Leonidas Donskis

Kaip žinia, kai tik JAV ar Europos Sąjunga pradeda priekaištauti Kinijai, Rusijai, Birmai ar Iranui dėl apgailėtinos žmogaus teisių būklės šiose šalyse, pasigirsta iki liūdno juoko girdėtas argumentas apie tai, kad kišamasi į suverenios šalies reikalus. Todėl darosi nejauku, kai pastaruoju metu vis dažniau išgirsti šį argumentą skambant ne minėtų diktatūrinių režimų emisarų, o ES narių atstovų lūpose – ir dar Europos Parlamente.

Ne iš vieno politiko, atstovaujančio konservatyviajai EPP frakcijai, jau teko išgirsti, kad jei Europos Parlamentas priima rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos Nepilnamečių apsaugos įstatymą ir dar pasitelkia Žmogaus teisių agentūrą tam, kad ji pateiktų ekspertinę nuomonę apie diskriminacinį įstatymą, esą sumenkinamas ir tiesiog nuvertinamas nacionalinis parlamentas. Tokia veikla esą tiesiog prilygsta valstybės nacionalinio suvereniteto atmetimui. Šį argumentą pateikė ne vienas britų ir lenkų konservatyvus politikas, bet panašiai mąsto ir Lietuvos Tėvynės Sąjungos vadovybė.

Ką gi, tad pradėkime nuo Lietuvos ir eikime į platesnį problemos lauką. Viską, ką norėjau pasakyti apie gėdą mums užtraukusį ir pamatines europietiškas vertybes atmetusį Nepilnamečių apsaugos įstatymo homofobinį aspektą, jau pasakiau. Todėl nesikartosiu ir paminėsiu keletą kitų dalykų.

Visų pirma, šis įstatymas yra paprasčiausias cenzūros įvedimas, ką iškart pastebėjo tokios žmogaus teisių gynimo organizacijos kaip Amnesty International ir Human Rigts Watch. O gal mūsų politiniam elitui atrodo, kad šios organizacijos yra užsimaskavusios Lietuvos valstybės priešės ir užsiima kenkėjiška veikla? Jei taip, belieka save pasveikinti pasiekus Rusijos „suverenios demokratijos“ ir jos sąmonės lygį.

Jei kažkam vaidenasi gėjų lobistai ir propagandininkai visoje Europoje, tai jau šitų žmonių paranojos problema, bet minėtosios organizacijos pirmiausia atkreipė dėmesį į šio įstatymo keliamą cenzūros pavojų. Kaip nustatyti informacijos pavojingumą ir kam patikėti spręsti, kokia informacija yra pavojinga, o kokia ne? Kas išrinks tas komisijas ar ekspertines grupes, kurios spręs? Juk būtent į šitą įstatymo aspektą dėmesį atkreipė ir Europos leidėjų asociacijos atstovai.

O kaip komentuoti tokį dalyką kaip paranormalių reiškinių propagavimo ir demonstravimo draudimas? Turbūt niekas man nepuls aiškinti, kad modernioje ir pasaulietinėje valstybėje, tokioje kaip Lietuva, visi piliečiai privalo būti Romos katalikai ar kitų denominacijų krikščionys? O jei taip, kodėl tad ateistas arba budistas turėtų galvoti, kad Kristaus levitacija ir vaikščiojimas vandeniu nėra paranormalūs reiškiniai? Ir kas šiuo atveju imsis apibrėžti paranormalumą ir normalumą? Bažnyčia? Viena privilegijuota konfesija, pateikianti jų kriterijus? Politikai? Ekspertinės grupės?

Bet ir tai dar ne šios kontroversijos riba. O ką tada daryti su žmogaus teisėmis XXI amžiaus pasaulyje? Teigti, kad žmogaus teisės yra nacionalinės valstybės ir jos suvereniteto reikalas? Bet juk jeigu taip, ponios ir ponai, kuo mes pranokstame Kiniją, Rusiją, Iraną ir Birmą, kurios teigia lygiai tą patį? Kuo mes nuo jų tada skiriamės ir kokią teisę mes turime kištis į jų vidaus problemas?

Man bus pasakyta, kad Lietuvoje niekas nežudo žmonių už jų pažiūras. Taip, bet ir minėtose šalyse niekas juk nepradėjo žudyti iškart. Cenzūra ir minties nelaisvė visada yra ankstesnė už atvirą politinį terorizmą. Kai paaiškėja, kad cenzūra yra neefektyvi, tada imamasi brutalesnių veiksmų. Be to, net tapę ES nariais, mes vis dar jaučiame cenzūros ir minčių policijos tvaiką savo valstybėje. Gal tad atsakykim sau į paprastą klausimą, kur gi mes būtume su savo mentalitetu ir politikos lygiu, jei Lietuva šiandien nebūtų Europos Sąjungos narė?

