Leonidas Donskis

Sausio paskutinį šeštadienį, kaip įprasta, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2009 metų Tolerancijos žmogų. Juo, kaip žinia, tapo iškilus lietuvių poetas, vertėjas, literatūrologas ir ilgametis sovietinis disidentas Tomas Venclova.

Nominuoti buvo dar du garbingi ir drąsūs žmonės – Andrius Navickas ir Dainius Pūras. Turbūt nėra reikalo pasakoti portalo www.bernardinai.lt redaktoriaus ir žmogaus teisių gynėjo bei psichiatro humanisto veiklos istorijos. Susitiko trys garbingi žmonės, daug nuveikę žmonių santykių humanizacijos ir žmogaus orumo gynimo labui.

Ir vis dėlto renginio iškilmingumą gerokai sutrikdė titului nominuotojo Andriaus Navicko kalba, kurioje jis tiesiog atmetė visus proginės kalbos žanro reikalavimus ir stojo prieš susirinkusią publiką su visiškai apnuoginta tiesa ir tikrosios padėties įvardijimu. Anot Navicko, mūsų visuomenė sparčiai praranda moralinę klausą ir tiesiog akyse darosi kurčia viskam, kas būtų ją sukrėtę dar prieš dešimt metų.

Kodėl į Respublikos ir, beje, atrodytų, net padoresnio lygio leidinių zoologinį antisemitizmą ir tiesiog gėdingas publikacijas apie žydus ar homoseksualus nereaguoja mūsų politinė klasė? Kodėl susigūžę tyli tie, kurie pirmi turėtų reaguoti į savo bendrapiliečių pažeminimą? Ar tai paprasčiausias abejingumas ir moralinis nejautrumas, ar vis dėlto bijoma galimų nemalonių pasekmių sau patiems? Ar mūsų visuomenė prarado atsakingus ir moralinius standartus išsaugoti pajėgiančius politikus? O gal tokie politikai pas mus apskritai niekada ir nebuvo atsiradę?  

Sapere aude – išdrįsk mąstyti (lotynų k.). Išdrįsk atskirti dalykus. Išdrįsk būti išmintingas. Immanuelio Kanto mėgtas Horacijaus posakis, kuris primena paprastą tiesą – tik drąsa kalbėti ir mąstyti privatų žmogų paverčia vieša figūra. Angelo Poliziano ir kiti renesansinės Florencijos humanistai vartojo terminą la mente audace – drąsus protas (italų k.). Akivaizdu, kad neturint tokio drąsaus proto, t.y. ne fizinės, o moralinės ir intelektualinės drąsos, neįmanoma akis į akį stoti su tuo, kas kartais graso nužmoginti tavo visuomenę.

Kad ir kaip būtų, man regis, Andrius Navickas omeny turėjo net ne šią klasikinę drąsą, be kurios nebūtų įmanomos ir kitos dorybės, o veikiau ypatingą drąsos atmainą, kurios mūsų politikai veikiausiai net nėra rimtai svarstę kaip laikysenos ar veiksmo sąlygos ir galimybės. Tai drąsa sakyti tiesą net tada, kai žinai, jog už ją sumokėsi savo politine pergale. Pavadinkime ją drąsa pralaimėti – rinkimus, postą, greitos ir svaigios karjeros galimybę.

Juk turi būti kažkas, kas sustabdo mus karjeros kelyje? Bent jau teoriškai svarstant, juk yra kaina, kurios iš tikrųjų padorus žmogus nemokėtų net ir už didžiulę sėkmę bei karjerą. Būtent šis pasiryžimas ne viską padaryti vardan politinės sėkmės, ne visus žodžius ir niekšybes nuryti ir ne visais atvejais tylėti skiria ne tik principingą žmogų nuo oportunisto, bet ir subrendusį, kitiems ir sau pačiam atvirą žmogų – nuo tik savimi gyvenančio nebrandaus egocentriko.   

Mėginsiu atsakyti į Andriaus Navicko klausimą. Manęs neaplanko mintis, kad visi Lietuvos politikai be išimties yra savanaudžiai konformistai ir oportunistai. Tai būtų tiesiog nerimta – juk kiekvienoje solidesnėje politinėje partijoje yra kažkiek padorių žmonių. Klausimas, kodėl jie viešai nereaguoja į barbarišką elgesį ir leksikoną, kuriuo žeminamas ir jų akyse paminamas bendrapiliečių orumas? Kodėl jie reaguoja tik tyliai ir privačiai, nors pagal apibrėžimą privalėtų reaguoti viešai?

Dalis problemos (ir sykiu atsakymo) slypi deformuotoje politikos sampratoje – beje, ne tik pačių mūsų politikų tarpe, bet ir gerokai už jų ribų išplitusi iškreipta ir pavojinga politikos samprata. Tiesą sakant, šitas technokratinės sąmonės užkratas yra ganėtinai stiprus ir Vakarų Europoje, bet ten ją dar kažkiek apsaugo nepalyginamai gilesnė ir stipresnė nei mūsų politinė tradicija.

