Leonidas Donskis

Kas Lietuvai naudingiau – Europos Sąjungos plėtra ar aiškus jos ribų fiksavimas bei gilesnė jau priimtųjų naujų narių integracija? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Svarbu ir viena, ir kita. Šių klausimų svarstymas reikalauja aiškaus apsibrėžimo, todėl siūlau kalbėti in medias res, t.y. ne nuo pradžios ir ne apie viską, o maždaug nuo istorijos vidurio, vėliau sugrįžtant ir prie kitų klausimų.

Žinoma, ES negali būti kažkokia begalinė politinė erdvė, apimanti viską, kas tik kultūriškai ir politiškai atpažįstama kaip sava ar kažkiek artima ir todėl kelia sentimentų (pavyzdžiui, buvusios kolonijos, arba, kaip jos dabar neretai mandagiau vadinamos, draugiškos šalys – tokios kaip Šiaurės Afrikos valstybės). Ypač jei kalba eina ne apie naujosios globalinės administratorių ir biurokratų klasės valdomą ES imperiją, kuria kartais visai pagrįstai gąsdina politikos teoretikai, o apie Europos demokratinių valstybių klubą arba (bet tikrai ne pačioje artimiausioje ateityje) demokratinę Europos federaciją.

Nesiintegravimas į ES mums jau dabar brangiai kainuoja. Vis dar gyvename ne Europos ar apskritai demokratinio ir daugiakalbio pasaulio, o Rusijos informacijos lauke ir rusų kalbos zonoje. Esame Rusijos specialiųjų tarnybų manipuliuojama ir Kremliaus kontroliuojamo verslo veikiama šalis, kurios pačios valdymo modelis vis labiau artėja prie rusiškojo, o ne prie kaimyninių Šiaurės valstybių.

Juk akivaizdu, kad visą mūsų politinę klasę suformavo Gazpromas ir jo satelitai Lietuvoje – tik vienus tiesiogiai, o kitus per nirtulingą viso Rusijos verslo ir visko, kas rusiška, neigimą. Dėl to ne taip ir svarbu, kurioje pusėje kas atsiduria: politinio gyvenimo turinys tiek susiaurintas ir suprimityvintas, kad tikslas nutolinti Lietuvą nuo bent kiek gilesnės ir konceptualesnės politikos savaime pasiektas.

Iš čia tad ir ta šizofreniška būsena, kuri generuoja nepakeliamas viešojo gyvenimo įtampas – politinė retorika tarsi vakarietiška (bent jau proginė, jei ir ne kasdienė), ekspertinės galios savo ir tarptautinės politikos lauke menkos, o politinė ir administracinė praktika vargu ar pasistūmėjo toliau už Rusijos. Savimonė lyg ir vakarietiška, ambicijos tarsi taip pat, o administracinis ir biurokratinis aparatas vis mažiau skiriasi nuo rusiškojo.

          Rusijai ir jos satelitams šiuo požiūriu lengviau – jos savęs nei laiko politine Europos dalimi, nei ketina jungtis į ES erdvę. O mus ta paribio egzistencija baigia nualinti. Net nepastebėjome, kaip per pastaruosius metus tapome ES ir Rusijos informacine, intelektualine ir verslo provincija. Todėl kalbėkime atvirai – ES plėtra mums svarbi nė kiek ne mažiau, nei gilesnė integracija į ES.

          Kodėl? Todėl, kad mes neabejotinai tapome riboženkliu Rusijos geopolitikoje. Esame rytinis Europos paribio regionas iš Vakarų pozicijų, kada mus dar šiaip ne taip atpažįsta kaip defektyvius ir deformuotus, bet vis dėlto saviškius. O Rusijai esame jos vakarinis paribio regionas, kuriam leista formaliai būti Vakarų struktūrose, bet trukdoma giliau integruotis į jas. Tokį kentaurą daug lengviau valdyti – esame paprasčiausias Rusijos Trojos arklys Europos Sąjungoje. Jei šiuo metu nėra būdų Baltijos šalis jėga susigrąžinti į savo sudėtį, galima neleisti joms tapti visavertėmis ES narėmis.