O reikalas tas, kad žmonės, teigiantys, jog ES institucijos ir ypač Europos Parlamentas neturi teisės kištis į nacionalinių parlamentų veiklą, jei jų įstatymai pamina fundamentalias žmogaus teises ir laisves, yra autoritarinės politikos žmonės, per likimo kaprizus ir ironiją patekę į demokratines Europos institucijas. Priešingu atveju jie žinotų, kad žmogaus teisės nesiriboja nacionaline valstybe ir nėra jos išskirtinis reikalas. Jei žmogaus teisės būtų tik nacionalinio suvereniteto objektas, savo prasmės iškart nustotų ne tik tarptautinės žmogus teisių organizacijos, bet ir visa tarptautinė teisė.

Pasakysiu ir dar daugiau: jei žmogaus teisės nebūtų universalesnė kategorija už nacionalinę valstybę, mes sugrįžtumėme į kumščio teisę. Stipriausios ir didžiausios karinės galybės mums imtų ir paaiškintų, kas yra humaniška bei teisėta, o kas ne. Būtent žmogaus teisių universalizmas ir jų iškėlimas aukščiau už valstybės interesą buvo tai, už ką niekada Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija neatleido savo kritikams (kuriuos vadino šmeižikais) ir nepanoro įsigilinti į Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo ir „Memorialo“ humanistines idėjas – jos buvo ir liko svetimos kumščio teisę išpažįstančiai valstybei.

Paskutinis klausimas: kuo mes sustiprinsime savo demokratinę politiką ir europietišką ateitį, jei susidūrę su teisinga ir pagrįsta kritika Europoje elgsimės lygiai taip pat, kaip elgiasi teisuoliški ir amžinai „teisūs“ Lukašenkos ir Putino režimo ruporai, išgirdę kritiką savo režimų ir vadų atžvilgiu? Kokia prasmė būti profesionaliais Rusijos imperializmo demaskuotojais ir jos pavojų atidengimo ekspertais, jei savo mąstymu ir retorika toliau tos pačios Rusijos nenukeliaujame?

Ir būkime atviri: kas Europoje norės ginti šalį, be jokios priežasties pradedančią žeminti kitokios sielos bei mąstymo savo piliečius ir su teisuolio mina išduodančią europietiškos pagarbos laisvam, valstybės nevaldomam ir neapibrėžiamam individui normas?

Leonidas Donskis

Kas priklauso tautai ir ką tautos nariai privalo surasti savo sielose? Tai klausimas, ne kartą keltas Vytauto Kavolio tekstuose. Kavolis tikėjo, kad protestas prieš užmačias kontroliuoti svetimą protą ir sielą, jau nekalbant apie kūną, yra pirmasis stiprus liberalo impulsas veikti. O panašių klausimų dabar kyla ir daugiau. Ar homoseksualūs žmonės priklauso lietuvių tautai? Ar gėjams ir lesbietėms turi likti vietos Lietuvos viešajame gyvenime? Ar turi teisę kitokios lytinės orientacijos ir tiesiog kitokie žmonės Lietuvoje atvirai prabilti apie save ir tuos, kuriuos jie myli?

Tai anaiptol nebe retoriniai klausimai. Po to, kai 2009 metų liepos 14 dieną – tą pačią dieną, kada naujai išrinktasis Europos Parlamentas susirinko į savo pirmąją sesiją Strasbūre – Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos žalingo poveikio įstatymą, šie klausimai iškyla visu aštrumu.

Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Lietuva eilinį kartą vėl vėluodama kartoja savo kaimynės Lenkijos jau lyg ir įveiktą politikos fazę – konservatyvios katalikybės, rėksmingo nacionalizmo, antieuropietiškų vertybinių orientyrų ir politikos kišimosi į žmogaus privatumo sferą kombinaciją. Dabartinė Lietuva virsta dar neseniai brolių Lecho ir Jarosławo Kaczyńskių valdytos Lenkijos aidu ir sykiu periferine jos atmaina.

Nors dar neturime tokio atvirai antisemitinio Marijos radijo, koks senokai veikia Lenkijoje, homofobijos protrūkis Lietuvoje aiškiai primena tas dienas, kada į Krokuvą grįžusiam gyventi ir homoseksualų teises bei žmogišką orumą pasiūliusiam gerbti didžiajam lenkų poetui Czesławui Miłoszui (beje, konservatyvaus, o ne liberalaus ar juolab kairiojo moralinio ir politinio jautrumo žmogui) vietinių homofobų buvo pasiūlyta grįžti į savo gimtąją Lietuvą ir ten ginti homoseksualus. Gaila, kad to komplimento Lietuva neišgirdo ir šiandien kaip du vandens lašai supanašėjo su tokia Lenkija, kokia ji buvo prieš septynerius metus.

