- Pradžia
- Vartotojų blogai
- donskis
- 2010 Sausis
L. Donskio blogas. Arvydas Šliogeris tarp provokacijos ir tylos
Pirmadienis, 2010-01-25 12:50 Be temos | 43 komentarų
Leonidas Donskis
Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.
Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.
Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.
Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.
Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.
Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).
Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.
Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.
Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.
Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.
Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?
Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.
Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.
Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.
Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.
Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.
Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.
O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.
Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.
Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.
Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.
Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)
Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.
Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.
Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.
Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.
Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.
Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.
Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.
Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.
Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).
Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.
www.donskis.lt
L. Donskio blogas. "Valstybininkai", arba Keletas valdomos demokratijos štrichų
Pirmadienis, 2010-01-11 20:21 Be temos | 26 komentarų
Leonidas Donskis
Iš karto noriu pabrėžti, kad mano vartosenoje „valstybininkai“, nūdienos Lietuvoje jau tapę pusiau mitologiniais ir anekdotiniais personažais, neturi nieko bendra su tikrais valstybininkais – jei taip iš anglų kalbos verstume statesmen terminą, turintį gilias šaknis Vakarų politikos istorijoje.
Valstybės veikėjas, arba valstybininkas, vakarietiškame politiniame žodyne yra modernus atitikmuo to, kaip senovės romėnai savo respublikoje vadino tokius žmones kaip Ciceronas. O šiam politikui, tribūnui ir mąstytojui buvo suteiktas pater patriae (lot. tautos tėvo) vardas. Renesansinėje Florencijoje šį garbingą titulą gavo Cosimo Medici – šeimos patriarchas senasis Cosimo (Cosimo il Vecchio).
Romėnai juk puikiai suprato, kad politinę tautą kuria ne ginklo pergalės ir karo grobiai, o tokie žmonės kaip Romos Respublikos tėvas, jos įkūrėjas Liucijus Junijus Brutas (pats dalyvavęs savo dviejų sūnų, išdavusių respubliką ir norėjusių sugrąžinti tironiją, egzekucijoje, ir tokiu būdu atsisakęs padėti lygybės ženklą tarp savo šeimos ir respublikos interesų), Cincinatas (dukart senato rinktas diktatoriumi ir gavęs visą kariuomenę bei neribotas galias priešų agresijai atremti, o po to dukart grąžinęs Romos senatui visu įgaliojimus ir grįžęs prie savo žemės darbų) ir Ciceronas. Jie visiškai teisingai ir tesėtai buvo laikomi romėnų politinės tautos kūrėjais, o Ciceronas pirmasis iš visų oficialiai gavo pater patriae titulą.
Vėliau Europoje ši sąvoka buvo praplėsta – žinome, kad didieji JAV politikai ir labiausiai nusipelnę šios valstybės vadovai vadinami JAV tėvais įkūrėjais (founding fathers). Valstybininko, arba valstybės veikėjo (statesman), vardu Jungtinėje Karalystėje ir JAV vadinamos garsios viešos figūros arba šaliai atsidavę, tarnavimo jai kupinos karjeros politikai, pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos. Tai pagarbos terminas.
Toks jis buvo ir tebėra Lietuvoje. Juk nesuteikus šiam terminui menkinamosios konotacijos, juo galima būtų vadinti didžiuosius Lietuvos valstybės veikėjus – nuo 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarų iki Vytauto Landsbergio (kurį išeivijos politologas Aleksandras Štromas savo pasisakymuose yra ne kartą pavadinęs pater patriae). Šio simbolinio pagarbos titulo neabejotinai nusipelno ir prezidentas Valdas Adamkus.
Tad padarykime aiškią perskyrą tarp valstybininkų ir „valstybininkų“. Neverta griebtis akademinės plunksnos, kad suprastum, jog „valstybininkai“ yra viso labo tik nuoroda į groteskišką politinę tikrovę, o ne šekspyriškai grėslaus, paslaptingo galios ir autoriteto pasaulio atvėrimas ar Lietuvos patriotinio siužeto išsklaida. Veikiau tai komedija, vėliau virtusi tragedija, o dabar vis labiau įgyjanti farso bruožų.
„Valstybininko“ terminas Lietuvoje buvo aktyviai pradėtas vartoti ir plačiai išplito dalyje visuomenės iškart po Vytauto Pociūno žūties. Jis buvo vartojamas kaip sąmoningas terminologinis šaržas ir sykiu žodis-kodas, nurodantis į užkulisius ir slaptą politikos formavimo sferą. Šis žodis aptariamame kontekste visada turėtų būti rašomas kabutėse, nes jis yra Lietuvos politinio karnavalo dalis. Tai žodis-kaukė, o ne griežtas terminas, tampantis nuoroda į simbolinio autoriteto erdvę.
