Leonidas Donskis

Ką tik prasidėjęs oficialus Turkijos ir Armėnijos santykių užsimezgimas, manding, yra vienas iš pačių reikšmingiausių pastarojo meto politikos įvykių ir viltingų ženklų. Visų pirma, jis gali būti itin svarbus Lietuvai ir Baltijos šalims. Turkijos tapimas vienu iš pagrindinių politinių žaidėjų Kaukazo regione kur kas greičiau padėtų normalizuoti įtemptus ir deformuotus Kaukazo tautų ir šalių santykius, nei karus jau kelintą šimtmetį Kaukaze tolydžio sukelianti Rusijos „taikdarystė“.

O tai priverstų Rusiją daug jėgų skirti santykiams su Turkija plėtoti bei pusiausvyros paieškoms – mes pagaliau laimėtume brangaus laiko giliau integruotis į ES ir atitolti nuo Rusijos ir visas mūsų jėgas atimančių jos pasėtų įtampų sprendimo bei į mūsų politikos lauką implantuotų personažų „neutralizavimo“.

Kita vertus, Turkijos priartėjimas prie Kaukazo tautų, kurios daug amžių kentėjo nuo jos ir tik iš baimės būti Turkijos prarytomis tapo prorusiškos, šiandien padėtų tas pačias Kaukazo tautas ir šalis priartinti prie Vakarų – kad ir kiek paradoksaliai tai skambėtų, bet Turkijos didesnis artimumas Vakarams, nei Gruzijos ar juolab Armėnijos, yra faktas. Net ir aukštos, senos, rafinuotos armėnų ir gruzinų kultūros ar įspūdingi jų diasporų kultūriniai pasiekimai Vakaruose (Prancūzija didžiuojasi Charles’iu Aznavouru ir Otaru Iosselianiu, lygiai kaip Kanada – Atomu Egoyanu, o Izraelis – Meiru Pichkhadze ir kitais puikiais Gruzijoje gimusiais Izraelio dailininkais, kurie yra iškiliausi šių šalių menininkai) negali prilygti Turkijos ekonominei ir politinei įtakai.

Tik su Turkijos įstojimu į Europos Sąjungą Gruzija ir Armėnija gali pradėti puoselėti viltis pačios ten patekti. Lygiai kaip Lenkija paskui save natūraliai traukė Lietuvą į NATO ir net į ES, lygiai taip pat Turkija bus suinteresuota nelikti akis į akį su pilkąją zona arba tiesiogiai susiliesti su Rusija per jos protektoratus – jei Armėnija ir Azerbaidžanas norės jais būti. Lygiai kaip mums tenka paribio regiono, vadinamo Rytų Europa, vakarietiško forposto, susiliečiančio su Rusija, vaidmuo, kažkas panašaus greičiausiai lauktų Gruzijos ir Armėnijos Kaukaze. Turkija neabejotinai taptų ir šių šalių stojimo į NATO advokate, nes niekada nenorėtų Rusijos apginkluotų protektoratų šalia savęs.

Ar tai įmanoma, ir ar tai, ką aš kalbu, nėra kažkas iš mokslinės fantastikos srities? Tikiu, kad tai bus labai sunku, bet jei likimas nepašykštės šioms šalims saujelės įžvalgių, protingų ir drąsių politikų (nes analitikų, jau seniai bendradarbiaujančių su kolegomis iš Turkijos, Armėnijoje tikrai yra), viskas ten gali būti įmanoma. Juk ne iš dangaus atsirado šitos diplomatinės ir vyriausybinės iniciatyvos – joms kelius nutiesė tie patys politologai, kultūros sferos žmonės ir nevyriausybinės organizacijos.

Juk sugebėjo tokios priešės kaip Vokietija ir Prancūzija tapti artimiausiomis sąjungininkėmis ir draugėmis. Juk pavyko Anglijai ir Prancūzijai pasiekti esminių susitarimų dėl Europos ateities, nors tokio artimumo ir pasitikėjimo, koks susiklostė tarp vokiečių ir prancūzų politinių elitų, anglai ir prancūzai turbūt negreit pasieks.

Ir visai įtikinantys pavyzdžiai būtų viena kitą griovusių ir nuožmiai naikinusių šalių tapimas artimomis partnerėmis – JAV ir Japonija, viena vertus, arba Rusija ir Vokietija, kita vertus. Žinoma, čia esama ir karo pasekmių, ir didžiulių pasaulio politikos pasikeitimų, kurie paveikė minėtąsias (beje, galingas) šalis, bet kodėl negalėtų tai įvykti Kaukazo regione, kuriame į Turkiją būtų pradėta žvelgti kaip į įtakingą ir bendros ateities požiūriu itin svarbią šalį?

Smulkesnio masto, bet taip pat geras pavyzdys būtų Lenkijos ir Lietuvos santykių istorija. Ar daug kas tikėjosi, kad tokį priešiškumą Lenkijai už Vilniaus okupaciją jautusi Lietuva 1994 metais pasieks istorinį susitarimą su Lenkija ir visiems laikams išspręs Vilniaus klausimą bei tarpusavio santykių lygio problemą? Bet tai, laimei, įvyko – žinoma, tam dirvą rengė tokios asmenybės kaip Czesławas Miłoszas ir Jerzy Giedroycas lenkų pusėje, Lietuvoje – Tomas Venclova, Pranas Morkus ir kiti iškilūs kultūros žmonės. Kita vertus, mūsų politikai taip pat puikiai pasirodė ir buvo verti gilios pagarbos už pasinaudojimą istoriniu šansu.

Žinoma, pridurkime, kad reikia sulaukti to momento, kuris ir tampa istoriniu šansu – mūsų atveju tai buvo Solidarumo herojų sukurta nepriklausoma Lenkija, o ir Lietuva tada buvo Sąjūdžio dvasios suformuota (nors 1994-aisiais šalį valdė ne Sąjūdžio žmonės, bet laisvės ir orumo atmosfera išliko) ir nepavargusi nuo pačios savęs ir laisvės. Vakarų šalims teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo sukrėtimus, kad jų politikai pagaliau praregėtų.

