Sausio 18 d. dar kartą turėjau progos išvysti ir išgirsti Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną. Po praėjusio jo vizito, kai Vengrija pirmininkavo Europos Tarybai, man liko gan slogus įspūdis – žinojau, kad Orbánas yra buvęs liberalas, aktyviai bendradarbiavęs su Europos liberalų, demokratų ir reformų partija (ELDR), vienijančia ne tik ES narių, bet ir kitų Europos šalių liberalus (įskantant Rusijos Jabloko), ir laikytas kylančia europinio liberalizmo žvaigžde. Lygiai kaip ir jo partija Fidesz buvo laikoma Europos liberalų sąjungininke ir neabejotinai liberalia politine partija.

Deja, nieko nėra liūdnesnio politikoje už degradavusį ir savo vertybes išdavusį liberalą. Kitų jėgų atstovai bent nedeklaruoja, kad laisvė, intymaus ir privataus gyvenimo neliečiamybė ir oraus, autonomiško individo gynimas nuo biurokratijos ir centralizuotos valstybės yra didieji jų prioritetai. O nuo laisvės ir žmogaus teisių pradėjęs, bet konservatyviu nacionalizmu baigęs ar į autoritarizmą pasukęs liberalas visada sukelia didesnį apgaulės ir nusivylimo jausmą.

Vieša paslaptis, kad nemaža dalis nūdienos Europos konservatyvių ir radikalių nacionalistų yra daugiau ar mažiau flirtavę su liberalizmu ar net įsteigę pirmąsias liberalų partijas Rytų ir Vidurio Europoje. Nieko stebėtino čia nėra – neįmanoma pabėgti nuo laisvės ir jos keliamų įtampų, neaiškumo ir nesaugumo prieš tai nepamėginus išsivaduoti iš viską „išaiškinančios“ teorijos ir jos įsūnytos ideologijos. Vėliau nepakėlus naujosios tikrovės sukelto neaiškumo ir nesaugumo puolama prie „stiprios“ teorijos – tik šįkart ideologinė transponacija nuveda į visiškai kitą kryptį. Puolama į kontraliberalizmą keikiant liberalizmą už visas su juo sutapatinto moderniojo projekto nuodėmes, įvardijamas iš tolimos dešinės (dažniausiai su krikščionybe flirtuojančio nacionalizmo) pozicijų.

Pirmą kartą išgirdau charizmatišką, teatrališką ir arogantišką demagogą, Europos Parlamento narių kritiką, skirtą jo kabinetui už skandalingą Vengrijos žiniasklaidos įstatymą atvirai įvardijusį kaip ataką prieš jo tautą ir Vengrijos pažeminimą. Net iš pirmo žvilgsnio darėsi akivaizdu, kad Vengrijos žiniasklaidos įstatymas buvo antipliuralistinis ir antidemokratinis – į visas spaudos, radijo ir televizijos tarybas susodinti vien Fidesz partijos nariai, bet kokie kitaip mąstantys išguiti, o už viešų asmenų šmeižtą – kitaip tariant, politikų kritiką – skirtos didžiulės baudos, gan efektyviai ir greitai šalyje atkūrusios valdžios baimę ir savicenzūrą.

Nieko naujo nebuvo ir sausio 18 d. Atvykęs susitikti su Europos Komisijos prezidentu José Manueliu Barroso ir dalimi sau artimesnių europarlamentarų Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas iškart pareiškė, jog didžiuojasi tuo, kad Vengrija pagaliau turi naują savo konstituciją, kad pagaliau atsikratyta 1949 m. stalinistinės konstitucijos (po šitos pastabos visiškai taikliai EP Žaliųjų lyderis Danielis Cohn-Bendit pastebėjo, jog nesuvokiama, kaip buvo galima į Europos Sąjungą priimti šalį, iki šiol nepakeitusią savo stalinistinės konstitucijos). Dar daugiau, Orbánas pasidžiaugė, kad vėl atvyko į EP, nes pats yra buvęs parlamentaras savo šalyje ir todėl tvirtai tikįs, kad parlamentas – tai demokratijos širdis ir pati esmė.