Kurį laiką šis terminas buvo vartojamas kaip nepiktas sąmojis, nusakantis nuotykius grupės draugų, nutarusių sukurti savo įtakos tinklą per naujosios biurokratų aristokratijos parengimą Lietuvoje ir sykiu per ją įgyjant ypatingas pozicijas Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Prie jų prisišliejo dalis jėgos ir įtakos žurnalistų, suvokusių save ne kaip eilinius profesionalus, o kaip naujosios valdančios ir kontroliuojančios struktūros dalį.
Bet juokas nelygu juokui. „Valstybininkai“ tik iš pradžių buvo anekdoto siužetas. Daugelis puikiai žinome tuos veikėjus – nenuostabu, kad kurį laiką atrodė, kad tai tiesiog jaunos valstybės ir nebrandžios demokratinės santvarkos recidyvai bei kvailiojimas. O kaip dar kitaip reikėjo reaguoti į vietinės reikšmės akademinės-politinės-žurnalistinės bohemos atstovų, primenančių operetės ar vodevilio personažus, įtikėjimą į savo nacionalinio ir net tarptautinio masto svarbą? Aš vis dar kalbu apie komedijos fazę – bet ji ilgai nesitęsė ir greitai užleido vietą pavojingoms tendencijoms šalies gyvenime.
Padėtis iš esmės pasikeitė žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui. Po VSD ir teisėsaugos atsisakymo rimtai tirti aukšto Lietuvos karininko žūties aplinkybes sekė makabriškas jo šmeižtas spaudoje (ir dar už Rusijos dujų tarpininkų Lietuvoje pinigus), o galiausiai tuometinio premjero Gedimino Kirkilo suformuota antikonstitucinė komisija, skirta aiškintis šios bylos aplinkybėms, į apgailėtiną padėtį pastatė jos narius ir numarino pačią bylą – už ką komisijos pirmininkas iškart pateko į diplomatinį korpusą ir atsidūrė pačioje švenčiausioje Europos vietoje.
Štai tada ir prasidėjo ilgas ir dar tesitęsiantis karas dėl viešosios erdvės. Už „valstybininkų“ vis labiau pradėjo ryškėti ne paprastos žmogiškos tuštybės paveikslas ir įprastas vanitatum vanitas, o gana efektyviai veikianti jėgos ir įtakos struktūra, išlaikoma Rusijos verslo filialų Lietuvoje, sau pajungusi dalį šalies politikų, diplomatų, žurnalistų ir akademinių žmonių, tiesiogiai valdoma iš Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos.
Beje, skirtingai nuo šios struktūros pirminio modelio Rusijoje (nors „valstybininkai“ savo veiksmų logika gan greitai pasirodė besanti paprasčiausia lietuviška Rusijos „silovikų“ variacija), Lietuvoje buvo nueita gan savitu keliu: vienu metu buvo pamėginta VSD valdyti iš Užsienio reikalų ministerijos ir taip sukurti paralelinę valstybę arba valstybę valstybėje. Ne tiek per išgrynintas jėgos struktūras, kiek per užsienio politikos institucijas ir diplomatinį korpusą. Dėl to, beje, tenka tik apgailestauti, nes yra rimtai nukentėjęs šios ministerijos prestižas – o juk vargu ar kas suabejotų tuo, kad Užsienio reikalų ministerija buvo ir tebelieka pati profesionaliausia ir plačiausio akiračio šalies ministerija. Laimei, dabartinio ministro dėka ji atgauna gerą vardą ir solidumą, o sykiu ir sugrąžina būtiną distanciją tarp valstybės intereso ir įtakos grupių.
Kas paaiškėjo apie „valstybininkus“ po Vytauto Pociūno bylos? Visų pirma tai, kad mūsų politika yra periferinė rusiškos politikos atmaina. Kokia prasmė grupei draugų per jai dirbančius žiniasklaidos ruporus nuolat burnoti prieš Vladimiro Putino Rusiją, kartu atkakliai pabrėžiant savo proamerikietišką orientaciją, jei jų sukurta jėgos ir įtakos struktūra savo logika yra šimtaprocentinis rusiškos politikos darinys? Net jei jis ir sukurtas savo pačių rankomis, o ne implantuotas, vis tiek tai menka paguoda – vadinasi, mes ir be jokių diversijų ar dvigubo valdymo iš Rusijos esame tokie patys, kaip ir jie. Pagaliau, ir metodai tie patys. Net ir kriminalinio pasaulio frazeologija kartojama.
