Leonidas Donskis

 

Judith Leyster – 400 metų

 

        Šiais metais sukako 400 metų, kai gimė didelio talento portretistė, kartu su savo amžininke itale Artemisia Gentileschi tapusi viena iš pačių garsiausių moterų tapytojų Europoje. Tai Franso Halso mokinė Judith Leyster (1609–1660). Jos atradimas kažkada tapo vienu iš pačių stipriausių mano išgyvenimų Harleme. Nuoširdžiai maniau, kad stebiu paties Halso paveikslą, bet staiga savo nuostabai pamačiau Judith Leyster pavardę. Ji buvo vienintelė moteris, priimta į Šv. Luko gildiją.

        Nuo 1629 iki 1633 metų ji studijavo Halso dirbtuvėje ir dirbo kartu su juo, o 1633 metais įstojo į gildiją. Tapytojo duktė ir fenomenalių gabumų piešėja dar vaikystėje, Leyster neilgai realizavo savo dievišką dovaną. Jos likimas daug pasako apie moters situaciją net ir moderniausioje ano meto visuomenėje.

        Vaikus, muzikantus, kasdienio gyvenimo scenas ir autoportretus tapiusi žanrinės tapybos virtuozė Leyster ištekėjo už kito Halso mokinio, metais už ją jaunesnio Jano Miense’s Molenaero ir išvyko su juo į Amsterdamą. Jos vyras ten gavo daugiau užsakymų, bet pati Judith, pagimdžiusi tris vaikus, tapė vis mažiau ir galų gale visiškai liovėsi kūrusi.

        Mano giliu įsitikinimu, geras žanrinis tapytojas Molenaeras neprilygo savo žmonai.

 

Felixui Mendelssohnui – 200 metų

 

        Felixas Mendelssohnas (1809–1847) – keisto ir sudėtingo likimo kompozitorius. Konservatyvus kūrėjas, nepritaręs daugeliui radikalių savo amžininkų idėjų muzikoje ir kompozicijos mene (ypač Ferencui Lisztui ir Hectorui Berliozui), Mendelssohnas buvo Johanno Sebastiano Bacho mokinys ir didžiulis jo genijaus gerbėjas. Jis buvo mažiau vertinamas už Brahmsą, su kuriuo jį muzikos žinovai lygindavo, stipriai skyrėsi nuo novatoriškų romantikų, bet ilgainiui buvo pamėgtas ir pripažintas ne tik kūrybos, bet ir savo asmenybės bei pačios istorijos dėka.

        Turbūt neperdėtume teigdami, kad Mendelssohnas išpopuliarino Bachą ir net sukūrė jo mitą – juk Johannas Sebastianas Bachas anaiptol nebuvo laikomas didžiausiu barokinės muzikos kūrėju ir neretai net atsidurdavo savo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir kito garsaus baroko kompozitoriaus Georgo Philippo Telemanno šešėlyje, jau nekalbant apie ilgą laiką gerokai už jį populiaresnį (ypač Anglijoje ir Italijoje) Georgą Friedrichą Händelį. O Mendelssohnas uždegė visus Bacho muzika ir iškėlė jo vardą lyg vėliavą – Goethe su Schilleriu lygiai taip pat pasielgė su Shakespeare’u. Beje, Friedrichui Schilleriui (1759–1805) šiemet sukako 250 metų.

        Būna keistų atvejų, kada kūrėjas susikuria savo mitą (arba jį sukuria kiti), kuris pranoksta net pačią jo kūrybą. Atsitinka ir taip, kad, kaip pastebėjo Jorge Luisas Borgesas (beje, turėdamas omeny George’ą Gordoną Byroną), kartais kūrėjo biografija esti įdomesnė už jo kūrybą. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Mendelssohnas yra vienas iš tokių menininkų.

        Bet Richardui Wagneriui pakako žydiškos Felixo kilmės, kad jis parašytų apie jį nuodingą antisemitinį pamfletą Žydiškumas muzikoje (Das Judenthum in der Musik). XX amžiuje naciai draudė Mendelssohno muziką ir nuolat pabrėždavo jo žydišką kilmę. Jo ryšys su Shakespeare’u nėra atsitiktinis – Vasarvidžio nakties sapnui Mendelssohnas parašė proginę muziką, iš kurios, kaip žinia, ypač išpopuliarėjo Vestuvių maršas.