Žinoma, visa tai gerokai kontrastavo su tuo, ką Orbáno viešųjų ryšių specialistai ir patarėjai išplatino pačioje Vengrijoje. Ten buvo pareikšta, jog premjeras vyksta kovoti už savo šalies garbę ir atremti tarptautinių kairiųjų pajėgų gerai koordinuotos atakos prieš laisvą ir orią Vengriją. Žodžiu, jis nuvyko į žvėries irštvą, į priešo teritoriją – didvyriškai kovoti su pasauliniu kairiųjų sąmokslu prieš naująją ir laisvąją Vengriją.

Aš nieko nešaržuoju. EP liberalų ir demokratų aljanso ALDE viceprezidentas Alexanderis Grafas Lambsdorffas, žinomas Vokietijos liberalas ir, beje, dinastinis vokiečių politikas (žymaus vokiečių liberalo Otto Grafo Lambsdorffo sūnėnas) davė interviu vengrų žurnalistams, kurio metu stipriai ir nieko nevyniodamas į vatą sukritikavo savo buvusį kolegą ir seną pažįstamą Orbáną. Viskas baigėsi akibrokštu – paskutiniai vengrų žurnalisto žodžiai eteryje, po kurių nieko nebebuvo galima pakeisti, Lambsdorffą pristatė kaip tolimos ir kraštutinės kairės atstovą.

Štai taip. Lietuvoje tokio lygio ir etikos žurnalistika – vadinant daiktus tikrais vardais, melu, šmeižtu ir insinuacijomis – užsiima Respublika ir jos leidinių grupė (kartais ir Lietuvos rytas). Tokie dalykai lygiai taip pat begėdiškai vyksta ir Vengrijoje. Belieka tik įsivaizduoti, kokio masto isterija buvo organizuota Vengrijoje mėginant visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį nukreipti nuo masinių protestų Budapešto gatvėse ir buvusių antisovietinių vengrų disidentų balsų prieš Orbáno ir Fidesz įvykdytą konstitucinį šalies perversmą.

Ką gi padarė Orbánas ir Fidesz? Ogi štai ką. Turėdami milžinišką daugumą parlamente (du trečdalius), jie iš esmės pakeitė Vengrijos konstituciją. Tai buvo padaryta be jokių debatų su kitomis politinėmis partijomis ir visuomenės grupėmis. Fidesz ne tik susodino vien savo narius ir lojalistus į visas įmanomas strategines valstybės pozicijas, bet dar ir išvaikė ankstesnių kadencijų ir su kitomis administracijomis dirbusias profesionalų grupes – pavyzdžiui, masiškai į pensiją buvo išvaryti visi Fidesz neartimi teisininkai, nustačius naują jų amžiaus ribą (ne 70, kaip pirma, o 62 metus).

Beje, Vengrija nebėra Respublika – šitas žodis tiesiog dingo iš konstitucijos. Tad kyla ne tik pagrįstas klausimas dėl jos politinio valdymo formos, bet ir dėl Vengrijoje akivaizdžiai stiprėjančio iredentizmo ir neužmaskuoto noro perbraižyti Europos žemėlapį – „išvaduojant“ istorines Vengrijos žemes, sujungiant jas su tituline ir istorine tautos dalimi, nepripažįstant Trianono sutarties rezultatų ir paliekant atvirą klausimą apie vengrų tautos ir net Vengrijos teritorijos ribas. O tai anaiptol nebe juokai. Traktuojant Slovakijos ir Rumunijos (ypač Transilvanijos) vengrus kaip sudėtinę politinės vengrų tautos dalį, o ne kaip lojalias kitų valstybių ir jų politinių bendruomenių mažumas, galima apnuodyti visus Vengrijos santykius su kaimynais Vidurio Europoje – o tai, daugelio komentatorių manymu, jau senokai vyksta.

Mano kolega ALDE grupėje, švedų kilmės suomių liberalas Carlas Haglundas man neseniai mestelėjo, jog po pokalbio su kolegomis vengrais jam susidarė įspūdis, kad vadovaujantis jų logika, jis, švedų mažumos atstovas Suomijoje, turėtų žūtbūt gauti Švedijos pasą ir pilietybę. Jo manymu, tai nesąmonė, ir tiek. Taip, pagalvojau, bet tai nesąmonė jam, o ne jiems.

