Leonidas Donskis


Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe.

Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai:

- Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje?
- Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį?
- Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos?
- Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje?
- Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija?

Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės.

Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę.

Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija.

Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros.

Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“.

Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys.

Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos.

Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis.

Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą.

Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne?

Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu.

Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė.

Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio.

O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti.

Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą.

Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.


www.donskis.lt

Leonidas Donskis

XX amžiaus prancūzų filosofas ir politinis mąstytojas Alainas Besançonas yra rašęs, kad Vakarų negebėjimas perprasti tikrosios sovietinio komunizmo esmės yra pastarojo stiprybės ir sėkmės šaltinis. (Šią mintį mėgo cituoti ir apipinti papildoma stipria argumentacija Aleksandras Štromas.) Įdomu, kad po kelių dešimtmečių tą pačią mintį, tik apie dabartinę Rusiją, pakartojo Besançono mokinė, jo buvusi studentė, o dabar Sorbonos universiteto istorijos profesorė Françoise Thom – puiki Rusijos politikos ir kultūros žinovė (daugiau apie šį Françoise’os Thom straipsnį žr. http://www.lzinios.lt/lt/2010-02-09/lietuva_ir_europa/europa_rusija_perkrovimo_pavojus.html – su    šiuo tekstu susipažinau dar prieš jį išverčiant į lietuvių kalbą ir publikuojant nurodytame portale).

Pasak Thom, dar niekada Rusijos nesupratimas Vakaruose nebuvo pasiekęs tokio masto kaip dabar. Vokietija ir Rusija savo „Nordstream“ projektu vieną po kitos pajungia sau Šiaurės šalis ir jų elitus, o pats projektas siunčia žinią, kad nuo šiol visus didžiuosius ekonominius projektus Rusija Baltijos regione gali kuo puikiausiai realizuoti be Baltijos šalių ir Lenkijos.

Prancūzija nuėjo tiek toli, kad stiprina Rusijos karinę galią parduodama jai moderniausią savo strateginę ginkluotę. „Mistral“ tipo karo laivai yra moderniosios puolamosios ginkluotės dalis, kokios Rusija iki šiol neturėjo. Kodėl Prancūzija šitą daro, balansuodama ant NATO partnerių ir Rusijos kaimyninių valstybių išdavystės ribos? Nejaugi vien dėl to, kad Rusija, anot Prancūzijos premjero François Fillono ir užsienio reikalų ministro Bernard’o Kouchnerio, yra sunkus partneris, su kuriuo vis dėlto geriau bendradarbiauti nei izoliuoti jį?  

Pagunda čia išlieka ta pati, o būtent – maloni saviapgaulė, kad Rusija yra silpna ir jai būtina karinė ir ekonominė modernizacija. Šią iliuziją lydi sparti Europos politinės klasės „šrioderizacija“ – t.y. dalyvavimas verslo ir politikos susiliejime, bet ne savo šalyje, kurioje kažkokie reikalavimai politikui vis dėlto išlieka, o ten, kur ta kartelė ne tik nėra nuleista, bet niekada ir nebuvo pakelta. Šita begėdiška korupcija šiandien vadinama viltimi, kuri esą suteikiama taikai, bendradarbiavimui ir tarpusavio supratimui tarp Rytų ir Vakarų.

Situacija anaiptol nėra nekalta. Šiandien Rusija laimi propagandinio karo etapą, kuriame kartu su Kinija diskredituoja – tiek savo šalių viduje, tiek, deja, daug kur kitur – idėją, kad rinkos ekonomika ir demokratija yra natūralios sąjungininkės, kurios turi žengti koja kojon. Autoritarinio kapitalizmo sėkmės ir Vakarų demokratijų silpnumo konstatavimas buvo akivaizdus stulbinančiai atviruose Rusijos Užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir jo bendravardžio, rusų politologo Sergejaus Karaganovo pasisakymuose 2008 metais.

