Leonidas Donskis

Iš karto noriu pabrėžti, kad mano vartosenoje „valstybininkai“, nūdienos Lietuvoje jau tapę pusiau mitologiniais ir anekdotiniais personažais, neturi nieko bendra su tikrais valstybininkais – jei taip iš anglų kalbos verstume statesmen terminą, turintį gilias šaknis Vakarų politikos istorijoje.

Valstybės veikėjas, arba valstybininkas, vakarietiškame politiniame žodyne yra modernus atitikmuo to, kaip senovės romėnai savo respublikoje vadino tokius žmones kaip Ciceronas. O šiam politikui, tribūnui ir mąstytojui buvo suteiktas pater patriae (lot. tautos tėvo) vardas. Renesansinėje Florencijoje šį garbingą titulą gavo Cosimo Medici – šeimos patriarchas senasis Cosimo (Cosimo il Vecchio).

Romėnai juk puikiai suprato, kad politinę tautą kuria ne ginklo pergalės ir karo grobiai, o tokie žmonės kaip Romos Respublikos tėvas, jos įkūrėjas Liucijus Junijus Brutas (pats dalyvavęs savo dviejų sūnų, išdavusių respubliką ir norėjusių sugrąžinti tironiją, egzekucijoje, ir tokiu būdu atsisakęs padėti lygybės ženklą tarp savo šeimos ir respublikos interesų), Cincinatas (dukart senato rinktas diktatoriumi ir gavęs visą kariuomenę bei neribotas galias priešų agresijai atremti, o po to dukart grąžinęs Romos senatui visu įgaliojimus ir grįžęs prie savo žemės darbų) ir Ciceronas. Jie visiškai teisingai ir tesėtai buvo laikomi romėnų politinės tautos kūrėjais, o Ciceronas pirmasis iš visų oficialiai gavo pater patriae titulą.

Vėliau Europoje ši sąvoka buvo praplėsta – žinome, kad didieji JAV politikai ir labiausiai nusipelnę šios valstybės vadovai vadinami JAV tėvais įkūrėjais (founding fathers). Valstybininko, arba valstybės veikėjo (statesman), vardu Jungtinėje Karalystėje ir JAV vadinamos garsios viešos figūros arba šaliai atsidavę, tarnavimo jai kupinos karjeros politikai, pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos. Tai pagarbos terminas.

Toks jis buvo ir tebėra Lietuvoje. Juk nesuteikus šiam terminui menkinamosios konotacijos, juo galima būtų vadinti didžiuosius Lietuvos valstybės veikėjus – nuo 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarų iki Vytauto Landsbergio (kurį išeivijos politologas Aleksandras Štromas savo pasisakymuose yra ne kartą pavadinęs pater patriae). Šio simbolinio pagarbos titulo neabejotinai nusipelno ir prezidentas Valdas Adamkus.

Tad padarykime aiškią perskyrą tarp valstybininkų ir „valstybininkų“. Neverta griebtis akademinės plunksnos, kad suprastum, jog „valstybininkai“ yra viso labo tik nuoroda į groteskišką politinę tikrovę, o ne šekspyriškai grėslaus, paslaptingo galios ir autoriteto pasaulio atvėrimas ar Lietuvos patriotinio siužeto išsklaida. Veikiau tai komedija, vėliau virtusi tragedija, o dabar vis labiau įgyjanti farso bruožų.

„Valstybininko“ terminas Lietuvoje buvo aktyviai pradėtas vartoti ir plačiai išplito dalyje visuomenės iškart po Vytauto Pociūno žūties. Jis buvo vartojamas kaip sąmoningas terminologinis šaržas ir sykiu žodis-kodas, nurodantis į užkulisius ir slaptą politikos formavimo sferą. Šis žodis aptariamame kontekste visada turėtų būti rašomas kabutėse, nes jis yra Lietuvos politinio karnavalo dalis. Tai žodis-kaukė, o ne griežtas terminas, tampantis nuoroda į simbolinio autoriteto erdvę.

Kurį laiką šis terminas buvo vartojamas kaip nepiktas sąmojis, nusakantis nuotykius grupės draugų, nutarusių sukurti savo įtakos tinklą per naujosios biurokratų aristokratijos parengimą Lietuvoje ir sykiu per ją įgyjant ypatingas pozicijas Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Prie jų prisišliejo dalis jėgos ir įtakos žurnalistų, suvokusių save ne kaip eilinius profesionalus, o kaip naujosios valdančios ir kontroliuojančios struktūros dalį.