Didžiausias pavojus čia kyla iš pagundų „daryti“ sėkmingą politiką pigiais, greitais ir pergalę garantuojančiais metodais – žinoma, ateities kartų sąskaita, joms paliekant problemas, kurios, jei jos yra sąmoningai nesprendžiamos, ilgainiui darosi apskritai sunkiai beišsprendžiamos. Turiu omeny priešiškumą, nepasitikėjimą ir neapykantą – pačią vertingiausią politinę valiutą, kuri niekuomet nepatiria infliacijos. Jei naudosiesi savo šalies stereotipais, baime, nepasitikėjimu ir dar sąmoningai kurstysi visa tai, garantuotai būsi populiarus ir saugiai pelnysi atsakingo patrioto reputaciją.

Tie, kas mėgina perlaužti tokios politikos modelį ir atsikratyti fobijų, rizikuoja tapti arba išdavikais, arba tiesiog politikos mirtininkais. Prisiminkime Yitzhako Rabino likimą Izraelyje – ne kas kitas, o jis, buvęs kovinis generolas, prabilo apie taiką kaip stipriųjų kelią. Ir sumokėjo už ją bei Oslo sutartį savo gyvybe, nes Rabiną surado išdaviku jį palaikiusio fanatiko kulka.

O juk ryžtas pasitikėti ir yra drąsa bei baimės atsikratymas. Nežinia, ar tos drąsos pakaks Armėnijoje. Lygiai kaip nežinia, ar Turkijos politiniam elitui pakaks stiprybės ir orumo nulenkti galvas prieš armėnų tautos kančias ir jos genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais. Galima teisintis, kad tai buvo sporadiškos karo žudynės, o ne karo biurokratijos suplanuotas etninio ar rasinio vieneto pramoninis naikinimas; galima prisiminti, kad armėnus po karo kirviu sąmoningai pakišo Rusija, sukursčiusi armėnus ir išprovokavusi jų sukilimą karo metu, po ko jau ir sekė žiaurus turkų atsakas įjungiant į masines armėnų žudynes daug kurdų.

Bet visa tai tėra istorinės aplinkybės, kurios neanuliuoja nusikaltimo. Nusikaltimas yra nusikaltimas, kaltė yra kaltė, todėl atgailos ir atsiprašymo (o svarbiausia – išrovimo su šaknimis kalbėjimo apie išžudytą tautą taip, tarsi tai būtų ne žmonės, o daiktai ar gamtos objektai) niekada nepakeis jokios diplomatinės vingrybės ar politinės dovanos.

Armėnų genocido pripažinimas Otomanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu bus viena iš pačių opiausių ir sunkiausių problemų. Turkija, nenorinti pripažinti genocidą, tikrai nėra kuo nors ypatinga. Priešingai – taip elgiasi visos šalys, aklai ginančios su nekilniu užsispyrimu supainiotą savo orumą bei prestižą, net jei tam prireikia melo ir demagogijos. Vokietija čia yra unikali išimtis. Prie jos pamėgino bent kažkiek priartėti Boriso Jelcino Rusija, pripažinusi savo pirmtakės Sovietų Sąjungos nusikalstamą politiką ir pažadėjusi nebetaikyti savo raketų į Vakarų šalis – šiandien visa tai turbūt yra Vladimiro Putino košmariško sapno siužetas.

Neprisipažino nusikaltimą japonų tautai padariusi ir JAV, kurios atominio bombardavimo neįmanoma pateisinti. Suprasti kariniu ir politiniu požiūriu šitą galima ir net nesunku. Bet moralės plotmėje teisinti atominės bombos panaudojimą ir civilių gyventojų išžudymą gali tik beprotis. Kad ir kaip būtų, tai nesutrukdė JAV ir Japonijai susidraugauti ar bent jau tapti artimomis partnerėmis.

Nėra pasaulyje tautų ir šalių be nuodėmės. Visos be išimties tautos yra vienodai teisuoliškos ir aklai ginasi, kai prispiria reikalas pripažinti savo istorijos tamsiąsias puses. Pripažįsti jas ryžtasi tik laisvų kitamanių mažuma. O politikai paprastai pataikauja jų šalyje vyraujančioms nuotaikoms ir nuomonėms, su kuriomis kovoti reiškia paaukoti visą savo politinę karjerą.

Lygiai kaip Vakarų nepriklausomi mąstytojai bei viešieji intelektualai supureno dirvą ne vienam svarbiam politiniam sprendimui, taip ir Turkija veikiausiai paseks šiuo modeliu – tokių žmonių kaip Orhanas Pamukas Turkijoje anksčiau ar vėliau atsiras daugiau, jie ir perlauš padėtį bei viešąją nuomonę. Nes priešingu atveju Turkija paprasčiausiai netaps ES nare.

Europa istorijos interpretaciją yra pavertusi ne tuščiu ir pigiu spektakliu ar kažkokios vienos pozicijos bei istorinio pasakojimo įtvirtinimu, o visiškai pragmatišku šalies vertybinio atpažinimo ir jos patikimumo bei prognozuojamumo kriterijumi. Juk lygiai kaip žmogaus teisių pripažinimas arba neigimas yra itin pragmatiškas dalykas, nes nedelsiant siunčia mums žinią, su kuo mes turime reikalą ir ar mes ateityje susikalbėsime, lygiai taip pat ir požiūris į tamsiąsias istorijos puses mums leidžia suvokti, ar prieš mus partneris ir bendramintis, ar sunkus ir nemalonus kaimynas.

Kokios grėsmės kyla santykių tarp Armėnijos bei Turkijos normalizavimo procesui? Rusija neabejotinai aktyviai ir aršiai sureaguos į santykių atšilimą tarp kaimynių, o Azerbaidžano artėjimas Rusijos link, kurį lengva prognozuoti, padėties taip pat nepalengvins. Kaip kliuvinius susitaikymui paminėčiau armėnų išeivijos prorusiškas nuotaikas (paveikti savo senelių ir tėvų pasakojimų apie armėnų žudynes, JAV ir Prancūzijos armėnai yra gerokai labiau prorusiški ir sykiu antiturkiški, nei Armėnijoje gyvenantys armėnai, todėl jokios analogijos su Lietuva ir mūsų išeivija čia neveikia) ir šalies nacionalistų nenorą daryti nuolaidas. 

Europa taip pat suinteresuota, kad Kaukaze pagaliau būtų pasiekta taika. Regione įtampų ir įsisenėjusių konfliktų yra pakankamai, juos norima anksčiau ar vėliau spręsti ar bent neeskaluoti, todėl ES parama Armėnijos ir Turkijos suartėjimui būtų suprantama. Svarbiausia – žmonija laimėtų dar vieną taiką ir atsikratytų dar vieno neapykantos ir nepasitikėjimo židinio.

