- Pradžia
- Vartotojų blogai
- donskis
- 2012 Gegužė
L. Donskio blogas. Herojiškas pasakojimas prieš sąžinę
Ketvirtadienis, 2012-05-24 08:30 Be temos | 141 komentarų
Ką tik įvykęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingas perlaidojimas ir su juo susijusios įtampos bei detalės pasakė apie nūdienos Lietuvą daugiau, nei visos per dvidešimt metų sukauptos analizės ir komentarai, sudėti kartu.
Sąjūdžio pradžioje mes kaip sensaciją ir gal net stebuklą sutikome gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą Atgaila, kuriame atveriamas kone šėtoniškas totalitarinės santvarkos įsiskverbimas į žmogaus sielą atimant iš jo jautrumą ir atmintį. Senovinės šventovės sugriovimas mieste žengia koja kojon su vietinio žudiko ir diktatoriaus Varlamo Aravidzės mintinai išmoktu ir būsimosioms savo aukoms skaitomu 66-uoju Williamo Shakespeare’o sonetu ir šauniai atliekama arija iš Giuseppe’s Verdi operos Trubadūras (Il Trovatore).
Jam mirus atsiranda moteris, kurios šeimą pražudė tas monstras ir kuri nesitaiko su mintimi, kad Varlamo Aravidzės palaikai būtų taikiai atiduoti Gruzijos žemei. Baigiasi tuo, kad tuo patiki ir palaidoti tėvą atsisako jo sūnus, suvokęs, kad sąžinės ir jautrumo praradimas yra pernelyg didelė lojalumo kaina. Nepripažinus praeities nusikaltimų nesiklosto ir šeimos ar net visos šalies dabartis – ji tampa melo įkaite ir auka. Abelio Aravidzės sūnus, žudiko Varlamo anūkas, nusižudo, nepakėlęs gėdos ir skausmo dėl sugriautų miestelio žmonių likimų, kurie tapo jo šeimai didingos praeities ir herojiško pasakojimo apie save detalėmis ar tiesiog nesvarbiais dalykais.
Anaiptol nelyginu LLV vadovo ir baisiojo Atgailos personažo – tai būtų gerokai perdėta, neskoninga ir, galiausiai, neprotinga. Kalba tik eina apie šekspyrišką dilemą, kurią puikiai suprato Gruzijos kino režisierius, pastatęs minėtąjį nemarų filmą. Kas svarbiau – miestelį įkvepiantis istorinis pasakojimas ir jo piliečių santarvė ar tiesa ir sąžinė? Ar šie dalykai apskritai taikiai sugyvena? Ar netenka vardan herojiško pasakojimo aukoti detalių, nesvarbių dalykų, kurių vis tiek neišsaugosi vardan visumos, su kuria teks gyventi dabarties ir ateities kartoms?
Zygmuntas Baumanas yra išplėtojęs sąmonės adiaforizacijos teoriją – pasak jo, sukrėtimų, istorinių lūžių arba intensyvios socialinės kaitos laikais žmonės praranda dalį savo jautrumo, atsisakę kitiems žmonėms taikyti etinę perspektyvą. Jie tiesiog eliminuoja etinį santykį su kitais. Tie kiti tampa nebūtinai net priešais ar demonais – jie yra veikiau statistika, aplinkybės, kliūtys, veiksniai, nemalonios detalės ir trikdančios aplinkybės. Bet jie sykiu nebėra žmonės, su kuriais mes norėtume atsidurti „veidas į veidą“ situacijoje, kurių žvilgsnio mes siektume ir galėtume jį su šypsena atlaikyti ir net grąžinti Kito egzistencijos pripažinimo vardan.
