Leonidas Donskis

Viename iš savo tekstų esu rašęs apie Zygmunto Baumano atliktą žmogaus elgesio kaitos analizę, kurią jis siejo su adiafora ir elgesio adiaforizacija. „Adiaphoron“ graikiškai reiškia nesvarbų dalyką (daugiskaita – „adiaphora“). Šį terminą vartojo graikų stoikai, o vėliau jį vartojo Martino Lutherio bendražygis, religinis reformatorius Philippas Melanchthonas, skirtumus tarp katalikų ir protestantų liturgijos pavadinęs adiafora, į kurią esą nereikia kreipti jokio dėmesio.

Bet ta prasme, kurią jai suteikia Baumanas, adiafora yra laikinas pasitraukimas iš savojo jautrumo ir gebėjimas nereaguoti arba reaguoti taip, tarsi kažkas vyktų ne žmonėms, o tiesiog fiziniams gamtos objektams, daiktams ar „ne-žmonėms“. Tai nesvarbūs dalykai, kurie atsitinka ne mums arba vyksta ne su mumis. Tuo galima paaiškinti kažkada populiarias viešas egzekucijas Europoje, į kurias rinkdavosi ir žiaurius kankinimus kaip akiai mielą spektaklį stebėdavo motinos su kūdikiais, vaikai, prasčiokai ir aristokratai (pastarieji – iš atokiau). Minioje išsisklaidanti ir dingstanti individualybė, lygiai kaip ir viešai vykusios žiaurybės, sunaikindavo realų santykį su kankinamu ir žudomu žmogumi.

Juk po egzekucijos visi šitie žmonės būtų pasibaisėję bet kuo panašiu, gresiančiu jiems ar jų artimiesiems. Bet kadangi žiaurybės ištikdavo ne žmones, o nusikaltėlius arba liaudies priešus (tarkim, per Prancūzijos revoliuciją, kada dideliam minios džiaugsmui buvo giljotinuoti karališkoji šeima, aristokratai ir kiti revoliucijos priešai), užuojauta ar bent minimalios empatijos ir simpatijos galios žmoguje būdavo sustabdomos.

Stendhalis savo Italų kronikose aprašė keistą ir šiurpą keliantį italų minios jausmingumo, teatrališkumo ir smalsumo žiaurioms detalėms derinį – net ir užuojauta nekaltai ir mirti pasmerktai merginai novelėje „Čenčių šeima“ keistai dera su noru matyti visas baisias galvas kapojančios mandaia (italų mirties mašinos, primenančios giljotiną) detales. Lygiai kaip ir jos brolio nužudymą mazzolato (vėzdo smūgiais, po kurių pribaigiama budelio peiliu) – beje, mazzolato nuodugniai yra aprašęs yra Alexandre’as Dumas savo romane Grafas Montekristas.

Pasirodo, „sveikas ir normalus“ žmogus kuriam laikui gali tapti tokiu pačiu moraliniu idiotu, kaip kitą žmogų sadistiškai kankinantis ir lėtai žudantis arba jokios užuojautos tam kankinamajam ir žudomajam nejaučiantis sociopatas. Nereikia net klinikinių sąvokų – moralinis pamišimas ištinka ir sveikuosius. Smurto ir žudynių rutinizacija karo metu priveda prie to, kad žmonės nustoja reaguoti į karo žiaurybes.

Kita vertus, nuolatiniai dirgikliai priverčia žmones nustoti reaguoti į juos ir kreipti dėmesį tik į stipresnį socialinį ar informacinį dirgiklį. Senovės išmintis byloja, kad piktnaudžiaudamas aukšta socialine intonacija ar moraline panika anksčiau ar vėliau prarasi aplinkos reagavimą tada, kada tau tikrai reikės pagalbos – prisiminkime pasaką apie piemenį, nevykusiai juokaujantį ir besišaukiantį pagalbos dėl esą vilkų pjaunamų jo bandos gyvulių. Kai vilkai iš tikro užpuola jo ganomą bandą, niekas nebegelbėja, nes pagalbos šauksmas praranda savo prasmę.

Nuolatiniai politiniai skandalai panašiai atbukina žmonių socialinį ir politinį jautrumą. Prie jų priprantama. Tam, kad kas nors sujaudintų visuomenę, prireikia ko nors netikėto arba tiesiog žiauraus. Rutina tapę dalykai nieko nebejaudina – reikia tapti žvaigžde arba auka, kad sudomintum savo visuomenę ir atkreiptum jos dėmesį. Ne veltui Baumanas pastebi, kad tik žvaigždė ir auka dar gali tikėtis sensacinga ir beverte informacija permaitintos visuomenės dėmesio. Ypač aplinkoje, kur pripažįstama tik jėga ir prievarta. Žvaigždė – tai sėkmė, palikusi minioms iliuziją apie savo nedidelį atitolimą nuo jų ir pasiekiamumą. Tai herojus tų, kuriems pasisekė arba kurie dar tiki, kad sėkmė ateis į jų gyvenimą.

O auka – nesėkmių ir pažeminimų suvienytųjų herojus. Tradicinis mitinis herojus yra galios projekcija, apibendrinta iki tikėjimo, kad dabartis gali bet kada pakartoti praeitį – nieko daugiau, tiesą sakant, istorinis herojus nūdienos pasaulyje ir nereiškia. Anot Baumano, baisiausia nūdienos kombinacija slypi aukos ir herojaus samplaikoje, kuri atkuria pažemintųjų orumą, bet tik priešo ir herojaus mirties bei destrukcijos garbinimo kaina. Priešo arba jo įsikūnijimo fizinis sunaikinimas, būtinai lydimas paties herojaus susinaikinimo, t.y. herojaus virtimo auka, atkuria prarastą orumą – tobulas herojaus ir aukos mišinys yra šachidų, arba kankinių, kultas teroristų ir jais tikinčiųjų sąmonėje.