        Kad ir kaip būtų, ne tik istorija bei kultūrinių ir ideologinių mitų gimimas, bet ir muzika pelnė nemirtingumą anksti užgesusiam kompozitoriui. Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui E-minor (op. 64) laikau vienu iš pačių mylimiausių ir man gražiausių muzikos kūrinių.

 

Edgarui Allanui Poe – 200 metų

 

        Edgarą Allaną Poe (1809–1849) nelengva ir gal net netikslu būtų pavadinti savo šalies ir laikotarpio atspindžiu. Toks poetas, prozininkas, kritikas ir estetas galėjo susiformuoti nebūtinai JAV – visai nesunku įsivaizduoti jį Europoje. Iš tikrųjų didis amerikiečių poetas ir prozininkas gimė Bostone, kuris savo architektūra ir miesto kultūra XIX amžiuje menkai priminė tai, ką šiandien mes tvirtai priskirtume Amerikai.

        Bostone susiformavo amerikiečių filosofai transcendentalistai – Ralphas Waldo Emersonas ir Henry Davidas Thoreau. Tai buvo europietiškas miestas, kurio kultūra mažai ką bendra turėjo su dvasia, kurią atsektume JAV pietinėse valstijose ir Kalifornijoje susiformavusių rašytojų kūryboje. Tai miestas, kuris visai amerikiečių intelektinei ir meninei kultūrai suteikė unikalią kryptį, atpažintą ir aukštai vertintą Europoje.

        Pats Edgaras Allanas Poe šiandien laikomas gotikinės literatūros klasiku ir kūrėju, o sykiu ir siaubo romano bei detektyvo formų patriarchu. Tai tiesa, bet neverta pamiršti, kad šie kūriniai Poe neretai padėjo tiesiog išgyventi ir buvo jo populiarumo bei skaitomumo laidas, o kritikos kūrinius, teorinius apmąstymus (tokius kaip Kompozicijos filosofija, kuria buvo paaiškinta, kaip gimė jo garsioji baladė „Varnas“) ir poeziją daugeliu atveju atrado europiečiai. Šitą į paslaptis, mistiką ir niūrias vizijas linkusį vienišių, neatskiriamą nuo barų, alkoholio ir naktinio gyvenimo, kaip genialų poetą atrado prancūzų ir rusų poetai simbolistai. Pakanka prisiminti, kaip nuostabiai Konstantinas Balmontas ir Valerijus Briusovas į rusų kalbą išvertė Poe eilėraščius.

        Edgaro Allano Poe dviejų šimtų gimimo metų datos paminėjimas man visų pirma reiškia tylią padėką genijui už „Varną“, „Eldoradą“ ir „Annabel Lee“.

 

Eugenijui Meškauskui – 100 metų

 

        Vilniaus universiteto Filosofijos katedros kūrėjui ir ilgamečiam vedėjui profesoriui Eugenijui Meškauskui šiemet sukako šimtas metų. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip filosofas marksistas. Deja, toks apibūdinimas, kaip ir daugelis panašių beveidžių charakteristikų, nieko nepasako apie šį žmogų.

        Man teko garbė jį pažinti savo jaunystėje, kada po filologijos studijų pasukau į filosofiją ir atsidūriau VU Filosofijos katedroje. Taip, jo būta įsitikinusio marksisto. Bet visų pirma Meškauskas absoliučiai nieko bendra neturėjo su sovietine vulgaraus marksizmo-leninizmo versija ir iki šiol man atrodo buvęs vienintelis tikras europietiško sukirpimo kairysis inteligentas ir marksistas visoje Tarybų Lietuvoje. Antra, jis niekada neatliko jokio ideologinio salto mortale ir niekam nepataikavo – kairuolis buvo ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje, tokiu liko ir Tarybų Lietuvoje. O tai šį bei tą reiškia mūsų kontekste, kuriame dešimtis kartų kailį išvertė visas netolimos praeities ir dabartinis šalies elitas.

        Tik Eugenijaus Meškausko dėka filosofijos studijos Lietuvoje nebuvo susietos su ideologine indoktrinacija ir patikėtos „raudonųjų“ studijų tinklui – o juk būtent tai ir įvyko visoje Sovietų Sąjungoje. Bet ne VU ir ne Lietuvoje – laimei, čia į filosofijos aspirantūrą stojo buvę filologai, istorikai, matematikai. Jo dėka lietuvių filosofijoje pasirodė matematikas Tomas Sodeika, jo dėka filosofijos aspirantūros durys buvo atvertos KPI chemijos pramonės inžineriją baigusiam Arvydui Šliogeriui.

