Leonidas Donskis

Aleksandras Štromas (1931-1999) – Lietuvos pagimdytas didis antitotalitarinis mąstytojas, kuriam XX a. teko vaidmuo, priartinęs jį prie visas žmogaus pavergimo formas teoriškai atvėrusių ir sykiu politiškai atmetusių didžiųjų Europos mąstytojų. Štromo simbolinė idėjų kovos už žmogaus proto ir sąžinės laisvę brolija – Hannah Arendt, Isaiah Berlinas, Karlas R. Popperis, Alainas Besançonas, Leszekas Kołakowskis, Czesławas Miłoszas, Václavas Havelas, Milanas Kundera, Josifas Brodskis, Adamas Michnikas, Andrejus Amalrikas, Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, Sergejus Kovaliovas.

Nekartosiu to, ką jau rašiau savo knygoje Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai, skirtoje Aleksandro Štromo atminimui – joje yra Štromui skirtas skyrius, kuriame detaliai išskleista jo intelektualinė ir moralinė biografija; sykiu neminėsiu ir to, kas išdėstyta mano sudarytoje knygoje XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai, kurioje lietuvių politinės minties klasiku neabejotinai tapsiantį Štromą aprašo jo draugai, kolegos, bendražygiai ir mokiniai – beje, lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir vengrų kalbomis.

Tik priminsiu, kad per šio žmogaus likimą atsiveria visas XX amžius. Anksčiau ar vėliau turi atsirasti lietuvių autorius, parašysiantis XX amžiaus Lietuvos politinės minties ir dramos istoriją per Štromo biografiją. Ją galima skaityti kaip nuotykinį romaną. Nelengva visoje Europoje būtų surasti panašią biografiją žmogaus, kuris visa tai patyrė, anksti nežuvo ir po to dar nugyveno intensyvios kūrybos ir kilnios veiklos kupiną gyvenimą. Štromo biografija būtų verta Isaaco Basheviso Singerio plunksnos.

Aleksandras Štromas gimė 1931 m. balandžio 4 d. Kaune. Štromas gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir užaugo dvikalbėje žydų šeimoje, su tėvu (beje, karštu Lietuvos patriotu) Jurgiu Štromu kalbėdamas tik lietuviškai, o su mama (iš Sankt Peterburgo kilusia ir po santuokos su Jurgiu Štromu į Lietuvą atvykusia Eugenija Kozin-Štromiene) – rusiškai. Karas pražudė abu tėvus: Jurgis Štromas pirmosiomis karo dienomis buvo nužudytas Lietūkio garažo žudynėse Kaune, o motina nusižudė Štuthofo konclageryje, likus viso labo tik trims savaitėms iki kalinių išvadavimo. Pats Aleksandras per stebuklą buvo išneštas iš Kauno geto, o vėliau paslėptas ir išgelbėtas kilniadvasių žmonių, tikrų pasaulio teisuolių – Antano ir Marijos Macenavičių.

Po karo priglaustas Lietuvos kompartijos vado Antano Sniečkaus, jau studijų metais Štromas gan greitai nuvylė savo globėją. Jų keliai išsiskyrė po studijų Maskvos universiteto Teisės fakultete (kuriame, pasak studentiškų pasakojimų, tame pačiame studentų bendrabutyje gyveno ir Štromo erudicija žavėjosi Michailas Sergejevičius Gorbačiovas – tad vienam buvo lemta tapti komunizmo kracho pranašu, o kitam – komunizmo citadelės duobkasiu, nors ir netyčia).

Iš Maskvos į Lietuvą Štromas grįžo giliai paveiktas savo draugų ir mokytojų. Po garsiojo XX-ojo kompartijos suvažiavimo ir sensacingos Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo kalbos daugelis jaunų inteligentų Maskvoje nebeslėpė savo atvirai disidentinių pažiūrų. Neslėpė jų ir Štromas. Tad komunizmu iš tikrųjų tikėjęs Sniečkus buvo priverstas įspėti Štromą apie galimus tokios pozicijos pavojus ir galiausiai laikytis atokiau nuo jo.

Štromo mokytoju ir įkvėpėju Maskvoje tapo Renesanso kultūros tyrinėtojas ir šekspyrologas Leonidas Pinskis. Artimai susidraugavęs su rusų poetu ir bardu Aleksandru Galičiumi, disidentu Aleksandru Ginzburgu ir filosofu Grigorijumi Pomerancu, Štromas formavosi tokios minties laisvės atmosferoje, apie kokią Vakarai beveik nieko nežinojo.

Vakaruose buvo tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kad sovietai vis dėlto išvedė naują žmogaus padermę – homo sovieticus, kurį civilizuoti ir įpratinti gyventi laisvės sąlygomis turbūt neįmanoma. Beje, šią poziciją Štromas visą savo gyvenimą laikė didžiausia nesąmone ir triuškino ją Vakarų universitetuose. Jis žinojo, kad savilaidos (samizdato) ir bebaimių rusų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų pavergtų tautų disidentų kovos dėka anksčiau ar vėliau sistema arba pradės „perdegti“, klysti ir pralaimės moralinį karą su Vakarais, arba bus priversta daryti nuolaidas ir kažkiek liberalizuotis.

Iš lietuvių jo artimiausiu draugu tapo Tomas Venclova. Kitas artimas jo draugas – disidentas Pranas Morkus. Sykiu Štromas bičiuliavosi ir su Juozu Tumeliu, kuris priklausė tam pačiam jaunų inteligentų savišvietos (t.y. laisvųjų skaitymų ir politinių diskusijų) būreliui, kurį netruko susekti ir išsklaidyti KGB, suėmusi ir tardžiusi visus jo narius. Ši istorija tapo rezonansine Vilniuje, ypač po to, kai ją savo apysakoje Pušis, kuri juokėsi aprašė Justinas Marcinkevičius (buvo spėliojama, kad ten veikiantis personažas Romas Staugaitis yra ne kas kitas, o Tomas Venclova).

Viskas netruko peraugti į Štromo ir Venclovos tapimą atvirais ir aukšto profilio disidentais – jų anksčiau ar vėliau turėjo laukti tremtis į Sibirą arba, pačiu geriausiu atveju, išsiuntimas į Vakarus. KGB rinkosi pastarąjį variantą, vėliau panaikindama jų pilietybę. Taip buvo pasielgta ir su kitais garsiais inteligentais, kurių pralaimėjimo ir fiasko Vakaruose, o po to esą turėjusios sekti ten neprigijusių ir pasimetusių „ponvaikių“ atgailos bei prašymo leisti sugrįžti į kilniąją ir dosniąją tarybinę tėvynę sistema nuoširdžiai tikėjosi.

Žinoma, to neįvyko ir negalėjo įvykti. Mstislavas Rostropovičius, Vasilijus Aksionovas atgal nepasiprašė ir prigijo Vakaruose. Kuo puikiausiai ten prigijo ir Aleksandras Štromas, o kiek vėliau – Tomas Venclova. Neteisingi psichologiniai jų portretai, kuriuos sukūrė KGB (Tomą Venclovą vadinusi kodiniu „dekadento“ vardu, o Štromą – „pitonu“), ir apskritai visos šitos KGB fantazijos tik įrodo šią organizaciją buvus anaiptol ne tokią jau įžvalgią ir visagalę, kaip kartais linkstama ją vaizduoti. Neprotingų ir viso labo tik arogantiškų žmonių (nekalbant apie paprasčiausius niekšus ir menkystas) jie turėjo į valias.

„Dieve, kokie idiotai mus valdė“ – kartą man mestelėjo Aliukas (draugų taip ir vadinamas – lietuviai jį vadino malonybiniu Aliuko vardu, o rusakalbiai bičiuliai – Aliku). „Skaičiau aš tuos kai kurių KGB veikėjų memuarus. Paprasčiausi kvailiai. Protingais juos laikyti vertė tik žmonių baimė ir KGB mistifikavimas“.

Štromas pirmasis iš visų lietuvių (o gal ir vienas iš kelių žmonių visame pasaulyje) tikėjo, kad Sovietų Sąjunga greitai žlugs. 1973 m. patekęs į Didžiąją Britaniją jis pradėjo skelbti šią idėją – iš pradžių išeivijos tarpe ir akademinio pasaulio žmonėms (1974-1977 m. Štromas dirbo Bradfordo universiteto Taikos studijų institute, o 1978 m. tapo Salfordo universiteto profesoriumi), o vėliau ir BBC eteryje. Galiausiai Štromas profesoriavo Hillsdale’o koledže Mičigane, JAV.

Teoriškai tokią hipotezę savo laiku buvo išsakę ir Zbigniewas Brzezinskis, ir Štromą puikiai pažinojęs estų kilmės JAV politologas Reinas Taagepera iš UCLA (vėliau, jau Estijai atgavus nepriklausomybę, dirbęs ir Tartu universitete). Bene pirmasis šią mintį Vakaruose paskelbė rusų rašytojas disidentas Andrejus Amalrikas savo knygoje Will the Soviet Union Survive until 1984? (Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984-ųjų?). Bet Štromas turbūt vienintelis pasaulyje analizavo Sovietų Sąjungos dezintegraciją kaip jau prasidėjusį ir vykstantį procesą, o ne vien kaip tolimos perspektyvos reikalą ar atsargią politologinę hipotezę.

Jis neabejojo, kad Sovietų Sąjungos kompartijoje įvyks skilimas, po kurio kiek pažangesnių politinių technokratų grupė mėgins modernizuoti valstybę, politinę sistemą ir partiją, o tai sukels tokias įtampas ir konfliktus, kurių Sovietų Sąjunga nepakels. Tik tokių nestandartinių politologų, kaip jis, balsų dėka (Štromas tikėjo, kad Vakarų lyderiai turi ne flirtuoti su Kremliumi, o megzti ryšius su disidentais ir pogrindžiu) savo vizito Sovietų Sąjungoje metu JAV prezidentas Ronaldas Reaganas išsireikalavo susitikimo su sovietiniais disidentais.

Štromo būta pirmojo lietuvio, kuris pasauliui skelbė apie vykstantį Sovietų Sąjungos krachą. Juo netikėjo ne tik profesionalai, bet ir karšti patriotai išeivijoje, kurie manė, kad Aleksandras, kad ir labai protingas žmogus, vis dėlto perdeda – kaip gali griūti toks monstras, kurio bijojo net JAV? Žinoma, savo įtaigumo ir aštrios analitinės minties dėka Štromas išsklaidydavo nemažą dalį skepsio ir abejonių – jis buvo tribūnas, neturėjęs sau lygių nei išeivijoje, nei Lietuvoje. Oratoriaus talentas Aleksandrui pelnė didžiulį pripažinimą ir rusų disidentų tarpe – o jų tarpe gerų kalbėtojų niekada nestigo.

Štromas neretai palikdavo auditoriją pasimetusią – mat jo būta azartiško polemiko bei sykiu intelektualinio provokatoriaus, kuris pelnydavo jo nemėgstančiųjų simpatijas ir sutrikdydavo savo gerbėjus. Liberalus konservatorius ir monarchijos šalininkas Štromas man yra prisipažinęs, kad jei būtų gyvenęs tarpukario Lietuvoje, greičiausiai būtų tapęs kairuoliu. „Aš – ikonoklastas“ – kartą mestelėjo jis man. „Visų pripažintos banalybės ir liaupsės vienai teorijai, ideologijai ar asmeniui – ne man“.

Apie Štromo charizmatišką talentą ir paprasto, visiems suprantamo kalbėjimo dovaną rašė ir Vytautas Kavolis, pastebėjęs, kad Štromas vienintelis iš lietuvių būtų galėjęs mesti iššūkį Levui Trockiui prie miesto vartų, viską stebint kariuomenei, neapsisprendusiai, kurią pusę palaikyti. Tad nenuostabu, kad jo būta ne tik rašto žmogaus, bet ir puikaus retorikos meistro. Unikali iškalba, artikuliacijos galios ir artistiškumas tapo jo politinės kovos už Lietuvą ginklais.

Apskritai Štromas buvo netipiškas politologas. Teisininkas ir kriminologas, pirmasis visoje Sovietų Sąjungoje nuodugniai tyrinėjęs nacistinės Vokietijos teisinę sistemą (ir jos stulbinančius panašumus į sovietinę), Anglijoje jis galutinai persikvalifikavo į solidų akademinį politologą. Beje, totalitarizmą daug metų studijavęs ir puikiu humoru pasižymėjęs Aleksandras Adolfą Hitlerį vadino Adolfu Aloyzovičiumi (pagal analogiją su Josifu Visarionovičiumi).

Štromas pranoko savo kolegas politologus ne tik kone renesansinio humanisto erudicija bei įstabiomis literatūros ir teatro žiniomis, bet ir gerokai gilesniu požiūriu į politikos teoriją. Pastaroji jam buvo neatsiejama nuo literatūros studijų ir ypač Williamo Shakespeare’o tragedijų ir sonetų. Jis ne kartą sakė, jog neverta pervertinti angloamerikietiško nominalizmo ir apskritai standartinės politologijos, kuri gali būti visiškai banali ir sekli, kai reikia ne šiaip sau pakomentuoti statišką ir akivaizdžią situaciją, o iškelti iš tikrųjų vertingą ir dinamišką prielaidą arba sukurti veiksmingą idėjinę alternatyvą smurtinėms sistemoms politikoje. Tada, sakė jis, geriau jau kreiptis į didžiąją literatūrą ir filosofiją.

Aistringas Lietuvos patriotas Aleksandras Štromas save laikė ir žydu, ir lietuviu. Į klausimą, ar jo netrikdo tai, kad Lietuvoje vis tiek lieka takoskyra tarp etninio lietuvio ir absoliučiai lietuviško žydo, jis atsakė: „Koks man skirtumas? Nori kas manęs ar nenori – aš neklausiu. Aš pats noriu šitos šalies ir kultūros, nes ji yra mano. Todėl ir primetu jai save. Nebūčiau lietuvis ir būčiau vien žydas – gyvenčiau Izraelyje ir išvis nereaguočiau į visus lietuvių ir žydų debatus“.

Aleksandras svajojo suvaidinti politinį vaidmenį Lietuvoje. Jis galėjo tapti aukščiausio lygio Europos Parlamento nariu, dirbti Jungtinėse Tautose arba imtis diplomato ar aukšto rango politinio patarėjo karjeros. Neminint jo svaraus įnašo į mūsų šalies akademinį gyvenimą (jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys), Aleksandras pirmasis išeivijoje paskelbė, kad Valdas Adamkus gali ir turi tapti Lietuvos prezidentu. Verta prisiminti, kad Štromas atstovavo Adamkui prasidėjus pirmosioms konsultacijoms ir aktyviai rėmė jo kandidatūrą.

Aleksandras Štromas – pirmasis XX a. lietuvių politinis mąstytojas, kurį pripažino ir aukštai įvertino akademinio pasaulio žvaigždės. Štromo darbus žinojo ir juo žavėjosi tokie politikos mokslų, politinės teorijos ir tarptautinių santykių studijų grandai, kaip antai: Leszekas Kołakowskis, Kennethas Minogue’as, Davidas Marquandas, Bhikhu Parekhas, Sidney Hookas, Robertas Conquestas, Mortonas Kaplanas, Robertas Faulkneris, Davidas Singeris.

Paminėkime su pagarba ir dėkingumu Lietuvos patriotą ir gilų mąstytoją, pelniusį pagarbą ir simpatijas Lietuvai ne tik Vakarų šalyse, bet ir Rusijos demokratų bei disidentų tarpe. Aleksandro Štromo skaudžiai trūksta nūdienos Lietuvoje – kaip ir Vytauto Kavolio. Gal jis šiandien politinei Lietuvai būtų mažiau įdomus ir naudingas, nei prieš penkiolika metų, kada į jo masto akademiko balsą dar buvo įsiklausoma. Šis laikotarpis, deja, baigėsi. Dabar pas mus girdimi ne nepriklausomų ir laisvų žmonių balsai, o tik rūmų intrigantų ir vienadienių personažų politiniai falcetai.

Bet Aleksandras Štromas šiandien būtų buvęs labai svarbus Santarai-Šviesai ir akademiniam jaunimui – kaip gyva alternatyva tam, kas idėjiškai ir politiškai bankrutavo ir kuo nebetiki mąstanti jaunimo dalis. Sykiu ir kaip didžiuosius Renesanso humanistus primenantis mąstytojas – nuolatos klausiantis, nesutinkantis ir drįstantis savarankiškai mąstyti. Kartu ir kitus raginantis nuolat klausti, nesutikti ir mąstyti.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Su kuo mums siejasi Belgija? Daugeliui su „Leonido“ šokoladu ir Europos Sąjungos institucijomis bei ES sostine Briuseliu. Mano kartai ir vyresniems žmonėms – su dainininkais Jacques’u Breliu ir Salvatore Adamo (kas iš mano kartos nemyli jo dainos „Tombe la neige“?). Sporto gerbėjams – su „Anderlechtu“, „Standartu“, „Briuge“, didžiausiu visų laikų dviračių lenktynių meistru Eddy Merckxu. Literatūros žinovams – su Charles’io De Costero „Legenda apie Tylį Ulenšpygelį“ (Thyl Ulenspiegel), prancūzų kalba kūrusiu flamandų kilmės poetu Émile’iu Verhaerenu, kone tų pačių tapatybės trajektorijų dramaturgu ir eseistu Maurice’u Maeterlincku bei apskritai turtinga Belgijos literatūra.

O dar atidesnis žvilgsnis į Belgiją atvertų įdomius šios šalies suvokimo niuansus svetur: Anglijoje Belgijos Karalystės gyventojai neretai laikomi ekscentrikais ir keistuoliais – kontinento keistenybių koncentratu, aprėpiančiu ir prancūziškas subtilybes bei kaprizus, ir kaimynams olandams artimą flamandišką žemiškumo, įsišaknijimo savo vietoje ir atvirumo pasauliui derinį, ir įkūnijančiu kažkokią europietiško nenusakomumo ir nenuspėjamumo gyvenimo formą, tapusią Europos tapatybės dalimi.

Apgaulingos išvaizdos keistuolio, labiau primenančio išrankų, lepų, pedantišką, mandagų ir sykiu buržuaziškai baikštų bei arogantišką klerką iš kontinentinės Europos (beje, tai tobulas, kone pranašiškas Briuselio biurokrato paveikslas!), o ne seklį ir aštrios analizės meistrą, įsikūnijimu tapo Hercule’is Poirot. Šį Agathos Christie detektyvinių romanų ir apsakymų personažą, Belgijos privatų detektyvą Hercule’į Poirot (jo vaidmenį sukūrė su Lietuva susijęs anglų aktorius Davidas Suchet, kurio protėviai yra kilę iš Kretingos) žino visi.

