Leonidas Donskis

Savo nepriklausomybės dvidešimtmetį pasitinkame su kažkokiu keistu dvilypumu. Tarsi gera, tarsi džiugu, o vis dėlto daugelis akivaizdžiai nori išsakyti kartaus priekaišto valstybei, o ne laimės, kad ji apskritai egzistuoja, žodžius.

Ne kartą esu mėginęs nusakyti esminius skirtumus tarp ikikarinės ir dabartinės Lietuvos, todėl nesikartosiu. Vasario 16-oji moderniąją Lietuvą stebuklingai sugrąžino į pasaulio politinį žemėlapį. Nors istorija mums skyrė viso labo tik dvidešimt dvejus nepriklausomo gyvenimo metus, per kuriuos nemažai ir laimėta, sykiu daug kuo ir nusivilta, vis dėlto Lietuvos tapta modernia nacija. Jos atmintis ir kolektyvinis sentimentas galingai veikė net sovietinės okupacijos dešimtmečiais. O kovo 11-oji Lietuvą sugrąžino į tą pasaulį, iš kurio ji buvo brutaliai pašalinta, bet į kurį visada orientavosi ir kurio politinio bei kultūrinio konteksto siekė kaip savo autentiškos aplinkos.

Neverta abejoti, kad dabartinė Lietuva toli pranoksta ikikarinę Lietuvą ir demokratijos lygiu, ir pačios valstybės saugumu bei jos tarptautiniu pripažinimu, ir mokslo bei knygų leidybos lygiu, ir kūrybinėmis industrijomis, pagaliau ir išsilavinusių žmonių skaičiumi. Bet ikikarinė Lietuva turėjo ir nemenką pranašumą prieš mus – savęs atradimo ir kūrimo džiaugsmą, idealizmą, entuziazmą ir tikėjimą tuo, kad darbštūs, protingi ir kūrybingi lietuviai anksčiau ar vėliau priartins savo šalį prie Vakarų Europos gyvenimo, mokslo ir išsilavinimo standartų.

Mes tokio džiaugsmo jau mažiausiai septynerius metus nebepatiriame. Sunku pasakyti, kas iš vidaus „išderino“ šalį, kuri Sąjūdžio metais pasauliui davė neužmirštamas laisvės troškimo, orios ir taikios kovos už ją ir tylaus išdidumo bei moralinio pranašumo prieš brutalią, bet išsikvėpusią ir demoralizuotą jėgą pamokas.

Nedrįstu nurodyti vienos ar kelių priežasčių, nes jos slys paviršiumi arba užčiuops tik vieną iš daugelio skausmingų problemų šalies, kuriai vėlyvosios ir, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, „likvidžios“ modernybės mėsmalė skyrė tokias ekonomines, socialines, politines, moralines ir psichologines įtampas, kokių Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika niekada nepatyrė.

Žinoma, kad gyvenimą Lietuvai nuo 2003 metų Prezidento rinkimų sėkmingai ir metodiškai nuodijo Rusija ir jos manipuliacijos – nuo savo įtakos agentų ir net statytinių Lietuvos politinio elito gretose gausinimo iki mūsų viešosios erdvės deformavimo atvirai perkant lietuvišką žiniasklaidą ir per ją skleidžiant putinistinę Kremliaus propagandą. Juk sveikos nuovokos nepraradęs žmogus tikrai suvokia, kad šovinistinės rusų popmuzikos grupės „Liube“ koncertai Lietuvoje vos ne vasario 16-osios proga arba pasilinksminimų centro „Metelica“ atsiradimas Kauno Laisvės alėjoje (t.y. tokio patriotinio miesto simboliniame centre) yra ne kas kita, o mėginimas tiesiog perlaužti kažkada išdidaus ir sovietizacijai nepasidavusio miesto stuburą. Sykiu tai ir Lietuvos pažeminimas rodant, kad gilesnių intelektualinių ir kultūrinių alternatyvų Rusijai nepriklausoma šalis taip ir neišsiugdė – pakanka pamatyti, kokią ir kieno televiziją masinė auditorija žiūri ir kokio radijo klauso.

Beje, palieku atviru klausimą, ar neaiškios kilmės pinigų ir neaukštos reputacijos asmenų įsijungimas į Kauno „Žalgirio“ tariamą gelbėjimą nesmogs ypač skaudaus smūgio mūsų savigarbai – ypač žinant, ką Kaunui ir Lietuvai reiškia ši didi krepšinio komanda, Europos krepšiniui davusi ne mažiau, nei Amsterdamo „Ajaksas“ davė Europos futbolui.

Prie slogios nuotaikos šalyje prisidėjo netoliaregiška mūsų politinė klasė, taip ir nesumojusi, kad per savo energetinę politiką ir Lietuvos politikų bei žiniasklaidos papirkinėjimą Kremlius anuliuos arba mažų mažiausiai bent jau stipriai de facto apribos Lietuvos nepriklausomybę. Iki šiol besitęsianti absoliuti dujų ir naftos priklausomybė nuo Rusijos ne tik apribojo mūsų manevravimo galimybes tarptautinėje erdvėje ir užsienio politikoje – ji paprasčiausiai sustabdė šalies politinį ir informacinį gravitavimą link Vakarų Europos.

Per šią priklausomybę nesivysto mūsų politinė klasė, kuriai papirkinėti pakanka juokingai menko masto Gazpromo operacijų. Dėl šios priklausomybės atsirado Gazpromo dukterinės firmos ir dujų tarpininkai Lietuvoje, pradėję daryti akivaizdžią įtaką ir žiniasklaidai, ir politikams. Didžiausia žala padaryta net ne mūsų galimybėms laisvai rinktis, iš ko pirkti naftą ar dujas, o mūsų politinei klasei, kurią suformavo ne politikos studijos ar klasikinės ir modernios politinės idėjos, o Rusijos ekonomikos ir geopolitikos poreikiai.

Lietuvą iš vidaus „išderino“ ir į slogias nuotaikas bloškė ir mūsų žiniasklaidos degradacija. Per skandalais pagrįstą tikrovės suvokimą ir absoliutų negebėjimą susivokti informacijos vertės bei prioritetų klausimais mes praradome savo šalį kaip pačią intymiausią, geriausiai pažįstamą socialinę tikrovę. Simuliacijų bei profanų televizijos dominavimas ir revanšistinių klikų formavimasis mūsų žiniasklaidoje apskritai kelia klausimą apie tai, kiek mūsų spauda ir televizija reprezentuoja šalį ir visuomenę. Jei šios reprezentacijos galia yra prarasta, kyla klausimai, kam šita žiniasklaida skirta ir apskritai apie ką ji kalba?

Vis dėlto viskas, ką aš miniu, greičiausiai yra ledkalnio viršūnė, o masyvūs pamatai glūdi po vandeniu. Povandeninė jo dalis yra net ne nesąžiningi politikai ir teisininkai, ne kafkiški teismai ir nei persekiotojams, nei persekiojamiems seniai nebesuvokiama teisinė sistema, ne žiniasklaida ir greičiausiai net ne Rusija (juk ji buvo, yra ir bus, tad mes pagaliau turime tapti kuo mes norime nepriklausomai nuo Rusijos).

Esmė glūdi lietuviškoje mokykloje ir universitete. Ikikarinės Lietuvos visuomenės branda ir jos neabejotinas pranašumas prieš pačią valstybę (akivaizdu, kad visuomenė pranoko valstybę) tapo įmanomas švietimo ir kultūros pakilimo dėka. Mokytojo profesija buvo prestižinė, todėl daktaro laipsnį turinčio žmogaus atėjimas padirbėti gimnazijoje nieko per daug nestebino. 1922 metais įsteigtas Lietuvos universitetas, 1930 metais tapęs Vytauto Didžiojo universitetu, parengė beveik visą ano meto Lietuvos intelektualinį, kultūrinį ir politinį elitą.

Grenoblio universitete studijavęs Algirdas Julius Greimas, Fribūro universitete daktaratus parengę ir apgynę Stasys Šalkauskis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Liuveno universitete prieš šimtą metų gimę lietuvių ateitininkai – visi jie tikėjo Lietuvos projektu. Lietuva iš esmės gimė iš švietimo ir mokslo projekto – nuo lietuvių kalbos atgavimo aušrininkų publikacijose ir kultūriniame darbe iki aukštosios akademinės kultūros.

Štai čia ir slypi didysis kontrastas. Lietuva pasitinka dvidešimtąsias savo nepriklausomybės metines nusižengusi istorijos išmėgintai savo atgimimo logikai ir giliau nepaveikta nei mokyklos, nei universitetinės kultūros sferos. Po 1990-ųjų mūsų mokyklos ir aukštojo mokslo sistema išgyveno vienintelį ir trumpą pakilimo laikotarpį – iki kokių 1995-ųjų. Po to prasidėjo pati tikriausia sovietinės sistemos restauracija, sykiu padekoruojant ją vakarietiškos frazeologijos inkrustacijomis ir Bolonijos proceso terminologiniais naujadarais. Keista ta restauracija, nes pati sovietinė švietimo sistema buvo tiesiog geresnė už tai, kas Lietuvoje susiklostė po 1995 metų ir ką mes turime dabar. Suprantu, kad ši frazė skamba baisiai ir šokiruoja mane patį, bet joje nėra nei melo, nei šmeižto.

Nuo to laiko švietimo ir kultūros sferoms Lietuvoje pradėjo vadovauti žmonės, be didelių batalijų gavę šį portfelį – mat šitos sferos ne tik nustojo būti prioritetinės, bet ir apskritai ką nors rimtesnio reikšti. Todėl savo tėvynėje egzistenciškai beviečiai vaikai ir jokiu mūsų ateities projektu nebetikintis jaunimas, emigruojantis ir nebenorintis nei studijuoti Lietuvoje, nei grįžti į savo šalį, nepasitikėjimas net ir tais keliais mūsų universitetais, kurie neabejotinai pranoksta vidutinio lygio Šiaurės šalių ar vadinamuosius Didžiosios Britanijos provincijos universitetus – visa tai yra ne kas kita, o apleistos ir nekultivuotos mūsų pačių tikrovės atsakas, jos revanšas ir mus žeidžiantis balsas.

Tik mokinio ir studento individualybę ir laisvę gerbianti mokykla bei universitetas gali tapti laisvės ir kūrybingumo laboratorijomis, kurios žmogų parengia gyvenimui demokratinėje valstybėje ir pliuralistinėje visuomenėje. Tik reformuotos mokyklos ir bent keletas europietiško lygio Lietuvos universitetų gali parengti ne tik ateities demokratinį politiką, bet ir demokratinį balsuotoją.

Jau nekalbu apie tai, kad mūsų palyginti vis dar neblogas mokslo ir išsilavinimo lygis didele dalimi yra sovietmečio paveldas. Mūsų stipriausioji profesūra ir patys talentingiausi mokslininkai formavosi ne nepriklausomoje Lietuvoje. Tad kyla klausimas, kiek dar liko laiko iki lyderių kaitos ir naujų talentų pasirodymo? Juk jeigu šito nebus, mes paprasčiausiai virsime trečiarūše Europos šalimi, pralaimėjusia visą įmanomą kūrybinę, idėjinę ir mokslinę konkurenciją. Ir kas bus, jei Lietuvoje liks viso labo tik bakalaurinės studijos, o geriausius mūsų studentus laimės Vakarų aukštosios mokyklos?

Ar, kaip teisingai pastebėjo poetas Liudvikas Jakimavičius, nors viena Lietuvos televizija per visą nepriklausomybės laikotarpį sukūrė bent vieną originalią lietuvišką edukacinę laidą? Arba nors vieną padoraus lygio laidą jaunimui – beje, ne masinio skonio, o skirtą akademiniam, kuriančiam ir intelektualiam jaunimui? Ar pasižiūrėjus britų, prancūzų ar švedų kultūros laidas ir su jomis palyginus tai, kas pas mus vadinama ir laikoma kultūros laidomis, mums neatrodo, kad mes patys nurašėme skaitantį ir mąstantį jaunimą?

Nenoriu siūlyti pesimistinių išvadų kovo 11-osios išvakarėse – ypač švenčiant pirmuosius dvidešimt mūsų nepriklausomybės ir laisvės metų. Jie buvo puikūs tuo, kad padėjo pamatus mūsų valstybei ir mus atvedė į Vakarų pasaulio saugumo sistemą ir bendrąją Europos erdvę. Tai – labai daug. Bet būtų gera, kad pagaliau prasidėtų Lietuvos visuomenės atgimimas, lydimas atsigręžimo į mokslą, studijas ir aukštesnę kultūrą, o ne kičą.

Ikikarinę Lietuvą sukūrė mokyklos ir akademinio gyvenimo atgimimas. Būkime atviri patys sau: ateities Lietuvos tikrai nesukurs mokyklos ir akademinio gyvenimo nuosmukis. Jei mes turtą ir galią ir toliau laikysime vienintele tikrovės atrama, o į pačią tikrovę įrašysime tik juos turinčiuosius, apleistoji tikrovė mums keršys. Ir dar ilgai.

www.donskis.lt

　

　

Leonidas Donskis


Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe.

Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai:

- Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje?
- Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį?
- Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos?
- Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje?
- Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija?

Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės.

Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę.

Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija.

Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros.

Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“.

Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys.

Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos.

Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis.

Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą.

Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne?

Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu.

Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė.

Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio.

O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti.

Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą.

Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.


www.donskis.lt

Leonidas Donskis

XX amžiaus prancūzų filosofas ir politinis mąstytojas Alainas Besançonas yra rašęs, kad Vakarų negebėjimas perprasti tikrosios sovietinio komunizmo esmės yra pastarojo stiprybės ir sėkmės šaltinis. (Šią mintį mėgo cituoti ir apipinti papildoma stipria argumentacija Aleksandras Štromas.) Įdomu, kad po kelių dešimtmečių tą pačią mintį, tik apie dabartinę Rusiją, pakartojo Besançono mokinė, jo buvusi studentė, o dabar Sorbonos universiteto istorijos profesorė Françoise Thom – puiki Rusijos politikos ir kultūros žinovė (daugiau apie šį Françoise’os Thom straipsnį žr. http://www.lzinios.lt/lt/2010-02-09/lietuva_ir_europa/europa_rusija_perkrovimo_pavojus.html – su    šiuo tekstu susipažinau dar prieš jį išverčiant į lietuvių kalbą ir publikuojant nurodytame portale).

