Leonidas Donskis

Adamas Michnikas taikliai pavadino 1989-uosius – tai Annus Mirabilis, stebuklų metai. Tikra tiesa, kad sunku juos paaiškinti – gali būti, kad ateities istorikai, filosofai ir politologai juos laikys viena iš kertinių datų naujausiųjų laikų istorijoje. Greičiausiai ir dabar galime teigti, kad įvyko kažkas, kieno mastas niekuo nenusileidžia Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms.

Berlyno sienos išnykimas, po kurio tapo aišku, kad griuvo simbolinė siena tarp Rytų ir Vakarų Europos, reiškė istorinį Rytų Europos orumo ir laisvės atgavimą. Rytų europietis popiežius šį orumo atgavimo procesą pradėjo. Berlyno siena jį galingai išplėtojo. Michnikas sako tiesą ir apie tai, kad visi čia suvaidino savo vaidmenį. Tai JAV ekonominės ir politinės galios sąlygota Vakarų pergalė Šaltajame kare bei Sovietų Sąjungos bankrotas, vakariečių moralinio pranašumo jausmas prieš komunizmą visiškai sukompromitavusį totalitarinį režimą bei jo ruporus, Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, galiausiai Lietuvos paskelbtoji nepriklausomybė – visiškai atviras Dovydo iššūkis prieš Galijotą.

Bet esama dar vieno veiksnio, kuris neretai užmirštamas. Istorinės ir epochinės kovos yra laimimos ne tik kažkieno stiprybės, pasiaukojimo ir narsos, bet ir priešingos pusės silpnumo bei neryžtingumo dėka. Juk kažkas turi nusileisti. Gebėjimas pasiduoti ar nusileisti, tuo užkertant kelią žudynėms ir nesustabdomam kraujo liejimui, yra kažkokia sveiko proto liekana ar neįsisąmoninto žmoniškumo apraiška, nesvetima net antihumaniškų politinių ir ideologinių sistemų atstovams. Kita vertus, gal tai tiesiog fanatizmo pabaiga – anaiptol ne tas pats yra palaužti savos ir svetimų gyvybių nė kiek negailinčius fanatikus arba nusikaltėlišką režimą ginančius, bet fanatizmo jau atsikračiusius priešus.

Didis išeivijos politinis mąstytojas Aleksandras Štromas 1977 metais Bradfordo universitete, Anglijoje, išleido nedidelę knygelę, kuri vadinosi Kas yra sovietiniai disidentai? (Who Are the Soviet Dissidents?). Ši brošiūra buvo viešos paskaitos, sudrebinusios Bradfordo universitetą, tezių plėtotė. Joje Štromas atvirai nuvainikavo homo sovieticus mitą, anot kurio, sovietai išvedė naują žmogaus padermę – bailų, primityvų, prisitaikėlišką, išdavikišką, niekšišką ir cinišką veltėdį, dėl savo degtinės butelio ir dešros gabalo esą galinčio paaukoti savą ir svetimą laisvę bei orumą. Anot jo, Sovietų Sąjungą, o po jos ir visą pasaulinę komunizmo sistemą sugriaus ne tai, kad vis dar lieka nepalaužtų ir bebaimių disidentų saujelė sovietinių žmonių apsuptyje, o tai, kad komunizmu ir sovietinės sistemos pranašumu nebetiki nei minia, nei sistemos vadai.

Štromas neabejojo, kad po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko žmonių, nuoširdžiai tikėjusių komunizmo idėjomis ir jų moraliniu pranašumu prieš vakarietišką laisvę. Liko tie, kurie suprato, kad jų galia, įtaka ir materialinė gerovė visiškai tiesiogiai susijusi su demagogija, melu ir sovietine propaganda. Bet nebeliko už režimą mirti pasiryžusių kankinių – revoliucinių asketų ir naujųjų jakobinų, kurie būtų tikėję tuo, kad režimas ir jį kuriančios revoliucijos gali pakeisti žmonių prigimtį, santykius ir vertybes. Lygiai kaip Vakaruose susiformavo tam tikra kairiosios smulkiosios buržuazijos atmaina, panašus bailaus ir savanaudiško – tik gerokai primityvesnio ir brutalesnio – vartotojo tipas įsigalėjo ir Sovietų Sąjungoje. Ir, beje, visų pirma kompartijoje, o ne kur kitur.

Niekas nebetikėjo režimu. Kai susiklosto tokia padėtis, belieka sulaukti tik pirmųjų smūgių. Štromas spėjo, kad pirmąjį smūgį suduos technokratinis kompartijos sluoksnis, supratęs, kad artėja pabaiga ir kad režimas ritasi į galutinį bankrotą. Tiesos jo hipotezėje būta nemažai – protingesni biurokratai ir partijos funkcionieriai iš tikrųjų pradėjo demontuoti režimą, nors iš pradžių jie norėjo viso labo jį reformuoti. Antrąjį, lemtingąjį smūgį komunizmui sudavė nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimui – jau čia Lietuvos vaidmuo buvo tikrai iškilus. Nors ideologine prasme niekas labiau nediskreditavo ir nedeligitimavo komunizmo už Solidarumą – Lenkijos darbininkų klasės sukilimą ir judėjimą prieš Darbininkų Klasės Valstybę.

Štai čia norisi prisiminti Michailą Sergejevičių Gorbačiovą – savo tragizmu ir vienišumu kone šekspyrišką figūrą. Niekam jis netapo savu – pusiau tiesos žmogus, kaip jį yra taikliai įvardijęs Tomas Venclova, Gorbačiovas buvo tipingas atstovas eros, kuri prasidėjo su Nikitos Chruščiovo atšilimu, „šestidesiatnikais“ literatūroje (Jevgenijumi Jevtušenka, Andrejumi Voznenesenskiu) ir „socializmo su žmogaus veidu“ paieškomis. Gorbačiovas visada buvo svetimas tikriems režimo priešams disidentams – jiems jis buvo viso labo tik šiek tiek modernesnis partijos funkcionierius. Gorbačiovui artimiausią režimo opozicionieriaus tipą kone tobulai įkūnijo oficialiu ir nuosavu Kremliaus disidentu vadintas istorikas Rojus Medvedevas.

Sykiu Gorbačiovas buvo ir liko svetimas rusų liberalams – nei Grigorijus Javlinskis, nei Anatolijus Sobčiakas (kurio pažas ir faksų siuntinėtojas kažkada buvo iš savo mylimos rezidentūros Drezdene grįžęs pilkas KGB peliukas Vladimiras Putinas), nei „Jabloko“ liberalūs ekonomistai ir politologai Gorbačiovo niekada nelaikė saviškiu. Nereikia turbūt nė sakyti, kad Sovietų Sąjungos išardymo jam niekada neatleis kietosios linijos komunistai, supynę komunizmą su atviru valstybiniu šovinizmu (Genadijaus Ziuganovo sluoksnis), lygiai kaip šito jam neatleis ir sistemos nostalgikai su Vladimiru Putinu priešakyje. Gorbačiovas – absoliučiai vieniša figūra, nuoširdžiai gerbiama ir mylima tik susivienijusioje Vokietijoje.

Kokie Gorbačiovo nuopelnai istorijai ir koks jo tikrasis vaidmuo 1989 metų Europos epinėje sagoje? Labai paprasti – tai abejonė ir nežinojimas, ką daryti, nuslopinę ir išstūmę pyktį, agresiją ir neapykantą. O jei nežinai, ką daryti ir esi nuoširdžiai pasimetęs painioje likimo situacijoje, viskas, ką tu gali padaryti – tik netrukdyti už save didesnei arba išmintingesnei jėgai. Įvykiai neretai esti protingesni už žmones, kaip rašė Isaacas Bashevis Singeris.