Pradėkime nuo paprastesnio klausimo: Ar Lietuvos žydai priklauso lietuvių tautai? Visi, kas tik nepasidavė naivumui ir saldžiai saviapgaulei, žinojo, kad šitos politinio mąstymo atmainos – grynosios lietuvybės, arba, kaip išeivijoje ji buvo vadinama, „echtlietuvybės“ kūrimo ir gynimo – atstovams Lietuvos žydai niekada nebuvo ir dabar nėra lietuvių tautos dalis. Jei britui ar prancūzui „žydas“ reiškia viso labo tik religiją arba tradicijos laikymąsi, bet jokiu būdu ne kokią atskirą etninę tapatybę ar juolab tautybę, Lietuvoje žydai jau seniai ir atvirai aptarinėjami kaip kažkokia paralelinė visuomenė – tarsi jie niekada nebūtų buvę moderniosios politinės lietuvių tautos ir jos projekto dalis.

Tarsi niekada nebūtų buvę žydų savanorių, po Pirmojo pasaulinio karo kartu su lietuviais kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Tarsi nebūtų žydų, tapusių neatsiejama lietuvių kultūros dalimi – „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjo Hermano Perelšteino, Lietuvos dainų švenčių organizatoriaus Solomono Sverdiolo, rašytojo Icchoko Mero, politinio mąstytojo ir Lietuvos patrioto Aleksandro Štromo, teatrologės, visuomenės ir kultūros veikėjos Irenos Veisaitės, džiazo perkusininko virtuozo Arkadijaus Gotesmano, Velnio nuotakos autoriaus, kompozitoriaus ir džiazo pianisto Viačeslavo Ganelino. Tarsi niekas niekada nebūtų mylėjęs „Kertukų“ ir „Hiperbolės“ – puikių roko grupių, kuriose grojo Lietuvos žydai.

Bet šiandien nueita dar toliau. Nepilnamečių apsaugos įstatymo priėmimas, dukart atmetus buvusio prezidento Valdo Adamkaus veto, byloja apie tai, kad gėjai ir lesbietės ne tik nelaikomi tautos dalimi. Jie ekskomunikuojami iš tautos erdvės ir simboliškai išbraukiami iš tautos „sąrašų“. O kaip kitaip reikia suprasti idėją, kad homoseksualumo, kaip ir kitų žalingų ir pavojingų dalykų, propagavimas gali būti baudžiamas? Juk Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio ir Administracinio kodekso 214 straipsnio pataisų aptarimas Lietuvos Respublikos Seime atvirai graso kriminalizuoti homoseksualizmo propagavimą viešojoje erdvėje ir bausti už tai nuo baudos ir pataisos darbų iki įkalinimo.

Palikime ramybėje ir neaptarinėkime minties šedevro, skelbiančio, kad homoseksualizmas gali būti prilygintas fiziniam smurtui – čia jau iškart pajunti mistinę Petro Gražulio genijaus ir Tėvynės Sąjungos sąjungą. Atvira panieka ir neapykanta homoseksualams dar gerokai iki Tėvynės Sąjungos gimimo buvo Tarybų Sąjungos bruožas, persmelkęs ano meto visuomenę ir privedęs prie tokios trogloditiškos jos veiklos kaip homoseksualų priverstinis uždarymas į psichoneurologinius dispanserius ar net jų „gydymas“ elektrošoku – tai buvo organizuota ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir buvusioje Čekoslovakijoje.

Homoseksualumas Europoje jau seniai nelaikomas nei liga, nei patologija, nei perversija. 1993 metais Lietuva formaliai dekriminalizavo homoseksualizmą – be šito, lygiai kaip ir be mirties bausmės atsisakymo, mes tiesiog nebūtume tapę Europos Sąjungos dalimi. Šiandien mes atvirai rekriminalizuojame homoseksualizmą, dėl ko The Guardian žurnalistas Josephas Galliano rašo, kad jei Europos Sąjunga už tokius neapykantos įstatymus, paminančius visas fundamentalias žmogaus teises ir europietiškas vertybes, nestabdys juos leidžiančių šalių narystės ES ar net nešalins jų, ji neišvengiamai praras visą savo moralinį autoritetą ir liks viso labo tik amoralus prekybinis blokas (žr.: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2009/sep/14/gay-hate-laws-lithuania).

Na, tarkim, tiek toli eiti gal ir neverta – jokia šalis ir tauta neturi tamsybės ir neapykantos monopolijos. Kad ir pelniusi tarptautinę gėdą ir pasmerkimą, Lietuva nėra vienintelė, pamėginusi įteisinti valstybės remiamą homofobiją. 1988 metais panašiai pasielgė ir torių dominuojamas britų parlamentas, kuris siekė liūdnai pagarsėjusios 28 sekcijos tam, kad Didžiosios Britanijos mokyklų mokiniai būtų „apsaugoti“ nuo homoseksualių mokytojų. Neseniai toriams užteko sveiko proto ir garbingumo atšaukti šitą įstatymą, o jų dabartiniam lyderiui Davidui Cameronui atsiriboti nuo jo ir atsiprašyti visuomenės už akibrokštą.