Bet juokas nelygu juokui. „Valstybininkai“ tik iš pradžių buvo anekdoto siužetas. Daugelis puikiai žinome tuos veikėjus – nenuostabu, kad kurį laiką atrodė, kad tai tiesiog jaunos valstybės ir nebrandžios demokratinės santvarkos recidyvai bei kvailiojimas. O kaip dar kitaip reikėjo reaguoti į vietinės reikšmės akademinės-politinės-žurnalistinės bohemos atstovų, primenančių operetės ar vodevilio personažus, įtikėjimą į savo nacionalinio ir net tarptautinio masto svarbą? Aš vis dar kalbu apie komedijos fazę – bet ji ilgai nesitęsė ir greitai užleido vietą pavojingoms tendencijoms šalies gyvenime.

Padėtis iš esmės pasikeitė žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui. Po VSD ir teisėsaugos atsisakymo rimtai tirti aukšto Lietuvos karininko žūties aplinkybes sekė makabriškas jo šmeižtas spaudoje (ir dar už Rusijos dujų tarpininkų Lietuvoje pinigus), o galiausiai tuometinio premjero Gedimino Kirkilo suformuota antikonstitucinė komisija, skirta aiškintis šios bylos aplinkybėms, į apgailėtiną padėtį pastatė jos narius ir numarino pačią bylą – už ką komisijos pirmininkas iškart pateko į diplomatinį korpusą ir atsidūrė pačioje švenčiausioje Europos vietoje.

Štai tada ir prasidėjo ilgas ir dar tesitęsiantis karas dėl viešosios erdvės. Už „valstybininkų“ vis labiau pradėjo ryškėti ne paprastos žmogiškos tuštybės paveikslas ir įprastas vanitatum vanitas, o gana efektyviai veikianti jėgos ir įtakos struktūra, išlaikoma Rusijos verslo filialų Lietuvoje, sau pajungusi dalį šalies politikų, diplomatų, žurnalistų ir akademinių žmonių, tiesiogiai valdoma iš Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos.

Beje, skirtingai nuo šios struktūros pirminio modelio Rusijoje (nors „valstybininkai“ savo veiksmų logika gan greitai pasirodė besanti paprasčiausia lietuviška Rusijos „silovikų“ variacija), Lietuvoje buvo nueita gan savitu keliu: vienu metu buvo pamėginta VSD valdyti iš Užsienio reikalų ministerijos ir taip sukurti paralelinę valstybę arba valstybę valstybėje. Ne tiek per išgrynintas jėgos struktūras, kiek per užsienio politikos institucijas ir diplomatinį korpusą. Dėl to, beje, tenka tik apgailestauti, nes yra rimtai nukentėjęs šios ministerijos prestižas – o juk vargu ar kas suabejotų tuo, kad Užsienio reikalų ministerija buvo ir tebelieka pati profesionaliausia ir plačiausio akiračio šalies ministerija. Laimei, dabartinio ministro dėka ji atgauna gerą vardą ir solidumą, o sykiu ir sugrąžina būtiną distanciją tarp valstybės intereso ir įtakos grupių.

Kas paaiškėjo apie „valstybininkus“ po Vytauto Pociūno bylos? Visų pirma tai, kad mūsų politika yra periferinė rusiškos politikos atmaina. Kokia prasmė grupei draugų per jai dirbančius žiniasklaidos ruporus nuolat burnoti prieš Vladimiro Putino Rusiją, kartu atkakliai pabrėžiant savo proamerikietišką orientaciją, jei jų sukurta jėgos ir įtakos struktūra savo logika yra šimtaprocentinis rusiškos politikos darinys? Net jei jis ir sukurtas savo pačių rankomis, o ne implantuotas, vis tiek tai menka paguoda – vadinasi, mes ir be jokių diversijų ar dvigubo valdymo iš Rusijos esame tokie patys, kaip ir jie. Pagaliau, ir metodai tie patys. Net ir kriminalinio pasaulio frazeologija kartojama.

Taip, ponios ir ponai. Paaiškėjo, kad esame dar viena valdomos demokratijos šalis su elito dalimi, įsikalusiu į galvą, kad mūsų šalies ateitis ir likimas bus saugesni ne demokratinės kontrolės, visuomenės suteikiamo mandato ir visiško legitimumo sistemoje, o saujelės saugumiečių, verslo magnatų, žurnalistų ir politikos komentatorių rankose, kurie mąsto teisingai ir nesusipainios dėl strateginių šalies prioritetų. Už šios prielaidos slypi ne tik nepasitikėjimas savo visuomene, bet ir atvira panieka jai – reikia tikrai beribės arogancijos, kad nuspręstum, kad keletas dvaro žurnalistų ir valdžios ištroškusių akademikų bei politiškai susireikšminusių funkcionierių geriau žino, ko reikia jų šaliai ir visuomenei, negu jos pačios.