Ilgam ar trumpam nujautrėję žmonės nėra jokie demonai. Jie tiesiog iš savo jautrumo zonos pašalina kai kuriuos kitus žmones ar ištisas grupes. Kaip manė senovės graikų stoikai, o vėliau renesansiniai religiniai reformatoriai ir mąstytojai, tikrovėje esama to, kas nėra esminga ir svarbu, dėl ko vertėtų dramatiškai ginčytis ar laužyti ietis – toks nesvarbus dalykas vadinamas adiaphoron (gr. – nesvarbus dalykas, vns.) arba adiaphora (dgs). Pavyzdžiui Philippas Melanchthonas rašė Martinui Lutheriui, jog katalikiška liturgija yra adiaphoron, todėl neverta su katalikais ginčytis dėl jos.
Lietuvoje sąmonės ir atminties adiaforizacija palietė mūsų istorinį pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą. Žydai iškyla jame kaip kliuvinys, trukdis, apmaudi ir ne vietoje atsirandanti detalė ar nemaloni aplinkybė, neleidžianti sukonstruoti herojiško pasakojimo apie Lietuvą ir jos laisvės bylą. Tiesiog apmaudu, kad jie ten atsirado. Juk pati Istorija yra prieš žydus. Didžioji karinė ir politinė galia, ateinanti po brutalios sovietų okupacijos ir vienintelė galinti išvaduoti Lietuvą bei atkurti jos nepriklausomybę, žydams nepalieka jokių išlikimo šansų ir dar net graso atsigręžti prieš mus, jei trukdysime.
Tenka rinktis: (a) atskirti nuo savęs dalį Lietuvos Respublikos piliečių, išskirti juos iš savo piliečių kategorijos, pritarti Vokietijos Niurnbergo įstatymams dėl žydų turto nusavinimo ir jų pačių atskyrimo nuo kitų gyventojų, išsižadėti jų kaip piliečių, niekaip nesieti teisingumo sistemos ir visos valstybės su jais bei, galiausiai, atiduoti juos sunaikinimui; arba (b) pasielgti taip, kaip pasielgė Danijos karalius, atsisakęs atskirti žydus nuo savo bendrapiliečių ir valstybės, o todėl pats prisisegęs žydišką Dovydo žvaigždę.
Deja, trečio kelio nėra. Arba atiduodi dalį savo piliečių pažeminimui, apiplėšimui ir mirčiai, arba gini juos taip pat, kaip gintum ir bet kurį kitą savo pilietį, nesvarbu kokia jo kilmė ir pažiūros. Viskas. Taškas. Joks kompromisas šioje etinėje ir politinėje situacijoje nėra įmanomas. Nebent pradėtume kalbėti apie nevienodos vertės gyvybę – bet tai nacių koncepcija. Nevertingos gyvybės teorija paklojo pamatus Europos sąmonės adiaforizacijai.
Arba galima prabilti (tai neretai daroma Lietuvoje) taip, kad esą su Šėtonu, t.y. naciais, teko gudrauti vardan kilnaus tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gal palikime Shakespeare’o ir Dostojevskio interpretatoriams klausimą, ar dėl valstybės galima aukoti mažiau vertingus žmones ir nors vieno nekalto žmogaus gyvybę (nebent jis pats eitų mirti už tėvynę, bet tai jau jo laisvės, o ne karo biurokratų ir jų socialinės inžinerijos dalykas), ir paklauskime, ar dalį piliečių sunaikinimui ar bent jau atskyrimui nuo žmonių kategorijos palikęs politinis elitas yra herojai, ar savo valstybės ir jos piliečių išdavikai.
Tikra Lietuvos tragedija buvo ta, kad ją išvadavo ne britai ir amerikiečiai, o sovietai – po vienos baisios Lietuvos traumos ir pažeminimo, kad į okupaciją nebuvo atsakyta nė vienu šūviu, ir mėginimo kaip nors nuplauti šią gėdą savo ir svetimu krauju, sekė antras istorinis smūgis Lietuvai. Jei Lietuva būtų buvusi ne sovietų „išgelbėta“, o Vakarų išvaduota, demokratinės Lietuvos politinis elitas pats būtų teisęs Laikinąją Vyriausybę ir Lietuvos Aktyvistų Frontą kaip nacių kolaborantus ir tėvynės išdavikus. Vieną kartą įvardinime šitą visiems laikams.
