomo Manno, vėliau – Hermanno Hesse’s literatūros, t.y. Bildungsroman, skaitytojai. Šiandien Spenglerio tezes, išpeštas iš gan rafinuoto jo teorijos konteksto, kaip papūgos kartoja su musulmonais, romais, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos imigrantais visą pasaulio blogį tapatinantys Geerto Wilderso ir Jeano-Marie Le Peno (o netrukus – jo dukrelės Marine’os Le Pen) rinkėjai. Tai istorijos ironija ir liūdnas špengleriškas Schicksal, jo nepermaldaujamas likimas, kad špenglerizmas – ši fatalistinė savojo likimo meilės ir nesipriešinimo jam filosofija, amor fati atsaja ir istorinis pesimizmas – tapo rasistų ir ksenofobų marksizmu, arba tiesiog neapykantos socializmu, tik veikiančiu ne klasės, o rasės ir kilmės pagrindu.
Šiandien Spenglerio, kaip tuo metu atrodė, kone sukrečiančios įžvalgos tapo banalybe ir save aptarnaujančiu bei eksploatuojančiu diskursu – juk dažniausiai kalbama apie neįrodomus dalykus, kurie iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo kitų moralinės panikos formų ir sensacionalistinių spėlionių, įskaitant ir sąmokslo teorijas. Stipriausia Spenglerio teorijos dalis yra būtent ne teorijos naujumas ar rišlumas, o jo įžvalgos apie dabartį, nes originalios teorijos konstravimo sferoje jis nieko nauja nepasakė – po G. W. F. Hegelio istorijos filosofijos, Friedricho Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėjos, morfologinės kultūros teorijos pėdsakų rusų istoriko panslavisto Nikolajaus Danilevskio ir jam didelę įtaką padariusio vokiečių istoriko Heinricho Rückerto darbuose išsakytų idėjų.
Spengleris nebuvo vienintelis, po Pirmojo pasaulinio karo aprašęs Europos žlugimą. Jo opus magnum, dviejų tomų veikalas iš istorijos ir kultūros filosofijos Vakarų [Europos] saulėlydis (Der Untergang des Abendlandes, pirmasis tomas – 1918 m., antrasis – 1922 m.) itin greitai susilaukė pripažinimo. Jo amžininkas, išsakęs kultūros savaiminės, savipakankamos ir racionaliai nepaaiškinamos sklaidos idėją ir sukūręs kultūros organinio augimo teoriją, buvo Afrikos tyrinėtojas Leo Frobenius, tikėjęs, kad kiekviena kultūra turi paslaptingą substanciją ar sielą, iš kurios sklinda jos unikalios formos – tą mistinę kultūros sielą Frobenius vadino paideuma.
Iki Antrojo pasaulinio karo panašią kultūros organinio augimo teoriją ir morfologinę istorijos interpretaciją sukūrė minėtasis genialus austrų žurnalistas, kabareto aktorius, istorikas ir filosofas Egonas Friedellis. Kaip ir kiti Austrijos, Vokietijos ir visos Europos žydai, jis negalėjo pakeisti ir pergudrauti savo likimo. Europos užgesimo, kurį Friedellis pavadino Europos sielos krize, nuojauta tebuvo jo asmeninės tragedijos preliudija – naciams atėjus jo suimti, Egonas Friedellis nusižudė iššokdamas pro langą.
Ką gi skelbė Spengleris? Visų pirma jis pakartojo gan seną vokiečių kultūrfilosofinę teoriją apie kultūros ir civilizacijos esminį skirtumą – tai, kas Immanuelio Kanto buvo atskirta dar 1784 m. jo politiniame traktate Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu. Kantas tikėjo, kad mes esame civilizuoti manierų ir mandagumo požiūriu, lygiai kaip netrūksta mums kultūros bei su ja susijusių meno ir mokslo pasiekimų, bet ilgas kelias dar mūsų laukia iki mes tapsime iš tikrųjų moraliomis būtybėmis. Vėliau kultūrą ir civilizaciją atskyrė ir kiti vokiečių filosofai, bet Spenglerio versijai artimos buvo ne Wilhelmo von Humboldto, o Alfredo Weberio ir Ferdinando Tönnieso teorijos – ypač Tönnieso, atskyrusio organišką, tradicija pagrįstą bendruomenę (Gemeinschaft) ir mechanišką, fragmentuotą ir atomizuotą visuomenę (Gesellschaft).
Civilizacija Spengleriui – tai ne katastrofos, o kūrybingumo išsekimas ir tyli kultūros mirtis. Kultūra nėra intelektuali ir teoriškai rafinuota. Ji yra istorijos prafenomenas, iš kurio gimsta viskas, ką mes matome ir skaitome istorijos analuose. Ne istorija gimdo kultūrą, o priešingai – kultūra yra galimybė ir tikrovė. Todėl galima kultūra (mögliche Kultur) yra istorijos galimybė, o tikroji kultūra (wirkliche Kultur) – pati istorija, arba istorija virtusi kultūra. Nes prieš mus veriasi pasaulis-kaip-gamta ir pasaulis-kaip-istorija. Pasaulis-kaip-gamta yra valdomas priežastingumo, o pasaulis-kaip-istorija – aklo ir nepaaiškinamo likimo. Kultūra neturi jokios priežasties, ji skleidžiasi kaip gėlė, kuri mums teikia grožį, bet tikrai ne dėl mūsų egzistuoja. Kultūra pati savęs nemąsto ir nepaaiškina – už jos glūdi tikėjimas, spontaniškas prasmės pojūtis ir noras būti. Būti nenori, bet save ir visą pasaulį puikiai paaiškina civilizacija – šitie mirties ir tuščio, bedvasio, bet kokią buvimo pasaulyje prasmę praradusio intelektualumo ir savęs interpretavimo namai.
Civilizacija yra paskutinė cikliškai gyvuojančios kultūros pakopa, jos tylus užgesimas ir mirtis. Kaip tai vyksta? Užgęsta tikėjimas, miršta filosofija, išsigimsta menas. Nebelieka kultūros formas persmelkiančio stiliaus, viskas lieka padrika ir valdoma savavališko vertinimo bei skonio. Filosofija išsigimsta į kabinetinį užsiėmimą. Didesnis filosofas, anot Spenglerio, slypi mokslininke, finansininke ar politike nei filosofijos profesoriuje. (Lygiai kaip JAV politikų veidai Spengleriui stulbinančiai priminė Romos imperijos senatorių veidus, tuo iliustruodami cikliškai besikartojančios istorijos pabaigos idėją, taip ir filosofuojantis finansininkas – toks kaip George’as Sorosas – jam greičiausiai būtų tapęs įrodymu, kad ši įžvalga nėra pramanas.) Menas virsta įkyriu ir beprasmišku aukštos atlikimo technikos eksponavimu arba destruktyvia ir save ardančia raiška. Kultūros formos atsiskiria viena nuo kitos ir nieko bendra nebeturi su istorija ir egzistencija. Vienintele problema, kurią iš tikrųjų skaudžiai išgyvena žmonija, virsta pats gyvenimas – tiksliau tariant, pragyvenimas ir išgyvenimas. Sunku jam nepritarti. Il a raison.