Pasak Thom, dar niekada Rusijos nesupratimas Vakaruose nebuvo pasiekęs tokio masto kaip dabar. Vokietija ir Rusija savo „Nordstream“ projektu vieną po kitos pajungia sau Šiaurės šalis ir jų elitus, o pats projektas siunčia žinią, kad nuo šiol visus didžiuosius ekonominius projektus Rusija Baltijos regione gali kuo puikiausiai realizuoti be Baltijos šalių ir Lenkijos.

Prancūzija nuėjo tiek toli, kad stiprina Rusijos karinę galią parduodama jai moderniausią savo strateginę ginkluotę. „Mistral“ tipo karo laivai yra moderniosios puolamosios ginkluotės dalis, kokios Rusija iki šiol neturėjo. Kodėl Prancūzija šitą daro, balansuodama ant NATO partnerių ir Rusijos kaimyninių valstybių išdavystės ribos? Nejaugi vien dėl to, kad Rusija, anot Prancūzijos premjero François Fillono ir užsienio reikalų ministro Bernard’o Kouchnerio, yra sunkus partneris, su kuriuo vis dėlto geriau bendradarbiauti nei izoliuoti jį?  

Pagunda čia išlieka ta pati, o būtent – maloni saviapgaulė, kad Rusija yra silpna ir jai būtina karinė ir ekonominė modernizacija. Šią iliuziją lydi sparti Europos politinės klasės „šrioderizacija“ – t.y. dalyvavimas verslo ir politikos susiliejime, bet ne savo šalyje, kurioje kažkokie reikalavimai politikui vis dėlto išlieka, o ten, kur ta kartelė ne tik nėra nuleista, bet niekada ir nebuvo pakelta. Šita begėdiška korupcija šiandien vadinama viltimi, kuri esą suteikiama taikai, bendradarbiavimui ir tarpusavio supratimui tarp Rytų ir Vakarų.

Situacija anaiptol nėra nekalta. Šiandien Rusija laimi propagandinio karo etapą, kuriame kartu su Kinija diskredituoja – tiek savo šalių viduje, tiek, deja, daug kur kitur – idėją, kad rinkos ekonomika ir demokratija yra natūralios sąjungininkės, kurios turi žengti koja kojon. Autoritarinio kapitalizmo sėkmės ir Vakarų demokratijų silpnumo konstatavimas buvo akivaizdus stulbinančiai atviruose Rusijos Užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir jo bendravardžio, rusų politologo Sergejaus Karaganovo pasisakymuose 2008 metais.

Dabartinės Kinijos sėkmė jau savaime siunčia pavojingą signalą pasauliui, kad visų pirma būk ekonomiškai galingas, o tada gali mažiau sau sukti galvą dėl demokratijos ir žmogaus teisių. Iš kylančių naujųjų ekonominių galybių daugmaž demokratinės yra Indija ir Brazilija. Kinija ir Rusija ne tik nepriartėjo prie demokratinės politinės sistemos, bet net sąmoningai nutolo nuo jos. Vakarai neturi svertų, kurie leistų ekonominės įtakos ir galios pripažinimą sieti su pažanga demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms sferoje.  

Kinija ir Rusija laimi propagandinį karą jau vien tuo, kad meistriškai primeta Vakarams savo sąvokų tinklą, politinį žodyną ir sau patogų probleminį-teminį kontekstą, kuriame jos ir nori būti interpretuojamos. Savo kalbos primetimas ir įtikinimas, kad kažkas yra pernelyg politiškai jautru galingam, sudėtingą kaitą ir modernizaciją patiriančiam partneriui, kad būtų nuolat politiškai eksploatuojama (Kinijai tai visų pirma Tibetas, o Rusijai – jos karo nusikaltimai Čečėnijoje ir daugybės žmogaus teisių gynėjų išžudymas per keletą pastarųjų metų), yra ne tik neprincipingų Europos politikų neutralizavimo menas, bet ir sena imperinių šalių stiprybė. Tik imperijos supranta, kad jos privalo save paversti jokios alternatyvos esą neturinčiu pasaulio politikos faktu – visų pirma primesdamos savo kalbą ir patirtį kaip universalią ir atliepiančią visos žmonijos lūkesčiams.  

Kad ir kaip būtų, pats gėdingiausias yra tylus Vakarų susitaikymas su nepriklausomos ir suverenios šalies – Gruzijos – dalies teritorijos okupavimu ir aneksavimu po to, kai Rusija pati išprovokavo karą prieš ją ir dar paskelbė, kad nuo žudynių esą gina Abchazijos ir Pietų Osetijos žmones. Net ir žinant, kad Gruzijos prezidentui toli iki pavyzdinio demokrato ir kad Gruzijoje pridaryta rimtų klaidų, faktas lieka faktu: buvo išprovokuota ir užpulta suvereni valstybė, kurios teritorijos atėmimas buvo Vakarų nurytas it nemaloni piliulė, po kurios sekė makabriškas pačios Gruzijos apkaltinimas už jos okupaciją. Jei ir po to kam nors lieka abejonių, ar Rusija yra normali ir taikinga, ar revanšistinė valstybė su revizionistine propaganda ir istorijos perrašymo programa, vadinasi, tokie žmonės tiesiog trokšta gyventi fikcijomis ir saviapgaule.

Vakarai ne tik pabrėžia demografines Rusijos problemas, bet ir nuolat kalba apie Rusijos patirtą pažeminimą. Tai dar viena nesąmonė, Rusijos propagandos paversta terminologiniu įnagiu, primestu Vakarams interpretuoti Rusiją taip, kaip ji pati šito nori. Skirtingai nuo Vokietijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusios virš 600 000 išžudytų niekuo nekaltų civilių gyventojų (po sąjungininkų – o ypač britų – keršto operacijų), Rusija po Sovietų Sąjungos kracho ne tik nepatyrė ją žeminančių karo veiksmų ar karinės jėgos demonstravimo, bet net ir retoriškai buvo atskirta nuo Vakarų grėsmių ir priešų.

Tad leiskite paklausti, kas, kada ir kaip pažemino Rusiją? Pačios Rusijos ir jos kolonizuotų tautų laisvė? Ar, kaip kartą pasakė buvęs Sankt Peterburgo liberalaus mero, šviesios atminties Anatolijaus Sobčiako faksų siuntėjas ir sekretorius, šiandien kur tik įmanoma demonstruojantis savo apnuogintą kūną ir valdingą toną, didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa? Šitas nonsensas rodo, kaip lengvai ir meistriškai Rusija laimi propagandinį karą, sėkmingai primesdama Vakarų spaudai terminus ir politinių reikšmių rėmus, kuriuose ji ir siekia būti interpretuojama.

Vakarams knieti dalyvauti eilinėje Rusijos modernizacijoje. Bet ar nevertėtų prisiminti (beje, šitą taikliai pastebi Thom), kad visos Rusijos modernizacijos prasidėdavo tik jai pralaimėjus karus: Petro I pradėta modernizacija buvo iššaukta Rusijos pralaimėjimo Švedijai prie Narvos, Aleksandro II – Rusijos pralaimėjimo Krymo kare, o Nikolajaus II – po visiško Rusijos fiasko kare su Japonija. Pridurkime Sovietų Sąjungą – po Sovietų Sąjungos kracho Afganistane modernizacija buvo būtina kompartijai ir Michailui Gorbačiovui. Visos šitos modernizacijos paprastai nieko bendra neturėdavo su Vakarų politinės sistemos, savivaldos ar demokratijos vertybių priėmimu. Rusijai modernizacija reiškė tik didesnę ekonominę ir karinę galią, gautą vakarietiškais metodais.

O dabar susimąstykime apie naująją Rusijos karinę doktriną, kurioje juodu ant baltu rašoma apie Rusijos karo veiksmus tokiais atvejais, kaip antai: po atakos prieš Rusijos ginkluotas pajėgas užsienyje; jei pagalbos paprašo svetima valstybė; jei reikia ginti Rusijos piliečius kitose šalyse. Ar kas nors po šito pasakytų, kuo tokia karinė doktrina skiriasi nuo kumščio teisės ir atviro tarptautinės teisės paneigimo? Galiausiai Rusija pasilieka prevencinio smūgio teisę pavojaus sau atveju ir net branduolinio ginklo panaudojimą tam, kad atremtų stipraus ir ją konvencine ginkluote nualinančio priešo ataką. Visa tai atvirai išdėstė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Tad iš kur mūsų naivus įtikėjimas, kad mes žinome, ko galima tikėtis iš dabartinės Rusijos? Kas mums pasakė, kad mažų valstybių įtakos niekada nepripažinusi Rusija gali būti patikima mūsų dvišalių santykių partnerė? Juk pervesti mus iš ES užsienio politikos lauko į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė – užuot tiesiogiai susidūrusi su konsoliduota ir didele jėga, tokia kaip ES, ji natūraliai sieks suskaldyti Europą ir kaip galima daugiau tiesiogiai bendrauti su jokių galios svertų neturinčiomis ir silpnomis valstybėmis. Jei reikia buferio, kurio dėka nesusiliestum su tikraisiais Vakarais, tai apie jokią draugystę su buferine valstybe niekada nebus kalbos.

Alternatyva čia tik viena – priversti Rusiją mus traktuoti kaip Vakarus, o ne kaip jų prieigas. Priversti ją atsisakyti artimojo užsienio koncepcijos ir įtvirtinti santykių modelį, kuris nepaliks nė mažiausios erdvės nukrypimui nuo bendrosios ES pozicijos Rusijos atžvilgiu. Žinoma, tam reikia konsoliduoti ir kurti Europos poziciją. Prancūzijos viražai šiuo požiūriu nuteikia niūriai, nors tai ir nėra unikalus atvejis naujausioje Europos istorijoje – prisiminkime Prancūzijos dalinį pasitraukimą iš NATO ar Irako branduolinių jėgainių kūrimą. Tai tiesiog dar viena golizmo grimasa – Prancūzija vis randa būdą priminti, kad ji pati kuria didžiąją tarptautinę politiką, o ne vien aptarnauja JAV ir NATO. 

Kad ir kaip  būtų, klausimas lieka toks: o ką daryti ir kaip pozityviai konstruoti santykius su tokia geografijos ir istorijos mums padovanota kaimyne? Pirmiausia atsikratyti iliuzijų, kad Rusija susitaikė su Baltijos šalių nepriklausomybe ir kad ji artimiausiu laiku paliks mus ramybėje. Jėga – bent jau kol kas – ji mums negrasins. Bet ardyti ES informacinėje, politinėje ir intelektualinėje erdvėje iki šiol nepradėjusios autentiškai gyvenanti mažos valstybės viešąją erdvę – taip, šitą Rusija daro dabar ir neabejotinai darys vėliau.

Neabejoju, kad atsakymas į šią dilemą slypi ne retorikos karuose ar fantazijose apie LDK istorine atmintimi pagrįstos politinės įtakos ir solidarumo atkūrimą Rytų Europoje bei posovietinėse šalyse, o mūsų žiniasklaidos, politinės kultūros ir viešosios erdvės ateityje. Viso ko pamatu turi tapti mūsų politikos ir krašto valdymo sistemos nutolimas nuo rusiškojo modelio. Kai nutolsime tiek, kad pasidarytume bent truputį panašūs į Suomiją ar Daniją, patikėsiu, kad Lietuva išslysta iš Rusijos įtakos zonos.

Mes turime tapti ne Rusijos mažuoju, negatyviuoju dubleriu, vartojančiu kovingą antirusišką retoriką, bet savo politika, viešąja erdve ir mentalitetu mažai kuo besiskiriančiu nuo jos, o šalimi, kurios Rusija nebeatpažintų kaip potencialios satelitės ir informacinės provincijos, o todėl pervestų į kitą kategoriją. Ypač artėjant 2012 metams, kurie savo nuogą kūną ir valdingą toną demonstruojantį Rusijos premjerą neabejotinai grąžins į prezidento postą.   

O mėginimai Lietuvos ir Rusijos santykius pakeisti sakant tą, ką Kremlius nori girdėti, būtų dar vienas savęs apgaudinėjimas. JAV politologas Vladimiras Socoras yra įspėjęs, kad Lietuvos ir Rusijos santykių ateitį gali pakeisti ne tono švelninimas ir sakymas tik to, ką Rusija nori girdėti, o pačios Rusijos apsisprendimas liautis pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir formuoti prorusišką Lietuvos viešąją nuomonę. (Žinoma, kol tam bus gera terpė, tol tai ir vyks.) Nuo carinės Rusijos geopolitikos laikų Rusija neturėjo draugų mažų valstybių tarpe. Geri kaimynai jai reiškė satelitus, o priešai – nepaklūstančias valstybes.

Todėl nelikime akis į akį su už save daug galingesne jėga. Nepradėkime kurti kokios nors savarankiškos ir nuo ES atokesnės dvišalės politikos su Rusija, nes kitaip mūsų laukia ne tik fiasko, bet ir realūs pavojai. Mes tiesiog negalime turėti jokios sėkmingos dvišalės politikos su Rusija. Tokią politiką, mums aktyviai dalyvaujant, gali suformuoti tik tokia reali jėga kaip ES. Visa kita tėra mūsų vidaus politikos tęsinys. Mes juk suprantame, kad kompensacijų už okupaciją klausimas yra arba skirtas tolimesnei ateičiai, arba vidaus politiniam vartojimui – niekas Rusijoje artimiausiais dešimtmečiais nereaguos į šiuos mūsų reikalavimus. Visiškai kitas dalykas – karo nusikaltėliai ir jų išdavimas Lietuvai. Čia jau reikia būti principingiems iki galo – ir ne kada nors vėliau, o dabar.

Atrodo, kad pati istorija Lietuvai nepalieka kitos alternatyvos, o tik mesti visas savo jėgas į mokslą, švietimą ir kaip galima gilesnę integraciją į ES. Dėl to darosi liūdna, kad Lietuva vis labiau klimpsta į provincialias savęs sureikšminimo akcijas ir kovas su Francisco Goya’os Los Caprichos tipo demonais ir vaiduokliais, jau skambiai pakrikštytais Europos liberaliuoju totalitarizmu, užuot mąsčiusi apie savo ateities strategiją ir kaimyninę revizionistinę valstybę, atvirai siekiančią istorinio ir politinio revanšo.