Taip, ponios ir ponai. Paaiškėjo, kad esame dar viena valdomos demokratijos šalis su elito dalimi, įsikalusiu į galvą, kad mūsų šalies ateitis ir likimas bus saugesni ne demokratinės kontrolės, visuomenės suteikiamo mandato ir visiško legitimumo sistemoje, o saujelės saugumiečių, verslo magnatų, žurnalistų ir politikos komentatorių rankose, kurie mąsto teisingai ir nesusipainios dėl strateginių šalies prioritetų. Už šios prielaidos slypi ne tik nepasitikėjimas savo visuomene, bet ir atvira panieka jai – reikia tikrai beribės arogancijos, kad nuspręstum, kad keletas dvaro žurnalistų ir valdžios ištroškusių akademikų bei politiškai susireikšminusių funkcionierių geriau žino, ko reikia jų šaliai ir visuomenei, negu jos pačios.
Antra, šitas fenomenas byloja apie visišką slaptųjų tarnybų, teismų, dalies žiniasklaidos ir verslo struktūrų susiliejimą Lietuvoje – o juk tai megakorupcijos laukas. Kaip ir Rusijoje, mūsų valstybės saugumo tarnyba tapo ne tik politiniu žaidėju, bet ir stambiojo verslo dalimi, t.y. verslo megaprojektų apsauga, padedančia į vietą pastatyti konkurentus ir nutildyti nepritariančiųjų balsus. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje kone visi naujieji milijardieriai atėjo tiesiogiai iš FTB (FSB) arba iš buvusios KGB – ten įvyko visiškas verslo, jėgos struktūrų ir propagandos organais paverstos spaudos susiliejimas; Lietuvoje, laimei, vis dėlto kažkokios ribos dar išlieka – tad VSD labiau tenkinosi viešosios opinijos formavimu, operatyvinės informacijos nutekinimu dvaro žurnalistams, nesutinkančiųjų diskreditavimu per šmeižto kampanijas ir savo politinės įtakos didinimu.
Tad netenka daug kalbėti apie tai, ant kokio lygio demokratijos pamatų pastatyta Lietuvos valstybė. Jei ne narystė ES, mes būtume galutinai praradę ne tik demokratinę santvarką, bet ir visas vakarietiško gyvenimo formas, politinio vertinimo kriterijus ir viešo sprendimo standartus. Todėl leiskite susilaikyti nuo klausimų, kaip šitas tinklas susiformavo ir kaip jis įgijo šitokią įtaką – jis dar egzistuoja, todėl būtuoju laiku apie jį neverta kalbėti. Neabejoju, kad jis bus išardytas, bet praeis dar kažkiek laiko, kol mes sužinosime esminius dalykus. Kad ir kaip būtų, jokio legitimumo neturinčių politizuotų klikų suardymas, lygiai kaip VSD depolitizacija ir sugrąžinimas visavertei parlamento bei civilinei kontrolei, yra skubaus veiksmo reikalaujanti valstybės būtinybė.
Kad ir kaip būtų, tikiu, kad ateis laikas ir demokratinė Lietuva sužinos valstybės išdavikų ir dezinformacijos bei šmeižto kampanijų organizatorių vardus. Mes sužinosime, ar kalba eina apie paslaptingą Baltarusijos opozicijai skirtų JAV lėšų dingimo istoriją, ar apie staigią korupcinio tinklo politizaciją, kuria dėl savo greitos sėkmės užsižaidė patys paramasoniškos politikos entuziastai.
O kol kas keletas samprotavimų apie mūsų „valstybininkų“ politinę kilmę. Tiesą sakant, nieko originalaus čia nerasime. Rytų ir Vidurio Europoje jau būta atvejų per pastaruosius dvidešimt metų, kai saugumas būdavo pradėtas politiškai eksploatuoti susidorojant su politiniais oponentais ir kritikais, o sykiu ir atsidurdavo anapus civilinės bei demokratinės kontrolės. Tai ilgalaikio veikimo bomba, tiksinti visuomenėse, kurių dabartiniai elitai formavosi iš buvusių KGB veikėjų ir TSKP partinio-ūkinio aktyvo arba atėjo tiesiai iš kriminalinio pasaulio.
„Skeletas spintoje“, t.y. prasta ir šantažui pasiduodanti biografija, lygiai kaip ir kompromatų dėjimas į stalčių, užuot teisus ir sodinus nusikaltusiuosius, bloga biografija fantastiškai praturtėjus arba patekus į galios sferą – visa tai yra pati vertingiausia politinė valiuta tokiose visuomenėse. Imk žmogų tiesiai už jo „sėkmės istorijos“ – ir iškart turėsi marionetę arba sąjungininką. Pridurkime dar šitų visuomenių homofobiškumą, ir gausime pilną repertuarą biografijos faktų, kurių daugelis tokių visuomenių elito narių niekada ir nieku gyvu nenorės atverti.