Dabartinės Kinijos sėkmė jau savaime siunčia pavojingą signalą pasauliui, kad visų pirma būk ekonomiškai galingas, o tada gali mažiau sau sukti galvą dėl demokratijos ir žmogaus teisių. Iš kylančių naujųjų ekonominių galybių daugmaž demokratinės yra Indija ir Brazilija. Kinija ir Rusija ne tik nepriartėjo prie demokratinės politinės sistemos, bet net sąmoningai nutolo nuo jos. Vakarai neturi svertų, kurie leistų ekonominės įtakos ir galios pripažinimą sieti su pažanga demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms sferoje.  

Kinija ir Rusija laimi propagandinį karą jau vien tuo, kad meistriškai primeta Vakarams savo sąvokų tinklą, politinį žodyną ir sau patogų probleminį-teminį kontekstą, kuriame jos ir nori būti interpretuojamos. Savo kalbos primetimas ir įtikinimas, kad kažkas yra pernelyg politiškai jautru galingam, sudėtingą kaitą ir modernizaciją patiriančiam partneriui, kad būtų nuolat politiškai eksploatuojama (Kinijai tai visų pirma Tibetas, o Rusijai – jos karo nusikaltimai Čečėnijoje ir daugybės žmogaus teisių gynėjų išžudymas per keletą pastarųjų metų), yra ne tik neprincipingų Europos politikų neutralizavimo menas, bet ir sena imperinių šalių stiprybė. Tik imperijos supranta, kad jos privalo save paversti jokios alternatyvos esą neturinčiu pasaulio politikos faktu – visų pirma primesdamos savo kalbą ir patirtį kaip universalią ir atliepiančią visos žmonijos lūkesčiams.  

Kad ir kaip būtų, pats gėdingiausias yra tylus Vakarų susitaikymas su nepriklausomos ir suverenios šalies – Gruzijos – dalies teritorijos okupavimu ir aneksavimu po to, kai Rusija pati išprovokavo karą prieš ją ir dar paskelbė, kad nuo žudynių esą gina Abchazijos ir Pietų Osetijos žmones. Net ir žinant, kad Gruzijos prezidentui toli iki pavyzdinio demokrato ir kad Gruzijoje pridaryta rimtų klaidų, faktas lieka faktu: buvo išprovokuota ir užpulta suvereni valstybė, kurios teritorijos atėmimas buvo Vakarų nurytas it nemaloni piliulė, po kurios sekė makabriškas pačios Gruzijos apkaltinimas už jos okupaciją. Jei ir po to kam nors lieka abejonių, ar Rusija yra normali ir taikinga, ar revanšistinė valstybė su revizionistine propaganda ir istorijos perrašymo programa, vadinasi, tokie žmonės tiesiog trokšta gyventi fikcijomis ir saviapgaule.

Vakarai ne tik pabrėžia demografines Rusijos problemas, bet ir nuolat kalba apie Rusijos patirtą pažeminimą. Tai dar viena nesąmonė, Rusijos propagandos paversta terminologiniu įnagiu, primestu Vakarams interpretuoti Rusiją taip, kaip ji pati šito nori. Skirtingai nuo Vokietijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusios virš 600 000 išžudytų niekuo nekaltų civilių gyventojų (po sąjungininkų – o ypač britų – keršto operacijų), Rusija po Sovietų Sąjungos kracho ne tik nepatyrė ją žeminančių karo veiksmų ar karinės jėgos demonstravimo, bet net ir retoriškai buvo atskirta nuo Vakarų grėsmių ir priešų.

Tad leiskite paklausti, kas, kada ir kaip pažemino Rusiją? Pačios Rusijos ir jos kolonizuotų tautų laisvė? Ar, kaip kartą pasakė buvęs Sankt Peterburgo liberalaus mero, šviesios atminties Anatolijaus Sobčiako faksų siuntėjas ir sekretorius, šiandien kur tik įmanoma demonstruojantis savo apnuogintą kūną ir valdingą toną, didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa? Šitas nonsensas rodo, kaip lengvai ir meistriškai Rusija laimi propagandinį karą, sėkmingai primesdama Vakarų spaudai terminus ir politinių reikšmių rėmus, kuriuose ji ir siekia būti interpretuojama.