Ar tokio sveiko proto, savikritikos ir paprasčiausio padorumo pakaks mūsų parlamentarams? Norėčiau suklysti, bet drįstu suabejoti tuo. Veikiau viskuo bus apkaltinta „moralinio reliatyvizmo“ pritvinkusi Europa, o įstatymas tyliai išnyks arba bus pakoreguotas nei įvertinus savo veiksmų, nei atsiprašius lygioje vietoje ir be jokios priežasties pažemintų savo šalies piliečių.

Kad ir kaip būtų, bene pats atgrasiausias dalykas visoje šitoje nelemtoje istorijoje ir yra mūsų visuomenės dalies pažeminimas verčiant daugelį Lietuvos kultūrai nusipelniusį žmonių slėpti savo kitoniškumą ir nuolat jausti prasčiokišką ir buką ne tik kasdienybės statistų, bet ir oficialių asmenų bei „nusipelniusių“ mūsų politikų panieką sau. Kokia žinia siunčiama mūsų bendrapiliečiams? Kad viešas užsiminimas apie savo lytinę orientaciją gali būti laikoma homoseksualizmo propaganda? Kad jie yra didesnis pavojus nepilnamečiams ir visuomenei už girtaujančius, moteris mušančius, prieš savo žmonas smurtaujančius ir savo dukteris ar podukras prievartaujančius heteroseksualus?

O kas gi dar gali tapti grėsme nepilnamečiams ir homoseksualizmo propaganda? Mokytojo pamoka arba profesoriaus paskaita apie Williamo Shakespeare’o, Christopherio Marlowe, Oscaro Wilde’o, Arthuro Rimbaud, Paulio Verlaine’o, Walto Whitmano, Virginia’os Woolf ar Piotro Čaikovskio biografijos detales? Mokslinė studija apie homoseksualų ateistą Pierą Paolo Pasolini’į, sukūrusį Evangeliją pagal Matą – patį didingiausią kino filmą Biblijos tema? Viešos diskusijos metu auditorijai pateikta informacija apie homoseksualą Franco Zeffirelli’į, kurio sukurta Romeo ir Džuljetos kino versija yra pats gražiausias ir poetiškiausias filmas apie tragišką vaikino ir merginos meilę?

Tad kas priklauso tautai ir ką jos nariai privalo surasti savo sielose? Ir kas atsitiko Lietuvai? Beje, tai klausimas, daug kartų man užduotas Europos Parlamente – ne politinio spektaklio metu, o tylių ir paprasčiausių pasikeitimų nuomonėmis koridoriuose metu. Spėju, kad atsitiko tai, kas jau ne kartą yra atsitikę, tik ko mes niekaip nepajėgiame kartą racionaliai išanalizuoti ir iš savęs išrauti – negailint savęs ir viską įvardijant paprastais ir kritiškais žodžiais, o ne kartojant mantrą apie tai, kad niekas mūsų nemyli ir nesupranta.

Tai pažeminimo ciklas – ilgai žemintas žmogus ar visuomenė anksčiau ar vėliau susiranda iš frustracijos gimusios kompensacinės neapykantos taikinį, t.y. silpnesnį už save asmenį arba grupę, negalinčią apsisaugoti nuo savo žemintojo. Šiuo atveju nelemtasis įstatymas yra viso labo tik noras kontroliuoti viešąją nuomonę sykiu įtvirtinant vieną privalomą tiesą – paprasčiausias noras įvesti cenzūrą ir savicenzūrą, racionalizuotas kaip rūpestis dėl šeimos vertybių ir nepilnamečių apsaugos. Įvyko tai, kas nenumaldomai brendo. Mūsų garbės reikalas dabar yra šitą pripažinti ir išsižadėti Europą ir Lietuvą išduodančios moralinės bei politinės logikos.

Leonidas Donskis

Arvydas Šliogeris neseniai rašė, kad Lietuvos centrinės valdžios silpnumas, lydimas provincijos vadukų ir kunigaikštukų nebaudžiamo siautėjimo, gali būti paaiškintas užšaldytos patirties efektu: esą tai feodalinės galios lauko bruožai, išlindę iš po plono Lietuvos moderniosios politinės patirties luobelio. Įdomi prielaida, bet, man regis, galima viską paaiškinti dar paprasčiau. O kuo mes, tiesą sakant, šiuo požiūriu skiriamės nuo silpnų valstybių, kuriose vos ne vos kvėpuoja demokratija arba kurios tolydžio nuslysta į oligarchinį ar oligopolinį valdymą? Tai Lotynų Amerikos ir Rytų Europos valstybių tikrovė – jas valdo korupcinės grupės, lengvai infiltruojančios ir užvaldančios centrinę valdžią, teismus ir žiniasklaidą, o valdžia jose tampa arba vienijančiu pusiau kriminalinių grupuočių veiksniu, arba tiesiog bejėgiška viso proceso stebėtoja.