O jei dar pridursime su KGB bendradarbiavusius „klerokomjaunuolius“ (tai ne mano, o Egidijaus Aleksandravičiaus nukaltas terminas), kurie patys ką tik aktyviai medžiojo netinkamos kilmės, ideologijos ar biografijos oponentus, iškart suprasime „valstybininkų“ ir panašių jėgos bei įtakos grupių socialinę ir politinę skalę. Šitiems žmonėms būtina būti kaip galima arčiau saugumo tarnybos, kuri patikimai kontroliuoja biografijas ir dosjė – tad tai tikrai ne meilės ir idėjinio ryšio, o elementaraus išgyvenimo reikalas. Tokiose grupėse esama ko tik nori: buvusios sistemos šulų atžalų, revanšistų, pasimetusių ir nežinančių kam tarnauti nacionalistų, davatkiškų tipų, korumpuotų cinikų, girtuoklių, greitos sėkmės medžiotojų ir visokios ilgalaikių ir trumpalaikių verslo interesų klienterijos.
„Valstybininkai“ – tai fenomenas pusiau kriminalinio elemento ir jėgos struktūrų valdomose visuomenėse, kurios jau kažkiek „apdemokratėjo“, bet paties giliausio demokratinės politikos klodo – civilinės kontrolės ir demokratiškai išrinktų politikų besąlygiškos viršenybės prieš paskirtuosius asmenis, t.y. prieš ekspertinį ir biurokratinį sluoksnį – liko neperpratusios ir nepatyrusios. Sykiu tai paviršutiniškos ir silpnos demokratijos, arba tiesiog pseudodemokratijos (Rusijoje, kaip žinia, dar vadinamos valdoma arba „suverenia“ demokratija), simptomas.
Kitas ryškus, nors ir labai skirtingas atvejis būtų Turkija. Rusijoje Putino sluoksnio žmonės (ir jis pats) neretai kartoja, kad demokratija yra puiki valdymo forma, tik mat reikia suprasti Rusijos specifiką – juk Rusijos žmonės vakarietiško tipo politikai dar nepasirengę. O valstybės stabilumas ir yra garantija, kad ateityje viskas keisis tik į gera. Valstybės stabilumu tuo metu juk kažkas privalo rūpintis.
O Turkijos sluoksnis, pasiryžęs (bent jau iki šiol) ryžtingai „pakoreguoti“ visuomenės klaidą rinkimuose, yra ne saugumiečiai, o kemalistinio nacionalizmo ir sekuliarizmo dvasia išugdyti turkų karininkai. Jie neretai ir lemia, ar reikia valstybę apsaugoti nuo tautos pasirinkimo, kuris, kaip žinia, šalį bet kada gali nublokšti į islamizmą, ar ne.
Taip, deja, demokratija savaime negarantuoja pažangiųjų ir moderniųjų sluoksnių pergalės. Būtent todėl demokratinio legitimumo kaina yra pati aukščiausia – tai neaiškumas, netikrumas ir rizika. Sykiu tai ir senos Platono svajonės, kad visuomenę valdytų ne socialinė ir politinė kaita, o protas ir išmintis, atmetimas – taip, demokratijos sąlygomis joks protas ir išmintis nėra savaime aiškūs dalykai. Jie turi pagrįsti save laisvo pasirinkimo situacijoje, o ne vien iškilmingai deklaruoti, kad jie yra.
Abiem racionalaus, ne rinkto, o paskirto politinio sluoksnio veikimo atvejais – Rusijoje ir Turkijoje – visuomenę, pasirodo, reikia apsaugoti nuo jos galimų fatališkų klaidų. Abiem atvejais kalbama apie dvi kultūras, dvi tautas, dvi šalis – pažangią, provakarietišką, atvirą, viena vertus, ir konservatyvią, tradicionalistinę, atsilikusią, kita vertus. Neabejojama, kad egzistuoja dvi Rusijos, tarp kurių slypi praraja. Akivaizdu, kad egzistuoja dvi Turkijos. Ar šita melodija apie dvi tautas vienoje šalyje nėra girdėta kažkur ir prie Neries?
Tad turėkime ryžto ir drąsos įvardyti savo tikrąją būklę. O žodžio „valstybininkas“ tikrojo turinio niekas nėra sukompromitavęs, tad nėra būtinybės jį gelbėti arba nustoti vartoti, kaip daugelis jau puolė patarti. Tik nepainiokime tų valstybininkų, kuriems niekada nereikės kabučių, su tais, apie kuriuos neįmanoma kalbėti be kabučių. O patys reiškiniai netrukus galutinai atsiskirs vienas nuo kito. Tuo galime neabejoti.