Esu įsitikinęs, kad būtent Gorbačiovo silpnumas ir neryžtingumas tapo ne mažiau lemtinga jėga, nei vokiečių politikų kantrybė ir gudrumas, amerikiečių galia ir okupuotųjų Baltijos kraštų nepripažinimo politika, lenkų išdidumas ir lietuvių drąsa. Pamėginkime įsivaizduoti Vladimirą Putiną Michailo Gorbačiovo vietoje – ir viskas sustos į savo vietas.

Tą patį pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti, sykiu suvokiant, kad atėjo kita, nebeatpažįstama epocha, mes matėme ir kitų politikų kalbose bei veiksmuose – žinoma, jie buvo ne to masto. Bet pakanka prisiminti nuolat vėlavusį Algirdo Brazausko ir jo partijos lojalumą Lietuvai ir Sąjūdžiui, kad suprastum, jog daugiausia, ko buvo galima tikėtis iš šitos kartos ir patirties žmonių – tai tylaus susitaikymo su tuo, kad jie pralaimėjo, kad jų istorinė vizija dingsta iš horizonto, o jie patys vis labiau atsiduria nebe savo socialinės ir moralinės tvarkos sistemoje. Žinoma, jie netruko sugrįžti, bet tai jau kita istorija, susijusi su laisvės kaina ir jos iššūkiais.

Todėl 1989-ųjų stebuklas buvo ir tas, kad galią turintieji nebesuprato, kas vyksta. Jie bent akimirką susivokė, kad yra daug silpnesnės būtybės istorijos ir sutelktos žmonių valios bei laisvės troškimo akivaizdoje, nei jie galėjo įsivaizduoti. Štai šitas pasimetimas, silpnumas ir nebetikėjimas savo paties idealais, kurį puikiai išpranašavo Aleksandras Štromas, ir lėmė Europos pergalę.

Galią turintieji nebuvo akis į akį susidūrę su socialine tikrove – su jų nebijančiais ir į akis jiems žiūrinčiais žmonėmis (ar ne iš čia Gorbačiovo pasimetimas Vilniuje, pamačius ant paprasto žmogaus laikomo transparanto užrašą su reikalavimu grąžinti laisvę Lietuvai?). O juk laisvė bei jos ilgesys ir yra pati galingiausia, radikaliausia ir tikriausia socialinės bei politinės tikrovės situacija, kuri apnuogina viską ir sykiu viską sudėlioja į vietas.

Imperijų griuvimas – tai tektoniniai lūžiai žmonijos istorijoje. Mes dar nepajutome tikrųjų Sovietų Sąjungos griuvimo iššūkių ir pasekmių. Iš ko jos kyla? Iš laisvės. Taip, tos pačios laisvės, kurios visi, atrodo, trokšta, bet vos ją gavę pradeda ją riboti, keiksnoti ar net kovoti prieš ją. Kad ir kaip būtų, tegyvuoja galios silpnumas, kurio dėka sustojama, pasitraukiama ir leidžiama ateiti tam, kam atėjo laikas ateiti.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

2009 metų birželio 6 dieną sukako šimtas metų nuo vieno iš pačių didžiausių XX amžiaus liberalių ir antitotalitarinių mąstytojų sero Isaiah Berlino gimimo. Lapkričio 5 dieną sukaks dvylika metų, kai pasaulis neteko šio vieno iš iškiliausių moderniųjų politikos mąstytojų.

Isaiah Berlinas (1909–1997) gimė Rygoje, Latvijoje. Puikiai kalbėdamas rusų kalba, jis nuo pat jaunų dienų domėjosi ne tik rusų kultūra, bet ir Baltijos regiono idėjų ir kultūros istorija. Vėliau tapęs pasaulinio garso politikos teoretiku ir idėjų istoriku, jis nenustojo domėtis šio regiono didžiaisiais mąstytojais – Immanueliu Kantu, Johannu Gottfriedu von Herderiu ir ypač jo įkvėpėju Johannu Georgu Hamannu, Karaliaučiuje gimusiu ir gyvenusiu XVIII amžiaus mąstytoju (mirusiu Miunsteryje), amžininkų vadintu „Šiaurės magu“ ir laikytu genialiu žmogumi.

Iš domėjimosi Hamannu, kuriam draugystė su Kantu netrukdė būti vienu iš jo didžiųjų oponentų ir kuris emocijas laikė svarbesniu dalyku už protą, veikiausiai atkeliavo ir Berlino teorinis dėmesys reiškiniui, kurį jis pavadino Kontra-Švietimu ir kurį jis pirmiausia siejo su dviem Europoje vėlai pripažintais arba net ir visai nepripažintais genijais – Hamannu  ir Giambattista Vico.  

Isaiah Berlino darbų ir kūrybos diapazonas yra didžiulis. Tai knygos apie didžiąsias Europos minties ir kultūros epochas – Renesansą ir Romantizmą, rusų mąstytojus ir rašytojus, Machiavellį, laisvės sampratas, liberalizmą, nacionalizmą ir Europos konfliktus bei santarvės paieškas. Jis buvo mąstytojas ir valstybės bei politikos veikėjas vienu metu. Būti aktyviu diplomatu ir politiku, o po to visiškai atsidėti Oksfordo universiteto gyvenimui ir sukurti ten naujas institucijas bei tyrimų programas jam buvo taip pat natūralu, kaip pereiti nuo vienos temos prie kitos. Yra nemažai studijų apie Isaiah Berlino sąsajas su rusų kultūros ir idėjų sferos didžiaisiais – nuo Anos Achmatovos iki Andrejaus Sacharovo.

Paprastai manoma, kad Baltijos regionas pirmiausia sietinas su savo vėlyvu romantiniu ir neoromantiniu sąjūdžiais, o ypač su konservatyvaus nacionalizmo idėjomis. Tai klišė. Juk pakanka prisiminti didžiuosius liberalius Baltijos regiono mąstytojus – Kantą, Herderį, Jelgavoje gimusį Latvijos vokiečių politinį mąstytoją ir žurnalistą Paulių Schiemanną, patį Isaiah Berliną ar tokius lietuviško liberalizmo teoretikus kaip Vytautas Kavolis, kad suprastum, jog iš tikrųjų Baltijos šalys pasauliui davė gerokai daugiau iškilių moderniojo (ypač kontinentinio) liberalizmo atstovų, nei kiti panašaus dydžio Europos kraštai.

Sykiu Isaiah Berlinas ir Paulius Schiemannas patenka į XX amžiaus didžiųjų liberalių, antitotalitarinių, neapykantos ideologijoms niekada nepasidavusių mąstytojų gretas – kartu su Karaliaučiuje užaugusia ir daug laiko jame praleidusia Hannah Arendt, Karlu R. Popperiu, Leszeku Kołakowskiu, Czesławu Miłoszu, Aleksandru Štromu, Tomu Venclova. Kaip matome, ne vienas jų yra susijęs su Baltija – be Berlino, Arendt ir Schiemanno, pakanka prisiminti, kad Tomas Venclova gimė Klaipėdoje, kurioje taip pat yra gyvenęs ir advokatu dirbęs Aleksandras Štromas.

Prisipažinsiu, Isaiah Berlinas yra vienas iš mėgstamų mano mąstytojų – kaip ir vokiečių kultūros filosofas neokantininkas Ernstas Cassireris, man jis yra svarbus dėl savo gebėjimo Europos kultūros reiškinių (ypač didžiųjų teorinių tekstų ir literatūros kūrinių) interpretaciją elegantiškai susieti su politinių idėjų ir atraminių epochos sąvokų analize. Tai idėjų istorikas, sykiu veikiantis ir kaip politikos bei kultūros filosofas.