Vakarams knieti dalyvauti eilinėje Rusijos modernizacijoje. Bet ar nevertėtų prisiminti (beje, šitą taikliai pastebi Thom), kad visos Rusijos modernizacijos prasidėdavo tik jai pralaimėjus karus: Petro I pradėta modernizacija buvo iššaukta Rusijos pralaimėjimo Švedijai prie Narvos, Aleksandro II – Rusijos pralaimėjimo Krymo kare, o Nikolajaus II – po visiško Rusijos fiasko kare su Japonija. Pridurkime Sovietų Sąjungą – po Sovietų Sąjungos kracho Afganistane modernizacija buvo būtina kompartijai ir Michailui Gorbačiovui. Visos šitos modernizacijos paprastai nieko bendra neturėdavo su Vakarų politinės sistemos, savivaldos ar demokratijos vertybių priėmimu. Rusijai modernizacija reiškė tik didesnę ekonominę ir karinę galią, gautą vakarietiškais metodais.

O dabar susimąstykime apie naująją Rusijos karinę doktriną, kurioje juodu ant baltu rašoma apie Rusijos karo veiksmus tokiais atvejais, kaip antai: po atakos prieš Rusijos ginkluotas pajėgas užsienyje; jei pagalbos paprašo svetima valstybė; jei reikia ginti Rusijos piliečius kitose šalyse. Ar kas nors po šito pasakytų, kuo tokia karinė doktrina skiriasi nuo kumščio teisės ir atviro tarptautinės teisės paneigimo? Galiausiai Rusija pasilieka prevencinio smūgio teisę pavojaus sau atveju ir net branduolinio ginklo panaudojimą tam, kad atremtų stipraus ir ją konvencine ginkluote nualinančio priešo ataką. Visa tai atvirai išdėstė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Tad iš kur mūsų naivus įtikėjimas, kad mes žinome, ko galima tikėtis iš dabartinės Rusijos? Kas mums pasakė, kad mažų valstybių įtakos niekada nepripažinusi Rusija gali būti patikima mūsų dvišalių santykių partnerė? Juk pervesti mus iš ES užsienio politikos lauko į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė – užuot tiesiogiai susidūrusi su konsoliduota ir didele jėga, tokia kaip ES, ji natūraliai sieks suskaldyti Europą ir kaip galima daugiau tiesiogiai bendrauti su jokių galios svertų neturinčiomis ir silpnomis valstybėmis. Jei reikia buferio, kurio dėka nesusiliestum su tikraisiais Vakarais, tai apie jokią draugystę su buferine valstybe niekada nebus kalbos.

Alternatyva čia tik viena – priversti Rusiją mus traktuoti kaip Vakarus, o ne kaip jų prieigas. Priversti ją atsisakyti artimojo užsienio koncepcijos ir įtvirtinti santykių modelį, kuris nepaliks nė mažiausios erdvės nukrypimui nuo bendrosios ES pozicijos Rusijos atžvilgiu. Žinoma, tam reikia konsoliduoti ir kurti Europos poziciją. Prancūzijos viražai šiuo požiūriu nuteikia niūriai, nors tai ir nėra unikalus atvejis naujausioje Europos istorijoje – prisiminkime Prancūzijos dalinį pasitraukimą iš NATO ar Irako branduolinių jėgainių kūrimą. Tai tiesiog dar viena golizmo grimasa – Prancūzija vis randa būdą priminti, kad ji pati kuria didžiąją tarptautinę politiką, o ne vien aptarnauja JAV ir NATO. 