Tik posovietinė ir pokolonijinė sąmonė tesugeba egzistencines grėsmes įžvelgti ne panosėje bundančiame totalitarizme ir rusiškame mūsų pačių valstybės valdymo modelyje, o vieninteliame strateginiame sąjungininke – kad ir klystančiuose, bet demokratiniuose ir mumis patikėjusiuose Vakaruose. 



www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Sausio paskutinį šeštadienį, kaip įprasta, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2009 metų Tolerancijos žmogų. Juo, kaip žinia, tapo iškilus lietuvių poetas, vertėjas, literatūrologas ir ilgametis sovietinis disidentas Tomas Venclova.

Nominuoti buvo dar du garbingi ir drąsūs žmonės – Andrius Navickas ir Dainius Pūras. Turbūt nėra reikalo pasakoti portalo www.bernardinai.lt redaktoriaus ir žmogaus teisių gynėjo bei psichiatro humanisto veiklos istorijos. Susitiko trys garbingi žmonės, daug nuveikę žmonių santykių humanizacijos ir žmogaus orumo gynimo labui.

Ir vis dėlto renginio iškilmingumą gerokai sutrikdė titului nominuotojo Andriaus Navicko kalba, kurioje jis tiesiog atmetė visus proginės kalbos žanro reikalavimus ir stojo prieš susirinkusią publiką su visiškai apnuoginta tiesa ir tikrosios padėties įvardijimu. Anot Navicko, mūsų visuomenė sparčiai praranda moralinę klausą ir tiesiog akyse darosi kurčia viskam, kas būtų ją sukrėtę dar prieš dešimt metų.

Kodėl į Respublikos ir, beje, atrodytų, net padoresnio lygio leidinių zoologinį antisemitizmą ir tiesiog gėdingas publikacijas apie žydus ar homoseksualus nereaguoja mūsų politinė klasė? Kodėl susigūžę tyli tie, kurie pirmi turėtų reaguoti į savo bendrapiliečių pažeminimą? Ar tai paprasčiausias abejingumas ir moralinis nejautrumas, ar vis dėlto bijoma galimų nemalonių pasekmių sau patiems? Ar mūsų visuomenė prarado atsakingus ir moralinius standartus išsaugoti pajėgiančius politikus? O gal tokie politikai pas mus apskritai niekada ir nebuvo atsiradę?  

Sapere aude – išdrįsk mąstyti (lotynų k.). Išdrįsk atskirti dalykus. Išdrįsk būti išmintingas. Immanuelio Kanto mėgtas Horacijaus posakis, kuris primena paprastą tiesą – tik drąsa kalbėti ir mąstyti privatų žmogų paverčia vieša figūra. Angelo Poliziano ir kiti renesansinės Florencijos humanistai vartojo terminą la mente audace – drąsus protas (italų k.). Akivaizdu, kad neturint tokio drąsaus proto, t.y. ne fizinės, o moralinės ir intelektualinės drąsos, neįmanoma akis į akį stoti su tuo, kas kartais graso nužmoginti tavo visuomenę.

Kad ir kaip būtų, man regis, Andrius Navickas omeny turėjo net ne šią klasikinę drąsą, be kurios nebūtų įmanomos ir kitos dorybės, o veikiau ypatingą drąsos atmainą, kurios mūsų politikai veikiausiai net nėra rimtai svarstę kaip laikysenos ar veiksmo sąlygos ir galimybės. Tai drąsa sakyti tiesą net tada, kai žinai, jog už ją sumokėsi savo politine pergale. Pavadinkime ją drąsa pralaimėti – rinkimus, postą, greitos ir svaigios karjeros galimybę.

Juk turi būti kažkas, kas sustabdo mus karjeros kelyje? Bent jau teoriškai svarstant, juk yra kaina, kurios iš tikrųjų padorus žmogus nemokėtų net ir už didžiulę sėkmę bei karjerą. Būtent šis pasiryžimas ne viską padaryti vardan politinės sėkmės, ne visus žodžius ir niekšybes nuryti ir ne visais atvejais tylėti skiria ne tik principingą žmogų nuo oportunisto, bet ir subrendusį, kitiems ir sau pačiam atvirą žmogų – nuo tik savimi gyvenančio nebrandaus egocentriko.   

Mėginsiu atsakyti į Andriaus Navicko klausimą. Manęs neaplanko mintis, kad visi Lietuvos politikai be išimties yra savanaudžiai konformistai ir oportunistai. Tai būtų tiesiog nerimta – juk kiekvienoje solidesnėje politinėje partijoje yra kažkiek padorių žmonių. Klausimas, kodėl jie viešai nereaguoja į barbarišką elgesį ir leksikoną, kuriuo žeminamas ir jų akyse paminamas bendrapiliečių orumas? Kodėl jie reaguoja tik tyliai ir privačiai, nors pagal apibrėžimą privalėtų reaguoti viešai?

Dalis problemos (ir sykiu atsakymo) slypi deformuotoje politikos sampratoje – beje, ne tik pačių mūsų politikų tarpe, bet ir gerokai už jų ribų išplitusi iškreipta ir pavojinga politikos samprata. Tiesą sakant, šitas technokratinės sąmonės užkratas yra ganėtinai stiprus ir Vakarų Europoje, bet ten ją dar kažkiek apsaugo nepalyginamai gilesnė ir stipresnė nei mūsų politinė tradicija.

Ji teigia, kad politikos esmė yra žūtbūtinė pergalė rinkimuose ir sugebėjimas pajusti, kuo gyvena rinkėjai. Visa kita esą yra viso labo tik politikos užribio dalykai, kuriuos sau gali leisti ne profesionalai, o komentatoriai ir moralistai. Kitaip tariant, jie įsitikinę, kad, kaip tame rusiškame anekdote, ne caro tai darbas – liepsiu, kai reikės, ir padarys.

Ką gi, kalbėkime atvirai – tai absurdas ir antipolitika. Mes šiuo atveju susiduriame su pačia primityviausia ir tiesmukiškiausia politinės galios supratimo versija. Politinė galios esmė yra ne „valdžios ėmimas“ visais įmanomais būdais, o socialinės ir moralinės tvarkos arba ateities projekto įgyvendinimas, tam pajungiant tikrovės interpretaciją, kalbą ir tam tikrų elgesio ir moralės standartų įtvirtinimą. Šito nedarantys ir net nesuvokiantys politikai visada bus laiko nublokšti ir istorijos upės nuplauti be jokio pėdsako – it tas vargšas apsišaukėlis valdovas Akiros Kurosawos genialiame filme Kagemusha (Kario šešėlis).

Ar ne iš čia tas bejėgiškas bėgimas vietoje, kurį mes su vis didėjančia tylia neviltimi stebime jau beveik dvidešimt metų? Žmonės klausia, kodėl jie (t.y. politikai) tokie stulbinančiai vienas į kitą panašūs? Visi jų skirtumai, atrodytų, tokie akivaizdūs iki rinkimų, per naktį išnyksta ir užleidžia vietą kažkokiai kolektyvinei kaukei, kurią it koliažas iš gyvų žmonių sudaro vieno didžiulio veido dalys?

Tai nėra šitų žmonių mentalinis vienodumas, kaip kartais supaprastintai manome. Veikiau tai ta pati politikos samprata. Posovietinė politika yra suprasta kaip komunikaciniu žaidimu pagrįsta galios technologija arba kaip materialinių, informacinių bei administracinių resursų paskirstymo monopolija, kurią žūtbūt reikia laimėti. Tam, kad užkariautum ją, turi būtinai kruopščiai maskuoti savo tikslus ir kaip galima geriau įpakuoti bei parduoti save savo rinkėjams. Jei pasakysi jiems ne tą, ką jie nori girdėti, – tada esą tu miręs kaip politikas. O ką ir kaip jiems pasakyti, lemia komunikacijos ir informacijos profesionalai. Po to seka realioji politika, kuri keičia politikų elgesį… Na ir taip toliau.

Sustokime ir ramiai pagalvokime – apie ką čia vyksta kalba? Apie dėl valdžios kovojančias gaujas ar apie vis dėlto civilizuotą politiką, kuri visada turi savo moralinius ir edukacinius aspektus? Jei iki šiol mūsų politikai vadovaujasi consensus gentium teorija, skelbiančia, kad dauguma visada teisi ir kad dėl tiesos kolektyvas susitaria įtvirtindamas daugumos principą, kyla klausimas, ar jie tokius dalykus, kaip kitamanystė ir racionalus nesutikimas, laiko politikos dalimi, ar ne? Mažumų gynimas yra respublikos reikalas ar pavienio asmens geranoriškumo (piktavališkumo) sfera?

Klausimai retoriniai – žinoma, kad šitie dalykai nelaikomi tikrąja politika. Mūsų politiniame gyvenime neabejojama, kad politikas viešumoje dėl tiesos ir vertybių neturi kovoti. Jei jis nesutinka su rinkėjais arba nejaučia, kuo jie gyvena – ką gi, jo dienos jau suskaičiuotos. Jis yra naivus ir politikai nesutvertas.

O ką daryti, jei rinkėjai dėsto atvirai laukinį ir barbarišką požiūrį į žmones? Nejaugi ir tada reikia su jais sutikti vardan pergalės ir šventos ramybės? Arba ką reikia daryti savo partijoje, kurioje pataikavimas minios instinktams ir jos neapykantai tampa karjeros darymo instrumentu? Taip pat racionaliai tylėti ir negadinti savo karjeros? Ar priimti požiūrį, kad saviškius kritikuoti reikia tik niekam nematant ir negirdint, nes esą mano kvailiai – mano reikalas?

Visa tai yra pati tikriausia antipolitika. Beje, Lietuvoje gan plačiai išplitęs įtikėjimas, kad nuožmi klikų kova dėl valdžios, tam naudojant visas įmanomas priemones, yra kažkas, susiję su makiavelizmu, neišlaiko jokios kritikos. Niccolò Machiavelli tikėjo, kad nors politikoje gali greitai žūti ir tavęs gali fiziškai nelikti, aukščiausia politiko pergalė yra savęs pratęsimas ir įamžinimas per idėją arba sukurtas institucijas bei sėkmingas praktikas, kuriomis virsta ta idėja ar principas. Vienas kito nuodijimo ir skerdimo istorija anaiptol nėra istorija – tai nuolat tas pats, tik pjaustomos galvos skiriasi.

Veiksminga tiesa, anot jo, yra ne momentinis valdžios laimėjimas, po kurio tave be pėdsako it upė nuplauna kiti, o ilgam liekanti ir barbarybę iš pagrindų atmetanti civilizuota tvarka. Jei norite, klasikinė politika buvo ir yra barbaro bei barbarybės įveikimas savyje ir savo bendruomenėje, o ne jos kultivavimas pergalės vardan.

Vadinasi, mes iki šiol taip ir neišugdėme politikų, kuriems jų profesija ir pašaukimas būtų savosios visuomenės kūrimas. Instrumentalizmas ir bėgimas tikrovei iš paskos, užuot ją kūrus ir alternatyviai formavus, mus ir toliau veikiausiai laikys antipolitikos zonoje. Neatsiranda politikų, kurie nepataikautų nei Lietuvos rytui, nei Respublikai, nei jų redaktoriams. Neatsiranda tokių, kurie geriau sutiks likti savo idėjinėse pozicijose ir pralaimėti rinkimus, užuot leidę, kad iš jų atimtų kalbą ir integralumą – tikruosius politikos instrumentus.

Beje, atviras politikų pataikavimas įtakingų leidinių redaktoriams greičiausiai susijęs su tylia atsakomąja panieka, kurią pastarieji jaučia mūsų politikams ir kurios jie net neslepia. Kita vertus, protu nesuvokiama politikų marginalizacija visuomenėje, juos išstumiant iš komunikacijos lauko, jei jie nesusiprotėja laiku susimokėti už ją, yra kažkas tarp šantažo, korupcijos ir antipolitikos. Deja, Lietuvoje antipolitika yra įteisinta iš abiejų pusių – ne tik pačių politikų, bet ir žiniasklaidos.

Todėl, mielas Andriau, nesistebėk, kodėl vis labiau spengia tyla. Nes ginti žmogaus teises ir orumą Lietuvoje nėra politika. Į viešąją erdvę perkelti savo abejonę ir nesutikimą su neteisybe ir cinizmu taip pat nėra tikra politika. Mėginti piliečiams paaiškinti, kad Lietuvos problemos slypi ne kažkur užsimaskavusiuose priešuose, o mūsų pačių mąstymo būde ir politiniame elgesyje – taip pat nėra rimta politika.

O ką kalbėti apie idėjų kovas ir patirtimi pagrįsto moralinio bei politinio žodyno įtvirtinimą pasaulyje, vienintelį tavo ir tavo šalies buvimo paliudijimą – kokia gi čia politika? Čia juk tauškalai. Politika yra patikimo žmonėms menas ir valdžios paėmimas. Nesvarbu, kad niekas net nepastebi, kad su politika apskritai nesusijusių, bet valdžią paimti pajėgiančių veikėjų ir jėgų Lietuvoje vis daugėja – kartu su sparčiu jos išlaikymo ar bent prasmingo pabuvimo joje laiko trumpėjimu. Mūsų antipolitika pati kuria populizmo algoritmą. Tad neverta dejuoti ir klausti, iš kur „jie“ atsiranda. Iš ten pat…

O antipolitiką sukūrė mūsų visuomenės pažeistas socialumas, jėgos ir prievartos santykiai, silpni demokratijos pamatai, sunykusi bendrystės ir pasitikėjimo galia, o galiausiai ir beprasmybės pojūtis, kurį įveikti gali tik arba reali egzistencinė grėsmė, arba realus ateities projektas.    

Post scriptum: Antižurnalistika

Vos baigęs naują savo blogo komentarą apie antipolitiką ir mūsų visuomenės moralinį apkurtimą, pamačiau dar vieną apgailėtiną paskvilį www.lrytas.lt, kuris viską iki galo pasakė apie jo autorių:  http://www.lrytas.lt/-12655292321264460808-tolerancijos-fabriko-manipuliacijos.htm Tokio lygio rašiniai nenusipelno reakcijos ar juolab kritikos, todėl tuo ir baigiu apie šį rašinį ir jo autorių.

Klausimas kitas: kaip lrytas.lt nusivažiavo iki šitokio lygio? Kai anksčiau pamačiau jame tyčia įdėtas redakcijos nemėgstamų asmenų nevykusias ar deformuotas nuotraukas, supratau, kad lrytas.lt sparčiai vejasi Respubliką, bet maniau, jog po pykčio protrūkio ar saldaus keršto bus atsikvošėta. Deja, ir toliau griebiamasi antižurnalistikos – šitos antipolitikos dvynės sesės.

