Michelio Houellebecqo romanas Salos galimybė yra XXI amžiaus pradžios įspėjimo romanas. Šiuo terminu galima nusakyti literatūros kūrinius (iš esmės – distopijas), priėmusius utopijų pasakojimus, temas ir siužetus, tik logiškai išplėtojusius juos ad finem ir parodžiusius, kuo baigiasi įgyvendintos utopijos. Kad utopijos įgyvendinamos, puikiai suprato Nikolajus Berdiajevas, kurio žodžiai apie tai, kad atėjo laikas ne svajoti apie utopijas, o apsaugoti žmoniją nuo jų įgyvendinimo, tapo Aldouso Huxley’o distopijos Šaunusis naujasis pasaulis epigrafu.

Įspėjimo romanai tiksliau nei visi kultūriniai pesimistai ir visos jų niūrios ciklinės istorijos ir kultūros teorijos įspėjo moderniojo pasaulio ateities trajektorijas. Po Pirmojo pasaulinio karo Jevgenijaus Zamiatino distopija Mes tapo pirmuoju įspėjimo romanu, kuris įspėjo žmoniją apie tai, kur veda modernybė, jei niekas nesustabdys totalitarinės ir visiškai emancipuotos jos versijos – tai totalinis sekimas, stikliniai permatomi pastatai, šeimos instituto mirtis, humanitarinių mokslų ir viso humanistikos pasaulio pabaiga, it eilinis technologinis projektas valdoma visuomenė ir individas, išnykimas to, ką ankstyvoji modernybė žinojo kaip meilę ir draugystę.

Akivaizdu, kad tiek Huxley’o romanas, tiek George’o Orwello 1984-ieji būtų buvęs vargiai įmanomi be genialių Zamiatino įžvalgų ir čechoviško jo jautrumo bei subtilumo atveriant tikrąjį žmonijos pragarą. O jis visada slypi ne nesėkmę patyrusiose socialinėse vizijose ir svajonėse, net ne žiaurumo ir brutalumo protrūkiuose, o pakirstose mūsų bendrystės galiose, sutraukytuose žmonijos saituose, žudančioje vienatvėje ir buvusios meilės, virtusios išdavyste, neapykanta arba, dar blogiau, ledine indiferencija, mirtyje. Šiuo požiūriu Michelis Houellebecqas stulbinančiai tiksliai ir net su keistoka literatūrine ištikimybe tęsia distopijų pradėtą darbą – žmonijos įspėjimą apie tai, kur mes ritamės ir kas mūsų gan greitai laukia.

Paprastai vienas iš Serapijono Brolių Rusijoje (šiame sąjūdyje dalyvavo ir tokie nuostabūs rusų rašytojai ir literatūrologai kaip Michailas Zoščenka, Viktoras Šklovskis, Vsevolodas Ivanovas, Venjaminas Kaverinas, Levas Luncas) Jevgenijus Zamiatinas teisingai įvertinamas už totalitarizmo išpranašavimą ir ateities megamašinos eros tikslų prognozavimą. Man regis, dar svarbiau, kad jis vienas iš pirmųjų numatė humanistikos mirtį ir neabejotinai buvo pirmasis, atvėręs jausmų pasaulio pabaigą, kuri reiškia, kad tokiame pasaulyje nebeįmanoma suprasti to, kas sukūrė humanistinę Europos kultūrą – nei Dante’s, nei Shakespeare’o ir apskritai visos didžiosios renesansinės bei barokinės literatūros.

Michailas Bulgakovas numatė Šėtono atėjimą į pasaulį antihumaniškos modernybės versijos pavidalu, bet jo romane Meistras ir Margarita tamsos kunigaikštis Volandas dar galėjo pasakyti, kad rankraščiai nedega. Vėliau ateina metas, kada vis dėlto paaiškėja, jog jie ne tik dega, bet dar ir nieko nebereiškia žmonijai. Ne todėl, kad niekas jų nebeskaitytų. Orwellas spėjo, kad totalitarizmas anksčiau ar vėliau sunaikins kalbą ir jautrumo zonas, kurios mums leidžia atpažinti didžiuosius literatūros ir filosofijos tekstus. Jis suprato, kad modernybė kovos su praeitimi ir atmintimi – šiais mūsų svajonių ir alternatyvų namais.

Bet tiesa, kurią atveria Zamiatinas, o bene giliausiai išplėtoja psichologinės ir sociologinės įžvalgos genijus Michelis Houellebecqas, yra ta, kad mums Dante ir Shakespeare’as netrukus nieko nebereikš, kad nebėra tų jausmų, žmogiškųjų sukrėtimų ir dramų, iš kurių gimė šie nemarūs tekstai. Apverstoji postmodernybės evangelija Salos galimybė, kurią būtų galima lyginti su Friedricho Nietzsche’s Taip kalbėjo Zaratustra (Houellebecqo romano pasakotojas Danielius save vadina nūdienos viduriniosios klasės Zaratustra, bet jis aprašo tuos, kuriuos Nietzsche Zaratustroje vadina paskutiniaisiais žmonėmis), atveria Dievo mirtį gan netikėtu būdu – Jis miršta gęstant socialumui ir žmonių ryšiui.

Įdomu, kad ši Zygmunto Baumano minčiai artima Houellebecqo filosofinė implikacija savo ištakomis siekia Giambattista’os Vico La Scienza Nuova – veikalą, kuriame Dievo buvimo įrodymu tampa žmogaus bendrystės galios ir pilietinė visuomenė – socialumas, kalba ir jausmai. Vadinasi, jei pakerti žmogaus bendrystės galias, kalbą ir jausmų sferą, atiduodi jį Šėtonui į rankas – tokia būtų teologinė ir filosofinė Naujojo Mokslo implikacija. Beje, verta prisiminti ir Vico minimus bestioni – po istorijos pabaigos sugrįžimų ir pasikartojimų (ricorsi) pasirodančius naujuosius barbarus, viskam nejautrius istorijos pabaigos žmones. Įdomu, kad Houellebecqo romane šie Renesanso literatūroje dar populiarius milžinus menantys Vico bestioni veikiau būtų naujoji žmonija – emocijų ir jausmų netekę grynosios inteligencijos žmonės, kurių niekas tarpusavyje nebesieja. Socialumo mirtis – Dievo mirtis?

Michelio Houellebecqo Salos galimybė – tai literatūrinis atitikmuo to, ką filosofijoje siekė pasakyti Oswaldas Spengleris ir Egonas Friedellis, prieš juos – Friedrichas Nietzsche, o literatūroje išsakė Thomas Mannas. Tai mūsų dienų Bildungsroman versija, tik ją gerokai tiksliau būtų vadinti Zivilisationsroman – prisimenant, ką ankstyvajam Thomui Mannui reiškė Zivilisationsliteraten su jo vyresniuoju broliu Heinrichu Mannu priešakyje (nors vėliau pats Thomas Mannas tapo tokiu pat sekuliariu, racionaliu, „bešakniu“, kosmopolitišku pasaulio rašytoju, kokius niekino jaunystėje), būtų galima teigti, jog Houellebecqas yra tokio rašytojo įsikūnijimas, bet sykiu nuvedantis šią formą iki jos mirties. It avangardo muzika, anot Theodoro W. Adorno, kuri pačia savo forma neigia tikrovę ir teigia tik savo pačios mirtį bei neįmanomybę egzistuoti tokioje tikrovėje, kokia ji yra, Houellebecqo romanas yra save sunaikinantis kūrinys.

Kokį pasaulį atveria Michelis Houellebecqas? Prisiminus Mirosławo Mrožeko žodžius apie tai, kad rytojus – tai ši diena, tik įvyksianti rytoj, galima mėginti įsivaizduoti pasaulį, kuris sukrečia ne tuo, kas mūsų laukia rytoj (branduoliniu pasaulio sunaikinimu, kurį Houellebecqas aprašo ir kurio galimybe mažai kas iš mąstančios žmonijos sielos gilumoje jau beabejoja), o būtent tuo, kas vyksta čia ir dabar, prieš pat mūsų akis. Salos galimybės tikrovė – tai visiška individo izoliacija, lydima visuomenės atomizacijos ir fragmentacijos. Mes dažnai girdime ir skaitome šiuos terminus, gerai žinome jų reikšmes, bet vejame šalin mintį, kad jų žymimi reiškiniai ir procesai yra tikrovės dalis, o ne vien teorinė abstrakcija ar galimybė.

O čia mes visiškai tiesiogiai susiduriame su šiais procesais ir pamatome, kur jie nuveda. Iš žmonių ryšio lieka tik visa apimanti ir paralyžiuojanti mirties baimė. Už jos slypi tik tuštuma ir išnykimo siaubas. Houellebecqo Salos galimybė – literatūrinę formą įgijusi ir įtikinantį pasakojimą išplėtojusi sociologinė visuomenės mirties teorija. Socialumo mirtis mūsų vėlyvojoje modernybėje – jokia fantazija. Žmonės nebenori būti kartu. Jie nebeturi priežasties būti kartu. Naujasis egzodas ir mažų neturtingų tautų išsivaikščiojimas – jokia naujiena ir sensacija. Pažvelkime į Lietuvą arba, dar akivaizdžiau, į Armėniją.

Lygiai kaip, anot Houellebecqo, marksizmą nužudė ta pati šalis, kurioje jis buvo paverstas sekuliarine valstybine religija (Rusija), ir lygiai kaip islamas mirs ten, kur jis gimė – modernybės, seksualinės revoliucijos, moters emancipacijos, vartojimo, jaunystės, individualios laisvės, sėkmės ir malonumų kulto persmelktuose Artimuosiuose Rytuose, taip ir nacionalizmas bei kolektyvinių idealų ir svajonių siekis bus paaukotas ten, kur jis kažkada buvo stiprus ir gyvybingas – nedidelėse Europos šalyse. Iš tikrųjų šias šalis vienija nebe teologinės ir filosofinės tiesos ar dogmos, dėl kurių šimtmečius žmonės aukojosi, o dar dažniau žudė kitus – vienija senatvės baimė ir panieka senam kūnui. Juk, kaip sarkastiškai mesteli Houellebecqas, tikra „tiesa, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties“.

Rūpesčiu ir kova už lygybę bei žmogaus teises užsimaskavusios indiferencijos, savęs ir kito vartojimo, nutolimo nuo veido ir akių žvilgsnio, saugios atsajos mūsų kultūrai šiandien priimtina viskas, išskyrus senatvę. Anksčiau ar vėliau ši kultūra dar pamėgins sulaužyti paskutiniuosius tabu, tokius kaip pedofolija, kanibalizmas ir incestas. Anaiptol ne jie kelia siaubą mums – tikrąjį siaubą kelia mirtis ir išnykimas, ypač eroje, kada mokslas, technologijos ir genetika sparčiai artina gyvybės fabrikavimą ir nemirtingumą. Baisu ne tai, kad mes visi mirsime, o tai, kad mums pritrūks lemtingo penkmečio ar dešimtmečio iki tų laikų, kada genetikai išves turtingų antžmogių rasę, užrašysiančią visą savo palikimą ir turtą kokiai nors technologijos ir socialinės inžinerijos grupei, užsimaskavusiai pasaulio pabaigos laukiančia eschatologine sekta (kaip Houellebecqo vaizduojami eloimitai).

Philippe’as Ariès savo studijoje L’Homme devant la mort (Žmogus mirties akivaizdoje) rašė, kad modernieji Vakarai mirtį klinikalizavo ir izoliavo. Lygiai tą patį Vakarai padarė su senatve – išnykimo baimę nuolat žadinančia mirties preliudija. Mirtis paprasčiausiai nebepriimtina moderniai ir jaunystės trokštančiai būtybei. Lygiai kaip jai nebepriimtina ir jos neišvengiamumą negailestingai primenanti senatvė. Juk modernybė – tai metafizinės jaunystės (eroso, sekso, geidulių, aistros) karas prieš metafizinę senatvę (atsijusį gyvenimą be geismo, savęs ir kito vartojimo svaigulio, jaudulio ir žaismingumo). Todėl Danielius25 – po dviejų tūkstančių metų gyvenantis pasakotojo Danieliaus1 genetinis DNR palikuonis – gyvena senio gyvenimą. Tai proto ir atsajos kerštas emocijoms, aistrai, geismui ir jausmams, arba senatvės kerštas jaunystei.

Dabartinės kultūros ir kontrolės esmė – sužadinti geidulius ir privesti juos iki maksimumo, o po to imtis kraštutinių kontrolės formų. Tai Šėtono žaidimas su moderniąją visuomene jo rimbu ir meduoliu. Šio žaidimo esmė – provokuoti ir neleisti, sužadinti visa apimantį seksualinį geismą, o po to itin griežtai kontroliuoti jo patenkinimo formas. Individo privedimas iki geismo ir troškimo – tai galios ir savikontrolės atėmimas iš jo. Sykiu svetimo orumo pasisavinimas – pamatai savo priešybe virtusį, į save nebepanašų, deformuotą ir geismo įaudrintą būtybę, kurią sėkmingai kontroliuoji. Juk sužadinai geismus ir žinai, ko ji labiausiai trokšta ir kas ją bet kada papirktų. Žinai, bet sugebi vis dėlto po to ją pastatyti į vietą ir tuo galutinai sutrikdyti bei atimti jos savigarbos ir orumo jausmą.

Kas ištinka meilę ir erotiką? Jos miršta. Jų vieton stoja masturbacija, ši „meilė su vieninteliu asmeniu, kurį iš tikrųjų myli“ (frazė dažniausiai priskiriama Woody Allenui, nors greičiausiai jos autorystės teisės priklauso Jacques’ui Lacanui). Tai jau nebe susitikimas su kitu kūnu ir siela, o technologinio žmogaus savipakankamumo tąsa – paprasčiausias savęs dirginimas ir stimuliavimas virtualinėje erdvėje ir pornografija. Mirštančio socialumo erosas ir yra seksas be jausmų ir lytinis gyvenimas be gilesnio išgyvenimo. Mechanika be juoko, ašarų, pavydo, noro susilieti ir būti kartu. Savęs ir kito efektyvus panaudojimas bei išeikvojimas virsta vienintele gyvenimo strategija. Aš ir tu turime pradžią ir pabaigą, todėl pasinaudokime vienas kitu, kol nesibaigė mūsų galiojimo laikas – tai vieša paslaptis, bet, regis, sykiu tai vienintelė nūdienos žmonių tarpusavio santykių gyvenimo strategija.

Houellebecqas atveria dar vieną mūsų dienų fenomeną – naująjį determinizmą, šį netikėjimą, kad net protingi, laisvos ir kritiškos minties žmonės galėtų pakeisti civilizacijos kryptį. Salos galimybėje dingsta bet koks sukilimas, maištas, nesutikimas ar kitamanystė. Šiame pasaulyje nebėra ir nesutikimo, protesto, kitamanystės žmonių, pasiryžusių savo individualią patirtį paversti politine ir vieša patirtimi – intelektualų. Telieka viso labo tik piktas ir tulžingas humoras, šioji užmaskuota neapykantos forma, sykiu naudinga ir pelninga veikla, kurios dėka romano (anti)herojus ir pasakotojas virsta turtuoliu. Lengvai pakoketuodamas su socialine kritika, o kartais ir rizikuodamas bei vaikščiodamas skustuvo ašmenimis, Danielius patį nešvankiausią humorą išskaptuoja iš gilaus priešiškumo ir neapykantos medžio – Izraelio žydų ir Palestinos arabų santykių, taip pat ir žemosios viduriniosios klasės ir prakutusių imigrantų tarpusavio antipatijos Europoje. Iš čia ir pornografiniai siužetai, persimaišę su politinėmis aliuzijomis, atnešantys sėkmę ir pripažinimą – Palestinos arabės kekšytės, Izraelio pornografiniai siužetai ir t.t.

Reikalas tas, kad visas pasaulis tapo politika. O su juo nebeliko pirminės patirties padiktuoto stereotipo ir kvailystės. Kartu su jais išnyks ir humoras, nes jis gimė ne iš ko kito, o iš stereotipo, saugios kvailystės nesaugiame pasaulyje, tad ir iš bejėgiškumo. Politika yra į(si)galinimas, todėl ji nepakenčia bejėgiškumo. Žydų humoras buvo tobulas buvimo anapus galios lauko pavyzdys. O mūsų dienų politinis humoras, saugiai koketuojantis su galia, yra pati tikriausia politika. Tai jau nebe antistruktūra ir kalbos karnavalas, kaip pasakytų Michailas Bachtinas, o lengva it vasaros vėjo gūsis politinės struktūros ir galios lauko korekcija. Sykiu ir įspėjimas: jūs ne vieni čia, ponai. Ir mes trokštame galios. Dalinkitės ja arba sužlugsite.

Houellebecqas meistriškai žaidžia politinių tabu ir politkorektiškumo atmetimo žaidimą. Tai, kas kažkada sukūrė neigiamą reputaciją autorių, šiandien laikomų chrestomatiniais mizoginikais – Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’ės, Otto Weiningerio, – atviru tekstu, juodu ant balto dėstoma Houellebecqo. Jis, pavyzdžiui, rašo, jog „moterys apskritai neturi humoro jausmo, todėl mano, kad humoras – neatsiejama vyro prigimties dalis“. Beveik tą patį savo veikale Lytis ir charakteris rašė Otto Weiningeris – dar galima pridurti, jog Weiningeris neabejojo, kad moterys ir žydai (psichologinių-istorinių tipų požiūriu artimos būtybės, pasak jo) neturi humoro jausmo, todėl gali būti nebent tik pikti ir tulžingi. Lygiai kaip nei moterys, nei žydai, pasak Weiningerio, neturi estetinės formos pojūčio ir todėl negali tapti didžiais menininkais, tokiais kaip Van Dyckas.

Šie dalykai anaiptol neatsitiktiniai. Naujasis determinizmas, fatalizmas ir pesimizmas yra Vakarų intelektualinis siužetas, kuris mus neišvengiamai veda atgal į Veimaro Respublikos krachą ir didžiosios Vienos kultūros užgesimą prieš Antrąjį pasaulinį karą – su špenglerišku Schicksal ir froidišku Unbehagen. Mūsų epocha – tai determinizmo, fatalizmo ir jokių alternatyvų nebuvimo epocha. Savojo likimo meilė, nesvarbu, koks tas likimas, amor fati – it Oswaldo Spenglerio Vakarų saulėlydyje. Kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, Salos galimybė yra atnaujinta Vakarų saulėlydžio versija, atsekanti griuvėsių dinamiką mūsų istorinėje vaizduotėje – nuo totalinės ir vientisos struktūros iki fragmento, nuo nacionalinės racionalumo formos iki individualizuoto racionalumo, nuo kietosios modernybės iki jos likvidžiosios fazės.

Beje, Spenglerio atmetimas ir jo laikymas pasenusiu arba paviršutinišku mąstytoju po Antrojo pasaulinio karo buvo veikiau formos atmetimo problema – juk Spengleris buvo priimtas tų Bildungsroman gerbėjų ir kultūrpesimistų, kurie skaitė Thomą Manną ir rimtai traktavo jo Užburtą kalną. Lygiai kaip ir tų, kurie XX amžiaus pradžioje kaip pamišėlio arba antifilosofo netraktavo Nietzsche’s. Tik vėliau Vakarų nominalizmas ir metodologinis individualizmas padarė savo darbą – buvo atmestas ne tik Spenglerio polinkis į biologines metaforas, izomorfizmų ir analogijų paieškas, bet ir morfologinė jo kultūros filosofijos gelmė, niuansuotos kultūros laiko ir erdvės interpretacijos. Su vandeniu buvo išpiltas ir kūdikis.

Houellebecqas daugeliu požiūrių daro tą patį, ką Spengleris – tik kitaip. Jis nebėra ciklinės istorijos interpretacijos ir Bildungsroman epochos žmogus. Houellebecqas – sociologiškai pagavaus ir įžvalgaus pasakojimo meistras, o sykiu ir sociologizuojantis romanistas. Arba kultūros krizės sociologas su rašytojo kauke. Houellebecqo įtaigumas slypi savosios epochos kalbos užčiuopime – tai mirties ir išnykimo baimės, malonumų ir vartojimo kulto apimto mūsų pasaulio interpretatorius, jautrus cinikas (kalbant oksimoronais), apnuogintų nervų, be odos ir atvirų nervų, bet galios lauko žmogus, tyčiojimąsi ir humoru užmaskuotą neapykantą pavertęs preke ir savo sėkmės įrankiu.

Individo emancipacija veda į didžiųjų religijų žlugimą. Houellebecqas išpranašauja ne tik jau įvykusį krikščionybės, bet ir artėjantį islamo saulėlydį: tad musulmonų nekenčiantys ir visą blogį su jais tapatinantys paranojikai šiandien gali nusiraminti – jų laukia gera žinia ir paguoda. Islamą, anot Houellebecqo, sugriaus feminizmas ir seksualinė revoliucija. Pasaulyje šansą išlikti turi tik totaliai manipuliacinė, hedonistinė ir žmogui nemirtingumą žadanti eloimitų sekta su savo erzacreligija. Liks ir įsigalės fatalizmas, determinizmas, nemirtingumo svajonės, o sykiu ir technokratinio elito pažadas išvaduoti žmoniją nuo jai nepakeliamos laisvės, atvirumo mirčiai ir savojo baigtinumo įsisąmoninimo naštos. Į vieną mazgą čia susipina ir persimaišo nemirtingumo svajonė, malonumų kultas, technologinė visuomenė, besąlygiškai tikinti racionalios kontrolės galia (nors slapta ir nekenčianti jos), jaunystės kultas ir senatvės stigmatizacija. Panieka senatvei ir neapykanta jai leidžia lengvai save paversti karikatūra – pasaulis pilnas septyniasdešimtmečių jaunuolių ir tokio paties amžiaus merginų, kuriems nieko nėra svarbesnio už savo tikrojo amžiaus nuslėpimą ir sėkmingą sueitį su jaunu partneriu.

Determinizmo logika Houellebecqo perkeliama ir į žmonių santykius. Tie santykiai gimsta, vystosi, galiausiai vysta ir miršta – it kūnai, visuomenės ir kultūros. Be kalbėjimo, akių susitikimo, lytėjimo, apsinuoginimo, išpažinčių, erotinių fantazijų, sekso, amžinos ir fatališkos įtampos tarp vyro ir moters bičiulystės ir, priešingai, be jų romano galimybių ir nusivylimo žmonių santykiai greitai išsenka, susidėvi, baigiasi. Nors, anot Houellebecqo, jie ir taip pasmerkti greitai išsekti ir pasibaigti. Žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, pasiplėtoja, nuvysta ir tyliai miršta.