Vienas iš pačių mano mėgstamiausių Isaiah Berlino teorinių kūrinių yra jo esė „Machiavellio originalumas“, kuriuo Berlinas it kortų namelį sugriauna naivų įtikėjimą, kad Niccolò Machiavellio būta kone šėtono įsikūnijimo ar, geriausiu atveju, moderniojo politinio cinizmo ir instrumentalizmo tėvo. Iš tikrųjų, anot Berlino, su Machiavelliu prasideda nauja mąstymo era – mąstymas nebetenka to palaimingo monizmo, t.y. vieno teorinio principo ar centrinės sąvokos, iš kurio būtų galima išvesti visą pasaulėvaizdį. Pasaulis suskyla į vienas kitoms neperregimas monadas, o individas ir sociumas fragmentuojasi. Beveik tas pats įvyksta su visu moderniuoju mąstymu. Machiavellis šioje Berlino interpretacijoje tampa veikiau savo revoliucingo vaidmens iki galo nesuvokusiu maištininku su klasikinės politikos mylėtojo ir humanisto kauke.

Kita Berlino esė iš idėjų istorijos, atverianti moderniosios įaudrintos tapatybės psichogenezę ir sociogenezę – tai „Benjaminas Disraelis, Karlas Marxas ir tapatybės paieškos“. Esė atveria dviejų iš dalies vienas kitam artimų žmonių – ambicingų, talentingų antrosios kartos asimiliuotų Vakarų Europos žydų, visą laiką skaudžiai jautusių savo pavojingą kitoniškumą, bet slapta svajojusių savo visuomenėje pasiekti aukštą, gal net dominuojančią poziciją – egzistencinius pasirinkimus, lėmusius jų kontrastingą likimą. Vienas tapo konservatyviu Europos pranašu, kitas – pagrindinės ir iki šiol taip niekieno ir nepranoktos Europos revoliucinės doktrinos kūrėju.

Disraelis visą gyvenimą hipertrofuotai pabrėždavo savo kilmę ir prieidavo net iki aplinkinių mistifikavimo savo kalbomis apie aukštąją senovės rasę (žydus) ir aristokratų klasę kaip du istorijos dvynius brolius, kuriems vieninteliams esą lemta pasipriešinti didiesiems modernybės pavojams – beveidei ir bekilmei buržuazijai, brutaliai pramoninei civilizacijai, lygybei, vulgariam turto ir pinigų kultui. Jam buvo lemta tapti pirmuoju kitataučiu, vadovavusiu toriams ir prikėlusiu jų partijos prigesusį autoritetą bei politinės ir moralinės misijos pojūtį.

Visiškai kitą kelią pasirinko Karlas Marxas, kuris visą gyvenimą vengė bet kokių kalbų ir net menkiausių užuominų apie savo žydišką kilmę. Dar daugiau – Marxo paties greičiausiai būta net ideologinio antisemito, tikėjusio, kad žydai moderniajame pasaulyje yra ne tapatybė, o viso labo tik kapitalizmo funkcija. Įtikėjimą, kad rinkos ekonomika, teisinė lygybė ir kitos moderniojo pasaulio teikiamos galimybės atliks žydų emancipaciją, Marxas niekino ir laikė iš esmės reakcingu, naiviu ir pavojingu.

Kad ir kaip būtų, nirtulingos Marxo atakos prieš Europos žydus, esą nesuprantančius, kad ne kapitalizmas, o tik revoliucija ir susvetimėjimu bei išnaudojimu pagrįstos ekonominės struktūros atmetimas gali išvaduoti žmoniją, buvo lydima iš esmės mesianistinės viso pasaulio išvadavimo ir išganymo misijos priskyrimo proletariatui – anot Berlino, tai ir buvo savosios tapatybės dramų ir pažeminimų perkėlimas į klasių kovos sferą.

Mat tokio proletariato, kokį jį pavaizdavo Marxas, Vakarų Europoje jau nebebuvo. Įžvalgios ekonominės ir sociologinės Marxo pastabos apie kapitalizmo ir globalizacijos prigimtį keistai kulminavo jo idėjomis apie kovą, kuri Vakaruose buvo jau nebeįmanoma dėl pakitusių socialinių santykių – aišku, kad tai jo paties susvetimėjimo ir izoliacijos paveiktos tapatybės skausminga projekcija.

Taiklios ir gilios Isaiah Berlino įžvalgos apie moderniąją tapatybę galėjo būti susijusios su jo paties gimimu ir formavimusi Rytų Europoje – visų pirma Baltijos regione, kuriame ilgai apskritai nebuvo kokios nors jungiančios tapatybės gijos ir kuriame egzistavo veikiau mišri regioninė ir daugiakultūrinė, o ne nacionalinė tapatybė. 

Juk dabartiniai Vakarų Europos kraštai patiria tuos pačius iššūkius, susijusius su migracija ir naujų didelių etninių ir kultūrinių bendruomenių formavimusi, kuriuos Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės patyrė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Baltijos šalys turi tokių politinių patirčių, kokių ilgai neturėjo ir nesuprato Vakarai.

Paradoksalu, bet tik dabar Vakarų pasaulis patiria kažką panašaus į nuolatinę Baltijos šalių būseną, net ir tada, kai jos buvo nepriklausomos – t.y. panašų netikrumo, nesaugumo ir būtinybės save įtvirtinti bei išsaugoti pojūtį, kuris niekada nekilo galingoms Vakarų valstybėms, bet su kuriuo nuolat turėjo gyventi Lietuva, Latvija ir Estija.

Savo kūriniais ir įžvalgomis šitą kad ir netiesiogiai, bet įspūdingai primena Isaiah Berlinas.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ką tik prasidėjęs oficialus Turkijos ir Armėnijos santykių užsimezgimas, manding, yra vienas iš pačių reikšmingiausių pastarojo meto politikos įvykių ir viltingų ženklų. Visų pirma, jis gali būti itin svarbus Lietuvai ir Baltijos šalims. Turkijos tapimas vienu iš pagrindinių politinių žaidėjų Kaukazo regione kur kas greičiau padėtų normalizuoti įtemptus ir deformuotus Kaukazo tautų ir šalių santykius, nei karus jau kelintą šimtmetį Kaukaze tolydžio sukelianti Rusijos „taikdarystė“.

O tai priverstų Rusiją daug jėgų skirti santykiams su Turkija plėtoti bei pusiausvyros paieškoms – mes pagaliau laimėtume brangaus laiko giliau integruotis į ES ir atitolti nuo Rusijos ir visas mūsų jėgas atimančių jos pasėtų įtampų sprendimo bei į mūsų politikos lauką implantuotų personažų „neutralizavimo“.

Kita vertus, Turkijos priartėjimas prie Kaukazo tautų, kurios daug amžių kentėjo nuo jos ir tik iš baimės būti Turkijos prarytomis tapo prorusiškos, šiandien padėtų tas pačias Kaukazo tautas ir šalis priartinti prie Vakarų – kad ir kiek paradoksaliai tai skambėtų, bet Turkijos didesnis artimumas Vakarams, nei Gruzijos ar juolab Armėnijos, yra faktas. Net ir aukštos, senos, rafinuotos armėnų ir gruzinų kultūros ar įspūdingi jų diasporų kultūriniai pasiekimai Vakaruose (Prancūzija didžiuojasi Charles’iu Aznavouru ir Otaru Iosselianiu, lygiai kaip Kanada – Atomu Egoyanu, o Izraelis – Meiru Pichkhadze ir kitais puikiais Gruzijoje gimusiais Izraelio dailininkais, kurie yra iškiliausi šių šalių menininkai) negali prilygti Turkijos ekonominei ir politinei įtakai.