Beje, įdomu, kad Agathos Christie garbingą kaimynystę detektyvo žanre paprastai pelnantis Belgijos rašytojas George Simenonas, detektyvo Maigret istorijų kūrėjas, gimė Lježe (Liège). Jei JAV kino genijus Davidas Lynchas sukūrė siaubo ir mistikos pasaulį sugriaudamas mažo miestelio saugaus ir mielo gyvenimo iliuziją, kažką panašaus būtų galima pasakyti apie nedidelės šalies detektyvinio romano meistrą. Intriguojanti ir kvapą gniaužianti istorija gali gimti tik keistoje, daug tikrovės sluoksnių atpažįstančioje ir nenuspėjamoje šalyje. Tvarkingoje ir lengvai prognozuojamoje aplinkoje, kurioje nevyksta nieko, kas išjudintų ir keistų pasaulį, gimsta tik spaudos skandalai ir vietinės reikšmės politinės batalijos.

Savo neapibrėžtumu ir keistumu kaimynų – olandų, prancūzų, britų ir vokiečių – akyse ši šalis kažkuo primena Lietuvą ir apskritai Rytų Europos šalis bei jų suvokimą Vakarų Europoje. Kaip ir istorinė Lietuva, Belgija neturi aiškios tapatybės formulės: renesansinė ir barokinė Lietuva buvo gerokai labiau daugiatautė ir daugiakultūrė šalis, lyginant su centralizuotomis ir vienalypėmis XVII a. Vakarų Europos valstybėmis, tokiomis kaip Prancūzija, Ispanija ir Anglija. Lygiai kaip daugialypė ir aiškių tautinės tapatybės kontūrų neturinti XIX-XX amžiaus Belgija. Tautiškai ir etniškai gan vienalype šalimi Lietuva tapo tik XX amžiuje.

Lietuva tapo XX a. mūšių lauku, kuriame savo kovas kovojo didžiosios Europos valstybės, bet vis dėlto sugebėjo sugrįžti į pasaulio politikos istoriją bei žemėlapį, atkurti savo valstybę ir tapti visateise Europos Sąjungos nare. Belgija šiandien laikoma Europos Sąjungos simboliniu ir politiniu centru, bet ši šalis gimė kaip XIX a. Europos galingųjų valstybių mūšių laukas ir sykiu kompromisų arena.

Lygiai kaip Elzasas ir Lotaringija simbolizuoja tiek karų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis, tiek didžiąją istorinę taiką po Antrojo pasaulinio karo, taip ir Belgija simbolizuoja karą ir taiką tarp Napoleono epochos Prancūzijos ir sąjungininkų, susivienijusių prieš ją. Europos centras niekada nebus geografinis: jo verta ieškoti tik ten, kur destrukcija ir neapykanta sėkmingai virto bendradarbiavimu ar net draugyste, o karai – taika. Tai vienas iš Europos simbolinių kodų. Ne kas kita, o karo ir taikos dialektika yra Europą persmelkianti ir ją vienijanti civilizacinė gija.

Iš Romos imperijos pasaulinės ekspansijos gimė politinis darinys, kurį toliau plėtojo buvę barbarai. Europos religiniai karai buvo neatsiejami nuo moderniojo tikėjimo formų sklaidos ir naujų denominacijų įsitvirtinimo. Karų neužklojo užmarštis – iš jų buvo mokomasi, jiems buvo užkertami keliai tarptautine teise, galios ir tikėjimo sąjungomis, galiausiai ir mažiau konfliktiškomis pasaulio bei istorijos interpretacijomis. Abu XX a. pasauliniai karai yra pati geriausia šio teiginio iliustracija.

Nenuostabu, kad abu pasaulinius karus tiesiogiai patyrusi, lygiai kaip ir visus XIX a. politikos ir galios veiksmų sukeltus neramumus bei padarinius sugėrusi Belgija – kaip jokia kita iš nedidelių Europos valstybių – yra integruotos ir federalistinės Europos entuziastė. (Ir mes būtume panašūs, jei visus tektoninius mūsų istorijos ir politinės egzistencijos svyravimus bei sukrėtimus būtų skatinę Vakarų Europos, o ne Rusijos sukelti kataklizmai. Bet tai visai kita, atskira, ilga ir gan sudėtinga istorija.)

Belgijos monarchija yra tiek pat dirbtinė, kiek ir moderniosios respublikos idėjos skelbėjai ir išdidžių respublikonų, modernių piliečių ir patriotų ugdymo lopšiu tapusiai Nyderlandų Respublikai XIX a. Napoleono politikos prikergta monarchija. Žinoma, ji ilgainiui prigijo ir tautų buvo priimta tiek tikruosiuose Nyderlanduose, tiek Ispanų Nyderlanduose (taip XVI-XVII a. buvo vadinama Flandrija) – tai tik rodo, kad tikra tampa tai, kas gauna politinės tautos mandatą ir pasitikėjimą, o ne tai, ką istorikai įrodo buvus pirma.

Pamatus Belgijos valstybės atsiradimui paklojo svetimos kovos – žinoma, jos nebuvo tokio masto kaip abu XX a. pasauliniai karai, lėmę Baltijos valstybių iškilimą ir laikiną pasitraukimą iš istorijos ir pasaulinės politikos arenos, bet vis dėlto tai buvo epochinės reikšmės įvykiai. Napoleono invazija 1795 m. buvo ne kas kita kaip Prancūzijos revoliucijos ir jos kovų permetimas į tarptautinę sferą. O po Vaterlo (Waterloo) mūšio (visiškai šalia Briuselio) Vienos konferencijoje 1815 m. ano meto Belgija buvo atskirta nuo Prancūzijos ir atiduota Nyderlandams.

Tad Belgijos valstybės atsiradimas 1830 m. buvo nulemtas daugelio aplinkybių – Anglijos ir jos sąjungininkų noro susilpninti Prancūziją ir sukurti buferinę valstybę, kurios dėka tiesiogiai nesusiliestum su savo priešu ar varžovu; sykiu ir Prancūzijos atsakomojo intrigavimo meistriškai naudojantis religiniais katalikų flamandų ir kalvinistų olandų nesutarimais – juk sukilimo metu ir referendume dėl atsiskyrimo liberalai susivienijo su katalikais prieš visiems nepriimtiną Nyderlandų kalvinistą karalių. Tada iš ano meto Pietinių Nyderlandų ir gimė Belgija.

Galiausiai Flandrija buvo nuo Nyderlandų istoriškai atstumta ir gilaus olandų priešiškumo katalikybei, gimusio ne tiek po religinių reformų ir aršių teologinių ginčų, kiek po ispanų valdymo, kuriame politinė galia niekada nebuvo atsiskyrusi nuo Bažnyčios įtakos. Kad ir kaip būtų, unikalus Flandrijos bruožas buvo jos gebėjimas ekonomiškai ir kultūriškai klestėti net tada, kai ji buvo užgrobta ir valdoma svetimų galybių: ispanų (1519-1713) ir austrų (1713-1794).

Politinė galia ten nežengė koja kojon su kultūra, skirtingai nuo Anglijos, Prancūzijos ir net Nyderlandų, kur kultūros aukso amžiais tapdavo ginklo pergalių epochos. Įdomu, kad šis simbolinis Vakarų civilizacijos kodas čia neveikia – Burgundijos kunigaikštystė ekonomiškai ir kultūriškai klestėjo remdama Janą ir Hubertą van Eyckus bei jų sukurtą stebuklą – Gento Šv. Bavono katedros altorių.

Kultūros atsiskyrimas nuo galios lauko yra veikiau Vidurio ir ypač Rytų Europos simbolinis kodas ar bent jau ryškus bruožas. Prisiminkime principinį, kone metafizinį vokiečių ir rusų poetų apolitiškumą ir net antipolitiškumą. Kai kada tai peraugdavo į valstybės kovą prieš savo aukštąją kultūrą – būtent tai vyko XIX a. Rusijoje. Kita vertus, žinomi atvejai, kada kultūra suklestėdavo ir išsiskleisdavo imperijos saulėlydyje, atsivėrus didžiulėms idėjų ir žmonių įtampoms – taip buvo XVII a. pradžios Miguelio de Cervanteso Ispanijoje, XX a. Sigmundo Freudo Austrijoje, lygiai kaip ir XX a. „sidabro amžiaus“ rusų poetų ir genialių kompozitorių, teatralų bei dailininkų Rusijoje – jos katastrofos išvakarėse ir net pirmaisiais metais po jos.

Flandrija, neturėdama jokios didesnės politinės galios, lyginant su Ispanija ar Prancūzija, pagimdė tokius portretinės tapybos genijus kaip Rogieras van der Weydenas, Hugo van der Goesas ir Hansas Memlingas, neminint ištisos plejados nuostabių religinių tapytojų – Harleme gimusio, bet Liuvene (Leuven) gyvenusio ir kūrusio Dirko (Dierico) Boutso, Gerardo Davido, Petro Kristaus (Petrus Christus), Jano Provoosto ir kitų vadinamųjų flamandų primityvų. Tai Mažoji Europa par excellence – tikras kultūros stebuklas, kurį iki šiol liudija Gentas, Briugė, Liuvenas, Antverpenas. Iš dalies ir Briuselis – genialių tapytojų Rogiero van der Weydeno, Pieterio Bruegelio Vyresniojo ir Davido Tenierso Jaunesniojo miestas.

Flandrija pasauliui davė nežemišką barokinę tapybą su jos viršūne Peteriu Pauliumi Rubensu (Pieter Pauwel Rubens) ir Jacobu Jordaensu, sykiu ir įstabius Antverpeno tapytojus portretistus – Nyderlanduose gimusį, bet Antverpene gyvenusį ir kūrusį Cornelį de Vosą, portretinės tapybos genijus Rubensą ir jo mokinį Antooną van Dycką (Sir Anthony van Dyck Anglijoje, kur jis tapo Karolio I rūmų tapytoju ir paklojo pamatus visai anglų portretinei tapybai – iki Joshua Reynoldso ir Thomo Gainsborough).

Turbūt neįmanoma surasti kitos nedidelės Europos šalies, kuri be politinės galios ir įtakos, vien savo kultūra, būtų padariusi tokią gilią įtaką Europai. Neminiu XVII a. olandų Aukso amžiaus kultūros, nes Nyderlandai vienu metu buvo pati galingiausia pasaulio jūrinė imperija, pranokusi net Angliją ir Ispaniją – jei jos dominavimas būtų tęsęsis bent keletą dešimtmečių ilgiau, JAV galėjo tapti olandiškai kalbančia valstybe.

Tad Nyderlandai tobulai įkūnija europinės civilizacijos simbolinį kodą – galios, tikėjimo ir kūrybos sąjungą. Ispanų Nyderlandai – ne. Jokios ženklios karinės ir politinės įtakos. Klestinti atvira ekonomika, globali prekyba, iš esmės modernūs menai, aukšta kultūra, universitetai, rafinuota diplomatija – tai, kas šiandien Europoje vadinama minkštąja galia. Didžiai simboliška, kad ne kur kitur, o būsimojoje Belgijoje, t.y. Burgundijos kunigaikštystėje ir Flandrijoje, meno genijai tampa politikais ir diplomatais – Šiaurės Renesanso Leonardu da Vinci vadinamas Janas van Eyckas buvo Burgundijos kunigaikščio Pilypo III, arba Pilypo Gerojo (Philippe le Bon) politikos patarėjas ir, manoma, net šnipas; XVII a. Rubensas tapo Antverpeno ambasadoriumi Ispanijoje ir Anglijoje. Iki Johanno Wolfgango Goethe’s nieko panašaus vėliau Europoje nebuvo.

Kaip žinia, Belgija yra trikalbė šalis – Flandrijos olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra trys oficialios valstybinės Belgijos kalbos. Nesunku paaiškinti Flandrijos ir Valonijos kivirčus bei jau posakius ir sparnuotas frazes gimdančius jų politinius nesutarimus. De jure trikalbė Belgija de facto visą XIX a. ir didžiąją dalį XX-ojo buvo prancūzakalbė šalis. Tik XX a. antrojoje pusėje Belgijos Konstitucija pagaliau buvo išversta į olandų kalbą. Prancūzakalbė aristokratija ir buržuazija buvo aukštosios klasės, o flamandai dažniausiai priklausė tarnų, darbininkų, amatininkų, valstiečių arba smulkių klerkų kategorijoms. Viskas apsivertė palyginti neseniai.

Ironiška, kad pati laisvės kovas kovojusi ir svetimųjų priespauda atsikračiusi Belgija netruko virsti kolonijine imperija, suvaidinusia gan atgrasų vaidmenį Afrikoje, ypač Konge ir Ruandoje – abiejose jai priklausiusiose kolonijose, kuriose įvyko žmonijos katastrofos. Destabilizuotas ir baisių gentinių karų sudraskytas Kongas šiandien yra tapęs paties tikriausio feminocido vieta – moterų naikinimo, žeminimo, prievartavimo ir žudymo žeme.

O Ruandoje Belgijos kolonijiniai valdovai sąmoningai protegavo tutsius, sukiršindami juos su hutais, kol pastarųjų teroristai įvykdė tutsių genocidą išžudydami nuo pusės milijono iki milijono tutsių ir nuosaikių hutų – katastrofa 1994 m. vyko Europai nieko nedarant, tik stebint ir jautriai komentuojant skerdynes. Ši tragedija dar ilgai slėgs didelę įtaką turėjusių, bet nieko nedariusių Prancūzijos ir Belgijos politinės klasės atstovų sąžinę.

Tad Belgija pabuvo viskuo – auka ir budeliu, laisvės kovotoju ir kolonistu. Jei per Lietuvos istoriją veriasi visas XX amžius buvusių imperijų pakraščiuose, Belgijos istorija atveria kone visą Vakarų Europos XIX-XX a. istorijos logiką. Nuėjusi kelią nuo nepriklausomybės kovotojos iki imperialistės, Belgija galiausiai virto politiniu Europos centru, kuriame vyksta kol kas dar mažai kam suprantamas Europos ateities politinis projektavimas (beje, įskaitant ir pačius projektuotojus) ir dar mažiau už pastarąjį barą suprantamas pačios Belgijos politinis gyvenimas.

Nusmuko Lježo sunkioji pramonė. Valonija prarado savo ankstesnįjį ekonominį ir kultūrinį pranašumą prieš XIX a. ir XX a. pirmosios pusės provincialią Flandriją. Šiandien viskas susikeitė vietomis. Valonija stipriai atsilieka nuo dinamiškos ir verslios Flandrijos, kuri vis mažiau benori prisidėti prie bendrosios gerovės valstybės kūrimo. Esama ir politinių kovų bei populizmo, kuris vis lengviau atkelia vartus į didžiąją politiką tiems, kas renkasi minios instinktus ir populiarų neigiamą sentimentą kaip savo politinės kovos įrankius.

Ne paskutinėje vietoje ten būta ir kultūrinio bei kalbinio veiksnio: kaip ir olandai, flamandai laisvai kalba keletu kalbų ir yra poliglotų tauta. Anaiptol ne vien akademikai, bet ir kone kiekvienas gatvės praeivis lengvai peršoka iš olandų į prancūzų ar anglų kalbą (o neretas dar ir į vokiečių). To tikrai nepasakysi apie Valoniją ir istorinę Brabanto sostinę Briuselį, kuriame prancūzų kalba itin nenoriai koegzistuoja su olandų (ar juolab anglų) kalba.

Apie nuostabaus maisto (po Italijos Belgijos virtuvė yra antrasis stebuklas, kurį dar XIX a. aprašė prancūzų filosofas ir meno istorikas Hippolyte’as Taine’as, teigęs, jog Briuselio restoranai pranoksta paryžietiškus) šalį, kurioje aukštoji prancūziška virtuvė persipina su žemiška flamandų, olandų, vokiečių ir šalimais esančių regionų virtuve, būtų galima kalbėti be galo ir be krašto. Tai tiesiog Europos gyvenimo išklotinė su viskuo, kas žavu ir atgrasu: nuostabios virtuvės, turtingo kultūrinio gyvenimo, rafinuotos daugiakalbystės, sunkiai suvokiamų įtampų, bjaurios biurokratijos šalis, o pačių Belgijos gyventojų tvirtinimu – dar ir policinė valstybė.

Belgijoje jau sumušti visi bevaldystės rekordai – tai kone metus be vyriausybės gyvenanti šalis ir dar veikianti valstybė. Vasario 18 d. „sukako“ 250 dienų gyvenimui be vyriausybės. Irako rekordas buvo sumuštas. Jau artėjama prie 300 dienų. Na, o kur gi tragiškos pasekmės? Jokių. Ekonomika nesmunka, stiprios savivaldos dėka viskas funkcionuoja. Jokia anarchija ar smurtu kol kas net nekvepia.

Kad ir kaip būtų, šioje šalyje šiandien sprendžiasi ES likimas, nes ji sukurs precedentą ir gal net modelį to, kaip spręsti sunkiai išsprendžiamas problemas – išardant bendrą valstybę ir grįžtant į XX a. politinę logiką arba viską „pakabinant ore ir laike“ bei atsargiai, jautriai mėginant užčiuopti ateities socialinės ir politinės egzistencijos kontūrus.

Buvo laikas, kai Belgiją vienijo tik jos neprilygstamas alus, futbolas ir karalius. Gal dar sporto ir kultūros žvaigždės. Šiandien ją vienija bendroji europinė būklė – civilizuotai maskuojama baimė ir nerimas (it dar vieno šios šalies genijaus Renè Magritte’o šaltai išprotautuose siurrealistiniuose paveiksluose), žinoma nežinomybė, politiškai stabilus nestabilumas, apibrėžtas neapibrėžtumas, su kuriuo mums visiems teks išmokti gyventi.

Nes lygiai kaip pavieniai individai, kuriems šiandien siūloma prisiimti pasaulio problemas, nesugebės, anot Zygmunto Baumano, išspręsti ne savo, o globalizacijos sukurtų problemų, taip ir pavienės tautos, paliktos pačioms sau ir savo (ne)sėkmei, nesusidoros su tarptautinėmis įtampomis, kurių nepajėgia išspęsti pačios vienos net ir pačios galingiausios pasaulio valstybės – JAV, Kinija, Japonija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

Belgija – mūsų eksperimentinis laukas. Sykiu ir ateities scenarijus. Su ja – vargas. Bet be jos gali būti daug blogiau. Ji – ES mažytė kopija ir sykiu įsikūnijimas, kuris taps ankstyvojo įspėjimo sistema visoje Europoje (lygiai kaip Vidurio Europa tapo XX a. ankstyvojo įspėjimo sistema prieš totalitarizmo atėjimą ir įsigalėjimą Europoje dešimtmečiams). Arba ji skils į Flandriją ir Valoniją (Briuselis taptų Europos sostine ir neatitektų nei vieniems, nei kitiems), arba išliks. Manau, kad tai bus visos ES ateities scenarijus. Arba-arba. Trečio kelio nebus.

Valstybė be vyriausybės. Be panikos. Be anarchijos. Be smurto protrūkių. Niekas nepuolė plėšti ar smurtauti. Neprasidėjo pilietiniai neramumai. XIX ir XX a. sociologai žinojo ir paprastai įspėdavo politikus, kad tokiai situacijai esant gali prasidėti spontaniškas smurtas, gal net visuotinės skerdynės – šiandien ES dėka niekas čia neišsižudo. Bet nepasiduokime iliuzijai – tai įmanoma ne geros valios ar kilnumo, o tik ES institucijų ir valdymo sistemos dėka. Neapibrėžtumui – apibrėžtas neapibrėžtumas. Idant nekiltų radikalaus veikimo ir supaprastintų atsakymų bei metodų pagundos.