Leonidas Donskis
Mūsų akyse pasaulyje vyksta grėslus pokytis – istorijos atėmimas iš istorikų, pastariesiems pradedant uoliai aptarnauti politikus. Žinoma, tai anaiptol nebuvo nauja George’o Orwello dienomis – jam po nacių ir sovietų istorijos „interpretacijų“ tapo akivaizdu, kad totalitariniai režimai istorijos nieku gyvu nepaliks istorikams.
Orwellas neabejojo, kad jie monopolizuos istorijos interpretaciją kaip dabarties pajungimo sau ir savo politinio veikimo formos įtvirtinimo joje simbolinį kodą. Sovietiniai istorikai atvirai apibrėžė istoriją kaip į praeitį nukreiptą politiką. Ironiška, kad jie buvo visiškai teisūs. Tai buvo ne tik ano meto faktinės padėties konstatavimas, bet ir save įgyvendinanti pranašystė.
Idėja, kad praeities valdymas yra ateities ar bent jau mažų mažiausia dabarties užvaldymas, iš esmės net nebuvo perdėm sovietinė ar totalitarinė. Tai viena iš įkyrių ir kertinių modernybės idėjų – istoristinis įtikėjimas, kad praeitis yra politinės alternatyvos namai ir sykiu ateities galimybė. Vadinasi, kas iki galo užvaldo praeitį, tampa viso galios diskurso ir kalbos šeimininku – jei sukursi ideologinę naujakalbę, kuri nebeleis skaityti Shakespeare’o, nebeturėsi iš kur semtis alternatyvų pasipriešinti moderniajai barbarybei.
Istorijos interpretacija tampa nūdienos įteisinimo įrankiu. Ji siunčia žinią dabarčiai. Kitaip tariant, istorijos interpretacijos suvalstybinimas ir atėmimas iš profesionalų, kuriems abejonė ir dviejų viena kitai oponuojančių interpretacijų teisėtumas yra neatsiejama jų darbo dalis, tampa dabarties pažabojimo metodu ir vyraujančios retorikos įtvirtinimo būdu.
Mes žinome, kad visa tai buvo ir tebėra savastis totalitarinio pasaulio, gebančio apkvailinti milijonus žmonių ir priversti juos gyventi nuolatinio pasaulinio karo būklėje – it Emiro Kusturicos filme Pogrindis įspūdingai pavaizduotame požemyje, kuriame propaganda saugiai izoliuoja žmones nuo tikrovės. Bet sykiu meluotume patys sau, jei teigtume, kad šio reiškinio sėklų neįkrito ir į demokratinio pasaulio politikos dirvą.
Istorijos politizacija pačia blogiausia šios sąvokos prasme išplaukia ne iš politiškai jautrios informacijos ribojimo (pavyzdžiui, nedažnai kartojamas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės Muftijus Mohammadas Aminas al-Husayni buvo Adolfo Hitlerio sąjungininkas, lygiai kaip atsargiai žvelgiama į informaciją, kad kai kurios arabų šalys iki šios dienos naudoja Der Stürmer karikatūras ir yra priėmusios atvirai nacistinį požiūrį į žydus; mat niekas nenori įžeisti visų musulmoniškų šalių arba savo pačių šalies musulmonų mažumų). Veikiau ji susijusi su privalomos istorijos interpretacijos įtvirtinimu arba su sau pavojingos ir todėl nepageidautinos nuomonės ar interpretacijos kriminalizavimu.
Nors Holokausto neigimą laikau neabejotina barbarybe, nenusipelnančia jokios rimtesnės kritikos, jos kriminalizavimas Vakarų Europos šalyse yra anaiptol ne vienareikšmis reiškinys. Tai tiesiog signalas, kad antisemitizmas čia praranda istoriją kaip mąstymo ir interpretacijos lauką, o todėl turi ieškotis kitų raiškos kanalų. Iki maleficium (t.y. kolektyvinio okultinio blogio akto, tokio kaip krikščionių kraujo naudojimas ritualui) tipo nesąmonių daugmaž civilizuotoje terpėje šiandien retas kas benusirita, todėl intelektualesniam antisemitizmui raiškos niša paliekama demonizuojant Izraelį ir lyginant jį su nacių Vokietija, o Palestinos arabus lyginant su ikikarinės Europos žydais.
Tai absurdas, bet jis būtent todėl ir įteisintas, kad antisemitizmo, kaip sąmonės fenomeno, niekas negali uždrausti, o istorinės interpretacijos ir atminties lauką jis yra praradęs. Antisemitizmui nebelieka istorijos – pastarojoje jis reiškiasi veikiau bjauraus anekdoto teisėmis. Bet jam paliekama Artimųjų Rytų geografija, geopolitika ir Europos kairioji politinė vaizduotė, kuriai Izraelis yra imperialistinių Vakarų ir ypač JAV projektas.