         Atvirai pripažinkime šitą, ir mums bus lengviau svarstyti visas mūsų skausmingas istorijas – taip ir baigiamą numarinti Vytauto Pociūno bylą, negalėjimą demokratiškai kontroliuoti savo pačių slaptųjų tarnybų, kurios akivaizdžiai turi ką slėpti nuo savo valstybės ir parlamento, Gatajevų šeimos istoriją, „vanagų“ bylą ir t.t. Mūsų atveju Rusija negalėjo sukurti įšaldytų konfliktų, kaip Gruzijoje – juk šios šalies politinė ateitis yra visiškai pakabinta ant nuo jos atplėštų teritorijų likimo, lygiai kaip neturime sau iš tikrųjų priešiškų mažumų, kurias Rusija galėtų paversti savo penktąja kolona.

Bet esama ir kitų metodų – galima paprasčiausiai perkelti savo sistemą į kitą šalį. Kitaip tariant, savo oponentą politiškai asimiliuoti ir paversti savimi – o tada jau to oponento retorika ir antagonizmas jokio rimtesnio vaidmens nebevaidina. Dar daugiau, antirusiška retorika ir tariamas antagonizmas net tampa patogia širma maskuoti kai kurių tų jėgų prorusiškumą. Būdų tam pasiekti esama daugybės – į darbą paleidžiama korupcija, kompromituojanti medžiaga, šantažas, o galiausiai užvaldoma kitos šalies informacinė erdvė. Dėl Rusijos perkamos mūsų žiniasklaidos ir užvaldytos informacijos sferos (kuo nebetenka abejoti), lygiai kaip ir dėl kitų Rusijos pastangų išlaikyti Lietuvą kaip galima menkiau integruotą į Vakarus mes vis labiau klimpstame į paribio zonos liūną, kuris mus vis toliau palieka už Vakarų Europos.

Todėl atsiduriame užburtame rate: nevirstame vakarietiško tipo visuomene ir valstybe, nes nesiintegruojame į ES ir jos intelektualinę, politinę bei informacinę erdvę, o integruotis į ją mums neleidžia vidinės įtampos, kurių nepakelia ir išspręsti nepajėgia nei silpna politinė klasė, nei juolab atvirai marginalizuojama ir žlugdoma pilietinė visuomenė.

Kvazirusiška valdžios vertikalė ir tikros, brandžios demokratijos – savivaldos, regionalizmo, ne sostinėje esančių minties ir kultūros centrų plėtros – stoka mus tik atitolina nuo dabartinių mūsų problemų sprendimo. Į tai emigruodami iš mūsų šalies vis akivaizdžiau reaguoja jauni žmonės, t.y. tie, kurie ir galėtų išspręsti minėtąsias įtampas bei problemas – tokias kaip lyderystės krizė, ateities vizijos nebuvimas ir negebėjimas pasinaudoti galimybėmis negrįžtamai reformuoti Lietuvą.

Todėl ES plėtra galėtų mus paskatinti priartėti prie Vakarų Europos (visų pirma prie Šiaurės šalių) jau vien todėl, kad Rusijai neišvengiamai tektų spręsti naujas problemas, grumtis su naujais iššūkiais ir bent kuriam laikui mus palikti ramybėje. Ypač jei prie ES maksimaliai priartės Ukraina ir Turkija. Jei taip atsitiktų, mums tai reikštų galutinį mūsų atsidūrimą anapus gyvybinių Rusijos interesų ribos. Ukrainos tapimas ES nare iš esmės pakeistų Rusijos tapatybės politiką ir savimonę.

Šiuo požiūriu svarbus būtų ir Balkanų šalių – žinoma, neišskiriant ir Rusijos sąjungininkės Serbijos – tapimas ES dalimi. Be abejo, Kroatija jau greitai taps ES nare, Makedonija taip pat greičiausiai jau yra pakeliui į ES, nepaisant visų Graikijos trukdymų ir kitų problemų. Kad ir kaip būtų, Kroatija ir Makedonija pradės šį procesą, kuris pasieks kulminaciją suteikiant narystę Serbijai ir Bosnijai-Hercegovinai.