Teismai, kurių niekas nebesupranta, telefoninių pokalbių pasiklausymas ir išklotinių nešimas grupei draugų ar paprasčiausiems saugumo tarnybos provokatoriams, sau patogių klikų formavimas skaldant ir valdant viešosios sferos grupes, užuot leidus joms natūraliai tarpusavyje konkuruoti, nepatogių figūrų demonizavimas ir pašalinimas iš žaidimo – tai juk ir yra ta tamsioji ir neoficialioji mūsų politinė tikrovė, kurią mes iki šiol vis dar mėginame maskuoti arba teisinti kaip esą normalią demokratinės valstybės praktiką.

Bet ji nebėra normali ir vis mažiau ką bendra beturi su demokratija. Lietuva vis labiau tampa panaši į slaptųjų tarnybų valdomą valstybę. Šiuo požiūriu esame pati tikriausia mažoji Rusija – Rusijos manipuliuojama ES provincija, rusiškas Trojos arklys ES, kuriame saugumo tarnyba kišasi į politiką ir formuoja bei kontroliuoja politinės informacijos lauką.

Kad ir kaip būtų, Rusijos FST (Federalinė saugumo tarnyba, arba FSB, kaip ji vadinama Rusijoje) nuo pat pirmųjų savo egzistavimo akimirkų tiesiogiai susisiejo su stambiuoju kapitalu, kariniu-pramoniniu kompleksu ir nusikaltėlių grupuotėmis, kurios buvo inkorporuotos į tą patį jėgos audinį. O Lietuvos VSD ėmėsi aktyviai ir savaip formuoti viešąją nuomonę – kurdama jėgos ir įtakos žurnalistų kuopelę, atvirai favorizuodama ją ir metodiškai nuleisdama jai dalį operatyvinės informacijos. Pastaroji, kaip žinia, netruko tapti „valstybininkų“ viešųjų ryšių atstovais ir greitojo reagavimo korpusu vidiniuose informaciniuose bei vertybinių orientacijų karuose.

VSD politizavimas ir įtraukimas į viešosios nuomonės kovas yra akivaizdi antidemokratinė praktika. Lieka nesuvokiama, kaip apie kažkokią „vanagų“ operaciją prabilę VSD vadai (beje, verta prisiminti, kad „vanagais“ sovietinė propaganda vadino sau priešiškus Vakarų pasaulio politikus ir žurnalistus), mėginę paaiškinti šalies premjerui apie kai kurių žurnalistų pavojingumą, nebuvo žaibiškai perduoti parlamentinei kontrolei ir pašalinti iš savo užimamų pareigų. Juk tą akimirką, kai jie pradėjo kalbėti apie žurnalistų keliamą pavojų (o ypač po VSD pokalbio su Kęstučiu Girniumi) tapo aišku, kad Povilas Malakauskas ir VSD diskreditavo ne tik save, bet ir Lietuvos demokratinę tvarką bei valstybę.

Kodėl šiam žmogui nebuvo pareikštas nepasitikėjimas ir kodėl buvo leista į Lietuvos politiką įsibrauti Rusijos politinei logikai? Kodėl jam nebuvo aiškiai pasakyta, kad šitokios viešosios erdvės deformacijos griauna pačią demokratiją, kurios esmė slypi natūraliame viena kitai oponuojančių ir konkuruojančių jėgų susidūrime racionalioje viešoje diskusijoje bei debatų erdvėje, o ne vienos ar kitos žurnalistų ar viešų figūrų grupės išskyrime iš visų kitų ir pavertime jėgos lauko dalimi, sykiu tam absoliučiai neleistinai naudojantis šalies slaptąja tarnyba?

Bet tai jau mūsų nesena praeitis, kurios niekas dorai ir principingai kol kas neįvertino. O dabar ateina laikas užduoti ir klausimų apie dabartį. Kam tarnauja VSD, 2008 metų spalio 14 dieną Kaune suėmęs ir persekiojęs čečėnų vaikus globojusią Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimą? Žinant, kad Gatajevus savo asmeniniais priešais laiko Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, už savo asmens orumo įžeidimą į teismą padavęs Memorialo fondo atstovą, žymų Rusijos žmogaus teisių gynėją Olegą Orlovą, kyla visai pagrįstas klausimas: nejaugi mūsų VSD tapo Ramzano Kadyrovo sąjungininkais?

Iki šiol mes išdidžiai pabrėždavome, kad skirtingai nuo Suomijos, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų vengusios bet kokios Sovietų Sąjungos ir Rusijos kritikos, esame laisvos ir nesuvaržytos diskusijos apie Rusiją šalis, nevaržanti kritiško žodžio laisvės. Tikrovė skaudžiai pasišaipė iš mūsų. Šiandien Suomijos žmogaus teisių aktyvistai gina Gatajevų šeimos teises Lietuvoje, kurioje iš šių žmonių buvo atimta jų teisė į nepriklausomą teismą. Suomija priglaudė Rusijos žmogaus teisių gynėją Oksaną Čelyševą, parengusią du milžiniškus tomus medžiagos apie Rusijos įvykdytus karo nusikaltimus Čečėnijoje ir dėl akivaizdžių priežasčių negalinčią grįžti į Rusiją, o mes prisijungiame prie nusikaltėliško režimo aukų persekiojimo. Suomija priglaudė rusų disidentę, o mes šiandien ar išdrįstume politinį prieglobstį suteikti Vladimiro Putino režimo oponentams ir kritikams? Leiskite šį klausimą laikyti retoriniu, nes tikrai žinau, kad jau neišdrįsome ir neišdrįstume.

Tad kas gi vyksta Lietuvoje? Ar esame tiesiog Rusijos spectarnybų užvaldyta ES ir NATO valstybė, kurią paralyžiavo ne tik Rusijos verslas, bet ir jos jėgos struktūros, ar mes kažko nežinome ir mūsų neinformuoja (o tai, beje, taip pat nieko gero nesako apie demokratinę valstybę), ar Lietuva paprasčiausiai ritasi į autoritarinę sistemą ir natūraliai atsirenka savo draugus, partnerius ir priešus?