Ką ir reikėjo įrodyti, mielas Bernardinų redaktoriau Andriau.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

 

Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.

 

Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.

 

Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.

 

Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.

 

Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.

 

Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).

 

Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.

 

Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.

 

Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.

 

Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.

 

Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?

 

Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.

 

Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.

 

Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.

 

Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.

 

Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.

 

Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.

 

O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.

 

Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.

 

Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.

 

Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.

 

Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)

 

Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.

 

Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.

 

Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.

 

Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.

 

Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.

 

Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.

 

Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.

 

Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.

 

Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).

 

Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

 

Iš karto noriu pabrėžti, kad mano vartosenoje „valstybininkai“, nūdienos Lietuvoje jau tapę pusiau mitologiniais ir anekdotiniais personažais, neturi nieko bendra su tikrais valstybininkais – jei taip iš anglų kalbos verstume statesmen terminą, turintį gilias šaknis Vakarų politikos istorijoje.

Valstybės veikėjas, arba valstybininkas, vakarietiškame politiniame žodyne yra modernus atitikmuo to, kaip senovės romėnai savo respublikoje vadino tokius žmones kaip Ciceronas. O šiam politikui, tribūnui ir mąstytojui buvo suteiktas pater patriae (lot. tautos tėvo) vardas. Renesansinėje Florencijoje šį garbingą titulą gavo Cosimo Medici – šeimos patriarchas senasis Cosimo (Cosimo il Vecchio).

Romėnai juk puikiai suprato, kad politinę tautą kuria ne ginklo pergalės ir karo grobiai, o tokie žmonės kaip Romos Respublikos tėvas, jos įkūrėjas Liucijus Junijus Brutas (pats dalyvavęs savo dviejų sūnų, išdavusių respubliką ir norėjusių sugrąžinti tironiją, egzekucijoje, ir tokiu būdu atsisakęs padėti lygybės ženklą tarp savo šeimos ir respublikos interesų), Cincinatas (dukart senato rinktas diktatoriumi ir gavęs visą kariuomenę bei neribotas galias priešų agresijai atremti, o po to dukart grąžinęs Romos senatui visu įgaliojimus ir grįžęs prie savo žemės darbų) ir Ciceronas. Jie visiškai teisingai ir tesėtai buvo laikomi romėnų politinės tautos kūrėjais, o Ciceronas pirmasis iš visų oficialiai gavo pater patriae titulą.

Vėliau Europoje ši sąvoka buvo praplėsta – žinome, kad didieji JAV politikai ir labiausiai nusipelnę šios valstybės vadovai vadinami JAV tėvais įkūrėjais (founding fathers). Valstybininko, arba valstybės veikėjo (statesman), vardu Jungtinėje Karalystėje ir JAV vadinamos garsios viešos figūros arba šaliai atsidavę, tarnavimo jai kupinos karjeros politikai, pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos. Tai pagarbos terminas.

Toks jis buvo ir tebėra Lietuvoje. Juk nesuteikus šiam terminui menkinamosios konotacijos, juo galima būtų vadinti didžiuosius Lietuvos valstybės veikėjus – nuo 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarų iki Vytauto Landsbergio (kurį išeivijos politologas Aleksandras Štromas savo pasisakymuose yra ne kartą pavadinęs pater patriae). Šio simbolinio pagarbos titulo neabejotinai nusipelno ir prezidentas Valdas Adamkus.

Tad padarykime aiškią perskyrą tarp valstybininkų ir „valstybininkų“. Neverta griebtis akademinės plunksnos, kad suprastum, jog „valstybininkai“ yra viso labo tik nuoroda į groteskišką politinę tikrovę, o ne šekspyriškai grėslaus, paslaptingo galios ir autoriteto pasaulio atvėrimas ar Lietuvos patriotinio siužeto išsklaida. Veikiau tai komedija, vėliau virtusi tragedija, o dabar vis labiau įgyjanti farso bruožų.

„Valstybininko“ terminas Lietuvoje buvo aktyviai pradėtas vartoti ir plačiai išplito dalyje visuomenės iškart po Vytauto Pociūno žūties. Jis buvo vartojamas kaip sąmoningas terminologinis šaržas ir sykiu žodis-kodas, nurodantis į užkulisius ir slaptą politikos formavimo sferą. Šis žodis aptariamame kontekste visada turėtų būti rašomas kabutėse, nes jis yra Lietuvos politinio karnavalo dalis. Tai žodis-kaukė, o ne griežtas terminas, tampantis nuoroda į simbolinio autoriteto erdvę.

Kurį laiką šis terminas buvo vartojamas kaip nepiktas sąmojis, nusakantis nuotykius grupės draugų, nutarusių sukurti savo įtakos tinklą per naujosios biurokratų aristokratijos parengimą Lietuvoje ir sykiu per ją įgyjant ypatingas pozicijas Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Prie jų prisišliejo dalis jėgos ir įtakos žurnalistų, suvokusių save ne kaip eilinius profesionalus, o kaip naujosios valdančios ir kontroliuojančios struktūros dalį.

Bet juokas nelygu juokui. „Valstybininkai“ tik iš pradžių buvo anekdoto siužetas. Daugelis puikiai žinome tuos veikėjus – nenuostabu, kad kurį laiką atrodė, kad tai tiesiog jaunos valstybės ir nebrandžios demokratinės santvarkos recidyvai bei kvailiojimas. O kaip dar kitaip reikėjo reaguoti į vietinės reikšmės akademinės-politinės-žurnalistinės bohemos atstovų, primenančių operetės ar vodevilio personažus, įtikėjimą į savo nacionalinio ir net tarptautinio masto svarbą? Aš vis dar kalbu apie komedijos fazę – bet ji ilgai nesitęsė ir greitai užleido vietą pavojingoms tendencijoms šalies gyvenime.

Padėtis iš esmės pasikeitė žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui. Po VSD ir teisėsaugos atsisakymo rimtai tirti aukšto Lietuvos karininko žūties aplinkybes sekė makabriškas jo šmeižtas spaudoje (ir dar už Rusijos dujų tarpininkų Lietuvoje pinigus), o galiausiai tuometinio premjero Gedimino Kirkilo suformuota antikonstitucinė komisija, skirta aiškintis šios bylos aplinkybėms, į apgailėtiną padėtį pastatė jos narius ir numarino pačią bylą – už ką komisijos pirmininkas iškart pateko į diplomatinį korpusą ir atsidūrė pačioje švenčiausioje Europos vietoje.

Štai tada ir prasidėjo ilgas ir dar tesitęsiantis karas dėl viešosios erdvės. Už „valstybininkų“ vis labiau pradėjo ryškėti ne paprastos žmogiškos tuštybės paveikslas ir įprastas vanitatum vanitas, o gana efektyviai veikianti jėgos ir įtakos struktūra, išlaikoma Rusijos verslo filialų Lietuvoje, sau pajungusi dalį šalies politikų, diplomatų, žurnalistų ir akademinių žmonių, tiesiogiai valdoma iš Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos.

Beje, skirtingai nuo šios struktūros pirminio modelio Rusijoje (nors „valstybininkai“ savo veiksmų logika gan greitai pasirodė besanti paprasčiausia lietuviška Rusijos „silovikų“ variacija), Lietuvoje buvo nueita gan savitu keliu: vienu metu buvo pamėginta VSD valdyti iš Užsienio reikalų ministerijos ir taip sukurti paralelinę valstybę arba valstybę valstybėje. Ne tiek per išgrynintas jėgos struktūras, kiek per užsienio politikos institucijas ir diplomatinį korpusą. Dėl to, beje, tenka tik apgailestauti, nes yra rimtai nukentėjęs šios ministerijos prestižas – o juk vargu ar kas suabejotų tuo, kad Užsienio reikalų ministerija buvo ir tebelieka pati profesionaliausia ir plačiausio akiračio šalies ministerija. Laimei, dabartinio ministro dėka ji atgauna gerą vardą ir solidumą, o sykiu ir sugrąžina būtiną distanciją tarp valstybės intereso ir įtakos grupių.

Kas paaiškėjo apie „valstybininkus“ po Vytauto Pociūno bylos? Visų pirma tai, kad mūsų politika yra periferinė rusiškos politikos atmaina. Kokia prasmė grupei draugų per jai dirbančius žiniasklaidos ruporus nuolat burnoti prieš Vladimiro Putino Rusiją, kartu atkakliai pabrėžiant savo proamerikietišką orientaciją, jei jų sukurta jėgos ir įtakos struktūra savo logika yra šimtaprocentinis rusiškos politikos darinys? Net jei jis ir sukurtas savo pačių rankomis, o ne implantuotas, vis tiek tai menka paguoda – vadinasi, mes ir be jokių diversijų ar dvigubo valdymo iš Rusijos esame tokie patys, kaip ir jie. Pagaliau, ir metodai tie patys. Net ir kriminalinio pasaulio frazeologija kartojama.

Taip, ponios ir ponai. Paaiškėjo, kad esame dar viena valdomos demokratijos šalis su elito dalimi, įsikalusiu į galvą, kad mūsų šalies ateitis ir likimas bus saugesni ne demokratinės kontrolės, visuomenės suteikiamo mandato ir visiško legitimumo sistemoje, o saujelės saugumiečių, verslo magnatų, žurnalistų ir politikos komentatorių rankose, kurie mąsto teisingai ir nesusipainios dėl strateginių šalies prioritetų. Už šios prielaidos slypi ne tik nepasitikėjimas savo visuomene, bet ir atvira panieka jai – reikia tikrai beribės arogancijos, kad nuspręstum, kad keletas dvaro žurnalistų ir valdžios ištroškusių akademikų bei politiškai susireikšminusių funkcionierių geriau žino, ko reikia jų šaliai ir visuomenei, negu jos pačios.

Antra, šitas fenomenas byloja apie visišką slaptųjų tarnybų, teismų, dalies žiniasklaidos ir verslo struktūrų susiliejimą Lietuvoje – o juk tai megakorupcijos laukas. Kaip ir Rusijoje, mūsų valstybės saugumo tarnyba tapo ne tik politiniu žaidėju, bet ir stambiojo verslo dalimi, t.y. verslo megaprojektų apsauga, padedančia į vietą pastatyti konkurentus ir nutildyti nepritariančiųjų balsus. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje kone visi naujieji milijardieriai atėjo tiesiogiai iš FTB (FSB) arba iš buvusios KGB – ten įvyko visiškas verslo, jėgos struktūrų ir propagandos organais paverstos spaudos susiliejimas; Lietuvoje, laimei, vis dėlto kažkokios ribos dar išlieka – tad VSD labiau tenkinosi viešosios opinijos formavimu, operatyvinės informacijos nutekinimu dvaro žurnalistams, nesutinkančiųjų diskreditavimu per šmeižto kampanijas ir savo politinės įtakos didinimu.

Tad netenka daug kalbėti apie tai, ant kokio lygio demokratijos pamatų pastatyta Lietuvos valstybė. Jei ne narystė ES, mes būtume galutinai praradę ne tik demokratinę santvarką, bet ir visas vakarietiško gyvenimo formas, politinio vertinimo kriterijus ir viešo sprendimo standartus. Todėl leiskite susilaikyti nuo klausimų, kaip šitas tinklas susiformavo ir kaip jis įgijo šitokią įtaką – jis dar egzistuoja, todėl būtuoju laiku apie jį neverta kalbėti. Neabejoju, kad jis bus išardytas, bet praeis dar kažkiek laiko, kol mes sužinosime esminius dalykus. Kad ir kaip būtų, jokio legitimumo neturinčių politizuotų klikų suardymas, lygiai kaip VSD depolitizacija ir sugrąžinimas visavertei parlamento bei civilinei kontrolei, yra skubaus veiksmo reikalaujanti valstybės būtinybė.

Kad ir kaip būtų, tikiu, kad ateis laikas ir demokratinė Lietuva sužinos valstybės išdavikų ir dezinformacijos bei šmeižto kampanijų organizatorių vardus. Mes sužinosime, ar kalba eina apie paslaptingą Baltarusijos opozicijai skirtų JAV lėšų dingimo istoriją, ar apie staigią korupcinio tinklo politizaciją, kuria dėl savo greitos sėkmės užsižaidė patys paramasoniškos politikos entuziastai.

O kol kas keletas samprotavimų apie mūsų „valstybininkų“ politinę kilmę. Tiesą sakant, nieko originalaus čia nerasime. Rytų ir Vidurio Europoje jau būta atvejų per pastaruosius dvidešimt metų, kai saugumas būdavo pradėtas politiškai eksploatuoti susidorojant su politiniais oponentais ir kritikais, o sykiu ir atsidurdavo anapus civilinės bei demokratinės kontrolės. Tai ilgalaikio veikimo bomba, tiksinti visuomenėse, kurių dabartiniai elitai formavosi iš buvusių KGB veikėjų ir TSKP partinio-ūkinio aktyvo arba atėjo tiesiai iš kriminalinio pasaulio.

„Skeletas spintoje“, t.y. prasta ir šantažui pasiduodanti biografija, lygiai kaip ir kompromatų dėjimas į stalčių, užuot teisus ir sodinus nusikaltusiuosius, bloga biografija fantastiškai praturtėjus arba patekus į galios sferą – visa tai yra pati vertingiausia politinė valiuta tokiose visuomenėse. Imk žmogų tiesiai už jo „sėkmės istorijos“ – ir iškart turėsi marionetę arba sąjungininką. Pridurkime dar šitų visuomenių homofobiškumą, ir gausime pilną repertuarą biografijos faktų, kurių daugelis tokių visuomenių elito narių niekada ir nieku gyvu nenorės atverti.

O jei dar pridursime su KGB bendradarbiavusius „klerokomjaunuolius“ (tai ne mano, o Egidijaus Aleksandravičiaus nukaltas terminas), kurie patys ką tik aktyviai medžiojo netinkamos kilmės, ideologijos ar biografijos oponentus, iškart suprasime „valstybininkų“ ir panašių jėgos bei įtakos grupių socialinę ir politinę skalę. Šitiems žmonėms būtina būti kaip galima arčiau saugumo tarnybos, kuri patikimai kontroliuoja biografijas ir dosjė – tad tai tikrai ne meilės ir idėjinio ryšio, o elementaraus išgyvenimo reikalas. Tokiose grupėse esama ko tik nori: buvusios sistemos šulų atžalų, revanšistų, pasimetusių ir nežinančių kam tarnauti nacionalistų, davatkiškų tipų, korumpuotų cinikų, girtuoklių, greitos sėkmės medžiotojų ir visokios ilgalaikių ir trumpalaikių verslo interesų klienterijos.