Iš ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Santykių gyvybės ciklo, tylios jų mirties įveikimas ir yra pati meilės ir draugystės esmė. Juk nuobodulys ir beprasmybės pojūtis yra technologinio žmogaus dalia, kaip rašė Malcolmas Muggeridge’as; o determinizmas ir fatalizmas yra technologinės visuomenės (naujosios žmonijos, kaip pasakytų Houellebecqas) aspektai, o gal net ir būtinoji sąlyga. Alternatyvos šiai epochai ir jos savinaikos dvasiai nėra. Kadangi negyvenama dėl nieko, kas būtų anapus mūsų ar bent jau būtų ne mes patys, niekas taip ir netampa didžiąja egzistencine įtampa ar iššūkiu, išskyrus patį gyvenimą.

Tą patį teigė Spengleris – šita civilizacija bus tylus Vakarų užgesimas, lydimas dramatiško savęs interpretavimo. Artėjančios mirties nuojauta maksimaliai paaštrina interpretacijos galias. Jos nukreipiamos ne į anapus mūsų esančią tikrovę, o į mus pačius – tai psichologinė savęs kasdienio atradimo kultūra, kuri kasdien aktualizuoja mus pačius, bet ne mūsų santykius su kitais žmonėmis. Iš visuomenės telieka atomizuoti, vieniši, fragmentuoti, pakirstų bendrystės galių individai, kuriems vienintele problema tampa jie patys ir jų artėjanti mirtis bei išnykimas. Gyva kultūra kuria savo ir gyvenimo formas, mirštanti kultūra nieko nebekuria, o tik interpretuoja pati save. Laimingi valandų neskaičiuoja, kaip byloja liaudies išmintis – tai turi filosofinį atitikmenį Spenglerio-Houellebecqo idėjoje, kad laikas problema tampa tam, kas neturi jokio kito tikslo ir prasmės pojūčio, išskyrus savo gyvybės pratęsimą bet kokia kaina, arba kas jaučia, kad nykiai tiksintis laikrodis jau skaičiuoja ne minutes, o sekundes. Laikas yra liga, pagreitėjęs jo skaičiavimas yra paaštrėjusi mirties nuojauta.

Vienintele problema tapus pačiam gyvenimui, savosios gyvybės pratęsimas (šitą būseną ir jauseną projektuojant ir į tautą ar valstybę – iš esmės tai biologinio išlikimo klausimas, pateikiamas kaip tariamas rūpestis unikaliomis istorinėmis esybėmis ir jų kūrybos formomis) ir svajonės apie nemirtingumą, pasiekiamą ne transcendentiniu pažadu, o mokslu, genetika, technologijomis ir instrumentiniu racionalumu, tampa vienintele reikšminga tikrove. Ne laisvė, ne savirealizacija, o savo žemiškos gyvybės pratęsimas ir mechaniškas nemirtingumas – jei tik įmanoma, žinoma.

Nemirtingumas ne per kūrybą, meilę, vaikus, draugus, kito asmens ir jo minties pratęsimą savuoju jautrumu ar interpretacija – ne, tai mūsų pačių nemirtingumas arba nuolatinis atnaujinimas, pasiekiamas panašiai, kaip geri technologai išgauna pastato, konstrukcijos, mašinos ar instrumento ilgalaikiškumą ir nuolatinį jo atnaujinimą. Tokia nemirtingumo svajonė byloja ne tik apie mirusią religiją, išsemtą ir negyvą tikėjimą, bet ir apie pakirstą socialumą.

Kokia gi Danieliaus ir jo mylimo šuns Fokso (sykiu ir visų tolimesnių jų reinkarnacijų) žinia pasauliui? Mes, t.y. paskutinieji žmonės, nebemylime žmonių. Mes mylime gyvūnus. Atnaujinami ne tik žmonės, bet ir jų šunys. Ant šeimininko kojų mirštantis šuo ir šeimininko žinojimas, kad po to bus toks pat šuo, kuris lygiai taip pat mirs, tampa nebe skaudžiu išgyvenimu, o tiesiog žinojimu, kad teks kažką, prie ko įpratai ir kas teikė džiaugsmą, pakeisti kitu gyvybės vienetu. Tad čia mes prieiname Faustiškosios Sielos esmę – ne tik begalybės idėją, bet ir nemirtingumo troškimą, kuris baigiasi tuo, kad vietoje sandėrio su Šėtonu žmogus save patiki mokslui ir technologijoms (gal tai ir tas pats, tik pasakojimas skiriasi – ne vardan begalinio pažinimo ar meilės trokštama nemirtingumo, o viso labo vardan tik to paties gyvenimo, apibrėžiamo juo pačiu ir niekuo daugiau).

Fabrikuojama gyvybė – didžioji Fausto tema. Prisiminkime viduramžių Miraklį apie Teofilį, Christopherio Marlowe pjesę Daktaras Faustas, Johanno Wolfgango Goethe’s Faustą, renesansinę homunkulo idėją – visa tai Houellebecqo įspėjimo romane tampa ne literatūrine išmone, o tikrove. Apie mokslo fabrikuojamos gyvybės pasekmes pasauliui ir žmonijai įspėjo Michailo Bulgakovo apysakos Lemtingi kiaušiniai ir Šuns širdis. Beje, verta prisiminti, kad šio kūrinio herojus, biologas, profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis – iš rusų kalbos jo pavardę verčiant, pasaulio transformacijos galią turintis magas – užsiima ne šuns pavertimu žmogumi (pastarasis juk yra serendipitas, t.y. netikėtas ir neplanuotas mokslinis atradimas, arba pašalinis efektas, tampantis atradimu), o žmogaus organizmo atjauninimu, kuris ir yra geroji naujiena pasauliui ir didžioji profesoriaus misija. Kaip pasakytų Spengleris, Faustiškojoje sieloje slypinčios begalinio pažinimo, matematinės begalybės, aibės, polifonijos muzikoje, o tapyboje – perspektyvinės tapybos idėjos dabar virsta svajone amžinai gyventi, kaip nors ekonomiškai išgyventi ir politiškai nežlugti.

Ar lieka viltis ir kažkokia alternatyva? Juk blogio pasaulis, nesvarbu, ar mes grįžtume prie klasikinės teologijos ir etikos teorijų, ar prie visiškai sekuliarios blogio interpretacijos, – tai tikrovė be simpatijos žmogui, be užuojautos, meilės ir draugystės. Houellebecqas vis dėlto mums palieka viltį. Lygiai kaip puiki yra jo įžvalga apie tai, kad tikras talentas yra visada neišvengiamai lydimas naivumo (gudrus ir manipuliatyvus žmogus retai būna talentingas), taip ir jo žodžiai apie meilę kaip geismo ir užuojautos mišinį tampa likvidžios modernybės žmogaus viltimi. Parafrazuodamas Houellebecqą pasakyčiau, jog meilė – tai geismo ir užuojautos lydinys nenumaldomai artėjančios senatvės ir mirties akivaizdoje.

Trumpa ir nelaiminga Danieliaus meilė Esterai, kaip ir jo nuoširdus prisirišimas prie Fokso – tai viltis. Jei bendrystės galių, visuomenės ir socialumo mirtis yra pasaulio pabaigos pradžia, o vienas kitą vartojantys, bet nenorintys matyti ir girdėti individai artina tarpusavio išsižudymą, ciklą įveikti gali tik pergalė, kad ir momentinė, prieš determinizmą. Pavyzdžiui, netikėta užuojauta. Pasitraukimas iš prognozuojamos ir nekintamos Danieliaus25 būsenos, kuriai naujuosius žmones pasmerkė Aukščiausioji Sesuo ir Septyni Išminčiai, tampa viltingu aktu. Marijos23 pasitraukimas kiek anksčiau taip pat tampa protestu ir iššūkiu. Kaip ir jos paliktas Platono „Puotos“ dialogas, kuriame Aristofanas išdėsto savo meilės koncepciją – šį rankose susitrinantį įrašą Danielius25 dar spėja perskaityti.

Nes, kaip pasakytų Michelis Houellebecqas, žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, plėtojasi, o po to nuvysta ir miršta. Bet juk viltis ir slypi tame, kad, kaip minėta, iš šito ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Žmonių santykių gyvybės ciklo ir tylios jų mirties įveikimas yra pati meilės ir draugystės esmė.

Sykiu ir viltis, kad „and death shall have no dominion“ – kad nebus mirties karalijos, kaip pasakytų Dylanas Thomas.

www.donskis.lt

Sausio 18 d. dar kartą turėjau progos išvysti ir išgirsti Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną. Po praėjusio jo vizito, kai Vengrija pirmininkavo Europos Tarybai, man liko gan slogus įspūdis – žinojau, kad Orbánas yra buvęs liberalas, aktyviai bendradarbiavęs su Europos liberalų, demokratų ir reformų partija (ELDR), vienijančia ne tik ES narių, bet ir kitų Europos šalių liberalus (įskantant Rusijos Jabloko), ir laikytas kylančia europinio liberalizmo žvaigžde. Lygiai kaip ir jo partija Fidesz buvo laikoma Europos liberalų sąjungininke ir neabejotinai liberalia politine partija.

Deja, nieko nėra liūdnesnio politikoje už degradavusį ir savo vertybes išdavusį liberalą. Kitų jėgų atstovai bent nedeklaruoja, kad laisvė, intymaus ir privataus gyvenimo neliečiamybė ir oraus, autonomiško individo gynimas nuo biurokratijos ir centralizuotos valstybės yra didieji jų prioritetai. O nuo laisvės ir žmogaus teisių pradėjęs, bet konservatyviu nacionalizmu baigęs ar į autoritarizmą pasukęs liberalas visada sukelia didesnį apgaulės ir nusivylimo jausmą.

Vieša paslaptis, kad nemaža dalis nūdienos Europos konservatyvių ir radikalių nacionalistų yra daugiau ar mažiau flirtavę su liberalizmu ar net įsteigę pirmąsias liberalų partijas Rytų ir Vidurio Europoje. Nieko stebėtino čia nėra – neįmanoma pabėgti nuo laisvės ir jos keliamų įtampų, neaiškumo ir nesaugumo prieš tai nepamėginus išsivaduoti iš viską „išaiškinančios“ teorijos ir jos įsūnytos ideologijos. Vėliau nepakėlus naujosios tikrovės sukelto neaiškumo ir nesaugumo puolama prie „stiprios“ teorijos – tik šįkart ideologinė transponacija nuveda į visiškai kitą kryptį. Puolama į kontraliberalizmą keikiant liberalizmą už visas su juo sutapatinto moderniojo projekto nuodėmes, įvardijamas iš tolimos dešinės (dažniausiai su krikščionybe flirtuojančio nacionalizmo) pozicijų.

Pirmą kartą išgirdau charizmatišką, teatrališką ir arogantišką demagogą, Europos Parlamento narių kritiką, skirtą jo kabinetui už skandalingą Vengrijos žiniasklaidos įstatymą atvirai įvardijusį kaip ataką prieš jo tautą ir Vengrijos pažeminimą. Net iš pirmo žvilgsnio darėsi akivaizdu, kad Vengrijos žiniasklaidos įstatymas buvo antipliuralistinis ir antidemokratinis – į visas spaudos, radijo ir televizijos tarybas susodinti vien Fidesz partijos nariai, bet kokie kitaip mąstantys išguiti, o už viešų asmenų šmeižtą – kitaip tariant, politikų kritiką – skirtos didžiulės baudos, gan efektyviai ir greitai šalyje atkūrusios valdžios baimę ir savicenzūrą.

Nieko naujo nebuvo ir sausio 18 d. Atvykęs susitikti su Europos Komisijos prezidentu José Manueliu Barroso ir dalimi sau artimesnių europarlamentarų Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas iškart pareiškė, jog didžiuojasi tuo, kad Vengrija pagaliau turi naują savo konstituciją, kad pagaliau atsikratyta 1949 m. stalinistinės konstitucijos (po šitos pastabos visiškai taikliai EP Žaliųjų lyderis Danielis Cohn-Bendit pastebėjo, jog nesuvokiama, kaip buvo galima į Europos Sąjungą priimti šalį, iki šiol nepakeitusią savo stalinistinės konstitucijos). Dar daugiau, Orbánas pasidžiaugė, kad vėl atvyko į EP, nes pats yra buvęs parlamentaras savo šalyje ir todėl tvirtai tikįs, kad parlamentas – tai demokratijos širdis ir pati esmė.

Žinoma, visa tai gerokai kontrastavo su tuo, ką Orbáno viešųjų ryšių specialistai ir patarėjai išplatino pačioje Vengrijoje. Ten buvo pareikšta, jog premjeras vyksta kovoti už savo šalies garbę ir atremti tarptautinių kairiųjų pajėgų gerai koordinuotos atakos prieš laisvą ir orią Vengriją. Žodžiu, jis nuvyko į žvėries irštvą, į priešo teritoriją – didvyriškai kovoti su pasauliniu kairiųjų sąmokslu prieš naująją ir laisvąją Vengriją.

Aš nieko nešaržuoju. EP liberalų ir demokratų aljanso ALDE viceprezidentas Alexanderis Grafas Lambsdorffas, žinomas Vokietijos liberalas ir, beje, dinastinis vokiečių politikas (žymaus vokiečių liberalo Otto Grafo Lambsdorffo sūnėnas) davė interviu vengrų žurnalistams, kurio metu stipriai ir nieko nevyniodamas į vatą sukritikavo savo buvusį kolegą ir seną pažįstamą Orbáną. Viskas baigėsi akibrokštu – paskutiniai vengrų žurnalisto žodžiai eteryje, po kurių nieko nebebuvo galima pakeisti, Lambsdorffą pristatė kaip tolimos ir kraštutinės kairės atstovą.

Štai taip. Lietuvoje tokio lygio ir etikos žurnalistika – vadinant daiktus tikrais vardais, melu, šmeižtu ir insinuacijomis – užsiima Respublika ir jos leidinių grupė (kartais ir Lietuvos rytas). Tokie dalykai lygiai taip pat begėdiškai vyksta ir Vengrijoje. Belieka tik įsivaizduoti, kokio masto isterija buvo organizuota Vengrijoje mėginant visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį nukreipti nuo masinių protestų Budapešto gatvėse ir buvusių antisovietinių vengrų disidentų balsų prieš Orbáno ir Fidesz įvykdytą konstitucinį šalies perversmą.

Ką gi padarė Orbánas ir Fidesz? Ogi štai ką. Turėdami milžinišką daugumą parlamente (du trečdalius), jie iš esmės pakeitė Vengrijos konstituciją. Tai buvo padaryta be jokių debatų su kitomis politinėmis partijomis ir visuomenės grupėmis. Fidesz ne tik susodino vien savo narius ir lojalistus į visas įmanomas strategines valstybės pozicijas, bet dar ir išvaikė ankstesnių kadencijų ir su kitomis administracijomis dirbusias profesionalų grupes – pavyzdžiui, masiškai į pensiją buvo išvaryti visi Fidesz neartimi teisininkai, nustačius naują jų amžiaus ribą (ne 70, kaip pirma, o 62 metus).

Beje, Vengrija nebėra Respublika – šitas žodis tiesiog dingo iš konstitucijos. Tad kyla ne tik pagrįstas klausimas dėl jos politinio valdymo formos, bet ir dėl Vengrijoje akivaizdžiai stiprėjančio iredentizmo ir neužmaskuoto noro perbraižyti Europos žemėlapį – „išvaduojant“ istorines Vengrijos žemes, sujungiant jas su tituline ir istorine tautos dalimi, nepripažįstant Trianono sutarties rezultatų ir paliekant atvirą klausimą apie vengrų tautos ir net Vengrijos teritorijos ribas. O tai anaiptol nebe juokai. Traktuojant Slovakijos ir Rumunijos (ypač Transilvanijos) vengrus kaip sudėtinę politinės vengrų tautos dalį, o ne kaip lojalias kitų valstybių ir jų politinių bendruomenių mažumas, galima apnuodyti visus Vengrijos santykius su kaimynais Vidurio Europoje – o tai, daugelio komentatorių manymu, jau senokai vyksta.

Mano kolega ALDE grupėje, švedų kilmės suomių liberalas Carlas Haglundas man neseniai mestelėjo, jog po pokalbio su kolegomis vengrais jam susidarė įspūdis, kad vadovaujantis jų logika, jis, švedų mažumos atstovas Suomijoje, turėtų žūtbūt gauti Švedijos pasą ir pilietybę. Jo manymu, tai nesąmonė, ir tiek. Taip, pagalvojau, bet tai nesąmonė jam, o ne jiems.

Buvę antisovietiniai vengrų disidentai jau kiek anksčiau įspėjo Europą, kad Vengrijoje mūsų akyse dingsta demokratija. Įsitvirtinus vienpartinei Fidesz sistemai, teisinė sistema ir žiniasklaida infiltruota Fidesz narių ir partinių lojalistų. Kaip minėta, įstatymų skirtos baudos žurnalistams už politikų šmeižtą, t.y. už jų viešą kritiką, o visi nepriklausomi juristai išvaryti į pensiją nustačius naują amžiaus ribą. Tokie asmenys kaip pasaulinio garso vengrų rašytojas ir žmogaus teisių gynėjas György Konrádas jau įspėjo mus, kad Vengrijoje įsitvirtina primityvi demokratijos samprata, kurios vienintelis pamatas ir legitimumas yra mechaniška dauguma ir ja naudojantis vykstantis bet kokios kitokios nuomonės slopinimas ir manipuliavimas teise.

Sykiu tai buvo daugkartinis vengrų demokratų ir žmogaus teisių gynėjų įspėjimas Vakarams, JAV ir Europos Sąjungai, kad Vengrijoje jau neveikia liberali demokratija – taip, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama Vakaruose. Valdžių padalijimo sistema nebeveikia, NVO paverstos paprasčiausiomis valdžios lojalistėmis, kritinė mintis užgniaužta. Ir tai ne koks šmeižtas, pramanai, gandai ar prasto lygio ir nepatikrinta informacija, o rimtos sociologinės ir politologinės analizės, pateiktos tokiuose leidiniuose kaip The New York Review of Books.

Todėl man, prisipažinsiu, šiurpiai skamba entuziazmas dėl Vengrijos konstitucijos ir Orbáno politikos, kuriuo Lietuvoje trykšta daugelis konservatyvių politikų. Kai kurių radikalių nacionalistų minties šedevrai manęs jau seniai nebestebina, bet kada apie Fidesz politiką, kurią nukrypusia nuo ES teisės ir žmogaus teisių laiko ne tik Europos Komisija, Europos Taryba ir Europos Parlamento narių dauguma, bet ir tokios organizacijos kaip Freedom House (beje, itin palanki Rytų ir Vidurio Europai, ypač kai jai vadovauti stojo buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Davidas J. Krameris, kurio niekaip neįtarsi antivengriškomis pažiūromis), Amnesty International ir Human Rights Watch, kaip apie vengrų tautos laisvės triumfą pradeda kalbėti ne naivuoliai ar mėgėjai, o patyrę ir profesionalūs mūsų politikai, pradedu galvoti, kad arba jie neinformuoti, arba aš nepažįstu savo šalies.

Jei jie Europos Sąjungą lygina su Sovietų Sąjunga, galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų niekas nevertė stoti į ES, iš jos galima išstoti ir dabar. Kitas klausimas, kiek po to egzistuotų demokratinė Lietuva. Bijau, kad neilgai. Labiau net tikėtina, kad ji liktų nepriklausoma – bent jau kurį laiką. Bet nereikia turtingos politinės vaizduotės, kad nujaustum mūsų ir taip jau menkos demokratijos likimą, politinį regresą, izoliaciją ir galutinį jaunų, išsilavinusių žmonių nusivylimą bei nenorą joje gyventi.

Europos Parlamente iškart po Orbáno kalbos ir kai kurių frakcijų lyderių pasisakymų iškart kilo furoras. Europos Liaudies Partija – didžiausia ir įtakingiausia EP frakcija – atvirai teisina ir gina Orbáną dėl savo tiesioginių ir artimų ryšių su Fidesz, kuris yra šitos politinės šeimos narys. Galima dar buvo suprasti (nors tai tikrai nebuvo Europos Sąjungos kūrėjų krikščionių demokratų aukštoji akimirka) jų norą ginti susikompromitavusį ir moralinį bankrotą bei fiasko patyrusį buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconį – net ir po visų žiniasklaidos deformacijų ir neproporcingos Italijos premjero įtakos jai vis dėlto nuomonių pliuralizmas ir minties laisvė Italijoje išliko. Bet teisinti Viktorą Orbáną, apie kurio valdymo metodų keliamus pavojus Vengrijos demokratijai jau atvirai prabilo net JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (o ji tikrai negali lengvai ir neatsakingai švaistytis tokiais pareiškimais), darosi gėdinga net ir savai frakcijai.

Kodėl mūsų konservatoriai ir nacionalistai puolė liaupsinti Orbáną ir laidyti insinuacijas apie sovietinius Europos Sąjungos metodus ir politinius tikslus? Todėl, kad toks tokį sutiko ir atpažino. Jei mūsų Tėvynės Sąjunga turėtų du trečdalius daugumos Seime, ji darytų tą patį ką Fidesz. Iki šiol vijau šalin tokią mintį. Deja, dabar turiu pripažinti, kad šitas solidarumo su Orbánu jausmas kyla iš akis badančio politinės ir mentalinės giminystės ryšio. Psichologinį terminą pavartojus, tai tiesiog projekcija. Beje, labai gali būti, kad niekuo ne geriau už Tėvynės Sąjungą analogiškoje situacijoje atrodytų ir mūsų socialdemokratai, turėdami daugumos buldozerį ir paleisdami jį į darbą. Tik kitaip ir kitais klausimais. Gerokai praktiškesniais.

Drįstu šitą teigti anaiptol ne vien todėl, kad mūsų konservatoriai mielai pažeistų sekuliarinės valstybės neutralumą religijos ir Bažnyčios atžvilgiu, kaip šitą jau ir padarė Fidesz savo naujojoje konstitucijoje. Tik apie 20 procentų vengrų save aktyviai sieja su Katalikų Bažnyčia, todėl kyla net ir iš sveiko proto pozicijų visiškai pagrįstas klausimas, ar konstitucija yra skirta elitui patinkančiam visuomenės nuošimčiui, ar vis dėlto visai visuomenei ir politinei tautai – su kitatikiais, mažumomis, agnostikais, kitų denominacijų tikinčiaisiais ir t.t. Mūsų konservatoriai mielai iškeltų vieną religiją virš kitų, o į tikros tautos sąrašus įrašytų tik savo elektoratą.