Norint suprasti šitą, būtina prisiminti, kad kone visą Rusijos XIX amžiaus antrosios pusės geopolitiką formavo panslavizmo idėja, iš dalies gimusi kaip atsvara pangermanizmui. Įpratusi vienyti slavų tautas ir šalis Rusija jau dabar pradeda prarasti savo geopolitinę tapatybę. Ukrainos – šios pačios Rusijos alter ego – tapimas ES nare, lygiai kaip ir anksčiau ar vėliau ateisiantis įtakos praradimas Serbijai, atims iš Rusijos slavų šalių simbolinio centro funkciją.

O ką jau kalbėti apie Turkiją, kurios suartėjimas su Pietų Kaukazo respublikomis – ypač su baisių skriaudų nuo Turkijos patyrusia Armėnija – gali tapti didžiausiu iššūkiu Rusijos geopolitikai po Sovietų Sąjungos suirimo. Žinoma, tai gali įvykti tik ES aktyvaus vaidmens dėka ir įveikiant didžiulį konservatyvių jėgų pasipriešinimą ne tik ES, bet ir pačiose šalyse kandidatėse (ypač Turkijoje, kurioje šiuo metu vis labiau menksta kemalistų įtaka ir stiprėja islamistų vaidmuo, dėl ko Turkija jau pradėjo flirtuoti su Iranu ir Sirija, sykiu susilpnindama savo vaidmenį NATO), bet jei tai įvyktų, pasaulio ateities scenarijus būtų nepalyginamai geresnis, nei šiandien mums gali atrodyti.

Todėl Lietuvai verta visokeriopai remti ES plėtrą ir minėtųjų šalių narystę. Mes laimėtume itin brangaus laiko – visų pirma fundamentaliam lūžiui viešojo gyvenimo, informacinės erdvės ir politikos reformavimo sferose, be kurių ne postkomunistinė ir pseudodemokratinė, o vakarietiška ir iš tikrųjų demokratinė Lietuva nesusiformuos. Kita vertus, ES, priimdama šias šalis, dar labiau sustiprintų savo politinę tapatybę ir tarptautinę reputaciją kaip globalinių konfliktų sprendėja ir simbolinė demokratinių valstybių (arba siekiančių tokiomis tapti) erdvė.

Ar vertėtų Lietuvai rengti referendumą naujų narių priėmimo klausimu? Manau, kad taip. Pats laikas įjungti Lietuvos piliečius ne į simuliacinę ir fiktyvią, o į tikrą europinių debatų erdvę. Nuo to laimėtų mūsų demokratija ir artėjimas prie europinės politinės egzistencijos.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Adamas Michnikas taikliai pavadino 1989-uosius – tai Annus Mirabilis, stebuklų metai. Tikra tiesa, kad sunku juos paaiškinti – gali būti, kad ateities istorikai, filosofai ir politologai juos laikys viena iš kertinių datų naujausiųjų laikų istorijoje. Greičiausiai ir dabar galime teigti, kad įvyko kažkas, kieno mastas niekuo nenusileidžia Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms.

Berlyno sienos išnykimas, po kurio tapo aišku, kad griuvo simbolinė siena tarp Rytų ir Vakarų Europos, reiškė istorinį Rytų Europos orumo ir laisvės atgavimą. Rytų europietis popiežius šį orumo atgavimo procesą pradėjo. Berlyno siena jį galingai išplėtojo. Michnikas sako tiesą ir apie tai, kad visi čia suvaidino savo vaidmenį. Tai JAV ekonominės ir politinės galios sąlygota Vakarų pergalė Šaltajame kare bei Sovietų Sąjungos bankrotas, vakariečių moralinio pranašumo jausmas prieš komunizmą visiškai sukompromitavusį totalitarinį režimą bei jo ruporus, Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, galiausiai Lietuvos paskelbtoji nepriklausomybė – visiškai atviras Dovydo iššūkis prieš Galijotą.