Tik su Turkijos įstojimu į Europos Sąjungą Gruzija ir Armėnija gali pradėti puoselėti viltis pačios ten patekti. Lygiai kaip Lenkija paskui save natūraliai traukė Lietuvą į NATO ir net į ES, lygiai taip pat Turkija bus suinteresuota nelikti akis į akį su pilkąją zona arba tiesiogiai susiliesti su Rusija per jos protektoratus – jei Armėnija ir Azerbaidžanas norės jais būti. Lygiai kaip mums tenka paribio regiono, vadinamo Rytų Europa, vakarietiško forposto, susiliečiančio su Rusija, vaidmuo, kažkas panašaus greičiausiai lauktų Gruzijos ir Armėnijos Kaukaze. Turkija neabejotinai taptų ir šių šalių stojimo į NATO advokate, nes niekada nenorėtų Rusijos apginkluotų protektoratų šalia savęs.

Ar tai įmanoma, ir ar tai, ką aš kalbu, nėra kažkas iš mokslinės fantastikos srities? Tikiu, kad tai bus labai sunku, bet jei likimas nepašykštės šioms šalims saujelės įžvalgių, protingų ir drąsių politikų (nes analitikų, jau seniai bendradarbiaujančių su kolegomis iš Turkijos, Armėnijoje tikrai yra), viskas ten gali būti įmanoma. Juk ne iš dangaus atsirado šitos diplomatinės ir vyriausybinės iniciatyvos – joms kelius nutiesė tie patys politologai, kultūros sferos žmonės ir nevyriausybinės organizacijos.

Juk sugebėjo tokios priešės kaip Vokietija ir Prancūzija tapti artimiausiomis sąjungininkėmis ir draugėmis. Juk pavyko Anglijai ir Prancūzijai pasiekti esminių susitarimų dėl Europos ateities, nors tokio artimumo ir pasitikėjimo, koks susiklostė tarp vokiečių ir prancūzų politinių elitų, anglai ir prancūzai turbūt negreit pasieks.

Ir visai įtikinantys pavyzdžiai būtų viena kitą griovusių ir nuožmiai naikinusių šalių tapimas artimomis partnerėmis – JAV ir Japonija, viena vertus, arba Rusija ir Vokietija, kita vertus. Žinoma, čia esama ir karo pasekmių, ir didžiulių pasaulio politikos pasikeitimų, kurie paveikė minėtąsias (beje, galingas) šalis, bet kodėl negalėtų tai įvykti Kaukazo regione, kuriame į Turkiją būtų pradėta žvelgti kaip į įtakingą ir bendros ateities požiūriu itin svarbią šalį?

Smulkesnio masto, bet taip pat geras pavyzdys būtų Lenkijos ir Lietuvos santykių istorija. Ar daug kas tikėjosi, kad tokį priešiškumą Lenkijai už Vilniaus okupaciją jautusi Lietuva 1994 metais pasieks istorinį susitarimą su Lenkija ir visiems laikams išspręs Vilniaus klausimą bei tarpusavio santykių lygio problemą? Bet tai, laimei, įvyko – žinoma, tam dirvą rengė tokios asmenybės kaip Czesławas Miłoszas ir Jerzy Giedroycas lenkų pusėje, Lietuvoje – Tomas Venclova, Pranas Morkus ir kiti iškilūs kultūros žmonės. Kita vertus, mūsų politikai taip pat puikiai pasirodė ir buvo verti gilios pagarbos už pasinaudojimą istoriniu šansu.

Žinoma, pridurkime, kad reikia sulaukti to momento, kuris ir tampa istoriniu šansu – mūsų atveju tai buvo Solidarumo herojų sukurta nepriklausoma Lenkija, o ir Lietuva tada buvo Sąjūdžio dvasios suformuota (nors 1994-aisiais šalį valdė ne Sąjūdžio žmonės, bet laisvės ir orumo atmosfera išliko) ir nepavargusi nuo pačios savęs ir laisvės. Vakarų šalims teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo sukrėtimus, kad jų politikai pagaliau praregėtų.

Didžiausias pavojus čia kyla iš pagundų „daryti“ sėkmingą politiką pigiais, greitais ir pergalę garantuojančiais metodais – žinoma, ateities kartų sąskaita, joms paliekant problemas, kurios, jei jos yra sąmoningai nesprendžiamos, ilgainiui darosi apskritai sunkiai beišsprendžiamos. Turiu omeny priešiškumą, nepasitikėjimą ir neapykantą – pačią vertingiausią politinę valiutą, kuri niekuomet nepatiria infliacijos. Jei naudosiesi savo šalies stereotipais, baime, nepasitikėjimu ir dar sąmoningai kurstysi visa tai, garantuotai būsi populiarus ir saugiai pelnysi atsakingo patrioto reputaciją.

Tie, kas mėgina perlaužti tokios politikos modelį ir atsikratyti fobijų, rizikuoja tapti arba išdavikais, arba tiesiog politikos mirtininkais. Prisiminkime Yitzhako Rabino likimą Izraelyje – ne kas kitas, o jis, buvęs kovinis generolas, prabilo apie taiką kaip stipriųjų kelią. Ir sumokėjo už ją bei Oslo sutartį savo gyvybe, nes Rabiną surado išdaviku jį palaikiusio fanatiko kulka.

O juk ryžtas pasitikėti ir yra drąsa bei baimės atsikratymas. Nežinia, ar tos drąsos pakaks Armėnijoje. Lygiai kaip nežinia, ar Turkijos politiniam elitui pakaks stiprybės ir orumo nulenkti galvas prieš armėnų tautos kančias ir jos genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais. Galima teisintis, kad tai buvo sporadiškos karo žudynės, o ne karo biurokratijos suplanuotas etninio ar rasinio vieneto pramoninis naikinimas; galima prisiminti, kad armėnus po karo kirviu sąmoningai pakišo Rusija, sukursčiusi armėnus ir išprovokavusi jų sukilimą karo metu, po ko jau ir sekė žiaurus turkų atsakas įjungiant į masines armėnų žudynes daug kurdų.

Bet visa tai tėra istorinės aplinkybės, kurios neanuliuoja nusikaltimo. Nusikaltimas yra nusikaltimas, kaltė yra kaltė, todėl atgailos ir atsiprašymo (o svarbiausia – išrovimo su šaknimis kalbėjimo apie išžudytą tautą taip, tarsi tai būtų ne žmonės, o daiktai ar gamtos objektai) niekada nepakeis jokios diplomatinės vingrybės ar politinės dovanos.

Armėnų genocido pripažinimas Otomanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu bus viena iš pačių opiausių ir sunkiausių problemų. Turkija, nenorinti pripažinti genocidą, tikrai nėra kuo nors ypatinga. Priešingai – taip elgiasi visos šalys, aklai ginančios su nekilniu užsispyrimu supainiotą savo orumą bei prestižą, net jei tam prireikia melo ir demagogijos. Vokietija čia yra unikali išimtis. Prie jos pamėgino bent kažkiek priartėti Boriso Jelcino Rusija, pripažinusi savo pirmtakės Sovietų Sąjungos nusikalstamą politiką ir pažadėjusi nebetaikyti savo raketų į Vakarų šalis – šiandien visa tai turbūt yra Vladimiro Putino košmariško sapno siužetas.

Neprisipažino nusikaltimą japonų tautai padariusi ir JAV, kurios atominio bombardavimo neįmanoma pateisinti. Suprasti kariniu ir politiniu požiūriu šitą galima ir net nesunku. Bet moralės plotmėje teisinti atominės bombos panaudojimą ir civilių gyventojų išžudymą gali tik beprotis. Kad ir kaip būtų, tai nesutrukdė JAV ir Japonijai susidraugauti ar bent jau tapti artimomis partnerėmis.