Deja, tai iš esmės ta pati politinė kultūra, kurios nuokrypiai yra nežymūs. Ne veltui Adamas Michnikas yra įspėjęs, kad buvusiose sovietinio bloko šalyse formuojasi politinė kultūra, kurią būtų galima nusakyti kaip antikomunistinį autoritarizmą. Tad ir dabar reakcijas į Orbáno pasmerkimą EP būtų galima nusakyti tokia Karlo Marxo garsiojo šūkio variacija: „Visų šalių autoritarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo liberalus ir kairiuosius!“ Kažkas panašaus į antieuropietiško Internacionalo gimimą. Todėl Viktoras Orbánas ir Fidesz vykdoma politika yra ne vien Vengrijos fenomenas ir problema. Jie tiesiog ten labiausiai apsinuogino, ir tiek.

Palieku patiems kolegoms nuspręsti, kokią žinią jie siunčia Lietuvai ir Europai skatindami euroskepticizmą tada, kada mes patys vis dar nenumaldomai gravituojame link Rusijos – ne tik savo energetine ir ekonomine politika, FSB filialu baigusiu virsti VSD, nuolat fabrikuojančiu Rusijos ir Lietuvos priešus iš savo piliečių, bet ir informacijos politika bei viešąja erdve. Mūsų retorika ir jau atviras nusigręžimas nuo ES pamatinių vertybių – pati geriausia dovana Kremliui ir jo šeimininkui.

Nenoriu pulti įrodinėti, kad Fidesz yra kokie fašistai. Gerokai didesnis pavojus Vengrijai gali bet kada ateiti iš vienos iš pačių stipriausių ir geriausiai organizuotų neonacistinių partijų ES Jobbik, tad gali būti, kad Orbánas turės šansą gelbėti savo šalį nuo daug didesnių iššūkių ir pavojų jai, nei jo partijos „demokratūra“ – tikra demokratijos karikatūra tapusi daugumos tironija, besiremianti pačia primityviausia demokratijos samprata „50 + 1“. Jų pavojus yra toks pat, kaip ir daugelio mūsų politikų, kuriems iki šiol atrodo, kad pergalė rinkimuose ir dauguma yra demokratijos esmė.

Ne, ponios ir ponai. Jei viskas būtų taip paprasta, pasaulyje išvis nebūtų antidemokratinės politikos ir autoritarinių režimų, nes ir jie paremti daugumos mechanika (kitas klausimas, kaip toji dauguma suformuojama). Ne veltui Ralfas Dahrendorfas vienos savo paskaitos JAV metu priminė auditorijai, kad demokratinėje politikoje nieko nėra elementaraus ir paprasto. Jei ji būtų paprasta ir aiški, mums nereikėtų kurti konflikto tam, kad mes sužinotume tikrąsias pozicijas ir dispozicijas, be kurių nėra atviros ir civilizuotos politikos.

Demokratija – tai ne daugumos tironija, ne buldozeris, kuriuo teisėtai galima pervažiuoti per kitaip manančius ir turinčius kitokią nuomonę, o vienos kitas sulaikančios jėgos, neleidžiančios kam nors pernelyg įsivyrauti. Nes nestabdoma, nekvestionuojama, nekonkuruojanti, nekontroliuojama ir nekritikuojama valdžia gadina visus be išimties. Išmintingasis Lordas Actonas suprato, kad valdžia neišvengiamai gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Todėl tikras demokratas pats nenorėtų įsivyrauti ir nuslopinti kitas jėgas, nes suvoktų, jog kitą kartą pats likęs mažumoje užsikirstų ateities produktyvaus dialogo su kitomis jėgomis galimybę.

Todėl demokratija yra anaiptol ne vien tik parlamentas, kaip mano Viktoras Orbánas. Tai ir pilietinė visuomenė, ir ne fiktyvių, o aktyvių NVO tinklas, ir politinių debatų laukas, ir viešoji erdvė, ir kritiška, niekam netarnaujanti žiniasklaida, ir politinių šeimininkų neieškantys inteligentai bei kritikai. Leisiu sau pabūti visiškai atviras ir prisipažinsiu, jog svajoju, kad politinė fortūna kaip nors apsaugotų Lietuvą nuo bet kokios mūsų partijos ar politinės jėgos dviejų trečdalių daugumos Seime. Nes tai dar labiau susilpnintų ir taip trapią bei nebrandžią mūsų demokratiją.

O baigti šiuos samprotavimus noriu prisipažindamas, kad man absoliučiai svetima mintis, jog maniškiai pagal apibrėžimą visada yra teisūs ir jog kitokia nuomonė reiškia blogio jėgų suokalbį prieš juos. Nesu kairuolis, lygiai kaip, laimei, nesu linkęs į tolimą dešinę. Esu liberalas – kultūrinis liberalas, tikintis disento, nesutikimo ir pliuralizmo galia, ginantis individą nuo bet kokio sukirpimo technokratinio elito, lygiai kaip ir nuo skverbtis į žmogaus sielą pasišovusios bei kištis į jo privatų gyvenimą sau leidžiančios valstybės, nurodančios, kaip sakė Vytautas Kavolis, ką žmogus turi ir ko neturi surasti savo sieloje. Bet sykiu man svetima mintis, kad mano grupė, liberalai – tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente – niekada neklysta.

Mane neretai liūdina Lietuvos liberalų abejingumas žmogaus teisių problematikai ir laisvės įtvirtinimui intelektualiniame gyvenime, visas jėgas eikvojant technokratiniams projektams, kurie mūsų kasdien kintančiame pasaulyje tampa senamadiški ir atgyvenę vos gimę. Nors, jų garbei, turiu pasakyti, kad jie nepuola aiškinti laisvam žmogui, ar jo šeima yra tikra šeima ir ar jo ryšys su kitu žmogumi yra autentiškas. Laimei, liberalų tarpe atsiranda tokių žmonių kaip Dainius Pūras, kuris nebijo kalbėti nepopuliarių dalykų – už tokią nepatogią ir nemalonią tiesą mandatas nelaimimas, bet be tokių politikų išsigimtų politika.

Kita vertus, mane neretai nuvilia ryški EP kolegų liberalų kovingumo persvara prieš analizę, dažnas ir moraliai trivialus, seklus Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos užsipuldinėjimas, lygiai kaip selektyvus žmogaus teisių gynimas išlaikant didžiulę atsają nuo tų, kurie engiami ne mažiau nei jų skriaudžiami favoritai arba patekusieji į jų dėmesio lauką, bet kurie nejaudina todėl, kad yra kitokie ir ideologiškai neartimi. Tokius kolegas aš vadinu žmogaus teisių davatkomis arba žmogaus teisių komjaunimu ir griežtai skiriu nuo tų, kurie aukoja tam savo gyvenimą ir karjerą (o neretai ir gyvybę, kaip didieji rusų disidentai).

Bet po to, kai liberalai – tokie kaip mano kolegos Guy Verhofstadtas ir Louis Michelis – ryžtingai pasmerkė Orbáno vykdomą politiką, pajutau, kad be jokio negero jausmo galiu pakartoti, jog esu liberalas. Ir sykiu su nerimu prisiminti, kad Europos Tarybai pirmininkaujančios Danijos premjerė, buvusi EP narė Helle Thorning–Schmidt savo kalboje Strasbūre minėjo Václavą Havelą – didįjį europietį, demokratą, tapusį epocha ir garbingai pakėlusį visus moralinius valdžios ir politikos išmėginimus.

Su nerimu todėl, kad šiandien Lietuvoje ir Europoje netrūksta politikų, kurie gręžiasi ne į Václavo Havelo, o į Vladimiro Mečiaro ir Viktoro Orbáno Europą.

www.donskis.lt

Kartą man teko tapti stulbinančio dialogo tarp džiazo muzikanto ir publikos liudininku. Tai įvyko 2006 m. spalio 22 d. Kuboje gimusio JAV džiazo trimitininko virtuozo Arturo Sandovalio koncerte Kaunas Jazz festivalio metu. Daug ką atvėręs dialogas įvyko po kelių muzikinių kompozicijų, po kurių nebeliko abejonių, kad mes girdime vieną iš didžiausių mūsų laikų trimitininkų, tokią pačią džiazo trimito legendą kaip Sandovalio kūrybos didysis partneris Dizzy Gillespie.

Staiga Sandovalis padarė pauzę ir kreipėsi į publiką: „Kas iš jūsų žinote neseniai mirusį trimito meistrą Timofejų Dokšicerį, kuris gyveno Vilniuje?“ Gal keli vieniši balsai sureagavo į jo klausimą, bet didžioji publikos dalis tylėjo, nors ką tik riaumojo iš susižavėjimo ir atsistojusi plojo džiazo virtuozui ir žmogui-orkestrui (Sandovalis nuostabiai improvizavo ne tik trimitu, bet ir balsu, sykiu vos ne čia pat, scenoje, mokydamas svingo ir improvizacijos jaunus savo grupės muzikantus). Buvo akivaizdu, kad klausimas apstulbino publiką. Juk žmonės susirinko išgirsti pasaulinio garso muzikantą, o ne klausytis istorijų apie niekam negirdėtus ir neįdomius vietos personažus.

„Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas“ – tarė Sandovalis. „Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“ – linktelėjo jai Sandovalis. Tą akimirką publika man pasirodė sujaudinta šio epizodo, bet netrukus vėl buvo visiškai užvaldyta Sandovalio magiškų ritmų ir garsų.

Kas buvo Timofejus Dokšiceris (1921–2005)? Kodėl Sandovalis nusprendė pertraukti savo koncertą tam, kad pagerbtų muzikantą, kurio pavardė man pačiam buvo galvosūkis, kol nesuvokiau, apie ką kalbama? Savo didžiulei nuostabai susivokiau, kad tai Ukrainoje gimęs pasaulinio garso trimito meistras, kurio su niekuo nesupainiojamas trimito garsas žavėjo mane dar tada, kada aš prieš daugelį metų mokiausi muzikos ir studijavau klasikinę muziką per muzikos istorijos pamokas. Juk vienas iš stebuklų tada buvo solo trimito garsas iš Piotro Čaikovskio baleto Gulbių ežeras garsiojo „Neapolietiško šokio“. Kitas unikalios meistrystės perlas buvo „Kamanės skrydis“ iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos Pasaką apie carą Saltaną. Trimitininkas, kurio įrašai buvo neatsiejami nuo mano anksti gimusios meilės klasikinei muzikai, ir buvo Timofejus Dokšiceris, kuriam 2011 m. gruodžio 13 d. būtų sukakę 90 metų.

Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, praleido daug metų ir mirė Vilniuje. Man prireikė Kuboje gimusio amerikiečio pamokos apie jautrumą vietos atminčiai ir istorijai, kad aš susimąstyčiau apie atminties paradoksą.

Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda? Ar ji yra tik kognityvinis procesas ir kultūros kodų sistema, susiejanti mus su kitais ir bendra praeitimi? Ar ji yra kažkas daugiau – gal jautrumas tam, kas tampa mūsų kalba, kasdienybe, patirtimi ir gyvenimo epizodais, kuriuos mes laikome savaime suprantamais? O gal mes prarastume atmintį, jei mus suptų tik į mus panašūs žmonės, kurie mums netaptų iššūkiu ir būtinybe giliau suvokti save ir savo praeitį bei viską, kas tapo mumis – tuos mus formavusius vaizdus, garsus, pojūčius ir žodžius, kurie yra mūsų tylioji, neįvardytoji, intymiausioji tapatybė?

Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Ar mes tampame jautresni savo aplinkai nei kiti vien todėl, kad fiziškai gyvename čia? Bet juk Europos istorija pilna pavyzdžių, kaip vienų šalių menininkai ir menotyrininkai atrasdavo kitos šalies genijus – Claude’as Monet XIX a. atranda Fransą Halsą ir jo mokyklą Harleme; Théophile’is Thoré – Janą Vermeerį; Édouard’as Manet didžiausiu visų laikų genijumi ir tapytojų tapytoju laikė ispanų baroko genijų Diego Velázquezą (anot jo, c’est le peintre des peintres); Vincentas van Goghas Rembrandtą laikė savo mokytoju ir įkvėpėju. Sąrašas ilgas – Williamą Shakespeare’ą į literatūros genijų gretas įrašė tikrai ne anglai, o vokiečiai Johannas Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas Schilleris.

Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.

Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.

Ko mums skaudžiai reikia nuolatinės ir viską traiškančios kaitos laikais yra saldus melas sau, miela saviapgaulė apie šviesią, išgrynintame teoriniame ir istoriniame modelyje sutelpančią praeitį – mūsų apsauginį šarvą ir tikėjimo ateitimi versmę. Visa tai būtų žmogiška, suprantama ir nekeltų jokių problemų, jei mums realioje politikoje ir itin praktiniais tikslais nereikėtų politinio-istorinio pasakojimo, kuris pateisintų mūsų dabartinius politinius veiksmus ir moralinius pasirinkimus. O kartais šis naratyvas reikalingas viso labo tik kaip mūsų nūdienos užsienio politikos aspektas arba kodas informacijos bei viešosios komunikacijos sistemoje.

Mūsų keistame amžiuje – nuolatinio savęs atradimo ir apsinuoginimo amžiuje – mums tiesiog nuolatos reikia motyvacijos ir legitimuojančio diskurso, kurį palaiko sensacijos, modernioji didingos praeities išradinėjimo sistema ir sykiu įvairios istorijos, kurios įsteigia ir legitimuoja mus pasaulyje siųsdamos jam žinią apie tai, kokie mes saviti ir unikalūs. Todėl atminties paradoksas ir yra tas, kad kitiems mūsų dažniausiai reikia kaip tikrovės ir istorijos dalies, o ne kaip įsivaizduotos bendruomenės, vienijamos kolektyvinio jautrumo ir sentimento.

Tad atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, ateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis yra ne fantazija, o faktas. Nes daugeliu požiūrių mes esame ne atminties, o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė. Mūsų prasmės pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį numarinančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir praeitį, užuot save įsteigus kaip tobulą auką arba naują politinę sensaciją. Bet, deja, mūsų atmintis primena paminklus sau statančios tragiškos vaizduotės žaismą, o ne saitus, kurie susieja ir sutelkia sau kritišką savastį ir atvirą tapatybę.

Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena mūsų silpnumą ir ydas. Vargu ar atsitiktinis yra tylos ir ignoravimo kerštas Ričardui Gaveliui, kuris yra tiesiog sąmoningai ištrintas iš mūsų viešosios ir oficialiosios atminties, nors visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo.

Todėl neverta stebėtis, kad atminties ir jautrumo mūsų dabarčiai bei praeičiai mums kartais tenka mokytis iš Kuboje gimusio JAV trimitininko, atvykstančio į Lietuvą priminti apie didį, nors ir stipriai primirštą pas mus trimitininką – Ukrainoje gimusį rusakalbį Vilniaus genijų, neužmirštamą „Neapolietiško šokio“ solistą.

www.donskis.lt

ES išgyvena likimo krizę, kuria mums vis dar sunku patikėti. Europa paprastai žlugdavo per marus ir karus, bet šį kartą jos likimą banaliai ir iki absurdo proziškai lemia ne istorinės figūros, savo laikotarpio dvasią įkūnijantys politikai, politinio teatro ir retorikos meistrai, diplomatai ar generolai, o tylūs, ne rinkti, o pasirinkti – dėl savo tiesiog tobulo panašumo į visus kitus eilinius mirtinguosius – biurokratai ir politikos bei rinkos technokratai. Tai Maxo Weberio plunksnos vertas siužetas – jo aprašytas racionalios modernybės Geležinis Narvas ir jame vykstantis techninis ginčas. Klausimas lieka tik vienas: kaip nesukelti panikos rinkoje, kaip nusiųsti teisingus signalus investuotojams ir biržoms.

Mes vis dar manome, kad Europa žlugs ir užges taip, kaip šitą aprašė Oswaldas Spengleris – per tylų kultūros užgesimą, pasaulinius karus, socializmą, naująjį cezarizmą, brutalios jėgos kultą ir naujo tipo karus, kylančius ne dėl tikėjimo, o iš egzistencinės tuštumos ir beprasmybės pojūčio. O ji kol kas gęsta niekam tuo netikint – viską lemia ne istorinės ir didingos figūros, o banalūs ir lengvai prognozuojami personažai. Ne monarchai, popiežiai, generolai, filosofai, poetai, revoliucionieriai, o bankininkai, finansininkai, investuotojai, rinkos svyravimų diagnozavimo, sąmoningai sukeliamo jų nestabilumo ir iš jo tiesiogiai išplaukiančio globalinio nesaugumo genijai, globalias krizes savo sėkme pavertę nejautrūs rinkos ir politikos technokratai.

Blogis mūsų dienomis dažniausiai tapatinamas su imigrantais ir musulmonais, dar kartais su kairiaisiais intelektualais ir politikais (pastarieji savo ruožtu blogį sieja su visomis konservatyviomis ir liberaliomis idėjomis, bet visus pranoksta tie, kuriems pavyksta visą pasaulio blogį sutelkti ir įkurdinti modernybės projekte bei su juo tapatinamame liberalizme), laukiame laisvės nekenčiančių fanatikų ir barbarų už vartų, naujų šaltųjų ir karštųjų karų, „blogio ašies“ valstybių raketų atakų, o tuo tarpu mus tyliai ir sėkmingai naikina mūsų technokratija, nepastebima niekieno nepasigendamos demokratijos mirtis, greiti kabinetiniai sprendimai ir racionaliai nebepaaiškinama ekonomika, kuriai jau subordinuotos visos politikos ir valstybės formos.

Valstybė tyliai aptarnauja globalinį kapitalą ir atlieka apsaugos firmos funkcijas simuliuojant domėjimąsi viešąją moralybe, žmogaus kūnu, privatumu ir atmintimi – vertingomis prekėmis kartą per penketą metų įvykstančių politinės mugės, t.y. rinkimų, metu. Visiškai banali, tyli, neįtikinanti, kabinetinė mirtis – holivudinės vaizduotės ir estetikos išugdytiems žmonėms neįmanoma patikėti, kad jų akyse gęsta epocha ir jos viltys. O kodėl nėra gausmo ir skausmo? Nes ekonomika ir yra ta pati jėgos ir dominavimo logika, tik iš frontų pervesta į rinką. Žinoma, geriau rinktis taikias galios formas, bet…

Kaip Europos žlugimo pranašystės tampa anekdotais ir konvencine išmintimi? Oswaldo Spenglerio (1880-1936) atvejis yra itin iškalbingas. Nenuostabu, kad pastaruoju metu šį tarpukario vokiečių istorijos ir kultūros filosofą įniko cituoti ir minėti daugelis komentatorių. Bet reikalas tas, kad Karlo Marxo žodžiai apie tai, kad istorija kartojasi dukart – vieną kartą kaip tragedija, kitą kartą kaip farsas, – Spenglerio ir jo besaikio ar net beprasmio minėjimo visiškai netinkamame kontekste atveju itin tinka. Jei mes Spenglerį interpretuosime tik kaip savojo laikotarpio Kasandrą, liksime mažai ką supratę apie jį ir jo įžvalgas, nes panašių mąstytojų tuo metu buvo gerokai daugiau. Tik anaiptol ne visi buvo išgirsti ir tapo tokiais žinomais.

Kai kurie iš jų buvo reakcingi ir net pavojingi mąstytojai – pavyzdžiui, lenkų istorikas Feliksas Konezcny, panašiai kaip Arnoldas J. Toynbee (o dar vėliau ir Samuelis P. Huntingtonas), krikščionybę pavertęs riboženkliu tarp Šviesos ir Tamsos. Ne veltui Spenglerį aštriai kritikavęs, bet jo paveiktas Pitirimas A. Sorokinas visus šiuos istorijos ir kultūros morfologus, tikėjusius organinio kultūros augimo ir mirties teorija, vadino totalitarinės sociologijos pavyzdžiais. Kiti kultūros morfologai buvo gerokai mažiau žinomi savo politinėmis įžvalgomis ar implikacijomis, bet veikiau reiškėsi kaip poetiški kultūros ir Europos sielos krizės interpretatoriai – tokie kaip genialus austrų mąstytojas Egonas Friedellis ir rumunų kultūros filosofas Lucianas Blaga.

Spenglerio siužetas buvo šekspyriška tragedija. Galima iki užkimimo ginčytis, ar Williamas Shakespeare’as egzistavo ir ar jis iš tikrųjų pranoko savo didžiuosius Elžbietos epochos amžininkus Christopherį Marlowe ar Beną Johnsoną, bet keletas Hamleto ir Makbeto pasažų visą šitą diskusiją paverčia ne tik nereikalinga, bet ir beprasme. Jo tragedijos ir didieji siužetai egzistuoja, o visa kita tėra empirinės detalės. Taip ir Spengleris – jis vis dėlto priklauso šekspyriškos tragedijos, o ne farso pasauliui. Farsu tampa jo teorijos atšvaitai ir aidai nūdienos politikų ir žurnalistų retorikoje, klišėse ir moralinės panikos industrijoje. Špengleriškai niūrus, grėslus „kultūrfilosofinis“ vokiečių politiko bei finansininko Thilo Sarrazino įspėjimas sparčiai nykstantiems ir žlungantiems (tik neįtikėtinai iki šiol Europos Sąjungoje vis dar dominuojantiems ir net ją gelbėjantiems) vokiečiams, siunčiamas it laumių ištarmė Makbetui apie jo nepermaldaujamą likimą, yra kone tobulas tokio farso pavyzdys.

Kontroversijos dėl Spenglerio teorijos reakcingumo, pavojingų politinių implikacijų ar net artimumo nacizmui (šitą spėlionę vis dėlto išsklaido faktas, kad Spengleris pateko į nacių nemalonę, buvo jų nemėgstamas, o juos pačius laikė primityvais ir savojo laikotarpio karikatūromis – beje, tuo jis gerokai skyrėsi nuo šiandien Europoje populiaraus pronacinio teisės ir politikos teoretiko Carlo Schmitto, atgimstančio dėl aštraus stiprių teorijų poreikio) mažai ką įrodo Europos saulėlydžio teorijos kontekste. Mat mums šiandien vis labiau reikia ne XIX a. intelektualinio repertuaro – skepticizmo, abejonės ir liberalaus reliatyvizmo, o XX a. pradžios ir vidurio tipo stiprių ir totalinių teorijų – tokių, kurios primeta savąjį sąvokų tinklą taip, kad iš jo neišsipainiosi, bet užtat daug ką paaiškina. Į tokią teoriją patekus, iš jos nebepasitraukiama – kaip iš marksizmo. Sugrįžti arba pereiti į kitokio mąstymo lauką labai sunku, jei nori gauti atsakymus į visus tave jaudinančius klausimus ir pasikliauji totaline ir stipria, t.y. savo sąvokų tinklą tiesiog genialiai primetančia ir teorinį mąstymą užvaldančia, teorija.