Bet esama dar vieno veiksnio, kuris neretai užmirštamas. Istorinės ir epochinės kovos yra laimimos ne tik kažkieno stiprybės, pasiaukojimo ir narsos, bet ir priešingos pusės silpnumo bei neryžtingumo dėka. Juk kažkas turi nusileisti. Gebėjimas pasiduoti ar nusileisti, tuo užkertant kelią žudynėms ir nesustabdomam kraujo liejimui, yra kažkokia sveiko proto liekana ar neįsisąmoninto žmoniškumo apraiška, nesvetima net antihumaniškų politinių ir ideologinių sistemų atstovams. Kita vertus, gal tai tiesiog fanatizmo pabaiga – anaiptol ne tas pats yra palaužti savos ir svetimų gyvybių nė kiek negailinčius fanatikus arba nusikaltėlišką režimą ginančius, bet fanatizmo jau atsikračiusius priešus.

Didis išeivijos politinis mąstytojas Aleksandras Štromas 1977 metais Bradfordo universitete, Anglijoje, išleido nedidelę knygelę, kuri vadinosi Kas yra sovietiniai disidentai? (Who Are the Soviet Dissidents?). Ši brošiūra buvo viešos paskaitos, sudrebinusios Bradfordo universitetą, tezių plėtotė. Joje Štromas atvirai nuvainikavo homo sovieticus mitą, anot kurio, sovietai išvedė naują žmogaus padermę – bailų, primityvų, prisitaikėlišką, išdavikišką, niekšišką ir cinišką veltėdį, dėl savo degtinės butelio ir dešros gabalo esą galinčio paaukoti savą ir svetimą laisvę bei orumą. Anot jo, Sovietų Sąjungą, o po jos ir visą pasaulinę komunizmo sistemą sugriaus ne tai, kad vis dar lieka nepalaužtų ir bebaimių disidentų saujelė sovietinių žmonių apsuptyje, o tai, kad komunizmu ir sovietinės sistemos pranašumu nebetiki nei minia, nei sistemos vadai.

Štromas neabejojo, kad po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko žmonių, nuoširdžiai tikėjusių komunizmo idėjomis ir jų moraliniu pranašumu prieš vakarietišką laisvę. Liko tie, kurie suprato, kad jų galia, įtaka ir materialinė gerovė visiškai tiesiogiai susijusi su demagogija, melu ir sovietine propaganda. Bet nebeliko už režimą mirti pasiryžusių kankinių – revoliucinių asketų ir naujųjų jakobinų, kurie būtų tikėję tuo, kad režimas ir jį kuriančios revoliucijos gali pakeisti žmonių prigimtį, santykius ir vertybes. Lygiai kaip Vakaruose susiformavo tam tikra kairiosios smulkiosios buržuazijos atmaina, panašus bailaus ir savanaudiško – tik gerokai primityvesnio ir brutalesnio – vartotojo tipas įsigalėjo ir Sovietų Sąjungoje. Ir, beje, visų pirma kompartijoje, o ne kur kitur.

Niekas nebetikėjo režimu. Kai susiklosto tokia padėtis, belieka sulaukti tik pirmųjų smūgių. Štromas spėjo, kad pirmąjį smūgį suduos technokratinis kompartijos sluoksnis, supratęs, kad artėja pabaiga ir kad režimas ritasi į galutinį bankrotą. Tiesos jo hipotezėje būta nemažai – protingesni biurokratai ir partijos funkcionieriai iš tikrųjų pradėjo demontuoti režimą, nors iš pradžių jie norėjo viso labo jį reformuoti. Antrąjį, lemtingąjį smūgį komunizmui sudavė nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimui – jau čia Lietuvos vaidmuo buvo tikrai iškilus. Nors ideologine prasme niekas labiau nediskreditavo ir nedeligitimavo komunizmo už Solidarumą – Lenkijos darbininkų klasės sukilimą ir judėjimą prieš Darbininkų Klasės Valstybę.