        Meškauskas priėmė į klubą visus, kurie nieko bendra neturėjo su jo paties pažiūromis ir kurie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo jo tikrų ar tariamų idėjinių vienminčių. Tuo jis unikalus ne tik anos, bet ir dabartinės Lietuvos kontekste – ypač šiandien, kai minties laisvė ir nepanašumas į kitus pas mus tampa kliūtimi siekti akademinės karjeros, o ne būtinąją jos sąlyga.

        Man regis, Eugenijaus Meškausko būta vieno iš pačių tolerantiškiausių žmonių, kokius tik man yra tekę sutikti. Pripažinsiu, man niekada nebuvo įdomus jo neabejotinai profesionalus ir akademiškai solidus teorizavimas, bet esu labai dėkingas šiai kilniai asmenybei už tai, kad patekau į filosofijos studijas VU kritišku savo brandos laikotarpiu.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

2010 metų kovo 11 dieną Antrajai Lietuvos Respublikai sukanka dvidešimt metų. Bus priartėta prie tos metų ribos, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą žymėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigą. Lyginant su ja, Lietuva turi kuo džiaugtis – šalis dabar yra nepalyginamai giliau integruota į Vakarų pasaulį, nei ikikarinė Lietuva.

Ano meto Lietuva buvo integruota tik į pasaulinę prekybos sistemą. Dabar gi mes esame Vakarų pasaulio gynybos sistemos dalis – NATO ir ES valstybė, kurios statusu niekas neabejoja. Apie Lietuvą dabar niekas negalėtų pasakyti žodžių, kuriuos vienas britų diplomatas sau leido pasakyti kalbėdamas apie ikikarines Baltijos valstybes – anot jo, Baltijos valstybės nebuvo Europos būtinybė.

Kas dabar pasikeitė ir ką pavyko pasiekti? Kuo spėta nusivilti ir kas kelia nerimą nūdienos Lietuvoje? Kas pavyko, o ką galime laikyti nesėkme? Kas įvyko Lietuvoje per dvidešimt metų iš tokių dalykų, kurie keičia šalies istoriją ir kuria jos ateitį?

Pradėkime nuo to, kad šioje trumpoje, bet turtingoje ir pagreitėjusioje istorijoje aukštosios akimirkos ir nuopuoliai nuolatos keitėsi vietomis. 1989-1992 metų atkarpa – didžiulio ir audringo pakilimo laikotarpis, kada Lietuva pelnytai tapo šlovinga pasaulio istorijos dalyve ir Vakarų šalių spaudos pirmųjų puslapių tema bei intriga. Pirmoji nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusi šalis, drąsiai atkūrusi tarptautinės teisės galiojimą savo teritorijoje ir žengusi į tarptautinę bendriją kaip jos narė ir sykiu moralinis egzaminas – tokios Lietuvos pasaulis niekada neužmirš.

Lygiai kaip ilgai neužmirš 1991 metų sausio 13-osios, kada lietuviai nugalėjo brutalią jėgą pirmiausia tuo, kad pirmieji visoje imperijoje atsikratė demoralizuojančios baimės ir apgynė savo šalies garbę bei orumą. Vytauto Landsbergio žodžiai Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose prieš pat lauktą jų šturmą, kuriais jis kreipėsi į Rusiją, ragindamas ją nusimesti savo raudonojo fašizmo pančius ir atgauti savo pačios laisvę, užuot atėmus ją iš kitų tautų, buvo ano meto Lietuvos sugrįžimo į pasaulį politinė ir moralinė kulminacija.

1992-1998 metai – pirmojo nusivylimo, senosios nomenklatūros triumfo, apmaudžių klaidų, politinės sistemos trapumo ir silpnumo kompensavimo raganų medžioklėmis ir priešų paieškomis laikotarpis. Jį papildomai sustiprino nesaugumo, neužtikrintumo, neaiškumo pojūčiai šalyje, kurioje nusikalstamumas tapo beveik nekontroliuojamas, o valstybės silpnumas ir žmonių beteisiškumas atvėrė visą pokomunistinio sindromo mastą.