LAF ir LLV dokumentai neabejotinai būtų buvę pripažinti nusikalstamais, jie būtų buvę traktuojami kaip Lietuvos Respublikos išdavystė – visų pirma Leono Prapuolenio kreipimasis LAF vardu per Kauno radiofoną, kuriame aiškiai buvo įvardinta būtinybė atsikratyti žydų, išvalyti nuo jų Lietuvą ir (čia jau Goebbelso retorikos vertas pasažas) iš jų už Lietuvos išdavystę ir nelojalumą atimti Vytauto Didžiojo suteiktą privilegiją.
Šito neįvyko ir todėl Lietuva iki šiol mėgina kovoti su savo istoriniu pažeminimu – tam tinka logika, kad viskas, kas nukreipta prieš sovietus ir visą sovietinę praeitį, yra savaiminis gėris. Deja, ne. Heroes by default – didvyriai pagal istorijos nutylėjimą (ar, tiksliau, jos nutildymą) anksčiau ar vėliau turėjo pradėti konfliktuoti ne tik su Vakarų politiniu-istoriniu Holokausto pasakojimu, bet ir su pačios Lietuvos iškiliomis asmenybėmis, jų drąsa, taurumu ir sąžine.
Man taurioji Lietuva – tai Algimanto Mackaus poema Jurekas ir Antano Škėmos romanas Izaokas, sykiu ir Tomo Venclovos esė „Žydai ir lietuviai“ iš jo Vilties formų, o ne 1941 m. birželio sukilėlių, pačią pirmąją dieną jau išskleidusių Lietuvos viziją be žydų, idealizmas. Beje, silpnosios ir stigmatizuotos savo visuomenės dalies pasmerkimas pažeminimui ir mirčiai vardan net ir didelio politinio tikslo yra pati baisiausia Realpolitik atmaina, o ne idealizmas. Neverta painioti sąvokų.
Jei mums trūksta didvyrių, kas trukdo paminklus statyti Sofijai Binkienei ir kitiems žydų gelbėtojams ir pasaulio teisuoliams? Kas mums neleidžia didžiuotis niekada nepalaužtais Lietuvos disidentais – Nijole Sadūnaite ar ką tik mus palikusiu tyleniu, bebaimiu žemaičiu Viktoru Petkumi, kuriuo žavėjosi su juo lageryje kalėjęs Aleksandras Solženicynas? Kas trukdo Vytautą Landsbergį traktuoti kaip visos Europos herojų, Lenkijos Solidarumo judėjimo bei Vaclavo Havelo bendražygį?
Kam iki šiol neaišku, kad Sąjūdis ir istorinė Lietuvos pergalė prieš Sovietų Sąjungą 1991 m. sausį visiems laikams nuplovė šalies gėdą dėl išdidžios lietuvių tautos pažeminimo 1940-aisiais ir kad dabar yra net susikeista vietomis – kad Vladimiras Putinas ir kiti Sovietų Sąjungos nostalgikai niekada neatleis Lietuvai už imperijos pažeminimą pasaulio mastu ir viso pasaulio akyse? Negi tai dar nėra mums aišku? Nejaugi mums reikia kovoti kažkokias beprasmes ir Lietuvą lygioje vietoje kompromituojančias kovas su savimi ir savo praeitimi?
Deja, pasirinkome kitą moralinę logiką. Žydai – ne mūsų. Jie – ne Lietuvos. Jie – nesvarbūs dalykai, įkyrios detalės, aplinkybės ir istorikų peršamos akademinės nuorodos. Jie trukdo. Per juos mes negalime sukurti norimos savo herojų galerijos ir herojiško istorinio pasakojimo. Belieka tik paklausti pačių savęs, ar prasminga visa toji patriotinė pragmatika, aptarnaujanti ne praeitį ir juolab ne pagerbianti mirusiųjų atminimą, o paprasčiausiai leidžianti suvesti sąskaitas su savo nūdienos oponentais arba nusiųsti „teisingą“ žinią rinkėjams. Jei taip – vadinasi, renkamės tiesiog amoralią patriotizmo versiją, kurioje nebelieka nei etikos, nei tiesos, nei sąžinės.