Lietuvoje šiuo metu vis labiau įsibėgėja politikos kriminalizacija ir kriminalinio pasaulio politizacija. Arūno Valinsko, „Ąžuolo“ ir TPP nuotykiai yra anaiptol ne rimta šio proceso apraiška, o veikiau jo karikatūra. Tikroji Lietuvos valstybės kriminalizacijos tragedija ir kulminacija buvo Vytauto Pociūno žūtis ir po jos sekusi nužudyto Lietuvos karininko makabriško šmeižto kampanija, kurios metu buvo galima pagalvoti, kad esi ne ES ir NATO valstybės pilietis, o Putino Rusijos arba Chavezo Venesuelos bauginamas ir propagandos sąmoningai kvailinamas beteisis gyventojas. O juk pataikavimas niekšams ir baimė juos įvardyti yra tos pačios niekšybės dalis ir sykiu jos stiprybės šaltinis.

Po šitos tragedijos, kurią atskleisti ir tiesą visuomenei pasakyti mūsų šalies politinė klasė neturi nei valios, nei drąsos, visa kita tėra farsas – ir skambūs iš Lietuvos atvirai besityčiojančių politikų-verslininkų jubiliejų šventimai, ir Arūno Valinsko įtikėjimas, kad jis yra rimtas politikas ar net valstybės veikėjas, ir vis labiau link gatvės leksikono artėjantys verslo ir politikos klikų viešųjų ryšių atstovai, vadinantys save žurnalistais.

Lietuvoje akivaizdžiai mažėja laisvės ne dėl „hibernuoto“ feodalizmo atšildymo efekto, o dėl akyse silpnėjančios demokratijos. Jei mūsų politikai neabejoja, kad jų telefono pokalbių klausosi VSD, bet po to nieko neįvyksta; jei VSD vadovas šalies premjerui paaiškina, su kuriais žurnalistais pavojinga bendrauti, ir po to nieko neįvyksta; jei prabylama apie valdžios kritikos pavojus valstybei tuo pat metu nereaguojant į neonacistines idėjas skleidžiantį ir Lietuvos reputacijai ne vieną smūgį jau sudavusį oficialų mūsų šalies antisemitą Vitą Tomkų – apie kokią demokratiją mes kalbame?

Pridurkime neegzistuojančią savivaldą, atvirą regionalizmo atmetimą ir hipercentralizuotą valstybę, o tada paklauskime – kiek yra laisvės ir demokratijos Lietuvoje? Antanas Kulakauskas jau įspėjo net ne apie viešosios erdvės ar viešo kalbėjimo krizę (kuri yra jokių abejonių nekeliantis, bet greičiausiai išvestinis reiškinys), o apie pačią tikriausią demokratijos krizę Lietuvoje. Belieka tik prisijungti prie jo ir paminėti kitus jos simptomus. Kulakauskas taikliai komentavo mūsų švietimo sistemos vis akivaizdesnį gravitavimą link centralizuotos kontrolės ir atvirai autoritarinės pačios edukacijos sampratos, bet man dabar norėtųsi plačiau aptarti kitą simptomą.

Dalykas, per pastaruosius metus persmelkęs visą mūsų politinį ir viešąjį gyvenimą – tai absoliutus kritikos ir kitokios nuomonės netoleravimas. Šiuo požiūriu prie Vakarų bent kiek rimčiau nepriartėjome, o toliau nuo Rusijos taip pat nenukeliavome. Galime kalbėti ką norime apie save ir laikyti mūsų klikas ir jų vietines intrigas bei aferas kosminio masto reiškiniu, bet užmetęs akį į Rusijos Nezavisimaja gazeta ar www.grani.ru, suvoki, kad Rusija, nepaisant jos skaudžių dramų ir putinizmo, turi komentatorių ir žurnalistų, kuriems tiesa nėra tuščias garsas.

O pas mus įsigalėjęs absoliutus kritikos netoleravimas privedė prie to, kad aštriausi pastarųjų metų politinio gyvenimo įvykiai buvo susiję su mėginimu užčiaupti oponentus ir įtvirtinti vieną – paprastai grupinę – poziciją. Vienos tiesos konstravimo meistrai LRT ir Lietuvos ryte padarė viską, kad sušaržuotų žmones, kurių asmenybės ir veiklos masto nei suvokia, nei atpažįsta. Šiuo požiūriu Dariaus Kuolio apšmeižimo ir atleidimo iš LRT istorija yra tiesiogiai susijusi su Algio Tilindžio pseudonimu pasirašiusios grupės draugų paskviliais apie Darių Kuolį Lietuvos ryte.