Nėra pasaulyje tautų ir šalių be nuodėmės. Visos be išimties tautos yra vienodai teisuoliškos ir aklai ginasi, kai prispiria reikalas pripažinti savo istorijos tamsiąsias puses. Pripažįsti jas ryžtasi tik laisvų kitamanių mažuma. O politikai paprastai pataikauja jų šalyje vyraujančioms nuotaikoms ir nuomonėms, su kuriomis kovoti reiškia paaukoti visą savo politinę karjerą.

Lygiai kaip Vakarų nepriklausomi mąstytojai bei viešieji intelektualai supureno dirvą ne vienam svarbiam politiniam sprendimui, taip ir Turkija veikiausiai paseks šiuo modeliu – tokių žmonių kaip Orhanas Pamukas Turkijoje anksčiau ar vėliau atsiras daugiau, jie ir perlauš padėtį bei viešąją nuomonę. Nes priešingu atveju Turkija paprasčiausiai netaps ES nare.

Europa istorijos interpretaciją yra pavertusi ne tuščiu ir pigiu spektakliu ar kažkokios vienos pozicijos bei istorinio pasakojimo įtvirtinimu, o visiškai pragmatišku šalies vertybinio atpažinimo ir jos patikimumo bei prognozuojamumo kriterijumi. Juk lygiai kaip žmogaus teisių pripažinimas arba neigimas yra itin pragmatiškas dalykas, nes nedelsiant siunčia mums žinią, su kuo mes turime reikalą ir ar mes ateityje susikalbėsime, lygiai taip pat ir požiūris į tamsiąsias istorijos puses mums leidžia suvokti, ar prieš mus partneris ir bendramintis, ar sunkus ir nemalonus kaimynas.

Kokios grėsmės kyla santykių tarp Armėnijos bei Turkijos normalizavimo procesui? Rusija neabejotinai aktyviai ir aršiai sureaguos į santykių atšilimą tarp kaimynių, o Azerbaidžano artėjimas Rusijos link, kurį lengva prognozuoti, padėties taip pat nepalengvins. Kaip kliuvinius susitaikymui paminėčiau armėnų išeivijos prorusiškas nuotaikas (paveikti savo senelių ir tėvų pasakojimų apie armėnų žudynes, JAV ir Prancūzijos armėnai yra gerokai labiau prorusiški ir sykiu antiturkiški, nei Armėnijoje gyvenantys armėnai, todėl jokios analogijos su Lietuva ir mūsų išeivija čia neveikia) ir šalies nacionalistų nenorą daryti nuolaidas. 

Europa taip pat suinteresuota, kad Kaukaze pagaliau būtų pasiekta taika. Regione įtampų ir įsisenėjusių konfliktų yra pakankamai, juos norima anksčiau ar vėliau spręsti ar bent neeskaluoti, todėl ES parama Armėnijos ir Turkijos suartėjimui būtų suprantama. Svarbiausia – žmonija laimėtų dar vieną taiką ir atsikratytų dar vieno neapykantos ir nepasitikėjimo židinio.

Teismai, kurių niekas nebesupranta, telefoninių pokalbių pasiklausymas ir išklotinių nešimas grupei draugų ar paprasčiausiems saugumo tarnybos provokatoriams, sau patogių klikų formavimas skaldant ir valdant viešosios sferos grupes, užuot leidus joms natūraliai tarpusavyje konkuruoti, nepatogių figūrų demonizavimas ir pašalinimas iš žaidimo – tai juk ir yra ta tamsioji ir neoficialioji mūsų politinė tikrovė, kurią mes iki šiol vis dar mėginame maskuoti arba teisinti kaip esą normalią demokratinės valstybės praktiką.

Bet ji nebėra normali ir vis mažiau ką bendra beturi su demokratija. Lietuva vis labiau tampa panaši į slaptųjų tarnybų valdomą valstybę. Šiuo požiūriu esame pati tikriausia mažoji Rusija – Rusijos manipuliuojama ES provincija, rusiškas Trojos arklys ES, kuriame saugumo tarnyba kišasi į politiką ir formuoja bei kontroliuoja politinės informacijos lauką.

Kad ir kaip būtų, Rusijos FST (Federalinė saugumo tarnyba, arba FSB, kaip ji vadinama Rusijoje) nuo pat pirmųjų savo egzistavimo akimirkų tiesiogiai susisiejo su stambiuoju kapitalu, kariniu-pramoniniu kompleksu ir nusikaltėlių grupuotėmis, kurios buvo inkorporuotos į tą patį jėgos audinį. O Lietuvos VSD ėmėsi aktyviai ir savaip formuoti viešąją nuomonę – kurdama jėgos ir įtakos žurnalistų kuopelę, atvirai favorizuodama ją ir metodiškai nuleisdama jai dalį operatyvinės informacijos. Pastaroji, kaip žinia, netruko tapti „valstybininkų“ viešųjų ryšių atstovais ir greitojo reagavimo korpusu vidiniuose informaciniuose bei vertybinių orientacijų karuose.

VSD politizavimas ir įtraukimas į viešosios nuomonės kovas yra akivaizdi antidemokratinė praktika. Lieka nesuvokiama, kaip apie kažkokią „vanagų“ operaciją prabilę VSD vadai (beje, verta prisiminti, kad „vanagais“ sovietinė propaganda vadino sau priešiškus Vakarų pasaulio politikus ir žurnalistus), mėginę paaiškinti šalies premjerui apie kai kurių žurnalistų pavojingumą, nebuvo žaibiškai perduoti parlamentinei kontrolei ir pašalinti iš savo užimamų pareigų. Juk tą akimirką, kai jie pradėjo kalbėti apie žurnalistų keliamą pavojų (o ypač po VSD pokalbio su Kęstučiu Girniumi) tapo aišku, kad Povilas Malakauskas ir VSD diskreditavo ne tik save, bet ir Lietuvos demokratinę tvarką bei valstybę.

Kodėl šiam žmogui nebuvo pareikštas nepasitikėjimas ir kodėl buvo leista į Lietuvos politiką įsibrauti Rusijos politinei logikai? Kodėl jam nebuvo aiškiai pasakyta, kad šitokios viešosios erdvės deformacijos griauna pačią demokratiją, kurios esmė slypi natūraliame viena kitai oponuojančių ir konkuruojančių jėgų susidūrime racionalioje viešoje diskusijoje bei debatų erdvėje, o ne vienos ar kitos žurnalistų ar viešų figūrų grupės išskyrime iš visų kitų ir pavertime jėgos lauko dalimi, sykiu tam absoliučiai neleistinai naudojantis šalies slaptąja tarnyba?

Bet tai jau mūsų nesena praeitis, kurios niekas dorai ir principingai kol kas neįvertino. O dabar ateina laikas užduoti ir klausimų apie dabartį. Kam tarnauja VSD, 2008 metų spalio 14 dieną Kaune suėmęs ir persekiojęs čečėnų vaikus globojusią Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimą? Žinant, kad Gatajevus savo asmeniniais priešais laiko Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, už savo asmens orumo įžeidimą į teismą padavęs Memorialo fondo atstovą, žymų Rusijos žmogaus teisių gynėją Olegą Orlovą, kyla visai pagrįstas klausimas: nejaugi mūsų VSD tapo Ramzano Kadyrovo sąjungininkais?