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo neniekinu. Jo būta inteligento ir pedagogo. Tegul jo artimieji ir bendražygiai gerbia jį ir jo atminimą. Bet Lietuvos Respublikos įjungimas į jo oficialų pagerbimą civilizuotoje politikoje reiškia tik viena – vadinasi, mes pritariame jo kabineto vykdytai politikai.
Vadinasi, Holokaustas ir jo uvertiūra nebuvo didžioji mūsų ir pasaulio tragedija. Vadinasi, mes prisiimame atsakomybę už LLV veiksmus ir žodžius. Net jei ir kalba šiuo atveju neina apie juridinę atsakomybę, gal vis dėlto verta prisiminti, kad egzistuoja dar ir politinė atsakomybė. Na ir moralinė, bet tai jau turbūt pernelyg didelis ir nemalonus reikalavimas. Tam, kad būtum herojumi, nepakanka viso labo tik nebūti nusikaltėliu – reikia dar ir bent simboliškai pasipriešinti tavo akyse vykdomam nusikaltimui. Arba bent jau pasmerkti jį po kurio laiko.
Ne demonai ir angelai, o, deja, gąsdinančiai ir baugiai sveiki bei „normalūs“ žmonės kovojo Antrajame pasauliniame kare. Buvo tokių, kurie buvo tikri antisemitai, bet gelbėjo žydus, nes matė jų kančią savo akimis, o ne abstrakčiai kažką kalbėjo ar pasirašinėjo jų diskriminavimo, apiplėšimo ir sunaikinimo dokumentus.
Tyliai viską matyti ir daug kalbėti nematant – dvi iš esmės skirtingos egzistencinės ir etinės situacijos. Tie, kurie nematė ir pasirašinėjo, galėjo vėliau būti sukrėsti to, ką pamatė – ir tada gelbėti žydų vaikus. Antisemitai galėjo gelbėti žydus, o ne antisemitai galėjo juos išduoti vardan tėvynės, iš kurios sąvokos jie pašalino etiką, empatiją, užuojautą, žmogaus veidą, prašantį žvilgsnį ir ilgą akių susitikimą.
Todėl atskirkime silpnų, pernelyg žmogiškų, kažkam mielų, iki baugumo sveikų ir normalių žmonių svarbumą jų artimiesiems ir bendražygiams nuo etikos visuotinumo. Sykiu ir nuo politinio šitų žmonių įvertinimo, kuris apie juos gali pasakyti ir, deja, pasako baisių dalykų. Kitaip ir toliau statysime paminklus savo traumoms ir pažeminimams, o kovosime ne su problemomis, silpnybėmis ir tikrais mūsų valstybės defektais, o su tais, kurie drįsta pamatyti ir prabilti kitaip.
Nes heroizmo be sąžinės ir etikos nebūna. Mes šitą žinome. Tik, deja, pamiršti tai yra patogu ir žmogiška. Pernelyg žmogiška.
L. Donskio blogas. Džiaugsmingas savęs kolonizavimas
Pirmadienis, 2012-05-07 08:45 Be temos | 31 komentarų
Nuosavos intelektualinės ir akademinės strategijos (ypač – humanistikos) neturinti šalis ilgainiui save pasmerkia tam, kad apie ją, jos istoriją ir kultūrą monografijas didžiosiomis Europos kalbomis rašytų užsieniečiai. Aš šitą pavadinčiau sau primesta arba laisvanoriškai prisiimta akademine ir intelektualine kolonizacija.