Spengleris tikėjo kultūros siela ir joje slypinčia pirmaprade integraline idėja. Iš čia įžvalgos apie Faustiškajai sielai (Europos kultūrai) imanentišką begalybės idėją. Pasak jo, Apoloniškojoje sieloje (antikinėje graikų kultūroje) neegzistavusi begalybės idėja virsta Faustiškosios sielos esme ir persmelkia Europos moderniąją matematiką, fiziką, perspektyvinę tapybą ir barokinę muziką – ypač kontrapunkto principu sukurtą muziką, kurioje keletas temų galėtų būti plėtojamos iki begalybės, tik kūrinio forma verčia viską reziumuoti galinga koda. Spengleris išskyrė Johanno Sebastiano Bacho kantatas, fugas, choralines preliudijas ir koncertus, bet sykiu jis pabrėžė concerto grosso formą ir tema con variazioni kaip begalybės manifestacijas muzikoje. Įdomu, kad Romainas Rolland’as savo parašytoje Ludwigo van Beethoveno biografijoje kone identiškai apibūdino sonatos formą – kaip begalybės idėjos formą.
Politiškai pavojinga ir, beje, teoriškai silpna, labiausiai pažeidžiama Spenglerio teorijos vieta – kultūrų uždarumo ir izoliacionizmo idėja. Tiesą sakant, ji stipriai primena rasizmo tėvo grafo Josepho Arthuro de Gobineau idėją apie tai, kad rasių maišymasis kada nors taps baltosios rasės tragedija ir visos Europos pabaiga. Mintis, kad kultūros gyvena tik savo paralelinius gyvenimus ir tarpusavyje niekada nesusitinka, kad mėginimas gyventi kitos kultūros gyvenimą visada baigiasi pseudomorfoze (t.y. melaginga formų sklaida ir atmetimo reakcija – kaip, pasak jo, Rusijos atveju, kada slavofilų idėjos tampa geriausiu įrodymu, kad Rusija niekada nebuvo ir nebus Europa), turi savo provokatyvaus žavesio, bet vis dėlto slysta paviršiumi ir neužčiuopia gelminio kultūrų dialogo ir glaudaus jų persipynimo istorijoje. Tam net nereikia teorijos, tiesą sakant – ne tik be senovės graikų, romėnų ir žydų, bet ir be arabų, persų, turkų, armėnų, rusų kultūrinių įtakų dabartinė Europa būtų paprasčiausia fikcija.
Spengleris išpranašavo dešiniojo intelektualo susiformavimą ir net jo populiarumą neramiais laikais, kada reikia stipraus politinio ir moralinio žodyno, sykiu stiprios teorijos ir atsakymų į visus kertinius egzistencijos klausimus (panašus stiprių atsakymų į aštrius klausimus sindromas Rusijoje baigėsi istoriniu marksizmo triumfu ir radikalios revoliucinės rusų inteligentijos susiformavimu – būtent jai už lemtingą dramatiškų ir tragiškų dalykų supaprastinimą negalėjo atleisti rusų literatūros istoriko Michailo Geršenzono 1909 m. redaguoto septynių esė rinkinio Vechi (rusų k. – Barai) autoriai, ypač – Nikolajus Berdiajevas). Neaiškumas, netikrumas ir nesaugumas – ši nešventoji ir nelemtoji modernybės trejybė – Rusijoje atvedė į revoliuciją, kuri atvėrė visus kelius į ultrakairįjį totalitarizmą. Vakaruose ši trejybė atvedė į ultradešinįjį totalitarizmą (nors tikrovė buvo tokia, kad abu jie iškrito iš politinio spektro ir virto sunkiai identifikuojama tolimos kairės ir dešinės amalgama).
Neapgaudinėkime savęs – nors ir gyvename iš pirmo žvilgsnio tarsi ramesniais ir saugesniais laikais, esame panašioje situacijoje į tą, kuri klostėsi Europoje XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vėl ateina kontraliberalizmo laikai. Vėl nedaug ką Europoje beįtikina skeptiški, abejojantys ir rafinuotas išlygas darantys mąstytojai. Vėl nepopuliarus tampa liberalus reliatyvizmas ir jo antropocentrizmas su visa žmogaus teisių ideologija, tokia atgrasia tolimajai dešinei ir jos teoretikams. Mūsų skirtumai su ana epocha kyla ne iš didesnės gėrio stiprybės ir aukštesnio humanizmo mūsų dienomis, o viso labo tik iš blogio silpnumo, bejėgiškumo ir efemeriškumo. Blogis dabar renkasi ne Hitlerį ir Staliną, o anonimines nejautros ir nepripažinimo formas. Blogis mūsų dienomis daug sunkiau atpažįstamas ir daug sėkmingiau slapstosi maskuodamasis įvairiomis anonimiškumo kaukėmis bei kvaziliberalia retorika, nei tada, kada jis stodavo apsinuoginęs ir be jokių kaukių.
Vėl atgyja tolimos dešinės intelektualo poreikis, kuris atmestų nūdieną kaip fikciją ir mirtį, kaip pavojų tradicijai (kurią, beje, stengiamasi ne atkurti, o viso labo tik ja padabinti ir padekoruoti itin modernias retorikas ir praktikas) tapdamas naujosios moralinės panikos industrijos atramine figūra. O moralinės panikos industrija iš sociologų užfiksuoto perdėto reagavimo į smurtą, elgesio pokyčius ir socialinę kaitą fenomeno jau virto organizuotu dalyku – politikos dalimi, garantuojančia visuomenei saugų baimės, išgąsčio, šoko ir įteisintos neapykantos objektą. Akivaizdu, kad tokiu objektu tampa silpniausi ir sykiu tie, kuriems „moralinė dauguma“ jaučia mažiausia simpatijų bei užuojautos.
Kad ir kaip būtų, Spenglerio laikais vyko šekspyriška drama – Pirmasis pasaulinis karas, po jo sekęs Veimaro Respublikos susiformavimas 1919 m. ir jos krachas po 1930 m., kone visuotinė liberalios demokratijos krizė ir nacių atėjimas. Spengleris reagavo į tektoninius europinės politikos lūžius, kurie kardinaliai keitė pasaulį ir istoriją. Jis anaiptol nebuvo vienišas savo kraštutinio konservatyvumo reakcijomis – panašūs dešinieji intelektualai buvo Spenglerio politinis herojus Waltheris Rathenau, taip pat ankstyvasis Thomas Mannas ir Arthuras Moelleris van den Bruckas. Jie kai kuriais atžvilgiais nebuvo pažangūs savo laikotarpio mąstytojai, bet anaiptol nebuvo ir nacių pirmtakai; Spenglerio ir ypač Thomo Manno atveju, priešingai – veikiau jų būta konservatyvios inteligentijos, ieškojusios naujų pamatų vokiečių konservatizmui.