Iki šiol mes išdidžiai pabrėždavome, kad skirtingai nuo Suomijos, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų vengusios bet kokios Sovietų Sąjungos ir Rusijos kritikos, esame laisvos ir nesuvaržytos diskusijos apie Rusiją šalis, nevaržanti kritiško žodžio laisvės. Tikrovė skaudžiai pasišaipė iš mūsų. Šiandien Suomijos žmogaus teisių aktyvistai gina Gatajevų šeimos teises Lietuvoje, kurioje iš šių žmonių buvo atimta jų teisė į nepriklausomą teismą. Suomija priglaudė Rusijos žmogaus teisių gynėją Oksaną Čelyševą, parengusią du milžiniškus tomus medžiagos apie Rusijos įvykdytus karo nusikaltimus Čečėnijoje ir dėl akivaizdžių priežasčių negalinčią grįžti į Rusiją, o mes prisijungiame prie nusikaltėliško režimo aukų persekiojimo. Suomija priglaudė rusų disidentę, o mes šiandien ar išdrįstume politinį prieglobstį suteikti Vladimiro Putino režimo oponentams ir kritikams? Leiskite šį klausimą laikyti retoriniu, nes tikrai žinau, kad jau neišdrįsome ir neišdrįstume.

Tad kas gi vyksta Lietuvoje? Ar esame tiesiog Rusijos spectarnybų užvaldyta ES ir NATO valstybė, kurią paralyžiavo ne tik Rusijos verslas, bet ir jos jėgos struktūros, ar mes kažko nežinome ir mūsų neinformuoja (o tai, beje, taip pat nieko gero nesako apie demokratinę valstybę), ar Lietuva paprasčiausiai ritasi į autoritarinę sistemą ir natūraliai atsirenka savo draugus, partnerius ir priešus?

Į šiuos klausimus mes juk anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti. Jei Viktoro Uspaskicho tvirtinimas, kad jis yra Michailui Chodorkovskiui prilygstanti žmogaus teisių pažeidimo auka, yra ne kas kita, o groteskas, kurį išprovokavo pati mūsų sistema, daug kartų galėjusi viską sudėlioti į vietą, bet pasirinkusi flirtą su Darbo partija ir veikiausiai pažadėjusi Uspaskichui ramybę bei neliečiamybę po jo ir jo partijos kuopelės nuotykių Maskvoje (juk turėjo kažkas balsuoti už LEO LT), lygiai kaip absurdiškas ir amoralus yra Voldemaro Tomaševskio tvirtinimas, kad lenkų teisės Lietuvoje yra piktybiškai pažeidžiamos, Gatajevų šeimos istorija yra ne juokai.

Ji artina debesis virš mūsų. Ir šį kartą mūsų šalies reputacijai gali būti suduotas itin skaudus smūgis, gerokai rimtesnis nei Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Jei į mūsų klausimus nesiteikiama atsakyti, ką gi, teks atsakyti į nepatogius strateginių sąjungininkų klausimus. Ir gan greitai.

Tad su kuo gi mūsų VSD? Su kuo Jūs, slaptoji Lietuva?

Leonidas Donskis

Viename iš savo tekstų esu rašęs apie Zygmunto Baumano atliktą žmogaus elgesio kaitos analizę, kurią jis siejo su adiafora ir elgesio adiaforizacija. „Adiaphoron“ graikiškai reiškia nesvarbų dalyką (daugiskaita – „adiaphora“). Šį terminą vartojo graikų stoikai, o vėliau jį vartojo Martino Lutherio bendražygis, religinis reformatorius Philippas Melanchthonas, skirtumus tarp katalikų ir protestantų liturgijos pavadinęs adiafora, į kurią esą nereikia kreipti jokio dėmesio.

Bet ta prasme, kurią jai suteikia Baumanas, adiafora yra laikinas pasitraukimas iš savojo jautrumo ir gebėjimas nereaguoti arba reaguoti taip, tarsi kažkas vyktų ne žmonėms, o tiesiog fiziniams gamtos objektams, daiktams ar „ne-žmonėms“. Tai nesvarbūs dalykai, kurie atsitinka ne mums arba vyksta ne su mumis. Tuo galima paaiškinti kažkada populiarias viešas egzekucijas Europoje, į kurias rinkdavosi ir žiaurius kankinimus kaip akiai mielą spektaklį stebėdavo motinos su kūdikiais, vaikai, prasčiokai ir aristokratai (pastarieji – iš atokiau). Minioje išsisklaidanti ir dingstanti individualybė, lygiai kaip ir viešai vykusios žiaurybės, sunaikindavo realų santykį su kankinamu ir žudomu žmogumi.

Juk po egzekucijos visi šitie žmonės būtų pasibaisėję bet kuo panašiu, gresiančiu jiems ar jų artimiesiems. Bet kadangi žiaurybės ištikdavo ne žmones, o nusikaltėlius arba liaudies priešus (tarkim, per Prancūzijos revoliuciją, kada dideliam minios džiaugsmui buvo giljotinuoti karališkoji šeima, aristokratai ir kiti revoliucijos priešai), užuojauta ar bent minimalios empatijos ir simpatijos galios žmoguje būdavo sustabdomos.

Stendhalis savo Italų kronikose aprašė keistą ir šiurpą keliantį italų minios jausmingumo, teatrališkumo ir smalsumo žiaurioms detalėms derinį – net ir užuojauta nekaltai ir mirti pasmerktai merginai novelėje „Čenčių šeima“ keistai dera su noru matyti visas baisias galvas kapojančios mandaia (italų mirties mašinos, primenančios giljotiną) detales. Lygiai kaip ir jos brolio nužudymą mazzolato (vėzdo smūgiais, po kurių pribaigiama budelio peiliu) – beje, mazzolato nuodugniai yra aprašęs yra Alexandre’as Dumas savo romane Grafas Montekristas.

Pasirodo, „sveikas ir normalus“ žmogus kuriam laikui gali tapti tokiu pačiu moraliniu idiotu, kaip kitą žmogų sadistiškai kankinantis ir lėtai žudantis arba jokios užuojautos tam kankinamajam ir žudomajam nejaučiantis sociopatas. Nereikia net klinikinių sąvokų – moralinis pamišimas ištinka ir sveikuosius. Smurto ir žudynių rutinizacija karo metu priveda prie to, kad žmonės nustoja reaguoti į karo žiaurybes.

Kita vertus, nuolatiniai dirgikliai priverčia žmones nustoti reaguoti į juos ir kreipti dėmesį tik į stipresnį socialinį ar informacinį dirgiklį. Senovės išmintis byloja, kad piktnaudžiaudamas aukšta socialine intonacija ar moraline panika anksčiau ar vėliau prarasi aplinkos reagavimą tada, kada tau tikrai reikės pagalbos – prisiminkime pasaką apie piemenį, nevykusiai juokaujantį ir besišaukiantį pagalbos dėl esą vilkų pjaunamų jo bandos gyvulių. Kai vilkai iš tikro užpuola jo ganomą bandą, niekas nebegelbėja, nes pagalbos šauksmas praranda savo prasmę.

Nuolatiniai politiniai skandalai panašiai atbukina žmonių socialinį ir politinį jautrumą. Prie jų priprantama. Tam, kad kas nors sujaudintų visuomenę, prireikia ko nors netikėto arba tiesiog žiauraus. Rutina tapę dalykai nieko nebejaudina – reikia tapti žvaigžde arba auka, kad sudomintum savo visuomenę ir atkreiptum jos dėmesį. Ne veltui Baumanas pastebi, kad tik žvaigždė ir auka dar gali tikėtis sensacinga ir beverte informacija permaitintos visuomenės dėmesio. Ypač aplinkoje, kur pripažįstama tik jėga ir prievarta. Žvaigždė – tai sėkmė, palikusi minioms iliuziją apie savo nedidelį atitolimą nuo jų ir pasiekiamumą. Tai herojus tų, kuriems pasisekė arba kurie dar tiki, kad sėkmė ateis į jų gyvenimą.