Tikra mūsų šalies ir ypač inteligentijos gėda laikau faktą, kad „grupei draugų“ buvo leista nebaudžiamai susidoroti su iškilia vieša figūra. Tai, ką apie Darių Kuolį prirašė ir prikalbėjo LRT vadovybė, primena ir tobulai iliustruoja Benedicto Spinozos mintį, kad iš to, ką A pasako apie B, mes daugiau sužinome apie A, o ne apie B. Jie pasakė apie save daugiau nei norėjo. Šaržavimas ir melas nelimpa prie iškilios figūros, tad neverta stengtis dorotis su ja kalba ir kriterijais, kurie tinka tik jiems patiems, o ne už juos didesnei asmenybei. Iš to, kas buvo parašyta apie Darių Kuolį, mes nieko nesužinojome apie Darių Kuolį, bet viską sužinojome apie LRT vadovybę ir Algį Tilindį.

O juk viskas prasidėjo nuo labai paprasto dalyko – kitokios pozicijos atmetimo. Visa kita tėra konflikto logika – įspeistas į kampą žmogus desperatiškai gina savo agresyvų melą ir griebiasi dar didesnio ir agresyvesnio melo. Kodėl dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais kitaip mąstantis žmogus Lietuvoje laikomas priešu ir kodėl mėginama aiškintis, kas finansuoja jo tiesą ir poziciją? Tai klausimas ne apie klikas ir jų kovas bei retorikas, o apie tai, kas atsitiko Lietuvos valstybei.

Tad kodėl gi mūsų valstybė negina demokratinio polilogo ir nuomonių pliuralizmo? Kodėl ji nieko nedaro, kad vieną kartą būtų demaskuota vieša paslaptis – šantažas, kurio spaudos magnatai griebiasi prieš politikus, kad jie užsisakytų sau palankias publikacijas? Kur dingsta mūsų šaunusis VSD būtent šiame bare? Kodėl leidžiama dezinformuoti piliečius ir valstybės instrumentais kažkam kovoti savo privačias ir grupines informacines kovas? Už tokius dalykus demokratinėje valstybėje šitie veikėjai būtų tiesiog teisiami. O pas mus viso labo tik tyliai palaiminama viena ar kita klika, su kuria politikai ir verslo grupės nedelsiant pradeda megzti ryšius ir tuo ją galutinai įteisina.

Ar galima demokratija deformuotoje viešojoje erdvėje, kurioje ne informuojami piliečiai, o kovojamos korporatyvinės kovos? Ar galima ji ten, kur bendrapilietis tampa tuščia sąvoka, jei jis netampa bendraminčiu arba lojaliu rinkėju? Ar galima demokratija ten, kur organizuotai ginama ne žodžio ir minties laisvė, o privilegijuotų grupuočių munduro garbė ir neliečiamybė? Juk garbingi ir profesionalūs žurnalistai Lietuvoje tampa išnykstančia populiacija – jų vietoje vis dažniau matome užsakomuosius rašeivas ir apgailėtinų feljetonų bei paskvilių autorius. O demokratija neįmanoma ne tik be kritinės demokratiškų politikų masės, bet ir be pliuralistinės, nuomonių įvairovę, tiesą ir paprastą žmogų labiau už korporatyvinį interesą ginančios žurnalistikos.

Belieka nesunkiai paspėlioti, link kur mes būtume gravitavę, jei nebūtume ES valstybė. Jau seniai būtume įsivedę ir cenzūrą, ir vieną privalomą nuomonę ginančias institucijas. Kita vertus, jei patys neatsikvošėsime, ir ES mums nepadės. Europos institucijos mūsų mentalinių įpročių ir elgesio nepakeis, jei patys juos laikysime vieninteliais teisingais ir niekuo nepakeičiamais.

Leonidas Donskis

Nejaugi tikrai Baltijos šalys ir Ukraina garbina Antrojo pasaulinio karo nacių kolaborantus, kaip teigė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas? Nejaugi europietiškas požiūris į Antrąjį pasaulinį karą niekaip neranda sau kelio šiose šalyse? O gal viskas yra kitaip? Ar ne pati Rusija iki šiol lieka fundamentaliai svetima europietiškam požiūriui į nusikaltimus prieš žmoniją?

Būtent tą ir pademonstravo Ribbentropo-Molotovo pakto septyniasdešimtmečio ir sykiu Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimas Lenkijoje. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar kartą pasauliui priminė garbingą ir aukščiausios politinės etikos Vokietijos poziciją – visos kaltės už karą prisiėmimą. Žinoma, nacizmas buvo pats baisiausias Europos pabaigos reiškinys ir neabejotina jos krizės kulminacija – jau vien todėl, kad barbarybė suvešėjo labiausiai civilizuotoje ir aukščiausios kultūros Europos šalyje. Bet juk šitas karas ir jo sukeltas siaubas tikrai nėra vokiečių moralinė ir politinė monopolija.