Pripažinkime, kad šiandien Spenglerio niūrios pranašystės gauna savo papildomų šansų ne dėl kultūros filosofijos populiarumo (ji tarpukario Europoje buvo gerokai populiaresnė nei dabar), o dėl valios viešpatauti, nyčiško Wille-zur-Macht principo ir technologinės visuomenės įsigalėjimo vizijų. Spenglerio studija Prūsiškumas ir socializmas (Preussentum und Sozialismus) tapo ne tiek totalitarizmo pranašyste, kiek veikiau šalta jo eros konstatacija. Rimbo, cezarizmo, brutalios jėgos ir militarizmo kultas politikoje jam leido daryti logišką prielaidą apie politikos ir jėgos atsiskyrimą nuo kažkokio aukštesnio vienijančio ir kontroliuojančio principo – nebūtinai tikėjimo, bet gal bent jau istorijos pojūčio ir praeities bei kanono išsaugojimo idėjos.

Šiandien kai mažai ką beįtikina gilią krizę patiriančios liberalios idėjos ir teorijos, o jas XIX a. triuškinančiai įveikęs ir nukonkuravęs marksizmas yra patyręs moralinį krachą (ne kaip kuo racionaliausių ir neretai vertingų idėjų bei teorinių įžvalgų korpusas, o būtent kaip totalinė, stipri ir visą tikrovę paaiškinti bei pakeisti/kontroliuoti užsimojusi teorija), stiprios teorijos sugrįžta ir tampa vėl aktualios. Šiandien statistiniam Spenglerio skaitytojui svarbesnė būtų ne Vakarų kultūros, arba Faustiškosios sielos, begalybės idėja ir jos morfologinė interpretacija, o jo mintis, kad ne taika, o karas yra natūralus žmonijos poreikis ir neišvengiamas reiškinys. Jei jūs nekariausite, kariaus kiti – tai jo niūrus pareiškimas kritikams, maniusiems, kad Spenglerio militarizmas sunkiai pateisinamas ir gerokai perdėtas.

Bet tai detalė, nes gerokai nemalonesnė tiesa yra ta, kad Spengleris pačiu netikėčiausiu būdu tapo rutinizuotas, subanalintas, suvulgarintas, net sukomercintas ir paverstas konvencinės išminties dalimi. „Europa žlunga“ ir „barbarai prie vartų“ – tai ne kas kita, o Spenglerio istorinio pesimizmo pavertimas kažkuo, kas atkeliauja iš politinio anekdoto srities. Apie gęstančią ir žlungančią Europą šiandien pakylėtai ir su džiaugsmu kalba visų pirma tie, kurie nėra net priartėję prie didžiosios Europos tradicijos ir apskritai mažai ką bendra turi su klasikiniu kanonu ir ankstyvąja modernybe. Europa šitiems žmonėms yra ne Dante, Masaccio, Rembrandtas ir Bachas, o vaizduotės teritorija, kurią reikia žūtbūt apsaugoti nuo imigrantų (žinoma, ne nuo jų kaip darbo jėgos, suprantama, o nuo jų pasirodymo miesto gatvėse, fizinio buvimo ir tiesiog egzistavimo fakto).

Smulkiaburžuazinis kultūrinis mažaraštis, prieš Antrąjį pasaulinį karą keikęs pasaulio žydiją, o dabar keikiantis ne tik ją, bet kartu dar ir romus, turkus, kurdus, marokiečius ir apskritai visus musulmonus, yra pats garsiausias dabartinis Spenglerio kultūrinio pesimizmo aidas mūsų masinėje visuomenėje ir kultūroje, kurias jis pats akivaizdžiai niekino – tai gluminanti istorijos ironija, ypač žinant uždaro matematikos mokytojo, nuostabiu poetišku stiliumi parašiusio sensacingą veikalą, tuo metu atmestą akademikų (ypač Maxo Weberio, kuris pavadino Spenglerį pačia nuostabiausia mūsų laikų vidutinybe), bet entuziastingai priimtą menininkų, žurnalistų ir politikų, prieštaringas politines pažiūras ir idėjas, kurios vis dėlto buvo veikiau konservatyvios, o ne fašistinės ir rasistinės.

Po Pirmojo pasaulinio karo Spenglerį godžiai skaitė ir juo žavėjosi Johanno Wolfgango von Goethe’s, Thomo Manno, vėliau – Hermanno Hesse’s literatūros, t.y. Bildungsroman, skaitytojai. Šiandien Spenglerio tezes, išpeštas iš gan rafinuoto jo teorijos konteksto, kaip papūgos kartoja su musulmonais, romais, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos imigrantais visą pasaulio blogį tapatinantys Geerto Wilderso ir Jeano-Marie Le Peno (o netrukus – jo dukrelės Marine’os Le Pen) rinkėjai. Tai istorijos ironija ir liūdnas špengleriškas Schicksal, jo nepermaldaujamas likimas, kad špenglerizmas – ši fatalistinė savojo likimo meilės ir nesipriešinimo jam filosofija, amor fati atsaja ir istorinis pesimizmas – tapo rasistų ir ksenofobų marksizmu, arba tiesiog neapykantos socializmu, tik veikiančiu ne klasės, o rasės ir kilmės pagrindu.

Šiandien Spenglerio, kaip tuo metu atrodė, kone sukrečiančios įžvalgos tapo banalybe ir save aptarnaujančiu bei eksploatuojančiu diskursu – juk dažniausiai kalbama apie neįrodomus dalykus, kurie iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo kitų moralinės panikos formų ir sensacionalistinių spėlionių, įskaitant ir sąmokslo teorijas. Stipriausia Spenglerio teorijos dalis yra būtent ne teorijos naujumas ar rišlumas, o jo įžvalgos apie dabartį, nes originalios teorijos konstravimo sferoje jis nieko nauja nepasakė – po G. W. F. Hegelio istorijos filosofijos, Friedricho Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėjos, morfologinės kultūros teorijos pėdsakų rusų istoriko panslavisto Nikolajaus Danilevskio ir jam didelę įtaką padariusio vokiečių istoriko Heinricho Rückerto darbuose išsakytų idėjų.

Spengleris nebuvo vienintelis, po Pirmojo pasaulinio karo aprašęs Europos žlugimą. Jo opus magnum, dviejų tomų veikalas iš istorijos ir kultūros filosofijos Vakarų [Europos] saulėlydis (Der Untergang des Abendlandes, pirmasis tomas – 1918 m., antrasis – 1922 m.) itin greitai susilaukė pripažinimo. Jo amžininkas, išsakęs kultūros savaiminės, savipakankamos ir racionaliai nepaaiškinamos sklaidos idėją ir sukūręs kultūros organinio augimo teoriją, buvo Afrikos tyrinėtojas Leo Frobenius, tikėjęs, kad kiekviena kultūra turi paslaptingą substanciją ar sielą, iš kurios sklinda jos unikalios formos – tą mistinę kultūros sielą Frobenius vadino paideuma.

Iki Antrojo pasaulinio karo panašią kultūros organinio augimo teoriją ir morfologinę istorijos interpretaciją sukūrė minėtasis genialus austrų žurnalistas, kabareto aktorius, istorikas ir filosofas Egonas Friedellis. Kaip ir kiti Austrijos, Vokietijos ir visos Europos žydai, jis negalėjo pakeisti ir pergudrauti savo likimo. Europos užgesimo, kurį Friedellis pavadino Europos sielos krize, nuojauta tebuvo jo asmeninės tragedijos preliudija – naciams atėjus jo suimti, Egonas Friedellis nusižudė iššokdamas pro langą.

Ką gi skelbė Spengleris? Visų pirma jis pakartojo gan seną vokiečių kultūrfilosofinę teoriją apie kultūros ir civilizacijos esminį skirtumą – tai, kas Immanuelio Kanto buvo atskirta dar 1784 m. jo politiniame traktate Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu. Kantas tikėjo, kad mes esame civilizuoti manierų ir mandagumo požiūriu, lygiai kaip netrūksta mums kultūros bei su ja susijusių meno ir mokslo pasiekimų, bet ilgas kelias dar mūsų laukia iki mes tapsime iš tikrųjų moraliomis būtybėmis. Vėliau kultūrą ir civilizaciją atskyrė ir kiti vokiečių filosofai, bet Spenglerio versijai artimos buvo ne Wilhelmo von Humboldto, o Alfredo Weberio ir Ferdinando Tönnieso teorijos – ypač Tönnieso, atskyrusio organišką, tradicija pagrįstą bendruomenę (Gemeinschaft) ir mechanišką, fragmentuotą ir atomizuotą visuomenę (Gesellschaft).

Civilizacija Spengleriui – tai ne katastrofos, o kūrybingumo išsekimas ir tyli kultūros mirtis. Kultūra nėra intelektuali ir teoriškai rafinuota. Ji yra istorijos prafenomenas, iš kurio gimsta viskas, ką mes matome ir skaitome istorijos analuose. Ne istorija gimdo kultūrą, o priešingai – kultūra yra galimybė ir tikrovė. Todėl galima kultūra (mögliche Kultur) yra istorijos galimybė, o tikroji kultūra (wirkliche Kultur) – pati istorija, arba istorija virtusi kultūra. Nes prieš mus veriasi pasaulis-kaip-gamta ir pasaulis-kaip-istorija. Pasaulis-kaip-gamta yra valdomas priežastingumo, o pasaulis-kaip-istorija – aklo ir nepaaiškinamo likimo. Kultūra neturi jokios priežasties, ji skleidžiasi kaip gėlė, kuri mums teikia grožį, bet tikrai ne dėl mūsų egzistuoja. Kultūra pati savęs nemąsto ir nepaaiškina – už jos glūdi tikėjimas, spontaniškas prasmės pojūtis ir noras būti. Būti nenori, bet save ir visą pasaulį puikiai paaiškina civilizacija – šitie mirties ir tuščio, bedvasio, bet kokią buvimo pasaulyje prasmę praradusio intelektualumo ir savęs interpretavimo namai.

Civilizacija yra paskutinė cikliškai gyvuojančios kultūros pakopa, jos tylus užgesimas ir mirtis. Kaip tai vyksta? Užgęsta tikėjimas, miršta filosofija, išsigimsta menas. Nebelieka kultūros formas persmelkiančio stiliaus, viskas lieka padrika ir valdoma savavališko vertinimo bei skonio. Filosofija išsigimsta į kabinetinį užsiėmimą. Didesnis filosofas, anot Spenglerio, slypi mokslininke, finansininke ar politike nei filosofijos profesoriuje. (Lygiai kaip JAV politikų veidai Spengleriui stulbinančiai priminė Romos imperijos senatorių veidus, tuo iliustruodami cikliškai besikartojančios istorijos pabaigos idėją, taip ir filosofuojantis finansininkas – toks kaip George’as Sorosas – jam greičiausiai būtų tapęs įrodymu, kad ši įžvalga nėra pramanas.) Menas virsta įkyriu ir beprasmišku aukštos atlikimo technikos eksponavimu arba destruktyvia ir save ardančia raiška. Kultūros formos atsiskiria viena nuo kitos ir nieko bendra nebeturi su istorija ir egzistencija. Vienintele problema, kurią iš tikrųjų skaudžiai išgyvena žmonija, virsta pats gyvenimas – tiksliau tariant, pragyvenimas ir išgyvenimas. Sunku jam nepritarti. Il a raison.

Spengleris tikėjo kultūros siela ir joje slypinčia pirmaprade integraline idėja. Iš čia įžvalgos apie Faustiškajai sielai (Europos kultūrai) imanentišką begalybės idėją. Pasak jo, Apoloniškojoje sieloje (antikinėje graikų kultūroje) neegzistavusi begalybės idėja virsta Faustiškosios sielos esme ir persmelkia Europos moderniąją matematiką, fiziką, perspektyvinę tapybą ir barokinę muziką – ypač kontrapunkto principu sukurtą muziką, kurioje keletas temų galėtų būti plėtojamos iki begalybės, tik kūrinio forma verčia viską reziumuoti galinga koda. Spengleris išskyrė Johanno Sebastiano Bacho kantatas, fugas, choralines preliudijas ir koncertus, bet sykiu jis pabrėžė concerto grosso formą ir tema con variazioni kaip begalybės manifestacijas muzikoje. Įdomu, kad Romainas Rolland’as savo parašytoje Ludwigo van Beethoveno biografijoje kone identiškai apibūdino sonatos formą – kaip begalybės idėjos formą.

Politiškai pavojinga ir, beje, teoriškai silpna, labiausiai pažeidžiama Spenglerio teorijos vieta – kultūrų uždarumo ir izoliacionizmo idėja. Tiesą sakant, ji stipriai primena rasizmo tėvo grafo Josepho Arthuro de Gobineau idėją apie tai, kad rasių maišymasis kada nors taps baltosios rasės tragedija ir visos Europos pabaiga. Mintis, kad kultūros gyvena tik savo paralelinius gyvenimus ir tarpusavyje niekada nesusitinka, kad mėginimas gyventi kitos kultūros gyvenimą visada baigiasi pseudomorfoze (t.y. melaginga formų sklaida ir atmetimo reakcija – kaip, pasak jo, Rusijos atveju, kada slavofilų idėjos tampa geriausiu įrodymu, kad Rusija niekada nebuvo ir nebus Europa), turi savo provokatyvaus žavesio, bet vis dėlto slysta paviršiumi ir neužčiuopia gelminio kultūrų dialogo ir glaudaus jų persipynimo istorijoje. Tam net nereikia teorijos, tiesą sakant – ne tik be senovės graikų, romėnų ir žydų, bet ir be arabų, persų, turkų, armėnų, rusų kultūrinių įtakų dabartinė Europa būtų paprasčiausia fikcija.

Spengleris išpranašavo dešiniojo intelektualo susiformavimą ir net jo populiarumą neramiais laikais, kada reikia stipraus politinio ir moralinio žodyno, sykiu stiprios teorijos ir atsakymų į visus kertinius egzistencijos klausimus (panašus stiprių atsakymų į aštrius klausimus sindromas Rusijoje baigėsi istoriniu marksizmo triumfu ir radikalios revoliucinės rusų inteligentijos susiformavimu – būtent jai už lemtingą dramatiškų ir tragiškų dalykų supaprastinimą negalėjo atleisti rusų literatūros istoriko Michailo Geršenzono 1909 m. redaguoto septynių esė rinkinio Vechi (rusų k. – Barai) autoriai, ypač – Nikolajus Berdiajevas). Neaiškumas, netikrumas ir nesaugumas – ši nešventoji ir nelemtoji modernybės trejybė – Rusijoje atvedė į revoliuciją, kuri atvėrė visus kelius į ultrakairįjį totalitarizmą. Vakaruose ši trejybė atvedė į ultradešinįjį totalitarizmą (nors tikrovė buvo tokia, kad abu jie iškrito iš politinio spektro ir virto sunkiai identifikuojama tolimos kairės ir dešinės amalgama).

Neapgaudinėkime savęs – nors ir gyvename iš pirmo žvilgsnio tarsi ramesniais ir saugesniais laikais, esame panašioje situacijoje į tą, kuri klostėsi Europoje XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vėl ateina kontraliberalizmo laikai. Vėl nedaug ką Europoje beįtikina skeptiški, abejojantys ir rafinuotas išlygas darantys mąstytojai. Vėl nepopuliarus tampa liberalus reliatyvizmas ir jo antropocentrizmas su visa žmogaus teisių ideologija, tokia atgrasia tolimajai dešinei ir jos teoretikams. Mūsų skirtumai su ana epocha kyla ne iš didesnės gėrio stiprybės ir aukštesnio humanizmo mūsų dienomis, o viso labo tik iš blogio silpnumo, bejėgiškumo ir efemeriškumo. Blogis dabar renkasi ne Hitlerį ir Staliną, o anonimines nejautros ir nepripažinimo formas. Blogis mūsų dienomis daug sunkiau atpažįstamas ir daug sėkmingiau slapstosi maskuodamasis įvairiomis anonimiškumo kaukėmis bei kvaziliberalia retorika, nei tada, kada jis stodavo apsinuoginęs ir be jokių kaukių.

Vėl atgyja tolimos dešinės intelektualo poreikis, kuris atmestų nūdieną kaip fikciją ir mirtį, kaip pavojų tradicijai (kurią, beje, stengiamasi ne atkurti, o viso labo tik ja padabinti ir padekoruoti itin modernias retorikas ir praktikas) tapdamas naujosios moralinės panikos industrijos atramine figūra. O moralinės panikos industrija iš sociologų užfiksuoto perdėto reagavimo į smurtą, elgesio pokyčius ir socialinę kaitą fenomeno jau virto organizuotu dalyku – politikos dalimi, garantuojančia visuomenei saugų baimės, išgąsčio, šoko ir įteisintos neapykantos objektą. Akivaizdu, kad tokiu objektu tampa silpniausi ir sykiu tie, kuriems „moralinė dauguma“ jaučia mažiausia simpatijų bei užuojautos.

Kad ir kaip būtų, Spenglerio laikais vyko šekspyriška drama – Pirmasis pasaulinis karas, po jo sekęs Veimaro Respublikos susiformavimas 1919 m. ir jos krachas po 1930 m., kone visuotinė liberalios demokratijos krizė ir nacių atėjimas. Spengleris reagavo į tektoninius europinės politikos lūžius, kurie kardinaliai keitė pasaulį ir istoriją. Jis anaiptol nebuvo vienišas savo kraštutinio konservatyvumo reakcijomis – panašūs dešinieji intelektualai buvo Spenglerio politinis herojus Waltheris Rathenau, taip pat ankstyvasis Thomas Mannas ir Arthuras Moelleris van den Bruckas. Jie kai kuriais atžvilgiais nebuvo pažangūs savo laikotarpio mąstytojai, bet anaiptol nebuvo ir nacių pirmtakai; Spenglerio ir ypač Thomo Manno atveju, priešingai – veikiau jų būta konservatyvios inteligentijos, ieškojusios naujų pamatų vokiečių konservatizmui.

Pasaulio pabaiga jau ne kartą buvo atėjusi. Pritariu Tomui Venclovai, kartą pastebėjusiam, kad po Antrojo pasaulinio karo nebeverta abejoti, kad pasaulio pabaiga – jau įvykęs faktas. Nebėra ko pranašauti ir bijoti, nes baisiausia, kas galėjo būti, jau įvyko. Dabar kyla nebent tik pavojus visą tai organizuotai ir sąmoningai užmiršti arba tyčia subanalinti, suvulgarinti ir iškraipyti. Todėl lieka atviras klausimas, kur slypi didesnis pavojus – tragedijoje ar jos užmarštyje, pasaulio pabaigoje ar jos infliacijoje bei jos idėjos nuvertinime skelbiant ją ne tam, kad prisimintum jau įvykusiąją, o kad viso labo pagausintum savo elektorato gretas ir laimėtum rinkimus.

Gali būti, kad artėjame prie tokio politikos degradacijos masto, kada nepaskelbus pasaulio pabaigos ar mažų mažiausiai Europos žlugimo žinios, lydimos įtikinamos vaizdinės medžiagos, bus apskritai nebeįmanoma į save atkreipti dėmesio ir tapti vieša figūra. Situacija primintų Voltaire’o filosofinėje apysakoje Kandidas, arba Optimizmas aprašytą XVII a. Nyderlandų atmosferą, kada tik pasaulio pabaigos skelbimas garantavo jansenistams (paniekinamai vadintiems konvulsionistais) dėmesį Amsterdamo gatvėse. Tad Europos mirties ir pasaulio pabaigos skelbime esama kažkokios sekuliariai sektantiškos erzacteologijos – ne veltui S. N. Eisenstadtas teigė, jog įvairaus plauko mūsų dienų religiniai fundamentalistai neretai stulbinančiai primena eschatologines XVII a. sektas – žinoma, tik pastarosios nevaldė valstybių ir neturėjo masinio naikinimo ginklų…

Tad bloga žinia yra ne artėjanti Europos pabaiga, o liūdnas faktas, kad provokatyvią, įdomią ir daug debatų kažkada sukėlusią teoriją galima paversti politiniu anekdotu, šiandien gyvenančiu savo šešėlinį gyvenimą piktų vidutinybių galvose ir raštuose kaip moralinės panikos skleidimo įrankis. Bijau, kad tai ne tik pomirtinė paties Oswaldo Spenglerio drama, bet gal ir tikroji, jo paties neaprašytoji Europos tragedija.

www.donskis.lt

Blogis gyvena kitur. Jo nėra mumyse. Jis slypi tam tikrose pasaulio vietose, fiksuotose teritorijose, kurios yra mums priešiškos arba kuriose vyksta visai žmonijai pavojingi dalykai. Ši naivi iliuzija ir saviapgaulės forma yra išplitusi šiandien pasaulyje ne mažiau nei prieš du ar tris šimtus metų. Blogį vaizduoti kaip objektyviai egzistuojančią jėgą ilgai skatino religiniai siužetai ir blogio mitologijos. Bet ir šiandien mes atsisakome blogio ieškoti savyje. Kodėl? Todėl, kad tai nepakeliamai sunku ir visiškai apverčia paprasto žmogaus kasdienę gyvenimo logiką.

Emocinio ir apskritai psichologinio saugumo sumetimais žmonės paprastai siekia įveikti savyje nuolatinę abejonę ir netikrumo būseną – sykiu ir nesaugumo būseną, kuri ypač sustiprėja, kai mes neturime aiškių ir greitų atsakymų į mus jaudinančius ar net kankinančius klausimus. Iš čia ir stereotipų bei spėlionių gajumas mūsų populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje – jie žmonijai būtini kaip emocinio saugumo garantas. Todėl, kaip Leszekas Kolakowskis yra taikliai pastebėjęs, klišės ir stereotipai nebyloja apie žmonių tamsumą ar kvailumą – veikiau tai žmogiškos silpnybės balsas, o sykiu ir baimė, kad gyventi nuolatinių abejonių kamuojamam yra nepakeliamai sunku.

Tikėjimas ir netikėjimas sąmokslo teorijomis (kurios filosofine prasme yra ne kas kita kaip neretai neįrodomos ir nepagrindžiamos – sykiu ir sunkiai paneigiamos – spėlionės) nieko bendra neturi su realia mokslo ir žinojimo būkle. Sąmokslo teorijomis tiki ir intelektualai, ir mokslininkai, ir net skeptikai. Čia jau seno žydiško anekdoto vertas siužetas – Dievo ir ateisto pomirtinio pokalbio pabaigoje ateistas, paklaustas, kaip jis, netikintis į Dievą ir apskritai niekuo netikintis bei viskuo abejojantis, vis dėlto tiki tuo, kad Dievo nėra, atsako, kad kažkuo tikėti juk reikia…

Kad ir kaip būtų, blogio įkurdinimas kurioje nors konkrečioje tautoje ir šalyje yra vis dėlto gerokai sudėtingesnis reiškinys, nei vien gyvenimas stereotipų ir spėlionių pasaulėlyje. Modernioji moralinė vaizduotė konstruoja fenomeną, kurį aš pavadinčiau simboline blogio geografija. Žodžiu, tai įtikėjimas, kad blogio galimybės ne tiek slypi kiekviename iš mūsų, t.y. pavieniuose individuose, kiek yra sutelktos visuomenėse, politinėse bendruomenėse ir šalyse. Gal savo ranką čia yra prikišęs ir Martinas Lutheris, tikėjęs, jog blogis slypi visuomenėje ir socialiniuose santykiuose, todėl reikia rūpintis savo sielos išganymu, o ne veltis į visuomenės reikalus.