„Valstybininkai“ – tai fenomenas pusiau kriminalinio elemento ir jėgos struktūrų valdomose visuomenėse, kurios jau kažkiek „apdemokratėjo“, bet paties giliausio demokratinės politikos klodo – civilinės kontrolės ir demokratiškai išrinktų politikų besąlygiškos viršenybės prieš paskirtuosius asmenis, t.y. prieš ekspertinį ir biurokratinį sluoksnį – liko neperpratusios ir nepatyrusios. Sykiu tai paviršutiniškos ir silpnos demokratijos, arba tiesiog pseudodemokratijos (Rusijoje, kaip žinia, dar vadinamos valdoma arba „suverenia“ demokratija), simptomas.

Kitas ryškus, nors ir labai skirtingas atvejis būtų Turkija. Rusijoje Putino sluoksnio žmonės (ir jis pats) neretai kartoja, kad demokratija yra puiki valdymo forma, tik mat reikia suprasti Rusijos specifiką – juk Rusijos žmonės vakarietiško tipo politikai dar nepasirengę. O valstybės stabilumas ir yra garantija, kad ateityje viskas keisis tik į gera. Valstybės stabilumu tuo metu juk kažkas privalo rūpintis.

O Turkijos sluoksnis, pasiryžęs (bent jau iki šiol) ryžtingai „pakoreguoti“ visuomenės klaidą rinkimuose, yra ne saugumiečiai, o kemalistinio nacionalizmo ir sekuliarizmo dvasia išugdyti turkų karininkai. Jie neretai ir lemia, ar reikia valstybę apsaugoti nuo tautos pasirinkimo, kuris, kaip žinia, šalį bet kada gali nublokšti į islamizmą, ar ne.

Taip, deja, demokratija savaime negarantuoja pažangiųjų ir moderniųjų sluoksnių pergalės. Būtent todėl demokratinio legitimumo kaina yra pati aukščiausia – tai neaiškumas, netikrumas ir rizika. Sykiu tai ir senos Platono svajonės, kad visuomenę valdytų ne socialinė ir politinė kaita, o protas ir išmintis, atmetimas – taip, demokratijos sąlygomis joks protas ir išmintis nėra savaime aiškūs dalykai. Jie turi pagrįsti save laisvo pasirinkimo situacijoje, o ne vien iškilmingai deklaruoti, kad jie yra.

Abiem racionalaus, ne rinkto, o paskirto politinio sluoksnio veikimo atvejais – Rusijoje ir Turkijoje – visuomenę, pasirodo, reikia apsaugoti nuo jos galimų fatališkų klaidų. Abiem atvejais kalbama apie dvi kultūras, dvi tautas, dvi šalis – pažangią, provakarietišką, atvirą, viena vertus, ir konservatyvią, tradicionalistinę, atsilikusią, kita vertus. Neabejojama, kad egzistuoja dvi Rusijos, tarp kurių slypi praraja. Akivaizdu, kad egzistuoja dvi Turkijos. Ar šita melodija apie dvi tautas vienoje šalyje nėra girdėta kažkur ir prie Neries?

Tad turėkime ryžto ir drąsos įvardyti savo tikrąją būklę. O žodžio „valstybininkas“ tikrojo turinio niekas nėra sukompromitavęs, tad nėra būtinybės jį gelbėti arba nustoti vartoti, kaip daugelis jau puolė patarti. Tik nepainiokime tų valstybininkų, kuriems niekada nereikės kabučių, su tais, apie kuriuos neįmanoma kalbėti be kabučių. O patys reiškiniai netrukus galutinai atsiskirs vienas nuo kito. Tuo galime neabejoti.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis 

Mūsų  akyse pasaulyje vyksta grėslus pokytis – istorijos atėmimas iš istorikų, pastariesiems pradedant uoliai aptarnauti politikus. Žinoma, tai anaiptol nebuvo nauja George’o Orwello dienomis – jam po nacių ir sovietų istorijos „interpretacijų“ tapo akivaizdu, kad totalitariniai režimai istorijos nieku gyvu nepaliks istorikams.

Orwellas neabejojo, kad jie monopolizuos istorijos interpretaciją kaip dabarties pajungimo sau ir savo politinio veikimo formos įtvirtinimo joje simbolinį kodą. Sovietiniai istorikai atvirai apibrėžė istoriją kaip į praeitį nukreiptą politiką. Ironiška, kad jie buvo visiškai teisūs. Tai buvo ne tik ano meto faktinės padėties konstatavimas, bet ir save įgyvendinanti pranašystė.

Idėja, kad praeities valdymas yra ateities ar bent jau mažų mažiausia dabarties užvaldymas, iš esmės net nebuvo perdėm sovietinė ar totalitarinė. Tai viena iš įkyrių ir kertinių modernybės idėjų – istoristinis įtikėjimas, kad praeitis yra politinės alternatyvos namai ir sykiu ateities galimybė. Vadinasi, kas iki galo užvaldo praeitį, tampa viso galios diskurso ir kalbos šeimininku – jei sukursi ideologinę naujakalbę, kuri nebeleis skaityti Shakespeare’o, nebeturėsi iš kur semtis alternatyvų pasipriešinti moderniajai barbarybei.

Istorijos interpretacija tampa nūdienos įteisinimo įrankiu. Ji siunčia žinią  dabarčiai. Kitaip tariant, istorijos interpretacijos suvalstybinimas ir atėmimas iš profesionalų, kuriems abejonė ir dviejų  viena kitai oponuojančių interpretacijų teisėtumas yra neatsiejama jų darbo dalis, tampa dabarties pažabojimo metodu ir vyraujančios retorikos įtvirtinimo būdu.

Mes žinome, kad visa tai buvo ir tebėra savastis totalitarinio pasaulio, gebančio apkvailinti milijonus žmonių ir priversti juos gyventi nuolatinio pasaulinio karo būklėje – it Emiro Kusturicos filme Pogrindis įspūdingai pavaizduotame požemyje, kuriame propaganda saugiai izoliuoja žmones nuo tikrovės. Bet sykiu meluotume patys sau, jei teigtume, kad šio reiškinio sėklų neįkrito ir į demokratinio pasaulio politikos dirvą.

Istorijos politizacija pačia blogiausia šios sąvokos prasme išplaukia ne iš politiškai jautrios informacijos ribojimo (pavyzdžiui, nedažnai kartojamas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės Muftijus Mohammadas Aminas al-Husayni buvo Adolfo Hitlerio sąjungininkas, lygiai kaip atsargiai žvelgiama į informaciją, kad kai kurios arabų šalys iki šios dienos naudoja Der Stürmer karikatūras ir yra priėmusios atvirai nacistinį požiūrį į žydus; mat niekas nenori įžeisti visų musulmoniškų šalių arba savo pačių šalies musulmonų mažumų). Veikiau ji susijusi su privalomos istorijos interpretacijos įtvirtinimu arba su sau pavojingos ir todėl nepageidautinos nuomonės ar interpretacijos kriminalizavimu.

Nors Holokausto neigimą laikau neabejotina barbarybe, nenusipelnančia jokios rimtesnės kritikos, jos kriminalizavimas Vakarų Europos šalyse yra anaiptol ne vienareikšmis reiškinys. Tai tiesiog signalas, kad antisemitizmas čia praranda istoriją kaip mąstymo ir interpretacijos lauką, o todėl turi ieškotis kitų raiškos kanalų. Iki maleficium (t.y. kolektyvinio okultinio blogio akto, tokio kaip krikščionių kraujo naudojimas ritualui) tipo nesąmonių daugmaž civilizuotoje terpėje šiandien retas kas benusirita, todėl intelektualesniam antisemitizmui raiškos niša paliekama demonizuojant Izraelį ir lyginant jį su nacių Vokietija, o Palestinos arabus lyginant su ikikarinės Europos žydais.

Tai absurdas, bet jis būtent todėl ir įteisintas, kad antisemitizmo, kaip sąmonės fenomeno, niekas negali uždrausti, o istorinės interpretacijos ir atminties lauką jis yra praradęs. Antisemitizmui nebelieka istorijos – pastarojoje jis reiškiasi veikiau bjauraus anekdoto teisėmis. Bet jam paliekama Artimųjų Rytų geografija, geopolitika ir Europos kairioji politinė vaizduotė, kuriai Izraelis yra imperialistinių Vakarų ir ypač JAV projektas. 

Holokausto neigimo Vokietijoje ir Austrijoje kriminalizavimas jau tapo džinu, pavojingai išleistu iš butelio. Šiandien Rusija kriminalizavo neoficialią ir nevalstybinę Antrojo pasaulinio karo interpretaciją – o tai yra ne kas kita, kaip istorinis revizionizmas Baltijos šalių atžvilgiu ir Stalino reabilitacija. Tad ne veltui Antrojo pasaulinio karo istorikas amerikietis Timothy Snyderis viename iš savo straipsnių yra visai rimtai teigęs, kad už jį Rusijoje jis būtų jau nuteistas. Istorikų diskusija Rusijoje buvo nužudyta vos gimusi – ne Kremliaus poziciją dėstantis istorikas automatiškai tampa disidentu.

Akivaizdu, kad Rusija nebūtų išdrįsusi šito padaryti, jei ne precedentai Vakaruose. Gali kiek nori kalbėti apie prarają tarp Vokietijos ir Rusijos politinės kultūros sferoje ir apie tai, kad vokiečiai Holokausto neigimą kriminalizavo kaip savo istorinio ir politinio lūžio bei politinės kultūros dalį, o Rusija eilinį kartą slopina minties ir sąžinės laisvę – nuo to niekas nesikeis. Vokietija siunčia žinią pasauliui, kad niekada nepakartos savo praeities ir skelbia ją nusikalstama, o Rusija, priešingai, patvirtina esanti pasiryžusi bet kada savo praeitį pakartoti. Vokietija išsiskiria su praeitimi, o Rusija atvirai siekia ją sugrąžinti – bent jau simboliškai, jei realybės pakeitimui nepakanka karinės jėgos.

Antidemokratiniai režimai juk visada meistriškai beždžioniauja demokratines sistemas ir mechaniškai kartoja jų retoriką, nors sykiu jie suardo vidinę  demokratijos logiką ir iš jos palieką tik mechanišką  frazių rinkinį. Be santykio su praeitimi skirtumas čia dar ir tas, kad Vakarai uždraudė amoralią, pasaulį ciniškai klaidinančią praeities, o ne dabarties  interpretaciją; Rusija gi su praeitimi elgiasi lygiai taip pat, kaip su dabartimi –  draudžia viską, kas seniai tapo vieša paslaptimi ir byloja, kad visa modernioji Rusijos valstybė yra didžiulė kriminalinė organizacija, pajudinta tik keleto reformatorių trumpais jų valdymo laikotarpiais.

Atminties karai, į kuriuos jau įsitraukė ir Lietuva, yra visu smarkumu vykstančios kovos už būsimąją pasaulio tvarką ir oficialų politinį-istorinį pasakojimą apie save dalis. Tik tuo ir galima paaiškinti tokį atvirą politikos brovimąsi į istorikų tyrimų bei diskusijų lauką. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs Zygmuntas Baumanas, nūdienos pasaulyje išgarsėti gali tik žiniasklaidos dėka tapęs garsenybe arba auka. Garsenybėmis valstybės ir tautos netampa (čia joms sunku varžytis su realiais pavieniais žmonėmis), o atminties karai dėl oficialios, politiškai įtvirtintos istorijos interpretacijos yra ne kas kita, o kovos už teisę būti oficialiai pripažinta auka.

Tik Vakarų Europos šalims auka tapti visiškai nebūtina –  priešingai, savo politinę tapatybę jos šiandien įtvirtina smerkdamos savo imperinę ar nedemokratinę praeitį ir aukomis laikydamos Trečiojo pasaulio šalis bei buvusias savo kolonijas. Tad reali galia nereikalauja save įteisinti kaip auką. Veikiau jos neturintieji desperatiškai siekia aukos statuso. Vokietijos atvejis unikalus – tai viena iš didžiausių ekonominių Vakarų galybių ir stipriausių demokratijų, kuri savo dabartinę politinę tapatybę po Antrojo pasaulinio karo susikonstravo kaip įsipareigojimą niekada nepakartoti savo praeities. Tuo tarpu Rytų Europos šalims praeitis, priešingai, yra didžiausias jų padidžiavimo šaltinis ir svajonės pakartoti istoriją šaltinis.

Štai iš kur tas šiuo metu vis labiau stiprėjantis disonansas tarp Vakarų ir Rytų bei Vidurio Europos šalių. Mėginimas sulyginti ar net sutapatinti nacizmo ir komunizmo nusikaltimus atsiremia į skirtingas politines logikas. Vienur didžiuojamasi istorijos fragmentais, kurie niekaip negali tapti visuotinio susitarimo objektu, o kitur šiems fragmentams siekiama suteikti pasikartoti negalinčio ir net neturinčio teisės atgyti nukrypimo statusą.

Skirtingai nuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro, Prancūzijos vyriausybės kabineto narys turbūt niekada nepasakytų, kad visa Prancūzijos istorija prieštarauja Antrojo pasaulinio karo metais vykusiam žydų gabenimui į Aušvicą, todėl jis netiki, kad ano meto Prancūzijos policija ir petenininkai taip galėjo elgtis, ir apskritai todėl jis visais požiūriais didžiuojąsis Prancūzija Antrojo pasaulinio karo metais.

Komunizmo ir nacizmo lygiavertiškumo klausimu Rytų ir Vakarų Europa nesusikalba ne tik todėl, kad Vakarų Europos niekada nebuvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Iš dalies ši mintis teisinga, bet tik tiek, kiek teisinga yra dar bendresnė prielaida, kad į kito kailį neįlįsi. Išplėšta iš konkretaus istorinio ir politinio konteksto abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų simetrijos idėja anaiptol nebūtų nevykusi. Juk akivaizdu, kad komunizmas ir nacizmas Europoje daugeliu atveju tiesiog persiklojo ir papildė vienas kitą – ne tik Molotovo-Ribbentropo sutartimi, bet ir atviru vienas kito imitavimu bei baisiu antisemitizmu abiejose pusėse. Juk pakanka prisiminti ne tik nacių, bet ir Stalino galutinį žydų klausimo sprendimo variantą (t.y. masinį žydų ištrėmimą į Tolimuosius Rytus), kurį jam įvykdyti sutrukdė tik jo mirtis 1953 metais.