Antrąjį pasaulinį karą sukėlė ir nacistinės Vokietijos sąjungininkė Sovietų Sąjunga. Europos žydus sunaikino ne tik vokiečiai, bet ir kitos Europos tautos, be kurių neapykantos ir dalyvavimo patys vieni vokiečiai Galutinio žydų klausimo sprendimo nebūtų nei priėmę, nei įvykdę. Bet tik Vokietija turėjo didvyriškos drąsos ir garbės pripažinti savo kaltę prieš Dievą ir pasaulį. Žinoma, ne be JAV ir sąjungininkų spaudimo, ne be kone penkių dešimtmečių milžiniškų vokiečių politikų ir intelektualų pastangų, bet vis dėlto vokiečiai savo garbę atgavo. Šiandien kaltinti ir stigmatizuoti vokiečių jaunimą už nacių nusikaltimus būtų paprasčiausiai žema.

Deja, Rusijos tragedija ir slypi jos gyvenime pusiau tiesos Vakarams ir atviro melo sau bei kaimynams terpėje. Niekas niekada nepaneigs fakto, kad rusų tautos heroizmas suvaidino didžiulį, gal net lemiamą vaidmenį nacizmo sunaikinime. Bet rusų tauta, jos kančios ir netektys yra viena istorija, o nusikalstamas sovietinis režimas ir vienas iš pačių didžiausių karo nusikaltėlių žmonijos istorijoje Josifas Stalinas yra visiškai kita istorija. Jas aiškiai atpainiojo Borisas Jelcinas, kuriam pakako ir garbės, ir proto, ir ryžto perkirsti šitą rusų atminties ir savigarbos Gordijaus mazgą.

Deja, nei Vladimiras Putinas, nei juolab jo marionetė Dmitrijus Medvedevas tokios drąsos neturi. Jų drąsa yra paprasčiausia postsovietinių žmonių bravūra, jėgos ir įtakos fetišizmas ir noras atrodyti grėsmingai ir respektabiliai, kad Vakarai jei ir ne bijotų, tai bent jau gerbtų. Didžiulis jų ir Angelos Merkel elgesio kontrastas atveria civilizacinę ribą, ties kuria baigiasi politinė Europa. Savo klaidų atpažinimą ir kaltės pripažinimą, kaip europietiško elgesio riboženklį, yra subtiliai aptaręs Egidijus Aleksandravičius. Pasak jo, Europa prasideda ten, kur pakanka moralinės ir intelektualinės drąsos pripažinti savo kaltę. Ten, kur savoji kaltė kategoriškai neigiama ir kur prasideda kaimynų arba viso likusio pasaulio kaltinimas, Europa baigiasi.

Tad mes dar kartą suvokėme, kas yra Vokietija, o kas – dabartinė Rusija. Liūdna, kad prisigyventa iki to, kad Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga, lyginant ją su Putino-Medvedevo Rusija, šiandien atrodo buvusi daug žadanti ir jaudinančiai demokratijos keliu sukusi šalis. Regresas tiesiog stulbina. Tai, ką prieš dvidešimt metų besąlygiškai pripažino SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai – Stalino nusikaltimus Rusijai ir žmonijai, nusikalstamą, Europą padalinusį Ribbentropo-Molotovo paktą, – šiandien neigia arba mažų mažiausiai istoriškai revizuoja Rusija.

Be abejo, tiesa niekada neslypi tik vienoje pozicijoje, o šėtonas, kaip žinia, glūdi detalėse ir niuansuose. Rusijos priešinimasis jos visiškam sulyginimui su nacistine Vokietija, lygiai kaip ir lygybės ženklui tarp komunizmo ir nacizmo nusikaltimų, pamato turi. Karo nusikaltimų ir genocidų simetrijos idėja, sklandanti Rytų Europoje, yra ambivalentiškas ir ganėtinai pavojingas reikalas. Ne todėl, kad Stalinas buvo kuo nors geresnis už Hitlerį, o tuometinė Sovietų Sąjunga – humaniškesnė už nacistinę Vokietiją. Anaiptol ne.