Holokausto neigimo Vokietijoje ir Austrijoje kriminalizavimas jau tapo džinu, pavojingai išleistu iš butelio. Šiandien Rusija kriminalizavo neoficialią ir nevalstybinę Antrojo pasaulinio karo interpretaciją – o tai yra ne kas kita, kaip istorinis revizionizmas Baltijos šalių atžvilgiu ir Stalino reabilitacija. Tad ne veltui Antrojo pasaulinio karo istorikas amerikietis Timothy Snyderis viename iš savo straipsnių yra visai rimtai teigęs, kad už jį Rusijoje jis būtų jau nuteistas. Istorikų diskusija Rusijoje buvo nužudyta vos gimusi – ne Kremliaus poziciją dėstantis istorikas automatiškai tampa disidentu.
Akivaizdu, kad Rusija nebūtų išdrįsusi šito padaryti, jei ne precedentai Vakaruose. Gali kiek nori kalbėti apie prarają tarp Vokietijos ir Rusijos politinės kultūros sferoje ir apie tai, kad vokiečiai Holokausto neigimą kriminalizavo kaip savo istorinio ir politinio lūžio bei politinės kultūros dalį, o Rusija eilinį kartą slopina minties ir sąžinės laisvę – nuo to niekas nesikeis. Vokietija siunčia žinią pasauliui, kad niekada nepakartos savo praeities ir skelbia ją nusikalstama, o Rusija, priešingai, patvirtina esanti pasiryžusi bet kada savo praeitį pakartoti. Vokietija išsiskiria su praeitimi, o Rusija atvirai siekia ją sugrąžinti – bent jau simboliškai, jei realybės pakeitimui nepakanka karinės jėgos.
Antidemokratiniai režimai juk visada meistriškai beždžioniauja demokratines sistemas ir mechaniškai kartoja jų retoriką, nors sykiu jie suardo vidinę demokratijos logiką ir iš jos palieką tik mechanišką frazių rinkinį. Be santykio su praeitimi skirtumas čia dar ir tas, kad Vakarai uždraudė amoralią, pasaulį ciniškai klaidinančią praeities, o ne dabarties interpretaciją; Rusija gi su praeitimi elgiasi lygiai taip pat, kaip su dabartimi – draudžia viską, kas seniai tapo vieša paslaptimi ir byloja, kad visa modernioji Rusijos valstybė yra didžiulė kriminalinė organizacija, pajudinta tik keleto reformatorių trumpais jų valdymo laikotarpiais.
Atminties karai, į kuriuos jau įsitraukė ir Lietuva, yra visu smarkumu vykstančios kovos už būsimąją pasaulio tvarką ir oficialų politinį-istorinį pasakojimą apie save dalis. Tik tuo ir galima paaiškinti tokį atvirą politikos brovimąsi į istorikų tyrimų bei diskusijų lauką. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs Zygmuntas Baumanas, nūdienos pasaulyje išgarsėti gali tik žiniasklaidos dėka tapęs garsenybe arba auka. Garsenybėmis valstybės ir tautos netampa (čia joms sunku varžytis su realiais pavieniais žmonėmis), o atminties karai dėl oficialios, politiškai įtvirtintos istorijos interpretacijos yra ne kas kita, o kovos už teisę būti oficialiai pripažinta auka.
Tik Vakarų Europos šalims auka tapti visiškai nebūtina – priešingai, savo politinę tapatybę jos šiandien įtvirtina smerkdamos savo imperinę ar nedemokratinę praeitį ir aukomis laikydamos Trečiojo pasaulio šalis bei buvusias savo kolonijas. Tad reali galia nereikalauja save įteisinti kaip auką. Veikiau jos neturintieji desperatiškai siekia aukos statuso. Vokietijos atvejis unikalus – tai viena iš didžiausių ekonominių Vakarų galybių ir stipriausių demokratijų, kuri savo dabartinę politinę tapatybę po Antrojo pasaulinio karo susikonstravo kaip įsipareigojimą niekada nepakartoti savo praeities. Tuo tarpu Rytų Europos šalims praeitis, priešingai, yra didžiausias jų padidžiavimo šaltinis ir svajonės pakartoti istoriją šaltinis.
Štai iš kur tas šiuo metu vis labiau stiprėjantis disonansas tarp Vakarų ir Rytų bei Vidurio Europos šalių. Mėginimas sulyginti ar net sutapatinti nacizmo ir komunizmo nusikaltimus atsiremia į skirtingas politines logikas. Vienur didžiuojamasi istorijos fragmentais, kurie niekaip negali tapti visuotinio susitarimo objektu, o kitur šiems fragmentams siekiama suteikti pasikartoti negalinčio ir net neturinčio teisės atgyti nukrypimo statusą.