Kad ir kaip  būtų, klausimas lieka toks: o ką daryti ir kaip pozityviai konstruoti santykius su tokia geografijos ir istorijos mums padovanota kaimyne? Pirmiausia atsikratyti iliuzijų, kad Rusija susitaikė su Baltijos šalių nepriklausomybe ir kad ji artimiausiu laiku paliks mus ramybėje. Jėga – bent jau kol kas – ji mums negrasins. Bet ardyti ES informacinėje, politinėje ir intelektualinėje erdvėje iki šiol nepradėjusios autentiškai gyvenanti mažos valstybės viešąją erdvę – taip, šitą Rusija daro dabar ir neabejotinai darys vėliau.

Neabejoju, kad atsakymas į šią dilemą slypi ne retorikos karuose ar fantazijose apie LDK istorine atmintimi pagrįstos politinės įtakos ir solidarumo atkūrimą Rytų Europoje bei posovietinėse šalyse, o mūsų žiniasklaidos, politinės kultūros ir viešosios erdvės ateityje. Viso ko pamatu turi tapti mūsų politikos ir krašto valdymo sistemos nutolimas nuo rusiškojo modelio. Kai nutolsime tiek, kad pasidarytume bent truputį panašūs į Suomiją ar Daniją, patikėsiu, kad Lietuva išslysta iš Rusijos įtakos zonos.

Mes turime tapti ne Rusijos mažuoju, negatyviuoju dubleriu, vartojančiu kovingą antirusišką retoriką, bet savo politika, viešąja erdve ir mentalitetu mažai kuo besiskiriančiu nuo jos, o šalimi, kurios Rusija nebeatpažintų kaip potencialios satelitės ir informacinės provincijos, o todėl pervestų į kitą kategoriją. Ypač artėjant 2012 metams, kurie savo nuogą kūną ir valdingą toną demonstruojantį Rusijos premjerą neabejotinai grąžins į prezidento postą.   

O mėginimai Lietuvos ir Rusijos santykius pakeisti sakant tą, ką Kremlius nori girdėti, būtų dar vienas savęs apgaudinėjimas. JAV politologas Vladimiras Socoras yra įspėjęs, kad Lietuvos ir Rusijos santykių ateitį gali pakeisti ne tono švelninimas ir sakymas tik to, ką Rusija nori girdėti, o pačios Rusijos apsisprendimas liautis pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir formuoti prorusišką Lietuvos viešąją nuomonę. (Žinoma, kol tam bus gera terpė, tol tai ir vyks.) Nuo carinės Rusijos geopolitikos laikų Rusija neturėjo draugų mažų valstybių tarpe. Geri kaimynai jai reiškė satelitus, o priešai – nepaklūstančias valstybes.

Todėl nelikime akis į akį su už save daug galingesne jėga. Nepradėkime kurti kokios nors savarankiškos ir nuo ES atokesnės dvišalės politikos su Rusija, nes kitaip mūsų laukia ne tik fiasko, bet ir realūs pavojai. Mes tiesiog negalime turėti jokios sėkmingos dvišalės politikos su Rusija. Tokią politiką, mums aktyviai dalyvaujant, gali suformuoti tik tokia reali jėga kaip ES. Visa kita tėra mūsų vidaus politikos tęsinys. Mes juk suprantame, kad kompensacijų už okupaciją klausimas yra arba skirtas tolimesnei ateičiai, arba vidaus politiniam vartojimui – niekas Rusijoje artimiausiais dešimtmečiais nereaguos į šiuos mūsų reikalavimus. Visiškai kitas dalykas – karo nusikaltėliai ir jų išdavimas Lietuvai. Čia jau reikia būti principingiems iki galo – ir ne kada nors vėliau, o dabar.