Žinoma, būtų kvaila neigti, kad totalitarinės ir autoritarinės sistemos iškreipia ištisų šalių, jų visuomenių ir individų galvoseną, jauseną bei socialinius santykius. Bet jei viskas apsiribotų tik manichėjiškomis perskyromis tarp demokratijos ir autoritarizmo (o šventas naivume, tarsi blogis neegzistuotų demokratinėse šalyse, laisvę ir lygybę išpažįstančiuose individuose bei jų moraliniuose pasirinkimuose…), tai būtų tik dalis problemos. Simbolinė blogio geografija nesustoja ties politinės sistemos ribomis – ji skverbiasi į mentalitetus, kultūras, tautų dvasią, minties formas ir sąmonės tendencijas.

Kitaip tariant, kvailam rusofobui problema tampa ne Vladimiro Putino autoritarizmas ir jo kuriama demokratijos karikatūra, o būtent aukštoji rusų kultūra, kurios jis nesupranta ir kuri kaip diena nuo nakties skiriasi nuo viso sovietinio politinio ir ideologinio kičo ar dabartinės Rusijos masinės kultūros. Intelektualesnis rusofobas gali mėgti rusų kultūrą ir ja žavėtis, bet nuo to blogio geografija jo sąmonėje nepasikeis – blogis vis tiek telksis tik Rusijoje.

Vienas iš pastoviausių moderniosios simbolinės blogio geografijos sandų yra Izraelis. Iškart noriu pabrėžti, kad teisėtą ir pagrįstą Izraelio politikos Palestinos arabų atžvilgiu kritiką, kuri aiškiai apibrėžia savo analizės objektą ir kritikuoja Izraelio valstybės klaidas ir nusižengimus (žmogaus teisių pažeidimus, nelegalias nausėdijas, neproporcingą valstybinės karinės galios naudojimą kaip atsaką į teroro aktus), būtina aiškiai atskirti nuo Izraelio demonizavimo ir mėginimų brėžti paraleles tarp nacizmo ir Izraelio politikos.

Visų pirma, pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje išryškėję mėginimai aptikti simetriją ar moralinį lygiavertiškumą tarp Izraelio ir kriminalinių bei teroristinių grupių, tokių kaip Hamas ir Hezbollah, anaiptol nėra nauji Vakarų Europoje, bet jie neabejotinai tampa naujiena Lietuvoje. Žinoma, už šios simetrijos idėjos slypi arba tamsumas, arba prastai užmaskuotas antisemitizmas. Kad ir kiek mums ar bet kam Vakaruose nepatiktų kai kurie Izraelio politikai ar Izraelio veiksmai Palestinoje, teiginys apie Izraelio ir teroristinių organizacijų, visada kategoriškai neigusių Izraelio teisę egzistuoti, lygiavertiškumą yra tiesiog nesąmonė su kojokais – nonsense on the stilts, kaip šitą pavadintų anglai.

Dar absurdiškesni ir morališkai atgrasesni yra mėginimai vesti paraleles tarp Izraelio ir nacių – šita Izraelio ir žydų nacifikacija yra tiesiog nauja antisemitizmo atmaina, gimusi iš modifikuoto pačių žydų kaltinimo dėl Holokausto. Gal pradėkime nuo to, kad iš nacizmo ideologijos ir praktikos tiesiogiai formavosi Izraelio antagonistai ir nekentėjai, o ne Izraelis. Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės muftijus Haj Aminas al-Husseini buvo už Holokausto vykdymą atsakingo mirties biurokrato Adolfo Eichmanno sąjungininkas, susitikęs su pačiu Adolfu Hitleriu ir visiškai pritaręs Galutiniam Sprendimui (nė neminint jo atliktos musulmonų įjungimo į Waffen SS gretas misijos).

Jis buvo pats tikriausias nacis, turėjęs nemažą įtaką ir autoritetą su Izraeliu po karo kovojusių arabų tarpe. Viena iš didžiausių sąjungininkų klaidų buvo šito žmogaus nesuėmimas ir nenuteisimas kaip karo nusikaltėlio. Beje, karo ir pokario kova prieš Palestinos žydus ir Izraelį buvo paženklinta ne tik tokių kaip Didysis Jeruzalės muftijus, bet ir gausybės arabų spaudoje iš klaikiai antisemitinio nacių leidinio Der Stürmer perspausdintų karikatūrų, vaizduojančių gyvates ir žvėris žydų veidais, ryjančius arabų vaikus arba visą žemės rutulį – tokioje propagandinėje atmosferoje ir kultūriniame fone formavosi ne viena Palestinos arabų karta.

Pagaliau ir palikus ramybėje nemalonias asociacijas bei istorijos faktus, aišku, kad Izraelio lyginimas su nacistine Vokietija yra ne kas kita, o mėginimas grubiai falsifikuoti visą Holokausto ir nacizmo nusikaltimų diskursą pamirštant, kad nacių projektas, deja, pavyko – jidiš kalba ir kultūra mirė, dabartinė Europa iš esmės yra Judenrein, o Europos žydų bendruomenės nuolat turi išklausyti moralo apie tai, koks baisus yra Izraelis. Tarsi visi iki vieno Europoje likę žydai būtų sionistai ar Izraelio piliečiai, atsakingi už žydų valstybę, tarsi jie nebūtų savo šalies – Lietuvos ar Prancūzijos – patriotai.

Tiesą sakant, keistokas man atrodo ir kai kurių vakarietiškų jaunų lietuvių įsijungimas į šitą koncertą, neretai Izraelį svarstant kaip esą baisiausią pasaulio šalį, bet nelabai reaguojant į neonacių eitynes Vilniuje kiekvieną kovo 11 d. Šitas košmaras baigia įteisinti tylų neonacių įjungimą į mūsų politiką ir net pačią politinę klasę bei sykiu tylų pritarimą jų veiksmams kaip patriotizmui – tarsi tai nediskredituotų visos kovo 11-osios ir visos valstybės, kurios politikai iš Vilniaus savivaldybės kasmet gauna leidimus neonacių eitynėms, bet teismai nemato problemos svastikos naudojime – esą tai senovinis simbolis. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė…

O pasirodžius neonacistiniams ir juodašimtiškiems straipsniams žiniasklaidoje, sulaukiama ne politikų ir kultūrinio elito balso, bet veikiau atviro priešiškumo mūsų akyse baigiančiai išnykti trijų tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenei. Tarsi civilizuota politika ir viešoji erdvė nereikalautų reaguoti į šią barbarybę ir neapykantos orgijas internete, užuot vertus žeminamus žydus klausytis apie tai, koks blogas ir nevykęs yra Izraelis.

Greičiausiai čia esama kažkokio mentalinio bloko. Kalbėjimas sunaikintų litvakų vaikams ir anūkams, kad nedidelis skirtumas teskiria Izraelį nuo nacių man atrodo kažkokia sadizmo arba mažų mažiausiai moralinės nejautros ir amnezijos atmaina. Visos šitos diskusijos yra ne žydų, o lietuvių problema. O atsakyti už kitą valstybę, kurios pilietis tu nesi ir kurioje daugelis Lietuvos žydų net nebūtų laikomi žydais, yra nei įmanoma, nei prasminga.

Senam ir prisiekusiam antisemitui niekuo nepadėsi ir geriau jau jį palikti ramybėje, bet būtų apgailėtina, jei net jauni žmonės liktų įstrigę moraliai susidėvėjusiose, persenusiose ir XXI amžiuje pamėkliškai skambančiose dichotomijose; lygiai kaip tektų tik apgailestauti, jei jie būtų daugiau formuojami laikraštinės, o ne gilesnės moralinės ir kultūrinės savo šalies terpės.

Kad ir kaip būtų, šioje sferoje supaprastinti ir suprimityvinti vertinimai ypač žeidžia ir yra nemalonūs. Izraelį turi keisti pažangios Izraelio jėgos, o su mūsų prietarais ir neapykanta turi kovoti pažangios Lietuvos grupės ir šviesūs individai. Deja, perkelti į Lietuvos kontekstą, bent jau man selektyvūs ir intelektualiai nesąžiningi, tendencingi svarstymai apie Izraelį sukelia kažkokį negerą ir nemalonų prieskonį.

O dėl Izraelio belieka pasakyti tik tiek, kad jokia kariaujanti valstybė pasaulyje nebuvo, nėra ir turbūt nebus moraliai ir politiškai patraukli. Ne veltui Kaune gimęs ir užaugęs didžiausias XX amžiaus etikas Emmanuelis Levinas pastebėjo, kad Izraelis tikrai nėra blogesnis už kitas valstybes – dėl karo ir konflikto tapimo rutina bei kasdienybe jis prarado dalį savo idealizmo ir tiesiog nustojo buvęs geriausiu.

Nuo savęs pridursiu, kad naivu manyti, jog bet kuri demokratinė valstybė gali būti patraukli ir idealistiška, jei ji įsijungia į karą. Turbūt nėra prasmės priminti apie beprasmišką, o gal net ir nusikalstamą pusės milijono vokiečių civilių sunaikinimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai karas jau buvo laimėtas. Bet niekas Didžiosios Britanijos ir JAV masiniam civilių bombardavimui Vokietijoje netaiko nei karo nusikaltimų, nei juolab genocido termino. Kodėl gi mes šias anaiptol ne neutralias sąvokas ir terminus taip selektyviai, saugiai ir jaukiai išmėginame tik Izraelio adresu?

Jei Lietuvai lemta turėti aukštesnio lygio jauną inteligentiją, ji turėtų susimąstyti, ką reiškia viso dėmesio ir jėgų skyrimas Izraelio kritikai, o ne savo šaliai, kurioje buvo išžudyta visa žydų bendruomenė. Mes juk, laimei, nekariaujame, bet ar nuo to pas mus neapykantos mažiau nei Izraelyje? Bijau, kad vargu bau.

Blogis gyvena kitur. Saviškių stovyklos Lietuvoje nekritikuoja niekas – nei dešinė, nei kairė. Vytauto Kavolio tikėjimas, kad visų tradicijų revizionistai turi vienytis, nes jie neturi ką prarasti, išskyrus savo ortodoksus, šiandien būtų skaudžiai apviltas Lietuvos realijų, nes liberalumas – bent jau kaip jį suprato Kavolis – reiškia visų pirma savosios stovyklos ir savo paties mąstymo prielaidų kritišką analizę. Vienbalsiškumas politikoje, kaip ir intelektualiniame gyvenime, jam nebuvo jokia vertybė. Savęs ir saviškių nekritikuojantys, o tik saugantys sektantišką tikėjimą tuo, kad vieninteliai išganys žūstantį pasaulį liberalai Kavoliui atrodė nesusipratimas. O juk būtent saviškių stovyklos kritika yra slenkstis, ties kuriuo ima ir sustoja net ir, atrodo, padorūs ir nebailūs žmonės.

Blogis gyvena kitur. Aš negirdžiu mūsų net ir rimtesnių politikų balso, kada simboliškai iš mūsų intelektualinės ir politinės erdvės šalinami žydai, lenkai ar rusai. Kita valstybė ir taip turi savo politinę klasę bei intelektualų stratą – tad gal mes pirmiausia atsigręžkime į savo pačių defektus, kurie trukdo mums tapti moraline Europos dalimi.

Savo pasijas ir frustracijas projektuoti į kitas šalis ir tautas puikiai moka tolima dešinė, todėl kairei tikrai nėra prasmės imituoti ar negatyviai dubliuoti jos logikos – tiek dešinės demonologinis antikomunizmas ir prastai užmaskuota rusofobija, blogį tapatinantys tik su komunizmu ir Rusija, tiek dalies kairiųjų obsesyvios antiamerikietiškos ir antiizraelietiškos ideologinės melodijos yra visiškai pasenusios ir moraliai bankrutavusios temos XXI amžiuje. Žiūrėkime geriau tad, kas vyksta mūsų panosėje – Lietuvoje, kuriai labiausiai ir reikia mūsų dalyvavimo bei kritikos.

Blogis gyvena kitur. Todėl iki šiol mus perspėjantis, negatyvias mūsų politikos ir sąmonės tendencijas kritikuojantis Tomas Venclova ir dabar didelės dalies Lietuvos elito yra laikomas kone intelektualine ir politine grėsme mums – mat jis nuosekliai atsisako blogio ieškoti tik Rusijoje arba Lenkijoje ar juolab tamsumą bei kvailumą apgyvendinti tik svetur.

Geriausiai šitą nusakė Adamas Michnikas: kartą seminare juokaudamas jis reagavo į savo rusų kolegų ir bičiulių pastabas apie politikos ir viešų debatų degradaciją Putino Rusijoje, pasakęs, jog jis kategoriškai nesutinka su rusų mėginimais pasisavinti visą Europos kvailumą ir tamsumą – „kaip lenkų patriotas, atsakingai pareiškiu, kad mes jums tuo nenusileidžiame, nes turime nuosavų kvailių ir tamsuolių į valias“. Žinoma, šie Michniko žodžiai yra jo taiklus sąmojis, bet jame slypi didžiulė tiesa.

Mes galime tikėti kiek norime, kad blogis gyvena kitur, bet jis apsigyvena mumyse, kai tik mes nustojame save laikyti normaliais ir todėl truputį juokingais žmonėmis, kurie neretai gali klysti ir nusišnekėti; kai mes prarandame distanciją su pačiais savimi; galiausiai, kai mes prarandame net ir humoro jausmą. Verta prisiminti genialią Milano Kunderos įžvalgą apie tai, kad būna įvairaus plauko fanatikų, jie atsiskleidžia nevienodai ir skirtingomis aplinkybėmis, bet patys pavojingiausi paprastai neturi humoro jausmo.

Blogis gyvena kitur. Verta prisiminti Czesławo Miłoszo Pavergto proto epigrafą, kuriame cituojamas (ar veikiau parafrazuojamas) senas Karpatų žydas, teigiantis, jog pasitikėti galima tik tuo žmogumi, kuris save laiko geriausiu atveju pusiau teisiu, palikdamas paklaidą ir savęs koregavimo galimybę. Jei peržengiama per 50 procentų teisumo slenkstį, tai jau kelia įtarimą. O teigiantysis, jog yra visu šimtu procentų teisus, kai kitas – visu šimtu procentų neteisus, yra pavojingas žmogus, gal net ir didelis niekšas.

Panašiai nuskamba Aleksandras Štromas savo įžvalga apie tai, jog blogis gali suvešėti ir gero bei kilnaus žmogaus sieloje, jei jis praras kritinę savistabą ir pradės netiesą, klaidą ir patį blogį sieti tik su kitais, atsisakydamas jo kartais paieškoti ir pačiame savyje. Kita vertus, pasak jo, tai, ką mes siejame su blogiu, nustoja būti blogiu, jei atranda savyje kaitos bei savęs koregavimo potenciją. Fiksuoti gėrio ir blogio vaidmenys bei nekintantys jų atlikėjai veda į netikėtai, lygioje vietoje, staiga atsirandantį ir save meistriškai maskuojantį blogį.

Kunderos, Miłoszo ir Štromo įžvalgos rodo, kiek giliai etinė ir politinė išmintis, kupina netikėjimo moderniosiomis manichėjiškomis ideologinėmis perskyromis, persmelkė Rytų ir Vidurio Europos politinę mintį ir literatūrą. Deja, mes nesinaudojame šia išmintimi. Mes užmirštame, kad mūsų dilemos nėra naujos žmonijai – jos kartojasi, o mes išdidžiai ir naiviai ignoruojame genialius ir dramatiškus atsakymus į vis tuos pačius klausimus, greičiausiai iki infantilumo naiviai tikėdami savo politinės ir socialinės situacijos unikalumu. Unikalūs yra žmonės ir jų etiniai sprendimai, o ne tos pačios galios pagundos, išmėginimai ir klystkeliai.

Poreikis girdėti tik tai, ką norisi girdėti, veda prie to, kad mes kuriame iškreiptą socialinę optiką ir erdvę, kurioje kalbama moraliai neįpareigojančių deklaracijų ir tuščių retorinių figūrų kalba. Niekas neprisipažįsta klydęs, niekas nekritikuoja savo stovyklos. Nuosavas niekšelis ir menkysta tampa artimesnis ir svarbesnis už kitos (o kartais net tos pačios) idėjinės stovyklos dorą, bet mumis abejojantį žmogų – vien todėl, kad jis yra iš kitos stovyklos, kitoks ir sako ne tai, ką mums norisi girdėti. Nuomonės ir idėjų skirtumai mums netapo jokiu gėriu, mes viso labo tik deklaruojame liberalią ir demokratinę ištikimybę skirtumų pripažinimui.

Blogis gyvena kitur. Iki šiol valinga užmarštis lydi Ričardą Gavelį, kuris rašė tai, ko daug kam nesinorėjo girdėti. Gavelį ignoravo, kol jis buvo gyvas. Skaitė, pripažino kaip puikų rašytoją, bet valingai ir nuosekliai siekė išstumti iš aktyvios atminties ir viešo pripažinimo lauko kaip laisvą žmogų ir nepriklausomą kritiką. Nemanau, kad jo likimas šiandien būtų kitoks Lietuvoje.

Nes blogis gyvena kitur.

www.donskis.lt

Dar kartą skaitau Zygmunto Baumano knygą Vartojamas gyvenimas (Vilnius: Apostrofa, 2011). Šį kartą lietuviškai, nes mano rankose – filosofo Kęsto Kirtiklio ir akademinės bei grožinės literatūros leidėjos Giedrės Kadžiulytės vertimas į lietuvių kalbą. Tai jau trečioji šio didžio lenkų kilmės britų sociologo, socialinio teoretiko ir globalaus socialinio mąstytojo knyga, išversta į lietuvių kalbą ir publikuota leidyklos Apostrofa. Po Globalizacijos ir Likvidžios meilės atėjo Vartojamo gyvenimo eilė.

Apostrofos knygų pasirinkimo logika – nepriekaištinga. Po bendrųjų Baumano įžvalgų apie globalizaciją kaip tai, kas mums atsitiko antrojoje modernybėje (tai Ulricho Becko terminas) arba, kaip pasakytų pats Baumanas, likvidžios modernybės pasekmes žmonijai (nes globalizacija ir yra šios modernybės atmainos pasekmės mūsų tapatybei, jausenai, santykiams ir bendrystės galioms), sekė nuostabi knyga apie žmogiškojo ryšio silpnėjimą ir meilės atrofiją likvidžioje modernybėje, o dabar galiausiai turime knygą apie vienas kito vartojimą ir savęs pavertimą preke – dažniausiai net nuoširdžiai nesuvokiant šito.

Zygmuntas Baumanas yra netipiškas sociologas. Jis – kasdienybės gyvenimo filosofas. Jo mąstymo ir kalbos audinys įaudžia aukštąją teoriją, svajonių ir politinių vizijų išsklaidą, mažojo žmogaus – šio statistinio žmonijos vieneto – nerimo ir kančios formas, sykiu ir it skustuvo ašmenys aštrią ir negailestingą pasaulio galingųjų kritiką – jų įkyrių idėjų, tuštybės, dėmesio ir populiarumo siekimo bet kokia kaina, nejautrumo bei saviapgaulės formų sociologinę analizę.

Tai nenuostabu, nes Baumano sociologija ir yra visų pirma vaizduotės, jausmų, žmonių santykių – meilės, draugystės, nevilties, desperacijos, abejingumo, nejautros – ir intymios patirties sociologija. Laviravimas tarp diskursų ir lengvas, sklandus perėjimas iš vieno diskurso į kitą tapo neatsiejamu jo mąstymo bruožu.

Tai turbūt vienintelis iš didžiųjų pasaulio sociologų (o Baumanas yra vienas iš kelių gyvųjų sociologijos klasikų – kartu su Anthony Giddensu ir Ulrichu Becku) ir didžiųjų pasaulio mąstytojų (kartu su Umberto Eco, Giorgio Agambenu, Micheliu Serres’u, Jürgenu Habermasu), kuris aktyviai vartoja ne tik aukštosios teorijos kalbą, bet ir lengvai peršoka iš jos į reklamos, laikraščių skelbimų, SMS žinučių, motyvacijos kalbėtojų ir verslo guru mantrų, klišių, Facebooko komentarų kalbą, po to vėl grįždamas prie socialinės teorijos, moderniosios literatūros ir filosofijos klasikų kalbos bei siužetų.

Tai sociologija, kurios esmė slypi visų tikrovės sluoksnių rekonstravime ir jos universalios kalbos atvėrime įvairiems skaitytojams – nebūtinai vien tik akademinės sferos žmonėms. Baumano sociologija savo diskursyvine galia ir tikrovės „dešifravimu“ ar atkodavimu siejasi su ta filosofijos funkcija, kurią André Glucksmannas lygino su nebyliojo kino titrais, nebyliojo kino konstruojamos ir sykiu atveriamos tikrovės įvardijimu bei artikuliacija.

Baumanas – atviras metodologinis eklektikas, visiškai nebijantis šito pripažinti. Empatija ir jautrumas jam gerokai svarbesni už metodologinį purizmą ar teorinio grynumo paieškas. Teoretikas, pasiryžęs it lyno akrobatas pereiti bedugnę, skiriančią aukštąją teoriją ir TV realybės šou, filosofiją ir politikų kalbas, religinę mintį ir reklamą, suvokia, kokiai juokingai izoliacijai ir vienpusiškam tikrovės paveikslui jis save pasmerktų, pamėginęs mūsų pasaulį paaiškinti jo politinio ir finansinio elito kalba arba vien hermetiškais ir ezoteriniais akademiniais tekstais.

Jo teoriniai mokytojai ir didžiausios įtakos: anksčiau Antonio Gramsci, bet vėliau visų pirma Georgas Simmelis – žinoma, ne tiek konflikto teorija, kiek veikiau savo Geistesleben koncepcija ir Lebensphilosophie. Būtent vokiečių gyvenimo filosofija – beje, ne tiek Friedricho Nietzsche’s, kiek Ludwigo Klageso ir Eduardo Sprangerio (ypač jo gyvenimo formų, t.y. Lebensformen, samprata) versijos Baumanui teikia ne vieną teorinį siužetą bei teorizavimo formą.