Skirtingai nuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro, Prancūzijos vyriausybės kabineto narys turbūt niekada nepasakytų, kad visa Prancūzijos istorija prieštarauja Antrojo pasaulinio karo metais vykusiam žydų gabenimui į Aušvicą, todėl jis netiki, kad ano meto Prancūzijos policija ir petenininkai taip galėjo elgtis, ir apskritai todėl jis visais požiūriais didžiuojąsis Prancūzija Antrojo pasaulinio karo metais.
Komunizmo ir nacizmo lygiavertiškumo klausimu Rytų ir Vakarų Europa nesusikalba ne tik todėl, kad Vakarų Europos niekada nebuvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Iš dalies ši mintis teisinga, bet tik tiek, kiek teisinga yra dar bendresnė prielaida, kad į kito kailį neįlįsi. Išplėšta iš konkretaus istorinio ir politinio konteksto abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų simetrijos idėja anaiptol nebūtų nevykusi. Juk akivaizdu, kad komunizmas ir nacizmas Europoje daugeliu atveju tiesiog persiklojo ir papildė vienas kitą – ne tik Molotovo-Ribbentropo sutartimi, bet ir atviru vienas kito imitavimu bei baisiu antisemitizmu abiejose pusėse. Juk pakanka prisiminti ne tik nacių, bet ir Stalino galutinį žydų klausimo sprendimo variantą (t.y. masinį žydų ištrėmimą į Tolimuosius Rytus), kurį jam įvykdyti sutrukdė tik jo mirtis 1953 metais.
Atnarplioti šitą kamuolį vis dėlto sunku. Raudonoji Armija prieš 65 metus išvadavo Aušvico konclagerio kalinius, tad Vakarų (ypač Vokietijos) pokario istoriniame pasakojime Sovietų Sąjunga ir jos kariuomenė niekaip negali tapti nacių Vokietijos karinės mašinos analogu. Tai politinės ir beveik civilizacinės simbolikos dalykai. Be to, Sovietų Sąjunga skelbėsi besanti Švietimo epochos kūdikis ir Prancūzų revoliucijos tęsėja, o tai niekaip nebeleidžia jos nurašyti į nacių sąjungininkų ir analogų gretas, sykiu nesuduodant mirtino smūgio eurokomunizmui ir kone visai Europos kairei.
Ir vis dėlto komunizmo ideologija niekada nežadėjo ir niekam nepiršo vienos tautos totalinio fizinio sunaikinimo idėjos. Komunizmo ideologija yra dalis moderniojo projekto, kurį nesunkiai atpažįstame dabarties Vakaruose. Komunistiniai režimai sukūrė baisias kriminalines praktikas, o naciai savo nusikaltėlišką esmę išdavė ne tik politine praktika, bet ir pačia ideologija. Komunizmas per septyniasdešimt metų stipriai keitėsi ir Sovietų Sąjungoje evoliucionavo į Staliną pasmerkusį autoritarinį režimą, su kuriuo Vakarai modus vivendi vis dėlto atrado. O naciai buvo sunaikinti neevoliucionavę į nieką, tokie, kokie buvo, tad niekas jiems net nepaliko politinės kaitos galimybės. Greičiausiai jos ir negalėjo būti.
Kad ir kaip būtų, kaip taikliai pastebi Timothy Snyderis, niekas šiandien nekalba sunaikintų Rytų Europos žydų vardu. Aušvicas tapo Antrojo pasaulinio karo baisybių simboliu, nors jame buvo sunaikinta mažiau žydų, nei kituose Europos žydų žudymo epicentruose. Aušvicas simboliu tapo todėl, kad ten liko gyvų visų pirma Vakarų Europos žydų, kurie ir sukūrė visą Holokausto pasakojimą. O Rytų Europos žydai buvo nužudyti ne tiek pramoniniu būdu, kiek sunaikinti kulkų Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje (žr.: http://www.nybooks.com/articles/22875). Niekas jų vardu nebekalbėjo Vakaruose.