Antra, šitas fenomenas byloja apie visišką slaptųjų tarnybų, teismų, dalies žiniasklaidos ir verslo struktūrų susiliejimą Lietuvoje – o juk tai megakorupcijos laukas. Kaip ir Rusijoje, mūsų valstybės saugumo tarnyba tapo ne tik politiniu žaidėju, bet ir stambiojo verslo dalimi, t.y. verslo megaprojektų apsauga, padedančia į vietą pastatyti konkurentus ir nutildyti nepritariančiųjų balsus. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje kone visi naujieji milijardieriai atėjo tiesiogiai iš FTB (FSB) arba iš buvusios KGB – ten įvyko visiškas verslo, jėgos struktūrų ir propagandos organais paverstos spaudos susiliejimas; Lietuvoje, laimei, vis dėlto kažkokios ribos dar išlieka – tad VSD labiau tenkinosi viešosios opinijos formavimu, operatyvinės informacijos nutekinimu dvaro žurnalistams, nesutinkančiųjų diskreditavimu per šmeižto kampanijas ir savo politinės įtakos didinimu.

Tad netenka daug kalbėti apie tai, ant kokio lygio demokratijos pamatų pastatyta Lietuvos valstybė. Jei ne narystė ES, mes būtume galutinai praradę ne tik demokratinę santvarką, bet ir visas vakarietiško gyvenimo formas, politinio vertinimo kriterijus ir viešo sprendimo standartus. Todėl leiskite susilaikyti nuo klausimų, kaip šitas tinklas susiformavo ir kaip jis įgijo šitokią įtaką – jis dar egzistuoja, todėl būtuoju laiku apie jį neverta kalbėti. Neabejoju, kad jis bus išardytas, bet praeis dar kažkiek laiko, kol mes sužinosime esminius dalykus. Kad ir kaip būtų, jokio legitimumo neturinčių politizuotų klikų suardymas, lygiai kaip VSD depolitizacija ir sugrąžinimas visavertei parlamento bei civilinei kontrolei, yra skubaus veiksmo reikalaujanti valstybės būtinybė.

Kad ir kaip būtų, tikiu, kad ateis laikas ir demokratinė Lietuva sužinos valstybės išdavikų ir dezinformacijos bei šmeižto kampanijų organizatorių vardus. Mes sužinosime, ar kalba eina apie paslaptingą Baltarusijos opozicijai skirtų JAV lėšų dingimo istoriją, ar apie staigią korupcinio tinklo politizaciją, kuria dėl savo greitos sėkmės užsižaidė patys paramasoniškos politikos entuziastai.

O kol kas keletas samprotavimų apie mūsų „valstybininkų“ politinę kilmę. Tiesą sakant, nieko originalaus čia nerasime. Rytų ir Vidurio Europoje jau būta atvejų per pastaruosius dvidešimt metų, kai saugumas būdavo pradėtas politiškai eksploatuoti susidorojant su politiniais oponentais ir kritikais, o sykiu ir atsidurdavo anapus civilinės bei demokratinės kontrolės. Tai ilgalaikio veikimo bomba, tiksinti visuomenėse, kurių dabartiniai elitai formavosi iš buvusių KGB veikėjų ir TSKP partinio-ūkinio aktyvo arba atėjo tiesiai iš kriminalinio pasaulio.

„Skeletas spintoje“, t.y. prasta ir šantažui pasiduodanti biografija, lygiai kaip ir kompromatų dėjimas į stalčių, užuot teisus ir sodinus nusikaltusiuosius, bloga biografija fantastiškai praturtėjus arba patekus į galios sferą – visa tai yra pati vertingiausia politinė valiuta tokiose visuomenėse. Imk žmogų tiesiai už jo „sėkmės istorijos“ – ir iškart turėsi marionetę arba sąjungininką. Pridurkime dar šitų visuomenių homofobiškumą, ir gausime pilną repertuarą biografijos faktų, kurių daugelis tokių visuomenių elito narių niekada ir nieku gyvu nenorės atverti.