Tad ES likimas sprendžiasi ne Briuselyje. Tiesą sakant, net ne Europos Parlamente ir juolab ne Europos Komisijoje. Pastarosios institucijos tik reaguos į viską – gal drąsiai ir adekvačiai, o gal ir ne. ES likimas sprendžiasi Belgijos Karalystėje.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Pasibaigus savivaldybių rinkimams pasigirdo nemažai balsų, tarp kurių būta daugiau šaižių politinių disonansų nei susikalbėjimo. Bet vienu klausimu kone visi komentatoriai – ir politologai, ir gerai informuoti žurnalistai, ir politikai – sutarė. Visi laukė kažko siaubingo, o tas siaubas ėmė ir neatėjo.

Tiesą sakant, daug ką buvo galima tiesiog logiškai nuspėti. Kam buvo neaišku, kad įtempta ir nervinga atmosfera Liberalų Sąjūdžio komandoje dėl priešrinkiminės situacijos Vilniuje ir ypač dėl pirminio partijos kandidatų pasirinkimo tiesiog tobulai veikia Artūro Zuoko naudai? Kita vertus, nejaugi kas nors rimtai tikėjosi, kad Zuokui tinkamą iššūkį pajėgs mesti Liberalų ir centro Sąjunga?

Kam, dar nepraradusiam sveikos nuovokos, sensacingas galėjo atrodyti žmonių nusivylimas buvusiu Vilniaus meru Viliumi Navicku, kuris niekaip negalėjo sustiprinti Tėvynės Sąjungos šansų Vilniuje? Juk aiškiai nepakako trumpo laikotarpio, per kurį elegantiškas ir inteligentiškas naujasis Vilniaus meras Raimundas Alekna teoriškai galėjo suteikti naują šansą Tėvynės Sąjungai įtikinti savo rinkėjus, kad prieš tai įvyko viso labo tik netikėtas sukliuvimas, po kurio galinga partija tikrai nepritrūks solidžių žaidėjų padėčiai ištaisyti.

Pagaliau, kam buvo neaišku, kad Vilniaus ir jo krašto lenkų atitolinimas nuo savęs ir tiesiog siuntimas į vieno klausimo (ar vienos problemos) politikų glėbį suaktyvins Lietuvos lenkų rinkimų akcijos elektoratą ir suteiks naujų šansų pačiai partijai? Sykiu ir pažadins kitas Lietuvos etnines politines partijas, kurios gaus savo retą ir unikalų šansą prieš didžiąsias politines žaidėjas? Kam mums reikėjo lygioje vietoje radikalizuoti pozicijas ir tiesiog stumte stumti į apkasus savo šalies mažumas dėl tokių absurdiškų ir didžiosios politikos kontekste pamišėliškai atrodančių dalykų, kaip teisės savo pavardę ir vardą rašyti originalo kalba bei su „w“ kvestionavimas ir draudimas?

Esu ne kartą kalbėjęs bei rašęs apie savo požiūrį į etniniu pagrindu suformuotas politines partijas. Galiu pakartoti jį. Europos Sąjungos valstybėje etninės partijos yra, švelniai tariant, gilus nesusipratimas. Galima etnines partijas suprasti Bosnijoje ir Hercegovinoje arba Kosove, bet ES ir NATO valstybėje jos yra neabejotina politinė anomalija. Su ja reikia kovoti ne tik gilesne ir daug išmintingiau vykdoma mažumų integracija (nepainioti su asimiliacija!), bet ir gebėjimu pelnyti jų simpatijas bei patriotinį lojalumą Lietuvai. Tam reikia išminties, laiko, jautrumo, takto ir strategijos. Bet jų „pastatymui į vietą“ ir „ryžtingam atkirčiui“ didelio proto nereikia.

Nepritariu idėjoms apie tariamą Lietuvos lenkų piktybišką diskriminaciją mūsų šalyje. Tai iš tikrųjų gerokai perdėta ir isteriška reakcija – juk akivaizdu, kad Lietuvoje lenkai gauna daug geresnį ir platesnį lenkišką išsilavinimą, nei bet kur kitur už Lenkijos ribų Europoje. Bet jei jau atsirado sugebėjusių eskaluoti įtampą, tada reikia griebtis proto sprendimų, o ne konfrontacijos logikos. Būtent už konfrontacijos logiką, lygiai kaip ir už siaurakaktį kai kurių mūsų politikų antilenkiškumą ir apskritai ksenofobiją, dabar mes ir mokame. Ir toliau dar daugiau mokėsime, jei neatsikvošėsime ir nenustosime kovoti su savo mažumomis.

Bet tragedijos neįvyko jokios. Nemanau, kad kas nors rimtai svarstytų alternatyvos Zuokui galimybę. Pripažįstu šito žmogaus neabejotiną talentą ir charizmą, bet nieko gero negaliu pasakyti apie jo politinę etiką ir ypač – apie jo naudojamus politinės kovos metodus. Teisingai pastebėjo Tomas Venclova, kad Lietuvos politikų tarpe dažnai tenka skausmingai rinktis tarp padorių, bet anachroniškų ir neefektyvių, viena vertus, ir modernių, dinamiškų, bet nelabai padorių, kita vertus. Kad ir kaip būtų, Zuokas Vilniuje buvo save įgyvendinanti pranašystė. Tai turėjo būti akivaizdu net ir vaikui, besidominčiam politika.

Teisus Saulius Spurga, teigiantis, jog Lietuvoje yra įvykusių ir gilių, teigiamų permainų – visų pirma didesnio skaičiaus išsilavinusių žmonių, praleidusių nemažai laiko svetur ir įgijusių daug modernesnę politikos ir viešojo gyvenimo sampratą, nei ilgai vyravusi pas mus, atsiradimas. Tiems žmonėms naiviai ir juokingai skamba ne tik kai kurių politikų beviltiškos kalbos ir kovingi pažadai, bet ir visa jų politinė komunikacija bei viešųjų ryšių akcijos. Išsilavinusių jaunų žmonių akyse su tokio lygio komunikacija ir politiniu diskursu galima atrodyti groteskiškai.

Todėl tas niūrus, apokaliptinis ir juodas mūsų visuomenės vaizdavimas žiniasklaidoje vis labiau tampa nejaukiai neadekvatus – jis kažką pasako ne apie visuomenę, o apie tuos, kurie ją taip vaizduoja. Tarsi Lietuvoje žmonės neturėtų jautrumo, proto, patirties ir atminties. Tarsi čia nebūtų išmintingų žmonių, matančių, su kuo jie turi reikalą ir be atkakliai peršamo patarimo iš šalies.

Kita vertus, nereikia prievartauti gyvenimo ir manyti, kad negebėjimą normaliai bendrauti su žmonėmis gali kompensuoti viešosios komunikacijos triukai. Juos gali sėkmingai pasitelkti visų pirma tie, kurie nesipyksta su sąvokomis ir idėjomis. O susipykę su savo ir pasaulio turiniu tikrai neišsigelbės šokiais ir dainomis. Beje, tai tikrai puiki ir rimta šių rinkimų žinia, kurią mūsų politinei klasei siunčia visuomenė. Ir tai teikia didelę viltį normaliai mūsų politinio gyvenimo ateičiai.

Neįvyko jokio revanšo – revanšistinės jėgos nieko rimto nelaimėjo, o klasikinės ar tradicinės mūsų partijos (tiksliau, siekiančiosios tokiomis kada nors tapti) nepatyrė fiasko. Blanki ir Lietuvoje organizuotai bei sąmoningai nužudyta normali rinkimų kampanija, nebeleidžianti išgirsti diskusijų esminiais klausimais, o provokuojanti tik verstis užsakomaisiais straipsniais, šokiais ir dainomis, vis dėlto nesutrukdė gerai pasirodyti kai kuriems iš tikrųjų garbingiems ir sėkmės vertiems politikams.

Ypač tai pasakytina apie Liberalų Sąjūdžio neabejotiną ir didžiulę sėkmę Klaipėdoje. Tokių politikų, kaip Eugenijus Gentvilas ir Vytautas Grubliauskas, triumfas siunčia mums keletą rimtų žinių. Visų pirma, net nuo aktyviosios politikos kiek nutolęs ir visai Lietuvai strategiškai svarbų Klaipėdos uostą reformuoti siekiantis Lietuvos liberalų politinės bendruomenės neformalus lyderis ir moralinis autoritetas Gentvilas sugebėjo pelnyti klaipėdiečių pasitikėjimą, po pauzės sugrįžęs į Liberalų Sąjūdį kaip vienas iš lyderių tam, kad vestų savo partiją į rinkimus Klaipėdoje.

Tam neprireikė nei skandalo, nei sensacingų naujienų apie šalies ir miesto gelbėjimą nuo katastrofos – žmonių parodytas pasitikėjimas Gentvilu buvo tikros moralinės lyderystės ir žmogiško padorumo ilgesio ženklas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie šilto, savo miestą mylinčio ir jam tarnaujančio politiko ir džiazo muzikanto Grubliausko sėkmę.

Antroji žinia ne mažiau svarbi – šia pergale Klaipėda išdidžiai patvirtino, kad ji yra ne kokia Liberalų Sąjūdžio provincija, o jo centras ir forpostas. Priešingai, po šių rinkimų Liberalų Sąjūdžio provincija, paskendusia rimtose organizacinėse ir žmogiškose problemose, tenka laikyti Vilnių. Abu didieji šalies intelektualiniai ir politiniai centrai – Vilnius ir Kaunas – turi skubiai daryti išvadas ir mokytis iš Klaipėdos bei kitų Liberalų Sąjūdžio sėkmės miestų, kuriuose laimėjo ne reklama ir rinkiminiai triukai, o politinės bendruomenės atpažinti ir pripažinti žmonės.

O trečioji žinia pati svarbiausia. Sunkiausi dar kartą pasirodo besą paprasti ir kaip pasaulis seni dalykai – idėjos, bendravimas, ryšys su bendruomene ir jos pripažįstami realūs žmonės, o ne reklamos konstruktai ar partijų agitacinio-propagandinio darbo rezultatai. Besivaikydami modernių galios technologijų ir rinkimų sėkmės receptų, mes ėmėme ir pamiršome, kad politika – tai žmonės, o ne muliažai. Kad politika – tai atpažintos dorybės ir idėjos, o ne maskaradas, po kurio kaukės turi nukristi vidurnaktį, apnuogindamos veidus, kurių nesitikėjai pamatyti.

Gal per ilgą ir vingiuotą civilizuotos politikos kūrimo kelią mes pradėsime atrasti tai, nuo ko taip norime pabėgti – tai, kas padoru ir tiesiog aukštesnio lygio, o ne tai, kas vulgaru, rėksminga, pigu, žema ir skirta greitai suvartoti bei išmesti? Gal prasidės mūsų atsitokėjimo ir šalies politinio lūžio metas?

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ką daryti? Šis XIX a. rusų inteligentijos klausimas (Petropavlovsko tvirtovėje įkalinto Nikolajaus Černyševskio parašyto romano – atsako į Ivano Turgenevo romaną Tėvai ir vaikai – pavadinimas) neretai tinka ir kitoms Rytų Europos šalims. Tinka jis ir mums.

Nusikalsiu savo paties įpročiams ir tekstų rašymo logikai. Niekada nerašau, ką reikia daryti, nes bijau nusiristi į vulgarią propagandą. Bet kadangi pastaruoju metu nuolat sulaukiu klausimų, ar tepajėgiu tik analizuoti ir pateikti visuomenės būklės diagnozę, ar dar ir kiek žinau, ką būtų galima daryti, pamėginsiu pasidalinti su maloniais skaitytojais savo keliais pasamprotavimais apie tai, ką būtų galima daryti Lietuvoje tam, kad padėtis ir atmosfera bent truputį keistųsi.

Ką gi, pradėkime. Visų pirma reikia atsikratyti įkyrios idėjos, kad aplink mus veikia vien tik vagys, cinikai ir niekšai. Tai visiška paikystė. Neretai žmonės veikia tiesiog ydingomis ir ne savo pačių kurtomis ar skatintomis aplinkybėmis, todėl tampa įkaitais to, ką amerikiečiai vadina kalte pagal asociaciją. Pagal šią logiką išeitų, kad jei man nepatinka televizijos kanalo arba politinės partijos galva, bet kuris ten atsidūręs žmogus jau privalo dalintis atsakomybe ir kalte dėl to, kad toks yra institucijos vadovas. Vertinti žmones reikia pagal tai, ką jie patys daro ir kiek jie priklauso nuo to ydingo konteksto – sykiu ir kiek jie mėgina išsivaduoti iš jo vardan racionalesnio veiksmo ar kilnesnio darbo.

Kitas prietaras, sklandantis Lietuvoje, yra įsitikinimas, kad jei dalyvauji rinkimuose ir kitus ragini balsuoti arba kandidatuoti (arba kaip nors kitaip įsitrauki į politinį gyvenimą), įteisini ir dar labiau sustiprini mūsų korupcinę sistemą. Tokia logika ne tik absurdiška, bet ir tiesiog antipilietinė ir antipolitinė. Galima bent iš dalies suprasti lietuvių išeiviją JAV, kuri tokiu argumentu kažkada plakė Santarą-Šviesą už ryšių palaikymą su Lietuva – esą pinigų mokėjimas už Sovietų Sąjungos vizą ir net pats menkiausias kontaktas su Lietuva buvo sistemos įteisinimas ir moralinė bei politinė išdavystė.

Bet kai tokia revoliucinė-asketinė (arba sektantiška) logika perkeliama į savo nepriklausomą valstybę, kurioje, kad ir kokios skausmingos būtų jos problemos, privalo veikti ir, laimei, vis dėlto veikia demokratijos institucijos, darosi visiškai nebejuokinga. Juk demokratija nustoja veikti be piliečių dalyvavimo valstybės valdyme ir viešojoje erdvėje. Be piliečių įsitraukimo į valstybės ir politikos formavimo procesą legitimumo netenka ir niekuo virsta ne tik mūsų nemėgstami politikai; niekuo rizikuoja virsti visa valstybė ir politinė tauta. Tad ar, kaip sako britai, su vandeniu čia neišpilamas ir kūdikis (originali versija: Throw the baby out with the bath water)?

Šitos keršto sistemai logikos, nužudant visavertį piliečių įsitraukimą į demokratinę politikų kontrolę, geriau visam laikui išsižadėti kaip žalingos ir pavojingos nesąmonės. Taip, neabejoju tuo, kad piliečiai ir visuomenė tampa reikalingi mūsų politikams tik per rinkimus – jie ir yra jiems ne daugiau nei elektoratas. Žinau ir matau, kad visuomenės nuomonės apskritai nelabai paisoma mūsų politiniame gyvenime, kuriame siekiame tik mechaniškos savęs legitimacijos, po kurios esą galima daryti ką nori.

Bet atsisakyti vienintelių dalyvavimo valstybės formavime ir jos pilietinės bei demokratinės kontrolės instrumentų galima tik pasiryžus politiškai emigruoti iš savo šalies. Po to klausimas, ar lieki joje fiziškai, yra antraeilis ir neesminis. Jau geriau tada fiziškai būti kitur, bet nepadėti kryžiaus ant savo šalies, kad ir kiek mus į neviltį varytų jos sunkiai išsprendžiamos bėdos.

Atsisakykime vieną kartą to nelemto politinio infantilizmo – nei iš Marso, nei iš Marselio niekas mums į Lietuvą kitos visuomenės ir politinės klasės neatgabens. Mes patys privalome jas kurti. Nebendrauti su visais niekšingais suaugusiais ir jiems keršyti imituojant dingimą arba ligą yra isteriška vaiko ir ypač paauglio reakcija, kuria pavojinga persiimti suaugusių žmonių gyvenime – o ypač politikoje ir viešojoje erdvėje.

Lygiai tas pats galioja ir mūsų inteligentijai bei viešoms figūroms (čia aš jau kalbu prieš savo paties polinkius ir impulsus). Net jei mes vieni kitų ir nemėgstame, geriau paprasčiausio realizmo ir sveiko proto (pagaliau ir elementaraus mandagumo bei tiesiog civilizuoto elgesio) vardan nutraukti vienas kito demonstratyvų – ir todėl vėlgi ganėtinai infantilų – ignoravimą bei boikotavimą. Viešos figūros formuoja tam tikrą siektiną viešo elgesio standartą, todėl nuolatinis viešas karas tik siunčia apgailėtiną žinią jauniems žmonėms ir tiems, kurie nežino visų karo priežasčių bei niuansų ir į kuriuos, tiesą sakant, jie neprivalo gilintis. Apie jokią bičiulystę ir meilę čia neverta kalbėti, bet juk civilizuotas modus vivendi ir tylaus koegzistavimo formulė yra šiokios tokios brandos požymis.

Kitas pavojus yra tai, ką pavadinčiau politinio raupsuotojo prietaru. Jo esmė paprasta – save gerbiantys žmonės esą turi kaip velnias kryžiaus saugotis politikos ir politinių partijų. O ypač – tikri inteligentai. Ką gi, tada tik kyla klausimas, kam bus blogiau, jei politikoje atsiras daugiau proto, išsilavinimo, žinių, ekspertinių galių ir kultūrinio raštingumo, be kurio, beje, ir įstatymų leidyba netrunka pradėti šlubuoti?

Kam bus blogiau, jei vieną kartą mūsų inteligentija pradės vaduotis iš sau pačiai primesto bejėgiškumo būsenos ir pradės mažiau priklausyti nuo tų komjaunuolių iš pašaukimo (t.y. amžinai jaunų ir žavių oportunistų) kastos, kuri dominuoja mūsų politinėje klasėje ir kuri iki šiol šokdina Lietuvą instinktyviai ir tvirtai atsitverdama nuo kitaip mąstančių – ir apskritai mąstančių – žmonių?

Anaiptol neraginu visus stoti į partijas – tokia mintis, išsakyta nepartinio žmogaus, skambėtų komiškai. Be to, nemanau, kad partijų masiškumas ką nors keistų Lietuvos politikoje. Jei kas ir gali ją pakeisti, tai veikiau aktyvus ir kritiškas santykis su jomis bei racionalus ir analitiškas santykis su tuo, ką politikai žada, kalba ir viešai skelbia. Reikia skaityti ir analizuoti programas, atsiminti ir priminti jas vėliau, kada tie patys politikai vėl sieks laimėti rinkimus, užuot laukus visą pasaulį sėkmingai koneveikiančių ir tik save bei savo aplinką genijais laikančių vis naujų politikos klounų ir profanų, kurie piktiems ir nusivylusiems žmonėms netrunka susakyti tą, ką pastarieji nori išgirsti.

Todėl mūsų viešajam gyvenimui angažuoto inteligento ir kritiko reikia daug labiau nei dar vieno partijos nario, tik turinčio papildomų kvalifikacijų. Lietuvos visuomenė be galo daug gavo iš tokių mūsų viešosios erdvės inteligentų ir visuomenės kritikų kaip Ričardas Gavelis, Gintaras Beresnevičius, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Liudvikas Jakimavičius, Andrius Navickas. Jie man yra pats geriausias pavyzdys, kaip galima suteikti daugiau proto ir analizės prado visam viešajam diskursui.