Atrodo, kad pati istorija Lietuvai nepalieka kitos alternatyvos, o tik mesti visas savo jėgas į mokslą, švietimą ir kaip galima gilesnę integraciją į ES. Dėl to darosi liūdna, kad Lietuva vis labiau klimpsta į provincialias savęs sureikšminimo akcijas ir kovas su Francisco Goya’os Los Caprichos tipo demonais ir vaiduokliais, jau skambiai pakrikštytais Europos liberaliuoju totalitarizmu, užuot mąsčiusi apie savo ateities strategiją ir kaimyninę revizionistinę valstybę, atvirai siekiančią istorinio ir politinio revanšo.

Tik posovietinė ir pokolonijinė sąmonė tesugeba egzistencines grėsmes įžvelgti ne panosėje bundančiame totalitarizme ir rusiškame mūsų pačių valstybės valdymo modelyje, o vieninteliame strateginiame sąjungininke – kad ir klystančiuose, bet demokratiniuose ir mumis patikėjusiuose Vakaruose. 



www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Sausio paskutinį šeštadienį, kaip įprasta, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2009 metų Tolerancijos žmogų. Juo, kaip žinia, tapo iškilus lietuvių poetas, vertėjas, literatūrologas ir ilgametis sovietinis disidentas Tomas Venclova.

Nominuoti buvo dar du garbingi ir drąsūs žmonės – Andrius Navickas ir Dainius Pūras. Turbūt nėra reikalo pasakoti portalo www.bernardinai.lt redaktoriaus ir žmogaus teisių gynėjo bei psichiatro humanisto veiklos istorijos. Susitiko trys garbingi žmonės, daug nuveikę žmonių santykių humanizacijos ir žmogaus orumo gynimo labui.

Ir vis dėlto renginio iškilmingumą gerokai sutrikdė titului nominuotojo Andriaus Navicko kalba, kurioje jis tiesiog atmetė visus proginės kalbos žanro reikalavimus ir stojo prieš susirinkusią publiką su visiškai apnuoginta tiesa ir tikrosios padėties įvardijimu. Anot Navicko, mūsų visuomenė sparčiai praranda moralinę klausą ir tiesiog akyse darosi kurčia viskam, kas būtų ją sukrėtę dar prieš dešimt metų.

Kodėl į Respublikos ir, beje, atrodytų, net padoresnio lygio leidinių zoologinį antisemitizmą ir tiesiog gėdingas publikacijas apie žydus ar homoseksualus nereaguoja mūsų politinė klasė? Kodėl susigūžę tyli tie, kurie pirmi turėtų reaguoti į savo bendrapiliečių pažeminimą? Ar tai paprasčiausias abejingumas ir moralinis nejautrumas, ar vis dėlto bijoma galimų nemalonių pasekmių sau patiems? Ar mūsų visuomenė prarado atsakingus ir moralinius standartus išsaugoti pajėgiančius politikus? O gal tokie politikai pas mus apskritai niekada ir nebuvo atsiradę?  

Sapere aude – išdrįsk mąstyti (lotynų k.). Išdrįsk atskirti dalykus. Išdrįsk būti išmintingas. Immanuelio Kanto mėgtas Horacijaus posakis, kuris primena paprastą tiesą – tik drąsa kalbėti ir mąstyti privatų žmogų paverčia vieša figūra. Angelo Poliziano ir kiti renesansinės Florencijos humanistai vartojo terminą la mente audace – drąsus protas (italų k.). Akivaizdu, kad neturint tokio drąsaus proto, t.y. ne fizinės, o moralinės ir intelektualinės drąsos, neįmanoma akis į akį stoti su tuo, kas kartais graso nužmoginti tavo visuomenę.

Kad ir kaip būtų, man regis, Andrius Navickas omeny turėjo net ne šią klasikinę drąsą, be kurios nebūtų įmanomos ir kitos dorybės, o veikiau ypatingą drąsos atmainą, kurios mūsų politikai veikiausiai net nėra rimtai svarstę kaip laikysenos ar veiksmo sąlygos ir galimybės. Tai drąsa sakyti tiesą net tada, kai žinai, jog už ją sumokėsi savo politine pergale. Pavadinkime ją drąsa pralaimėti – rinkimus, postą, greitos ir svaigios karjeros galimybę.