O auka – nesėkmių ir pažeminimų suvienytųjų herojus. Tradicinis mitinis herojus yra galios projekcija, apibendrinta iki tikėjimo, kad dabartis gali bet kada pakartoti praeitį – nieko daugiau, tiesą sakant, istorinis herojus nūdienos pasaulyje ir nereiškia. Anot Baumano, baisiausia nūdienos kombinacija slypi aukos ir herojaus samplaikoje, kuri atkuria pažemintųjų orumą, bet tik priešo ir herojaus mirties bei destrukcijos garbinimo kaina. Priešo arba jo įsikūnijimo fizinis sunaikinimas, būtinai lydimas paties herojaus susinaikinimo, t.y. herojaus virtimo auka, atkuria prarastą orumą – tobulas herojaus ir aukos mišinys yra šachidų, arba kankinių, kultas teroristų ir jais tikinčiųjų sąmonėje.

Pasirodo, anaiptol ne tik musulmonų visuomenėse slypi šios destruktyvios psichosocialinės kombinacijos. Drąsiaus Kedžio istorija ir pedofilijos skandalas Lietuvoje akivaizdžiai sulydė auką ir herojų. Visi, kas netikėjo, kad Lietuvoje egzistuoja teisingumas, gavo mūsų laikų herojų, o sykiu ir lengvai atpažįstamą sistemos auką. Kažkada mane stulbindavo JAV filmai, kuriuose ginkluotas herojus smurtu laimėdavo savo kovas už šeimą, turtą ar garbę, o didžiausiais piktadariais tapdavo teisėjai, policininkai ir apskritai galios sferos žmonės. Ką gi, gavome tikrovės epizodą, stipriai pranokstantį bet kokį aštraus siužeto filmą. Dalis visuomenės gavo savo herojų ir kankinį, kuris įkūnija jų pačių bejėgiškumą ir visišką susvetimėjimą valstybės atžvilgiu.

Kita vertus, Kedžio dukters ir šalies teisėjų kastos dangstomos (?) pedofilijos istorija atveria ne tik giliai įsišaknijusį jėgos ir prievartos kultą Lietuvoje visuomenėje (beje, neįsivaizduoju, kad vakarietiška visuomenė pradėtų taip atvirai žavėtis smurtu, net jei jis ir buvo atsakas į kitą smurtą). Ji atveria ir moralinį valstybės bankrotą. Gauname vaisius, kuriuos subrandino organizuotas melas, kafkiški teismai, Vytauto Pociūno bylos numarinimas, už kurio greičiausiai slypi tokie faktai, po kurių nebeaišku, kas dar galėtų tikėti Lietuvos valstybe kaip nusisekusiu projektu.

Ironiška, kad vaiko teisių negynimas Lietuvoje ir ne homoseksualios, o heteroseksualios pedofilijos atvejų ciniškas ignoravimas mūsų teisėsaugos struktūroje yra lydimas skambių kai kurių politikų pareiškimų, kuriuose homoseksualumas taip ir neskiriamas nuo pedofilijos ir kuriuose vis dar mėginama atkakliai ginti beviltišką ir gėdingą Nepilnamečių apsaugos įstatymą. Ką gi, mūsų politikų teisuoliškumas ir provincializmas tikrai pasiekė įspūdingas aukštumas. Akla gynyba tuo ir ypatinga, kad yra nepramušama, bet sunaikina civilizuotą žaidimą, tad belieka ją palikti ramybėje.

Ironiška ir tai, kad diskusijos Prancūzijoje dėl jos kultūros ministro Frederico Mitterand’o knygos apie jo seksualinius nuotykius Tailande bei reakcijos į garsaus lenkų kilmės prancūzų kino režisieriaus Romano Polanskio suėmimą Šveicarijoje dėl įtarimo nepilnametės išprievartavimu JAV parodė, kad tariamai „supuvę“ ir reliatyvistiniai Vakarai žaibiškai reaguoja į pedofilijos atvejus, nors homoseksualus politikas ten kuo puikiausiai gali tapti ministru arba miesto meru. Bet pedofilijos, kurios ten niekas nepainioja su homoseksualumu, netoleruoja niekas – ypač politinis ir administracinis elitas. Vaiko teisės yra vaiko teisės, o jas gerbiančių suaugusiųjų privatus gyvenimas yra visiškai kita opera. Neskiria jų tik tie, kas nenori skirti.

Pavojinga žinia, atsiųsta mums, yra ta, kad Lietuvos visuomenės didelės dalies šiuo metu nešokiruoja ir nesukrečia niekas, išskyrus galimybę sugrąžinti Linčo teismą ir patiems imtis keršto nefunkcionalioje valstybėje. Tai ne tik valstybės sukrėtimas ir gili sąmonės krizė. Tai ženklas, kad didelė dalis šalies gyventojų šiandien pritartų organizuotam smurtui prieš tuos, kurie būtų įvardinti kaip priešai. Korumpuota ir silpna valstybė, lydima sunkiai beužmaskuojamo socialinio ir politinio revanšizmo – tai grėslus derinys. Juo nesunkiai pasinaudotų gabus demagogas ir autokratas, kuris vėl atblokštų mus į 2003 metų būklę.

Pakanka tik pažadėti mirties bausmės sugrąžinimą ir dar pasistengti pakovoti, kad ji būtų vieša, ir šiandien rinkimai Lietuvoje būtų laimėti. O jei dar turi aiškų kaltininką – „iškrypėlius“, kurie vis tiek visi vienodi (koks ten skirtumas tarp homoseksualumo ir pedofilijos…), tada vargas visiems oponentams, kurie politiką mėgina suprasti kaip truputį sudėtingesnį ir atsakomybės reikalaujantį dalyką. Šiandien Lietuvoje nesvarbu niekas, išskyrus kerštą už pažeminimą ir savo beteisiškumą. Tai pagrindinė politinė valiuta, su kuria galima laimėti viską ir atverti visas duris. O visuomenės nedirgina jokie dirgikliai, išskyrus sistemos nuskriausto ir jai keršijančio herojaus bei aukos derinį.

Be abejo, Lietuvos teisėsauga, VSD ir ne viena svarbi politinė bei kultūrinė institucija patyrė visišką moralinį bankrotą, po kurio vieno personažo pakeitimas visos situacijos tikrai nepakeis (nors odiozines figūras iš žaidimo išmesti būtų prasminga, ir jau pats laikas šitą padaryti).

Kad ir kaip būtų, dar pavojingesnė yra totalinio keršto valstybei idėja.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų apie vakarų europiečių didėjantį nusivylimą savo naujaisiais partneriais iš Rytų ir Vidurio Europos. Prabylama net apie tai, jog esą Vaclavas Havelas netesėjo savo istorinio pažado atverti Vakarams Vidurio Europą kaip ilgai ignoruotą ir pamirštą, bet kertines Europos vertybes išsaugojusią ir visą kontinentą netrukus praturtinsiančią Europos dalį.

Nesunku suprasti, iš kur sklinda šios nuotaikos. Iš esmės jos slypi nesusikalbėjime ir bendros politinės kalbos neradime, kurio priežastys yra itin gilios ir slypi abiejose pusėse. Vakarų Europoje jau tris dešimtmečius viešojo kalbėjimo ir visuomenės gyvenimo bei politikos reiškinių vertinimo sferoje galioja liberalus konsensusas tarp dešinės ir kairės, kurį dar būtų galima pavadinti plačiąja demokratine koalicija.