Ji teigia, kad politikos esmė yra žūtbūtinė pergalė rinkimuose ir sugebėjimas pajusti, kuo gyvena rinkėjai. Visa kita esą yra viso labo tik politikos užribio dalykai, kuriuos sau gali leisti ne profesionalai, o komentatoriai ir moralistai. Kitaip tariant, jie įsitikinę, kad, kaip tame rusiškame anekdote, ne caro tai darbas – liepsiu, kai reikės, ir padarys.

Ką gi, kalbėkime atvirai – tai absurdas ir antipolitika. Mes šiuo atveju susiduriame su pačia primityviausia ir tiesmukiškiausia politinės galios supratimo versija. Politinė galios esmė yra ne „valdžios ėmimas“ visais įmanomais būdais, o socialinės ir moralinės tvarkos arba ateities projekto įgyvendinimas, tam pajungiant tikrovės interpretaciją, kalbą ir tam tikrų elgesio ir moralės standartų įtvirtinimą. Šito nedarantys ir net nesuvokiantys politikai visada bus laiko nublokšti ir istorijos upės nuplauti be jokio pėdsako – it tas vargšas apsišaukėlis valdovas Akiros Kurosawos genialiame filme Kagemusha (Kario šešėlis).

Ar ne iš čia tas bejėgiškas bėgimas vietoje, kurį mes su vis didėjančia tylia neviltimi stebime jau beveik dvidešimt metų? Žmonės klausia, kodėl jie (t.y. politikai) tokie stulbinančiai vienas į kitą panašūs? Visi jų skirtumai, atrodytų, tokie akivaizdūs iki rinkimų, per naktį išnyksta ir užleidžia vietą kažkokiai kolektyvinei kaukei, kurią it koliažas iš gyvų žmonių sudaro vieno didžiulio veido dalys?

Tai nėra šitų žmonių mentalinis vienodumas, kaip kartais supaprastintai manome. Veikiau tai ta pati politikos samprata. Posovietinė politika yra suprasta kaip komunikaciniu žaidimu pagrįsta galios technologija arba kaip materialinių, informacinių bei administracinių resursų paskirstymo monopolija, kurią žūtbūt reikia laimėti. Tam, kad užkariautum ją, turi būtinai kruopščiai maskuoti savo tikslus ir kaip galima geriau įpakuoti bei parduoti save savo rinkėjams. Jei pasakysi jiems ne tą, ką jie nori girdėti, – tada esą tu miręs kaip politikas. O ką ir kaip jiems pasakyti, lemia komunikacijos ir informacijos profesionalai. Po to seka realioji politika, kuri keičia politikų elgesį… Na ir taip toliau.

Sustokime ir ramiai pagalvokime – apie ką čia vyksta kalba? Apie dėl valdžios kovojančias gaujas ar apie vis dėlto civilizuotą politiką, kuri visada turi savo moralinius ir edukacinius aspektus? Jei iki šiol mūsų politikai vadovaujasi consensus gentium teorija, skelbiančia, kad dauguma visada teisi ir kad dėl tiesos kolektyvas susitaria įtvirtindamas daugumos principą, kyla klausimas, ar jie tokius dalykus, kaip kitamanystė ir racionalus nesutikimas, laiko politikos dalimi, ar ne? Mažumų gynimas yra respublikos reikalas ar pavienio asmens geranoriškumo (piktavališkumo) sfera?

Klausimai retoriniai – žinoma, kad šitie dalykai nelaikomi tikrąja politika. Mūsų politiniame gyvenime neabejojama, kad politikas viešumoje dėl tiesos ir vertybių neturi kovoti. Jei jis nesutinka su rinkėjais arba nejaučia, kuo jie gyvena – ką gi, jo dienos jau suskaičiuotos. Jis yra naivus ir politikai nesutvertas.

O ką daryti, jei rinkėjai dėsto atvirai laukinį ir barbarišką požiūrį į žmones? Nejaugi ir tada reikia su jais sutikti vardan pergalės ir šventos ramybės? Arba ką reikia daryti savo partijoje, kurioje pataikavimas minios instinktams ir jos neapykantai tampa karjeros darymo instrumentu? Taip pat racionaliai tylėti ir negadinti savo karjeros? Ar priimti požiūrį, kad saviškius kritikuoti reikia tik niekam nematant ir negirdint, nes esą mano kvailiai – mano reikalas?

Visa tai yra pati tikriausia antipolitika. Beje, Lietuvoje gan plačiai išplitęs įtikėjimas, kad nuožmi klikų kova dėl valdžios, tam naudojant visas įmanomas priemones, yra kažkas, susiję su makiavelizmu, neišlaiko jokios kritikos. Niccolò Machiavelli tikėjo, kad nors politikoje gali greitai žūti ir tavęs gali fiziškai nelikti, aukščiausia politiko pergalė yra savęs pratęsimas ir įamžinimas per idėją arba sukurtas institucijas bei sėkmingas praktikas, kuriomis virsta ta idėja ar principas. Vienas kito nuodijimo ir skerdimo istorija anaiptol nėra istorija – tai nuolat tas pats, tik pjaustomos galvos skiriasi.