Buvę antisovietiniai vengrų disidentai jau kiek anksčiau įspėjo Europą, kad Vengrijoje mūsų akyse dingsta demokratija. Įsitvirtinus vienpartinei Fidesz sistemai, teisinė sistema ir žiniasklaida infiltruota Fidesz narių ir partinių lojalistų. Kaip minėta, įstatymų skirtos baudos žurnalistams už politikų šmeižtą, t.y. už jų viešą kritiką, o visi nepriklausomi juristai išvaryti į pensiją nustačius naują amžiaus ribą. Tokie asmenys kaip pasaulinio garso vengrų rašytojas ir žmogaus teisių gynėjas György Konrádas jau įspėjo mus, kad Vengrijoje įsitvirtina primityvi demokratijos samprata, kurios vienintelis pamatas ir legitimumas yra mechaniška dauguma ir ja naudojantis vykstantis bet kokios kitokios nuomonės slopinimas ir manipuliavimas teise.

Sykiu tai buvo daugkartinis vengrų demokratų ir žmogaus teisių gynėjų įspėjimas Vakarams, JAV ir Europos Sąjungai, kad Vengrijoje jau neveikia liberali demokratija – taip, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama Vakaruose. Valdžių padalijimo sistema nebeveikia, NVO paverstos paprasčiausiomis valdžios lojalistėmis, kritinė mintis užgniaužta. Ir tai ne koks šmeižtas, pramanai, gandai ar prasto lygio ir nepatikrinta informacija, o rimtos sociologinės ir politologinės analizės, pateiktos tokiuose leidiniuose kaip The New York Review of Books.

Todėl man, prisipažinsiu, šiurpiai skamba entuziazmas dėl Vengrijos konstitucijos ir Orbáno politikos, kuriuo Lietuvoje trykšta daugelis konservatyvių politikų. Kai kurių radikalių nacionalistų minties šedevrai manęs jau seniai nebestebina, bet kada apie Fidesz politiką, kurią nukrypusia nuo ES teisės ir žmogaus teisių laiko ne tik Europos Komisija, Europos Taryba ir Europos Parlamento narių dauguma, bet ir tokios organizacijos kaip Freedom House (beje, itin palanki Rytų ir Vidurio Europai, ypač kai jai vadovauti stojo buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Davidas J. Krameris, kurio niekaip neįtarsi antivengriškomis pažiūromis), Amnesty International ir Human Rights Watch, kaip apie vengrų tautos laisvės triumfą pradeda kalbėti ne naivuoliai ar mėgėjai, o patyrę ir profesionalūs mūsų politikai, pradedu galvoti, kad arba jie neinformuoti, arba aš nepažįstu savo šalies.

Jei jie Europos Sąjungą lygina su Sovietų Sąjunga, galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų niekas nevertė stoti į ES, iš jos galima išstoti ir dabar. Kitas klausimas, kiek po to egzistuotų demokratinė Lietuva. Bijau, kad neilgai. Labiau net tikėtina, kad ji liktų nepriklausoma – bent jau kurį laiką. Bet nereikia turtingos politinės vaizduotės, kad nujaustum mūsų ir taip jau menkos demokratijos likimą, politinį regresą, izoliaciją ir galutinį jaunų, išsilavinusių žmonių nusivylimą bei nenorą joje gyventi.

Europos Parlamente iškart po Orbáno kalbos ir kai kurių frakcijų lyderių pasisakymų iškart kilo furoras. Europos Liaudies Partija – didžiausia ir įtakingiausia EP frakcija – atvirai teisina ir gina Orbáną dėl savo tiesioginių ir artimų ryšių su Fidesz, kuris yra šitos politinės šeimos narys. Galima dar buvo suprasti (nors tai tikrai nebuvo Europos Sąjungos kūrėjų krikščionių demokratų aukštoji akimirka) jų norą ginti susikompromitavusį ir moralinį bankrotą bei fiasko patyrusį buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconį – net ir po visų žiniasklaidos deformacijų ir neproporcingos Italijos premjero įtakos jai vis dėlto nuomonių pliuralizmas ir minties laisvė Italijoje išliko. Bet teisinti Viktorą Orbáną, apie kurio valdymo metodų keliamus pavojus Vengrijos demokratijai jau atvirai prabilo net JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (o ji tikrai negali lengvai ir neatsakingai švaistytis tokiais pareiškimais), darosi gėdinga net ir savai frakcijai.