Be galo svarbu, kad mūsų viešojoje erdvėje reikštųsi kaip galima daugiau išsilavinusių ir aukšto lygio žmonių, kurie rašytų protingai, bet paprastai ir suprantamai. Paprastas kalbėjimas apie sudėtingus dalykus kaip niekada svarbus dabar, kada dviprasmybės ir žaidimai niuansais baigiasi ne tik laimėtais arba pralaimėtais teismo procesais, bet ir sąmoningu žmonių kvailinimu sėjant tamsą, nesaugumą ir siaubingai suprimityvintą pasaulio vaizdą.

Ko dar palinkėti mūsų viešajam gyvenimui ir politikai? Atsakysiu sporto terminais : stajerių, o ne sprinterių. Egzistuoja sprinterio ir stajerio logika, leidžianti greitai susivokti žmogaus veikimo galimybių ir vertybių skalėje. Į valias turime veikėjų, kurie savo šimto metrų distanciją nubėga ir visi juos pamiršta. Turiu omeny greitos sėkmės džentelmenus – politikus ir veikėjus, kurie tiki tik greitu praturtėjimu ir žaibiška karjera. Puiku, o kas po to? Jei paaiškėja, kad jokios ilgalaikės vizijos žmogus neturi ir tiesiog siekė užimti nišą tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nes po to nesitiki dar kada nors tai padaryti?

Sprinteriai dominuoja Lietuvoje. Jie keičia vienas kitą it estafetiniame šimto metrų bėgime, tik skirtumas tas, kad jie mėgina lazdelę išmušti vieni kitiems iš rankų, užuot saugiai perdavę ją. Niekas jų neprisimena po metų kitų. Ir neprisimins. Nes jie patys taip suprogramavo save ir aplinką. Jiems žūtbūt reikėjo laimėti, o ne nuveikti ką nors gavus likimo privilegiją – mandatą ir legitimumą, kurie leistų bent truputį pakeisti savo šalį ir pasaulį. Laimėję jie iškart viską pamiršta ir ruošiasi naujiems rinkimams, t.y. naujai savo šimto metrų distancijai. Baigiasi vienos pirmenybės, turi prasidėti kitos. This sporting life… Toks sportinis gyvenimas.

O stajerių mums trūksta. Žmonių, kurie suprastų, jog ne apie naują trumpą atkarpą reikia galvoti, o apie tai, kaip nubėgti ilgą distanciją, kad liktų jėgų pasiekti finišo tiesiąją. Toks žmogus suvokia, kad jo veikimas yra ilgalaikis ir kad pralaimėjimai jame neišvengiami. Visiškai nesvarbu, ar tu pralaimėsi kurią nors būsimąją savo kelio atkarpą, nes svarbu žinoti, kad tavęs laukia ilga kaip šimtmečiai distancija.

Perkeliant šią logiką į politiką ir viešą gyvenimą, būtų galima apibūdinti tokius žmones kaip misijos ir strateginės vizijos žmones. Jie žino, kad turi laukti savo valandos ir kad visuomenė dėl joje tvyrančių nuotaikų gali jų ilgai dar nepripažinti ir nuolat koneveikti. Bet jie dirba ne tam, kad patiktų, o tam, kad gautų galimybes ir įrankius nuveikti darbą, kuriuo tiki. Ir nuveikti jį savo šalies labui tam, kad sykiu tobulintų ir savo artimiausią aplinką bei pačius save.

Paskutinis štrichas. Pakaktų Lietuvoje kelių geresnių televizijos laidų, skirtų akademiniam jaunimui, kultūrai ne sostinėje, sykiu ir karštiems politikos debatams ne tarp politikos profesionalų (kurie meldžiasi taip jų gyvybę palaikantiems televizijos žurnalistams), o tarp visuomenės veikėjų ir inteligentijos, – ir daug kas keistųsi. Mums trūksta drąsos keisti ir keistis. Originalios idėjos niekam neįdomios, nes neaiškūs jų reitingai ir sėkmė. Visi nori to, kaip ir visur kitur. Ir greitos sėkmės. Ką gi, sprinterių metas.

Nieko, ateis ir ilgo nuotolio žmonių metas. Taip nebūna, kad visi gyventų tik šia diena ir jos tuštybe. Efemeriškus dalykus išmėginus ir suvokus jų trumpalaikiškumą, sugrįžtama prie laiko išmėgintų ir tikrų dalykų. Tik reikia nebijoti būti išjuoktam ir nemėgstamam, jei jau pasiryžai būti žmogumi ne vien sau. Lygiai kaip reikia nebijoti išdrįsti mąstyti, užuot saugiai gyvenus su svetima nuomone ir savo gyvenimu nepatikrinta tiesa.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ekonomikos krizė netikėtai tapo kone tobula išeitimi iš keblios padėties mūsų politinei klasei – suręstas naujas pasakojimas visuomenei apie dar vieną tarpusavyje susaistyto ir globalinio pasaulio iššūkį mažiesiems jo veikėjams. Tarsi mes čia būtume ne prie ko. It pašalinis negalavimas, laikinai nuslepiantis sunkią ir pavojingą ligą, ekonominė krizė laikinai papildomu frustracijos, pasimetimo, pykčio ir retorinių karų sluoksniu užklojo didžiąją Lietuvos problemą.

O didžioji mūsų problema yra nenumaldomai išryškėjęs pasitikėjimo krachas kone visuose socialinių ir politinių santykių lygmenyse. Deja, mūsų akyse Lietuvoje vyksta pati tikriausia lėta demokratinės politikos atrofija ir mirtis, po kurios į mūsų šalį gali ateiti kvazidemokratine retorika ir formaliomis rinkimų procedūromis padabinta diktatūra (pasitikėjimą sunaikinusioje visuomenėje tikra demokratija paprasčiausiai neveikia) arba galutinai įsitvirtins jau dabar vis labiau išryškėjantis, iki galo neapčiuopiamas endeminės korupcijos ir valdomos demokratijos mišinys.

Su išlygom pritarčiau Vytautui Rubavičiui, teigusiam, jog politinis elitas, teisėsauga ir jėgos struktūros Lietuvoje persipynė tarpusavio įtakos ir simbiozės saitais, pakeitusiais valdžių padalijimą ir civilinę bei demokratinę galios kontrolę. Kad ir kaip būtų, vis tik manyčiau, kad mūsų fatalizmas ir nusišalinimas nuo politikos nėra tinkamas ir adekvatus atsakas į šią tendenciją. Jei mes priimtume tokią poziciją kaip visuotinę, mums beliktų ramiai skirstytis – tada jau tikrai tektų patvirtinti, kad šalies nebėra. Bet su tuo juk neįmanoma taikytis.

Apie korupcinio kapitalizmo atėjimą į Lietuvą seniai prabilo Ričardas Gavelis. Bet tada jam ir kitiems mūsų gyvenimo stebėtojams atrodė, kad mus atsiveja sovietmečio šleifas su visais mums taip nesunkiai atpažįstamais mentaliniais įpročiais, mąstymo trombais ir socialiniais bei kultūriniais Sovietų Sąjungos kodais, meistriškai perkeltais į šešėlinių jėgų ir stambių politikų valdomos rinkos ekonomikos, iškreiptos konkurencijos ir formalios procedūrinės demokratijos terpę. Taip ir buvo.

Bet šiuo metu jau tenka prabilti apie visiškai kitą reiškinį, kuris atsiskleidė per pastaruosius penketą metų. Galima daug ir, tiesą sakant, nelabai produktyviai kalbėti apie mums gerai žinomus nemalonius dalykus – nesunkiai nuperkamą ir parsiduodančią mūsų žiniasklaidą, žemiausio lygio paskvilius, besiribojančius su smuklės ir kriminalinio pasaulio leksika, nepagarbą niekam, jokių autoritetų nepripažinimą, sadomazochistinę žurnalistiką, atvirą mėgavimąsi smurtu ir prievarta, už kurio neabejotinai slypi prastai užmaskuotas jėgos santykių ir autokratijos ilgesys. Bet net ne jie iš esmės naikina pasitikėjimą, pakerta bendrystės galias ir veja žmones iš Lietuvos (nors neabejotinai prisideda prie to).

Vis labiau išryškėjanti mūsų moralinė atsaja nuo Europos, provincializmo ir didybės manijos mišinys bei kalbėjimas apie pasaulį taip, tarsi visi kažko nuolat fatališkai nesuprastų genialioje ir visada iki galo teisingoje Lietuvos politikoje, tarsi visa Europa mums būtų kažką skolinga, amžinai teisuoliškas mūsų tonas, nesugebėjimas išlaikyti bent minimalų kurtuazijos ir civilizuotos diskusijos lygį baigia nusiaubti jau ir taip prastą, neretai atgrasią mūsų viešąją erdvę. Dalyvauti tokioje erdvėje save ir kitus gerbiantiems žmonėms darosi vis sunkiau, o gal net ir nelabai įmanoma.

Visas mūsų politinis elitas stulbinančiai ramiai toleruoja vis labiau plintančią neapykantą ir neonacistines nuotaikas net oficialiuosiuose mūsų politikų, jų patarėjų ir žiniasklaidos sluoksniuose. Nereagavimas į nuodingą įžeidinėjimą ir su socialine patologija besiribojančias verbalines orgijas, kurios pas mus vadinamos internetiniais komentarais, byloja apie viena – su destruktyvia, asocialia ir anomine būkle susitaikyta kaip su kažkuo normaliu ir neišvengiamu.

Bet ir visa tai yra veikiau pasekmės ir simptomai, o ne priežastys. Gelminės priežastys slypi individo ir visuomenės bejėgiškume. Pasitiki vieni kitais įgalinti piliečiai – žmonės, žinantys savo teises ir ginantys savo bei svetimą orumą. Bejėgiškumas gimdo tik tikrovės atmetimą. Arba jėgos ir valdžios fetišizmą. Kad ir kaip būtų, šie du indai paprastai susisiekia – emigruojama iš savo šalies ne tik fiziškai, bet ir mentališkai bei politiškai. Pavyzdžiui, kad ir atsisakant dalyvauti politiniame gyvenime, rinkimuose, viešojoje erdvėje ir pilietinių pasirinkimų sferoje.

Todėl pasitikėjimo krachas Lietuvoje yra pagimdytas ne kokių nors beviltiškai defektyvių politikų ir valdžios žmonių. Dvasingi ir kilnūs politikai apskritai yra fikcija. Visi žmonės yra savaip ydingi ir riboti, ypač kai jie šitą atkakliai neigia, save laikydami geresniais už kitus. Pasitikėjimą politikais, institucijomis ir valstybe lemia politikų atsiskaitymo prieš savo visuomenę, apskritai jų skaitymosi su žmonėmis ir visuomene (o ne buhalteriško rinkėjų balsų skaičiavimo, po rinkimų lydimo eilinės penkerių metų politinės amnezijos), demokratinės kontrolės ir piliečių dalyvavimo galimybės.

Lietuvoje tikrai esama pakankamai profesionalių ir neabejotinai padorių politikų. Niekada nesutiksiu, kad nepadorūs žmonės ir tik piliečių nusivylimą bei politinę apatiją skatinantys politikai yra Eugenijus Gentvilas, Algis Kašėta, Julius Sabatauskas, Algirdas Butkevičius. Lygiai kaip visada protestuosiu išgirdęs, kad nepadorus žmogus ir prastas politikas esą yra Andrius Kubilius (nepaisant man didžiai svetimo jo technokratizmo ir širdies bei proto sąjungos būtinybės nepaisymo politikoje, tikint visų pirma skaičiais ir statistika bei itin keistai nuvertinant klasikiniam konservatizmui tokį svarbų spontaniškumą, sentimentą ir kultūros unikalumo pojūtį).

Dabartinis Lietuvos Respublikos Kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas galėtų sukelti baltą pavydą net pačioje Prancūzijoje – net šalyje, kurioje kultūros ministrais paprastai tampa ne partiniai funkcionieriai, o rašytojai ir intelektualai (prisiminkime, pavyzdžiui, André Malraux), tokio lygio ir rafinuotumo kultūros ministro kaip mūsų jau seniai nebūta. Tad neprotinga būtų tvirtinti, kad nėra aukšto lygio ir padorių žmonių Lietuvos politiniame gyvenime. Jų yra, bet tam tikrai mūsų politinio gyvenimo logikai ir kontekstui jie nepajėgia pasipriešinti.

Kalbėkime atvirai: pasitikėjimo krachą Lietuvoje sukėlė demokratijos, pagarbos žmonėms ir žmogaus orumo pripažinimo stygius – visų pirma ne fiktyvios, o tikros savivaldos nebuvimas, socialiniai ir ekonominiai kontrastai, teisingumo sferos atrofija, o gal net ir visiška degradacija, pilietinės visuomenės balso negirdėjimas, jos silpnumas, o sykiu ir ignoravimas.

Kitaip tariant, ne piliečio įgalinimo ir įjungimo į valstybės valdymą, o jo „nugalinimo“ ar „išgalinimo“ strategija, lydima nepagarbos žmogui, savo nesvarbumo, statistiškumo, masiškumo, užmestumo ir bejėgiškumo savo šalyje jausmo stiprėjimo, sukėlė ne tik pasitikėjimo eroziją ir griūtį, bet ir masinę emigraciją (bent jau iš dalies).

Akivaizdu, kad jei neegzistuotų pasitikėjimas ir pagarba įsipareigojimui, pasaulyje nebūtų įmanomi daugelis nūdienos žmonijos bendrabūviui būtinų procesų – žlugtų bet kokios sutartys, ekonominis gyvenimas, tarptautiniai santykiai, verslas, visa civilizuota politika, diplomatija ir visas modernusis gyvenimas. Be tikėjimo ir pasitikėjimo neįmanomas politinis gyvenimas.

Sveikos nepasitikėjimo dozės ir racionali kritika yra būtinos kaip politikų ir viešų asmenų kontrolės priemonės. Tačiau jei nepasitikima absoliučiai niekuo, tada paralyžiuojamas demokratijos procesas. Tokioje situacijoje niekas už nieką neatsako ir vyksta pati tikriausia politikos atrofija. O jai vykstant anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kiek šansų laisvė turi išlikti šalyje ir visuomenėje, kuri jos politiškai kasdien savo tyliu referendumu, t.y. sutikimu būti kartu ir dalyvauti viešojoje erdvėje, nepatvirtina ir kuria nesinaudoja.

Nes laisvė nėra tai, kas leista. Lygiai kaip ji nėra būsena ar išgyvenimas. Ji yra veikla ir pasirinkimai. Nustoję juos daryti mes nejučia atsisveikiname su laisve ir atiduodame ją kažkam virš arba šalia mūsų. Todėl piliečių įgalinimas ir pasitikėjimo atkūrimas yra vienas iš gyvybiškai svarbių Lietuvos dabarties ir ateities klausimų.

Mes skaudžiai apsigausime, jei ir toliau manysime, kad visos kertinės Lietuvos problemos slypi tik ekonomikoje, valdymo modeliuose, reitinguose ir vadyboje. Deja, aš nesu tikras, ar mes norime būti kartu. Greičiausiai ne – nedidelėje ir nuo pačios savęs bei savo perdėtų reakcijų, pykčio, frustracijos, retorinių karų, brutalaus žodyno, sadomazochizmo ir skandalų pavargusioje šalyje džiaugsmingų atradimų vis mažėja. Į Lietuvą atėjo tamsos ir nihilizmo metas.

Kone kasdien mums tenka daugiau ar mažiau nusivilti respektabiliais laikytais politikais, žurnalistais ir viešomis figūromis. Nuolatinis kalbėjimas apie ateitį ir sėkmės projektus (bet jau be mūsų, žinoma) tik negrabiai maskuoja mūsų paprasčiausią nenorą būti kartu. Lygiai kaip ir jokių sentimentų neturėjimas čia ir dabar masiškai emigruojantiems lietuviams.

Jei mes norime atkurti emigruojančių lietuvių pasitikėjimą Lietuva, mes jį visų pirma turime atkurti tarp pačių savęs, t.y. pačioje Lietuvoje. Nes nebus laisvos Lietuvos be laisvų lietuvių – orių, pilietiškai aktyvių ir formuojančių savo šalies politiką, o ne leidžiančių, kad juos pačius formuotų ir stumdytų kur ir kaip tik nori politikai, biurokratai, teisėsaugininkai, darbdaviai ir administratoriai.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Europos Parlamentui neseniai sureagavus rezoliucija į Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio įstatymo projektą, kurį priėmus iš viešojo gyvenimo de jure būtų išguiti homoseksualūs šalies piliečiai, mūsų viešojoje erdvėje jau nuskambėjo keletas komentarų, kurių esmė, nepaisant niuansų lygmens skirtumų, panaši. Esą Europos Parlamentas pernelyg smulkmeniškai ir perdėtai kišasi į Lietuvos Respublikos reikalus, pažeidžia subsidiarumo principą, taiko dvigubus standartus, nes itin atsargiai komentuoja Prancūzijos nuodėmes žmogaus teisių sferoje, bet negailestingai atakuoja naująsias nares ir visų pirma Lietuvą.

Ar tikrai Europos Parlamentas grubiai kišasi į suverenios valstybės reikalus, viso labo tik primindamas jai taisyklių rinkinį ir vertybių paketą, kuriuos ta valstybė, siekdama narystės Europos Sąjungoje, besąlygiškai priėmė ir įsipareigojo gerbti kaip savo pačios politines vertybes, o vėliau, jau saugiai įsijungusi į klubą, ima ir laisvai revizuoja pagal vidaus politikos poreikius arba atvirai pataikaudama ganėtinai įtakingoms tolimos dešinės salelėms savo dabartinėje valdžios koalicijoje?

Ir tai yra žinia, kurią mes siunčiame apie Lietuvą – patikimą ir prognozuojamą, pamatinėms Europos vertybėms ištikimą, strateginę Europos ir Vakarų partnerę? Ar mums iki šiol neaišku, kad vyksta Lietuvos diskreditacija ir kad negebėjimas vieną kartą nustoti šokti pagal mūsų antisemitų ir homofobų dūdelę, pagal jų sentimentus ir darbotvarkę konstruojant šalies politiką, mums netrukus kainuos net minimalios politinės pagarbos ir ekonominio bei intelektualinio dėmesio praradimą?

Argumentas, kad Europos Parlamento pozicijos išsakymas dėl žmogaus teisių padėties ir jų traktavimo vienoje iš ES narių įstatymų leidyboje, o sykiu ir prašymas, kad mūsų šalies prezidentė, parlamentas ir Europos Komisija būtų atidūs ir priešintųsi homofobinėms bei diskriminacinėms iniciatyvoms, yra kišimasis į kitos valstybės reikalus, yra tiesiog nerimtas. Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, bet pats pilietis ir jo teisės – tikrai ne.