Juk turi būti kažkas, kas sustabdo mus karjeros kelyje? Bent jau teoriškai svarstant, juk yra kaina, kurios iš tikrųjų padorus žmogus nemokėtų net ir už didžiulę sėkmę bei karjerą. Būtent šis pasiryžimas ne viską padaryti vardan politinės sėkmės, ne visus žodžius ir niekšybes nuryti ir ne visais atvejais tylėti skiria ne tik principingą žmogų nuo oportunisto, bet ir subrendusį, kitiems ir sau pačiam atvirą žmogų – nuo tik savimi gyvenančio nebrandaus egocentriko.   

Mėginsiu atsakyti į Andriaus Navicko klausimą. Manęs neaplanko mintis, kad visi Lietuvos politikai be išimties yra savanaudžiai konformistai ir oportunistai. Tai būtų tiesiog nerimta – juk kiekvienoje solidesnėje politinėje partijoje yra kažkiek padorių žmonių. Klausimas, kodėl jie viešai nereaguoja į barbarišką elgesį ir leksikoną, kuriuo žeminamas ir jų akyse paminamas bendrapiliečių orumas? Kodėl jie reaguoja tik tyliai ir privačiai, nors pagal apibrėžimą privalėtų reaguoti viešai?

Dalis problemos (ir sykiu atsakymo) slypi deformuotoje politikos sampratoje – beje, ne tik pačių mūsų politikų tarpe, bet ir gerokai už jų ribų išplitusi iškreipta ir pavojinga politikos samprata. Tiesą sakant, šitas technokratinės sąmonės užkratas yra ganėtinai stiprus ir Vakarų Europoje, bet ten ją dar kažkiek apsaugo nepalyginamai gilesnė ir stipresnė nei mūsų politinė tradicija.

Ji teigia, kad politikos esmė yra žūtbūtinė pergalė rinkimuose ir sugebėjimas pajusti, kuo gyvena rinkėjai. Visa kita esą yra viso labo tik politikos užribio dalykai, kuriuos sau gali leisti ne profesionalai, o komentatoriai ir moralistai. Kitaip tariant, jie įsitikinę, kad, kaip tame rusiškame anekdote, ne caro tai darbas – liepsiu, kai reikės, ir padarys.

Ką gi, kalbėkime atvirai – tai absurdas ir antipolitika. Mes šiuo atveju susiduriame su pačia primityviausia ir tiesmukiškiausia politinės galios supratimo versija. Politinė galios esmė yra ne „valdžios ėmimas“ visais įmanomais būdais, o socialinės ir moralinės tvarkos arba ateities projekto įgyvendinimas, tam pajungiant tikrovės interpretaciją, kalbą ir tam tikrų elgesio ir moralės standartų įtvirtinimą. Šito nedarantys ir net nesuvokiantys politikai visada bus laiko nublokšti ir istorijos upės nuplauti be jokio pėdsako – it tas vargšas apsišaukėlis valdovas Akiros Kurosawos genialiame filme Kagemusha (Kario šešėlis).

Ar ne iš čia tas bejėgiškas bėgimas vietoje, kurį mes su vis didėjančia tylia neviltimi stebime jau beveik dvidešimt metų? Žmonės klausia, kodėl jie (t.y. politikai) tokie stulbinančiai vienas į kitą panašūs? Visi jų skirtumai, atrodytų, tokie akivaizdūs iki rinkimų, per naktį išnyksta ir užleidžia vietą kažkokiai kolektyvinei kaukei, kurią it koliažas iš gyvų žmonių sudaro vieno didžiulio veido dalys?