Tiesiog neverta painioti istorijos laikotarpių ir sąvokų. Jei suplaksime į vieną vietą dvi skirtingas jėgas, kurias nevienodai įvertino Vakarai, nieko nelaimėsime ir neįrodysime. Su Sovietų Sąjunga Vakarai vis dėlto tapo sąjungininkais, o nacistinė Vokietija buvo kategoriškai atmesta kaip iš esmės neįmanoma partnerė, o todėl atvirai priešiška ir nesutaikoma jėga. Be to, neužmirškime, kad SSSR, skirtingai nuo nacių režimo, egzistavo ne dvylika, o daugiau nei septyniasdešimt metų. Per tą laiką sovietinis režimas iš totalitarizmo evoliucionavo į autoritarinį režimą, kuris Brežnevo laikais neretai daugiau priminė Afrikos ir Pietų Amerikos kleptokratijas bei chuntas, nei Stalino laikų Sovietų Sąjungą ar juolab nacistinę Vokietiją. Galiausiai, Vakarai su Sovietų Sąjunga surado modus vivendi, o su naciais – ne. Juodai balta socialinė ir politinė optika mums nepadės, lygiai kaip nepadės ir istorinių detalių ignoravimas.

Galiausiai dabartinė Rusija, Andrejaus Piontkovskio pastebėjimu, buvusią SSSR primena tiek, kiek farsas gali priminti tragediją. Ten vis dėlto buvo galima pasijusti šekspyriškoje tragedijoje – apsigavę ir fatališkai suklydę Vakarų kairuoliai, pačių sovietinių idealistų iliuzijų krachas dėl išdavystės idealų (kad ir melagingų, atplėštų nuo tikrovės, bet vis dėlto idealų) ir ideologijos, kuria patikėjo nemaža dalis žmonijos, ypač – Vakarų Europos inteligentijos. O kokia ideologija, be naftos ir dujų, gali būti aptikta Putino-Medvedevo Rusijoje?

Komunizmo ir nacizmo sutapatinimo, lygiai kaip ir lygybės ženklo tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos padėjimo, tamsioji pusė bado akis. Su itališku fašizmu kovoję italų komunistai arba prieš rasizmą ir apartheidą kovojusi Pietų Afrikos kompartija tikrai neatsako už sovietų ir kinų komunizmo nusikaltimus. Suvokime svetimas politines dramas ir kontekstus, jei norime patys būti suprasti. Kita vertus, ta tamsioji nusikaltimų simetrijos pusė reiškiasi ne tik kaip holokausto subanalinimo ir trivializacijos pavojai, kurie akivaizdūs jau dabar, bet ir kaip ignoravimas fakto, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne tik jos pralaimėtas Šaltasis karas bei sovietų ekonominis krachas, bet ir Rusijos demokratinės jėgos. O galutinai atriboti Rusiją nuo Sovietų Sąjungos gali ir privalo pati Rusija – Jelcino pavyzdys rodo, kad tai nėra neįmanoma.

Bet tai jau gerokai platesnė plotmė, su kuria nusikalstamo ir ciniško Ribbentropo-Molotovo pakto neigimas neturi nieko bendra. Neigdama Katynės žudynes, lygiai kaip Baltijos šalių okupaciją ir savo nusikaltimus visoje Rytų ir Vidurio Europoje, Rusija netampa civilizuota Europos valstybe. Juolab kad Rusijos istorinis revizionizmas visiškai nesusijęs su skirtingų Europos atminties režimų susidūrimu. Jis tiesiog nieko bendra neturi su istorija. Istorijos faktų neigimas tereiškia pasilikimą sau teisės istoriją perrašyti politikos darymo tikslais, lygiai kaip karo nusikaltimų nepripažinimas tereiškia pasiryžimą reikalui esant juos pakartoti.

O pati šios problemos esmė slypi štai kur. Kaip Šaltojo karo išvakarėse rašė JAV diplomatas George’as F. Kennanas, būti Rusijos kaimynu reiškia arba besąlygiškai paklusti arba būti laikomam priešu. Ši Rusijos politikos paradigma niekur neišnyko. Ji vis dar ten pat – rusų politikų ir jų rinkėjų galvose. O kitas šios paradigmos – iš esmės stalinistinės ir bolševikinės, nors švelnesniu pavidalu paveldėtos iš carinės Rusijos – punktas skelbia, kad jei galima prisidurti gabalą svetimos teritorijos, šitą reikia daryti. Kol pasaulis atsikvošės ir susiorientuos, laimėsi laiko. Galiausiai gali atsirasti ir svarbesnių problemų už okupuotąsias teritorijas. O tuo tarpu galima gyventi pusiau tiesos Vakarams ir atviro melo sau ir kaimyninėms šalims terpėje.

Visa tai niekur nedingo. Gruzijos likimas gali bet kada ištikti Ukrainą ir Baltijos šalis. Todėl mums būtina savo likimą ir visą politinį mąstymą susieti su Europos integracija, o ne su laikinais ir niekur nevedančiais dvišalių santykių su didžiąja kaimyne konjunktūriniais veiksmais. Bet tai nebus įmanoma tol, kol išsiskirs mūsų ekonominiai ir saugumo interesai. Todėl mąstykime ir rinkimės, kol nevėlu.