Ir vis dėlto kodėl šiandien tiek iečių laužoma atminties karuose, užuot susitarus solidariai pasmerkti abi baisaus blogio atmainas? Netikiu, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėjos priešininkai stalinizmą laikytų kuo nors geresniu už hitlerizmą. Visa kova, kaip ir Šėtonas, slypi detalėse. Baiminamasi ir įtariama (ir turbūt ne be pagrindo), kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nacizmo ir komunizmo ekvivalencijos ir simetrijos idėja vėl atgaivins antisemitinę dviejų genocidų teoriją, dedančią lygybės ženklą tarp žydų ir komunistų. Žinoma, būtina pridurti, kad dviejų genocidų teorija gimsta anaiptol ne iš akademinio dviejų totalitarinių režimų palyginimo ir jų nusikaltimų žmonijai lyginamosios analizės, o iš Goebbelso propagandos apie žydiškas bolševizmo šaknis plėtojimo.
Deja, tiesos šiuose nuogąstavimuose esama. Išlieka pavojus, kad nacizmo ir komunizmo politinės ir moralinės ekvivalencijos idėja mūsų akyse tampa nauja antisemitų niša – juk puikiai žinome idėją, kad jei likęs gyvas žydas, kurio tėvus ir kitus šeimos narius Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje išžudė naciai arba baltaraiščiai, prisijungė prie raudonųjų partizanų, tai jis pats yra karo nusikaltėlis, o ne auka (mat prisijungė prie nusikalstamos grupuotės). Tai barbariška idėja, kurią mes patys turime nuvainikuoti, kol jos neįteisino kai kurie trumparegiški mūsų politikai.
Juk gėdinga buvusių sovietinių partizanų ir Vilniaus geto kalinių Yitzhako Arado, Fanios Brancovskajos ir Rachelės Margolis kvietimo į prokuratūrą istorija įsakmiai mums primena, iki ko galima nusiristi nesuvokiant moralinės atsakomybės už savo šalies praeitį ir dar atvirai pataikaujant antisemitams. Tad Vokietijos valstybės aukštas apdovanojimas Faniai Brancovskajai buvo ne kas kita, o priminimas, kad mūsų šalies ir Vokietijos istoriniai pasakojimai bei vertybiniai orientyrai iš esmės išsiskyrė. O kai vienas Tėvynės Sąjungos veikėjas pareiškė, kad tai yra Lietuvos įžeidimas, viskas apsinuogino – tokie politikai ir jų uoliai kurstomi atminties karai (ir dar su tokiomis interpretacijomis) mums nežada nieko gero.
Žinoma, iš to neseka, kad dėl Holokausto trivializacijos grėsmės galima nereaguoti į lietuvių ir kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų kančias ir Stalino bei sovietinio režimo nusikaltimus žmonijai. Tai absurdas – kiekvienas karo nusikaltimas ir barbarybės aktas privalo būti įvardytas, nesvarbu, kur jis įvyko. Bet neleiskime, kad Kauno IX forte nebūtų minimi ten sunaikinti žydai, o Genocido istorijos muziejuje genocido sąvoka būtų taikoma ne Holokaustui ir Lietuvos žydų katastrofai, o tik etninių lietuvių deportacijoms nusakyti. Sutikime, tai Lietuvai tiesiog nedaro garbės.
Bijau, kad mūsų dar laukia daug rimtų disonansų su Vakarų Europa. Kai kuo mes teisūs – niekas už Lietuvą negali nuspręsti, kur slypi jos kančios ir trauminiai išgyvenimai. Bet nerimą kelia ne mūsų noras susivokti savo istorijoje, kad slogiausi jos puslapiai niekada nesikartotų, o viso labo tik akcentų perdėliojimas siekiant sau patogaus aukos ir teisuolio naratyvo. Pavyzdžiui, iki šiol besitęsiantis 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos Aktyvistų Fronto garbinimas, deja, nežada jokių teigiamų permainų. Lygiai kaip ir besitęsiantis masinio Lietuvos žydų išžudymo teisinimas dideliu žydų nuošimčiu Lietuvos kompartijoje (netikintieji tegu pavarto paskutiniuosius net tokio žurnalo, kaip Kultūros barai, numerius) – su tokia argumentacija mes nenukeliausime niekur. Mūsų niekas niekada nesupras ir nieko mes neįtikinsime.
O didžiausia mūsų problema atminties karuose netrukus gali tapti teisinės atsakomybės taikymas tiems, kurie atsisakys taikyti genocido sąvoką pokario sovietų nusikaltimams Lietuvoje ir kurie neigs šalies žmonių kančias. Visų pirma, čia esama pavojaus, kad nepasitikima visuomene ir jos gebėjimu pačiai viską sudėlioti į vietas atvirose akademinėse ir viešose diskusijose. Antra, bus suduotas smūgis ir taip jau nebrandžiai bei trapiai mūsų demokratijai.
Kaip matome, kai išsenka atviros ir pliuralistinės politikos galimybės, griebiamasi privataus gyvenimo sferos ir istorijos. Jos ir tampa mūsų nūdienos politikų gelbėjimosi šiaudu.