Kodėl mūsų konservatoriai ir nacionalistai puolė liaupsinti Orbáną ir laidyti insinuacijas apie sovietinius Europos Sąjungos metodus ir politinius tikslus? Todėl, kad toks tokį sutiko ir atpažino. Jei mūsų Tėvynės Sąjunga turėtų du trečdalius daugumos Seime, ji darytų tą patį ką Fidesz. Iki šiol vijau šalin tokią mintį. Deja, dabar turiu pripažinti, kad šitas solidarumo su Orbánu jausmas kyla iš akis badančio politinės ir mentalinės giminystės ryšio. Psichologinį terminą pavartojus, tai tiesiog projekcija. Beje, labai gali būti, kad niekuo ne geriau už Tėvynės Sąjungą analogiškoje situacijoje atrodytų ir mūsų socialdemokratai, turėdami daugumos buldozerį ir paleisdami jį į darbą. Tik kitaip ir kitais klausimais. Gerokai praktiškesniais.

Drįstu šitą teigti anaiptol ne vien todėl, kad mūsų konservatoriai mielai pažeistų sekuliarinės valstybės neutralumą religijos ir Bažnyčios atžvilgiu, kaip šitą jau ir padarė Fidesz savo naujojoje konstitucijoje. Tik apie 20 procentų vengrų save aktyviai sieja su Katalikų Bažnyčia, todėl kyla net ir iš sveiko proto pozicijų visiškai pagrįstas klausimas, ar konstitucija yra skirta elitui patinkančiam visuomenės nuošimčiui, ar vis dėlto visai visuomenei ir politinei tautai – su kitatikiais, mažumomis, agnostikais, kitų denominacijų tikinčiaisiais ir t.t. Mūsų konservatoriai mielai iškeltų vieną religiją virš kitų, o į tikros tautos sąrašus įrašytų tik savo elektoratą.

Deja, tai iš esmės ta pati politinė kultūra, kurios nuokrypiai yra nežymūs. Ne veltui Adamas Michnikas yra įspėjęs, kad buvusiose sovietinio bloko šalyse formuojasi politinė kultūra, kurią būtų galima nusakyti kaip antikomunistinį autoritarizmą. Tad ir dabar reakcijas į Orbáno pasmerkimą EP būtų galima nusakyti tokia Karlo Marxo garsiojo šūkio variacija: „Visų šalių autoritarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo liberalus ir kairiuosius!“ Kažkas panašaus į antieuropietiško Internacionalo gimimą. Todėl Viktoras Orbánas ir Fidesz vykdoma politika yra ne vien Vengrijos fenomenas ir problema. Jie tiesiog ten labiausiai apsinuogino, ir tiek.

Palieku patiems kolegoms nuspręsti, kokią žinią jie siunčia Lietuvai ir Europai skatindami euroskepticizmą tada, kada mes patys vis dar nenumaldomai gravituojame link Rusijos – ne tik savo energetine ir ekonomine politika, FSB filialu baigusiu virsti VSD, nuolat fabrikuojančiu Rusijos ir Lietuvos priešus iš savo piliečių, bet ir informacijos politika bei viešąja erdve. Mūsų retorika ir jau atviras nusigręžimas nuo ES pamatinių vertybių – pati geriausia dovana Kremliui ir jo šeimininkui.

Nenoriu pulti įrodinėti, kad Fidesz yra kokie fašistai. Gerokai didesnis pavojus Vengrijai gali bet kada ateiti iš vienos iš pačių stipriausių ir geriausiai organizuotų neonacistinių partijų ES Jobbik, tad gali būti, kad Orbánas turės šansą gelbėti savo šalį nuo daug didesnių iššūkių ir pavojų jai, nei jo partijos „demokratūra“ – tikra demokratijos karikatūra tapusi daugumos tironija, besiremianti pačia primityviausia demokratijos samprata „50 + 1“. Jų pavojus yra toks pat, kaip ir daugelio mūsų politikų, kuriems iki šiol atrodo, kad pergalė rinkimuose ir dauguma yra demokratijos esmė.