Štai čia norisi prisiminti Michailą Sergejevičių Gorbačiovą – savo tragizmu ir vienišumu kone šekspyrišką figūrą. Niekam jis netapo savu – pusiau tiesos žmogus, kaip jį yra taikliai įvardijęs Tomas Venclova, Gorbačiovas buvo tipingas atstovas eros, kuri prasidėjo su Nikitos Chruščiovo atšilimu, „šestidesiatnikais“ literatūroje (Jevgenijumi Jevtušenka, Andrejumi Voznenesenskiu) ir „socializmo su žmogaus veidu“ paieškomis. Gorbačiovas visada buvo svetimas tikriems režimo priešams disidentams – jiems jis buvo viso labo tik šiek tiek modernesnis partijos funkcionierius. Gorbačiovui artimiausią režimo opozicionieriaus tipą kone tobulai įkūnijo oficialiu ir nuosavu Kremliaus disidentu vadintas istorikas Rojus Medvedevas.

Sykiu Gorbačiovas buvo ir liko svetimas rusų liberalams – nei Grigorijus Javlinskis, nei Anatolijus Sobčiakas (kurio pažas ir faksų siuntinėtojas kažkada buvo iš savo mylimos rezidentūros Drezdene grįžęs pilkas KGB peliukas Vladimiras Putinas), nei „Jabloko“ liberalūs ekonomistai ir politologai Gorbačiovo niekada nelaikė saviškiu. Nereikia turbūt nė sakyti, kad Sovietų Sąjungos išardymo jam niekada neatleis kietosios linijos komunistai, supynę komunizmą su atviru valstybiniu šovinizmu (Genadijaus Ziuganovo sluoksnis), lygiai kaip šito jam neatleis ir sistemos nostalgikai su Vladimiru Putinu priešakyje. Gorbačiovas – absoliučiai vieniša figūra, nuoširdžiai gerbiama ir mylima tik susivienijusioje Vokietijoje.

Kokie Gorbačiovo nuopelnai istorijai ir koks jo tikrasis vaidmuo 1989 metų Europos epinėje sagoje? Labai paprasti – tai abejonė ir nežinojimas, ką daryti, nuslopinę ir išstūmę pyktį, agresiją ir neapykantą. O jei nežinai, ką daryti ir esi nuoširdžiai pasimetęs painioje likimo situacijoje, viskas, ką tu gali padaryti – tik netrukdyti už save didesnei arba išmintingesnei jėgai. Įvykiai neretai esti protingesni už žmones, kaip rašė Isaacas Bashevis Singeris.

Esu įsitikinęs, kad būtent Gorbačiovo silpnumas ir neryžtingumas tapo ne mažiau lemtinga jėga, nei vokiečių politikų kantrybė ir gudrumas, amerikiečių galia ir okupuotųjų Baltijos kraštų nepripažinimo politika, lenkų išdidumas ir lietuvių drąsa. Pamėginkime įsivaizduoti Vladimirą Putiną Michailo Gorbačiovo vietoje – ir viskas sustos į savo vietas.

Tą patį pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti, sykiu suvokiant, kad atėjo kita, nebeatpažįstama epocha, mes matėme ir kitų politikų kalbose bei veiksmuose – žinoma, jie buvo ne to masto. Bet pakanka prisiminti nuolat vėlavusį Algirdo Brazausko ir jo partijos lojalumą Lietuvai ir Sąjūdžiui, kad suprastum, jog daugiausia, ko buvo galima tikėtis iš šitos kartos ir patirties žmonių – tai tylaus susitaikymo su tuo, kad jie pralaimėjo, kad jų istorinė vizija dingsta iš horizonto, o jie patys vis labiau atsiduria nebe savo socialinės ir moralinės tvarkos sistemoje. Žinoma, jie netruko sugrįžti, bet tai jau kita istorija, susijusi su laisvės kaina ir jos iššūkiais.