Pasaulio pabaiga jau ne kartą buvo atėjusi. Pritariu Tomui Venclovai, kartą pastebėjusiam, kad po Antrojo pasaulinio karo nebeverta abejoti, kad pasaulio pabaiga – jau įvykęs faktas. Nebėra ko pranašauti ir bijoti, nes baisiausia, kas galėjo būti, jau įvyko. Dabar kyla nebent tik pavojus visą tai organizuotai ir sąmoningai užmiršti arba tyčia subanalinti, suvulgarinti ir iškraipyti. Todėl lieka atviras klausimas, kur slypi didesnis pavojus – tragedijoje ar jos užmarštyje, pasaulio pabaigoje ar jos infliacijoje bei jos idėjos nuvertinime skelbiant ją ne tam, kad prisimintum jau įvykusiąją, o kad viso labo pagausintum savo elektorato gretas ir laimėtum rinkimus.
Gali būti, kad artėjame prie tokio politikos degradacijos masto, kada nepaskelbus pasaulio pabaigos ar mažų mažiausiai Europos žlugimo žinios, lydimos įtikinamos vaizdinės medžiagos, bus apskritai nebeįmanoma į save atkreipti dėmesio ir tapti vieša figūra. Situacija primintų Voltaire’o filosofinėje apysakoje Kandidas, arba Optimizmas aprašytą XVII a. Nyderlandų atmosferą, kada tik pasaulio pabaigos skelbimas garantavo jansenistams (paniekinamai vadintiems konvulsionistais) dėmesį Amsterdamo gatvėse. Tad Europos mirties ir pasaulio pabaigos skelbime esama kažkokios sekuliariai sektantiškos erzacteologijos – ne veltui S. N. Eisenstadtas teigė, jog įvairaus plauko mūsų dienų religiniai fundamentalistai neretai stulbinančiai primena eschatologines XVII a. sektas – žinoma, tik pastarosios nevaldė valstybių ir neturėjo masinio naikinimo ginklų…
Tad bloga žinia yra ne artėjanti Europos pabaiga, o liūdnas faktas, kad provokatyvią, įdomią ir daug debatų kažkada sukėlusią teoriją galima paversti politiniu anekdotu, šiandien gyvenančiu savo šešėlinį gyvenimą piktų vidutinybių galvose ir raštuose kaip moralinės panikos skleidimo įrankis. Bijau, kad tai ne tik pomirtinė paties Oswaldo Spenglerio drama, bet gal ir tikroji, jo paties neaprašytoji Europos tragedija.
Blogis gyvena kitur. Jo nėra mumyse. Jis slypi tam tikrose pasaulio vietose, fiksuotose teritorijose, kurios yra mums priešiškos arba kuriose vyksta visai žmonijai pavojingi dalykai. Ši naivi iliuzija ir saviapgaulės forma yra išplitusi šiandien pasaulyje ne mažiau nei prieš du ar tris šimtus metų. Blogį vaizduoti kaip objektyviai egzistuojančią jėgą ilgai skatino religiniai siužetai ir blogio mitologijos. Bet ir šiandien mes atsisakome blogio ieškoti savyje. Kodėl? Todėl, kad tai nepakeliamai sunku ir visiškai apverčia paprasto žmogaus kasdienę gyvenimo logiką.
Emocinio ir apskritai psichologinio saugumo sumetimais žmonės paprastai siekia įveikti savyje nuolatinę abejonę ir netikrumo būseną – sykiu ir nesaugumo būseną, kuri ypač sustiprėja, kai mes neturime aiškių ir greitų atsakymų į mus jaudinančius ar net kankinančius klausimus. Iš čia ir stereotipų bei spėlionių gajumas mūsų populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje – jie žmonijai būtini kaip emocinio saugumo garantas. Todėl, kaip Leszekas Kolakowskis yra taikliai pastebėjęs, klišės ir stereotipai nebyloja apie žmonių tamsumą ar kvailumą – veikiau tai žmogiškos silpnybės balsas, o sykiu ir baimė, kad gyventi nuolatinių abejonių kamuojamam yra nepakeliamai sunku.
Tikėjimas ir netikėjimas sąmokslo teorijomis (kurios filosofine prasme yra ne kas kita kaip neretai neįrodomos ir nepagrindžiamos – sykiu ir sunkiai paneigiamos – spėlionės) nieko bendra neturi su realia mokslo ir žinojimo būkle. Sąmokslo teorijomis tiki ir intelektualai, ir mokslininkai, ir net skeptikai. Čia jau seno žydiško anekdoto vertas siužetas – Dievo ir ateisto pomirtinio pokalbio pabaigoje ateistas, paklaustas, kaip jis, netikintis į Dievą ir apskritai niekuo netikintis bei viskuo abejojantis, vis dėlto tiki tuo, kad Dievo nėra, atsako, kad kažkuo tikėti juk reikia…
Kad ir kaip būtų, blogio įkurdinimas kurioje nors konkrečioje tautoje ir šalyje yra vis dėlto gerokai sudėtingesnis reiškinys, nei vien gyvenimas stereotipų ir spėlionių pasaulėlyje. Modernioji moralinė vaizduotė konstruoja fenomeną, kurį aš pavadinčiau simboline blogio geografija. Žodžiu, tai įtikėjimas, kad blogio galimybės ne tiek slypi kiekviename iš mūsų, t.y. pavieniuose individuose, kiek yra sutelktos visuomenėse, politinėse bendruomenėse ir šalyse. Gal savo ranką čia yra prikišęs ir Martinas Lutheris, tikėjęs, jog blogis slypi visuomenėje ir socialiniuose santykiuose, todėl reikia rūpintis savo sielos išganymu, o ne veltis į visuomenės reikalus.
Žinoma, būtų kvaila neigti, kad totalitarinės ir autoritarinės sistemos iškreipia ištisų šalių, jų visuomenių ir individų galvoseną, jauseną bei socialinius santykius. Bet jei viskas apsiribotų tik manichėjiškomis perskyromis tarp demokratijos ir autoritarizmo (o šventas naivume, tarsi blogis neegzistuotų demokratinėse šalyse, laisvę ir lygybę išpažįstančiuose individuose bei jų moraliniuose pasirinkimuose…), tai būtų tik dalis problemos. Simbolinė blogio geografija nesustoja ties politinės sistemos ribomis – ji skverbiasi į mentalitetus, kultūras, tautų dvasią, minties formas ir sąmonės tendencijas.
Kitaip tariant, kvailam rusofobui problema tampa ne Vladimiro Putino autoritarizmas ir jo kuriama demokratijos karikatūra, o būtent aukštoji rusų kultūra, kurios jis nesupranta ir kuri kaip diena nuo nakties skiriasi nuo viso sovietinio politinio ir ideologinio kičo ar dabartinės Rusijos masinės kultūros. Intelektualesnis rusofobas gali mėgti rusų kultūrą ir ja žavėtis, bet nuo to blogio geografija jo sąmonėje nepasikeis – blogis vis tiek telksis tik Rusijoje.