O jei dar pridursime su KGB bendradarbiavusius „klerokomjaunuolius“ (tai ne mano, o Egidijaus Aleksandravičiaus nukaltas terminas), kurie patys ką tik aktyviai medžiojo netinkamos kilmės, ideologijos ar biografijos oponentus, iškart suprasime „valstybininkų“ ir panašių jėgos bei įtakos grupių socialinę ir politinę skalę. Šitiems žmonėms būtina būti kaip galima arčiau saugumo tarnybos, kuri patikimai kontroliuoja biografijas ir dosjė – tad tai tikrai ne meilės ir idėjinio ryšio, o elementaraus išgyvenimo reikalas. Tokiose grupėse esama ko tik nori: buvusios sistemos šulų atžalų, revanšistų, pasimetusių ir nežinančių kam tarnauti nacionalistų, davatkiškų tipų, korumpuotų cinikų, girtuoklių, greitos sėkmės medžiotojų ir visokios ilgalaikių ir trumpalaikių verslo interesų klienterijos.

„Valstybininkai“ – tai fenomenas pusiau kriminalinio elemento ir jėgos struktūrų valdomose visuomenėse, kurios jau kažkiek „apdemokratėjo“, bet paties giliausio demokratinės politikos klodo – civilinės kontrolės ir demokratiškai išrinktų politikų besąlygiškos viršenybės prieš paskirtuosius asmenis, t.y. prieš ekspertinį ir biurokratinį sluoksnį – liko neperpratusios ir nepatyrusios. Sykiu tai paviršutiniškos ir silpnos demokratijos, arba tiesiog pseudodemokratijos (Rusijoje, kaip žinia, dar vadinamos valdoma arba „suverenia“ demokratija), simptomas.

Kitas ryškus, nors ir labai skirtingas atvejis būtų Turkija. Rusijoje Putino sluoksnio žmonės (ir jis pats) neretai kartoja, kad demokratija yra puiki valdymo forma, tik mat reikia suprasti Rusijos specifiką – juk Rusijos žmonės vakarietiško tipo politikai dar nepasirengę. O valstybės stabilumas ir yra garantija, kad ateityje viskas keisis tik į gera. Valstybės stabilumu tuo metu juk kažkas privalo rūpintis.

O Turkijos sluoksnis, pasiryžęs (bent jau iki šiol) ryžtingai „pakoreguoti“ visuomenės klaidą rinkimuose, yra ne saugumiečiai, o kemalistinio nacionalizmo ir sekuliarizmo dvasia išugdyti turkų karininkai. Jie neretai ir lemia, ar reikia valstybę apsaugoti nuo tautos pasirinkimo, kuris, kaip žinia, šalį bet kada gali nublokšti į islamizmą, ar ne.

Taip, deja, demokratija savaime negarantuoja pažangiųjų ir moderniųjų sluoksnių pergalės. Būtent todėl demokratinio legitimumo kaina yra pati aukščiausia – tai neaiškumas, netikrumas ir rizika. Sykiu tai ir senos Platono svajonės, kad visuomenę valdytų ne socialinė ir politinė kaita, o protas ir išmintis, atmetimas – taip, demokratijos sąlygomis joks protas ir išmintis nėra savaime aiškūs dalykai. Jie turi pagrįsti save laisvo pasirinkimo situacijoje, o ne vien iškilmingai deklaruoti, kad jie yra.

Abiem racionalaus, ne rinkto, o paskirto politinio sluoksnio veikimo atvejais – Rusijoje ir Turkijoje – visuomenę, pasirodo, reikia apsaugoti nuo jos galimų fatališkų klaidų. Abiem atvejais kalbama apie dvi kultūras, dvi tautas, dvi šalis – pažangią, provakarietišką, atvirą, viena vertus, ir konservatyvią, tradicionalistinę, atsilikusią, kita vertus. Neabejojama, kad egzistuoja dvi Rusijos, tarp kurių slypi praraja. Akivaizdu, kad egzistuoja dvi Turkijos. Ar šita melodija apie dvi tautas vienoje šalyje nėra girdėta kažkur ir prie Neries?

Tad turėkime ryžto ir drąsos įvardyti savo tikrąją būklę. O žodžio „valstybininkas“ tikrojo turinio niekas nėra sukompromitavęs, tad nėra būtinybės jį gelbėti arba nustoti vartoti, kaip daugelis jau puolė patarti. Tik nepainiokime tų valstybininkų, kuriems niekada nereikės kabučių, su tais, apie kuriuos neįmanoma kalbėti be kabučių. O patys reiškiniai netrukus galutinai atsiskirs vienas nuo kito. Tuo galime neabejoti.

www.donskis.lt