Ji Lietuvoje, deja, jau vyksta, ir gan sparčiai. Bet šitą supranta, taip pat, deja, gal mažytė saujelė žmonių. Todėl dabar nėra jokių šansų tam rimtai pasipriešinti. Išskyrus vieno kito individo sąmoningą gestą, nieko nevyksta, žaidžiama su kažkokiais krepšeliais ir kitais politinės vaikystės ir intelektualinio infantilumo aksesuarais, sėdima toje pačioje smėlio dėžėje, o šalis mūsų akyse tampa Europos provincija.
Ir tik nepradėkime giesmės apie tai, kad taip esą visada buvo ir kitaip nebus – smetoninėje Lietuvoje sugebėta pasikviesti į VDU Kaune tokias europines žvaigždes kaip Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas. O Lietuvos diplomatiniame korpuse dirbo tokios asmenybės kaip Oskaras Milašius, Jurgis Savickis ir Ignas Šeinius. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo puikus prancūzų literatūros žinovas ir vertėjas. Intelektualinėje ir kultūros sferoje ikikarinė Lietuva anaiptol nebuvo provinciali. Deja, dabartinė Lietuva iš tikrųjų nuvertino protą ir kompetenciją, ypač politikoje ir viešajame gyvenime.
Žinoma, tam padeda ir bendroji moderniojo pasaulio būklė. Šiuo metu universitetai, išskyrus pavienes išimtis, yra tapę nebe savo šalies ir kitų kraštų elito rengimo institucijomis, o masinės edukacijos kalvėmis, kurios siekia įsitvirtinti ir išlikti globalinėje rinkoje. Ne studijos ir edukacija, ne lėtas intelektualinis formavimasis ar juolab kritiško mąstymo ugdymas, o viso labo tik sertifikato gavimas, studentų ir absolventų, tapusių universiteto klientais (beje, JAV universitetuose kai kurie prezidentai jau atviru tekstu studentus vadina klientais), įsiliejimas į rinką ir paslaugų teikimas – štai kas tampa absoliučios daugumos universitetų buvimo pasaulyje esme.
Tokioje vertybių sistemoje neįmanoma pagrįsti išsilavinimo ir atviro bei kritiško mąstymo prioriteto prieš sėkmę, karjerą ir įtaką. Neneigiu šitų kategorijų, neatmetu rinkos, bet tokia logika, mechaniškai perkelta į universitetą, jį nužudo – lygiai kaip nužudytų ne miuziklų, o klasikinio repertuaro teatrą arba universitetinę ligoninę.
Ne konkuruoti dėl klientų turi kūrybos institucijos, o kurti. Aukšto lygio kūrybos institucija yra vertinga tai pačiai rinkai būtent tuo, kad joje slypi vaizduotė, alternatyvos ir ateities scenarijai, o ne mechaniškas esamų rinkodaros triukų įdiegimas. Gerame universitete mokslas ir tyrimai yra absoliutus prioritetas, bet būtent todėl jame ir edukacijos lygis yra aukštas, nes dėsto aukšto lygio tyrinėtojai, tarptautinės klasės mokslo darbuotojai, o ne šiaip paslaugų teikėjai ar intelektualiniai linksmintojai.
Ar mes einame tuo pačiu keliu, kuriuo eina ir Vakarų pasaulis? Neabejotinai taip. Tik ten, Vakaruose, dar liko iš tikrųjų aukšto lygio universitetų ir mokslo bei tyrimų institucijų. Todėl išlieka šiokia tokia alternatyva. Pas mus tokios alternatyvos jau nebėra, todėl geriausių tyrinėtojų ir katedrų vertimas užsiimti imitacine ar atvirai konjunktūrine veikla jas pražudys – ypač humanitarus.