Vienas iš pastoviausių moderniosios simbolinės blogio geografijos sandų yra Izraelis. Iškart noriu pabrėžti, kad teisėtą ir pagrįstą Izraelio politikos Palestinos arabų atžvilgiu kritiką, kuri aiškiai apibrėžia savo analizės objektą ir kritikuoja Izraelio valstybės klaidas ir nusižengimus (žmogaus teisių pažeidimus, nelegalias nausėdijas, neproporcingą valstybinės karinės galios naudojimą kaip atsaką į teroro aktus), būtina aiškiai atskirti nuo Izraelio demonizavimo ir mėginimų brėžti paraleles tarp nacizmo ir Izraelio politikos.
Visų pirma, pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje išryškėję mėginimai aptikti simetriją ar moralinį lygiavertiškumą tarp Izraelio ir kriminalinių bei teroristinių grupių, tokių kaip Hamas ir Hezbollah, anaiptol nėra nauji Vakarų Europoje, bet jie neabejotinai tampa naujiena Lietuvoje. Žinoma, už šios simetrijos idėjos slypi arba tamsumas, arba prastai užmaskuotas antisemitizmas. Kad ir kiek mums ar bet kam Vakaruose nepatiktų kai kurie Izraelio politikai ar Izraelio veiksmai Palestinoje, teiginys apie Izraelio ir teroristinių organizacijų, visada kategoriškai neigusių Izraelio teisę egzistuoti, lygiavertiškumą yra tiesiog nesąmonė su kojokais – nonsense on the stilts, kaip šitą pavadintų anglai.
Dar absurdiškesni ir morališkai atgrasesni yra mėginimai vesti paraleles tarp Izraelio ir nacių – šita Izraelio ir žydų nacifikacija yra tiesiog nauja antisemitizmo atmaina, gimusi iš modifikuoto pačių žydų kaltinimo dėl Holokausto. Gal pradėkime nuo to, kad iš nacizmo ideologijos ir praktikos tiesiogiai formavosi Izraelio antagonistai ir nekentėjai, o ne Izraelis. Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės muftijus Haj Aminas al-Husseini buvo už Holokausto vykdymą atsakingo mirties biurokrato Adolfo Eichmanno sąjungininkas, susitikęs su pačiu Adolfu Hitleriu ir visiškai pritaręs Galutiniam Sprendimui (nė neminint jo atliktos musulmonų įjungimo į Waffen SS gretas misijos).
Jis buvo pats tikriausias nacis, turėjęs nemažą įtaką ir autoritetą su Izraeliu po karo kovojusių arabų tarpe. Viena iš didžiausių sąjungininkų klaidų buvo šito žmogaus nesuėmimas ir nenuteisimas kaip karo nusikaltėlio. Beje, karo ir pokario kova prieš Palestinos žydus ir Izraelį buvo paženklinta ne tik tokių kaip Didysis Jeruzalės muftijus, bet ir gausybės arabų spaudoje iš klaikiai antisemitinio nacių leidinio Der Stürmer perspausdintų karikatūrų, vaizduojančių gyvates ir žvėris žydų veidais, ryjančius arabų vaikus arba visą žemės rutulį – tokioje propagandinėje atmosferoje ir kultūriniame fone formavosi ne viena Palestinos arabų karta.
Pagaliau ir palikus ramybėje nemalonias asociacijas bei istorijos faktus, aišku, kad Izraelio lyginimas su nacistine Vokietija yra ne kas kita, o mėginimas grubiai falsifikuoti visą Holokausto ir nacizmo nusikaltimų diskursą pamirštant, kad nacių projektas, deja, pavyko – jidiš kalba ir kultūra mirė, dabartinė Europa iš esmės yra Judenrein, o Europos žydų bendruomenės nuolat turi išklausyti moralo apie tai, koks baisus yra Izraelis. Tarsi visi iki vieno Europoje likę žydai būtų sionistai ar Izraelio piliečiai, atsakingi už žydų valstybę, tarsi jie nebūtų savo šalies – Lietuvos ar Prancūzijos – patriotai.
Tiesą sakant, keistokas man atrodo ir kai kurių vakarietiškų jaunų lietuvių įsijungimas į šitą koncertą, neretai Izraelį svarstant kaip esą baisiausią pasaulio šalį, bet nelabai reaguojant į neonacių eitynes Vilniuje kiekvieną kovo 11 d. Šitas košmaras baigia įteisinti tylų neonacių įjungimą į mūsų politiką ir net pačią politinę klasę bei sykiu tylų pritarimą jų veiksmams kaip patriotizmui – tarsi tai nediskredituotų visos kovo 11-osios ir visos valstybės, kurios politikai iš Vilniaus savivaldybės kasmet gauna leidimus neonacių eitynėms, bet teismai nemato problemos svastikos naudojime – esą tai senovinis simbolis. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė…
O pasirodžius neonacistiniams ir juodašimtiškiems straipsniams žiniasklaidoje, sulaukiama ne politikų ir kultūrinio elito balso, bet veikiau atviro priešiškumo mūsų akyse baigiančiai išnykti trijų tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenei. Tarsi civilizuota politika ir viešoji erdvė nereikalautų reaguoti į šią barbarybę ir neapykantos orgijas internete, užuot vertus žeminamus žydus klausytis apie tai, koks blogas ir nevykęs yra Izraelis.
Greičiausiai čia esama kažkokio mentalinio bloko. Kalbėjimas sunaikintų litvakų vaikams ir anūkams, kad nedidelis skirtumas teskiria Izraelį nuo nacių man atrodo kažkokia sadizmo arba mažų mažiausiai moralinės nejautros ir amnezijos atmaina. Visos šitos diskusijos yra ne žydų, o lietuvių problema. O atsakyti už kitą valstybę, kurios pilietis tu nesi ir kurioje daugelis Lietuvos žydų net nebūtų laikomi žydais, yra nei įmanoma, nei prasminga.
Senam ir prisiekusiam antisemitui niekuo nepadėsi ir geriau jau jį palikti ramybėje, bet būtų apgailėtina, jei net jauni žmonės liktų įstrigę moraliai susidėvėjusiose, persenusiose ir XXI amžiuje pamėkliškai skambančiose dichotomijose; lygiai kaip tektų tik apgailestauti, jei jie būtų daugiau formuojami laikraštinės, o ne gilesnės moralinės ir kultūrinės savo šalies terpės.
Kad ir kaip būtų, šioje sferoje supaprastinti ir suprimityvinti vertinimai ypač žeidžia ir yra nemalonūs. Izraelį turi keisti pažangios Izraelio jėgos, o su mūsų prietarais ir neapykanta turi kovoti pažangios Lietuvos grupės ir šviesūs individai. Deja, perkelti į Lietuvos kontekstą, bent jau man selektyvūs ir intelektualiai nesąžiningi, tendencingi svarstymai apie Izraelį sukelia kažkokį negerą ir nemalonų prieskonį.
O dėl Izraelio belieka pasakyti tik tiek, kad
jokia kariaujanti valstybė pasaulyje nebuvo, nėra ir turbūt nebus moraliai ir
politiškai patraukli. Ne veltui Kaune gimęs ir užaugęs didžiausias XX amžiaus
etikas Emmanuelis Levinas pastebėjo, kad Izraelis tikrai nėra blogesnis už
kitas valstybes – dėl karo ir konflikto tapimo rutina bei kasdienybe jis
prarado dalį savo idealizmo ir tiesiog nustojo buvęs geriausiu.