Todėl 1989-ųjų stebuklas buvo ir tas, kad galią turintieji nebesuprato, kas vyksta. Jie bent akimirką susivokė, kad yra daug silpnesnės būtybės istorijos ir sutelktos žmonių valios bei laisvės troškimo akivaizdoje, nei jie galėjo įsivaizduoti. Štai šitas pasimetimas, silpnumas ir nebetikėjimas savo paties idealais, kurį puikiai išpranašavo Aleksandras Štromas, ir lėmė Europos pergalę.

Galią turintieji nebuvo akis į akį susidūrę su socialine tikrove – su jų nebijančiais ir į akis jiems žiūrinčiais žmonėmis (ar ne iš čia Gorbačiovo pasimetimas Vilniuje, pamačius ant paprasto žmogaus laikomo transparanto užrašą su reikalavimu grąžinti laisvę Lietuvai?). O juk laisvė bei jos ilgesys ir yra pati galingiausia, radikaliausia ir tikriausia socialinės bei politinės tikrovės situacija, kuri apnuogina viską ir sykiu viską sudėlioja į vietas.

Imperijų griuvimas – tai tektoniniai lūžiai žmonijos istorijoje. Mes dar nepajutome tikrųjų Sovietų Sąjungos griuvimo iššūkių ir pasekmių. Iš ko jos kyla? Iš laisvės. Taip, tos pačios laisvės, kurios visi, atrodo, trokšta, bet vos ją gavę pradeda ją riboti, keiksnoti ar net kovoti prieš ją. Kad ir kaip būtų, tegyvuoja galios silpnumas, kurio dėka sustojama, pasitraukiama ir leidžiama ateiti tam, kam atėjo laikas ateiti.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

2009 metų birželio 6 dieną sukako šimtas metų nuo vieno iš pačių didžiausių XX amžiaus liberalių ir antitotalitarinių mąstytojų sero Isaiah Berlino gimimo. Lapkričio 5 dieną sukaks dvylika metų, kai pasaulis neteko šio vieno iš iškiliausių moderniųjų politikos mąstytojų.

Isaiah Berlinas (1909–1997) gimė Rygoje, Latvijoje. Puikiai kalbėdamas rusų kalba, jis nuo pat jaunų dienų domėjosi ne tik rusų kultūra, bet ir Baltijos regiono idėjų ir kultūros istorija. Vėliau tapęs pasaulinio garso politikos teoretiku ir idėjų istoriku, jis nenustojo domėtis šio regiono didžiaisiais mąstytojais – Immanueliu Kantu, Johannu Gottfriedu von Herderiu ir ypač jo įkvėpėju Johannu Georgu Hamannu, Karaliaučiuje gimusiu ir gyvenusiu XVIII amžiaus mąstytoju (mirusiu Miunsteryje), amžininkų vadintu „Šiaurės magu“ ir laikytu genialiu žmogumi.

Iš domėjimosi Hamannu, kuriam draugystė su Kantu netrukdė būti vienu iš jo didžiųjų oponentų ir kuris emocijas laikė svarbesniu dalyku už protą, veikiausiai atkeliavo ir Berlino teorinis dėmesys reiškiniui, kurį jis pavadino Kontra-Švietimu ir kurį jis pirmiausia siejo su dviem Europoje vėlai pripažintais arba net ir visai nepripažintais genijais – Hamannu  ir Giambattista Vico.  

Isaiah Berlino darbų ir kūrybos diapazonas yra didžiulis. Tai knygos apie didžiąsias Europos minties ir kultūros epochas – Renesansą ir Romantizmą, rusų mąstytojus ir rašytojus, Machiavellį, laisvės sampratas, liberalizmą, nacionalizmą ir Europos konfliktus bei santarvės paieškas. Jis buvo mąstytojas ir valstybės bei politikos veikėjas vienu metu. Būti aktyviu diplomatu ir politiku, o po to visiškai atsidėti Oksfordo universiteto gyvenimui ir sukurti ten naujas institucijas bei tyrimų programas jam buvo taip pat natūralu, kaip pereiti nuo vienos temos prie kitos. Yra nemažai studijų apie Isaiah Berlino sąsajas su rusų kultūros ir idėjų sferos didžiaisiais – nuo Anos Achmatovos iki Andrejaus Sacharovo.