O jei ankstyvojoje įstatymo projekto pateikimo ir svarstymo fazėje atsidurtų mirties bausmės sugrąžinimo klausimas? Ar mes taip pat pasakytume, kad ES reakcijos yra politiškai mažaraštiškos (būtent tokią formuluotę sau leido garbus mano kolega, žymus Lietuvos europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis)? Arba kad Europos Parlamentas apsikvailino, kaip viename portale neseniai pareiškė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius?

Leiskite priminti, kad mes buvome priimti į Europos Sąjungą su nekvestionuojama sąlyga, kad panaikinsime mirties bausmę ir dekriminalizuosime homoseksualumą. Šitą ir padarėme. Tad gal paklauskime savęs, kaip atsitiko, kad Europos besąlygiška pagarba žmogaus teisėms ir liberalioms politinėms vertybėms tada mūsų nešokiravo ir nekėlė grėsmės mūsų suverenitetui, valstybingumui ir tautiniam orumui, o šiandien staiga pradėjo žeminti ir engti mus?

Niekas mūsų nevertė stoti į Europos Sąjungą. Niekas neverčia ir dabar ten būti, jei jau mums ir mūsų politinei klasei bei politikos apžvalgininkams atrodo, kad po Sovietų Sąjungos patekome į panašią sąjungą, kuri nuo pirmosios skiriasi nežymiais niuansais. Jei taip, kyla klausimas, ar mums tada neatėjo laikas pradėti svarstyti strateginės partnerystės su Rusija ir NVS šalimis klausimo? Juk tokios mintys jau yra nuskambėjusios Lietuvoje. Juolab kad mūsų tolima dešinė, šiandien valdanti šalį, savo požiūriu į Vakarus ir liberaliąją demokratiją pradeda reikštis kaip viso labo apverstas arba tik lengvai modifikuotas putinizmo variantas – autoritarinio nacionalizmo, ksenofobijos ir policinės valstybės mišinys.

Visus šunis kardami ant ES ir EP mes kažkaip ėmėme ir pamiršome savo labai jau žemiškas ir tikras problemas. Gal geriau susimąstykime, kas dedasi ES ir NATO valstybėje, kurioje iki šiol parlamentas nekontroliuoja valstybe valstybėje virtusio mūsų Valstybės Saugumo Departamento, intriguojančio ir dalyvaujančio vidaus politikoje (nors tai griauna demokratinės valstybės logiką ir mechanizmą – VSD privalo būti reformuotas į civilinę ir depolitizuotą profesionalų instituciją), bet kažkaip imančio ir nepastebinčio, kad dalies LR Seimo narių ir net aukščiausių politikų patarėjai yra neonacistinių pažiūrų. Gal laikas susirūpinti vis labiau plintančiu fašistinių idėjų ir istorijos interpretacijų tvaiku mūsų politikoje ir žiniasklaidoje?

Ilgai nekomentuosiu to, ką anglai vadina „adding insult to injury“ – žaizdos gydymu įžeidimu. Mano giliai ir nuoširdžiai gerbiamo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai apie esą mažaraštišką Europos Parlamento rezoliuciją (kurią parengė europinio garso žmogaus teisių gynėjos europarlamentarės Renate Weber ir Sophie in’t Veld), vėliau palydėti pasakymo tiesiai į akis Petrui Gražuliui to, ką jis, neabejotinas politikos ir viešojo gyvenimo autoritetas, ir privalėjo pasakyti, man paliko įspūdį, kad čia gal net nesąmoningai siekta paprasčiausios moralinės monopolijos – mūsų kvailystės yra mūsų vidaus reikalas. Savo nesusipratėlius ir triukšmadarius barsime mes, o ne jie.

Dar keisčiau man skaityti šiaip jau žodžiais neatsakingai nesisvaidančio Kęstučio Girniaus vertinimą, esą EP narių sudėtis ir jo narių užsiiminėjimas šalutiniais ir smulkmeniškais reikalais geriausiai paaiškina, kodėl EP apsikvailino kritikuodamas Lietuvą pačioje ankstyviausioje įstatymo priėmimo fazėje. Geriausiai tai, jo manymu, įrodo Lietuvos europarlamentarų grupės sudėtis.

Apie Lietuvos europarlamentarus ir mane patį Kęstutis Girnius gali galvoti ir rašyti ką tik jis nori – nesiruošiu ginčytis ir pulti paneigti jo nuomonės. Nekalbėsiu nei apie save, nei juolab apie savo kolegas. Bet jei p. Girniui būtų tekę pabendrauti ar bent kartą tiesiogiai išgirsti aukščiausio lygio Europos politikus, tokius EP narius kaip Guy Verhofstadtas, Andrew Duffas, Charles’is Goerensas, jis gal suprastų, kaip nerimtai šį kartą skamba jo žodžiai. Jie tiesiog neverti jo plunksnos ir byloja apie akivaizdžią klaidą arba kūrybinę nesėkmę. Mat mūsų politinė klasė po paminėtųjų EP narių nusipelno tik gilaus atodūsio ir mandagios pauzės.

Tad kas apsikvailino – EP ar mes? Deja, ne EP.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Rusų istorikas Jurijus Afanasjevas, pirmasis Maskvoje Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais oficialiai pripažinęs Baltijos valstybių 1940 m. okupacijos ir aneksijos faktą, pastaruoju metu vis mažiau skirtumų bemato tarp buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos.

Nuo savęs pridursiu, kad 1985–1990 m. Sovietų Sąjungą laikau nepalyginamai atviresne, demokratiškesne ir pažangesne valstybe už 1999–2010 m. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo, t.y. putinistinę Rusiją. Net ir sovietinio režimo irimo pabaigoje padaryti nusikaltimai Tbilisyje ir Vilniuje, už kuriuos Gorbačiovas neabejotinai nusipelnė visų žmogaus teisių gynėjų pasmerkimo ir tarptautinio teismo nė kiek ne mažiau nei Čilės generolas ir prezidentas Augusto Pinochetas už savo vykdytas represijas, vis dėlto nė iš tolo neprilygsta Rusijos karo nusikaltimams bei žiaurybėms Čečėnijoje ir įžūliai išprovokuotam karui su Gruzija bei jos teritorijų ciniškai aneksijai ir sau lojalių anklavų kūrimui ten.

Jurijus Nikolajevičius savo pastarųjų metų akademiniuose ir publicistiniuose darbuose ne kartą yra pavartojęs savo paties naujai nukaltą terminą „Rusijos nesikeičiamumo matrica“. Jis turi omeny civilizacinės raidos modelį, kuris menkai, jei išvis kaip nors yra susijęs su Vakarų pasaulio politikos bei viešojo gyvenimo raidos modeliu ir kuris nuolat klaidina aplinkinių šalių ir net pačios Rusijos demokratus (jau nekalbant apie patikimų žinių apie Rusiją gerokai mažiau turinčias Vakarų Europos šalis), esą Rusiją galima reformuoti. Afanasjevas yra ne kartą sakęs, jog tai iliuzija. Niekas, anot jo, nereformuos tokios Rusijos, kokia ji yra dabar.

Su nedidelėm išlygom sutinku su jo požiūriu, nors manau, kad jis eina pernelyg toli dėdamas lygybės ženklą tarp politinės tironijos tradicijos Rusijoje, tame tarpe ir carinės Rusijos despotiškos politinės sistemos, tarkim, Nikolajaus I laikais, ir sovietinės tironijos ar net ir totalitarizmo Stalino epochoje. Tai visiškai skirtingų rangų reiškiniai.

Kad ir kokia bjauri būtų daugmaž visų imperijų istorija, vis dėlto tenka pripažinti, kad carinė Rusija, net ir gerokai skirtinga nuo gan liberalios ir decentralizuotos Austrijos-Vengrijos imperijos, vis dėlto buvo panašesnė į kontinentinės Europos imperijas (ne gerokai atviresnes jūrines, o būtent sausumos imperijas – ypač į Prancūziją), o ne į Sovietų Sąjungos režimą – ideokratinę, logokratinę ir itin modernią kolektyvinės vergovės formą.

Bet dabartinė Putino Rusija – kas kita. Ji nėra defektyvi ar silpnų pusių turinti demokratija, skirtingai nuo kitų Rytų Europos ir net Vidurio Europos šalių (įskaitant ir Lietuvą). Nepatikimos ir defektyvios demokratijos, kaip rodo pats gyvenimas, yra tokios šalys, kaip Rumunija, Bulgarija, net ir Vengrija, Slovakija ar Lietuva – išoriškai demokratiškos, bet sykiu centralizuotos, unitarinės, patriarchališkos, tradicionalistinės, negerbiančios jokių mažumų ir fetišizuojančios politinę arba kultūrinę daugumą kaip vienintelį legitimacijos modelį.

Tai daugumos diktato sistemos, arba, kaip jas neretai ironiškai pavadina, „demokratūros“ – išplitusio autokratinio mentaliteto, visuomenėje dominuojančios autoritarinės asmenybės, tikros savivaldos nepripažįstančio centralizuoto valstybės valdymo, servilizmo ir demokratinių procedūrų bei demokratinės retorikos mišiniai. Jei Rusija būtų „demokratūra“, galėtume džiaugtis. Bet ji tokia nėra.

Dabartinė Rusija – visiškai kita istorija. „Demokratūros“ vis dėlto yra bent jau atviros savęs koregavimui ir gali keistis bei autentiškai demokratėti. O Rusija nuo paskutiniųjų Boriso Jelcino valdymo metų ir ypač Vladimiro Putino atėjimo į valdžią yra paprasčiausia kleptokratinė oligarchija su formaliais balsavimais. Mes apsigautume ir patys sau meluotume tarę, kad tokios sistemos tvaiko visiškai nėra ir Lietuvoje. Bet sistemos mastai ir intensyvumas – žinoma, nesulyginami.

Laisvoji rinka ne kaip metodas ir visiems skirta ekonominė struktūra, o veikiau kaip atpildas ir neribotų galimybių laukas lojaliesiems; o šalia rinkos – jokios politinės laisvės. Kapitalizmas be laisvės ir žmogaus teisių – tai Kinijos matrica, metanti iššūkį Vakarams ir sykiu viliojanti visas pasaulio oligarchijas ir autokratijas jungtis prie jos į naująjį istorinės alternatyvos Vakarams klubą. Rusija jau mėgina eiti tuo keliu. Ar ilgai ji juo eis – nežinia. Bet kad jai jokio gilesnio poveikio šiuo metu nebedaro Vakarai, yra akivaizdu.

Visą tai mums dar kartą priminė Naujųjų Metų išvakarėse įvykę akibrokštai. 2010 m. gruodžio 30 d. teismo nuosprendis Michailui Chodorkovskiui ir jo verslo partneriui Platonui Lebedevui nepaliko jokių abejonių dėl to, kad abu šie žmonės, nors jie toli gražu ne angelai savo praturtėjimo istorijoje, tapo politinio susidorojimo ir tironijos aukomis. Putino aršiai nekenčiamą liberalią opoziciją (partiją „Jabloko“) finansavęs Chodorkovskis jokio kito nuosprendžio negalėjo tikėtis.

Kol Putinas yra valdžioje, Chodorkovskis iš kalėjimo neišeis – jo Putinas nepaleis ne tik iš neapykantos, bet ir iš galimo keršto baimės bei Chodorkovskio tapimo auka ir politiniu herojumi (o tai tokiame režime, kaip Rusijos, daugmaž tas pats) grėsmės. Jam fabrikuos vieną kaltinimą po kito. O valdžioje Putinas bus dar ilgai.

Vargu ar tenka abejoti, kad 2012 m. Putinas taps Rusijos prezidentu ir po to lyg netyčia ims ir pakoreguos Rusijos konstituciją arba nesunkiai ir taip gaus dar vieną kadenciją. Dabartinis galios paskirstymo modelis Rusijoje nepalieka jokių šansų kitokiam scenarijui. Variacijos galimos tik dėl Rusijos ekonomikos svyravimų arba santykių su JAV ir Kinija kaitos į vieną ar kitą pusę.

Naujas priešas, kurio Putinas akivaizdžiai nekenčia ir bijo, yra Borisas Nemcovas – vienas iš tikrų ir neabejotinų Rusijos liberalų. 2010 m. gruodžio 31 d. buvo sulaikytas ir tiesiog už nieką į kalėjimą dviem savaitėms pasodintas drąsus ir ambicingas rusų politikas, kurį ką tik paleido į laisvę, kurį naujieji Kremliaus komjaunuoliai sugebėjo iškart po to (ir beje, jau antrą kartą) užpulti gatvėje, ir kuriam likimas gali skirti rimtą vaidmenį savo šalies istorijoje.

Tas faktas, kad Nemcovo padėtį lėmė ir jį viešai žemino valandų valandas teismo metu jam neleidusi atsisėsti teisėja, kuri vadovavo ir 2009 m. nužudyto juristo Sergejaus Magnickio procesui, daug ką pasako apie tai, koks yra valdžios santykis su politizuotais ir lengvai manipuliuojamais nūdienos Rusijos teismais.

Ir kuo gi tai neprimena sovietmečiu itin garsaus Maskvos Satyros teatro spektaklio, Pierre’o Beaumarchais Figaro vedybos, kuriame Figaro (1974 m. TV versijoje suvaidinto neužmirštamojo rusų aktoriaus Andrejaus Mironovo, kuris po trylikos metų Rygoje mirė vaidindamas būtent šį savo gyvenimo vaidmenį Figaro vedybose) šeimininkas grafas Almaviva (puikiai suvaidintas Aleksandro Širvindto) teismo metu sėdi virš teisėjų ir siūlo jiems priimti vieną ar kitą sprendimą?

Kad ir kaip būtų, ši satyrinė aliuzija Pierre’o Beaumarchais pjesės pastatyme Maskvoje tapo pranašiška ne tada, o būtent dabartinėje Rusijoje ir postsovietinėse šalyse. Tada Sovietų Sąjungoje visi ir taip žinojo, kad teismai buvo paprasčiausia fikcija, jei tik reikalas buvo minimaliai susijęs su politika; dabar gi visi kaip papūgos nuolat kartoja apie teismų nepriklausomybę, nors puikiai žino, kad beveik visi be išimties teismai yra politiškai motyvuoti ir manipuliuojami.

Vėlgi, tai, kas yra nemaloni tendencija pas mus, su kuria bent mėginama kažkaip kovoti ir ją įvardinti, Rusijoje yra tapę politiniu metodu ir įteisinta praktika. Čia kaip su korupcija, kada vienur su ja kovojama kaip su nukrypimu nuo normos, o kitur pati korupcija tampa norma ir kovoja prieš nukrypimus nuo savęs, t.y. tokios normos. Nepanašu, kad nūdienos Rusija pati laisvai ir sąmoningai priimtų kitokį ar juolab alternatyvų savo raidos ir ateities modelį.

Kas kita Baltarusija, dėl kurios dabar Lietuvoje laužoma tiek iečių. Ten nėra atpažįstamos ilgalaikės valdžios struktūros, ten veikia kažkada pernelyg vėlai atpažintas ir neprognozuojamas diktatorius. Bet Baltarusija – anaiptol ne Rusija. Ji nėra imperija, jos režimą daug lengviau izoliuoti nei Rusijos ar Kinijos, jai netenka net pasvajoti apie kažkokią alternatyvą dabartinėms galingoms pasaulio šalims ir jų politinėms sistemoms.

Tad ką daryti – artėti, draugauti, izoliuoti, smerkti, vengti, neprasidėti? Manau, kad negalima pasiduoti fatalizmui net ir Rusijos atveju, kurioje visada paraleliai su nedemokratinės politikos sfera egzistavo nepriklausomos minties ir nuostabios kultūros pasaulis, kartas nuo karto atnaujinęs Rusiją ir teikęs jai alternatyvos pojūtį. Juolab neverta pasiduoti pesimizmui dėl to, kas vyksta Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje.

Baisiausia, kas galėjo įvykti Baltarusijos prezidento rinkimuose – tai abejonių nekelianti ir daugmaž garbingai, be didesnių pažeidimų ir apgaulės pasiekta Lukašenkos pergalė. Diktatorius su demokratiniais kredencialais yra daug pavojingesnis už nelegitimų prezidentą. Ką reikėtų daryti opozicijai ir užsienyje gyvenantiems baltarusiams, jei būtų paaiškėję, kad būtent tokia yra tautos valia ir kad jai nėra jokios alternatyvos? O dabar bent lieka faktas, kad Lukašenka išsigando antrojo rinkimų turo, kuris nežinia kuo galėjo baigtis, ir griebėsi smurto.

Smurtas prieš taikius ir beginklius žmones visada yra baisus, mes privalome viską daryti, kas tik yra mūsų valioje ir galioje, kad iš kalėjimų būtų paleisti talentingas filologas bei puikus politikos analitikas Aliaksandras Feduta ir kiti baltarusių intelektualai, žurnalistai bei politikai, įskaitant ir rimtą kandidatą į Baltarusijos prezidento postą Uladzimirą Niakliajevą. Kad ir kaip būtų, laimei, po rinkimų Lukašenkos valdymo legitimumas ne tik nepadidėjo, bet netgi katastrofiškai smuko. Tai ateityje jam tikrai nepadės.

Todėl protingiausia, ką mes galime padaryti – tai dirbti ir draugauti su Baltarusijos ateitimi. Ypač remti Europos humanitarinį universitetą Vilniuje – šią unikalią akademinę instituciją tremtyje, kuri kurs ateities Baltarusijos elitą ir politinę klasę. Netikiu, kad fragmentuota dabartinė Baltarusijos politinė klasė ką nors esminga nuveiks per ateinantį dešimtmetį, nors tokie opozicijos politikai kaip Aliaksandras Milinkevičius ir ypač pirmasis nepriklausomos Baltarusijos prezidentas Stanislavas Šuškevičius yra neabejotini demokratai ir labai protingi žmonės. Bet Baltarusiją kurs tie, kuriems šiandien yra tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Jie formuos naują politinę klasę, o svarbiausia – jie iš Briuselio, Prahos, Varšuvos, Vilniaus ir kitų Europos sostinių į Baltarusiją atgabens kitokią politinio ir intelektualinio gyvenimo patirtį.

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie Rusijos premjerą ir būsimąjį prezidentą Vladimirą Putiną, nors, kaip minėjau, Rusijos ir Baltarusijos tarptautinis svoris ir situacija iš esmės skiriasi. Jei taip atsitiktų, kad Putinas tikrai demokratiškai laimėtų rinkimus, Rusijai nuo to būtų tik blogiau. Kol jie laimi neteisėtai ir neturi jokio legitimumo ir demokratinio mandato, tol Vakarus dar galima įtikinti nepalikti Rusijos demokratų vienų kovos lauke, lygiai kaip ir metodiškai žudomų ne rūmų liokajų, o nepriklausomų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų.

Bet to tikrai neįvyks. Ir geriausiai šitą įrodo iš neapykantos ir baimės į kalėjimus kišami tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žurnalistai, opozicionieriai ir tiesiog nepriklausomi žmonės.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ką tik savaitraštyje „Veidas“ pasirodžiusi nepasirašyta publikacija (regis, pavyko sužinoti, kad autorius vis dėlto egzistuoja ir net dirba LR Vidaus reikalų ministerijoje), skirta Niurnbergo tribunolui aptarti, tapo nauju riboženkliu mūsų politiniame gyvenime ir viešojoje erdvėje. Pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais Lietuvoje viešai ir atvirai paneigtas Holokaustas (žr.: http://www.veidas.lt/visuomene/istorija/niurnbergo-karo-nusikaltimu-tribunolas-%E2%80%93-didziausias-juridinis-farsas-istorijoje).