Nuo savęs pridursiu, kad naivu manyti, jog bet
kuri demokratinė valstybė gali būti patraukli ir idealistiška, jei ji įsijungia
į karą. Turbūt nėra prasmės priminti apie beprasmišką, o gal net ir
nusikalstamą pusės milijono vokiečių civilių sunaikinimą Antrojo pasaulinio
karo pabaigoje, kai karas jau buvo laimėtas. Bet niekas Didžiosios Britanijos
ir JAV masiniam civilių bombardavimui Vokietijoje netaiko nei karo nusikaltimų,
nei juolab genocido termino. Kodėl gi mes šias anaiptol ne neutralias sąvokas
ir terminus taip selektyviai, saugiai ir jaukiai išmėginame tik Izraelio
adresu?
Jei Lietuvai lemta turėti aukštesnio lygio jauną
inteligentiją, ji turėtų susimąstyti, ką reiškia viso dėmesio ir jėgų skyrimas
Izraelio kritikai, o ne savo šaliai, kurioje buvo išžudyta visa žydų
bendruomenė. Mes juk, laimei, nekariaujame, bet ar nuo to pas mus neapykantos
mažiau nei Izraelyje? Bijau, kad vargu bau.
Blogis gyvena kitur. Saviškių stovyklos Lietuvoje nekritikuoja niekas – nei dešinė, nei kairė. Vytauto Kavolio tikėjimas, kad visų tradicijų revizionistai turi vienytis, nes jie neturi ką prarasti, išskyrus savo ortodoksus, šiandien būtų skaudžiai apviltas Lietuvos realijų, nes liberalumas – bent jau kaip jį suprato Kavolis – reiškia visų pirma savosios stovyklos ir savo paties mąstymo prielaidų kritišką analizę. Vienbalsiškumas politikoje, kaip ir intelektualiniame gyvenime, jam nebuvo jokia vertybė. Savęs ir saviškių nekritikuojantys, o tik saugantys sektantišką tikėjimą tuo, kad vieninteliai išganys žūstantį pasaulį liberalai Kavoliui atrodė nesusipratimas. O juk būtent saviškių stovyklos kritika yra slenkstis, ties kuriuo ima ir sustoja net ir, atrodo, padorūs ir nebailūs žmonės.
Blogis gyvena kitur. Aš negirdžiu mūsų net ir
rimtesnių politikų balso, kada simboliškai iš mūsų intelektualinės ir politinės
erdvės šalinami žydai, lenkai ar rusai. Kita valstybė ir taip turi savo
politinę klasę bei intelektualų stratą – tad gal mes pirmiausia atsigręžkime į
savo pačių defektus, kurie trukdo mums tapti moraline Europos dalimi.
Savo pasijas ir frustracijas projektuoti į kitas
šalis ir tautas puikiai moka tolima dešinė, todėl kairei tikrai nėra prasmės
imituoti ar negatyviai dubliuoti jos logikos – tiek dešinės demonologinis antikomunizmas
ir prastai užmaskuota rusofobija, blogį tapatinantys tik su komunizmu ir
Rusija, tiek dalies kairiųjų obsesyvios antiamerikietiškos ir
antiizraelietiškos ideologinės melodijos yra visiškai pasenusios ir moraliai
bankrutavusios temos XXI amžiuje. Žiūrėkime geriau tad, kas vyksta mūsų
panosėje – Lietuvoje, kuriai labiausiai ir reikia mūsų dalyvavimo bei kritikos.
Blogis gyvena kitur. Todėl iki šiol mus
perspėjantis, negatyvias mūsų politikos ir sąmonės tendencijas kritikuojantis
Tomas Venclova ir dabar didelės dalies Lietuvos elito yra laikomas kone
intelektualine ir politine grėsme mums – mat jis nuosekliai atsisako blogio ieškoti
tik Rusijoje arba Lenkijoje ar juolab tamsumą bei kvailumą apgyvendinti tik
svetur.
Geriausiai šitą nusakė Adamas Michnikas: kartą seminare
juokaudamas jis reagavo į savo rusų kolegų ir bičiulių pastabas apie politikos
ir viešų debatų degradaciją Putino Rusijoje, pasakęs, jog jis kategoriškai
nesutinka su rusų mėginimais pasisavinti visą Europos kvailumą ir tamsumą –
„kaip lenkų patriotas, atsakingai pareiškiu, kad mes jums tuo nenusileidžiame,
nes turime nuosavų kvailių ir tamsuolių į valias“. Žinoma, šie Michniko žodžiai
yra jo taiklus sąmojis, bet jame slypi didžiulė tiesa.
Mes galime tikėti kiek norime, kad blogis gyvena
kitur, bet jis apsigyvena mumyse, kai tik mes nustojame save laikyti normaliais
ir todėl truputį juokingais žmonėmis, kurie neretai gali klysti ir nusišnekėti;
kai mes prarandame distanciją su pačiais savimi; galiausiai, kai mes prarandame
net ir humoro jausmą. Verta prisiminti genialią Milano Kunderos įžvalgą apie
tai, kad būna įvairaus plauko fanatikų, jie atsiskleidžia nevienodai ir
skirtingomis aplinkybėmis, bet patys pavojingiausi paprastai neturi humoro
jausmo.
Blogis gyvena kitur. Verta prisiminti Czesławo
Miłoszo Pavergto proto epigrafą, kuriame cituojamas (ar veikiau
parafrazuojamas) senas Karpatų žydas, teigiantis, jog pasitikėti galima tik tuo
žmogumi, kuris save laiko geriausiu atveju pusiau teisiu, palikdamas paklaidą
ir savęs koregavimo galimybę. Jei peržengiama per 50 procentų teisumo slenkstį,
tai jau kelia įtarimą. O teigiantysis, jog yra visu šimtu procentų teisus, kai
kitas – visu šimtu procentų neteisus, yra pavojingas žmogus, gal net ir didelis
niekšas.
Panašiai nuskamba Aleksandras Štromas savo
įžvalga apie tai, jog blogis gali suvešėti ir gero bei kilnaus žmogaus sieloje,
jei jis praras kritinę savistabą ir pradės netiesą, klaidą ir patį blogį sieti
tik su kitais, atsisakydamas jo kartais paieškoti ir pačiame savyje. Kita
vertus, pasak jo, tai, ką mes siejame su blogiu, nustoja būti blogiu, jei
atranda savyje kaitos bei savęs koregavimo potenciją. Fiksuoti gėrio ir blogio
vaidmenys bei nekintantys jų atlikėjai veda į netikėtai, lygioje vietoje, staiga
atsirandantį ir save meistriškai maskuojantį blogį.