Tai nėra šitų žmonių mentalinis vienodumas, kaip kartais supaprastintai manome. Veikiau tai ta pati politikos samprata. Posovietinė politika yra suprasta kaip komunikaciniu žaidimu pagrįsta galios technologija arba kaip materialinių, informacinių bei administracinių resursų paskirstymo monopolija, kurią žūtbūt reikia laimėti. Tam, kad užkariautum ją, turi būtinai kruopščiai maskuoti savo tikslus ir kaip galima geriau įpakuoti bei parduoti save savo rinkėjams. Jei pasakysi jiems ne tą, ką jie nori girdėti, – tada esą tu miręs kaip politikas. O ką ir kaip jiems pasakyti, lemia komunikacijos ir informacijos profesionalai. Po to seka realioji politika, kuri keičia politikų elgesį… Na ir taip toliau.

Sustokime ir ramiai pagalvokime – apie ką čia vyksta kalba? Apie dėl valdžios kovojančias gaujas ar apie vis dėlto civilizuotą politiką, kuri visada turi savo moralinius ir edukacinius aspektus? Jei iki šiol mūsų politikai vadovaujasi consensus gentium teorija, skelbiančia, kad dauguma visada teisi ir kad dėl tiesos kolektyvas susitaria įtvirtindamas daugumos principą, kyla klausimas, ar jie tokius dalykus, kaip kitamanystė ir racionalus nesutikimas, laiko politikos dalimi, ar ne? Mažumų gynimas yra respublikos reikalas ar pavienio asmens geranoriškumo (piktavališkumo) sfera?

Klausimai retoriniai – žinoma, kad šitie dalykai nelaikomi tikrąja politika. Mūsų politiniame gyvenime neabejojama, kad politikas viešumoje dėl tiesos ir vertybių neturi kovoti. Jei jis nesutinka su rinkėjais arba nejaučia, kuo jie gyvena – ką gi, jo dienos jau suskaičiuotos. Jis yra naivus ir politikai nesutvertas.

O ką daryti, jei rinkėjai dėsto atvirai laukinį ir barbarišką požiūrį į žmones? Nejaugi ir tada reikia su jais sutikti vardan pergalės ir šventos ramybės? Arba ką reikia daryti savo partijoje, kurioje pataikavimas minios instinktams ir jos neapykantai tampa karjeros darymo instrumentu? Taip pat racionaliai tylėti ir negadinti savo karjeros? Ar priimti požiūrį, kad saviškius kritikuoti reikia tik niekam nematant ir negirdint, nes esą mano kvailiai – mano reikalas?

Visa tai yra pati tikriausia antipolitika. Beje, Lietuvoje gan plačiai išplitęs įtikėjimas, kad nuožmi klikų kova dėl valdžios, tam naudojant visas įmanomas priemones, yra kažkas, susiję su makiavelizmu, neišlaiko jokios kritikos. Niccolò Machiavelli tikėjo, kad nors politikoje gali greitai žūti ir tavęs gali fiziškai nelikti, aukščiausia politiko pergalė yra savęs pratęsimas ir įamžinimas per idėją arba sukurtas institucijas bei sėkmingas praktikas, kuriomis virsta ta idėja ar principas. Vienas kito nuodijimo ir skerdimo istorija anaiptol nėra istorija – tai nuolat tas pats, tik pjaustomos galvos skiriasi.

Veiksminga tiesa, anot jo, yra ne momentinis valdžios laimėjimas, po kurio tave be pėdsako it upė nuplauna kiti, o ilgam liekanti ir barbarybę iš pagrindų atmetanti civilizuota tvarka. Jei norite, klasikinė politika buvo ir yra barbaro bei barbarybės įveikimas savyje ir savo bendruomenėje, o ne jos kultivavimas pergalės vardan.