Keletas detalių maloniajam skaitytojui. Visų pirma, šiuo atveju (bet tik juo ir nieku gyvu ne kokiu nors kitu) aš nesiruošiu paklusti mūsų kalbos normintojų valiai ir rašyti žodį „Holokaustas“ iš mažosios raidės. Ne todėl, kad taip jį rašė ir teberašo šiam terminui jo dabartinę reikšmę suteikęs rašytojas Elie Wieselis ir juolab ne todėl, kad tik taip jis rašomas anglų kalba.

Visada šį žodį rašysiu iš didžiosios raidės dėl dviejų priežasčių: visų pirma, esu Holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, todėl man už šios sąvokos veriasi sunaikinta mano giminė ir per stebuklą gyvas likęs tėvas, o ne politikų ar kalbininkų techniniai ginčai; antra, už šio žodžio slypi visiškas Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas. Jei kas nors mano, kad čia mano tariamo politinio korektiškumo bėdos, man belieka patylėti – niekuo tokiam žmogui padėti negaliu.

Tad pirmą kartą po 1990 metų Holokaustas paneigtas ne geltonojoje ir bulvarinėje spaudoje (t.y. ne „Respublikoje“ ar „Vakaro žiniose“) ir ne sąmokslo teorijų kūrėjų ir ezoterinio ar visuotinio valdymo specialistų portaluose (t.y. ne „Balse“), o, kaip daugeliui iš mūsų atrodė, solidžiame ir gerą reputaciją turėjusiame leidinyje.

Kažkokia nelemta mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo logika vis labiau siaurina ratą žmonių ir leidinių, kuriais buvo galima pasitikėti ir kurie nusipelnė pagarbos. Kiekviena diena mūsų gyvenime reiškia ne naujas galimybes ir naujų idėjų ar žmonių atėjimą į viešąją erdvę, o tų pačių senųjų kovotojų vis labiau didėjantį nuovargį, nusivylimą ir vienišumą – naujieji kovotojai neateina. Bendražygių gretos mažėja. Jie tyliai emigruoja arba tyli, dorai net nesuvokdami, kad čia darosi. Dar liūdniau, kai niekšybės repertuarą į savo kalbėjimo ir mąstymo lauką įsileidžia žmonės, kuriais iki šiol buvo galima pasikliauti.

Kas vyksta? Ar mes spendžiame tą pačią rusišką dilemą, kurios esmė yra klausimas: ar mūsų visuomenė ir žmonės tokie defektyvūs, kad su jais jokia civilizuota ir iš tikrųjų demokratinė politika nėra įmanoma (įmanomos tik jos imitacijos ir pseudodemokratija), ar šalis yra valdoma tamsių jėgų, paprasčiausiai demoralizuojančių visuomenę ir žmones, kuriems telieka būti abejingais statistais arba ciniškais kvailysčių ir bjaurasties ruporais?

Ką gi, atidėkime į šalį sunkiai atsakomus klausimus, į kuriuos pats laikas atsakys, o geriau pamėginkime savęs paklausti, kaip įvyko padorumo ir civilizuotumo ribos pasislinkimas taip toli, kaip iki šiol niekas nebuvo jos pastūmėjęs? Mes žinojome teoriją, kad Lietuvoje antisemitizmas yra naftalininis, operetinis, vodevilinis ir liaudiškas. Tokio naftalininio ir liaudiško antisemitizmo simboliais yra tapę Motiejaus Valančiaus ir ypač Vinco Kudirkos rašiniai, įspėję lietuvius apie žydų klastą ir jų keliamus pavojus.

Mums (pripažinsiu, ir man pačiam) atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos. Net ir humanistas bei liberalus antiklerikalas Vincas Kudirka, prisiskaitęs į lenkų kalbą išverstų ano meto populiarių prancūzų antisemitų François Bournand’o ir Édouard’o Adolphe’o Drumont’o filipikų bei paskvilių, kad ir prirašęs bjaurių ir nuodingų dalykų apie žydus, net iš tolo neprilygo genialiems rafinuoto antisemitizmo klasikams – Richardui Wagneriui, Fiodorui Dostojevskiui. Neapykanta turi savo genijus ir eilinius.

Bet, žinoma, kvaila būtų dabar Vincą Kudirką vaizduoti buvus vos ne Johno Stuarto Millio sukirpimo liberalu, kuris tiesiog truputį nemėgo vienos ano meto didelės Lietuvos mažumos. Kad ir kaip būtų, pati istorija išsprendė problemą ir paliko Kudirkos tėvynę be šitos bendruomenės.

Savo jaunystės studijoje apie Kudirką „Žmogaus genezė: psichologinė Vinco Kudirkos studija“ Vytautas Kavolis rašė, jog savo antisemitinėmis insinuacijomis („Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?“) „Kudirka šiuo atžvilgiu tipiškas lietuvis, turėjo daugoka ne­apykantos žydams“ (p. 44), todėl moralinis provincializmas, pasak jo, liko didžiausia Kudirkos yda.

Žinoma, neapykantos maskavimo meistryste ir rafinuotumu Kudirka iš tolo neprilygo savo įkvėpėjams – idėjinių antisemitų Bournand’o pamfletai „Žydai ir mūsų amžininkai“ ar Drumont’o „Žydiškoji Prancūzija“, „Pasaulio pabaiga“ ir „Antisemito testamentas“ toli pranoksta Kudirkos kvaziliaudišką demonologiją, nuo kurios telieka tik žingsnis iki išminties ir erudicijos stebuklų apie krikščionių kūdikių kraujo naudojimą žydų religiniam ritualui (ypač velykiniams macams).

Nors Kudirkos tekstuose esama ir vienos kitos modernaus idėjinio antisemitizmo užuominos – bet visos jos kažkokios knyginės ir negyvos. Nebūta Kudirkos neapykantos genijaus. Veikiau neapykantos eilinio. Bet, žinoma, sykiu jo būta ir didžio Lietuvos patrioto. Kaip mums gyventi su tokiu mišriu paveldu? Be abejo, galima susigyventi su savo istorija ir ją priimti. Tik ne faktų, tiesos ir kritiško žvilgsnio į save sąskaita.

Pakaks apie istorines paraleles ir užuominas. Mums ilgai nekėlė abejonių, kad Holokausto neigimas šalyje, kurioje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė, neįmanomas. Atrodė, kad gali būti žmogiškai suprantamo noro teisintis, atsisakyti tikėti tuo, mėginti solidarizuotis su į istorijos ir geopolitikos mėsmalę patekusių artimųjų likimais, bet Shoah neigimo…

Pamenu diskusiją su savo draugu, iškiliu išeivijos politologu Aleksandru Štromu (jis pats per stebuklą liko gyvas per Holokaustą, priglaustas ir išgelbėtas lietuvių krikščionių Antano ir Marijos Macenavičių šeimos), kurios metu paklausiau, kada ateis laikas, kai Lietuvoje bus pradėta perimti iš Vakarų rafinuoto antisemitizmo formas, tokias kaip Holokausto neigimas. Štromui neatrodė, kad tai būtų įmanoma. Kas tik nori gali būti, anot jo, įskaitant nenorą pripažinti baisius istorijos faktus arba nuo pjedestalo nukelti su nusikaltimais susijusius politikos ir kultūros herojus, bet neigti Holokaustą šalyje, kurioje Galutinis Sprendimas pavyko su triumfu… Tai neįmanoma, pasak Štromo.

Įmanoma. Deja. Šitą ką tik įrodė „Veido“ publikacija.

Keli klausimai. Visų pirma, kodėl? Ar tikrai buvo manoma, kad informacija skirta sočiam, bukam vartotojui, kuriam reikia lengvos, „skanios“ provokacijos ir intrigos, idant skaitymo rytmetis neapkarstų nuo pernelyg sudėtingos ar slegiančios informacijos?

Ar tai nuoširdi idėjinių antisemitų akcija, tikintis atsakomojo „klastingų“ žydų arba sąžinės ir orumo nepraradusių (t.y. liberalių, vadinasi, „prožydiškų“) lietuvių reakcijos, kuri paskatins save įgyvendinančią pranašystę – na ko tie žydai nori? Šmeižti mus?

Ar tai paprasčiausia ir eilinė Rusijos provokacija, surandant sau naudingus idiotus ir žinant, kad antisemitizmas yra silpnoji lietuvių vieta, tikras šios šalies Achilo kulnas? Juk norint įtikinti ES ir Vakarus, kad nekenčiamosios ir išdavikiškos Baltijos šalys yra kriptofašistinės ir beviltiškos, kad visas jų mąstymas yra įkvėptas Antrojo pasaulinio karo ideologinio paveldo ir nacizmo, kad visas jų istorinis-politinis naratyvas esą yra antisemitinis, pakanka tik pasinaudoti vietiniais neapykantos eiliniais – it tapybos meistrui savo dirbtuvėje baigiant darbą vienu kitu potėpiu, kai visą juodąją darbo dalį atlieka uolūs mokiniai.

Arba pati nemaloniausia versija, kurios nesinori net aptarinėti, bet kurios, deja, slėpti darosi nebeįmanoma. Gali būti, kad mus valdo tiesiog tamsios jėgos. Tai anaiptol ne kokie demonai ar it iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ atkeliaujantis Volandas su visa savo svita. Demonų ar Šėtono versija būtų pati mieliausia ir puikiai įsiterptų į mūsų atkaklias pastangas save vaizduoti kaip stebuklinės pasakos herojus, kovojančius su slibinais ir juodaisiais riteriais.

Ne. Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai (kuriuos aiškiai skiriu nuo demokratijos vertybes ir žmogaus teises išpažįstančių politikų bei juristų), kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras.

Jie tiesiog instrumentalistai. Šie žmonės niekada nesuvoks savo šalies dramų, slypinčių jos istorinėje atmintyje. Jie tiesiog norės surasti techninius sprendimus, kurie eliminuotų problemą. Viena iš tokių problemų ir yra Holokausto atmintis bei sąžiningas istorinis jos tyrimas. Akivaizdu, kad jau nutarta tyliai eliminuoti šią problemą ją reliatyvizuojant, vulgarizuojant arba tiesiog imant ir ištirpdant kituose pasakojimuose.

Tad Holokaustą neigiantis straipsnis anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti. Gali būti, kad mes išmėginami ir stebimi, mėginant nustatyti ribą, kurios peržengti mes vis dėlto neleisime (beje, mano „mes“ yra anaiptol ne etninė grupė, o visi Lietuvos liberaliosios demokratijos šalininkai ir liberalūs patriotai, įžvelgiantys skirtumą tarp ksenofobijos ir tėvynės meilės, fašizmo ir patriotizmo).

Vieną ribą jau buvo leista peržengti. Lietuvos gyventojų genocidui tyrinėti skirtas muziejus Vilniuje sugebėjo genocido sąvoką pritaikyti sovietų karo nusikaltimams ir trėmimams, iš jos lauko de facto pašalindamas Holokaustą. Galima kiek nori atsišaudyti spaudoje, bet balta yra balta, o juoda – juoda. Šitą mums priminė ne tik šokiruoti Vakarų šalių istorikai ir karo nusikaltimų tyrinėtojai, bet ir mūsų pačių istorikai (belieka tik padėkoti už tai Algimantui Kasparavičiui).

Kitą ribą leidome peržengti, kai mūsų Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis tiesiai šviesiai pasakė, kad dviguba pilietybė yra naudinga tik žydams. Spręskime patys, kaip reaguoti į LR užsienio politikos šefo žodžius apie tai, kad sunaikinta bendruomenė gali tapti kliūtimi sprendžiant problemą, kuri, pasirodo, neaktuali daugiau nei milijonui svetur gyvenančių „tikrų“, t.y. etninių, lietuvių. Aš tokius dalykus vadinu Markizo de Sade’o efektu – visi pasibaisi, kad pagarsinta tai, ką visi arba daug kas tyliai galvoja ir daro.

Kad ir kaip būtų, šią ribą leidome peržengti. Nekelsiu klausimo, ar šią genialią įžvalgą mūsų ministrui kas nors padovanojo, ar jį patį aplankė kūrybinis įkvėpimas ir toks politinis regėjimas. Bet civilizaciją nuo barbarybės skiriančioje šalyje tokius žodžius pasakęs ministras būtų turėjęs arba nedelsiant atsistatydinti, arba mažų mažiausiai atsiprašyti mūsų akyse mirštančios ir dar kartą brutaliai įžeistos Lietuvos žydų bendruomenės.

Paskutinis klausimas: ar bus noro ir valios pritaikyti „Veidui“ ir jo autoriui, paslaptingajam nežinomajam – savo dvasia atvirai pronacistinio ir fašistinio straipsnio autoriui – LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį apie viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams?

Esu rašęs ir galiu dar kartą pakartoti, kad niekada nebuvau ir nesu istorijos (net ir baisaus nusikaltimo prieš žmoniją istorijos) klastojimo kriminalizacijos šalininkas. Mes tiek skiriamės nuo Vokietijos ir Austrijos, kurios autentiškai, iš savo politinės egzistencijos gelmių siekia sunaikinti nacizmo sėklą ir paveldą savyje, kad mūsų mėginimai kriminalizuoti istorijos klastojimą mus objektyviai priartins ne prie šių šalių, o veikiau prie Rusijos ir Turkijos, kuriose įstatymai baudžia už šalį ir tautą menkinančią istorijos interpretaciją (Rusijos atveju – tai stalinizmo ir jo nusikaltimų žmonijai bei Rytų Europos politinio sunaikinimo pripažinimas, o Turkijoje tai atviras armėnų genocido fakto Otomanų imperijoje įvardijimas).

Be to, netikiu, kad „Veido“ šedevras sulauks mūsų Temidės tarnų dėmesio. Ne tam buvo kurtas LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnis. Holokaustas ir nacių nusikaltimai čia tebuvo reikalingi tik simetrijos efektui sukurti. Įtariu, kad kur kas greičiau šis straipsnis bus pritaikytas tam, kas suabejos, ar sovietų nusikaltimai Lietuvoje buvo tiek pat baisūs, kiek nacių, ir ar apskritai korektiška ir humaniška šalies neabejotinai tragedijai, okupacijai ir valstybės sugriovimui taikyti tokio paties genocido, kaip Holokaustas, sąvoką ir ją žymintį terminą.

Jei (arba kai) tai įvyks, peržengsime paskutinę ribą. Geriau jau neprieikime iki tokios ribos ir atsikvošėkime dabar.

Žinoma, reikia sulaukti paties žurnalo redakcijos ir jo leidėjo pozicijos. Po to save gerbiantis skaitytojas galės spręsti, ar skaityti jį ir bendradarbiauti su juo, ar ne. Umberto Eco Italijoje ir kitur atsisakė bendradarbiauti su visais politikais ir žurnalistais, kurie viešai yra gynę antidemokratines ir antihumaniškas idėjas.

Sektinas pavyzdys ir mums.

Post Scriptum. Bebaigdamas šį tekstą, sužinojau, kad „Veidas“ teikėsi pavėluotai pridurti teksto autoriaus vardą ir pavardę. Tai Petras Stankeras. Lygiai kaip atėjo žinia apie „Veido“ leidėjo apgailestavimą ir atsiprašymą dėl šios publikacijos. Tai reakcija, o jų vietoje turėjo būti prevencija. Kad ir kaip būtų, geriau negu nieko. Savo teiginių neatsiimu ir neišsižadu, nes visas kontekstas taip ir lieka neaiškus.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Pastaruoju metu mūsų spaudoje pagausėjo nuorodų į buvusių didžiųjų sovietinių disidentų mintis apie nūdienos Vakarų pasaulį, o dar dažniau – apie Europos Sąjungą ir Europos politikos bei sąmonės būklę. Sykiu pagausėjo ir išverstų bei mūsų spaudoje publikuotų darbų šia tema. Kaip ir kiekvienas mūsų kritinės minties lauką bei akiratį plečiantis dalykas, jis yra sveikintinas ir įdomus. Bet sykiu ganėtinai dvilypis.

Reikalas tas, kad susidomėjimas rusų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų mintimis apie ES anaiptol nėra vienareikšmis Lietuvoje. Nesunku suprasti, kodėl neretai mūsų euroskeptikai ir radikalūs nacionalistai taip mielai remiasi buvusių didžiųjų sovietinių disidentų pasisakymais – iš jų minčių mat patogiai išrankiojami tie fragmentai, kurie sustiprina išankstinę poziciją arba gali būti saugiai perkelti į visiškai kitokios, nors išoriškai ir panašiai skambančios minties kontekstą.

Ne kartą jau mūsų politikai ir komentatoriai citavo aštrų ir polemišką legendinio disidento Vladimiro Bukovskio, šiaip jau verto didžiulės pagarbos, straipsnį, kuriame jis teigia, jog politinis korektiškumas yra blogesnis už leninizmą, o Europos Sąjungą išveda vos ne iš buvusios Sovietų Sąjungos, ypač jos paskutiniosios fazės (žr. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-14-vladimir-bukovskij-politinis-korektiskumas-blogiau-uz-leninizma/44802).

Taip, tai tas pats bebaimis ir nuolat juokaujantis disidentas Vladimiras Bukovskis, Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Boner bendražygis, kurio neįbaugino nei sovietiniai psichiatrai, uždarę jį (kaip ir ukrainiečių disidentą generolą majorą Piotrą Grigorenko ir daugelį kitų) į psichiatrinę ligoninę ir traktavę kaip pamišėlį. Ten Bukovskis kartu su įkalintu psichiatru Semionu Gluzmanu parašė savo garsųjį Psichiatrijos vadovėlį kitamaniams gydyti (Пособие по психиатрии для инакомыслящих).

Bukovskis gynė sovietinės sistemos persekiotus ir įkalintus rašytojus Andrejų Siniavskį ir Julijų Danielį. Jis gynė Aleksandrą Ginzburgą (Aleksandro Štromo ir Tomo Venclovos bičiulį) ir daugelį kitų disidentų. Tai šį nepalaužiamos valios kitamanį sovietai, spaudžiami Vakarų ir visų pirma JAV, iškeitė į tuo metu įkalintą Čilės kompartijos vadą Luisą Corvaláną. Taip Bukovskis 1976 m. gruodžio 18 d. atsidūrė Šveicarijoje ir vėliau pateko į Angliją.

Nenuostabu, kad po šio įvykio iškart gimė tikras sovietinės disidentinės poezijos perliukas – rusiškas dvieilis apie troškimą atsikratyti ano meto sovietinės kompartijos vadu Leonidu Iljičiumi Brežnevu:

Obmeniali chuligana na Luisa Korvalana.

Gde najti takuju bliad’, chtob na Lioniu obmeniat’?

(Обменяли хулигана на Луиса Корвалана.

Где найти такую блядь, чтоб на Лёню обменять?)

(Iškeitėme chuliganą į Luisą Korvalaną.