Pakanka prisiminti Simmelio straipsnį „Die Grosstädte und das Geistesleben“ (1903), kuris ataidi vėliau Thomo Manno esė „Lübeck als geistige Lebensform“ (1926) ir kuris mūsų literatūroje virsta Tomo Venclovos ir Czesławo Miłoszo epistoliniu dialogu „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (1978). Gyvenimo ir minties forma virstantis miestas, kuriame prabyla istorija, architektūra, muzika, dailė, galia, atmintis, mainai, žmonių ir idėjų susitikimai, disonansai, finansai, politika, knygos, tikėjimas – tai ta erdvė, kurioje gimsta modernusis pasaulis, kuriame jis įgyja savo ateities formas. Šitas motyvas persmelkia vėlyvąsias Baumano knygas.

Baumano minties žemėlapyje mes surastume ne tik Gramsci ir Simmelio filosofines bei sociologines idėjas, bet ir jo mylimo filosofo (anot, Baumano, neabejotinai didžiausio XX amžiaus etiko), Kaune gimusio ir užaugusio Emmanuelio Levino etines įžvalgas apie stebuklą pripažįstant Kito asmenybę ir orumą ar net išgelbėjant jo gyvybę, sykiu negalinti paaiškinti šito priežasties – nes paaiškinimas sugriautų moralumo ir etinio santykio stebuklą. Šalia nūdienos mąstytojų Baumano knygose apstu nuorodų į teologus, religinius mąstytojus ir, žinoma, grožinę literatūrą – pastaroji jo kūryboje apskritai vaidina ypatingą vaidmenį.

Kaip ir lenkų sociologui Jerzy Szackiui, Baumanui didelę, gal net lemtingą įtaką padarė jo profesorius Varšuvos universitete Stanisławas Ossowskis. Atsiimdamas iš Ispanijos karaliaus rankų Asturijo valdovo premiją, skirtą už aukščiausius pasiekimus humanistikoje, Baumanas savo kalboje prisiminė, ko jį mokė Varšuvos universitete jo profesorius Ossowskis. O Ossowskis visų pirma jį mokė, jog sociologija yra humanitarinis mokslas. Prisiminęs tai Baumanas pridūrė, kad sociologija yra pasakojimas apie žmonijos patirtį, kaip ir romanas. O didžiausias visų laikų romanas – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas.

Jei Vytautas Kavolis sociologiją ir apskritai socialinius mokslus laikė „nemelodinga sritimi“, Baumanas laikytinas išimtimi – jo sociologija ne tik skamba, bet ir žiūri tiesiai į akis. Šitas žvilgsnis yra giliai etinis – tu negali nusukti akių ir neatsakyti, nes skirtingai nuo psichologiškai tyrinėjančio ar aplinkos objektus sugeriančio (vartojančio) žvilgsnio baumaniškasis naudoja etinio veidrodžio principą. Tau sugrąžinama tavo veikla, kalba ir viskas, ką tu pasakei ar padarei nemąstydamas, bet saugiai imituodamas – visas tavo neapmąstytas, todėl tavo paties pasirašytas, sankcionuotas ir tyliai palaimintas blogis.

Baumano teorinis jautrumas ir empatija gali būti palyginti su tokiu kalbėjimu ir žiūra, kurie eliminuoja išankstinę žiūrinčiojo ir žiūrimojo asimetriją. Tai tarsi Jano Vermeerio Mergina su perlo auskaru, kuri apstulbina mus tuo, kad netikėtai mums sugrąžina mūsų pačių žvilgsnį ir palieka mus su mūsų nebylia nuostaba – tad kas į ką žiūri? Mes į ją, kabančią tarp kitų nemarių olandų tapybos šedevrų Princo Maurice’o galerijoje Hagoje, ar ji į mus? Žiūrimasis žiūri į žiūrovą, tuo grąžindamas pasauliui visų užmirštą dialogą. Tai orus ir tylus lygiųjų žvilgsnis – vietoje to beribio vartojimo, naudojimo, pažinimo ir agresyvios indoktrinacijos, kurie pateikiami mums kaip tariamas dialogas.

Baumanas mato žiūrintįjį, jis suvokia suvokiantįjį ir kalba kalbančiajam, nes jo skaitytojų auditorija ir dialogo partneriai anaiptol nėra vien jo verti teoretikai ar susifantazuotos ypatingos asmenybės. Jis savo mintį skiria mažajam žmogui – tam, kurį nubloškė globalizacija ir antroji (ar likvidžioji) modernybė. Baumanas savo minties formomis tęsia darbą, kurį istorikų ir literatūros teoretikų tarpe pradėjo Naujojo istorizmo ir kontristorijos (mikroistorijos, arba mažosios istorijos) atstovai Stephenas Greenblattas, Carlo Ginzburgas, Catherine Gallagher, sąmoningai atmetę istoriją kaip didįjį pasakojimą. Vietoje un grand récit jie konstruoja istorinį anekdotą, smulkų ir prasmingą pasakojimą apie konkrečius žmones – une petite histoire.

Baumano teorizavimo erdvės istorinis laikas – ne linijinis, o puantilistinis. Jo istorijos forma – ne pasaulio didieji, o jo mažieji. Tai ne didžiųjų mąstytojų, o mažąjį žmogų į paraštę nubloškusi istorija. Baumano simpatija akivaizdžiai yra modernybės pralaimėtojų, o ne jos herojų pusėje. Mes niekada nesužinosime jų vardų. Jie – it neprofesionalūs aktoriai su savo stulbinančiai individualiais ir išraiškingais veidais (nepaliestais reklamos, savęs pardavimo ir masinio vartojimo, patikimo bei savęs pavertimo preke) Piero Paolo Pasolinio filmuose, tokiuose kaip Evangelija pagal Matą ir Dekameronas.

Tai – ne moderniosios ekonominės struktūros (arba, jei norite, kapitalizmo) pionierių, les entrepreneurs, ankstyvosios modernybės meno genijų, filosofų ir ideologų, o tokių, kaip Carlo Ginzburgo Sūryje ir kirminuose (The Cheese and the Worms: The Cosmos of a Sixteenth Century Miller, pirmą kartą publikuotas italų kalba kaip Il formaggio e i vermi, 1976) aprašytas eretikas Menocchio, sudegintas ant laužo, t.y. mažųjų ir tyliųjų istorinės dramos aktorių, biografijos. Iš jų nuaustos mūsų baimės, nerimo, neaiškumo, neužtikrintumo ir nesaugumo formos.

Gyvename pasaulyje, kuriame nuolat didėja turto ir galios kontrastai, bet dingsta aplinkos saugumo ir tikrovės aiškumo skirtumai – šiandien vienodai (ne)saugi Vakarų ir Rytų Europa, JAV ir Afrika. Milijonieriai patiria asmenines dramas ir sukrėtimus, apie kuriuos per socialinius tinklus žaibiškai sužino tie, kurie neturi absoliučiai jokio sąlyčio taškų su jais, išskyrus tai, kad patys bet kurią akimirką gali tuos sukrėtimus patirti. Politikai dėl masinės demokratijos ir masinės edukacijos turi neribotų galimybių manipuliuoti viešąja nuomone, bet sykiu patys nuolatos tiesiogiai priklauso nuo tos masinės visuomenės nuotaikų kaitos ir gali būti jų sužlugdyti.

Viskas persmelkta ambivalencijos – nėra nė vienos aiškios socialinės situacijos, lygiai kaip nebelieka nesukompromituotų pasaulio ir istorijos veikėjų. Mėginti interpretuoti tokį pasaulį gėrio ir blogio kategorijomis, juodai balta socialine-politine optika ir kone manichėjiškomis perskyromis ne tik nebeįmanoma, bet groteskiška. Tai savęs jau seniai nebekontroliuojantis (bet visus pavienius žmones obsesyviai siekiantis kontroliuoti) pasaulis, nebeturintis atsakymų į savo paties iškeltas dilemas ir pasėtas įtampas.

Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus. Šiandien technologija pranoko ir pralenkė politiką – iš dalies pastaroji virsta technologijos priedu ir rizikuoja galutinai suformuoti technologinę visuomenę bei jos deterministinę sąmonę, kuriai atsisakymas dalyvauti socialinei-politinei kontrolei tiesiog būtinose technologinėse inovacijose bei socialiniuose tinkluose tampa pakankama priežastimi į paraštę nublokšti visus atsilikusiuosius nuo globalizacijos (arba išdavusiuosius šventą globalizacijos idėją).

Jei esi politikas ir nedalyvauji TV laidose, tavęs nėra. Tu neegzistuoji. Bet tai – pasenusios naujienos. O naujosios yra kitos: jei nedalyvauji socialiniuose tinkluose, tavęs nėra. Technologinis pasaulis tau neatleis šitos išdavystės. Atsisakęs dalyvauti Facebooke neteksi draugų (groteskiška tai, kad jų ten gali būti tūkstančiai, nors klasikinė literatūra kaip stebuklą ir palaimą aprašo vieno tikro draugo susiradimą per visą žmogaus gyvenimą). Bet tai ne tik santykių netekties rizika. Tai ir pati tikriausia socialinė atskirtis. Nedeklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių elektroniniu būdu atsiduri socialinėje atskirtyje. Technologija tau neleis likti nuošalyje. „Galiu“ tampa „privalau“. Galiu, vadinasi, privalau. Neleista turėti jokios dilemos. Mes gyvename galimybių, o ne dilemų tikrovėje.

Tai kažkas panašaus į WikiLeaks etiką, kurioje nebelieka moralės. Sekti ir nutekinti reikia, tik neaišku, kam ir kodėl. Tiesiog reikia, nes technologiškai tai įmanoma. Tai moralinis vakuumas, sukurtas politiką aplenkusios technologijos. Kyla paprastas klausimas, ar ne prasmingiau būtų ne griauti mūsų civilizuotą diplomatiją ir politiką, o susitelkti į diktatūras ir antidemokratinius režimus, kuriems žmogaus gyvybė ir vertė yra tuščias garsas?

Anaiptol ne, nes problema tokiai sąmonei yra ne galios forma ir legitimumas, o jos kiekis. Juk blogis (sykiu jis ir slapčia garbstomas) slypi ten, kur yra daugiau finansinės ir politinės galios. Vadinasi, blogis tokiai sąmonei slypi Vakaruose. Jis vis dar turi ir pavadinimą, ir geografiją, taip ir nesuvokus, kad mes jau seniai atsidūrėme pasaulyje, kuriame blogis yra silpnas, bejėgiškas, todėl – išsklaidytas ir mėtantis pėdas. Dvi iš akivaizdžių naujojo blogio apraiškų – tai nejautrumas žmogaus kančiai ir siekis kolonizuoti privatumą, atimant iš žmogaus paslaptį ir kažką, kas niekada neturi būti įvardinta ir paviešinta. Globalus svetimų biografijų, intymumo, gyvenimų ir išgyvenimų vartojimas yra nejautros ir beprasmybės simptomas.

Baumano analizuojamas pasaulis nustoja buvęs demonų ir monstrų apgyvendintas urvas, iš kurio kyla pavojai gerajai ir šviesiajai žmonijos daliai. Baumanas liūdnai ir su sau būdinga švelnia ironija rašo apie visiškai normalaus, mielo, pažiūrėti malonaus žmogaus, puikaus kaimyno ir šeimos nario kuriamą pragarą Kitam  – atsisakius jam suteikti individualybę, paslaptį, orumą ir jautrią kalbą.

Šiuo požiūriu Baumanas artimas Hannah Arendt minčiai – ypač kai Arendt savo polemine studija apie Eichmaną Jeruzalėje ir blogio banalybę atvėrė nusivylimą naujojo pasaulio blogiu. Visi tikisi pamatyti monstrą ar pragaro išperą, o pamato banalų mirties biurokratą, kurio visa asmenybė ir veikla byloja apie ypatingą normalumą ir net aukštą pareigos etiką.

Nenuostabu, kad Holokaustą Baumanas interpretavo ne kaip monstrų ir demonų šėlsmą, o kaip baisias sąlygas, kuriomis bet kurios tautos žmonės būtų darę tą patį, ką darė vokiečiai ir kitos tautos, kurioms buvo suteikta galimybė greitai ir paprastai interpretuoti savo pačių kančias, įvykius ir tai, kas jiems atsitiko. Pabėgimas iš nepakeliamų žmogiškų dilemų į skambiai suformuluotą kovos tikslą ir ideologinio priešo sunaikinimo programą yra kelias į Holokausto patvirtinimą. Jei tik neturi jėgų žiūrėti į niekuo nenusidėjusio vaiko akis, bet žinai, kad kovoji su priešu, įvyksta tai, ką būtų galima pavadinti žvilgsnio nusukimu nuo žmogaus ir atsisukimu į pasaulį pakeičiančios kalbos ir instrumentinio proto sferą.

Tai aplinkybės ir situacijos, kurių nėra patyrę tie, kurie turi aiškias nuomones apie jas. Kaip Baumanas yra pasakęs savo paskaitos metu, nieko nėra sunkesnio kaip rašyti apie situacijas, kurių ne tik nesi patyręs, bet ir nenorėtum patirti. Pavyzdžiui, kaip kalbėti apie žmogų, į kurio namų duris Antrojo pasaulinio karo metu naktį pasibeldžia žydų vaikas, prašantis pastogės ir išsigelbėjimo? Žmogus turi apsispręsti žinodamas, kad rizikuoja savo ir visų savo šeimos narių gyvybėmis. Tokių situacijų niekam negalima linkėti. Sau – taip pat.

Vartojamas gyvenimas – dar vienas didžiojo mąstytojo priminimas apie tai, kad blogis nėra vien karas ir totalitarinės ideologijos. Jis šiandien dažniau slypi nereagavime į kito žmogaus kančią, atsisakyme suprasti kitus, nejautroje ir akyse, nusuktose nuo tylaus etinio žvilgsnio.

www.donskis.lt

Lietuvoje vykstančiai aukštojo mokslo reformai lieka šie mokslo metai. Po jų, kaip žinia, vyks nauji Seimo rinkimai, kurie reikš visos reformos pabaigą. Po jų ateis kitas ministras, formuosis kitokia ministerija ir naujas artimos ateities scenarijus su politinio ir akademinio revanšo elementais, o gal net ir su visiška senosios sistemos restauracija.

Kodėl? Todėl, kad mūsų akyse vyksta stambaus masto politinė ir akademinė saviapgaulė. Jokia tikra reforma čia nevyksta. Taip, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, deja, vyksta pati tikriausia aukštojo mokslo ir universitetų komodifikacija – jų pavertimas paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis, kurias valdo politinis ir finansinis elitas.

Universitetai valdomi kaip verslo bendrovės, o jų ateitį pradeda lemti žmonės, neturintys ekspertinio ar juolab liberalios edukacijos diktuojamo supratimo, kas yra universitetas ir koks yra jo vaidmuo idėjų ir žmogiškojo savęs kultivavimo pasaulyje.

Jei aukštojo mokslo reformą sietume su strategine mokslo ir švietimo ateities vizija ir mūsų universitetų tapimu Lietuvos ateities projekto formuotojais, tektų pripažinti, kad esame atblokšti atgal. Net ir sovietmečiu švietimo ministrai tiesiogiai nevaldė universitetų, nesikišo į jo akademinę pusę ir, svarbiausia, neformavo jokio savo politinės įtakos tinklo. Žinia, jie reikalavo visiems gerai žinomos ideologinės liturgijos, kurią visi nesunkiai ir su lengvai nuspėjamu cinizmu atlikdavo. Bet joks ministras ir ministerija nesijautė esantys aukščiau už universitetą. Joks funkcionierius ar net ir pats ministras nebūtų pašokdinęs Vilniaus universiteto rektoriaus.

Mūsų akyse Lietuvoje buvo sunaikinta universitetų akademinė autonomija. Tarybų tapimas naująja pagrindine valdymo struktūra iš esmės nieko nepakeitė – man dar neteko girdėti, kad net ir ydingos, bet vis dėlto rinkimais ir atstovavimu pagrįstos bei legitimumą kuriančios demokratinės erdvės siaurinimas stiprintų demokratiją.

Nuolat skambantis klausimas, ar lieka tie patys universitetų rektoriai, ar renkami nauji, man atrodo itin naivus ir nieko bendra neturintis su reikalo esme: juk klausimas yra tas, ar sprendimų priėmime nors kiek dalyvauja akademinė bendruomenė ir ar ji apskritai dalyvauja savo universiteto idėjų, savivaldos, debatų ir strateginės minties plėtojimo erdvėje.

Universiteto autonomija yra ne vien tik rektorato autonomija, o jokių gilesnių įsipareigojimų universitetui neturintys socialiniai partneriai viso labo tik stiprina universitetų finansinės ir politinės klienterijos įtaką jiems, sykiu ir plečia klienterijos politinio manevro erdvę. Politinės ir ekonominės įtakos ir ministerijai lojalaus agentūrinio tinklo formavimas Lietuvos universitetuose rodo tik tai, kokiu mastu mūsų postkomunistinėje politikoje galima iškreipti JAV naudojamą the board of trustees idėją bei praktiką

Pastaroji taip pat toli gražu nėra kokia tobulybė, bet vis dėlto ji susieja universitetus ir gilaus įsipareigojimo jiems grupes, kurios, beje, anaiptol nežvelgia į akademines įstaigas kaip darbo jėgos peryklas ar šiltnamius. Lietuvoje it vaiduoklis atgaivintas vulgarus ir technokratinis sovietmečio požiūris į aukštąją mokyklą, kaip kvalifikuotos darbo jėgos parūpintoją, veda į absurdą – niekas nežino, kokios darbo jėgos reikia ir rytoj reikės kasdien besikeičiančiam pasauliui, o universitetai pradeda išsigimti į verslo egzekutyvų ir valstybės biurokratų rengimą, jų aptarnavimą bei žaibišką reagavimą į finansinės ir politinės konjunktūros svyravimus.

Tai, nuo ko bėgo klasikiniai ir modernieji Europos universitetai, siekdami apsaugoti savo bendruomenes nuo galios pasaulio įtakų bei siekio instrumentalizuoti kūrybos ir mokslo žmones, šiandien tampa Alisos Stebuklų Šalimi. Šiandien trokštama, kad finansinį saugumą ir politinį favorą garantuotų įstaigos ir žmonės, kurie šimtmečius buvo traktuojami kaip universiteto priešybė ir nuo kurių universitetai uoliai saugojo mokslininkus. Pamėginkime įsivaizduoti karaliaus dvaro tiesiogiai valdomą Sorboną, Salamanką ir Oksfordą, kad suprastume visą dabartinės situacijos perversiškumą. Tai, kas kūrė Europą, šiandien tampa viso labo tik atgyvena.

Negi mums dar neaišku, kad universitetas mūsų akyse degraduojamas iki verslo bendrovės ir politinės institucijos samplaikos, kuri, užuot kurdama šalies ateities scenarijus ir rengdama ateities elitą, įtvirtina status quo ir tampa dabartinio politinio ir finansinio šalies elito saugaus nesikeitimo garantija? Privalomo universitetų pakeitimo diskursas meistriškai maskuoja faktą, kad keičiant universitetus norima linkme laimi laiko ir net nesiruošia keistis pati mūsų politinė klasė ir finansinis krašto elitas.

Visos kalbos apie Lietuvos politinės klasės atsinaujinimą ir aukštesnio lygio politikų atėjimą liks bevaisiu užsiėmimu, jei universitetus valdys ir juos šokdins politikai. Mūsų politinė klasė tikrai nesikeis ir nepradės tapti aukštesnio lygio žmonių gilesnio įsipareigojimo savo šaliai ir visuomenei tinklu, jei patys mūsų politikai jaunystėje nesiformuos ir nesilavins visiškai neveikiami politinės konjunktūros ir šio pasaulio galingųjų akimirkos kaprizų bei įgeidžių tenkinimo būtinybės. Tai tos laisvės ir orumo pamokos, kurių išmokstama tik universitete.

Prisiminkime neseną Vokietijos universitetų reakciją į plagiatų skandalus. Ne tik Vokietijos užsienio reikalų ministras žaibiškai buvo diskredituotas ir neteko pozicijos (atsistatydino, nes ten, laimei, dar Europa – ten galioja garbės kodeksas, kurio vis dar pavyksta sėkmingai išvengti mūsų politinei klasei), bet rimtai nukentėjo ir du mano kolegos Europos Parlamente – du daktaro laipsnius apgynę ir plagiavimu (ar bent jau nešvariu ir neproporcingu citavimu) apkaltinti vokiečių politikai iš liberalų frakcijos.

Kad ir kaip būtų, man svarbu net ne tai, kad jie nukentėjo ar kad jie garbingai pripažino savo klaidas, užuot kūrę sąmokslo teorijas, o tai, kad jokia ministerija ar politikų sukurta komisija čia nevaidino jokio vaidmens – mat žaibiškai reagavo ir viską į savo vietas sudėliojo universitetai. Nes Vokietijoje politikas nėra aukštesnė būtybė už akademiką. Ten jokia politinė institucija ir apskritai valstybė neturi galimybių šokdinti, tikrinti, kontroliuoti, auklėti, stigmatizuoti, instrumentalizuoti ir žeminti universitetų.

O mes šiuo metu savo rankomis deformuojame savo laisvės erdvę ir pakertame jos ateitį. Apie kokią demokratijos, pliuralizmo, laisvės ir legitimumo terpę mes galime kalbėti šalyje, kurioje Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija valdo universitetus? Jei tose pačiose tarybose pusė narių yra tvirtinami ministro parašu ir jei, vadinant daiktus tikraisiais vardais, jie yra ministerijos (ar ministro) favoritai arba pasitikėjimo figūros? O jei imami ir nepatvirtinami paties universiteto pasirinkti ir gerbiami žmonės? Ar ministerija tokiu atveju prisiima ekspertinio sprendimo funkcijas, ar ji siekia dar ir moralinės monopolijos nusprendžiant, kas yra gėris ir tiesa?

Todėl palikime ramybėje visas juokingai patetiškas kalbas apie tai, kodėl nė vieno Lietuvos universiteto nėra geriausių pasaulio universitetų pirmajame šimtuke ar bent pirmųjų penkių šimtų tarpe. Net ir atidėję į šalį diskusijas dėl reitingavimo prasmingumo (manau, kad tai rinkos ir politikų primestas dalykas, kuris tampa save patvirtinančiomis pranašystėmis arba formuoja galios centrams reikalingus sprendimus, žmonių bei finansų srautus ir panašiai), turime vieną kartą įvardinti vieną dalyką.

Jūs įsivaizduojate ministerijos valdomus geriausius pasaulio universitetus? Harvardą? MIT? Oksfordą? Kembridžą? LSE? Tai būtų paprasčiausias juokų krėtimas, nes Harvardas yra iš tikrųjų nepriklausomas universitetas – jo biudžetas pranoksta visos Lietuvos valstybės biudžetą, panašiai kaip Bolonijos universiteto biudžetas pranoksta Juodkalnijos valstybės biudžetą. Bet tai tik detalė.