Kas atsitiks, jei Lietuvoje nebeliks aukštesnio lygio humanitarų? Jų ir dabar nedaug, bet jei šitos pajėgos dar labiau silps, mūsų intelektualinis diskursas bus kolonizuotas. Taip, ponios ir ponai, mūsų laukia akademinė ir intelektualinė kolonizacija. Aš, žinoma, esu tarptautinio gyvenimo entuziastas ir didžiulis šalininkas. Bet kai didžiosiose tarptautinėse akademinėse leidyklose knygas apie Lietuvos dabartį ir istoriją publikuos tik britų, vokiečių, amerikiečių, rusų, lenkų ir kitų šalių mokslininkai, tada mes suprasime, ką reiškia dalyvauti arba nedalyvauti didžiuosiuose žmonijos pasakojimuose apie save ir globalioje idėjų politikoje.
Mes tapsime paprasta intelektualine ir akademine kolonija, jei nuvertinsime paskutiniuosius proto likučius Lietuvoje. Humanistika yra galimybė papasakoti pasauliui apie save mokslo ir tyrimo formomis, kurios yra modernios ir tarptautinės, bet sykiu persmelktos unikalios šalies kultūrinės savasties.
Tokio intelektualinio ir kultūrinio kolonializmo pavyzdys galėtų būti anglų įskiepytos (ar primestos) didžiųjų Indijos kūrinių, abiejų sanskrito epų Ramajana ir Mahabharata, interpretacijos. Kitas iškalbingas pavyzdys būtų įvairios islamo interpretacijos Vakaruose, kurias pateikdavo arabų kalbos nemokantys ir islamo teisės niekada nestudijavę tyrinėtojai. (Šis modelis kuo puikiausiai ir ilgai veikė, anaiptol nebuvo skandalingas, kol neatsirado tokio lygio islamo civilizacijos tyrinėtojų kaip Bernardas Lewisas ir Michaelas Gilsenanas, kurie tiesiog suformavo aukštesnius kriterijus ir standartus.)
Kas yra laisvanoriškai prisiimtas savo kultūros ir intelektualinio gyvenimo kolonizavimas? Tai savęs matavimas svetimais kriterijais ir kitų šalių bei jų institucijų sukurto politinio-istorinio pasakojimo apie save priėmimas. Aš nekalbu apie meistrystės ir profesionalumo kriterijus arba apie tyrimų metodus – jie visada yra tarptautiniai, ir vargas tai šaliai, kuri nusprendžia sukurti nuosavus. Aš kalbu apie savęs, savo literatūros ir kultūros interpretacijas, kurias pateikia kitų šalių tyrinėtojai ar idėjų politikai, net nekalbantys kalbomis tų šalių, kurių istoriją ir kultūrą jie vertina.
Šitą Rytų ir Vakarų Europos kompetencijos asimetrijos situaciją gerai nusakė vengrų kilmės britų politikos teoretikas ir sykiu Vengrijos atstovas Europos Parlamente George’as (György) Schöpflinas savo samprotavimuose apie Vidurio Europos diskurso kliuvinius. Pasak jo, jei Vidurio Europos tyrinėtojai paprastai laisvai rašo ir kalba keliomis kalbomis, iš Vakarų Europos ir JAV pakanka atkeliauti į Vidurio Europos intelektualinę erdvę su viena kalba. Anot jo, mūsų šalyse anglų kalbos nemokantis žmogus, rimtai pasišovęs komentuoti JAV ir Didžiosios Britanijos politiką arba rašyti monografiją apie Williamą Shakespeare’ą, nenusipelnytų to, kad antrą kartą norėtum susidurti su jo tekstu, bet lenkų, čekų, slovakų, vengrų, Balkanų ir Baltijos šalių kalbų nemokantys Vakarų Europos ir JAV komentatoriai be didesnio vargo įsibrauna į sau svetimą ir nepažįstamą simbolinę erdvę.