Ne, ponios ir ponai. Jei viskas būtų taip paprasta, pasaulyje išvis nebūtų antidemokratinės politikos ir autoritarinių režimų, nes ir jie paremti daugumos mechanika (kitas klausimas, kaip toji dauguma suformuojama). Ne veltui Ralfas Dahrendorfas vienos savo paskaitos JAV metu priminė auditorijai, kad demokratinėje politikoje nieko nėra elementaraus ir paprasto. Jei ji būtų paprasta ir aiški, mums nereikėtų kurti konflikto tam, kad mes sužinotume tikrąsias pozicijas ir dispozicijas, be kurių nėra atviros ir civilizuotos politikos.

Demokratija – tai ne daugumos tironija, ne buldozeris, kuriuo teisėtai galima pervažiuoti per kitaip manančius ir turinčius kitokią nuomonę, o vienos kitas sulaikančios jėgos, neleidžiančios kam nors pernelyg įsivyrauti. Nes nestabdoma, nekvestionuojama, nekonkuruojanti, nekontroliuojama ir nekritikuojama valdžia gadina visus be išimties. Išmintingasis Lordas Actonas suprato, kad valdžia neišvengiamai gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Todėl tikras demokratas pats nenorėtų įsivyrauti ir nuslopinti kitas jėgas, nes suvoktų, jog kitą kartą pats likęs mažumoje užsikirstų ateities produktyvaus dialogo su kitomis jėgomis galimybę.

Todėl demokratija yra anaiptol ne vien tik parlamentas, kaip mano Viktoras Orbánas. Tai ir pilietinė visuomenė, ir ne fiktyvių, o aktyvių NVO tinklas, ir politinių debatų laukas, ir viešoji erdvė, ir kritiška, niekam netarnaujanti žiniasklaida, ir politinių šeimininkų neieškantys inteligentai bei kritikai. Leisiu sau pabūti visiškai atviras ir prisipažinsiu, jog svajoju, kad politinė fortūna kaip nors apsaugotų Lietuvą nuo bet kokios mūsų partijos ar politinės jėgos dviejų trečdalių daugumos Seime. Nes tai dar labiau susilpnintų ir taip trapią bei nebrandžią mūsų demokratiją.

O baigti šiuos samprotavimus noriu prisipažindamas, kad man absoliučiai svetima mintis, jog maniškiai pagal apibrėžimą visada yra teisūs ir jog kitokia nuomonė reiškia blogio jėgų suokalbį prieš juos. Nesu kairuolis, lygiai kaip, laimei, nesu linkęs į tolimą dešinę. Esu liberalas – kultūrinis liberalas, tikintis disento, nesutikimo ir pliuralizmo galia, ginantis individą nuo bet kokio sukirpimo technokratinio elito, lygiai kaip ir nuo skverbtis į žmogaus sielą pasišovusios bei kištis į jo privatų gyvenimą sau leidžiančios valstybės, nurodančios, kaip sakė Vytautas Kavolis, ką žmogus turi ir ko neturi surasti savo sieloje. Bet sykiu man svetima mintis, kad mano grupė, liberalai – tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente – niekada neklysta.

Mane neretai liūdina Lietuvos liberalų abejingumas žmogaus teisių problematikai ir laisvės įtvirtinimui intelektualiniame gyvenime, visas jėgas eikvojant technokratiniams projektams, kurie mūsų kasdien kintančiame pasaulyje tampa senamadiški ir atgyvenę vos gimę. Nors, jų garbei, turiu pasakyti, kad jie nepuola aiškinti laisvam žmogui, ar jo šeima yra tikra šeima ir ar jo ryšys su kitu žmogumi yra autentiškas. Laimei, liberalų tarpe atsiranda tokių žmonių kaip Dainius Pūras, kuris nebijo kalbėti nepopuliarių dalykų – už tokią nepatogią ir nemalonią tiesą mandatas nelaimimas, bet be tokių politikų išsigimtų politika.

Kita vertus, mane neretai nuvilia ryški EP kolegų liberalų kovingumo persvara prieš analizę, dažnas ir moraliai trivialus, seklus Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos užsipuldinėjimas, lygiai kaip selektyvus žmogaus teisių gynimas išlaikant didžiulę atsają nuo tų, kurie engiami ne mažiau nei jų skriaudžiami favoritai arba patekusieji į jų dėmesio lauką, bet kurie nejaudina todėl, kad yra kitokie ir ideologiškai neartimi. Tokius kolegas aš vadinu žmogaus teisių davatkomis arba žmogaus teisių komjaunimu ir griežtai skiriu nuo tų, kurie aukoja tam savo gyvenimą ir karjerą (o neretai ir gyvybę, kaip didieji rusų disidentai).