Atnarplioti šitą kamuolį vis dėlto sunku. Raudonoji Armija prieš 65 metus išvadavo Aušvico konclagerio kalinius, tad Vakarų (ypač Vokietijos) pokario istoriniame pasakojime Sovietų Sąjunga ir jos kariuomenė niekaip negali tapti nacių Vokietijos karinės mašinos analogu. Tai politinės ir beveik civilizacinės simbolikos dalykai. Be to, Sovietų Sąjunga skelbėsi besanti Švietimo epochos kūdikis ir Prancūzų revoliucijos tęsėja, o tai niekaip nebeleidžia jos nurašyti į nacių sąjungininkų ir analogų gretas, sykiu nesuduodant mirtino smūgio eurokomunizmui ir kone visai Europos kairei.

Ir vis dėlto komunizmo ideologija niekada nežadėjo ir niekam nepiršo vienos tautos totalinio fizinio sunaikinimo idėjos. Komunizmo ideologija yra dalis moderniojo projekto, kurį nesunkiai atpažįstame dabarties Vakaruose. Komunistiniai režimai sukūrė baisias kriminalines praktikas, o naciai savo nusikaltėlišką esmę išdavė ne tik politine praktika, bet ir pačia ideologija. Komunizmas per septyniasdešimt metų stipriai keitėsi ir Sovietų Sąjungoje evoliucionavo į Staliną pasmerkusį autoritarinį režimą, su kuriuo Vakarai modus vivendi vis dėlto atrado. O naciai buvo sunaikinti neevoliucionavę į nieką, tokie, kokie buvo, tad niekas jiems net nepaliko politinės kaitos galimybės. Greičiausiai jos ir negalėjo būti.

Kad ir kaip būtų, kaip taikliai pastebi Timothy Snyderis, niekas šiandien nekalba sunaikintų Rytų Europos žydų vardu. Aušvicas tapo Antrojo pasaulinio karo baisybių simboliu, nors jame buvo sunaikinta mažiau žydų, nei kituose Europos žydų žudymo epicentruose. Aušvicas simboliu tapo todėl, kad ten liko gyvų visų pirma Vakarų Europos žydų, kurie ir sukūrė visą Holokausto pasakojimą. O Rytų Europos žydai buvo nužudyti ne tiek pramoniniu būdu, kiek sunaikinti kulkų Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje (žr.: http://www.nybooks.com/articles/22875). Niekas jų vardu nebekalbėjo Vakaruose.

Ir vis dėlto kodėl šiandien tiek iečių laužoma atminties karuose, užuot susitarus solidariai pasmerkti abi baisaus blogio atmainas? Netikiu, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėjos priešininkai stalinizmą laikytų kuo nors geresniu už hitlerizmą. Visa kova, kaip ir Šėtonas, slypi detalėse. Baiminamasi ir įtariama (ir turbūt ne be pagrindo), kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nacizmo ir komunizmo ekvivalencijos ir simetrijos idėja vėl atgaivins antisemitinę dviejų genocidų teoriją, dedančią lygybės ženklą tarp žydų ir komunistų. Žinoma, būtina pridurti, kad dviejų genocidų teorija gimsta anaiptol ne iš akademinio dviejų totalitarinių režimų palyginimo ir jų nusikaltimų žmonijai lyginamosios analizės, o iš Goebbelso propagandos apie žydiškas bolševizmo šaknis plėtojimo.

Deja, tiesos šiuose nuogąstavimuose esama. Išlieka pavojus, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėja mūsų akyse tampa nauja antisemitų niša – juk puikiai žinome idėją, kad jei likęs gyvas žydas, kurio tėvus ir kitus šeimos narius Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje išžudė naciai arba baltaraiščiai, prisijungė prie raudonųjų partizanų, tai jis pats yra karo nusikaltėlis, o ne auka (mat prisijungė prie nusikalstamos grupuotės). Tai barbariška idėja, kurią mes patys turime nuvainikuoti, kol jos neįteisino kai kurie trumparegiški mūsų politikai.

Juk gėdinga buvusių sovietinių partizanų ir Vilniaus geto kalinių Yitzhako Arado, Fanios Brancovskajos ir Rachelės Margolis kvietimo į prokuratūrą istorija įsakmiai mums primena, iki ko galima nusiristi nesuvokiant moralinės atsakomybės už savo šalies praeitį ir dar atvirai pataikaujant antisemitams. Tad Vokietijos valstybės aukštas apdovanojimas Faniai Brancovskajai buvo ne kas kita, o priminimas, kad mūsų šalies ir Vokietijos istoriniai pasakojimai bei vertybiniai orientyrai iš esmės išsiskyrė. O kai vienas Tėvynės Sąjungos veikėjas pareiškė, kad tai yra Lietuvos įžeidimas, viskas apsinuogino – tokie politikai ir jų uoliai kurstomi atminties karai (ir dar su tokiomis interpretacijomis) mums nežada nieko gero.

Žinoma, iš to neseka, kad dėl Holokausto trivializacijos grėsmės galima nereaguoti į lietuvių ir kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų kančias ir Stalino bei sovietinio režimo nusikaltimus žmonijai. Tai absurdas – kiekvienas karo nusikaltimas ir barbarybės aktas privalo būti įvardytas, nesvarbu, kur jis įvyko. Bet neleiskime, kad Kauno IX forte nebūtų minimi ten sunaikinti žydai, o Genocido istorijos muziejuje genocido sąvoka būtų taikoma ne Holokaustui ir Lietuvos žydų katastrofai, o tik etninių lietuvių deportacijoms nusakyti. Sutikime, tai Lietuvai tiesiog nedaro garbės.

Bijau, kad mūsų dar laukia daug rimtų disonansų su Vakarų Europa. Kai kuo mes teisūs – niekas už Lietuvą negali nuspręsti, kur slypi jos kančios ir trauminiai išgyvenimai. Bet nerimą kelia ne mūsų noras susivokti savo istorijoje, kad slogiausi jos puslapiai niekada nesikartotų, o viso labo tik akcentų perdėliojimas siekiant sau patogaus aukos ir teisuolio naratyvo. Pavyzdžiui, iki šiol besitęsiantis 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos Aktyvistų Fronto garbinimas, deja, nežada jokių teigiamų permainų. Lygiai kaip ir besitęsiantis masinio Lietuvos žydų išžudymo teisinimas dideliu žydų nuošimčiu Lietuvos kompartijoje (netikintieji tegu pavarto paskutiniuosius net tokio žurnalo, kaip Kultūros barai, numerius) – su tokia argumentacija mes nenukeliausime niekur. Mūsų niekas niekada nesupras ir nieko mes neįtikinsime.

O didžiausia mūsų problema atminties karuose netrukus gali tapti teisinės atsakomybės taikymas tiems, kurie atsisakys taikyti genocido sąvoką pokario sovietų nusikaltimams Lietuvoje ir kurie neigs šalies žmonių kančias. Visų pirma, čia esama pavojaus, kad nepasitikima visuomene ir jos gebėjimu pačiai viską sudėlioti į vietas atvirose akademinėse ir viešose diskusijose. Antra, bus suduotas smūgis ir taip jau nebrandžiai bei trapiai mūsų demokratijai.

Kaip matome, kai išsenka atviros ir pliuralistinės politikos galimybės, griebiamasi privataus gyvenimo sferos ir istorijos. Jos ir tampa mūsų nūdienos politikų gelbėjimosi šiaudu.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

 

Judith Leyster – 400 metų

 

        Šiais metais sukako 400 metų, kai gimė didelio talento portretistė, kartu su savo amžininke itale Artemisia Gentileschi tapusi viena iš pačių garsiausių moterų tapytojų Europoje. Tai Franso Halso mokinė Judith Leyster (1609–1660). Jos atradimas kažkada tapo vienu iš pačių stipriausių mano išgyvenimų Harleme. Nuoširdžiai maniau, kad stebiu paties Halso paveikslą, bet staiga savo nuostabai pamačiau Judith Leyster pavardę. Ji buvo vienintelė moteris, priimta į Šv. Luko gildiją.

        Nuo 1629 iki 1633 metų ji studijavo Halso dirbtuvėje ir dirbo kartu su juo, o 1633 metais įstojo į gildiją. Tapytojo duktė ir fenomenalių gabumų piešėja dar vaikystėje, Leyster neilgai realizavo savo dievišką dovaną. Jos likimas daug pasako apie moters situaciją net ir moderniausioje ano meto visuomenėje.

        Vaikus, muzikantus, kasdienio gyvenimo scenas ir autoportretus tapiusi žanrinės tapybos virtuozė Leyster ištekėjo už kito Halso mokinio, metais už ją jaunesnio Jano Miense’s Molenaero ir išvyko su juo į Amsterdamą. Jos vyras ten gavo daugiau užsakymų, bet pati Judith, pagimdžiusi tris vaikus, tapė vis mažiau ir galų gale visiškai liovėsi kūrusi.

        Mano giliu įsitikinimu, geras žanrinis tapytojas Molenaeras neprilygo savo žmonai.

 

Felixui Mendelssohnui – 200 metų

 

        Felixas Mendelssohnas (1809–1847) – keisto ir sudėtingo likimo kompozitorius. Konservatyvus kūrėjas, nepritaręs daugeliui radikalių savo amžininkų idėjų muzikoje ir kompozicijos mene (ypač Ferencui Lisztui ir Hectorui Berliozui), Mendelssohnas buvo Johanno Sebastiano Bacho mokinys ir didžiulis jo genijaus gerbėjas. Jis buvo mažiau vertinamas už Brahmsą, su kuriuo jį muzikos žinovai lygindavo, stipriai skyrėsi nuo novatoriškų romantikų, bet ilgainiui buvo pamėgtas ir pripažintas ne tik kūrybos, bet ir savo asmenybės bei pačios istorijos dėka.

        Turbūt neperdėtume teigdami, kad Mendelssohnas išpopuliarino Bachą ir net sukūrė jo mitą – juk Johannas Sebastianas Bachas anaiptol nebuvo laikomas didžiausiu barokinės muzikos kūrėju ir neretai net atsidurdavo savo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir kito garsaus baroko kompozitoriaus Georgo Philippo Telemanno šešėlyje, jau nekalbant apie ilgą laiką gerokai už jį populiaresnį (ypač Anglijoje ir Italijoje) Georgą Friedrichą Händelį. O Mendelssohnas uždegė visus Bacho muzika ir iškėlė jo vardą lyg vėliavą – Goethe su Schilleriu lygiai taip pat pasielgė su Shakespeare’u. Beje, Friedrichui Schilleriui (1759–1805) šiemet sukako 250 metų.

        Būna keistų atvejų, kada kūrėjas susikuria savo mitą (arba jį sukuria kiti), kuris pranoksta net pačią jo kūrybą. Atsitinka ir taip, kad, kaip pastebėjo Jorge Luisas Borgesas (beje, turėdamas omeny George’ą Gordoną Byroną), kartais kūrėjo biografija esti įdomesnė už jo kūrybą. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Mendelssohnas yra vienas iš tokių menininkų.

        Bet Richardui Wagneriui pakako žydiškos Felixo kilmės, kad jis parašytų apie jį nuodingą antisemitinį pamfletą Žydiškumas muzikoje (Das Judenthum in der Musik). XX amžiuje naciai draudė Mendelssohno muziką ir nuolat pabrėždavo jo žydišką kilmę. Jo ryšys su Shakespeare’u nėra atsitiktinis – Vasarvidžio nakties sapnui Mendelssohnas parašė proginę muziką, iš kurios, kaip žinia, ypač išpopuliarėjo Vestuvių maršas.

        Kad ir kaip būtų, ne tik istorija bei kultūrinių ir ideologinių mitų gimimas, bet ir muzika pelnė nemirtingumą anksti užgesusiam kompozitoriui. Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui E-minor (op. 64) laikau vienu iš pačių mylimiausių ir man gražiausių muzikos kūrinių.

 

Edgarui Allanui Poe – 200 metų

 

        Edgarą Allaną Poe (1809–1849) nelengva ir gal net netikslu būtų pavadinti savo šalies ir laikotarpio atspindžiu. Toks poetas, prozininkas, kritikas ir estetas galėjo susiformuoti nebūtinai JAV – visai nesunku įsivaizduoti jį Europoje. Iš tikrųjų didis amerikiečių poetas ir prozininkas gimė Bostone, kuris savo architektūra ir miesto kultūra XIX amžiuje menkai priminė tai, ką šiandien mes tvirtai priskirtume Amerikai.

        Bostone susiformavo amerikiečių filosofai transcendentalistai – Ralphas Waldo Emersonas ir Henry Davidas Thoreau. Tai buvo europietiškas miestas, kurio kultūra mažai ką bendra turėjo su dvasia, kurią atsektume JAV pietinėse valstijose ir Kalifornijoje susiformavusių rašytojų kūryboje. Tai miestas, kuris visai amerikiečių intelektinei ir meninei kultūrai suteikė unikalią kryptį, atpažintą ir aukštai vertintą Europoje.

        Pats Edgaras Allanas Poe šiandien laikomas gotikinės literatūros klasiku ir kūrėju, o sykiu ir siaubo romano bei detektyvo formų patriarchu. Tai tiesa, bet neverta pamiršti, kad šie kūriniai Poe neretai padėjo tiesiog išgyventi ir buvo jo populiarumo bei skaitomumo laidas, o kritikos kūrinius, teorinius apmąstymus (tokius kaip Kompozicijos filosofija, kuria buvo paaiškinta, kaip gimė jo garsioji baladė „Varnas“) ir poeziją daugeliu atveju atrado europiečiai. Šitą į paslaptis, mistiką ir niūrias vizijas linkusį vienišių, neatskiriamą nuo barų, alkoholio ir naktinio gyvenimo, kaip genialų poetą atrado prancūzų ir rusų poetai simbolistai. Pakanka prisiminti, kaip nuostabiai Konstantinas Balmontas ir Valerijus Briusovas į rusų kalbą išvertė Poe eilėraščius.

        Edgaro Allano Poe dviejų šimtų gimimo metų datos paminėjimas man visų pirma reiškia tylią padėką genijui už „Varną“, „Eldoradą“ ir „Annabel Lee“.

 

Eugenijui Meškauskui – 100 metų

 

        Vilniaus universiteto Filosofijos katedros kūrėjui ir ilgamečiam vedėjui profesoriui Eugenijui Meškauskui šiemet sukako šimtas metų. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip filosofas marksistas. Deja, toks apibūdinimas, kaip ir daugelis panašių beveidžių charakteristikų, nieko nepasako apie šį žmogų.