Pasirodo, anaiptol ne tik musulmonų visuomenėse slypi šios destruktyvios psichosocialinės kombinacijos. Drąsiaus Kedžio istorija ir pedofilijos skandalas Lietuvoje akivaizdžiai sulydė auką ir herojų. Visi, kas netikėjo, kad Lietuvoje egzistuoja teisingumas, gavo mūsų laikų herojų, o sykiu ir lengvai atpažįstamą sistemos auką. Kažkada mane stulbindavo JAV filmai, kuriuose ginkluotas herojus smurtu laimėdavo savo kovas už šeimą, turtą ar garbę, o didžiausiais piktadariais tapdavo teisėjai, policininkai ir apskritai galios sferos žmonės. Ką gi, gavome tikrovės epizodą, stipriai pranokstantį bet kokį aštraus siužeto filmą. Dalis visuomenės gavo savo herojų ir kankinį, kuris įkūnija jų pačių bejėgiškumą ir visišką susvetimėjimą valstybės atžvilgiu.

Kita vertus, Kedžio dukters ir šalies teisėjų kastos dangstomos (?) pedofilijos istorija atveria ne tik giliai įsišaknijusį jėgos ir prievartos kultą Lietuvoje visuomenėje (beje, neįsivaizduoju, kad vakarietiška visuomenė pradėtų taip atvirai žavėtis smurtu, net jei jis ir buvo atsakas į kitą smurtą). Ji atveria ir moralinį valstybės bankrotą. Gauname vaisius, kuriuos subrandino organizuotas melas, kafkiški teismai, Vytauto Pociūno bylos numarinimas, už kurio greičiausiai slypi tokie faktai, po kurių nebeaišku, kas dar galėtų tikėti Lietuvos valstybe kaip nusisekusiu projektu.

Ironiška, kad vaiko teisių negynimas Lietuvoje ir ne homoseksualios, o heteroseksualios pedofilijos atvejų ciniškas ignoravimas mūsų teisėsaugos struktūroje yra lydimas skambių kai kurių politikų pareiškimų, kuriuose homoseksualumas taip ir neskiriamas nuo pedofilijos ir kuriuose vis dar mėginama atkakliai ginti beviltišką ir gėdingą Nepilnamečių apsaugos įstatymą. Ką gi, mūsų politikų teisuoliškumas ir provincializmas tikrai pasiekė įspūdingas aukštumas. Akla gynyba tuo ir ypatinga, kad yra nepramušama, bet sunaikina civilizuotą žaidimą, tad belieka ją palikti ramybėje.

Ironiška ir tai, kad diskusijos Prancūzijoje dėl jos kultūros ministro Frederico Mitterand’o knygos apie jo seksualinius nuotykius Tailande bei reakcijos į garsaus lenkų kilmės prancūzų kino režisieriaus Romano Polanskio suėmimą Šveicarijoje dėl įtarimo nepilnametės išprievartavimu JAV parodė, kad tariamai „supuvę“ ir reliatyvistiniai Vakarai žaibiškai reaguoja į pedofilijos atvejus, nors homoseksualus politikas ten kuo puikiausiai gali tapti ministru arba miesto meru. Bet pedofilijos, kurios ten niekas nepainioja su homoseksualumu, netoleruoja niekas – ypač politinis ir administracinis elitas. Vaiko teisės yra vaiko teisės, o jas gerbiančių suaugusiųjų privatus gyvenimas yra visiškai kita opera. Neskiria jų tik tie, kas nenori skirti.

Pavojinga žinia, atsiųsta mums, yra ta, kad Lietuvos visuomenės didelės dalies šiuo metu nešokiruoja ir nesukrečia niekas, išskyrus galimybę sugrąžinti Linčo teismą ir patiems imtis keršto nefunkcionalioje valstybėje. Tai ne tik valstybės sukrėtimas ir gili sąmonės krizė. Tai ženklas, kad didelė dalis šalies gyventojų šiandien pritartų organizuotam smurtui prieš tuos, kurie būtų įvardinti kaip priešai. Korumpuota ir silpna valstybė, lydima sunkiai beužmaskuojamo socialinio ir politinio revanšizmo – tai grėslus derinys. Juo nesunkiai pasinaudotų gabus demagogas ir autokratas, kuris vėl atblokštų mus į 2003 metų būklę.

Pakanka tik pažadėti mirties bausmės sugrąžinimą ir dar pasistengti pakovoti, kad ji būtų vieša, ir šiandien rinkimai Lietuvoje būtų laimėti. O jei dar turi aiškų kaltininką – „iškrypėlius“, kurie vis tiek visi vienodi (koks ten skirtumas tarp homoseksualumo ir pedofilijos…), tada vargas visiems oponentams, kurie politiką mėgina suprasti kaip truputį sudėtingesnį ir atsakomybės reikalaujantį dalyką. Šiandien Lietuvoje nesvarbu niekas, išskyrus kerštą už pažeminimą ir savo beteisiškumą. Tai pagrindinė politinė valiuta, su kuria galima laimėti viską ir atverti visas duris. O visuomenės nedirgina jokie dirgikliai, išskyrus sistemos nuskriausto ir jai keršijančio herojaus bei aukos derinį.

Be abejo, Lietuvos teisėsauga, VSD ir ne viena svarbi politinė bei kultūrinė institucija patyrė visišką moralinį bankrotą, po kurio vieno personažo pakeitimas visos situacijos tikrai nepakeis (nors odiozines figūras iš žaidimo išmesti būtų prasminga, ir jau pats laikas šitą padaryti).

Kad ir kaip būtų, dar pavojingesnė yra totalinio keršto valstybei idėja.