Vadinasi, mes iki šiol taip ir neišugdėme politikų, kuriems jų profesija ir pašaukimas būtų savosios visuomenės kūrimas. Instrumentalizmas ir bėgimas tikrovei iš paskos, užuot ją kūrus ir alternatyviai formavus, mus ir toliau veikiausiai laikys antipolitikos zonoje. Neatsiranda politikų, kurie nepataikautų nei Lietuvos rytui, nei Respublikai, nei jų redaktoriams. Neatsiranda tokių, kurie geriau sutiks likti savo idėjinėse pozicijose ir pralaimėti rinkimus, užuot leidę, kad iš jų atimtų kalbą ir integralumą – tikruosius politikos instrumentus.

Beje, atviras politikų pataikavimas įtakingų leidinių redaktoriams greičiausiai susijęs su tylia atsakomąja panieka, kurią pastarieji jaučia mūsų politikams ir kurios jie net neslepia. Kita vertus, protu nesuvokiama politikų marginalizacija visuomenėje, juos išstumiant iš komunikacijos lauko, jei jie nesusiprotėja laiku susimokėti už ją, yra kažkas tarp šantažo, korupcijos ir antipolitikos. Deja, Lietuvoje antipolitika yra įteisinta iš abiejų pusių – ne tik pačių politikų, bet ir žiniasklaidos.

Todėl, mielas Andriau, nesistebėk, kodėl vis labiau spengia tyla. Nes ginti žmogaus teises ir orumą Lietuvoje nėra politika. Į viešąją erdvę perkelti savo abejonę ir nesutikimą su neteisybe ir cinizmu taip pat nėra tikra politika. Mėginti piliečiams paaiškinti, kad Lietuvos problemos slypi ne kažkur užsimaskavusiuose priešuose, o mūsų pačių mąstymo būde ir politiniame elgesyje – taip pat nėra rimta politika.

O ką kalbėti apie idėjų kovas ir patirtimi pagrįsto moralinio bei politinio žodyno įtvirtinimą pasaulyje, vienintelį tavo ir tavo šalies buvimo paliudijimą – kokia gi čia politika? Čia juk tauškalai. Politika yra patikimo žmonėms menas ir valdžios paėmimas. Nesvarbu, kad niekas net nepastebi, kad su politika apskritai nesusijusių, bet valdžią paimti pajėgiančių veikėjų ir jėgų Lietuvoje vis daugėja – kartu su sparčiu jos išlaikymo ar bent prasmingo pabuvimo joje laiko trumpėjimu. Mūsų antipolitika pati kuria populizmo algoritmą. Tad neverta dejuoti ir klausti, iš kur „jie“ atsiranda. Iš ten pat…

O antipolitiką sukūrė mūsų visuomenės pažeistas socialumas, jėgos ir prievartos santykiai, silpni demokratijos pamatai, sunykusi bendrystės ir pasitikėjimo galia, o galiausiai ir beprasmybės pojūtis, kurį įveikti gali tik arba reali egzistencinė grėsmė, arba realus ateities projektas.    

Post scriptum: Antižurnalistika

Vos baigęs naują savo blogo komentarą apie antipolitiką ir mūsų visuomenės moralinį apkurtimą, pamačiau dar vieną apgailėtiną paskvilį www.lrytas.lt, kuris viską iki galo pasakė apie jo autorių:  http://www.lrytas.lt/-12655292321264460808-tolerancijos-fabriko-manipuliacijos.htm Tokio lygio rašiniai nenusipelno reakcijos ar juolab kritikos, todėl tuo ir baigiu apie šį rašinį ir jo autorių.

Klausimas kitas: kaip lrytas.lt nusivažiavo iki šitokio lygio? Kai anksčiau pamačiau jame tyčia įdėtas redakcijos nemėgstamų asmenų nevykusias ar deformuotas nuotraukas, supratau, kad lrytas.lt sparčiai vejasi Respubliką, bet maniau, jog po pykčio protrūkio ar saldaus keršto bus atsikvošėta. Deja, ir toliau griebiamasi antižurnalistikos – šitos antipolitikos dvynės sesės.

Ką ir reikėjo įrodyti, mielas Bernardinų redaktoriau Andriau.

 

www.donskis.lt