Į šiuos klausimus mes juk anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti. Jei Viktoro Uspaskicho tvirtinimas, kad jis yra Michailui Chodorkovskiui prilygstanti žmogaus teisių pažeidimo auka, yra ne kas kita, o groteskas, kurį išprovokavo pati mūsų sistema, daug kartų galėjusi viską sudėlioti į vietą, bet pasirinkusi flirtą su Darbo partija ir veikiausiai pažadėjusi Uspaskichui ramybę bei neliečiamybę po jo ir jo partijos kuopelės nuotykių Maskvoje (juk turėjo kažkas balsuoti už LEO LT), lygiai kaip absurdiškas ir amoralus yra Voldemaro Tomaševskio tvirtinimas, kad lenkų teisės Lietuvoje yra piktybiškai pažeidžiamos, Gatajevų šeimos istorija yra ne juokai.

Ji artina debesis virš mūsų. Ir šį kartą mūsų šalies reputacijai gali būti suduotas itin skaudus smūgis, gerokai rimtesnis nei Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Jei į mūsų klausimus nesiteikiama atsakyti, ką gi, teks atsakyti į nepatogius strateginių sąjungininkų klausimus. Ir gan greitai.

Tad su kuo gi mūsų VSD? Su kuo Jūs, slaptoji Lietuva?

Leonidas Donskis

Viename iš savo tekstų esu rašęs apie Zygmunto Baumano atliktą žmogaus elgesio kaitos analizę, kurią jis siejo su adiafora ir elgesio adiaforizacija. „Adiaphoron“ graikiškai reiškia nesvarbų dalyką (daugiskaita – „adiaphora“). Šį terminą vartojo graikų stoikai, o vėliau jį vartojo Martino Lutherio bendražygis, religinis reformatorius Philippas Melanchthonas, skirtumus tarp katalikų ir protestantų liturgijos pavadinęs adiafora, į kurią esą nereikia kreipti jokio dėmesio.

Bet ta prasme, kurią jai suteikia Baumanas, adiafora yra laikinas pasitraukimas iš savojo jautrumo ir gebėjimas nereaguoti arba reaguoti taip, tarsi kažkas vyktų ne žmonėms, o tiesiog fiziniams gamtos objektams, daiktams ar „ne-žmonėms“. Tai nesvarbūs dalykai, kurie atsitinka ne mums arba vyksta ne su mumis. Tuo galima paaiškinti kažkada populiarias viešas egzekucijas Europoje, į kurias rinkdavosi ir žiaurius kankinimus kaip akiai mielą spektaklį stebėdavo motinos su kūdikiais, vaikai, prasčiokai ir aristokratai (pastarieji – iš atokiau). Minioje išsisklaidanti ir dingstanti individualybė, lygiai kaip ir viešai vykusios žiaurybės, sunaikindavo realų santykį su kankinamu ir žudomu žmogumi.

Juk po egzekucijos visi šitie žmonės būtų pasibaisėję bet kuo panašiu, gresiančiu jiems ar jų artimiesiems. Bet kadangi žiaurybės ištikdavo ne žmones, o nusikaltėlius arba liaudies priešus (tarkim, per Prancūzijos revoliuciją, kada dideliam minios džiaugsmui buvo giljotinuoti karališkoji šeima, aristokratai ir kiti revoliucijos priešai), užuojauta ar bent minimalios empatijos ir simpatijos galios žmoguje būdavo sustabdomos.

Stendhalis savo Italų kronikose aprašė keistą ir šiurpą keliantį italų minios jausmingumo, teatrališkumo ir smalsumo žiaurioms detalėms derinį – net ir užuojauta nekaltai ir mirti pasmerktai merginai novelėje „Čenčių šeima“ keistai dera su noru matyti visas baisias galvas kapojančios mandaia (italų mirties mašinos, primenančios giljotiną) detales. Lygiai kaip ir jos brolio nužudymą mazzolato (vėzdo smūgiais, po kurių pribaigiama budelio peiliu) – beje, mazzolato nuodugniai yra aprašęs yra Alexandre’as Dumas savo romane Grafas Montekristas.

Pasirodo, „sveikas ir normalus“ žmogus kuriam laikui gali tapti tokiu pačiu moraliniu idiotu, kaip kitą žmogų sadistiškai kankinantis ir lėtai žudantis arba jokios užuojautos tam kankinamajam ir žudomajam nejaučiantis sociopatas. Nereikia net klinikinių sąvokų – moralinis pamišimas ištinka ir sveikuosius. Smurto ir žudynių rutinizacija karo metu priveda prie to, kad žmonės nustoja reaguoti į karo žiaurybes.

Kita vertus, nuolatiniai dirgikliai priverčia žmones nustoti reaguoti į juos ir kreipti dėmesį tik į stipresnį socialinį ar informacinį dirgiklį. Senovės išmintis byloja, kad piktnaudžiaudamas aukšta socialine intonacija ar moraline panika anksčiau ar vėliau prarasi aplinkos reagavimą tada, kada tau tikrai reikės pagalbos – prisiminkime pasaką apie piemenį, nevykusiai juokaujantį ir besišaukiantį pagalbos dėl esą vilkų pjaunamų jo bandos gyvulių. Kai vilkai iš tikro užpuola jo ganomą bandą, niekas nebegelbėja, nes pagalbos šauksmas praranda savo prasmę.

Nuolatiniai politiniai skandalai panašiai atbukina žmonių socialinį ir politinį jautrumą. Prie jų priprantama. Tam, kad kas nors sujaudintų visuomenę, prireikia ko nors netikėto arba tiesiog žiauraus. Rutina tapę dalykai nieko nebejaudina – reikia tapti žvaigžde arba auka, kad sudomintum savo visuomenę ir atkreiptum jos dėmesį. Ne veltui Baumanas pastebi, kad tik žvaigždė ir auka dar gali tikėtis sensacinga ir beverte informacija permaitintos visuomenės dėmesio. Ypač aplinkoje, kur pripažįstama tik jėga ir prievarta. Žvaigždė – tai sėkmė, palikusi minioms iliuziją apie savo nedidelį atitolimą nuo jų ir pasiekiamumą. Tai herojus tų, kuriems pasisekė arba kurie dar tiki, kad sėkmė ateis į jų gyvenimą.