Reikalas tas, kad stipriausi pasaulio universitetai pranoksta ištisas nacionalines valstybes. Jie nekonkuruoja su kitų šalių universitetais. Jie pajėgūs formuoti kitų šalių ateitį ir kurti jų elitus. Nes universitetas (visų pirma, geras universitetas – tyrimų universitetas, turintis tarptautines programas ir dalyvaujantis pasaulinėje idėjų sklaidoje bei knygų leidyboje) yra globali institucija, kurios jau nebepajėgia kontroliuoti ar formuoti nacionalinė valstybė.

Lygiai kaip jokia nacionalinė valstybė nebeformuoja pasaulio verslo, sporto, žiniasklaidos, informacijos sferos, taip ji nebeaprėpia ir universitetų, kurie gali būti nacionaliniai ne todėl, kad valstybė globoja juos, o tik todėl, kad patys universitetai susisaisto su savo valstybe ir visuomene gelminiais praeities, dabarties ir ateities kūrimo saitais. O neretai šitų universitetų elitai ir sukuria pačias tautas bei jų valstybes. Juk universitetas, kaip ir Bažnyčia, yra senesnė ir tvaresnė institucija už daugelį valstybių.

Todėl neturime ir neturėsime pasaulinio lygio universitetų tol, kol jie išdidžiai nepasitrauks iš šitos politinių žaidimų ir manipuliacijų smėlio dėžės, kurioje juos taip noriai siekia išlaikyti mūsų politinės klikos, en bloc ateinančios į ministerijas valdyti ir skleisti gerąją naujieną apie savo įtaką. Geriausi JAV ir Europos universitetai užsisako savo programų ir mokslo darbų įvertinimus, kuriuos atlikti pajėgia tik kitų universitetų kolegos – žinoma, nedidelėje šalyje tai turi būti tik užsienio, o ne savo šalies kolegos. Kitaip visa tai netruktų išvirsti į eilinę favoritizmo šventę ir vienas kito entuziastingo smaugimo dėl vietinių finansinių ir galios resursų komediją.

Nenoriu suniekinti ministerijos noro reformuoti stagnuojančią ir visokeriopai ydingą mūsų aukštojo mokslo sistemą. Bet beprasmiška su senąja „rektorių mafija“ kovoti kuriant naują, nuosavą politizuotą tinklą su naujais ar „naujais senais“ klientais, skolininkais ir lojalistais. Juo labiau, kad konjunktūrai keičiantis (visų pirma po 2012 metų Seimo rinkimų) visi žaibiškai pamirš savo patronus ir ieškos naujų šeimininkų. Nejaugi mūsų politikai iš tikrųjų tiek naivūs, kad nepajėgtų šito suprasti? Juk universitetas, be viso kito, yra dar ir instituciškai „gudresnis“ ir labiau patyręs darinys savo kovose su jį valdyti siekiančiomis valstybės institucijomis, nei visi ministerijos funkcionieriai juos kartu paėmus.

Lietuvos aukštasis mokslas iš tikrųjų keitėsi į gera tada, kai universitetai iškart po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo patys formavo savo ateities projektą ir viziją. Kai tik įsijungė Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija su „genialia“ universitetų finansavimo pagal studijuojančiųjų galvų skaičių idėja, viskas pradėjo virsti farsu ir prasidėjo aukštojo mokslo resovietiazacija su blogiausiais naujosios politinės konjunktūros elementais.

Verta atkreipti dėmesį į puikius ir įžvalgius Ainiaus Lašo komentarus apie mūsų aukštojo mokslo padėtį, mokslinio darbo imitavimą bei intelektualinės gyvybės simuliacijas. Ypač į jo mintį, kad Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija turėjo su krepšeliais lakstyti ne paskui vaikus, o paskui likusius tikrus mokslininkus. Juk jie yra universitetų turtas ir gyvybė – tik jų, o ne vadybininkų klasės dėka universitetai dar išsaugo tai, kas juos paverčia universitetais.

Tad kieno reforma jau nuo 1995 metų vyksta Lietuvoje – universitetų ar pačios ministerijos bei jos formuojamo jėgos ir įtakos tinklo? Kas keičiasi ir kas kokius ateities tikslus kelia? Ir kas iš viso šito liks mažiau nei po metų pasitraukus dabartinei kovinei ministerijos sudėčiai? Neatsakius į šiuos klausimus neverta tikėtis racionalaus tęstinumo, nes gyvensime sprinto logika ir šios dienos aktualijų nelaisvėje.

Lietuvos universitetai kurs savo ateitį patys. Nustatyti jų skaičių ar optimizuoti jų tinklą be pačių akademikų dalyvavimo yra Nikolajaus Gogolio nemarios plunksnos vertas groteskas – toks, koks būtų siekis nustatyti geriausius ir ateitį turinčius Lietuvos teatrus pasitelkus finansinį ir politinį elitą, o ne režisierius, aktorius ir teatrologus.

Deja, Ričardo Gavelio būta pranašiškai teisaus. Lietuvoje tęsiasi diletantų revoliucija. Ir ji tęsis tol, kol kūrybos ir idėjų profesionalai jų neišstums iš strateginių sprendimų priėmimo lauko. O tai įvyks mūsų valstybei galutinai praradus ne tik galios svertus mokslo ir idėjų sferoje, bet ir realią kompetenciją globalinių problemų atpažinimo ir sprendimo lauke. Anksčiau ar vėliau teks rinktis analitikus arba funkcionierius – kompetenciją arba lojalumą.

Žinoma, iki to laiko mokslo ir idėjų nesužaloti diletantai gali daug ką sugriauti. Tikėkimės, kad gerieji mūsų universitetai vis dėlto išliks ir susikurs prasmingą ateitį Europoje.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Birželio 30 d. paminėjome didžiojo rytų europiečio Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. Kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, jog Miłoszo būta ne tik didžio poeto ir eseisto, bet ir originalaus bei gilaus politikos mąstytojo. Vakarų akademikai ir literatai gerai žino jo politinės eseistikos rinkinį Pavergtas protas, atvėrusį daugeliui jų akis ir privertusį juos pažvelgti į baisų socialinį eksperimentą, atliktą sovietinio komunizmo pavergtuose kraštuose. Bet palyginti nedaug kas žinojo ir žino kitą nuostabų Miłoszo eseistikos kūrinį Gimtoji Europa.

Gimtoji Europa ne tik atveria lietuviškąsias Miłoszo ištakas ir jo sugertus Lietuvos vaizdus, kvapus, dainas ir legendas – visa tai, kas atsivėrė jo Nobelio premijos priėmimo kalboje, kurioje jis su jaudinančiu intymumu ir atvirumu išpažino savo gilų įsišaknijimą gimtuosiuose Šeteniuose ir jo įamžintame Isos slėnyje.

Sykiu ji braižo rytų europiečio savivokos ir tapatybės žemėlapį po jo patirtųjų XX amžiaus katastrofų, kada klausimai, kas yra Europa ir ką reiškia būti europiečiu, iškyla ne kaip snobiškas ar save guodžiantis kultūrinis riboženklis tarp „mūsų“ ir „jų“, o kaip egzistencinė būtinybė susivokti trapioje ir nestabilioje tikrovėje, kurios gali nebelikti ir kurią išsaugoti gali tik mūsų atmintis ir istorinis bei politinis sąmoningumas.

Gimtojoje Europoje didysis lenkų poetas ir Lietuvos sąmoningumo istorijos interpretatorius braižo rytų europiečio egzistencinės patirties ir tapatybės žemėlapį, kuris kartu tampa jo moraliniu pasirinkimu bei humanistiniu veiksmu. Šis žemėlapis grąžina į kampą užspeistam ir iškankintam XX amžiaus individui jo suniekintąją žmogiškąją vertę ir orumą. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad po Gimtosios Europos Vakaruose nebebuvo įmanoma į Rytų Europą žvelgti kaip į menkesnę Europą ar kaip į kažką, kas gal ir nusipelno užuojautos, bet anaiptol neužsitarnauja tikros pagarbos, gilesnio dėmesio, lygiavertiškumo ir partnerystės.

Verta prisiminti, kad Rytų Europa anaiptol nėra vien geležinės uždangos padarinys ir XX amžiaus totalitarinės geopolitikos konstruktas. Iš tikrųjų ribą tarp dviejų Europų gerokai anksčiau nubrėžė pati Vakarų Europa, įžvelgusi „kitoje Europoje“ geriausiu atveju savo politinės minties, socialinės ir moralinės tvarkos bei teorijų išmėginimo lauką – minties ir veiksmo žaidimų aikštelę, politinių idėjų susidūrimo poligoną arba neaiškią teritoriją, kurioje galima buvo kažkiek civilizuoti valdovus ir politines sistemas projektais, kurių tikrai nebūtų pradėję įgyvendinti Prancūzijos ar Anglijos monarchai. Iš esmės Rytų Europa buvo sutapatinta su Rusija, o kitos šalys, jei jos ir buvo atrandamos, buvo vaizduojamos kaip tos pačios politinės ir civilizacinės zonos atmainos.

Rytų europietis ano meto prancūzų literatūroje vaizduojamas kaip nedaug kuo besiskiriantis nuo literatūrinio „kilniojo barbaro“ ir egzotiško svetimojo – Diderot taitiečio, Montesquieu persų ar iš Kanados į Angliją ir vėliau į Prancūziją patekusio huronų genties indėno Voltaire’o filosofinėje apysakoje Atviraširdis. Lenkai ir lietuviai vaizduojami Voltaire’o pjesėse, nors Voltaire’as niekada nebuvo kojos įkėlęs nei į Lietuvą, nei į Lenkiją. Kaimyninėje Prūsijoje jo būta, nes ten jis dirbo Prūsijos imperatoriaus Frydricho Didžiojo (Frydricho Antrojo) filosofijos mokytoju ir net vadovavo gan neblogos monarcho filosofinės knygos Anti-Machiavelli parengimui.

Diderot aplankė Rusiją, kurioje formavo imperatorienės Kotrynos Didžiosios biblioteką ir filosofijos studijas, bet vargu ar ką nors daugiau žinojo apie Lenkiją ir Lietuvą. Bet jį ir Voltaire’ą pranoko Rousseau, parengęs konstitucijos projektą Lenkijos-Lietuvos Respublikai, bet niekada joje taip ir neapsilankęs. Tad dar gerokai iki XX amžiaus Rytų Europa vakarų europiečiams tampa neaiškia teritorija ar net niekieno žeme, kurioje galima saugiai išmėginti ekstravagantiškas politines teorijas.

Šiame kontekste faktas, kad šimtaprocentinė Vakarų Europos (ir giliai europocentristinė) Karlo Marxo teorija buvo paversta Rytų Europos tikrove ir groteskišku pavidalu joje įgyvendinta, anaiptol neatrodo nekaltas. Rytų Europa įgyvendino tai, kas nebuvo įmanoma Vakarų Europoje – ne tik todėl, kad čia nebūta stipresnių alternatyvų ir minties įvairovės, o todėl, kad politinė tikrovė čia iš tikrųjų buvo menka, valstybės – silpnos ir fragmentuotos. Kad net ir didžiulė politinė bei karinė galia Rytų Europoje būdavo netikėtai lengvai pakertama, akivaizdžiai rodo tokie valstybių krachai, kokių modernieji Vakarai niekada nepatyrė.

Verta prisiminti Milano Kunderos įžvalgą Nepakeliamoje būties lengvybėje apie tai, kad kas 1968 metais Vakarų Europoje simbolizavo alternatyvą „sistemai“ ir kapitalizmui, rytų ir vidurio europiečiams priminė tų pačių veidų, vardų ir idealų vardan sugriautą jų šalių ir žmonių gyvenimą bei sunaikintą žmogaus orumą ir jo vertės pojūtį. Lotynų kvartalo ir kairiojo Senos kranto žmonių revoliucinis entuziazmas, o sykiu ir Lenino, Stalino bei Mao portretų ir transparantų nešimas čekų dailininkei Sabinai siejasi tik su sunaikinta laisve ir gyvenimu Prahoje, bet jos meilužis, filosofijos profesorius iš Šveicarijos Francas visa tai tvirtai sieja su Didžiuoju Istorijos Žygiavimu.

Kaip įtikinančiai atskleidė amerikiečių istorikas Larry Wolfas puikioje savo knygoje Inventing Eastern Europe (Rytų Europos išradimas), Rytų Europa iš tikrųjų buvo Vakarų Europos mentalinio ir sykiu simbolinio-politinio žemėlapio konstruktas. Vaizduojama kaip chaoso, mitų, neaiškumo, netvarkos ir barbarybės žemė, nieko bendra esą neturėjusi su iš Europos (visų pirma – Paryžiaus) sklidusia tvarka, laisve ir politine civilizacija, Rytų Europa buvo rašytojų pasirenkama kaip tobulas neįtikėtinų nuotykių laukas ir egzotikos objektas.

Prisiminkime, kad itin smagūs Barono Miunhauzeno nuotykiai, aprašyti Rudolfo Ericho Raspe’s, vyksta Kurlandijoje ir Livlandijoje, o po to ir Lietuvoje, t.y. Baltijos žemėse (1785). Bet esama glaudesnio ryšio su Lietuva, nei kelionės ir nuotykiai Kurlandijoje ir Livlandijoje – pastarosios Baltijos provincijos apėmė Kuršą, t.y. vakarinę Latvijos dalį iki Dauguvos, ir rytinę Latvijos dalį už Dauguvos bei pietinę Estijos dalį. Svarbiausioji jungiančioji gija tarp Lietuvos ir Miunhauzeno yra barono žirgas, kurį jis įsigyja Lietuvoje, grafo Pšobovskio dvare, ir vadina tiesiog savo lietuviu žirgu.

Po devynerių metų didysis avantiūristas ir meilužis Giacomo Casanova savo knygoje Histoire de ma vie (Mano gyvenimo istorija, 1794) savo labiausiai neįtikėtinus lytinius ir politinius nuotykius nukelia į Rusiją.

Kad ir kaip būtų, XIX amžiaus antrojoje pusėje Rytų Europa Vakarų Europos mentaliniame žemėlapyje lieka mažai pakitusi. 1869 metais prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée parašo siaubo istoriją Lokis, kurioje veikia aristokratas, pasirodo, besąs pusiau žmogus ir pusiau žvėris. Žinoma, veiksmas vyksta paslaptingoje, istorijos ūkų paslėptoje Lietuvoje, o aristokratui suteikiama vieno iš dabartinių Europos komisarų pavardė („Szemiot“ yra tiesiog lenkiška „Šemetos“ versija).

Kad visa šita mitologija yra gyva ir net nesiruošia dingti, akivaizdu iš tokių vėlyvų ir naujų „kitos Europos“ (t.y. paslaptingos, turtingos istorijos, bet žemesnės civilizacijos Europos versijos, arba jos periferinio varianto, atmetus visą mandagų leksikoną) variacijų, kaip Jonathano Franzeno romanas The Corrections (2001) ir Thomo Harriso detektyvinis romanas Hannibal Rising (2006). Jonathanas Franzenas Lietuvą vaizduoja kaip atsilikusią ir nusiaubtą šalį, o Harrisas kanibalą Hanibalą – psichopatą žmogėdrą ir serijinį žudiką, psichiatrą Hannibalą Lecterį, M.D. – kildina iš paslaptingosios Lietuvos.

Ne vien Rusija ir Baltijos provincijų vaizdavimas iliustruoja Rytų Europos išradimą savajam mito, gąsdinančios legendos išoriškai panašių ir net svetimas kalbas mokančių, bet iš esmės kitokių ir Europai svetimų žmonių visuomenėse ir kultūrose naratyvui gludinti. Kaip žinia, airių rašytojas (buvęs Dublino teisininkas) Abrahamas („Bramas“) Stokeris gražiame Anglijos pajūrio mieste Whitby 1897 metais parašo romaną – gotišką siaubo pasakojimą apie vampyrą – Drakula, kurio pagrindinis veikėjas, paslaptingas grafas įkurdinamas Transilvanijoje (anglų kalba „Transylvania“ skamba gan panašiai į „Lithuania“, tad standartiniam vakariečiui, kurio geografijos ir istorijos žinios suformuotos XX amžiaus geopolitikos, greičiausiai nėra labai lengva susivokti šiuose skirtumuose).

Po Miłoszo Gimtosios Europos Rytų Europos karikatūrinimas Vakaruose, tiesą sakant, jau ir pats tampa vis labiau karikatūriškas. Rytų europiečio orumo apgynimas ir garbės jausmo grąžinimas lenkui, lietuviui, latviui, estui, gudui ir ukrainiečiui (sykiu ir liberaliam rusui, atsispiriančiam pagundai atakuoti Miłoszą prikabinant jam absurdišką rusofobo etiketę – ką Vakaruose ne kartą darė kai kurie ne itin gilūs ir įžvalgūs Miłoszo kritikai) yra didinga misija, kurios ėmėsi Gimtosios Europos autorius.

Pridursiu, kad ne vienas humanistas Rytų Europoje aštriai patyrė moralinę pareigą apginti rytų europiečių orumą nuo žeminančios, arogantiškos ir kvailokos homo sovieticus stigmatizacijos. Pakanka prisiminti Aleksandrą Štromą, kuris homo sovieticus apibūdinimą Vakaruose laikė pačių savo vakariečių kolegų provincializmo ir nieko neišmanymo Rytų Europos politikoje įrodymu.

O juk faktas yra tas, kad Miłoszas galėjo lengvai pereiti į kitą simbolinę erdvę išvengdamas tapatinimosi su silpnaisiais ir pažemintaisiais. Niekas po Franzo Kafkos, Roberto Musilio ir Arthuro Koestlerio nebegalėjo karikatūrinti Vidurio Europos – anoniminės masinės visuomenės, baisios ir besielės biurokratijos, žmogaus be veido ir bruožų, galiausiai net totalitarizmo nuojautos atkeliauja iš Vienos, Prahos ir Budapešto. Pridurkime – ir iš Varšuvos, jei neužmiršime Stanisławo Ignacijaus Witkiewicziaus romano Nepasisotinimas ir kai kurių kitų ano meto lenkų rašytojų bei dramaturgų niūrių Europos kracho pranašysčių.

Kad ir kaip būtų, Miłoszas nepereina į Vidurio Europos erdvę, o oriai ir ramiai pabrėžia savo lietuviškas ištakas, pagarbą Lietuvai, meilę Šeteniams ir Isos slėniui, galiausiai – ištikimybę lenkų kalbai ir kultūrai. Jis tapatinasi su pralaimėjusiais, kurių Vakarai net nesupranta ir, tiesą sakant, dėl to nelabai užjaučia. Jis lieka su tais, kurie pralaimėjo dukart – neteko modernios politikos, valstybės ir laisvės, o po to dar ir buvo interpretuoti Vakarų kaip abejotini ir nelabai motyvuoti saviškiai.

Štai šitas jo susisaistymas su silpnaisiais ir pažemintaisiais, totalitarinės modernybės versijos nublokštais į pačius istorijos ir pasaulio dėmesio paribius, byloja ne tik apie kilnumą ir dvasios aristokratizmą, bet ir apie principinį atsisakymą perkonstruoti savo gyvenimą bei perrašyti savo biografiją – tai galinga ir ori alternatyva savęs fabrikavimui, tapusiam moderniojo gyvenimo ašimi, ir sykiu atsisakymas leisti per prievartą būti „gaminamam“, tiražuojamam nepatirto, simuliuojamo, verbališkai ir mechaniškai patvirtinamo, bet nepriimto ir net nesuvokto informacijos bei gyvenimo srauto, srūvančio iš galios centrų.

Tik tą ir nieko daugiau reiškia užuojautos kupini Miłoszo žodžiai Gimtojoje Europoje apie norinčiuosius kaip galima greičiau tapti galingesnės visuomenės ir kultūros dalimi, taip ištrinant savo atmintį, tapatybę ir paprasčiausiai nusižudant.

Bet kartu Gimtoji Europa šiandien nuskamba kaip alternatyva tam politiniam-istoriniam naratyvui, kuris, deja, įsigalėjo nūdienos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse (kiek silpniau Estijoje), bet sykiu pakankamai stipriai reiškiasi ir didesnėse tautose bei šalyse – šis naratyvas yra persmelkęs ir Lenkiją, ir Vengriją. Skirtingai nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kurių politinis-istorinis naratyvas yra pasakojimas apie savo sėkmę, Rytų Europos naratyvas yra tragedijos ir skausmo, net ir neprilygstamos ir nuolatinės kančios pasakojimas, už kurio slypi lyginamosios martirologijos logika (naujo tipo globalinė kančios ir skausmo konkurencija su kertiniu klausimu, kas daugiausia kenčia ir kas yra didžiausios istorijos aukos) bei viltis, kad kančia mums suteiks daugiau pasaulio galingųjų dėmesio ir teisių simboliniame teisiųjų klube.

Miłoszas lietuvių orumą gynė anaiptol nevaizduodamas jų kaip aukų, o veikiau priešingai – pabrėždamas stebuklą, kad susiklosčiusių istorijos ir pasaulio politikos aplinkybių bei jėgos balanso situacijoje lietuviai atgimė kaip moderni tauta, jo paties mylimą Vilnių iš provincialaus, kad ir be galo gražaus, itališko stiliaus barokinio miesto pavertę viena iš puikių ir modernių Europos sostinių.

Pakartočiau Vytauto Kavolio mintį, kad Miłoszo tapatybės modelis lieka visos Europos viltimi: šį modelį Kavolis nusakė kaip postmodernų, atvirą ir liberalų nacionalizmą, kuriam savoji tauta ir ištikimybė jos kalbai bei kultūrai lieka fundamentalus dalykas, bet kuriam vardan savosios tautos niekada nėra ir negali būti aukojama nei tiesa, nei žmoniškumas, nei pagarba ir atvirumas kitoms tautoms bei kultūroms.

Gimtoji Europa primena mums vieną paradoksą, apie kurį jau esu rašęs. Pasikartosiu: savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę.

Surizikuočiau net metaforą, kad dabartinė Europos Sąjunga yra užmirštoji Vidurio Europos istorija, paversta politine dabartimi, kuria pačiu paradoksaliausiu būdu vis garsiau abejoja į mažų šalių gynybinę terpę nublokšta Vidurio ir Rytų Europa – priešindamiesi nūdienos Europai, mes priešinamės būklei, kurią pažinome istoriškai anksčiau už Vakarus.