Paprastai manoma, kad Baltijos regionas pirmiausia sietinas su savo vėlyvu romantiniu ir neoromantiniu sąjūdžiais, o ypač su konservatyvaus nacionalizmo idėjomis. Tai klišė. Juk pakanka prisiminti didžiuosius liberalius Baltijos regiono mąstytojus – Kantą, Herderį, Jelgavoje gimusį Latvijos vokiečių politinį mąstytoją ir žurnalistą Paulių Schiemanną, patį Isaiah Berliną ar tokius lietuviško liberalizmo teoretikus kaip Vytautas Kavolis, kad suprastum, jog iš tikrųjų Baltijos šalys pasauliui davė gerokai daugiau iškilių moderniojo (ypač kontinentinio) liberalizmo atstovų, nei kiti panašaus dydžio Europos kraštai.

Sykiu Isaiah Berlinas ir Paulius Schiemannas patenka į XX amžiaus didžiųjų liberalių, antitotalitarinių, neapykantos ideologijoms niekada nepasidavusių mąstytojų gretas – kartu su Karaliaučiuje užaugusia ir daug laiko jame praleidusia Hannah Arendt, Karlu R. Popperiu, Leszeku Kołakowskiu, Czesławu Miłoszu, Aleksandru Štromu, Tomu Venclova. Kaip matome, ne vienas jų yra susijęs su Baltija – be Berlino, Arendt ir Schiemanno, pakanka prisiminti, kad Tomas Venclova gimė Klaipėdoje, kurioje taip pat yra gyvenęs ir advokatu dirbęs Aleksandras Štromas.

Prisipažinsiu, Isaiah Berlinas yra vienas iš mėgstamų mano mąstytojų – kaip ir vokiečių kultūros filosofas neokantininkas Ernstas Cassireris, man jis yra svarbus dėl savo gebėjimo Europos kultūros reiškinių (ypač didžiųjų teorinių tekstų ir literatūros kūrinių) interpretaciją elegantiškai susieti su politinių idėjų ir atraminių epochos sąvokų analize. Tai idėjų istorikas, sykiu veikiantis ir kaip politikos bei kultūros filosofas.

Vienas iš pačių mano mėgstamiausių Isaiah Berlino teorinių kūrinių yra jo esė „Machiavellio originalumas“, kuriuo Berlinas it kortų namelį sugriauna naivų įtikėjimą, kad Niccolò Machiavellio būta kone šėtono įsikūnijimo ar, geriausiu atveju, moderniojo politinio cinizmo ir instrumentalizmo tėvo. Iš tikrųjų, anot Berlino, su Machiavelliu prasideda nauja mąstymo era – mąstymas nebetenka to palaimingo monizmo, t.y. vieno teorinio principo ar centrinės sąvokos, iš kurio būtų galima išvesti visą pasaulėvaizdį. Pasaulis suskyla į vienas kitoms neperregimas monadas, o individas ir sociumas fragmentuojasi. Beveik tas pats įvyksta su visu moderniuoju mąstymu. Machiavellis šioje Berlino interpretacijoje tampa veikiau savo revoliucingo vaidmens iki galo nesuvokusiu maištininku su klasikinės politikos mylėtojo ir humanisto kauke.

Kita Berlino esė iš idėjų istorijos, atverianti moderniosios įaudrintos tapatybės psichogenezę ir sociogenezę – tai „Benjaminas Disraelis, Karlas Marxas ir tapatybės paieškos“. Esė atveria dviejų iš dalies vienas kitam artimų žmonių – ambicingų, talentingų antrosios kartos asimiliuotų Vakarų Europos žydų, visą laiką skaudžiai jautusių savo pavojingą kitoniškumą, bet slapta svajojusių savo visuomenėje pasiekti aukštą, gal net dominuojančią poziciją – egzistencinius pasirinkimus, lėmusius jų kontrastingą likimą. Vienas tapo konservatyviu Europos pranašu, kitas – pagrindinės ir iki šiol taip niekieno ir nepranoktos Europos revoliucinės doktrinos kūrėju.