Kur surasti kekšę Monią, kad iškeistų ją į Lionią? - vertimas L.D.)

Bet ar visais klausimais teisus Bukovskis savo straipsnyje „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, Lietuvoje publikuotame žurnale Naujasis Židinys-Aidai, o po to perspausdintame internete? Ir taip, ir ne. Jis turi teisę taip kalbėti, nes jis susidūrė su tikru totalitarizmu visoje jo puikybėje ir grožyje. Todėl susidūrimas su minkštojo, arba švelniojo, nūdienos Vakarų totalitarizmo (kaip ji vadina įžvalgi ir talentinga rusų žurnalistė Julija Latynina) formomis jam kelia lengvai suprantamą alergiją ir déjà vu pojūtį.

Šios minkštojo totalitarizmo formos Vakaruose – sėkmingo ir jei ne de jure, tai de facto įteisinto smurto prieš demokratinę santvarką bei tikros barbarybės toleravimas, nebaudžiamas teroro ir smurtinės politikos propagavimas, jį vadinant kova už savo tapatybę ir socialinį teisingumą, o taip pat ir atviros cenzūros formos, kurias Bukovskis aprašė šiame rezonansiniame savo straipsnyje. Juk garsi JAV leidykla atsisakė publikuoti unikalią Bukovskio knygą (išverstą į daugelį kitų kalbų ir keliose Vakarų šalyse jau išleistą), paremtą slaptų Kremliaus dokumentų analize, jei jis neperrašys jos iš kairiojo liberalizmo pozicijų. Nesunku įsivaizduoti Bukovskio reakciją ir kur jis savo mintyse pasiuntė garbųjį redaktorių.

Tai gėdinga. Nes tai pati tikriausia cenzūra. Galima iki užkimimo ginčytis, ar visiškai teisūs Bukovskis ir Latynina, Vakarų kairuolius (dalis kurių neabejotinai yra intelektualiniu ir moraliniu požiūriais neadekvatūs, pakvaišę stalinistai ir smurtinės politikos bei kultinių ideologijų garbintojai) laikydami minkštojo totalitarizmo forma, kuriai, kaip ir kitiems minkštojo totalitarizmo variantams, Vakarai esą jau pralaimėjo. Bet neverta ginčytis tada, kada jie prabyla apie naująsias cenzūros formas JAV ir Vakarų Europoje. Šiuo klausimu jie visiškai teisūs. Lygiai kaip teisus Bukovskis – mokslininkas biologas, pats dirbęs JAV ir Anglijos universitetuose – dėl Vakarų universitetuose suvešėjusio konformizmo.

Bet iš esmės Bukovskio ir Latyninos pozicija nėra nepriekaištinga ir absoliučiai teisinga – jokiu ideologiniu socializmu Vakaruose seniai jau net nebekvepia, kur kas didesnį pavojų ir tiems Vakarams, ir mums kelia viso žmogaus pasaulio pavertimas totaline rinka ir visuotinio vartojimo lauku, po kurio seka viso labo tik simuliacinės nuolaidos kairei ir dalinis jos retorikos įteisinimas – iš čia ir politinio korektiškumo fenomenas.

Geriausias šito įrodymas yra politinio korektiškumo termino istorija. Jis yra perimtas iš didžiojo kinų tautos ir Kinijos Liaudies Respublikos Komunistų Partijos vado Mao citatų ir minčių knygos, kuri Kalifornijos universiteto Berkeley’je profesorių ir studentų nuo 1968 m. buvo be galo populiari ir vadinama „mažąja raudona knygele“. Ten didysis vadas Mao ir pavartojo šį terminą, nutardamas, kas liaudies ir partijos požiūriu yra politiškai teisinga, o kas – ne. (Beje, analogišką partinę idiomą vartojo ir sovietiniai funkcionieriai – „eto politicheski pravil’no“.)

Šitą naująją, protu nebesuvokiamą tolimos dešinės ir tolimos kairės Vakarų samplaiką, pačią tikriausią politinę šizofreniją – jų veikimą ne kaip paraleliniai, vienas nuo kito beveik nepriklausomi pasauliai, kaip buvo anksčiau, o visišką susiliejimą – Bukovskis ir mėgina nusakyti. Tik, deja, jis daro šitą netiksliai ir perdėtai apibendrindamas. Yra daug tiesos jo žodžiuose, bet esama ir didžiai abejotinų teiginių.

Savo garsiojoje esė „Vidurio Europos tragedija“ Milanas Kundera rašė apie Vakarų Europos dešinės ir kairės manichėjizmą, kuris jam atrodė kolosaliai kvailas ir neįveikiamas. Vienu požiūriu jis buvo teisus – to manichėjizmo tikrai būta ir tikrai jis atrodė groteskiškai po 1968 metų, kada studentai Paryžiuje nešė transparantus su vardais ir veidais, vardan kurių buvo nužudyta taikinga Prahos revoliucija ir sunaikintas pusės Europos gyvenimas.

Kitu požiūriu jo būta neteisaus – jis juk negalėjo numatyti, kad pats yra paralelinių Vakarų pasaulių suartėjimo ir susiliejimo išvakarėse. 1968-ieji dar buvo paskutinė riba, kada buvo galima atskirti dešinę ir kairę Europoje ir JAV. Paslaptis, kurią visi žino šiandien, bet niekas nedrįsta arba nenori kalbėti, yra ta, kad šiandien jos niekuo nebesiskiria. Tai du romėnų ribos dievo Jano veidai. Arba Hegelio ir Marxo, aiman, būta pranašiškai teisių – tai pats tikriausias priešybių vienybės dėsnis. Pagaliau pasiekta tikroji dialektikos era. Beje, verta prisiminti, kad Czesławas Miłoszas savo Pavergtame prote Hegelio-Marxo dialektikos sovietinę versiją ir George’o Orwello 1984-uosiuose aprašytąją Naujakalbę sąmojingai nusakė kaip logiškai giminingus reiškinius.

Bet Orwellas būtų pasakęs kiek kitaip – tai dvejamintė, arba dviejų vienas kitą paneigiančių dalykų buvimas mūsų galvose vienu ir tuo pačiu metu. Tai ne cinizmas, o nuoširdus tikėjimas, kad du vienas kitą paneigiantys dalykai tikrai egzistuoja. Viską lemia, kas, kur ir kada klausia. Mes už kapitalizmą ir rinką, kai laimime jo finansines galimybes, bet mes mūru stojame prieš jį, kai mums reikia socialinio solidarumo ir bent minimalaus populiarumo visuomenėje.

Tai situacinė tiesa, arba mobilioji tiesa, kaip ją nusakė Erichas Frommas, komentuodamas JAV rašytojo Alano Harringtono romane Life in the Crystal Palace aprašytą fenomeną – laisvai konvertuojamą ir nuolat keičiamą tikėjimą tuo, kas paverčia mus bent akimirką saugesniais. Ypač ieškantis darbo. Reklamuoji firmos produktą arba aukštosios mokyklos programą ir nuoširdžiai tiki, kad ji yra pati geriausia pasaulyje. Bet vos tave išmeta iš darbo arba pats pereini į konkuruojančią firmą, su tokiu pačiu užsidegimu ir akyse švytinčiu tikėjimu pradedi skleisti tiesą pasauliui apie jos prekę.

Iš tikrųjų tai yra kapitalizmo struktūros ir socializmo energijos samplaika – dešinės ir kairės persipynimas it Bacho fugoje. Kairieji milijonieriai – kaip, pavyzdžiui, George’as Sorosas arba Holivudo aktoriai – yra puiki šito fenomeno (įžvalgiai analizuoto Slavojaus Žižeko) iliustracija. Tu krauniesi milijonus iš struktūros, per kurią bankrutuoja ištisos valstybės ir kuri, kaip mums primena Zygmuntas Baumanas, du su puse milijardo žmonių mūsų planetoje priverčia gyventi už du JAV dolerius į dieną, bet po to skubiai pasmerki ją ir pereini į ją paneigiančią retoriką bei labdaringą praktiką, kai tik nusprendi pasirūpinti tais, kurie per tavo paties verslą ar spekuliacinę veiklą biržose palaikomą ir stiprinamą struktūrą gyvena už tuos du JAV dolerius į dieną.

Aš anaiptol neišjuokiu Lietuvoje tik dėl savo kilmės Respublikoje jau sukarikatūrinto Soroso (kuris kartu su Atviros Lietuvos fondu, beje, mūsų šalies švietimui ir kultūrai padarė daug daugiau už mūsų Švietimo ir mokslo ministeriją bei Kultūros ministerija, jas kartu sudėjus), o tik kalbu apie realybę, kurią mėgina atverti Bukovskis, bet kuri dėl jo praeities specifikos ir politinio jautrumo krenta į ne visai tinkamą kontekstą.

Užuot atvėręs tikrąjį Vakarų politikos skilimą į dvi paralelines realybes ir iš jos plaukiančias sąžinės bei minties laisvės išdavystes, Bukovskis, deja, atiduoda lengvus ir pigius kozirius į Rytų Europos nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų (arba kairiųjų – tai politinio modalumo ir situacinio perkėlimo reikalas) rankas – o jie, deja, daugiau karingai rėkauja, nei mąsto.

Juk mūsų politinės ir ideologinės davatkos net dorai nesupranta, ką reiškia tas politinis korektiškumas, kuriuo jos dažniausiai apkaltina nuosaikiai laikysenai ir mandagiam, civilizuotam žodynui ištikimus oponentus. Viskas pas mus yra politinis korektiškumas, kas nekvepia nepagarba žmogui, skandalizuotu tikrovės suvokimu, juodai balta socialine optika ir rėksmingu kalbėjimu apie pasaulį, kuriame knibždėte knibžda priešai.

Ar teisi yra Julija Latynina (žr. http://demset.org/f/showthread.php?t=1233) teigdama, kad Vakarų ir ES žmogaus teisių gynėjai negina tų, kurie gyvena metodiško ir nuolatinio smurto zonoje, kad jie nekovoja prieš nusikaltėliškus režimus, pavyzdžiui, prieš tą patį Talibaną, kurio fanatikai stadionuose automatais šaudė klūpančias moteris į galvą? Anot jos, jie visų pirma domisi savo pačių valstybių kalėjimų būkle ir demokratinės politikos spragomis.

Ir taip, ir ne. Visi profesionalūs žmogaus teisių gynėjai, besidomintys karo nusikaltimais arba kalėjimų būkle demokratinėse valstybėse, tiesiog privalo šitą daryti. Žmogaus teisės privalo būti ginamos visur. Apgailėtina, jei nevyriausybinės organizacijos ar juolab žmogaus teisėmis besidomintys žurnalistai bijo arba nenori domėtis tokiu atveju, kada sadistai ir fanatikai nupjauna galvą jų kolegai JAV žurnalistui Danieliui Pearlui vien todėl, kad jis žydas. Liūdna, kai tokiu makabrišku įvykiu domimasi mažiau, nei Guantanamo kalėjimu (kuriame, beje, teroristas Khalidas Sheikhas Mohammedas 2007 m. prisipažino pats nupjovęs galvą Pearlui). Bet iš to niekaip neseka, kad reikia nesidomėti ir šiuo kalėjimu bei jame vykstančiais žmogaus teisių pažeidimais.

Apskritai ideologinis selektyvumas žmogaus teisių sferoje, vienus laikant daugiau atjautos ir simpatijos vertais žmonėmis, o kitus mažiau, iškreipia žmogaus teisių gynimo reikalą ne mažiau, nei ES politikų manipuliavimas Andrejaus Sacharovo vardu – puikiai žinant, kad tie patys politikai šiandien nedrįstų pakartoti to, ką kalbėjo Andrejus Sacharovas. Apie tai įtikinančiai rašė jo žmona ir bendražygė Jelena Boner (žr. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F95623).

Nesunku įspėti šią mįslę – sovietiniai ir rusų disidentai rizikavo savo gyvybėmis už galimybę sakyti tiesą. Juos bet kada galėjo ir dabar dar gali nužudyti. Šitas pavojus gerokai mažesnis, o gal jis ir neegzistuoja ES ir JAV, kur moralizuojama per saugų atstumą ir neretai renkamasi politiškai patogius, nepavojingus taikinius – demokratines valstybes, kurios nekeršys ir neatsakys smurtu.

Jų tikros pagarbos ir pasitikėjimo negali pelnyti tie, kurie niekada nepajuto, anot Vladimiro Sorokino, Rusijos skonio – degtinės, sniego ir kraujo mišinio, kurie kalba negyva, besiele ir medine biurokratų kalba, bet su gero prancūziško vyno taure rankoje spręsdami ir savo politinėse grupėse susitardami, kas iš rusų ar kinų disidentų vertas premijos, pavadintos vardu žmogaus, kuris niekino visą Realpolitik ir vadino ją save suvokiančiu melu bei priešpriešino jai žmogaus teisių idėją ne kaip Realpolitik aspektą, o kaip jos alternatyvą ir tiesos politiką.

Pavyzdžiui, atviras ES priešiškumas Izraeliui – neabejotinai netobulai ir klystančiai, bet demokratinei valstybei, – sykiu savo drauge ir sąjungininke vadinant disidentus ir režimo kritikus metodiškai žudančią Putino Rusiją, kurioje demokratija net nekvepia, Sacharovo būtų palaikytas bailumo ir menkystės apraiška bei melu. Dėl to tikrai neverta ginčytis su Jelena Boner. O jei tokios idėjos nepatinka, tada neverta simboliškai savintis Andrejaus Sacharovo vardo.

Apie savo netikėjimą Vakarų Realpolitik nuolatos kalba ir Andrejaus Sacharovo bendražygis Sergejus Kovaliovas. Turiu garbės pažinoti šį nuostabų žmogų ir pamenu, kaip jis man Europos Parlamento rūmuose atvirai pasakė, kad vakarų europiečių naivumas Rusijos atžvilgiu – tai kaukė ir patogi širma, kuri juos atpalaiduoja nuo sąžinės ir atsakomybės.

Ar jie nesuprato tada, 1937-aisiais, kas vyksta, kai Lionas Feuchtwangeris aprašė Rusiją kaip nuostabią ir pažangią šalį, o Staliną – kaip didį antifašistą? Naivumas – tik kaukė. Viską jie tada suprato ir dabar supranta, pasak Kovaliovo. Jie tiesiog išmoko (su)gyventi su svetimu fašizmu, o netoleruoja tik nuosavo fašizmo, – iš čia ir antifašisto Feuchtwangerio palankumas „antifašistui“ Stalinui.

Šią mintį panašiai formulavo kitas iškilus Rusijos žmogaus teisių gynėjas – Stanislavas Dmitrijevskis. Štai kaip jis nusakė vakariečių pozicija: „Aš žinau, kad jie (t. y. Rusija) meluoja, o jie žino, jog aš suprantu, kad jie meluoja“. Bet nemandagu ir neracionalu sugadinti balių pakylant prie stalo ir pasakant, kad, ponai, deja, jūs meluojate…

O juk reikalas tas, kad mes daug metų idealizavome Vakarus. Idealizavo juos ir disidentai. Šaltojo karo metais ir patys Vakarai tikėjo savo moraliniu pranašumu prieš Sovietų Sąjungą ir visus kitus antidemokratinius režimus. Šiandien tą tikėjimą absoliučiu moraliniu demokratijos pranašumu prieš antidemokratinius režimus jie prarado. Deja, tai faktas. Tad rusų disidentų kritika neretai ataidi kaip apviltos meilės balsas, kaip nusivylimas tuo, kas atrodė vienintelė tiesos ir laisvės vieta.

Deja, kol esi kalėjime, tikrovė už kalėjimo sienų visada atrodo gražesnė, nei ji yra iš tiesų. Negalima pasiduoti iliuzijai, kad mūsų pasaulyje tiesa slypi tik vienoje teritorijoje ir kad kažkas gali ją monopolizuoti. Anaiptol ne viskas yra gerai Vakaruose, lygiai kaip anaiptol ne viskas menka yra Rusijoje, kurioje be putinizmo dar egzistuoja nuostabi inteligentija ir didi kultūra. Ne veltui kažkas iš rusų disidentų, pagyvenusių Vakaruose, pasakė, kad, deja, sovietinė propaganda rašė daug tiesos apie kapitalizmą ir Vakarus. Bėda, anot jo, buvo ta, kad ji rašė visiškus niekus apie socializmą ir pačią Sovietų Sąjungą.

Kad ir kaip būtų, kvaila būtų dėti lygybės ženklą tarp Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos ar tarp Vakarų liberaliosios demokratijos ir Kinijos modelio – kapitalizmo be politinės laisvės, arba tironijos su laisva rinka. ES ginamos žmogaus teisės ir žurnalistų laisvė tyrinėti ir rašyti viską, ką jie nori, o Rusijoje žurnalistai, tapę Kremliaus kritikais, paprasčiausiai sunaikinami. Kinijoje įkalinami ne tik kitamaniai, bet ir juos teisme ginantys advokatai. Kur gi jau čia lygybė ir ekvivalencija?

Ir apskritai – o kokią alternatyvą mes turime? Patiems kurti ES ir laisvai kritikuoti ją? Ar viską atmesti ir eiti atgal į ateitį arba pirmyn į praeitį?

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ričardas Gavelis anaiptol nebuvo besąlygiškas Vakarų apologetas. Į daug ką Vakaruose jis žiūrėjo kritiškai. Tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad Gavelis buvo apsėstas paniekos viskam, kas tik susiję su Lietuva, lydimos nekritiško požiūrio į Vakarų pasaulį, galiu priminti, kad po George’o W. Busho dramatiškos ir abejonės šešėlio palydėtos pergalės JAV prezidento rinkimuose prieš Alą Gore’ą, kurią lėmė tik JAV Federalinis Teismas, Gavelis negailestingai pavadino JAV bananų respublika, nesugebančia demokratiškai ir skaidriai perduoti valdžios, kuriai reikia procedūrinės demokratijos mokytis iš Lietuvos.

Arba prisiminkime, ką Gavelis išeivijos kultūros žurnalo Metmenys surengtoje diskusijoje (t.y. žurnalo redaktoriaus Vytauto Kavolio pakviestas pasidalinti mintimis) apie Lietuvos kultūros būklę paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašė apie Lietuvos intelektualus, lygindamas juos su Vakarų Europos ir JAV intelektualais (tiesa, vėliau jis sukritikavo šį savo požiūrį). Jis teigė, jog būtent todėl, kad intelektualai Vakaruose yra akademinės sferos žmonės, ten jau nebeliko tokių laisvų intelektualinių žvėrių, kokie kažkada buvo Bertrandas Russellas ar Jeanas Paulis Sartre’as. O Lietuvoje, anot jo, būtent todėl, kad čia nėra stiprių ir įtakingų akademinių institucijų, daugiau šansų gauna laisvieji intelektualai, kurie gali keisti savo šalį.

Prisipažinsiu, aš dabar manau, kad Gavelio būta kone pranašiškai teisaus – juk būtent todėl, kad Rytų ir Vidurio Europoje nebuvo ir dabar dar nėra tokio pajėgumo ir turtingumo akademinio pasaulio kaip JAV ir Vakarų Europoje, joje buvo įmanomas toks intelektualinio sluoksnio politinis vaidmuo, kuris Lietuvoje sukūrė Sąjūdį, o kitur buvusioje Sovietų Sąjungoje – demokratinius sąjūdžius.