Barokinėje Europoje vienakalbė Anglija ar Prancūzija su savo gan nesudėtinga tapatybės (ar monarchijos padiktuota luominės priklausomybės) formule ir politine centralizacija (ypač Prancūzija) daug labiau priminė tą nacionalizmą, kuris kaip tik šiandien atrodo toks neatsiejamas nuo Vidurio ir Rytų Europos. O juk mes tada kaip tik buvome tai, kas yra dabartiniai Vakarai – decentralizuoti daugelio kalbų, kultūrų ir religijų politiniai namai.

Susikeitėme vietomis, tik niekas šito nepastebėjo. Mes pamiršome ir nebenorime prisiminti savo praeities, nes ji mums siejasi su patirtu nesaugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis: mes tikime, kad ne parlamentas ir statutas, o formulė „viena kalba, viena kultūra, viena religija, viena valstybė“ yra mūsų politinio išlikimo ir patikimos tapatybės garantija. Tik mūsų stiprybė Vidurio ir Rytų Europoje kažkada sutapo su heterogeniška, kultūriškai daugiamate parlamento ir laisvės tapatybe, o Vakarų jėga slypėjo jų homogeniškoje galios ir tapatybės struktūroje.

O šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų homogeniškumas simbolizuoja mūsų gynybinį nacionalizmą, o Vakarų heterogeniškumas – priešingai, jų stiprybę. Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Pasaulis nebesaugus ne mažiau, nei kažkada nesaugi buvo Vidurio Europa. Nūdienos Vakarai tampa viena didžiule Vidurio Europa.

O pati svarbiausia ir prasmingiausia Miłoszo pamoka (bent jau šių eilučių autoriui) yra jo mintis, kad vakarų europiečiams netenka įrodinėti savo europietiškumo, tuomet kai rytų europiečiui tai virsta jo neuroze, skausmu ir sunkiu darbu. Niekam niekada niekur nekils noras toskanietį arba lombardietį (arba provansietį) versti pasakoti ir įrodinėti, kad jis tikrai europietis. Jam pakaks kelių sakinių apie jo regiono vyną ir maistą.

O rytų europietis turės ilgai ir kankinančiai pasakoti apie tai, kodėl Lietuva yra Europa, kodėl ji neatsiejama nuo Europos, kuo lietuvių kalba skiriasi nuo rusų ir kitų slavų kalbų, galiausiai – ar tikrai Lietuva nėra Transilvanija. Italo ir prancūzo europietiška tapatybė yra viso labo tik emocingai patvirtinamas tikrovės faktas, o lietuviui profesoriui arba ukrainiečių poetui – sunki ir ilga politinė bei kultūrinė misija.

Bet Gimtosios Europos ir visos Czesławo Miłoszo kūrybos didžioji pamoka yra jo idėja apie tai, kad niekas negimsta europiečiu. Juo galima tik tapti. Arba ne. Kaip ir žmogumi.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Klausimas, ar universitetas išliks XXI amžiuje kaip atpažįstama klasikinė edukacijos ir mokslo institucija, šiandien anaiptol nebeatrodo nei naivus, nei nekorektiškai suformuluotas. Manau, kad stebint tai, kas šiuo metu vyksta Europoje ir ypač Didžiojoje Britanijoje, galima drąsiai svarstyti ateities intelektualines strategijas. Ką darome? Stebime lėtą universiteto mirtį ar kuriame kažkokias alternatyvas, kurios būtų tvaresnės nei politikų kadencijos parlamentuose ir vyriausybėse?

Reikalas paprastas, kurį nusakyti norisi paprasta kalba ir nesudėtingu žodynu. Visą didžiąją universitetų transformaciją pradėjo Margaret Thatcher, iš esmės suardžiusi senąją britų akademinę sistemą. Kaip ir reikėjo tikėtis, prieš jos reformą daugmaž atsilaikė ir išliko tik patys geriausi universitetai (nors kai kurie keisti pokyčiai įvyko net ir juose). Uoliausiai puolė keistis mažiausiai saugiai jautęsi – kitaip tariant, antrojo ir dar tolimesnių ešelonų – universitetai.

Keisčiausias yra šito proceso importas Europoje. Daug metų mano gerai pažįstama Suomijos akademinė sistema kėlė baltą pavydą kolegoms iš kitų Europos šalių, o šiandien viskas apsivertė taip, kad Suomija įsileido amerikietiško ir britiško modelių mišinį, kurio esmė ta pati – gauk pinigų pats, be valstybės ir paties universiteto.

Faktas, kurį šiandien pripažįsta akademinio gyvenimo pokyčių stebėtojai ir analitikai JAV bei Didžiojoje Britanijoje, yra toks, kad kas JAV egzistuoja kaip Ivy lygos universitetų ir garsiųjų Kalifornijos universitetų vidinis valdymo modelis, nieko bendra niekada neturėjęs su jokiomis valstybinėmis strategijomis, Europoje tapo valstybės iš viršaus nuleista naująja valdymo politika. Tai, kas įvyko – tai laisvės ir konkurencijos vardu kalbančių, bet jas kasdien sparčiai naikinančių biurokratų revoliucija.

Mėgdžiodami JAV privačius universitetus ir ypač verslo mokyklas, Didžiosios Britanijos ir kontinentinės Europos biurokratai bei politikai perėmė viską – orvelišką naujakalbę primenantį vadybininkų žargoną, universiteto valdymą pagal verslo korporacijos modelį, o liūdniausia – greitų rezultatų ir pasiekimų logiką. Iš esmės į lėtą minties, kūrybos ir egzistencijos logiką orientuotas (ir per daugelį amžių jai ištikimybę išlaikęs) universitetas šiandien prievartaujamas veikti kaip kontora, žaibiškai reaguojanti į rinkos svyravimus, viešosios nuomonės kismą ir politinę konjunktūrą. Tai – kaina, kurią mokame už masinę aukštąją edukaciją masinėje demokratijoje ir masinėje visuomenėje.

Greito vartojimo ir reagavimo logika gal ir leido formuoti industrinės eros gamyklų, fabrikų, įmonių ir verslo darinių efektyvumo kriterijus. Bet perkelta į postindustrinės ir informacijos eros mokslo ir tyrimų institucijas bei universitetus, ji tampa pamėkliški ir absurdiška. Galima greitai pasiekti rezultatą nesudėtingose sistemose arba veikiant populiariame ir švietėjiškame lygyje. Bet ne technologijos ar populiarios teorijų adaptacijos, o didysis mokslas, fundamentiniai projektai ir idėjų bei minties pasaulį keičiantys humanitariniai ir socialiniai mokslai iš esmės negali būti greiti ir skirti greitam vartojimui todėl, kad jų esmė slypi minties mokyklose ir savęs koregavime.

Prisimenu istoriją, kuri gerai atveria šitą makabrišką išsityčiojimą iš visko, kas dar palyginti neseniai simbolizavo Europos vertybes ir jos didžiąją kultūrą. Mano kolega Talino universitete gan netikėtai patyrė rimtų problemų, nes šalies švietimo ministerija (neretai estų akademikų ironiškai vadinama Tartu universiteto viešosios politikos departamentu) suabejojo, ar jis vertas profesoriaus vardo. Mat šis Renesanso kultūros žinovas ir italų literatūros tyrinėtojas per mažai parašė – kolegos turėjo parengę šūsnis straipsnių ir konferencijų pranešimų, o jis prieš juos atrodė menkai rašantis ir kuriantis.

Daug ir atkakliai teko padirbėti Talino universiteto profesūrai, kol ji įrodė, kad tuo metu, kai dalis kolegų važinėjo po konferencijas ir skelbė greitai parašytus tekstus arba be jokios solidesnės dokumentacijos ir referencijų parengtus straipsnius, minėtasis Renesanso tyrinėtojas parengė naujo estiško Dantės Dieviškosios komedijos leidimo komentarus. Ar gali būti didesnė humanitaro (ir dar klasikinių studijų atstovo!) svajonė už Dantės, Petrarkos ar Shakespeare’o kūrinių komentarų bei įvadų parengimą? Paaiškinkite šitą ministerijos biurokratui, kuris suskaičiavo darbus ir taškus. Dantė nuo šiol – ne argumentas.

Spėju, kad nesunaikinta, nedeformuota, neluoša ir nenumarinta humanistika per artimiausius dešimtmečius apskritai išliks tik elitiniuose Europos ir JAV universitetuose. Visi kiti akademinio Junk Food kūrėjai ir vartotojai ją paaukos paklausių – t.y. verslo, vadybos, ekonomikos, teisės, politikos mokslų, socialinės rūpybos ir slaugos – programų vardan.

Tad kaip viltis lieka tik Ivy lyga, elitiniai Kalifornijos universitetai ir geriausiu atveju gal apie penkiasdešimt stipriausių Europos universitetų, kurie išlaiko Slow Food minties ir kūrybos logiką. Visi kiti jau seniai perėjo į Junk Food. Greitojo maisto vertė gurmanui taip gerai žinoma, kad jis geriau sutiktų badmiriauti, bet ne apgaudinėti save jo siūlomu racionu. Jau geriau vartoti mažai, bet tikrus dalykus, kurių kilmę, vertę ir pagaminimo vietą žinai – tai ir yra Giacomo Moioli sukurto Slow Food International sąjūdžio esmė.

Universitetų kapitalizacija ir de facto libertarinis jų vystymo modelis, iš viršaus nuleidžiamas valstybinės biurokratijos, yra tikras groteskas, kuris niekada nesisapnavo didiesiems liberalams – visų pirma, liberaliems ekonomistams ir politikos mąstytojams. Tai akademinis kapitalizmas be laisvės, technokratų ir biurokratų tironijos atmaina, vykdoma laisvės ir pažangos vardu. Sykiu ir technokratinis laisvosios rinkos muliažas bei simuliakras, kuriame konkurencija fabrikuojama iš taip tendencingai atrenkamų kriterijų, kad joje garantuotai laimėtų iš anksto favorizuojamos savos institucijos.

Aš anaiptol ne prieš rinką ir verslą, juolab kad mano minėti Ivy lygos universitetai yra būtent privatūs universitetai, toli pranokę viešuosius ir valstybinius. Pats dirbau privačiame ir gerą vardą turinčiame Dickinsono koledže JAV. Bet aš esu už rinką, gimstančią iš laisvės ir alternatyvų, o ne iš komandinės-administracinės sistemos, kuri ją nuleidžia kaip iš tikrųjų konkuruojančių minties ir valdymo modelių atmetimą per biurokratinę prievartą.

Lygiai kaip esu už tvirtą mokslo ir verslo sąjungą, bet tada, kai verslas yra intelektualus, o ne trogloditiško lygio, ir kai jį būtent todėl domina visų pirma kūrybos ir laisvos minties projektai, o ne mokslo darbuotojo išprievartavimas paverčiant jį paraiškų rašymo specialistu ir buhalteriu. Elitinis verslas siekia elitinio mokslo ir akademinės terpės. Iš žemo lygio partnerių aukšto lygio aljansai negimsta.

Verta susimąstyti apie akademinį kapitalizmą, sklindantį privaloma tvarka per biurokratinį valdymą ir universitetų autonomijos bei akademinės laisvės naikinimą – jei tokius dalykus girdėtum apie Kiniją, Singapūrą ir Rusiją, nenustebtum. Bet Europoje tai kelia siaubą. Beje, ši logika nėra atsitiktinė – technokratija šiandien demokratijai graso nė kiek ne mažiau nei Kinijos ar Rusijos tipo valstybės, kuriose politinė tironija žengia koja kojon su laisvosios rinkos ideologija, selektyvia jos praktinių elementų atranka ir endemine valstybine korupcija.

Kas yra akademinė laisvė biurokratijai ir simbiozės ryšį su ja kuriančiai politinei klasei? Ne daugiau nei technologijų ir jomis pagrįstų privalomų akademinės veiklos ataskaitų įdiegimo (kitaip tariant, socialinės kontrolės stiprinimo) ir pinigų paskirstymo bei įsisavinimo barjeras. Nevaldomus ir niekam netarnaujančius akademikus bei tyrinėtojus, pasirodo, todėl ir verta laikyti nežinomybėje, įtampoje ir baimėje, kad jie suprastų, kas yra padėties šeimininkas, ir atidirbtų už savo universitetui, programai ar katedrai gautą malonę ir beneficiją. Jie tada greitai virsta vasalais ir pažais, užmiršę visą laisvės ir autonomijos retoriką.

Kad ir kaip būtų, ši logika yra be galo sekli. JAV nevalstybinis universitetų valdymo modelis veikė ir tebeveikia ne tik todėl, kad JAV mecenavimo ir labdaros tradicijos yra nepalyginamai gilesnės nei Europoje, bet ir todėl, kad ten iš tikrųjų egzistuoja gilus socialinių partnerių ir donorų įsipareigojimas savo universitetams, o ne jų vertikalus naudojimas tam, kad daugiau galių gautų valstybinė biurokratija ir politikai.

JAV koledžo ir universiteto the Board of Trustees yra kažkas fundamentaliai skirtinga nuo tokių universitetų tarybų, kokios formuojamos Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Ten veikia atsakomybės ir ilgalaikio įsipareigojimo etika, o ne ad hoc lygio kolektyvų formavimas siekiant vieno administratoriaus pakeitimo kitu (arba sąmoningai paliekant senąjį).

Pirmoji grėsmė Europai ir sykiu Lietuvai bus ta, kad daugelyje menkos politinės klasės ir seklios demokratinės tradicijos šalių akademinės laisvės ir universitetų autonomijos sunaikinimas neišvengiamai deformuos ir pačią politiką (net ir Italijoje, Bolonijos universiteto tėvynėje, oficialiai nebekalbama apie universitetų autonomiją – ką tada kalbėti apie šalis, kurių politikams minties laisvė egzistuoja tik tol, kol jiems sakoma tai, ką jie nori girdėti). Tad politikai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. 

Iš kokių resursų atnaujinti politinį gyvenimą, sukurti visavertę politinę klasę ir kaip ugdyti viešas figūras, jei nebelieka laisvės salelių, kuriose vertybe būtų laikomas ne greitas atsakymas į sudėtingą klausimą, o kūrybinės ir diskusinės įtampos išlaikymas dešimtmečius būtent tam, kad kitos kartos gautų tą atsakymą? Jei žinome, kad iš 25 Didžiosios Britanijos premjerų daugiau nei pusė (13) buvo parengti Christ Church koledže Oksforde, nejaugi neaišku, kad taip įvyko būtent todėl, kad britų politikai ir valstybė niekada nesiryžo brautis į Christ Church erdvę? Ji buvo ir tebelieka jiems reikalinga kaip jų pačių formavimosi terpė, o ne kaip trumpalaikės naudos instrumentas.

Ir apskritai kaip formuoti europietiškas intelektualų ir politikų klases, jei jie taip niekada ir nepatirs, ką reiškia nesuvulgarintas, nesupragmatintas ir nesuintrumentintas universitetas? Iš kur laisvo ir niekam nepataikaujančio profesoriaus ir pauca paucis (lot. k. nedaug nedaugeliui) principu besivadovaujančio tyrinėtojo nematęs studentas ar apskritai jaunas žmogus turi mokytis minties laisvės ir intelektualinio orumo?

Lieka viltis, kad Europos universitetai istorijoje ne kartą pergyveno politines institucijas ir galios centrus, sykiu ir valstybes. Vilkimės, kad pergyvens ir ateityje, nors gali patirti Pyro pergalę ir gerokai patys subarbarėti moderniosios barbarybės eroje. Šiandien valstybės ir biurokratija savaip reformuoja (arba tiesiog sąmoningai deformuoja) universitetus. Nieko, kai galutinai atsiliksime nuo JAV ir naujųjų Azijos mokslo centrų, grįšime prie mokslo ir edukacijos, o ne paslaugų teikimo ir greitos diplomų tiekimo valstybės pareigūnams industrijos.

Lietuva – viso labo grėsmingos europinės tendencijos gabalėlis ir atspindys. Problema tik ta, kad Italija ir Anglija dėl savo intelektualinių tradicijų gilumo ir atsparumo barbarės daug ilgiau ir mažiau nei mes.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ar būtų galėjęs kas nors įtarti, kad nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos Valstybės saugumo departamentas kada nors pradės sekti Rusijos disidentus ir žmogaus teisių gynėjus, o taip pat slapta įrašinėti jų telefono pokalbius? Ir kad šitų pokalbių medžiaga, lygiai kaip ir nuo demokratinės bei teisinės valstybės neatsiejama žmogaus teisė gintis ES narės Lietuvos Temidės bus traktuojama kaip trukdymas bylos tyrimui ir eigai?

O juk tai anaiptol ne kokia fantazija. Nusikalstamai Vladimiro Putino klikai ir Kremliui netarnaujančio nepriklausomo Rusijos laikraščio Novaja gazeta žurnalistė, žmogaus teisių gynėja Oksana Čelyševa Lietuvos Respublikos VSD buvo ir yra sekama, jos telefono pokalbių buvo klausomasi ir jie buvo panaudoti kaip viena iš priežasčių dar kartą teismo salėje suimti šiuo metu iš kalėjimo paleistą (neabejoju, kad trumpam) Eglę Kusaitę. Sekamas buvo ir kitas Novaja gazeta žurnalistas Arkadijus Babčenka.

Oksaną Čelyševą aš pažįstu kaip drąsią ir pasiaukojamai dirbančią žmogaus teisių gynėją bei disidentę, kurios saugumui ir gal net gyvybei dėl jos darbo Čečėnijos karo aukų ir pabėgėlių labui iškilo pavojus Rusijoje ir kuri šiuo metu gyvena Suomijoje. Neseniai paslaptingomis aplinkybėmis dingo Čelyševos pasas, bet piniginė, kurioje pasas buvo, liko nepaliesta. Susisiekusi su Rusijos ambasada, ji sužinojo, jog privalo sugrįžti į Rusiją, kad išspręstų šią problemą. Supratusi, kad Maskvoje bus sulaikyta ir tikrai negrįš į Helsinkį, ji kreipėsi į Suomijos valdžią ir, laimei, dar kartą gavo leidimą gyventi Suomijoje kartu su rezidentės pasu.

Jei mūsų VSD teikia brolišką pagalbą Rusijos FSB Eglės Kusaitės byloje, tada darbas prieš Čelyševą ir noras ją išprovokuoti – apie ką byloja Lietuvos prokurorų ką tik jai nusiųsta itin keista informacija apie Kusaitės bylą – bei diskredituoti darosi kuo puikiausiai suprantamas. VSD ir mūsų prokurorai tik vieno nenumatė – šitie žmonės prie provokacijų ir sekimo tiek įpratę, kad šitą gan greitai ir nesunkiai iššifruoja.

Bet net ir rusų disidentai apstulbsta sužinoję, kad jų telefono pokalbiai tapo Eglės Kusaitės pakartotinio sulaikymo ir uždarymo kalėjime priežastimi – esą tai trukdė bylos tyrimui. Logika čia pritrenkianti – žmogus nuteisiamas be įrodymų, spaudoje vadinamas teroristu, tarsi neegzistuotų nekaltumo prezumpcija, o jo gynimasis arba žmogaus teisių gynėjų balsas siekiant jį ginti, pasirodo, tėra viso labo tik trukdymas teisingumui. Jei tai yra ES narės ir demokratinės bei teisinės valstybės logika, tada belieka surasti dešimt skirtumų tarp mūsų ir Rusijos.

Nors ir neabejoju, kad VSD seniai klausosi mano telefoninių pokalbių, galiu informuoti juos, kad turbūt ir aš esu tapęs grėsme bylos eigai, nes ne tik pažįstu Čelyševą, bet dar ir bendradarbiauju su ją ir jos veiklą remiančia Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio pirmininke, iškilia Suomijos žmogaus teisių gynėja Heidi Hautala. Greičiausiai ir pati Heidi Hautala su Žmogaus teisių pakomitečiu yra potenciali grėsmė mūsų genialiesiems prokurorams ir saugumiečiams, tad vertėtų jiems pasidomėtu ir jos telefoniniais pokalbiais.

Reikia juk padėti mums draugiškai valstybei ir ją valdančiai institucijai – sykiu ištobulinsime tą patį valstybės valdymo modelį. Pasirodo, tik beviltiškai naivuoliai tiki, kad valstybė – tai laisvi piliečiai ir jų politiniai bei moraliniai pasirinkimai. Rusija juk įrodė, kad valstybė – tai „silovikai“ ir sykiu visi kiti, kurie supranta, kad be jėgos struktūrų nėra nei verslo, nei politikos.

Kalbėdamas su Oksana, antrą kartą savo gyvenime pajutau, kad mane degina gėdos jausmas dėl mano valstybės ir neprincipingo, savo moraliniame provincializme paskendusio mūsų politinio elito, kuris leido VSD tapti valstybe valstybėje, o pačią Lietuvą paversti policine valstybe.

O pirmą kartą patyriau slegiantį gėdos jausmą, kai Lietuva atsisakė suteikti pilietybę kaip tik tuo metu Rusijoje persekiotam ir už „ekstremizmą“ (t.y. Putino ir jo klikos kritiką) teisiamam iškiliam Rusijos politikos analitikui, publicistui, ištikimam Lietuvos draugui Andrejui Piontkovskiui – beje, 1991 metų lemtingojo Maskvos mitingo paremti Lietuvos nepriklausomybei organizatoriui. Štai ir viskas, ko vertos mūsų sentimentalios, tuščios ir patetiškos kalbos apie tariamą brolybę su rusų disidentais ir jų kvietimas kalbėti per iškilmingus forumus.

Istorikai kada nors minės Eglės Kusaitės bylą kaip gėdingą farsą, kada mūsų Generalinė prokuratūra ir saugumas pradėjo karą prieš į VSD operacijas įpainiotą merginą, kuri buvo ruošiama kaip gyvas jaukas „teroristams“ gaudyti, už tai gaunant paaukštinimus ir antpečius. Sykiu kaip pačią tikriausią Lietuvos išdavystę ir protu sunkiai suvokiamą jos pažeminimą teisiant Lietuvos pilietę dalyvaujant FSB darbuotojams, pagal Rusijos jurisdikciją ir traktuojant čečėnus kaip nusikaltėlius pagal apibrėžimą.

Kartu jie minės šią bylą kaip Rusijos disidentų ir žmogaus teisių gynėjų persekiojimą ES ir NATO valstybėje, kuriame tylėdamas dalyvavo mūsų krašto elitas. Jei ne teisė, laisvė ir žmogaus teisės yra mūsų valstybės pamatas, o jos piliečių telefoninių pokalbių išklotines aukščiausiajam mūsų šalies politikos ešelonui nešančios jos jėgos struktūros, tada vargas valstybei.

Mes savo pačių rankomis Lietuvą pavertėme Mažąja Rusija, uoliai perimdami kriminalinės ir policinės Rusijos valstybės veikimo logiką.

www.donskis.lt