        Man teko garbė jį pažinti savo jaunystėje, kada po filologijos studijų pasukau į filosofiją ir atsidūriau VU Filosofijos katedroje. Taip, jo būta įsitikinusio marksisto. Bet visų pirma Meškauskas absoliučiai nieko bendra neturėjo su sovietine vulgaraus marksizmo-leninizmo versija ir iki šiol man atrodo buvęs vienintelis tikras europietiško sukirpimo kairysis inteligentas ir marksistas visoje Tarybų Lietuvoje. Antra, jis niekada neatliko jokio ideologinio salto mortale ir niekam nepataikavo – kairuolis buvo ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje, tokiu liko ir Tarybų Lietuvoje. O tai šį bei tą reiškia mūsų kontekste, kuriame dešimtis kartų kailį išvertė visas netolimos praeities ir dabartinis šalies elitas.

        Tik Eugenijaus Meškausko dėka filosofijos studijos Lietuvoje nebuvo susietos su ideologine indoktrinacija ir patikėtos „raudonųjų“ studijų tinklui – o juk būtent tai ir įvyko visoje Sovietų Sąjungoje. Bet ne VU ir ne Lietuvoje – laimei, čia į filosofijos aspirantūrą stojo buvę filologai, istorikai, matematikai. Jo dėka lietuvių filosofijoje pasirodė matematikas Tomas Sodeika, jo dėka filosofijos aspirantūros durys buvo atvertos KPI chemijos pramonės inžineriją baigusiam Arvydui Šliogeriui.

        Meškauskas priėmė į klubą visus, kurie nieko bendra neturėjo su jo paties pažiūromis ir kurie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo jo tikrų ar tariamų idėjinių vienminčių. Tuo jis unikalus ne tik anos, bet ir dabartinės Lietuvos kontekste – ypač šiandien, kai minties laisvė ir nepanašumas į kitus pas mus tampa kliūtimi siekti akademinės karjeros, o ne būtinąją jos sąlyga.

        Man regis, Eugenijaus Meškausko būta vieno iš pačių tolerantiškiausių žmonių, kokius tik man yra tekę sutikti. Pripažinsiu, man niekada nebuvo įdomus jo neabejotinai profesionalus ir akademiškai solidus teorizavimas, bet esu labai dėkingas šiai kilniai asmenybei už tai, kad patekau į filosofijos studijas VU kritišku savo brandos laikotarpiu.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

2010 metų kovo 11 dieną Antrajai Lietuvos Respublikai sukanka dvidešimt metų. Bus priartėta prie tos metų ribos, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą žymėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigą. Lyginant su ja, Lietuva turi kuo džiaugtis – šalis dabar yra nepalyginamai giliau integruota į Vakarų pasaulį, nei ikikarinė Lietuva.

Ano meto Lietuva buvo integruota tik į pasaulinę prekybos sistemą. Dabar gi mes esame Vakarų pasaulio gynybos sistemos dalis – NATO ir ES valstybė, kurios statusu niekas neabejoja. Apie Lietuvą dabar niekas negalėtų pasakyti žodžių, kuriuos vienas britų diplomatas sau leido pasakyti kalbėdamas apie ikikarines Baltijos valstybes – anot jo, Baltijos valstybės nebuvo Europos būtinybė.

Kas dabar pasikeitė ir ką pavyko pasiekti? Kuo spėta nusivilti ir kas kelia nerimą nūdienos Lietuvoje? Kas pavyko, o ką galime laikyti nesėkme? Kas įvyko Lietuvoje per dvidešimt metų iš tokių dalykų, kurie keičia šalies istoriją ir kuria jos ateitį?

Pradėkime nuo to, kad šioje trumpoje, bet turtingoje ir pagreitėjusioje istorijoje aukštosios akimirkos ir nuopuoliai nuolatos keitėsi vietomis. 1989-1992 metų atkarpa – didžiulio ir audringo pakilimo laikotarpis, kada Lietuva pelnytai tapo šlovinga pasaulio istorijos dalyve ir Vakarų šalių spaudos pirmųjų puslapių tema bei intriga. Pirmoji nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusi šalis, drąsiai atkūrusi tarptautinės teisės galiojimą savo teritorijoje ir žengusi į tarptautinę bendriją kaip jos narė ir sykiu moralinis egzaminas – tokios Lietuvos pasaulis niekada neužmirš.

Lygiai kaip ilgai neužmirš 1991 metų sausio 13-osios, kada lietuviai nugalėjo brutalią jėgą pirmiausia tuo, kad pirmieji visoje imperijoje atsikratė demoralizuojančios baimės ir apgynė savo šalies garbę bei orumą. Vytauto Landsbergio žodžiai Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose prieš pat lauktą jų šturmą, kuriais jis kreipėsi į Rusiją, ragindamas ją nusimesti savo raudonojo fašizmo pančius ir atgauti savo pačios laisvę, užuot atėmus ją iš kitų tautų, buvo ano meto Lietuvos sugrįžimo į pasaulį politinė ir moralinė kulminacija.

1992-1998 metai – pirmojo nusivylimo, senosios nomenklatūros triumfo, apmaudžių klaidų, politinės sistemos trapumo ir silpnumo kompensavimo raganų medžioklėmis ir priešų paieškomis laikotarpis. Jį papildomai sustiprino nesaugumo, neužtikrintumo, neaiškumo pojūčiai šalyje, kurioje nusikalstamumas tapo beveik nekontroliuojamas, o valstybės silpnumas ir žmonių beteisiškumas atvėrė visą pokomunistinio sindromo mastą.

Bet, laimei, pradėjo išryškėti gebėjimas susitarti principiniais klausimais ar konsoliduoti viešąją nuomonę, kai atsirasdavo istorinis šansas kažką iš esmės pakeisti Lietuvos santykių su pasauliu sferoje. Geriausias pavyzdys – istorinė 1994 metų sutartis su Lenkija, kuri Vilnių kartą ir visiems laikams pripažino Lietuvos sostine, sykiu pripažindama sienų neliečiamybę ir iš abiejų šalių santykių pašalindama visas įtampas, nepasitikėjimą bei nerimą. Santykiuose su Rusija laikytasi taip pat principingai, tad 1993 metais iš Lietuvos išvedus okupacinę kariuomenę tapo aišku, kad didelio skirtumo užsienio politikoje tarp Sąjūdžio suformuotų politikų ir „buvusiųjų“ nebuvo – arba jie bent jau suprato negalį kitaip elgtis.

Pridurkime, kad Boriso Jelcino Rusija, kurią dabar taip mielai keiksnoja Vladimiro Putino režimo lojalistai ir propagandiniai ruporai, ano meto Lietuvai buvo Dievo dovana. Jelcinas aiškiai leido suprasti, kad Baltijos šalių laisvės ir naujojo istorinio likimo nesiruošia revizuoti ar kaip nors koreguoti. Jo žodžiai Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Roland’ui Dumas apie tai, kad Baltijos šalių okupacija buvo baisi neteisybė, kuri dabar, laimei, ištaisyta tų šalių labui, bylojo apie lūžį rusų politikų sąmonėje.

Įsivaizduokime ne Borisą Jelciną, o Vladimirą Putiną, vadovaujantį 1993 metų Rusijai, ir mums viskas paaiškės. Atsigaunančiai ir dar sunkiai kvėpuojančiai Lietuvos valstybei Jelcino Rusija (bent jau laikinai) nustojo buvusi priešė ir it Damoklo kardas pakibusi nuolatinė likimo grėsmė. Buvo laimėta laiko ir jėgų.

Kita vertus, didžiausia problema sau tapome mes patys – visų pirma, mūsų mąstymas, kalba ir negebėjimas imtis kai kurių gyvybiškai svarbių reformų. Pavyzdžiui, po laikino atsigavimo ir laisvės proveržio 1989-1993 metais akademinė sfera, į kurios kertines pozicijas sugrįžo ir savo įtaką bei galias gerokai sustiprino visa mūsų sovietinė profesūra, pradėjo virsti kažkuo dar prastesniu už buvusią sovietinę sistemą – būdama tokia pat autoritarinė, bet naująja frazeologija ir statistika tarsi kurdama iliuziją, kad ji jau priartėjo prie vakarietiškos – JAV ar Šiaurės Europos tipo – akademinės sistemos.

Akivaizdu, kad naujasis Lietuvos pakilimo laikotarpis sutapo su pirmąja Valdo Adamkaus prezidentavimo kadencija. 1998-2003 metai – atsigaunančios, gerokai labiau vakarietiškos, aktyvią ir gan ambicingą užsienio politiką pradedančios Lietuvos aukštosios akimirkos. Visa politinė klasė susitarusi dėl didžiųjų šalies prioritetų – stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Politiniame gyvenime pasirodo naujų veidų. Išryškėja naujosios politinės konsolidacijos ženklai. Vis labiau stiprėja viltys, kad gali susiformuoti keletas tikrai solidžių politinių partijų.

Kas gi tada atsitiko, kad 2003 metais Rolando Pakso pergalė prezidento rinkimuose atbloškė Lietuvą kone penketą metų atgal? Būtų naivu viską suvesti vien į Pakso asmenį ir politinių grupių revanšizmą. 1999 metais Vladimiras Putinas tampa Rusijos prezidentu ir tuo beveik iškart užbaigia Boriso Jelcino erą. Prasideda politinės paradigmos kaita Rusijoje ir „naujas“ požiūris į Baltijos šalis – kitaip tariant, Baltijos šalių nepriklausomybė laikoma nemalonia, bet laikina aberacija. Kremliui nepavykus sustabdyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimo į NATO (t.y. turbūt didžiausios jo nesėkmės nuo Sovietų Sąjungos de jure ir de facto iširimo 1991 metais ir sykiu didžiausios Baltijos šalių sėkmės), imtasi naujo kurso.

Jau Rolando Pakso pergalės išvakarėse buvo akivaizdu, kad Rusija pradėjo stambiu mastu pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir sau reikalinga linkme formuoti Lietuvos viešąją nuomonę. Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho iškilimas bei jų partijų triumfas tik iliustravo šį procesą. Greičiausiai Rusija nesiėmė didesnių pastangų šioje terpėje ir tenkinosi daugmaž tomis priemonėmis, kokių jai būtų pakakę rinkimams sutvarkyti kokioje nors Rusijos gubernijoje. Apdorojo viešąją nuomonę, pasėjo naujų įtampų ir abejonių Lietuvos politikais, kai kuriuos jų demonizavo, bet nieko esmingo iš stambesnio masto destrukcijos arsenalo prieš Lietuvą nesigriebė.

Po 2003 metų atbunda kažkokie politiniai vaiduokliai – tarsi užsakyta diskredituoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kurias Putino Rusija nuolatos nuosekliai vaizduoja kaip kriptofašistines, 2004 metais pasirodo serija antisemitinių rašinių Vito Tomkaus Respublikoje. Vėliau vienu metu Gruzijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – vėlgi toje pačioje Respublikoje – pasirodo identiško turinio paskvilis apie Lietuvai savo įsteigtu Atviros Lietuvos fondu daug nusipelniusį ir aukštą valstybinį apdovanojimą gavusį George’ą Sorosą. Visa tai netruko sukompromituoti Lietuvą ir atverti ją kaip deformuotos viešosios erdvės, o sykiu daugelio europietiškų vertybių nepriimančią šalį.

Žinoma, anaiptol ne tik Rusijos intrigos ir mėginimai destabilizuoti padėtį Lietuvoje sukėlė minėtąsias problemas. Būtų nesąžininga ir tiesiog neprofesionalu nepaminėti dalykų, kurie laikytini esminiais šiame kontekste. Pirma, Lietuvoje taip ir nesusiformavo iš tikrųjų europietiška socialinė politika – šalyje atsivėrė tokie turto kontrastai ir socialinė atskirtis, kad apie solidarumą ir saugumo jausmą visuomenėje net netenka rimtai kalbėti.

Antra, Lietuva vis labiau pradėjo virsti hipercentralizuota, biurokratiška, menkos ir fiktyvios savivaldos valstybe, turinčia nemažai rusiško tipo vertikalaus politinio valdymo bruožų bei atvirai ignoruojančia nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės saleles. Tai ne tik nepaskatino pilietinės visuomenės formavimosi, bet ir pavertė pilietinę visuomenę fantomu arba tiesiog fraze be turinio. Užuot skatinus kritišką jaunų žmonių patriotizmą ir jų dalyvavimą visuomenės gyvenime, valstybė ir jos švietimo bei valdymo institucijos pradėjo formuoti sau parankias šešėlines grupes bei klikas. Korupcija, su demokratija supainiota politinė technokratija ir visiškas beidėjiškumas – toks paveikslas atsiveria pradėjus analizuoti šalies vidaus politinį gyvenimą.

Trečia, pradėjo nenumaldomai aiškėti, kad mes gyvename ne tik silpnos ir gan primityviai suprantamos demokratijos šalyje, bet ir Rusijos, o ne Vakarų pasaulio informacijos zonoje. Žemas žiniasklaidos lygis ir jos visiškas nutolimas nuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos žiniasklaidoje svarstomos tematikos bei problematikos toli atbloškė mus nuo bendrojo europinio politinio ir intelektualinio diskurso.

Po Valdo Adamkaus pergalės 2004 metų prezidento rinkimuose daugelis žmonių lengviau atsikvėpė ir tikėjosi naujojo šalies šuolio. Taip, 2004 metų gegužės 1 dieną tapome ES nariais – tai didžiulis įvykis, kurio svarbos tiesiog neįmanoma pervertinti. Bet minėtieji Lietuvos viešosios erdvės ir demokratijos defektai tiek badė akis, jog ilgainiui jie pradėjo užgožti ir neabejotinas šalies sėkmes – pavyzdžiui, kad ir sėkmingą Lietuvos kultūros reprezentaciją Europos knygų mugėse bei forumuose, taip pat įspūdingą šalies šuolį internetinės erdvės įsisavinimo, kūrybinių industrijų bei knygų leidybos sferose.

Negebėjimas pasakyti tiesos apie keistas žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno istorijos aplinkybes, greičiausiai sąmoningas jo bylos numarinimas, lydimas pomirtinio Lietuvos karininko šmeižto spaudoje, rodo, kad Lietuvoje tiesiog pakertamas žmonių pasitikėjimas teisėsauga ir pačia valstybe. Skandalizuotas politinis gyvenimas ir stabilios politinės klasės nesusiformavimas niekaip neleidžia pakilti į aukštesnę politinio gyvenimo bei viešosios minties kokybę.