O auka – nesėkmių ir pažeminimų suvienytųjų herojus. Tradicinis mitinis herojus yra galios projekcija, apibendrinta iki tikėjimo, kad dabartis gali bet kada pakartoti praeitį – nieko daugiau, tiesą sakant, istorinis herojus nūdienos pasaulyje ir nereiškia. Anot Baumano, baisiausia nūdienos kombinacija slypi aukos ir herojaus samplaikoje, kuri atkuria pažemintųjų orumą, bet tik priešo ir herojaus mirties bei destrukcijos garbinimo kaina. Priešo arba jo įsikūnijimo fizinis sunaikinimas, būtinai lydimas paties herojaus susinaikinimo, t.y. herojaus virtimo auka, atkuria prarastą orumą – tobulas herojaus ir aukos mišinys yra šachidų, arba kankinių, kultas teroristų ir jais tikinčiųjų sąmonėje.

Pasirodo, anaiptol ne tik musulmonų visuomenėse slypi šios destruktyvios psichosocialinės kombinacijos. Drąsiaus Kedžio istorija ir pedofilijos skandalas Lietuvoje akivaizdžiai sulydė auką ir herojų. Visi, kas netikėjo, kad Lietuvoje egzistuoja teisingumas, gavo mūsų laikų herojų, o sykiu ir lengvai atpažįstamą sistemos auką. Kažkada mane stulbindavo JAV filmai, kuriuose ginkluotas herojus smurtu laimėdavo savo kovas už šeimą, turtą ar garbę, o didžiausiais piktadariais tapdavo teisėjai, policininkai ir apskritai galios sferos žmonės. Ką gi, gavome tikrovės epizodą, stipriai pranokstantį bet kokį aštraus siužeto filmą. Dalis visuomenės gavo savo herojų ir kankinį, kuris įkūnija jų pačių bejėgiškumą ir visišką susvetimėjimą valstybės atžvilgiu.

Kita vertus, Kedžio dukters ir šalies teisėjų kastos dangstomos (?) pedofilijos istorija atveria ne tik giliai įsišaknijusį jėgos ir prievartos kultą Lietuvoje visuomenėje (beje, neįsivaizduoju, kad vakarietiška visuomenė pradėtų taip atvirai žavėtis smurtu, net jei jis ir buvo atsakas į kitą smurtą). Ji atveria ir moralinį valstybės bankrotą. Gauname vaisius, kuriuos subrandino organizuotas melas, kafkiški teismai, Vytauto Pociūno bylos numarinimas, už kurio greičiausiai slypi tokie faktai, po kurių nebeaišku, kas dar galėtų tikėti Lietuvos valstybe kaip nusisekusiu projektu.

Ironiška, kad vaiko teisių negynimas Lietuvoje ir ne homoseksualios, o heteroseksualios pedofilijos atvejų ciniškas ignoravimas mūsų teisėsaugos struktūroje yra lydimas skambių kai kurių politikų pareiškimų, kuriuose homoseksualumas taip ir neskiriamas nuo pedofilijos ir kuriuose vis dar mėginama atkakliai ginti beviltišką ir gėdingą Nepilnamečių apsaugos įstatymą. Ką gi, mūsų politikų teisuoliškumas ir provincializmas tikrai pasiekė įspūdingas aukštumas. Akla gynyba tuo ir ypatinga, kad yra nepramušama, bet sunaikina civilizuotą žaidimą, tad belieka ją palikti ramybėje.

Ironiška ir tai, kad diskusijos Prancūzijoje dėl jos kultūros ministro Frederico Mitterand’o knygos apie jo seksualinius nuotykius Tailande bei reakcijos į garsaus lenkų kilmės prancūzų kino režisieriaus Romano Polanskio suėmimą Šveicarijoje dėl įtarimo nepilnametės išprievartavimu JAV parodė, kad tariamai „supuvę“ ir reliatyvistiniai Vakarai žaibiškai reaguoja į pedofilijos atvejus, nors homoseksualus politikas ten kuo puikiausiai gali tapti ministru arba miesto meru. Bet pedofilijos, kurios ten niekas nepainioja su homoseksualumu, netoleruoja niekas – ypač politinis ir administracinis elitas. Vaiko teisės yra vaiko teisės, o jas gerbiančių suaugusiųjų privatus gyvenimas yra visiškai kita opera. Neskiria jų tik tie, kas nenori skirti.

Pavojinga žinia, atsiųsta mums, yra ta, kad Lietuvos visuomenės didelės dalies šiuo metu nešokiruoja ir nesukrečia niekas, išskyrus galimybę sugrąžinti Linčo teismą ir patiems imtis keršto nefunkcionalioje valstybėje. Tai ne tik valstybės sukrėtimas ir gili sąmonės krizė. Tai ženklas, kad didelė dalis šalies gyventojų šiandien pritartų organizuotam smurtui prieš tuos, kurie būtų įvardinti kaip priešai. Korumpuota ir silpna valstybė, lydima sunkiai beužmaskuojamo socialinio ir politinio revanšizmo – tai grėslus derinys. Juo nesunkiai pasinaudotų gabus demagogas ir autokratas, kuris vėl atblokštų mus į 2003 metų būklę.

Pakanka tik pažadėti mirties bausmės sugrąžinimą ir dar pasistengti pakovoti, kad ji būtų vieša, ir šiandien rinkimai Lietuvoje būtų laimėti. O jei dar turi aiškų kaltininką – „iškrypėlius“, kurie vis tiek visi vienodi (koks ten skirtumas tarp homoseksualumo ir pedofilijos…), tada vargas visiems oponentams, kurie politiką mėgina suprasti kaip truputį sudėtingesnį ir atsakomybės reikalaujantį dalyką. Šiandien Lietuvoje nesvarbu niekas, išskyrus kerštą už pažeminimą ir savo beteisiškumą. Tai pagrindinė politinė valiuta, su kuria galima laimėti viską ir atverti visas duris. O visuomenės nedirgina jokie dirgikliai, išskyrus sistemos nuskriausto ir jai keršijančio herojaus bei aukos derinį.

Be abejo, Lietuvos teisėsauga, VSD ir ne viena svarbi politinė bei kultūrinė institucija patyrė visišką moralinį bankrotą, po kurio vieno personažo pakeitimas visos situacijos tikrai nepakeis (nors odiozines figūras iš žaidimo išmesti būtų prasminga, ir jau pats laikas šitą padaryti).