Kunderos, Miłoszo ir Štromo įžvalgos rodo, kiek
giliai etinė ir politinė išmintis, kupina netikėjimo moderniosiomis
manichėjiškomis ideologinėmis perskyromis, persmelkė Rytų ir Vidurio Europos politinę
mintį ir literatūrą. Deja, mes nesinaudojame šia išmintimi. Mes užmirštame, kad
mūsų dilemos nėra naujos žmonijai – jos kartojasi, o mes išdidžiai ir naiviai
ignoruojame genialius ir dramatiškus atsakymus į vis tuos pačius klausimus,
greičiausiai iki infantilumo naiviai tikėdami savo politinės ir socialinės
situacijos unikalumu. Unikalūs yra žmonės ir jų etiniai sprendimai, o ne tos
pačios galios pagundos, išmėginimai ir klystkeliai.
Poreikis girdėti tik tai, ką norisi girdėti, veda
prie to, kad mes kuriame iškreiptą socialinę optiką ir erdvę, kurioje kalbama moraliai
neįpareigojančių deklaracijų ir tuščių retorinių figūrų kalba. Niekas
neprisipažįsta klydęs, niekas nekritikuoja savo stovyklos. Nuosavas niekšelis ir
menkysta tampa artimesnis ir svarbesnis už kitos (o kartais net tos pačios) idėjinės
stovyklos dorą, bet mumis abejojantį žmogų – vien todėl, kad jis yra iš kitos
stovyklos, kitoks ir sako ne tai, ką mums norisi girdėti. Nuomonės ir idėjų
skirtumai mums netapo jokiu gėriu, mes viso labo tik deklaruojame liberalią ir
demokratinę ištikimybę skirtumų pripažinimui.
Blogis gyvena kitur. Iki šiol valinga užmarštis
lydi Ričardą Gavelį, kuris rašė tai, ko daug kam nesinorėjo girdėti. Gavelį
ignoravo, kol jis buvo gyvas. Skaitė, pripažino kaip puikų rašytoją, bet
valingai ir nuosekliai siekė išstumti iš aktyvios atminties ir viešo
pripažinimo lauko kaip laisvą žmogų ir nepriklausomą kritiką. Nemanau, kad jo
likimas šiandien būtų kitoks Lietuvoje.
Nes blogis gyvena kitur.
Dar kartą skaitau Zygmunto Baumano knygą Vartojamas gyvenimas (Vilnius: Apostrofa, 2011). Šį kartą lietuviškai, nes mano rankose – filosofo Kęsto Kirtiklio ir akademinės bei grožinės literatūros leidėjos Giedrės Kadžiulytės vertimas į lietuvių kalbą. Tai jau trečioji šio didžio lenkų kilmės britų sociologo, socialinio teoretiko ir globalaus socialinio mąstytojo knyga, išversta į lietuvių kalbą ir publikuota leidyklos Apostrofa. Po Globalizacijos ir Likvidžios meilės atėjo Vartojamo gyvenimo eilė.
Apostrofos knygų pasirinkimo logika – nepriekaištinga. Po bendrųjų Baumano įžvalgų apie globalizaciją kaip tai, kas mums atsitiko antrojoje modernybėje (tai Ulricho Becko terminas) arba, kaip pasakytų pats Baumanas, likvidžios modernybės pasekmes žmonijai (nes globalizacija ir yra šios modernybės atmainos pasekmės mūsų tapatybei, jausenai, santykiams ir bendrystės galioms), sekė nuostabi knyga apie žmogiškojo ryšio silpnėjimą ir meilės atrofiją likvidžioje modernybėje, o dabar galiausiai turime knygą apie vienas kito vartojimą ir savęs pavertimą preke – dažniausiai net nuoširdžiai nesuvokiant šito.
Zygmuntas Baumanas yra netipiškas sociologas. Jis – kasdienybės gyvenimo filosofas. Jo mąstymo ir kalbos audinys įaudžia aukštąją teoriją, svajonių ir politinių vizijų išsklaidą, mažojo žmogaus – šio statistinio žmonijos vieneto – nerimo ir kančios formas, sykiu ir it skustuvo ašmenys aštrią ir negailestingą pasaulio galingųjų kritiką – jų įkyrių idėjų, tuštybės, dėmesio ir populiarumo siekimo bet kokia kaina, nejautrumo bei saviapgaulės formų sociologinę analizę.
Tai nenuostabu, nes Baumano sociologija ir yra visų pirma vaizduotės, jausmų, žmonių santykių – meilės, draugystės, nevilties, desperacijos, abejingumo, nejautros – ir intymios patirties sociologija. Laviravimas tarp diskursų ir lengvas, sklandus perėjimas iš vieno diskurso į kitą tapo neatsiejamu jo mąstymo bruožu.
Tai turbūt vienintelis iš didžiųjų pasaulio sociologų (o Baumanas yra vienas iš kelių gyvųjų sociologijos klasikų – kartu su Anthony Giddensu ir Ulrichu Becku) ir didžiųjų pasaulio mąstytojų (kartu su Umberto Eco, Giorgio Agambenu, Micheliu Serres’u, Jürgenu Habermasu), kuris aktyviai vartoja ne tik aukštosios teorijos kalbą, bet ir lengvai peršoka iš jos į reklamos, laikraščių skelbimų, SMS žinučių, motyvacijos kalbėtojų ir verslo guru mantrų, klišių, Facebooko komentarų kalbą, po to vėl grįždamas prie socialinės teorijos, moderniosios literatūros ir filosofijos klasikų kalbos bei siužetų.
Tai sociologija, kurios esmė slypi visų tikrovės sluoksnių rekonstravime ir jos universalios kalbos atvėrime įvairiems skaitytojams – nebūtinai vien tik akademinės sferos žmonėms. Baumano sociologija savo diskursyvine galia ir tikrovės „dešifravimu“ ar atkodavimu siejasi su ta filosofijos funkcija, kurią André Glucksmannas lygino su nebyliojo kino titrais, nebyliojo kino konstruojamos ir sykiu atveriamos tikrovės įvardijimu bei artikuliacija.
Baumanas – atviras metodologinis eklektikas, visiškai nebijantis šito pripažinti. Empatija ir jautrumas jam gerokai svarbesni už metodologinį purizmą ar teorinio grynumo paieškas. Teoretikas, pasiryžęs it lyno akrobatas pereiti bedugnę, skiriančią aukštąją teoriją ir TV realybės šou, filosofiją ir politikų kalbas, religinę mintį ir reklamą, suvokia, kokiai juokingai izoliacijai ir vienpusiškam tikrovės paveikslui jis save pasmerktų, pamėginęs mūsų pasaulį paaiškinti jo politinio ir finansinio elito kalba arba vien hermetiškais ir ezoteriniais akademiniais tekstais.
Jo teoriniai mokytojai ir didžiausios įtakos: anksčiau Antonio Gramsci, bet vėliau visų pirma Georgas Simmelis – žinoma, ne tiek konflikto teorija, kiek veikiau savo Geistesleben koncepcija ir Lebensphilosophie. Būtent vokiečių gyvenimo filosofija – beje, ne tiek Friedricho Nietzsche’s, kiek Ludwigo Klageso ir Eduardo Sprangerio (ypač jo gyvenimo formų, t.y. Lebensformen, samprata) versijos Baumanui teikia ne vieną teorinį siužetą bei teorizavimo formą.