Kas paaiškėjo po dvidešimties metų? Visų pirma, iki skausmo supratome, kaip sunku greitai įsijungti į politinę civilizaciją, vadinamą Vakarais. Vis labiau knieti prisiminti šiais metais pasaulį palikusio didžio vokiečių ir britų sociologo bei politiko lordo Ralfo Dahrendorfo žodžius apie tai, kad galima tinkamais įstatymais per šešerius mėnesius pakloti pamatus rinkos ekonomikai, o per šešerius metus sukurti būtinąsias demokratijos institucijas, bet gali nepakakti net ir šešiasdešimties metų tam, kad sukurtum veikiančią pilietinę visuomenę.

Paaiškėjo, kad mūsų politikai nesibodi sąmoningai pataikauti miniai ir apeliuoti į pačius tamsiausius jos instinktus. Iki šiol neturime net saujelės politikų, kuriems pakaktų drąsos atvirai pasakyti, kuo užsiiminėja ir į kokią padėtį Lietuvą stato oficialūs antisemitai ir homofobai, šventai įtikėję savo patriotizmu ir neklaidingumu. Bailumas, moralinių alternatyvų neturėjimas ir noras sakyti savo aplinkai tik tą, ką ji nori girdėti, yra mūsų politinės klasės nebrandumo įrodymas. Kad ir kaip būtų, kalbėti, rašyti ir mesti baltą pirštinę bet kokiam pareigūnui ir politikui Lietuvoje galima –bet tam reikia drąsos. Be pilietinės drąsos ir moralinio stuburo jokia demokratija ilgai neegzistuoja.

Visiškai pamiršta, kad politika yra anaiptol ne tik menas patikti rinkėjams ir priversti juos patikėti savimi per įvairias viešųjų ryšių technologijas, bet visų pirma prioritetų kalba, gebėjimas esminius visuomenės ir valstybės gyvenimo aspektus atskirti nuo antraeilių, kurti sprendimo bei vertinimo standartus ir kriterijus, o svarbiausia – šviestis ir tobulintis kartu su savo visuomene ir elektoratu, nuo atsieto žinojimo pereinant prie atsakymų į kertinius savo šalies politinio gyvenimo klausimus bei bendrojo politinio ir moralinio žodyno formavimo.

Ir vis dėlto į visišką pesimizmą pulti neverta. Didžiausias iškovojimas, kuriuo Lietuva gali didžiuotis – tai, laimei, vis dėlto egzistuojanti minties ir sąžinės laisvė. Ji anaiptol nėra koks lengvas ir savaime aiškus dalykas – ypač dabar, kai individo neliečiamybei bei privatumui net ir Vakaruose kyla naujų išmėginimų ir pavojų. Politinės ir moralinės cenzūros dar neįsivedėme, nors pastangų būta. Lygiai kaip esama jų ir dabar.

Laisvė anaiptol nėra antraeilis iškovojimas, kuriuo galėtume pasiguosti po neįsivesto euro ar sujauktų ir pražudytų reformų. Laisvė yra pamatas, be kurio socialinis ir politinis fasadas gali būti dailinamas kiek tik nori, bet nuo to juk niekas nesikeičia – pseudodemokratija visada suras būdą įsiteikti vienai ar kitai tikrų ar tariamų kitamanių ir kritikų grupei, kuri arba išlaikys politinės ir moralinės brandos egzaminą, arba ne.

Tad po dvidešimties metų esame pavargę nuo savo nuolatinių kovų, įtampų, trinčių, intrigų ir dažno neatpažinimo, kas yra tikra ir vertinga. Bet esame laisvi ir nebeturime iliuzijų, kad kažkas bus lengva ar įvyks greitai. O tai anaiptol ne pati prasčiausia būsena.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Kas Lietuvai naudingiau – Europos Sąjungos plėtra ar aiškus jos ribų fiksavimas bei gilesnė jau priimtųjų naujų narių integracija? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Svarbu ir viena, ir kita. Šių klausimų svarstymas reikalauja aiškaus apsibrėžimo, todėl siūlau kalbėti in medias res, t.y. ne nuo pradžios ir ne apie viską, o maždaug nuo istorijos vidurio, vėliau sugrįžtant ir prie kitų klausimų.

Žinoma, ES negali būti kažkokia begalinė politinė erdvė, apimanti viską, kas tik kultūriškai ir politiškai atpažįstama kaip sava ar kažkiek artima ir todėl kelia sentimentų (pavyzdžiui, buvusios kolonijos, arba, kaip jos dabar neretai mandagiau vadinamos, draugiškos šalys – tokios kaip Šiaurės Afrikos valstybės). Ypač jei kalba eina ne apie naujosios globalinės administratorių ir biurokratų klasės valdomą ES imperiją, kuria kartais visai pagrįstai gąsdina politikos teoretikai, o apie Europos demokratinių valstybių klubą arba (bet tikrai ne pačioje artimiausioje ateityje) demokratinę Europos federaciją.

Nesiintegravimas į ES mums jau dabar brangiai kainuoja. Vis dar gyvename ne Europos ar apskritai demokratinio ir daugiakalbio pasaulio, o Rusijos informacijos lauke ir rusų kalbos zonoje. Esame Rusijos specialiųjų tarnybų manipuliuojama ir Kremliaus kontroliuojamo verslo veikiama šalis, kurios pačios valdymo modelis vis labiau artėja prie rusiškojo, o ne prie kaimyninių Šiaurės valstybių.

Juk akivaizdu, kad visą mūsų politinę klasę suformavo Gazpromas ir jo satelitai Lietuvoje – tik vienus tiesiogiai, o kitus per nirtulingą viso Rusijos verslo ir visko, kas rusiška, neigimą. Dėl to ne taip ir svarbu, kurioje pusėje kas atsiduria: politinio gyvenimo turinys tiek susiaurintas ir suprimityvintas, kad tikslas nutolinti Lietuvą nuo bent kiek gilesnės ir konceptualesnės politikos savaime pasiektas.

Iš čia tad ir ta šizofreniška būsena, kuri generuoja nepakeliamas viešojo gyvenimo įtampas – politinė retorika tarsi vakarietiška (bent jau proginė, jei ir ne kasdienė), ekspertinės galios savo ir tarptautinės politikos lauke menkos, o politinė ir administracinė praktika vargu ar pasistūmėjo toliau už Rusijos. Savimonė lyg ir vakarietiška, ambicijos tarsi taip pat, o administracinis ir biurokratinis aparatas vis mažiau skiriasi nuo rusiškojo.

          Rusijai ir jos satelitams šiuo požiūriu lengviau – jos savęs nei laiko politine Europos dalimi, nei ketina jungtis į ES erdvę. O mus ta paribio egzistencija baigia nualinti. Net nepastebėjome, kaip per pastaruosius metus tapome ES ir Rusijos informacine, intelektualine ir verslo provincija. Todėl kalbėkime atvirai – ES plėtra mums svarbi nė kiek ne mažiau, nei gilesnė integracija į ES.

          Kodėl? Todėl, kad mes neabejotinai tapome riboženkliu Rusijos geopolitikoje. Esame rytinis Europos paribio regionas iš Vakarų pozicijų, kada mus dar šiaip ne taip atpažįsta kaip defektyvius ir deformuotus, bet vis dėlto saviškius. O Rusijai esame jos vakarinis paribio regionas, kuriam leista formaliai būti Vakarų struktūrose, bet trukdoma giliau integruotis į jas. Tokį kentaurą daug lengviau valdyti – esame paprasčiausias Rusijos Trojos arklys Europos Sąjungoje. Jei šiuo metu nėra būdų Baltijos šalis jėga susigrąžinti į savo sudėtį, galima neleisti joms tapti visavertėmis ES narėmis.

         Atvirai pripažinkime šitą, ir mums bus lengviau svarstyti visas mūsų skausmingas istorijas – taip ir baigiamą numarinti Vytauto Pociūno bylą, negalėjimą demokratiškai kontroliuoti savo pačių slaptųjų tarnybų, kurios akivaizdžiai turi ką slėpti nuo savo valstybės ir parlamento, Gatajevų šeimos istoriją, „vanagų“ bylą ir t.t. Mūsų atveju Rusija negalėjo sukurti įšaldytų konfliktų, kaip Gruzijoje – juk šios šalies politinė ateitis yra visiškai pakabinta ant nuo jos atplėštų teritorijų likimo, lygiai kaip neturime sau iš tikrųjų priešiškų mažumų, kurias Rusija galėtų paversti savo penktąja kolona.

Bet esama ir kitų metodų – galima paprasčiausiai perkelti savo sistemą į kitą šalį. Kitaip tariant, savo oponentą politiškai asimiliuoti ir paversti savimi – o tada jau to oponento retorika ir antagonizmas jokio rimtesnio vaidmens nebevaidina. Dar daugiau, antirusiška retorika ir tariamas antagonizmas net tampa patogia širma maskuoti kai kurių tų jėgų prorusiškumą. Būdų tam pasiekti esama daugybės – į darbą paleidžiama korupcija, kompromituojanti medžiaga, šantažas, o galiausiai užvaldoma kitos šalies informacinė erdvė. Dėl Rusijos perkamos mūsų žiniasklaidos ir užvaldytos informacijos sferos (kuo nebetenka abejoti), lygiai kaip ir dėl kitų Rusijos pastangų išlaikyti Lietuvą kaip galima menkiau integruotą į Vakarus mes vis labiau klimpstame į paribio zonos liūną, kuris mus vis toliau palieka už Vakarų Europos.

Todėl atsiduriame užburtame rate: nevirstame vakarietiško tipo visuomene ir valstybe, nes nesiintegruojame į ES ir jos intelektualinę, politinę bei informacinę erdvę, o integruotis į ją mums neleidžia vidinės įtampos, kurių nepakelia ir išspręsti nepajėgia nei silpna politinė klasė, nei juolab atvirai marginalizuojama ir žlugdoma pilietinė visuomenė.

Kvazirusiška valdžios vertikalė ir tikros, brandžios demokratijos – savivaldos, regionalizmo, ne sostinėje esančių minties ir kultūros centrų plėtros – stoka mus tik atitolina nuo dabartinių mūsų problemų sprendimo. Į tai emigruodami iš mūsų šalies vis akivaizdžiau reaguoja jauni žmonės, t.y. tie, kurie ir galėtų išspręsti minėtąsias įtampas bei problemas – tokias kaip lyderystės krizė, ateities vizijos nebuvimas ir negebėjimas pasinaudoti galimybėmis negrįžtamai reformuoti Lietuvą.

Todėl ES plėtra galėtų mus paskatinti priartėti prie Vakarų Europos (visų pirma prie Šiaurės šalių) jau vien todėl, kad Rusijai neišvengiamai tektų spręsti naujas problemas, grumtis su naujais iššūkiais ir bent kuriam laikui mus palikti ramybėje. Ypač jei prie ES maksimaliai priartės Ukraina ir Turkija. Jei taip atsitiktų, mums tai reikštų galutinį mūsų atsidūrimą anapus gyvybinių Rusijos interesų ribos. Ukrainos tapimas ES nare iš esmės pakeistų Rusijos tapatybės politiką ir savimonę.

Šiuo požiūriu svarbus būtų ir Balkanų šalių – žinoma, neišskiriant ir Rusijos sąjungininkės Serbijos – tapimas ES dalimi. Be abejo, Kroatija jau greitai taps ES nare, Makedonija taip pat greičiausiai jau yra pakeliui į ES, nepaisant visų Graikijos trukdymų ir kitų problemų. Kad ir kaip būtų, Kroatija ir Makedonija pradės šį procesą, kuris pasieks kulminaciją suteikiant narystę Serbijai ir Bosnijai-Hercegovinai.

Norint suprasti šitą, būtina prisiminti, kad kone visą Rusijos XIX amžiaus antrosios pusės geopolitiką formavo panslavizmo idėja, iš dalies gimusi kaip atsvara pangermanizmui. Įpratusi vienyti slavų tautas ir šalis Rusija jau dabar pradeda prarasti savo geopolitinę tapatybę. Ukrainos – šios pačios Rusijos alter ego – tapimas ES nare, lygiai kaip ir anksčiau ar vėliau ateisiantis įtakos praradimas Serbijai, atims iš Rusijos slavų šalių simbolinio centro funkciją.

O ką jau kalbėti apie Turkiją, kurios suartėjimas su Pietų Kaukazo respublikomis – ypač su baisių skriaudų nuo Turkijos patyrusia Armėnija – gali tapti didžiausiu iššūkiu Rusijos geopolitikai po Sovietų Sąjungos suirimo. Žinoma, tai gali įvykti tik ES aktyvaus vaidmens dėka ir įveikiant didžiulį konservatyvių jėgų pasipriešinimą ne tik ES, bet ir pačiose šalyse kandidatėse (ypač Turkijoje, kurioje šiuo metu vis labiau menksta kemalistų įtaka ir stiprėja islamistų vaidmuo, dėl ko Turkija jau pradėjo flirtuoti su Iranu ir Sirija, sykiu susilpnindama savo vaidmenį NATO), bet jei tai įvyktų, pasaulio ateities scenarijus būtų nepalyginamai geresnis, nei šiandien mums gali atrodyti.

Todėl Lietuvai verta visokeriopai remti ES plėtrą ir minėtųjų šalių narystę. Mes laimėtume itin brangaus laiko – visų pirma fundamentaliam lūžiui viešojo gyvenimo, informacinės erdvės ir politikos reformavimo sferose, be kurių ne postkomunistinė ir pseudodemokratinė, o vakarietiška ir iš tikrųjų demokratinė Lietuva nesusiformuos. Kita vertus, ES, priimdama šias šalis, dar labiau sustiprintų savo politinę tapatybę ir tarptautinę reputaciją kaip globalinių konfliktų sprendėja ir simbolinė demokratinių valstybių (arba siekiančių tokiomis tapti) erdvė.

Ar vertėtų Lietuvai rengti referendumą naujų narių priėmimo klausimu? Manau, kad taip. Pats laikas įjungti Lietuvos piliečius ne į simuliacinę ir fiktyvią, o į tikrą europinių debatų erdvę. Nuo to laimėtų mūsų demokratija ir artėjimas prie europinės politinės egzistencijos.

 

www.donskis.lt