Dar daugiau – Vidurio ir Rytų Europos nepažįstantys tyrinėtojai neretai net pradeda diktuoti intelektualines madas ir standartus. Šitą dar galima suprasti – didieji politiniai naratyvai atkeliauja iš Vakarų. Jie yra neabejotinas galios, įtakos ir prestižo aspektas. Galia skleidžiasi ne tik industrinėje ir karinėje sferoje, bet ir galimybe apibrėžti, nusakyti Kitą ir papasakoti už jį jo gyvenimo istoriją. Didieji pasakojimai – tai galios paskirstymo mechanizmas, kurio dėka statomi paminklai, tampama klasikais, formuojamas kanonas. Nuo ankstyvosios modernybės iki dabar didžiuosius politinius ir istorinius pasakojimus kūrė Vakarai. Rytų ir vidurio europiečiams tenka įsiterpti į juos, jei jie nori sėkmės ir pripažinimo JAV ir Vakarų Europoje.
Norint savo pasakojimą sėkmingai parduoti, jį tenka priderinti prie vakarietiškų kultūrinių kodų, neretai prasilenkiant su intelektualiniu jautrumu istorinei epochai bei ištikimybe detalėms ir niuansams. Šito nežino tik tie humanitarai ir tyrinėtojai, kurie iš tikrųjų nėra dalyvavę Vakarų diskurso erdvėje. O mūsų simboliniai kultūros vartų saugotojai nėra tokie galingi kaip prancūzų ar anglų, kad priverstų patekti į mūsų erdvę tik atidavus duoklę mūsų kalbai, joje slypinčiam jautrumui ir egzistencinei patirčiai. Už Rabelais, Cervanteso ir Shakespeare’o slypi galios laukas, į kurį patekti be galo sunku. „Jūs mūsų neinterpretuosite, mūsų kanono ir klasikos mums neaiškinsite ir apskritai mūsų nelavinsite. Mes šitą darysime su jumis“ – tai galios logika, pasirodanti su nuostabia klasikos ir didžiosios kultūros kauke.
Būtent čia ir gimsta didžioji asimetrija. Pamėginkite gauti aukštą (nė nekalbu apie pastovią) akademinę poziciją Prancūzijos universitete, jei nesate prancūzas, nesate iš frankofoniškos šalies, bet mokate kalbą ir esate prancūzų filosofijos ar literatūros specialistas. Tai tiesiog neįmanoma. Jei nesate suformuotas tos šalies ir jos edukacinės sistemos, tai beviltiška – joks talentas jums nepadės. Arba pamėginkite gauti aukštą poziciją Didžiosios Britanijos universitete, jei negimėte ten, nesate iš Britų Sandraugos šalių, bet esate humanitaras, puikiai mokate anglų kalbą ir tyrinėjate Marlowe, Shakespeare’ą arba Hobbesą. Tai taip pat neįmanoma. Teorijoje – gal ir taip. Realiame gyvenime – ne.
Jei nesate tos sistemos kūrinys, jei jūsų neformavo tos šalies idėjų politika, jūs ten galite būti tik laikinas personažas arba šitų idėjų skleidėjas savo paties arba dar kokioje nors kitoje teritorijoje. Tai galioja humanitarams ir JAV, kuri kažkada buvo atvira užsienio tyrinėtojams. Bet ir čia būta savų išlygų. Taip, buvo kažkada daug dėmesio rusų kultūrai. Michailo Bachtino, Jurijaus Lotmano, Sergejaus Averincevo mokiniai gavo aukštas pozicijas JAV universitetuose. Bet tai buvo susiję su Šaltojo karo sukeltais poreikiais perprasti priešą. Tiesą sakant, sunku atsikratyti minties, kad šiuo metu tokios populiarios islamo studijos Vakaruose ir ypač JAV yra maitinamos panašaus, jei tik ne to paties, impulso.
Pasikartosiu – viskas, ką čia rašau, galioja tik humanitarams, nes jų svarba idėjų politikoje ir simbolinių galios laukų bei kodų išlaikyme yra gerokai didesnė nei gamtos ar technikos mokslų atstovų. Taip, matematikai, fizikai ir kompiuterininkai gali kalbėti vadinamąja pidgin English, bet jie vis tiek bus reikalingi didžiosioms Vakarų šalims jau vien todėl, kad joms pačioms juos parengti nėra pigu, o jų nauda technologijoms, ekonomikai bei karinei pramonei yra greita ir tiesioginė.