Disraelis visą gyvenimą hipertrofuotai pabrėždavo savo kilmę ir prieidavo net iki aplinkinių mistifikavimo savo kalbomis apie aukštąją senovės rasę (žydus) ir aristokratų klasę kaip du istorijos dvynius brolius, kuriems vieninteliams esą lemta pasipriešinti didiesiems modernybės pavojams – beveidei ir bekilmei buržuazijai, brutaliai pramoninei civilizacijai, lygybei, vulgariam turto ir pinigų kultui. Jam buvo lemta tapti pirmuoju kitataučiu, vadovavusiu toriams ir prikėlusiu jų partijos prigesusį autoritetą bei politinės ir moralinės misijos pojūtį.

Visiškai kitą kelią pasirinko Karlas Marxas, kuris visą gyvenimą vengė bet kokių kalbų ir net menkiausių užuominų apie savo žydišką kilmę. Dar daugiau – Marxo paties greičiausiai būta net ideologinio antisemito, tikėjusio, kad žydai moderniajame pasaulyje yra ne tapatybė, o viso labo tik kapitalizmo funkcija. Įtikėjimą, kad rinkos ekonomika, teisinė lygybė ir kitos moderniojo pasaulio teikiamos galimybės atliks žydų emancipaciją, Marxas niekino ir laikė iš esmės reakcingu, naiviu ir pavojingu.

Kad ir kaip būtų, nirtulingos Marxo atakos prieš Europos žydus, esą nesuprantančius, kad ne kapitalizmas, o tik revoliucija ir susvetimėjimu bei išnaudojimu pagrįstos ekonominės struktūros atmetimas gali išvaduoti žmoniją, buvo lydima iš esmės mesianistinės viso pasaulio išvadavimo ir išganymo misijos priskyrimo proletariatui – anot Berlino, tai ir buvo savosios tapatybės dramų ir pažeminimų perkėlimas į klasių kovos sferą.

Mat tokio proletariato, kokį jį pavaizdavo Marxas, Vakarų Europoje jau nebebuvo. Įžvalgios ekonominės ir sociologinės Marxo pastabos apie kapitalizmo ir globalizacijos prigimtį keistai kulminavo jo idėjomis apie kovą, kuri Vakaruose buvo jau nebeįmanoma dėl pakitusių socialinių santykių – aišku, kad tai jo paties susvetimėjimo ir izoliacijos paveiktos tapatybės skausminga projekcija.

Taiklios ir gilios Isaiah Berlino įžvalgos apie moderniąją tapatybę galėjo būti susijusios su jo paties gimimu ir formavimusi Rytų Europoje – visų pirma Baltijos regione, kuriame ilgai apskritai nebuvo kokios nors jungiančios tapatybės gijos ir kuriame egzistavo veikiau mišri regioninė ir daugiakultūrinė, o ne nacionalinė tapatybė. 

Juk dabartiniai Vakarų Europos kraštai patiria tuos pačius iššūkius, susijusius su migracija ir naujų didelių etninių ir kultūrinių bendruomenių formavimusi, kuriuos Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės patyrė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Baltijos šalys turi tokių politinių patirčių, kokių ilgai neturėjo ir nesuprato Vakarai.

Paradoksalu, bet tik dabar Vakarų pasaulis patiria kažką panašaus į nuolatinę Baltijos šalių būseną, net ir tada, kai jos buvo nepriklausomos – t.y. panašų netikrumo, nesaugumo ir būtinybės save įtvirtinti bei išsaugoti pojūtį, kuris niekada nekilo galingoms Vakarų valstybėms, bet su kuriuo nuolat turėjo gyventi Lietuva, Latvija ir Estija.

Savo kūriniais ir įžvalgomis šitą kad ir netiesiogiai, bet įspūdingai primena Isaiah Berlinas.

www.donskis.lt