Bet, laimei, pradėjo išryškėti gebėjimas susitarti principiniais klausimais ar konsoliduoti viešąją nuomonę, kai atsirasdavo istorinis šansas kažką iš esmės pakeisti Lietuvos santykių su pasauliu sferoje. Geriausias pavyzdys – istorinė 1994 metų sutartis su Lenkija, kuri Vilnių kartą ir visiems laikams pripažino Lietuvos sostine, sykiu pripažindama sienų neliečiamybę ir iš abiejų šalių santykių pašalindama visas įtampas, nepasitikėjimą bei nerimą. Santykiuose su Rusija laikytasi taip pat principingai, tad 1993 metais iš Lietuvos išvedus okupacinę kariuomenę tapo aišku, kad didelio skirtumo užsienio politikoje tarp Sąjūdžio suformuotų politikų ir „buvusiųjų“ nebuvo – arba jie bent jau suprato negalį kitaip elgtis.

Pridurkime, kad Boriso Jelcino Rusija, kurią dabar taip mielai keiksnoja Vladimiro Putino režimo lojalistai ir propagandiniai ruporai, ano meto Lietuvai buvo Dievo dovana. Jelcinas aiškiai leido suprasti, kad Baltijos šalių laisvės ir naujojo istorinio likimo nesiruošia revizuoti ar kaip nors koreguoti. Jo žodžiai Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Roland’ui Dumas apie tai, kad Baltijos šalių okupacija buvo baisi neteisybė, kuri dabar, laimei, ištaisyta tų šalių labui, bylojo apie lūžį rusų politikų sąmonėje.

Įsivaizduokime ne Borisą Jelciną, o Vladimirą Putiną, vadovaujantį 1993 metų Rusijai, ir mums viskas paaiškės. Atsigaunančiai ir dar sunkiai kvėpuojančiai Lietuvos valstybei Jelcino Rusija (bent jau laikinai) nustojo buvusi priešė ir it Damoklo kardas pakibusi nuolatinė likimo grėsmė. Buvo laimėta laiko ir jėgų.

Kita vertus, didžiausia problema sau tapome mes patys – visų pirma, mūsų mąstymas, kalba ir negebėjimas imtis kai kurių gyvybiškai svarbių reformų. Pavyzdžiui, po laikino atsigavimo ir laisvės proveržio 1989-1993 metais akademinė sfera, į kurios kertines pozicijas sugrįžo ir savo įtaką bei galias gerokai sustiprino visa mūsų sovietinė profesūra, pradėjo virsti kažkuo dar prastesniu už buvusią sovietinę sistemą – būdama tokia pat autoritarinė, bet naująja frazeologija ir statistika tarsi kurdama iliuziją, kad ji jau priartėjo prie vakarietiškos – JAV ar Šiaurės Europos tipo – akademinės sistemos.

Akivaizdu, kad naujasis Lietuvos pakilimo laikotarpis sutapo su pirmąja Valdo Adamkaus prezidentavimo kadencija. 1998-2003 metai – atsigaunančios, gerokai labiau vakarietiškos, aktyvią ir gan ambicingą užsienio politiką pradedančios Lietuvos aukštosios akimirkos. Visa politinė klasė susitarusi dėl didžiųjų šalies prioritetų – stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Politiniame gyvenime pasirodo naujų veidų. Išryškėja naujosios politinės konsolidacijos ženklai. Vis labiau stiprėja viltys, kad gali susiformuoti keletas tikrai solidžių politinių partijų.

Kas gi tada atsitiko, kad 2003 metais Rolando Pakso pergalė prezidento rinkimuose atbloškė Lietuvą kone penketą metų atgal? Būtų naivu viską suvesti vien į Pakso asmenį ir politinių grupių revanšizmą. 1999 metais Vladimiras Putinas tampa Rusijos prezidentu ir tuo beveik iškart užbaigia Boriso Jelcino erą. Prasideda politinės paradigmos kaita Rusijoje ir „naujas“ požiūris į Baltijos šalis – kitaip tariant, Baltijos šalių nepriklausomybė laikoma nemalonia, bet laikina aberacija. Kremliui nepavykus sustabdyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimo į NATO (t.y. turbūt didžiausios jo nesėkmės nuo Sovietų Sąjungos de jure ir de facto iširimo 1991 metais ir sykiu didžiausios Baltijos šalių sėkmės), imtasi naujo kurso.