Veiksminga tiesa, anot jo, yra ne momentinis valdžios laimėjimas, po kurio tave be pėdsako it upė nuplauna kiti, o ilgam liekanti ir barbarybę iš pagrindų atmetanti civilizuota tvarka. Jei norite, klasikinė politika buvo ir yra barbaro bei barbarybės įveikimas savyje ir savo bendruomenėje, o ne jos kultivavimas pergalės vardan.

Vadinasi, mes iki šiol taip ir neišugdėme politikų, kuriems jų profesija ir pašaukimas būtų savosios visuomenės kūrimas. Instrumentalizmas ir bėgimas tikrovei iš paskos, užuot ją kūrus ir alternatyviai formavus, mus ir toliau veikiausiai laikys antipolitikos zonoje. Neatsiranda politikų, kurie nepataikautų nei Lietuvos rytui, nei Respublikai, nei jų redaktoriams. Neatsiranda tokių, kurie geriau sutiks likti savo idėjinėse pozicijose ir pralaimėti rinkimus, užuot leidę, kad iš jų atimtų kalbą ir integralumą – tikruosius politikos instrumentus.

Beje, atviras politikų pataikavimas įtakingų leidinių redaktoriams greičiausiai susijęs su tylia atsakomąja panieka, kurią pastarieji jaučia mūsų politikams ir kurios jie net neslepia. Kita vertus, protu nesuvokiama politikų marginalizacija visuomenėje, juos išstumiant iš komunikacijos lauko, jei jie nesusiprotėja laiku susimokėti už ją, yra kažkas tarp šantažo, korupcijos ir antipolitikos. Deja, Lietuvoje antipolitika yra įteisinta iš abiejų pusių – ne tik pačių politikų, bet ir žiniasklaidos.

Todėl, mielas Andriau, nesistebėk, kodėl vis labiau spengia tyla. Nes ginti žmogaus teises ir orumą Lietuvoje nėra politika. Į viešąją erdvę perkelti savo abejonę ir nesutikimą su neteisybe ir cinizmu taip pat nėra tikra politika. Mėginti piliečiams paaiškinti, kad Lietuvos problemos slypi ne kažkur užsimaskavusiuose priešuose, o mūsų pačių mąstymo būde ir politiniame elgesyje – taip pat nėra rimta politika.

O ką kalbėti apie idėjų kovas ir patirtimi pagrįsto moralinio bei politinio žodyno įtvirtinimą pasaulyje, vienintelį tavo ir tavo šalies buvimo paliudijimą – kokia gi čia politika? Čia juk tauškalai. Politika yra patikimo žmonėms menas ir valdžios paėmimas. Nesvarbu, kad niekas net nepastebi, kad su politika apskritai nesusijusių, bet valdžią paimti pajėgiančių veikėjų ir jėgų Lietuvoje vis daugėja – kartu su sparčiu jos išlaikymo ar bent prasmingo pabuvimo joje laiko trumpėjimu. Mūsų antipolitika pati kuria populizmo algoritmą. Tad neverta dejuoti ir klausti, iš kur „jie“ atsiranda. Iš ten pat…

O antipolitiką sukūrė mūsų visuomenės pažeistas socialumas, jėgos ir prievartos santykiai, silpni demokratijos pamatai, sunykusi bendrystės ir pasitikėjimo galia, o galiausiai ir beprasmybės pojūtis, kurį įveikti gali tik arba reali egzistencinė grėsmė, arba realus ateities projektas.    

Post scriptum: Antižurnalistika

Vos baigęs naują savo blogo komentarą apie antipolitiką ir mūsų visuomenės moralinį apkurtimą, pamačiau dar vieną apgailėtiną paskvilį www.lrytas.lt, kuris viską iki galo pasakė apie jo autorių:  http://www.lrytas.lt/-12655292321264460808-tolerancijos-fabriko-manipuliacijos.htm Tokio lygio rašiniai nenusipelno reakcijos ar juolab kritikos, todėl tuo ir baigiu apie šį rašinį ir jo autorių.

Klausimas kitas: kaip lrytas.lt nusivažiavo iki šitokio lygio? Kai anksčiau pamačiau jame tyčia įdėtas redakcijos nemėgstamų asmenų nevykusias ar deformuotas nuotraukas, supratau, kad lrytas.lt sparčiai vejasi Respubliką, bet maniau, jog po pykčio protrūkio ar saldaus keršto bus atsikvošėta. Deja, ir toliau griebiamasi antižurnalistikos – šitos antipolitikos dvynės sesės.

Ką ir reikėjo įrodyti, mielas Bernardinų redaktoriau Andriau.

www.donskis.lt