Kad ir kaip būtų, dar pavojingesnė yra totalinio keršto valstybei idėja.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų apie vakarų europiečių didėjantį nusivylimą savo naujaisiais partneriais iš Rytų ir Vidurio Europos. Prabylama net apie tai, jog esą Vaclavas Havelas netesėjo savo istorinio pažado atverti Vakarams Vidurio Europą kaip ilgai ignoruotą ir pamirštą, bet kertines Europos vertybes išsaugojusią ir visą kontinentą netrukus praturtinsiančią Europos dalį.

Nesunku suprasti, iš kur sklinda šios nuotaikos. Iš esmės jos slypi nesusikalbėjime ir bendros politinės kalbos neradime, kurio priežastys yra itin gilios ir slypi abiejose pusėse. Vakarų Europoje jau tris dešimtmečius viešojo kalbėjimo ir visuomenės gyvenimo bei politikos reiškinių vertinimo sferoje galioja liberalus konsensusas tarp dešinės ir kairės, kurį dar būtų galima pavadinti plačiąja demokratine koalicija.

Šio konsensuso esmė gan paprasta – abi pusės, ir dešinė, ir kairė, garsiai neįvardindamos bei įkyriai nedeklaruodamos šito, susitaria esminiais politinės praktikos, viešosios moralės ir viešojo politikos žodyno klausimais. Jos beveik nepatiria dramatiškų nesutarimų vertinant moterų ir vaikų teises, žodžio ir sąžinės laisvę, apskritai žmogaus teises ir esminius šalies interesus. Pats geriausias pavyzdys čia būtų Nyderlandai – šalis, kurią retai kada valdo kokia viena apčiuopiama politinė jėga ir kurioje iki pastarųjų metų visada būdavo sudaromos sėkmingos plačios koalicijos.

Sykiu jos nesunkiai suranda bendrą kalbą vertinant šalies praeitį, jos istorines traumas ar netektis. Tai liberalus konsensusas, kuris reiškia, kad abi pusės netoleruoja kraštutinių savosios orientacijos apraiškų – nei moraliai provincialios ir dogmatiškos tolimosios dešinės, nei iš istorijos bei žmonijos patirties nieko nesimokančios ekstremistinės kairės. Tokia vidurio pozicija, daugmaž priimtina abiem pusėm, tampa praktine politine filosofija, kuri leidžia išlaikyti ne tik politinės sistemos stabilumą ir vidinę partnerystę, bet ir pačią rišlią politinę klasę.

Štai šito liberalaus konsensuso ir praktinio liberalių vertybių įtvirtinimo realiame gyvenime skaudžiai stokoja Rytų ir Vidurio Europa. Mes iki šiol kovojame savo nebaigtas kovas ir mėginame suvesti sąskaitas su istorija, tarpusavyje kovojančias nesenos praeities interpretacijas paversdami kone vieninteliu raktu į dabartį ir sykiu politikos riboženkliu. Mūsų dešinė vartoja XIX amžiaus moralinį ir politinį žodyną, sykiu kovodama Vakarų Europai svetimas ir nesuprantamas kovas. Bet tai jai netrukdo būti vienintele socialinių ir politinių reformų organizatore.

Kitaip tariant, mūsų dešinė stabilizuoja pasenusį žodyną ir konservuoja moralines retorikas bei politines nuostatas, bet noriai ir radikaliai reformuoja institucijas bei praktikas. O mūsų kairė nieko nekeičia ir nereformuoja, tik mechaniškai stabilizuoja dabartį ir mėgina apsaugoti tikrovę nuo bet kokios institucinės kaitos. Sykiu mūsų kairė tiesiog neatpažįsta esminių kairiųjų vertybių – tokių kaip kitamanystė, nesutikimas su oficialia nuomone ir individualaus maišto bei revizionizmo etika.

O vienu požiūriu Lietuvos dešinė ir kairė – krikdemai ir socdemai – yra tiesiog „demai“, t.y. broliai po vienu kailiu, kaip sako amerikiečiai: mat abi šios jėgos yra giliai antiindividalistinės, kolektyvistinės ir etatistinės. Jas sieja ne liberalus konsensusas ir jo paieškos, o vienodai stiprios antiliberalios nuostatos individualios laisvės ir sąžinės atžvilgiu – kitaip tariant, viso labo tas pats kontrolės ir vertikalaus valdymo projektas, kuriame nėra vietos nei savivaldai, nei regionalizmui, nei liberaliai edukacijai.

Milanas Kundera savo istoriniame straipsnyje „Vidurio Europos pabaiga“, publikuotame 1984-aisiais, rašė, kad kiekviena Vidurio Europos revoliucija yra pagal apibrėžimą konservatyvi, netgi anachronistinė, lyginant su moderniojo Vakarų pasaulio revoliucijomis. Tai natūralu – Vakarai savo revoliucijas suprato kaip radikalios modernizacijos įnagį, o mūsų revoliucijos vyko ir, deja, tebevyksta dėl teisės sugrįžti į savo tradiciją ir praeitį (anot Kunderos, visos Vidurio Europos revoliucijos buvo kovos už savo atimtą praeitį ir jos atgavimą).

Savo nesusikalbėjimą tarpusavyje ir liberalaus konsensuso neradimą mes, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys, deja, sėkmingai perkeliame į Europos Sąjungos viešąją erdvę: vis tas pats nenoras siekti kompromiso, lygiai kaip ir tas pats polinkis mąstyti dichotomijomis bei manichėjiškai radikaliomis opozicijomis mūsų karingai racionalizuojami kaip vakarų europiečių principingumo ir proto aiškumo stoka.

Tad mes, užuot kūrę savo šalį ir pamėginę naudotis istoriškai unikalia situacija, vis iš naujo grįžtame į tą patį – į iš esmės rusišką vertikalios galios ir kontrolės projektą, į kurį įtraukiami vis nauji politiniai personažai, kuriais palaipsniui nusiviliama. O konsensuso nerasdami pas save, mes nenorime ir nemokame jo ieškoti už savo valstybės ribų. Kaip galima sėkmingai tarptautiniu mastu daryti tai, ko nepajėgiama pasiekti viduje? Kaip galima eksportuoti demokratiją, jei jos nesugebama sukurti pas save?