O humanitarai savo šansą gauna tik šaltųjų karų, ideologinių konfrontacijų arba lūžių laikais, ypač kada reikia skubiai įsisavinti priešo (ar galingo varžovo) sėkmės paslaptis arba silpnybes bei pažeidžiamas puses. O jos paprastai slypi istorijoje, kultūroje, visuomenėje glūdinčiose įtampose, tradicijos ir modernybės konfliktuose, savęs suvokimo modeliuose ir simboliniuose koduose.
Ramiais laikais humanitarai kenčia dėl savo perprodukcijos ir katastrofiško kriterijų nykimo visame pasaulyje – o pastarieji sparčiai nyksta ir dingsta dėl ideologinės ir politinės konjunktūros įtakos, sumenkusio dėmesio kultūros istorijai, menams ir ypač klasikinėms kalboms bei klasikinėms studijoms. Galiausiai dėl to, kad mūsų akyse pasaulyje baigia įsigalėti tai, ką Zygmuntas Baumanas vadina atsajos, pertraukiamumo ir užmaršties kultūra (the culture of disengagement, discontinuity and forgetting).
Tad mes turime apsispręsti. Lietuva neturi ir greičiausiai vargu ar kada nors turės tiek įtakos pasaulyje arba bus tiek ekonomiškai galinga, kad įsitvirtintų kaip svarbi ekonominės ir politinės galios lauko veikėja. Nedidelė, bet didelės ir turtingos istorijos, kūrybiškos diplomatijos, aukštų technologijų ir gerų universitetų šalis, kurios verslininkai, tyrinėtojai ir diplomatai kalbų mokėjimo bei Rytų ir Vakarų Europos išmanymo dėka taptų gerais tarpininkais ir interpretatoriais, reikalingais Vakarams toje pačioje Rytų Europoje, ypač labiau į rytus nuo mūsų – štai vienintelė realistiška mūsų sėkmės formulė.
Bet tam, kad mes artėtume prie jos, reikia ambicijos, politikos ir idėjų. Reikia pasakoti apie save ir interpretuoti save įdomiau nei šitą darytų kitų šalių tyrinėtojai ir komentatoriai. Jei Lietuva neturės tarptautinio lygio humanitarų ir socialinių mokslų atstovų ar neskatins jų atsiradimo, mes tapsime intelektualine prasme nesavarankiška šalimi, neturinčia aukštesniųjų studijų ir orientuota tik į vidaus ekonominę ir politinę konjunktūrą, o geriausios savo žmogiškosios medžiagos likučius tiekiančia ekonomiškai ir intelektualiai stipresnėms šalims.
Jei man būtų pasakyta, kad nedidelės šalys nūdienos pasaulyje nieko kito ir negali tikėtis, aš priminčiau ne tik ambicingas Daniją ir Suomiją, bet ir už Lietuvą mažesnę Slovėniją ir visai mažytę Islandiją, kurioms intelektualinis ir kultūrinis savęs kolonizavimas tikrai negresia. O mums, deja, gresia ne tik fantazijų apie Anglijos universitetų filialų atidarymą Lietuvoje įgyvendinimas (tai – ne tik savo šalies universitetų pažeminimas, bet ir džiaugsmingas savojo akademinio ir intelektualinio bejėgiškumo teigimas), bet ir atsilikimas nuo vokiečių, rusų, amerikiečių, suomių, estų ir britų tokioje srityje kaip Baltijos studijos.
Kol kas mes netapome nykia provincija savo turtingos istorijos ir nepriklausomybės stebuklo dėka. Mes vis dar įdomūs, nes praeitis kalba už mus ir padeda mums. Jei mes neprakalbinsime savo ateities, mes jos ir neturėsime. Ją mums už mus kurs ir pasakos kiti.