Pakanka prisiminti Simmelio straipsnį „Die Grosstädte und das Geistesleben“ (1903), kuris ataidi vėliau
Thomo Manno esė „Lübeck als geistige Lebensform“ (1926) ir
kuris mūsų literatūroje virsta Tomo Venclovos ir Czesławo Miłoszo epistoliniu
dialogu „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (1978). Gyvenimo ir minties
forma virstantis miestas, kuriame prabyla istorija, architektūra, muzika,
dailė, galia, atmintis, mainai, žmonių ir idėjų susitikimai, disonansai,
finansai, politika, knygos, tikėjimas – tai ta erdvė, kurioje gimsta modernusis
pasaulis, kuriame jis įgyja savo ateities formas. Šitas motyvas persmelkia
vėlyvąsias Baumano knygas.
Baumano minties žemėlapyje mes surastume ne tik Gramsci ir Simmelio filosofines bei sociologines idėjas, bet ir jo mylimo filosofo (anot, Baumano, neabejotinai didžiausio XX amžiaus etiko), Kaune gimusio ir užaugusio Emmanuelio Levino etines įžvalgas apie stebuklą pripažįstant Kito asmenybę ir orumą ar net išgelbėjant jo gyvybę, sykiu negalinti paaiškinti šito priežasties – nes paaiškinimas sugriautų moralumo ir etinio santykio stebuklą. Šalia nūdienos mąstytojų Baumano knygose apstu nuorodų į teologus, religinius mąstytojus ir, žinoma, grožinę literatūrą – pastaroji jo kūryboje apskritai vaidina ypatingą vaidmenį.
Kaip ir lenkų sociologui Jerzy Szackiui, Baumanui didelę, gal net lemtingą įtaką padarė jo profesorius Varšuvos universitete Stanisławas Ossowskis. Atsiimdamas iš Ispanijos karaliaus rankų Asturijo valdovo premiją, skirtą už aukščiausius pasiekimus humanistikoje, Baumanas savo kalboje prisiminė, ko jį mokė Varšuvos universitete jo profesorius Ossowskis. O Ossowskis visų pirma jį mokė, jog sociologija yra humanitarinis mokslas. Prisiminęs tai Baumanas pridūrė, kad sociologija yra pasakojimas apie žmonijos patirtį, kaip ir romanas. O didžiausias visų laikų romanas – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas.
Jei Vytautas Kavolis sociologiją ir apskritai socialinius mokslus laikė „nemelodinga sritimi“, Baumanas laikytinas išimtimi – jo sociologija ne tik skamba, bet ir žiūri tiesiai į akis. Šitas žvilgsnis yra giliai etinis – tu negali nusukti akių ir neatsakyti, nes skirtingai nuo psichologiškai tyrinėjančio ar aplinkos objektus sugeriančio (vartojančio) žvilgsnio baumaniškasis naudoja etinio veidrodžio principą. Tau sugrąžinama tavo veikla, kalba ir viskas, ką tu pasakei ar padarei nemąstydamas, bet saugiai imituodamas – visas tavo neapmąstytas, todėl tavo paties pasirašytas, sankcionuotas ir tyliai palaimintas blogis.
Baumano teorinis jautrumas ir empatija gali būti palyginti su tokiu kalbėjimu ir žiūra, kurie eliminuoja išankstinę žiūrinčiojo ir žiūrimojo asimetriją. Tai tarsi Jano Vermeerio Mergina su perlo auskaru, kuri apstulbina mus tuo, kad netikėtai mums sugrąžina mūsų pačių žvilgsnį ir palieka mus su mūsų nebylia nuostaba – tad kas į ką žiūri? Mes į ją, kabančią tarp kitų nemarių olandų tapybos šedevrų Princo Maurice’o galerijoje Hagoje, ar ji į mus? Žiūrimasis žiūri į žiūrovą, tuo grąžindamas pasauliui visų užmirštą dialogą. Tai orus ir tylus lygiųjų žvilgsnis – vietoje to beribio vartojimo, naudojimo, pažinimo ir agresyvios indoktrinacijos, kurie pateikiami mums kaip tariamas dialogas.
Baumanas mato žiūrintįjį, jis suvokia suvokiantįjį ir kalba kalbančiajam, nes jo skaitytojų auditorija ir dialogo partneriai anaiptol nėra vien jo verti teoretikai ar susifantazuotos ypatingos asmenybės. Jis savo mintį skiria mažajam žmogui – tam, kurį nubloškė globalizacija ir antroji (ar likvidžioji) modernybė. Baumanas savo minties formomis tęsia darbą, kurį istorikų ir literatūros teoretikų tarpe pradėjo Naujojo istorizmo ir kontristorijos (mikroistorijos, arba mažosios istorijos) atstovai Stephenas Greenblattas, Carlo Ginzburgas, Catherine Gallagher, sąmoningai atmetę istoriją kaip didįjį pasakojimą. Vietoje un grand récit jie konstruoja istorinį anekdotą, smulkų ir prasmingą pasakojimą apie konkrečius žmones – une petite histoire.
Baumano teorizavimo erdvės istorinis laikas – ne linijinis, o puantilistinis. Jo istorijos forma – ne pasaulio didieji, o jo mažieji. Tai ne didžiųjų mąstytojų, o mažąjį žmogų į paraštę nubloškusi istorija. Baumano simpatija akivaizdžiai yra modernybės pralaimėtojų, o ne jos herojų pusėje. Mes niekada nesužinosime jų vardų. Jie – it neprofesionalūs aktoriai su savo stulbinančiai individualiais ir išraiškingais veidais (nepaliestais reklamos, savęs pardavimo ir masinio vartojimo, patikimo bei savęs pavertimo preke) Piero Paolo Pasolinio filmuose, tokiuose kaip Evangelija pagal Matą ir Dekameronas.
Tai – ne moderniosios ekonominės struktūros (arba, jei norite, kapitalizmo) pionierių, les entrepreneurs, ankstyvosios modernybės meno genijų, filosofų ir ideologų, o tokių, kaip Carlo Ginzburgo Sūryje ir kirminuose (The Cheese and the Worms: The Cosmos of a Sixteenth Century Miller, pirmą kartą publikuotas italų kalba kaip Il formaggio e i vermi, 1976) aprašytas eretikas Menocchio, sudegintas ant laužo, t.y. mažųjų ir tyliųjų istorinės dramos aktorių, biografijos. Iš jų nuaustos mūsų baimės, nerimo, neaiškumo, neužtikrintumo ir nesaugumo formos.
Gyvename pasaulyje, kuriame nuolat didėja turto ir galios kontrastai, bet dingsta aplinkos saugumo ir tikrovės aiškumo skirtumai – šiandien vienodai (ne)saugi Vakarų ir Rytų Europa, JAV ir Afrika. Milijonieriai patiria asmenines dramas ir sukrėtimus, apie kuriuos per socialinius tinklus žaibiškai sužino tie, kurie neturi absoliučiai jokio sąlyčio taškų su jais, išskyrus tai, kad patys bet kurią akimirką gali tuos sukrėtimus patirti. Politikai dėl masinės demokratijos ir masinės edukacijos turi neribotų galimybių manipuliuoti viešąja nuomone, bet sykiu patys nuolatos tiesiogiai priklauso nuo tos masinės visuomenės nuotaikų kaitos ir gali būti jų sužlugdyti.