Bet po to, kai liberalai – tokie kaip mano kolegos Guy Verhofstadtas ir Louis Michelis – ryžtingai pasmerkė Orbáno vykdomą politiką, pajutau, kad be jokio negero jausmo galiu pakartoti, jog esu liberalas. Ir sykiu su nerimu prisiminti, kad Europos Tarybai pirmininkaujančios Danijos premjerė, buvusi EP narė Helle Thorning–Schmidt savo kalboje Strasbūre minėjo Václavą Havelą – didįjį europietį, demokratą, tapusį epocha ir garbingai pakėlusį visus moralinius valdžios ir politikos išmėginimus.

Su nerimu todėl, kad šiandien Lietuvoje ir Europoje netrūksta politikų, kurie gręžiasi ne į Václavo Havelo, o į Vladimiro Mečiaro ir Viktoro Orbáno Europą.

 

 

www.donskis.lt

Kartą man teko tapti stulbinančio dialogo tarp džiazo muzikanto ir publikos liudininku. Tai įvyko 2006 m. spalio 22 d. Kuboje gimusio JAV džiazo trimitininko virtuozo Arturo Sandovalio koncerte Kaunas Jazz festivalio metu. Daug ką atvėręs dialogas įvyko po kelių muzikinių kompozicijų, po kurių nebeliko abejonių, kad mes girdime vieną iš didžiausių mūsų laikų trimitininkų, tokią pačią džiazo trimito legendą kaip Sandovalio kūrybos didysis partneris Dizzy Gillespie.

Staiga Sandovalis padarė pauzę ir kreipėsi į publiką: „Kas iš jūsų žinote neseniai mirusį trimito meistrą Timofejų Dokšicerį, kuris gyveno Vilniuje?“ Gal keli vieniši balsai sureagavo į jo klausimą, bet didžioji publikos dalis tylėjo, nors ką tik riaumojo iš susižavėjimo ir atsistojusi plojo džiazo virtuozui ir žmogui-orkestrui (Sandovalis nuostabiai improvizavo ne tik trimitu, bet ir balsu, sykiu vos ne čia pat, scenoje, mokydamas svingo ir improvizacijos jaunus savo grupės muzikantus). Buvo akivaizdu, kad klausimas apstulbino publiką. Juk žmonės susirinko išgirsti pasaulinio garso muzikantą, o ne klausytis istorijų apie niekam negirdėtus ir neįdomius vietos personažus.

„Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas“ – tarė Sandovalis. „Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“ – linktelėjo jai Sandovalis. Tą akimirką publika man pasirodė sujaudinta šio epizodo, bet netrukus vėl buvo visiškai užvaldyta Sandovalio magiškų ritmų ir garsų.

Kas buvo Timofejus Dokšiceris (1921–2005)? Kodėl Sandovalis nusprendė pertraukti savo koncertą tam, kad pagerbtų muzikantą, kurio pavardė man pačiam buvo galvosūkis, kol nesuvokiau, apie ką kalbama? Savo didžiulei nuostabai susivokiau, kad tai Ukrainoje gimęs pasaulinio garso trimito meistras, kurio su niekuo nesupainiojamas trimito garsas žavėjo mane dar tada, kada aš prieš daugelį metų mokiausi muzikos ir studijavau klasikinę muziką per muzikos istorijos pamokas. Juk vienas iš stebuklų tada buvo solo trimito garsas iš Piotro Čaikovskio baleto Gulbių ežeras garsiojo „Neapolietiško šokio“. Kitas unikalios meistrystės perlas buvo „Kamanės skrydis“ iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos Pasaką apie carą Saltaną. Trimitininkas, kurio įrašai buvo neatsiejami nuo mano anksti gimusios meilės klasikinei muzikai, ir buvo Timofejus Dokšiceris, kuriam 2011 m. gruodžio 13 d. būtų sukakę 90 metų.

Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, praleido daug metų ir mirė Vilniuje. Man prireikė Kuboje gimusio amerikiečio pamokos apie jautrumą vietos atminčiai ir istorijai, kad aš susimąstyčiau apie atminties paradoksą.

Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda? Ar ji yra tik kognityvinis procesas ir kultūros kodų sistema, susiejanti mus su kitais ir bendra praeitimi? Ar ji yra kažkas daugiau – gal jautrumas tam, kas tampa mūsų kalba, kasdienybe, patirtimi ir gyvenimo epizodais, kuriuos mes laikome savaime suprantamais? O gal mes prarastume atmintį, jei mus suptų tik į mus panašūs žmonės, kurie mums netaptų iššūkiu ir būtinybe giliau suvokti save ir savo praeitį bei viską, kas tapo mumis – tuos mus formavusius vaizdus, garsus, pojūčius ir žodžius, kurie yra mūsų tylioji, neįvardytoji, intymiausioji tapatybė?

Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Ar mes tampame jautresni savo aplinkai nei kiti vien todėl, kad fiziškai gyvename čia? Bet juk Europos istorija pilna pavyzdžių, kaip vienų šalių menininkai ir menotyrininkai atrasdavo kitos šalies genijus – Claude’as Monet XIX a. atranda Fransą Halsą ir jo mokyklą Harleme; Théophile’is Thoré – Janą Vermeerį; Édouard’as Manet didžiausiu visų laikų genijumi ir tapytojų tapytoju laikė ispanų baroko genijų Diego Velázquezą (anot jo, c’est le peintre des peintres); Vincentas van Goghas Rembrandtą laikė savo mokytoju ir įkvėpėju. Sąrašas ilgas – Williamą Shakespeare’ą į literatūros genijų gretas įrašė tikrai ne anglai, o vokiečiai Johannas Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas Schilleris.

Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.

Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.

Ko mums skaudžiai reikia nuolatinės ir viską traiškančios kaitos laikais yra saldus melas sau, miela saviapgaulė apie šviesią, išgrynintame teoriniame ir istoriniame modelyje sutelpančią praeitį – mūsų apsauginį šarvą ir tikėjimo ateitimi versmę. Visa tai būtų žmogiška, suprantama ir nekeltų jokių problemų, jei mums realioje politikoje ir itin praktiniais tikslais nereikėtų politinio-istorinio pasakojimo, kuris pateisintų mūsų dabartinius politinius veiksmus ir moralinius pasirinkimus. O kartais šis naratyvas reikalingas viso labo tik kaip mūsų nūdienos užsienio politikos aspektas arba kodas informacijos bei viešosios komunikacijos sistemoje.

Mūsų keistame amžiuje – nuolatinio savęs atradimo ir apsinuoginimo amžiuje – mums tiesiog nuolatos reikia motyvacijos ir legitimuojančio diskurso, kurį palaiko sensacijos, modernioji didingos praeities išradinėjimo sistema ir sykiu įvairios istorijos, kurios įsteigia ir legitimuoja mus pasaulyje siųsdamos jam žinią apie tai, kokie mes saviti ir unikalūs. Todėl atminties paradoksas ir yra tas, kad kitiems mūsų dažniausiai reikia kaip tikrovės ir istorijos dalies, o ne kaip įsivaizduotos bendruomenės, vienijamos kolektyvinio jautrumo ir sentimento.

Tad atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, ateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis yra ne fantazija, o faktas. Nes daugeliu požiūrių mes esame ne atminties, o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė. Mūsų prasmės pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį numarinančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir praeitį, užuot save įsteigus kaip tobulą auką arba naują politinę sensaciją. Bet, deja, mūsų atmintis primena paminklus sau statančios tragiškos vaizduotės žaismą, o ne saitus, kurie susieja ir sutelkia sau kritišką savastį ir atvirą tapatybę.

Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena mūsų silpnumą ir ydas. Vargu ar atsitiktinis yra tylos ir ignoravimo kerštas Ričardui Gaveliui, kuris yra tiesiog sąmoningai ištrintas iš mūsų viešosios ir oficialiosios atminties, nors visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo.

Todėl neverta stebėtis, kad atminties ir jautrumo mūsų dabarčiai bei praeičiai mums kartais tenka mokytis iš Kuboje gimusio JAV trimitininko, atvykstančio į Lietuvą priminti apie didį, nors ir stipriai primirštą pas mus trimitininką – Ukrainoje gimusį rusakalbį Vilniaus genijų, neužmirštamą „Neapolietiško šokio“ solistą.

 

www.donskis.lt