Jau Rolando Pakso pergalės išvakarėse buvo akivaizdu, kad Rusija pradėjo stambiu mastu pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir sau reikalinga linkme formuoti Lietuvos viešąją nuomonę. Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho iškilimas bei jų partijų triumfas tik iliustravo šį procesą. Greičiausiai Rusija nesiėmė didesnių pastangų šioje terpėje ir tenkinosi daugmaž tomis priemonėmis, kokių jai būtų pakakę rinkimams sutvarkyti kokioje nors Rusijos gubernijoje. Apdorojo viešąją nuomonę, pasėjo naujų įtampų ir abejonių Lietuvos politikais, kai kuriuos jų demonizavo, bet nieko esmingo iš stambesnio masto destrukcijos arsenalo prieš Lietuvą nesigriebė.

Po 2003 metų atbunda kažkokie politiniai vaiduokliai – tarsi užsakyta diskredituoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kurias Putino Rusija nuolatos nuosekliai vaizduoja kaip kriptofašistines, 2004 metais pasirodo serija antisemitinių rašinių Vito Tomkaus Respublikoje. Vėliau vienu metu Gruzijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – vėlgi toje pačioje Respublikoje – pasirodo identiško turinio paskvilis apie Lietuvai savo įsteigtu Atviros Lietuvos fondu daug nusipelniusį ir aukštą valstybinį apdovanojimą gavusį George’ą Sorosą. Visa tai netruko sukompromituoti Lietuvą ir atverti ją kaip deformuotos viešosios erdvės, o sykiu daugelio europietiškų vertybių nepriimančią šalį.

Žinoma, anaiptol ne tik Rusijos intrigos ir mėginimai destabilizuoti padėtį Lietuvoje sukėlė minėtąsias problemas. Būtų nesąžininga ir tiesiog neprofesionalu nepaminėti dalykų, kurie laikytini esminiais šiame kontekste. Pirma, Lietuvoje taip ir nesusiformavo iš tikrųjų europietiška socialinė politika – šalyje atsivėrė tokie turto kontrastai ir socialinė atskirtis, kad apie solidarumą ir saugumo jausmą visuomenėje net netenka rimtai kalbėti.

Antra, Lietuva vis labiau pradėjo virsti hipercentralizuota, biurokratiška, menkos ir fiktyvios savivaldos valstybe, turinčia nemažai rusiško tipo vertikalaus politinio valdymo bruožų bei atvirai ignoruojančia nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės saleles. Tai ne tik nepaskatino pilietinės visuomenės formavimosi, bet ir pavertė pilietinę visuomenę fantomu arba tiesiog fraze be turinio. Užuot skatinus kritišką jaunų žmonių patriotizmą ir jų dalyvavimą visuomenės gyvenime, valstybė ir jos švietimo bei valdymo institucijos pradėjo formuoti sau parankias šešėlines grupes bei klikas. Korupcija, su demokratija supainiota politinė technokratija ir visiškas beidėjiškumas – toks paveikslas atsiveria pradėjus analizuoti šalies vidaus politinį gyvenimą.

Trečia, pradėjo nenumaldomai aiškėti, kad mes gyvename ne tik silpnos ir gan primityviai suprantamos demokratijos šalyje, bet ir Rusijos, o ne Vakarų pasaulio informacijos zonoje. Žemas žiniasklaidos lygis ir jos visiškas nutolimas nuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos žiniasklaidoje svarstomos tematikos bei problematikos toli atbloškė mus nuo bendrojo europinio politinio ir intelektualinio diskurso.

Po Valdo Adamkaus pergalės 2004 metų prezidento rinkimuose daugelis žmonių lengviau atsikvėpė ir tikėjosi naujojo šalies šuolio. Taip, 2004 metų gegužės 1 dieną tapome ES nariais – tai didžiulis įvykis, kurio svarbos tiesiog neįmanoma pervertinti. Bet minėtieji Lietuvos viešosios erdvės ir demokratijos defektai tiek badė akis, jog ilgainiui jie pradėjo užgožti ir neabejotinas šalies sėkmes – pavyzdžiui, kad ir sėkmingą Lietuvos kultūros reprezentaciją Europos knygų mugėse bei forumuose, taip pat įspūdingą šalies šuolį internetinės erdvės įsisavinimo, kūrybinių industrijų bei knygų leidybos sferose.