Ir manau taip todėl, kad pats, daug metų dirbęs JAV ir Vakarų Europos universitetuose, gerai žinau juose suvešėjusį konformizmą, kuriam atsispiria tik pačios oriausios ir stipriausios asmenybės – paprastai ne akademinėje periferijoje, o pačiuose geriausiuose universitetuose, kurie būtent todėl ir yra geriausi, kad apsaugo intelektualinę ir akademinę laisvę. Bet tuo metu skeptiškai sureagavau į Gavelio žodžius (man, tuo metu gerokai idealizavusiam Vakarus ir jų akademinį pasaulį, atrodė šventvagiška lyginti Rytų Europos ir JAV universitetus – žinoma, lygio požiūriu ir dabar absurdiška juos lyginti, bet juk kalba ėjo ne apie jų potencialą ir lygį, o apie atmosferą ir laisvę), o jis visiškai be reikalo sutiko su mano nepamatuota kritika.

Iš tikrųjų jis buvo teisus, o ne aš. Dabartinėje Lietuvoje pavieniai viešieji intelektualai šiuo metu vaidina didesnį ir svarbesnį vaidmenį, nei jų kolegos Vakaruose. Jau vien todėl, kad jie nelabai turi ką prarasti. Kai esi nuvertintas arba į paraštę saugiai nukištas kaip profesionalas, visai patrauklu siekti tapti žvaigžde arba kovotoju už viešąją erdvę – juk kažkaip save aktualizuoti reikia ambicingesnio proto ir socialinio temperamento žmonėms. Šitą sakau be jokios ironijos. Galinga ir patogi akademinė sfera kada nors gali tapti pačiu sunkiausiu išbandymu mūsų kritikų draugijai – ji gali suteikti naujas savirealizacijos galimybes ir tarsi nejučia politiškai išmagnetinti kritiškus ir savo poziciją bent jau kol kas kovingai ginančius jaunus akademinius žmones.

Vienintelė Vakarų šalis, kurioje viešieji intelektualai lieka įtakingesni už garsiems žurnalams rašančius eseistus ir akademikus, yra Prancūzija. Bet tikrai ne todėl, kad Prancūzijos akademinės institucijos yra silpnos – anaiptol ne. Veikiau todėl, kad beveik jie visi – nuo Raymond’o Arono iki André Glucksmanno – formavosi unikalioje aukštojoje mokykloje École normale supérieure, t.y. jie buvo normaliennes. Juos mokė būti už savo kultūrą ir visuomenę atsakinga, mąstančia, nuo politikos nenusišalinusia klase.

Gavelio niekas šito nemokė. Už savo išdidumą, laisvę ir privilegiją sakyti viską, ką galvoji ir nori, jis sumokėjo skaudžią kainą. Taip, jo būta populiaraus, kone kultinio autoriaus. Šiandien save gerbiantis žmogus į rankas neimtų Respublikos, o kažkada ji buvo graibstoma – žinoma, ne dėl savo „genialių“ vedamųjų ir šmeižto bei neapykantos pliūpsnių, o dėl kandžios ir neužmirštamos Gavelio publicistikos. Vėliau jis buvo ne mažiau skaitomas ir populiarus Veide – visi mes pirkdavome Veidą ir iškart puldavome skaityti paskutinį jo puslapį su Gavelio skiltimi. Kaip apžvalgininkas, Gavelis rašė Respublikai ir Veidui 1992-2002 metais.

Bet Gavelį užtat aplenkė bet koks oficialus pripažinimas. Jis negavo jokių premijų, skambių vardų ir apdovanojimų, nors jo romanai ir socialinės kritikos tekstai jau tada tapo Lietuvos viešosios minties ir literatūros aukso fondu. Lygiai kaip Rolando Rastausko skiltis Kitas pasaulis kažkada tapo Lietuvos ryto sėkme, taip ir Gavelio tekstai pelnė pripažinimą juo patikėjusiems leidiniams. Gavelis gavo vienintelį oficialų apdovanojimą – Vilniaus televizijos premiją, kurią Rašytojų klube prieš pat rinkimus į Seimą jam įteikė tuometinis kandidatas, o vėliau jau Seimo narys Vytautas Kvietkauskas.

Iškalbingai šį įvykį knygoje Bliuzas Ričardui Gaveliui. Sud. Nijolė Gavelienė, Antanas A. Jonynas, Almantas Samalavičius (Vilnius, Tyto alba, 2007) aprašė Liudvikas Gadeikis:

„Tas vakaras vėlgi buvo itin iškalbingas. Jame nedalyvavo bemaž nė vienas rašytojas, tik Sigitas Geda, pavadinęs jį tikru patriotu, ir Vanda Juknaitė, atsivedusi savo studenčių pulkelį, su kuriomis Vilniaus pedagoginiame universitete analizuoja moderniąją lietuvių literatūrą. Jei ne tos studentės, nedidukė Rašytojų klubo salikė būtų buvusi išvis apytuštė“ (p. 31).

Artimesni Gaveliui mąstytojai – polemikai, intelektualiniai provokatoriai, išdidūs priešgynos Lietuvoje ir kitose šalyse. Visų pirma paminėčiau jam neabejotinai artimą ir Gavelio mėgtą Arvydą Šliogerį. Abu mąstytojai reiškėsi kaip nesutaikomi politinio kičo, komunizmo ir nacionalizmo fantomų samplaikos, mirusios kalbos, besielės ir tuščios ideologinės retorikos kritikai. Kaip minėta, Gavelis, kad ir labai skirtingas, kažkuo artimas Milanui Kunderai – jie vaizduoja pasaulį, kuriame veikia žmonės be atminties, mechaniškai ir be jokių gilesnių jausmų išduodantys bei sekantys vieni kitus.

Rekonstruoti Gavelio idėjų lauką nėra paprasta, bet bent iš pirmo žvilgsnio abejonių nekelia jo liberalizmas (individo laisvė ir nelygstama vertė, radikalus antietatizmas, antikolektyvizmas), už kurį šiandien jam tektų klausytis daugybės kairiosios inteligentijos priekaištų – bet neabejoju, kad jam nebūtų buvę sudėtinga su sau būdingu atvirumu ramiai konstatuoti, kad Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Augustas von Hayekas yra jam artimiausi ekonomikos teoretikai, o turintieji kokių nors esminių alternatyvų laisvajai rinkai ir ypač jos teorijoms tegul kalba faktų ir argumentų kalba, o ne veliasi į retorines kovas.

Tad ne tik liberalizmas, bet ir libertarizmas buvo Gavelio atvirai išpažįstama pozicija – braižant jo minties žemėlapį, šitą būtina pabrėžti. Beje, nemanau, kad iš iškilesnių mūsų humanitarų (išskyrus filosofą Algirdą Degutį) ir ypač rašytojų kas nors save ryžtųsi save pavadinti libertaru. Sykiu Gavelio būta ir atviro elitisto – neabejoju, kad masių sąvoka jo publicistikoje yra viena iš kertinių būtent todėl, kad jis, kaip Hannah Arendt ir iš dalies Erichas Frommas, totalitarizmą ir jo baisią patirtį XX amžiuje siejo su masinės visuomenės gimimu.

Nenuostabu tad, kad ir į viešus intelektualus jis žvelgė kaip į masių herojus būtent todėl, kad, kaip ir Julienas Benda (La trahison des clercs, t.y. Intelektualų išdavystės, parašytos ir išleistos1927 metais, autorius), būtų mielai gynęs tezę, jog bjauriausias mūsų epochos politines aistras ir masių pamišimą provokavo savo misiją išdavę intelektualai – išsižadėję dvasios aristokratizmo ir savo kūrybinės vienatvės vardan patekimo į galios sferą, nacionalistinės isterijos ir pagundos greitai bei radikaliai pakeisti pasaulį.

Gavelio publicistika byloja, kad jo gyvenimo ir kūrybos metu inteligentui (vadinkime jį šiuo sau įprastu žodžiu, nes „intelektualas“ lietuvių kalboje, skirtingai nuo anglų kalbos, labiau siejasi su aukštomis dalykinėmis kvalifikacijomis ir išsilavinimu, nei su intelekto ir viešosios erdvės sąjunga – beje, ir prancūzų kalboje šis žodis siejasi visų pirma su proto veikla ir kūryba; deja, šie reikšmių laukai mažai ką bendra turi su sociologinėmis intelektualo charakteristikomis) vėrėsi dvi galimybės. Šios dvi galimybės – tapti masių numylėtiniu (populiariu herojumi, nesvarbu, politiniu ar kultūriniu, anot Gavelio) arba valdžios favoritu. Abi šios alternatyvos, regis, jam buvo vienodai nepatraukios ir nepriimtinos.

Iš čia ir niūri, bet, tiesą sakant, kone pranašiškai teisinga Gavelio nuojauta, kad gyvename silpnų profesinių ir intelektualinių ryšių terpėje, kurioje nėra stipraus ir mūsų šalies ateitį galinčio sėkmingai lemti intelektualinio sluoksnio. Institucijos efemeriškos, nesivadovauja jokiais patikimais kriterijais ir dar yra prievartaujamos jokių ekspertinių galių neturinčių ir, beje, jų nepripažįstančių politikų. Viskas nestabilu – vadinasi, bet kada galima užkloti ir uždengti tai, kas buvo ir kas yra, be jokios patikimo išlikimo istorijoje ir atmintyje galimybės. Visuomenė be atminties, amnezijos žemė tikrąją šių žodžių prasme – tai Milanui Kunderai, sykiu ir jo didiesiems pirmtakams Franzui Kafkai ir Robertui Musiliui neabejotinai artima Gavelio įžvalga apie dehumanizuojančią, nuasmeninančią ir atmintį bei individualybę trinančią Rytų ir Vidurio Europos modernybės versiją.

Kad ir kaip būtų, netenka abejoti, kad Ričardo Gavelio ryšys su savo aplinka, visuomene ir laikotarpiu – tai ambivalentiškas meilės ir neapykantos ryšys (anglų kalba vadinamas love-hate relationship). Tokia hiperkritiška, ant paniekos savo šaliai ribos balansuojanti pozicija šiaip jau gan nesunkiai atpažįstama Rytų Europoje – rusų rašytojai ir publicistai būtų sunkiai pralenkiami šiuo požiūriu. Nesvetima ji ir lietuviams, žinoma.

Tiesą sakant, būtent iš čia ir manęs neapleidžianti nuojauta, kad Ričardo Gavelio būta ne kokios abstrakčios, o būtent dabartinės Lietuvos liūdną, niūrų mentalinį žemėlapį tiksliai braižiusio, lietuviškos (arba tiesiog radikaliai kintančios, o todėl anoniminių modernizacijos ir globalizmo jėgų negailestingai prievartaujamos ir laužomos visuomenės) sielos tamsiausias kerteles, nusivylimus ir kolektyvines traumas identifikavusio bei išpranašavusio rašytojo.

Gavelis - lietuviškos nemeilės sau pranašas, su kažkokiu niūriu ir melancholišku tikslumu nuspėjęs ir numatęs kone egzistencinio pasišlykštėjimo savo šalimi ir noro bėgti iš jos būseną – baisią būseną, kurios mūsų šalis, kad ir kokios slogios jos patirtys, tikrai nenusipelnė. Veikiau tai nevilties smūgis į globalizacijos ir žiaurių permainų būklę, kuriai kilo ir tebekyla pagunda suteikti Lietuvos pavidalą ir lietuviško veido bruožus. O juk Lietuva čia kalta maždaug tiek, kiek kaltas yra amoralų žaidimą žaidžiančios komandos eilinis narys – statistas, neturintis jokios alternatyvos ir niekada niekuo neprisidėjęs prie žaidimo be taisyklių ir normų idėjos. Tiesiog žaidžiantis.

Dar kartą pacituojant iš Liudviko Gadeikio prisiminimų apie Gavelį, sakantį, kad jis tiesiog per senas išvažiuoti iš Lietuvos:

„Aš pavydžiu jauniems žmonėms, kurie šiandien gali iš šitos šalies pabėgti. <…> Turėdamas tą patirtį, kurią dabar turiu, visiems patarčiau bėgti, ir kuo toliau. Sakau visiškai rimtai. <…> Turint gabumų konkrečioje srity, devyniasdešimtyje civilizuoto pasaulio šalių save realizuoti lengviau negu Lietuvoje“ (p. 35).

Pokalbyje su Sigitu Geda (Metai, 2000, Nr. 10) Ričardas Gavelis pasiekia atviro kalbėjimo kulminaciją. Gedos paklaustas, kodėl Lietuvoje gerai žinomas literatūrologas ir vertėjas Cornelius Hellis Austrijoje gali skaityti paskaitą apie Gavelį, Berno universitete Šveicarijoje gali būti vedamas Gavelio kūrybai skirtas seminaras, o Lietuvoje jis yra tarsi pražiopsotas ir net nesuvoktas, Gavelis ramiai atsako: „Turėjau drąsos ir nelaimės parodyti žmonėms jų gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo. Drastiškai išsityčiojau iš lietuviško neveiklumo, bejėgiškumo ir provincialios didybės manijos“ (p. 233).

O po to seka dar atviresnis apibendrinimas:

„Šitaip atvirai kalbantis žmogus oficialiai negali būti labai vertinamas. Aš tą gerai suvokiu ir su tuo susitaikiau. Tavo [Sigito Gedos. – L.D.] minimi užsieniečiai tiesiog skaito knygą, mato ir vertina jos idėjas ar estetinius atradimus. Lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nenori. Štai ir visa paslaptis“ (p. 234).

Galiausiai seka pasažas, kurį jau galima drąsiai priskirti horribile dictu kategorijai – turbūt be Gavelio niekas su tokiu drastišku atvirumu nėra griovęs idealizuoto Lietuvos paveikslo, šiaipjau ne vienam žmogui padėjusiam atsilaikyti prieš gniuždančią sovietinę ir posovietinę tikrovę. Šiame pasaže Gavelis privačiame pokalbyje visiškai įmanomas (ir greičiausiai daugelio išsakomas) mintis perkelia į oficialų, istorijai skirtą dviejų iškilių lietuvių literatūros figūrų – Sigito Gedos ir jo paties – pokalbį:

„Visada grioviau mitą apie didingą Lietuvos praeitį. Jokios didingos Lietuvos istorijos nebuvo. Lietuviai buvo smarkiai atsilikusi ir ganėtinai karinga pagonių tauta, gal pusantro šimto metų gebėjusi siaubti kaimyninius kraštus ir lupti iš jų duoklę. Paskui tebuvo vien degradavimas ir ilga beviltiškos vergijos epocha: lietuviai vergavo Lenkijai, paskui Rusijai, o dar vėliau – Sovietų imperijai. Štai ir visa didybė. <…> Su pasimėgavimu grioviau mitą apie darbštų ir išmintingą lietuvį žmogų, kasdien kuriantį amžinas dvasios vertybes. Apsižvalgyk aplinkui! Lietuvoje vyrauja tinginiai, juodi pavyduoliai, girtuokliai, vagys, provokatoriai bei paranojikai. Šias itin gausias kategorijas atmetus, ne kaži kas telieka. O tie, kurie toms nelemtoms kategorijoms nepriklauso ir yra dar jauni – sprunka iš tos Lietuvos, vos tik radę progą. Ir labai teisingai daro. Čia telkšo nenusausinama pelkė. Palyginti su ta pelke, Joyce’o nekęsta tėvynė Airija – tiesiog šviesos ir pažangos kraštas. Beje, realioji Airija pastaruoju metu kaip tik tokia ir pasidarė. Nematau jokių šansų, kad tokia kada nors taptų Lietuva“ (p. 234).

Tad Gavelio po tokių minčių išsakymo neišvengiamai laukęs tylos suokalbis ir organizuota užmarštis buvo sistemos bausmė ne tiek už tai, kad jis drįso tokius dalykus kalbėti, o už tai, kad tokios kalbos pasidarė viešai prieinamos – tai kažkas panašaus į Niccolò Machiavellio ir Markizo de Sade’o paradoksą, kurio esmė slypi ne tame, kad šie personažai pasakė ar padarė kažką baisaus (nes tai, ką įvardijo ir vienas, ir kitas, žmonija mąstė ir darė tūkstančius metų), o tai, kad jie savo mintis pavertė viešosios sferos dalimi ir taip sumenkino socialinės ir politinės kontrolės galimybes – jos jau buvo demaskuotos ir sušaržuotos, prieš pradedant jų griebtis. Kaip po Gavelio tekstų galima be ironijos žvelgti į jo (arba kad ir į mūsų dabartinį, jei norite) laikotarpį? Čia jau politinės mitologijos nebesukursi.

Gavelis sukūrė ne vieną mūsų politinio žodyno perliuką. Iš jo nukaltų naujadarų paminėtini Gedimino bokšto susiejimas su Vilniaus faline simbolika, „homo lituanus“, „cenzūrinis realizmas“ ir garsų Lietuvos valstybės veikėją apibūdinantis „Tėvelis“ (vėliau jau virtęs legendiniu „Tata“). O viena iš pačių stipriausių jo įžvalgų – tai mintis apie mūsų švietimo sistemą viską pasakantį paveikslą, kada lietuvių literatūros valstybinio egzamino metu visa jaunuomenė ir jų tėvai sulaiko kvėpavimą – vienu metu visoje šalyje prie popieriaus lapo palinksta visos šalies mokinių galvos. Anot Gavelio, tai tiesiog totalitarizmo liekana, nieko bendra neturinti su laisve ir pagarba žmogaus individualybei.

Taip, jis kai ką neabejotinai perdėjo ir neretai tirštino spalvas. Tiesa, kaip rašė Czesławas Miłoszas, neslypi nei beatodairiškame Lietuvos istorinės praeities idealizavime, nei visiškame jos nuvertinime. Tiesa, kaip visada, saugiai apsistoja kažkur ties viduriu. Kad ir kaip būtų, Gavelis tapo individualaus maišto prieš naująją – nebe sovietinę, o mūsų pačių sukurtą – sistemą įsikūnijimu, konjunktūrai netarnaujančio inteligento galimybės paliudijimu ir individo laisvėjimo ženklu.

Gal kas ir pavadintų Gavelį moralinės panikos kėlėju ar mestų jam net ir dar nemalonesnį kaltinimą, bet viena yra aišku – niekam netarnaujantis ir jokioms kontroliuojančioms struktūroms nepataikaujantis inteligentas (arba intelektualas, pereinant į sociologinę terminiją, o ne pagiriamąjį žodyną ir liaupses) yra šalies laisvės aspektas ir tikros demokratijos kasdienybė. Kita vertus, mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame geriau jau perdėtai reaguoti ir kelti paniką, nei tylėti ir visai nereaguoti į nieką.

Bet jis pasirinko vienišo ir nemylimo (ar bent jau masių ir jų herojų nemėgstamo) žmogaus kelią. Ką gi, tai ir yra sunki laisvės kaina. Ričardas Gavelis jos neišsigando ir ją sumokėjo.

www.donskis.lt