Žinoma, mes esame tik dalis bendresnės tendencijos. Kita vertus, gal ir menka paguoda, bet esama už mus liūdnesnių pavyzdžių. Kad ir kokie būtų mūsų nusivylimai ir liūdnos patirtys, laimei, neturime tokio prezidento kaip Vaclavas Klausas, kuris nieko daugiau šiuo metu daugiau nedaro, o tik skatina ES projekto žlugimą ir Rusijos triumfą.

Noriu tikėti, kad mūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai 2013 metais bus sėkmingesnis, nei visus šiuo požiūriu nemaloniai nustebinusios ir nuvylusios Čekijos Respublikos – tad gal neatsitiktinės ir insinuacijos Vaclavo Havelo atžvilgiu. Žinoma, Havelas visada buvo ir tebelieka visiškai kitokios Vidurio Europos simboliu, per šviesmetį nutolusiu nuo populistinių demagogų, tokių kaip Vaclavas Klausas Čekijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje.

Nors ir pažeminome dalį savo piliečių diskriminaciniu ir cenzūriniu įstatymu, bet, regis, vis dėlto atsikvošėjome. Skirtingai nuo daug kuo mums artimos ir į mus panašios Vengrijos, laimei, iki politinių demonstracijų ir protestų draudimo dar nenusiritome, nors nemalonios retorikos šiuo klausimu jau nuskamba – konstitucinė ir pilietinė žmogaus teisė ginti savo teises ir orumą premjero patarėjo ką tik buvo klinikalizuota kaip kolektyvinė neurozė ar aukos sindromas.

Lygiai kaip nepradėjome kovų su savo tautinėmis bendrijomis ir mažumomis. Nors mūsų žiniasklaidoje apstu bjaurios antisemitinės frazeologijos(beje, antisemitizmas vėl klesti visoje Rytų ir Vidurio Europoje, nors žydų joje jau beveik nebeliko – vadinasi, valstietiškoms visuomenėms „žydai“ yra tiesiog nuoroda į moderniojo pasaulio iššūkius bei įtampas), kurios niekaip nepajėgia principingai įvertinti žiniasklaidos magnatų nežinia kodėl paniškai bijantys mūsų politikai, iki pavojingos praktikos dar neprieita.

Laimei, skirtingai nuo Slovakijos, nepradėjome drausti mažumoms vartoti savo gimtąsias kalbas – o juk šito griebėsi Slovakija prieš savo didelę istorinę vengrų mažumą. Tad Lietuvos lenkų lyderiai turėtų tiesiog atsikvošėti ir savo padėties Lietuvoje nė iš tolo nelyginti su šalimis, kuriose imamasi tikros, o ne vaizduotės padiktuotos diskriminacijos.

Ar mus Vakarų Europa atrado ar jau nusivylė mumis net nespėjusi atrasti? Nedrįsčiau apibendrinti. Manau, kad mus supranta daug geriau, nei šito buvo galima tikėtis iš Vakarų Europos šalių, niekada nepatyrusių totalitarizmo ir sąmonės pavergimo. Kita vertus, laisvo žmogaus ir laisvos, orios šalies ženklas yra savikritika, o ne viso aplinkinio pasaulio kaltinimas.

Todėl supraskime ir kitų šalių problemas bei įtampas, jei norime patys būti suprasti – jei jau esame netrukus ES pirmininkausianti tų šalių draugė ir partnerė, užuot nirtulingai vertę savo neišspręstas vidaus kovas bei problemas ant svetimos galvos ir laukę, kad visos mūsų problemos bus pakylėtos į europinių problemų rangą. Bet kartu pasinaudokime savo vertinga patirtimi – smurtą, prievartą ir organizuotą melą mes neretai atpažįstame greičiau už savo kolegas iš Vakarų Europos.

Tad niekas niekuo neturi pulti nusivilti. Žmonių santykiai yra kuriami sunkiu ir nuolatiniu darbu, neretai išsižadant savo egoizmo ir savęs laikymo visatos centru. Lygiai tas pats galioja šalių santykių tobulinimo ir ES kūrimo erdvei – ne nusivilti ir svaidytis skambiais pareiškimais reikia, o dirbti ir stengtis suprasti, kas su mumis visais vyksta.

Kaip sakė Benediktas Spinoza – neque lugere, neque indignari, sed intelligere (ne verkti, ne piktintis, o suprasti).

Leonidas Donskis

Rugsėjo 29-30 dienomis mano pakviestas Europos Parlamente viešėjo didis rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas. Jis dalyvavo EP Užsienio reikalų komiteto Žmogaus teisių pakomitetyje vykusiame posėdyje, skirtame žmogaus teisėms Rusijoje apžvelgti. Rugsėjo 29 dienos vakare žiūrėjome rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo filmą Rusų pamokos. Sukrečiantis drąsaus ir oraus ruso filmas, atveriantis makabrišką situaciją Pietų Kaukaze.

Istorikai yra ne kartą teigę, kad dėl nacių atėjimo į pasaulinės politikos avansceną ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų Europa kažkaip ėmė ir „nepastebėjo“ ankstesnių baisių karo nusikaltimų Rusijoje – pakanka paminėti, kad kone pusės milijono žydų išnaikinimas nuo Kišiniovo pogromo ir kitų pogromų bangos 1903-1905 metais iki pilietinio karo pabaigos Rusijoje vėliau buvo tiesiog nustelbtas ir užtemdytas nacių nusikaltimų.

Šitas vieno smurto sluoksnio užklojimas kitų, kaip pasirodė, dar baisesnių žudynių sluoksniu paliko neįvardytą ir net simboliškai dorai nepasmerktą fašizmo gimimą Rusijoje – nuo garsiosios Rusų tautos sąjungos (Sojuz russkogo naroda), liaudyje žinomos „juodašimčių“ pavadinimu, iki „baltųjų“ rusų karininkų, kurie po Pirmojo pasaulinio karo ir savo pralaimėjimo pilietiniame kare emigravo į Berlyną ir nacių ideologui (beje, Taline gimusiam) Alfredui Rosenbergui padovanojo 1917 metais Rusijoje išleistą slaptosios rusų policijos „Ochrankos“ falsifikatą Siono išminčių protokolai, kuris pasirodė kaip pamišusio vienuolio Sergejaus Niluso antisemitinio ir apokaliptinio opuso Didybė menkystėje (Velikoje v malom) priedas. O Rosenbergas jau žinojo ką daryti – jo dėka Protokolai atsidūrė dėkingo ir uolaus jų skaitytojo Adolfo Hitlerio rankose.