Viskas persmelkta ambivalencijos – nėra nė vienos aiškios socialinės situacijos, lygiai kaip nebelieka nesukompromituotų pasaulio ir istorijos veikėjų. Mėginti interpretuoti tokį pasaulį gėrio ir blogio kategorijomis, juodai balta socialine-politine optika ir kone manichėjiškomis perskyromis ne tik nebeįmanoma, bet groteskiška. Tai savęs jau seniai nebekontroliuojantis (bet visus pavienius žmones obsesyviai siekiantis kontroliuoti) pasaulis, nebeturintis atsakymų į savo paties iškeltas dilemas ir pasėtas įtampas.
Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus. Šiandien technologija pranoko ir pralenkė politiką – iš dalies pastaroji virsta technologijos priedu ir rizikuoja galutinai suformuoti technologinę visuomenę bei jos deterministinę sąmonę, kuriai atsisakymas dalyvauti socialinei-politinei kontrolei tiesiog būtinose technologinėse inovacijose bei socialiniuose tinkluose tampa pakankama priežastimi į paraštę nublokšti visus atsilikusiuosius nuo globalizacijos (arba išdavusiuosius šventą globalizacijos idėją).
Jei esi politikas ir nedalyvauji TV laidose, tavęs nėra. Tu neegzistuoji. Bet tai – pasenusios naujienos. O naujosios yra kitos: jei nedalyvauji socialiniuose tinkluose, tavęs nėra. Technologinis pasaulis tau neatleis šitos išdavystės. Atsisakęs dalyvauti Facebooke neteksi draugų (groteskiška tai, kad jų ten gali būti tūkstančiai, nors klasikinė literatūra kaip stebuklą ir palaimą aprašo vieno tikro draugo susiradimą per visą žmogaus gyvenimą). Bet tai ne tik santykių netekties rizika. Tai ir pati tikriausia socialinė atskirtis. Nedeklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių elektroniniu būdu atsiduri socialinėje atskirtyje. Technologija tau neleis likti nuošalyje. „Galiu“ tampa „privalau“. Galiu, vadinasi, privalau. Neleista turėti jokios dilemos. Mes gyvename galimybių, o ne dilemų tikrovėje.
Tai kažkas panašaus į WikiLeaks etiką, kurioje nebelieka moralės. Sekti ir nutekinti reikia, tik neaišku, kam ir kodėl. Tiesiog reikia, nes technologiškai tai įmanoma. Tai moralinis vakuumas, sukurtas politiką aplenkusios technologijos. Kyla paprastas klausimas, ar ne prasmingiau būtų ne griauti mūsų civilizuotą diplomatiją ir politiką, o susitelkti į diktatūras ir antidemokratinius režimus, kuriems žmogaus gyvybė ir vertė yra tuščias garsas?
Anaiptol ne, nes problema tokiai sąmonei yra ne galios forma ir legitimumas, o jos kiekis. Juk blogis (sykiu jis ir slapčia garbstomas) slypi ten, kur yra daugiau finansinės ir politinės galios. Vadinasi, blogis tokiai sąmonei slypi Vakaruose. Jis vis dar turi ir pavadinimą, ir geografiją, taip ir nesuvokus, kad mes jau seniai atsidūrėme pasaulyje, kuriame blogis yra silpnas, bejėgiškas, todėl – išsklaidytas ir mėtantis pėdas. Dvi iš akivaizdžių naujojo blogio apraiškų – tai nejautrumas žmogaus kančiai ir siekis kolonizuoti privatumą, atimant iš žmogaus paslaptį ir kažką, kas niekada neturi būti įvardinta ir paviešinta. Globalus svetimų biografijų, intymumo, gyvenimų ir išgyvenimų vartojimas yra nejautros ir beprasmybės simptomas.
Baumano analizuojamas pasaulis nustoja buvęs demonų ir monstrų apgyvendintas urvas, iš kurio kyla pavojai gerajai ir šviesiajai žmonijos daliai. Baumanas liūdnai ir su sau būdinga švelnia ironija rašo apie visiškai normalaus, mielo, pažiūrėti malonaus žmogaus, puikaus kaimyno ir šeimos nario kuriamą pragarą Kitam – atsisakius jam suteikti individualybę, paslaptį, orumą ir jautrią kalbą.
Šiuo požiūriu Baumanas artimas Hannah Arendt minčiai – ypač kai Arendt savo polemine studija apie Eichmaną Jeruzalėje ir blogio banalybę atvėrė nusivylimą naujojo pasaulio blogiu. Visi tikisi pamatyti monstrą ar pragaro išperą, o pamato banalų mirties biurokratą, kurio visa asmenybė ir veikla byloja apie ypatingą normalumą ir net aukštą pareigos etiką.
Nenuostabu, kad Holokaustą Baumanas interpretavo ne kaip monstrų ir demonų šėlsmą, o kaip baisias sąlygas, kuriomis bet kurios tautos žmonės būtų darę tą patį, ką darė vokiečiai ir kitos tautos, kurioms buvo suteikta galimybė greitai ir paprastai interpretuoti savo pačių kančias, įvykius ir tai, kas jiems atsitiko. Pabėgimas iš nepakeliamų žmogiškų dilemų į skambiai suformuluotą kovos tikslą ir ideologinio priešo sunaikinimo programą yra kelias į Holokausto patvirtinimą. Jei tik neturi jėgų žiūrėti į niekuo nenusidėjusio vaiko akis, bet žinai, kad kovoji su priešu, įvyksta tai, ką būtų galima pavadinti žvilgsnio nusukimu nuo žmogaus ir atsisukimu į pasaulį pakeičiančios kalbos ir instrumentinio proto sferą.
Tai aplinkybės ir situacijos, kurių nėra patyrę tie, kurie turi aiškias nuomones apie jas. Kaip Baumanas yra pasakęs savo paskaitos metu, nieko nėra sunkesnio kaip rašyti apie situacijas, kurių ne tik nesi patyręs, bet ir nenorėtum patirti. Pavyzdžiui, kaip kalbėti apie žmogų, į kurio namų duris Antrojo pasaulinio karo metu naktį pasibeldžia žydų vaikas, prašantis pastogės ir išsigelbėjimo? Žmogus turi apsispręsti žinodamas, kad rizikuoja savo ir visų savo šeimos narių gyvybėmis. Tokių situacijų niekam negalima linkėti. Sau – taip pat.
Vartojamas gyvenimas – dar vienas didžiojo mąstytojo priminimas apie tai, kad blogis nėra vien karas ir totalitarinės ideologijos. Jis šiandien dažniau slypi nereagavime į kito žmogaus kančią, atsisakyme suprasti kitus, nejautroje ir akyse, nusuktose nuo tylaus etinio žvilgsnio.