Negebėjimas pasakyti tiesos apie keistas žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno istorijos aplinkybes, greičiausiai sąmoningas jo bylos numarinimas, lydimas pomirtinio Lietuvos karininko šmeižto spaudoje, rodo, kad Lietuvoje tiesiog pakertamas žmonių pasitikėjimas teisėsauga ir pačia valstybe. Skandalizuotas politinis gyvenimas ir stabilios politinės klasės nesusiformavimas niekaip neleidžia pakilti į aukštesnę politinio gyvenimo bei viešosios minties kokybę.

Kas paaiškėjo po dvidešimties metų? Visų pirma, iki skausmo supratome, kaip sunku greitai įsijungti į politinę civilizaciją, vadinamą Vakarais. Vis labiau knieti prisiminti šiais metais pasaulį palikusio didžio vokiečių ir britų sociologo bei politiko lordo Ralfo Dahrendorfo žodžius apie tai, kad galima tinkamais įstatymais per šešerius mėnesius pakloti pamatus rinkos ekonomikai, o per šešerius metus sukurti būtinąsias demokratijos institucijas, bet gali nepakakti net ir šešiasdešimties metų tam, kad sukurtum veikiančią pilietinę visuomenę.

Paaiškėjo, kad mūsų politikai nesibodi sąmoningai pataikauti miniai ir apeliuoti į pačius tamsiausius jos instinktus. Iki šiol neturime net saujelės politikų, kuriems pakaktų drąsos atvirai pasakyti, kuo užsiiminėja ir į kokią padėtį Lietuvą stato oficialūs antisemitai ir homofobai, šventai įtikėję savo patriotizmu ir neklaidingumu. Bailumas, moralinių alternatyvų neturėjimas ir noras sakyti savo aplinkai tik tą, ką ji nori girdėti, yra mūsų politinės klasės nebrandumo įrodymas. Kad ir kaip būtų, kalbėti, rašyti ir mesti baltą pirštinę bet kokiam pareigūnui ir politikui Lietuvoje galima –bet tam reikia drąsos. Be pilietinės drąsos ir moralinio stuburo jokia demokratija ilgai neegzistuoja.

Visiškai pamiršta, kad politika yra anaiptol ne tik menas patikti rinkėjams ir priversti juos patikėti savimi per įvairias viešųjų ryšių technologijas, bet visų pirma prioritetų kalba, gebėjimas esminius visuomenės ir valstybės gyvenimo aspektus atskirti nuo antraeilių, kurti sprendimo bei vertinimo standartus ir kriterijus, o svarbiausia – šviestis ir tobulintis kartu su savo visuomene ir elektoratu, nuo atsieto žinojimo pereinant prie atsakymų į kertinius savo šalies politinio gyvenimo klausimus bei bendrojo politinio ir moralinio žodyno formavimo.

Ir vis dėlto į visišką pesimizmą pulti neverta. Didžiausias iškovojimas, kuriuo Lietuva gali didžiuotis – tai, laimei, vis dėlto egzistuojanti minties ir sąžinės laisvė. Ji anaiptol nėra koks lengvas ir savaime aiškus dalykas – ypač dabar, kai individo neliečiamybei bei privatumui net ir Vakaruose kyla naujų išmėginimų ir pavojų. Politinės ir moralinės cenzūros dar neįsivedėme, nors pastangų būta. Lygiai kaip esama jų ir dabar.

Laisvė anaiptol nėra antraeilis iškovojimas, kuriuo galėtume pasiguosti po neįsivesto euro ar sujauktų ir pražudytų reformų. Laisvė yra pamatas, be kurio socialinis ir politinis fasadas gali būti dailinamas kiek tik nori, bet nuo to juk niekas nesikeičia – pseudodemokratija visada suras būdą įsiteikti vienai ar kitai tikrų ar tariamų kitamanių ir kritikų grupei, kuri arba išlaikys politinės ir moralinės brandos egzaminą, arba ne.

Tad po dvidešimties metų esame pavargę nuo savo nuolatinių kovų, įtampų, trinčių, intrigų ir dažno neatpažinimo, kas yra tikra ir vertinga. Bet esame laisvi ir nebeturime iliuzijų, kad kažkas bus lengva ar įvyks greitai. O tai anaiptol ne pati prasčiausia būsena.

www.donskis.lt