Kodėl primenu šią istoriją? Todėl, kad Andrejus Nekrasovas savo filme iškėlė labai panašią hipotezę: ar nėra tik taip, kaip Sovietų Sąjungos ir Boriso Jelcino epochos užliūliuoti Vakarai ėmė ir nepastebėjo kylančio fašizmo ir baisių nusikaltimų žmonijai bangos Rusijoje ne tik dėl pergalės Šaltajame kare sukeltos euforijos, bet ir dėl prasidėjusio Jugoslavijos žlugimo, lydimo Slobodano Miloševičiaus karo nusikaltimų bangos? Srebrenica tapo pokomunistinio pasaulio metastazių ir baisių nusikaltimų simboliu, su kuriuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos politikų ir intelektualų moralinėje vaizduotėje niekaip nepajėgtų konkuruoti Groznas, Beslanas ar spektaklis Maskvoje Nordost – kitaip tariant, Rusijos metodiškai naikinti ne tik jos ideologiniai ar sisteminiai „priešai“, bet paprasti ir niekuo nenusikaltę rusai – Rusijos žmonės ir jos piliečiai. (Beje, ir apie „priešus“ bei jų nuodijimą Andrejus Nekrasovas sukūrė filmą – apie FSB nužudytąjį Aleksandrą Litvinenko.)

Tad sunku dabar įtikinti Vakarus, kad Vladimiro Putino vieta turėjo būti ne buvusio JAV prezidento George’o W. Busho rančoje ar Gerhardo Schröderio ir Tony Blairo draugams skirtuose vakarėliuose, o Hagos tribunolo teisiamųjų suole. Itin sunku, nes būtent S. Miloševičius vakariečių moralinėje vaizduotėje tapo blogio ir smurto Rytų Europoje įsikūnijimu, nepalikdamas vietos karo nusikaltėliui ir rusiško fašizmo atgaivintojui Vladimirui Putinui – neabejoju, kad ateityje tik taip jis bus apibūdinamas, bet šiandien Andrejus Nekrasovas ir saujelė kilnių, bebaimių rusų lieka vienišu balsu, šaukiančiu tyruose.

Rusų pamokos atvėrė viską – ir Rusijos ilgametes provokacijas Gruzijoje (deja, vienai iš jų ėmė ir pasidavė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis), ir pačios rusų kariuomenės sunaikintą Cchinvalį, ir nusikaltimus prieš civilius Goryje. Baisiausia, kad Vakarų Europoje buvo patikėta kadrais, kuriuose esą gruzinų karo lėktuvai bombarduoja Cchinvalį, o juk tai buvo autentiški ir jau įrodyti rusų aviacijos atakuoto ir subombarduoto Gorio kadrai…

Šalia šitos Rusijos telefašizmo ir agresyvaus melo grimasos pridurkime dar vieną. Osetinas Valerijus Gergijevas, talentingas muzikas ir vienas iš pačių garsiausių dirigentų pasaulyje, skiria koncertą rusų sugriauto Cchinvalio aukoms, audringai pasmerkia gruzinų karo nusikaltimus ir… atlieka Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintąją simfoniją (Leningrado simfoniją), kurią visas pasaulis iškart atpažįsta kaip Leningrado blokados didvyriams skirtą muziką. Andrejaus Nekrasovo frazė už kadro niūri ir lakoniška – tai gėda (eto pozor)…

Todėl man lengvai suprantamos Sergejaus Kovaliovo pastabos po filmo ir kitą dieną, kai jis analizavo žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Man prakalbus apie Vakarų Europos naivų nesusivokimą situacijoje ir apgailėtinas knygines klišes komentuojant nusikaltimus, kurių masto net nesuvokiama, Sergejus Adamovičius staiga mane nutraukė: „Ką jūs… Viską jie puikiai supranta. Jūsų minimas jų naivumas – tai kaukė ir patogi širma, kuri juos atpalaiduoja nuo sąžinės ir atsakomybės. Ar jie nesuprato, kas vyksta 1937-aisiais, kada Lionas Feuchtwangeris aprašė Rusiją kaip nuostabią ir pažangią šalį, o Staliną – kaip didį antifašistą?“.

Kovaliovas tęsė paprastą mintį, kuri netrukus nuskambėjo ir iš tribūnos – jis pakartojo šią mintį visiems. Kai kas jam plojo, o kai kas susigūžė ir tylėjo – man ne kartą yra tekę matyti, kaip Europoje reaguojama į rusų disidentų kalbas. O Kovaliovas kalbėjo. Apie Europos politikus, kuriuos jis drastiškai apibūdino kaip moralines ir politines prostitutes.

Naivumas – kaukė. Viską jie suprato ir supranta. Jie tiesiog išmoko (su)gyventi su svetimu fašizmu, jie netoleruoja tik nuosavo fašizmo savo žemėje – iš čia ir teigiamas šiaip jau gero rašytojo antifašisto Feuchtwangerio palankumas „antifašistui“ Stalinui. Kovaliovui kalbant susimąsčiau apie įdomią rusų mąstytojų minčių sąšauką – juk Andrejus Piontkovskis dabartinius „naivius“ Europos politikus ir kultūros veikėjus yra pavadinęs kolektyviniu Feuchtwangeriu.

Ir pabaigoje – kito rusų žmogaus teisių gynėjo Stanislavo Dmitrijevskio mintis apie melo politiką Rusijoje ir Vakaruose: anot jo, vakariečių pozicija – „aš žinau, kad jie (t.y. Rusija) meluoja, o jie žino, kad aš suprantu, jog jie meluoja“.

Aš jo mintį tyliai sau išplėtojau. Melo nuspėjamumas verčia jį patogiu politikos instrumentu. Jei aš meluoju, tu manęs nedemaskuosi ir leisi man veikti – nes ir tu pats nori laisvai ir nevaržomai meluoti, nestabdomas ir netrikdomas nejaukių pastabų ar faktinių įrodymų. Mat melas pagreitina veiksmą. O tiesa ir jos paieškos priverčia viskuo abejoti ir viską kruopščiai ištirti. Tiesa mus stabdo ir atima iš mūsų brangų laiką ir jėgas. Melas skatina veiksmą ir produktyvumą, o tiesa viską sustabdo.

Veiksmo ir efektyvumo pasauliui tiesa tampa nemalonia kliūtimi.