Šio konsensuso esmė gan paprasta – abi pusės, ir dešinė, ir kairė, garsiai neįvardindamos bei įkyriai nedeklaruodamos šito, susitaria esminiais politinės praktikos, viešosios moralės ir viešojo politikos žodyno klausimais. Jos beveik nepatiria dramatiškų nesutarimų vertinant moterų ir vaikų teises, žodžio ir sąžinės laisvę, apskritai žmogaus teises ir esminius šalies interesus. Pats geriausias pavyzdys čia būtų Nyderlandai – šalis, kurią retai kada valdo kokia viena apčiuopiama politinė jėga ir kurioje iki pastarųjų metų visada būdavo sudaromos sėkmingos plačios koalicijos.

Sykiu jos nesunkiai suranda bendrą kalbą vertinant šalies praeitį, jos istorines traumas ar netektis. Tai liberalus konsensusas, kuris reiškia, kad abi pusės netoleruoja kraštutinių savosios orientacijos apraiškų – nei moraliai provincialios ir dogmatiškos tolimosios dešinės, nei iš istorijos bei žmonijos patirties nieko nesimokančios ekstremistinės kairės. Tokia vidurio pozicija, daugmaž priimtina abiem pusėm, tampa praktine politine filosofija, kuri leidžia išlaikyti ne tik politinės sistemos stabilumą ir vidinę partnerystę, bet ir pačią rišlią politinę klasę.

Štai šito liberalaus konsensuso ir praktinio liberalių vertybių įtvirtinimo realiame gyvenime skaudžiai stokoja Rytų ir Vidurio Europa. Mes iki šiol kovojame savo nebaigtas kovas ir mėginame suvesti sąskaitas su istorija, tarpusavyje kovojančias nesenos praeities interpretacijas paversdami kone vieninteliu raktu į dabartį ir sykiu politikos riboženkliu. Mūsų dešinė vartoja XIX amžiaus moralinį ir politinį žodyną, sykiu kovodama Vakarų Europai svetimas ir nesuprantamas kovas. Bet tai jai netrukdo būti vienintele socialinių ir politinių reformų organizatore.

Kitaip tariant, mūsų dešinė stabilizuoja pasenusį žodyną ir konservuoja moralines retorikas bei politines nuostatas, bet noriai ir radikaliai reformuoja institucijas bei praktikas. O mūsų kairė nieko nekeičia ir nereformuoja, tik mechaniškai stabilizuoja dabartį ir mėgina apsaugoti tikrovę nuo bet kokios institucinės kaitos. Sykiu mūsų kairė tiesiog neatpažįsta esminių kairiųjų vertybių – tokių kaip kitamanystė, nesutikimas su oficialia nuomone ir individualaus maišto bei revizionizmo etika.

O vienu požiūriu Lietuvos dešinė ir kairė – krikdemai ir socdemai – yra tiesiog „demai“, t.y. broliai po vienu kailiu, kaip sako amerikiečiai: mat abi šios jėgos yra giliai antiindividalistinės, kolektyvistinės ir etatistinės. Jas sieja ne liberalus konsensusas ir jo paieškos, o vienodai stiprios antiliberalios nuostatos individualios laisvės ir sąžinės atžvilgiu – kitaip tariant, viso labo tas pats kontrolės ir vertikalaus valdymo projektas, kuriame nėra vietos nei savivaldai, nei regionalizmui, nei liberaliai edukacijai.

Milanas Kundera savo istoriniame straipsnyje „Vidurio Europos pabaiga“, publikuotame 1984-aisiais, rašė, kad kiekviena Vidurio Europos revoliucija yra pagal apibrėžimą konservatyvi, netgi anachronistinė, lyginant su moderniojo Vakarų pasaulio revoliucijomis. Tai natūralu – Vakarai savo revoliucijas suprato kaip radikalios modernizacijos įnagį, o mūsų revoliucijos vyko ir, deja, tebevyksta dėl teisės sugrįžti į savo tradiciją ir praeitį (anot Kunderos, visos Vidurio Europos revoliucijos buvo kovos už savo atimtą praeitį ir jos atgavimą).

Savo nesusikalbėjimą tarpusavyje ir liberalaus konsensuso neradimą mes, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys, deja, sėkmingai perkeliame į Europos Sąjungos viešąją erdvę: vis tas pats nenoras siekti kompromiso, lygiai kaip ir tas pats polinkis mąstyti dichotomijomis bei manichėjiškai radikaliomis opozicijomis mūsų karingai racionalizuojami kaip vakarų europiečių principingumo ir proto aiškumo stoka.

Tad mes, užuot kūrę savo šalį ir pamėginę naudotis istoriškai unikalia situacija, vis iš naujo grįžtame į tą patį – į iš esmės rusišką vertikalios galios ir kontrolės projektą, į kurį įtraukiami vis nauji politiniai personažai, kuriais palaipsniui nusiviliama. O konsensuso nerasdami pas save, mes nenorime ir nemokame jo ieškoti už savo valstybės ribų. Kaip galima sėkmingai tarptautiniu mastu daryti tai, ko nepajėgiama pasiekti viduje? Kaip galima eksportuoti demokratiją, jei jos nesugebama sukurti pas save?

Žinoma, mes esame tik dalis bendresnės tendencijos. Kita vertus, gal ir menka paguoda, bet esama už mus liūdnesnių pavyzdžių. Kad ir kokie būtų mūsų nusivylimai ir liūdnos patirtys, laimei, neturime tokio prezidento kaip Vaclavas Klausas, kuris nieko daugiau šiuo metu daugiau nedaro, o tik skatina ES projekto žlugimą ir Rusijos triumfą.

Noriu tikėti, kad mūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai 2013 metais bus sėkmingesnis, nei visus šiuo požiūriu nemaloniai nustebinusios ir nuvylusios Čekijos Respublikos – tad gal neatsitiktinės ir insinuacijos Vaclavo Havelo atžvilgiu. Žinoma, Havelas visada buvo ir tebelieka visiškai kitokios Vidurio Europos simboliu, per šviesmetį nutolusiu nuo populistinių demagogų, tokių kaip Vaclavas Klausas Čekijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje.

Nors ir pažeminome dalį savo piliečių diskriminaciniu ir cenzūriniu įstatymu, bet, regis, vis dėlto atsikvošėjome. Skirtingai nuo daug kuo mums artimos ir į mus panašios Vengrijos, laimei, iki politinių demonstracijų ir protestų draudimo dar nenusiritome, nors nemalonios retorikos šiuo klausimu jau nuskamba – konstitucinė ir pilietinė žmogaus teisė ginti savo teises ir orumą premjero patarėjo ką tik buvo klinikalizuota kaip kolektyvinė neurozė ar aukos sindromas.

Lygiai kaip nepradėjome kovų su savo tautinėmis bendrijomis ir mažumomis. Nors mūsų žiniasklaidoje apstu bjaurios antisemitinės frazeologijos(beje, antisemitizmas vėl klesti visoje Rytų ir Vidurio Europoje, nors žydų joje jau beveik nebeliko – vadinasi, valstietiškoms visuomenėms „žydai“ yra tiesiog nuoroda į moderniojo pasaulio iššūkius bei įtampas), kurios niekaip nepajėgia principingai įvertinti žiniasklaidos magnatų nežinia kodėl paniškai bijantys mūsų politikai, iki pavojingos praktikos dar neprieita.

Laimei, skirtingai nuo Slovakijos, nepradėjome drausti mažumoms vartoti savo gimtąsias kalbas – o juk šito griebėsi Slovakija prieš savo didelę istorinę vengrų mažumą. Tad Lietuvos lenkų lyderiai turėtų tiesiog atsikvošėti ir savo padėties Lietuvoje nė iš tolo nelyginti su šalimis, kuriose imamasi tikros, o ne vaizduotės padiktuotos diskriminacijos.

Ar mus Vakarų Europa atrado ar jau nusivylė mumis net nespėjusi atrasti? Nedrįsčiau apibendrinti. Manau, kad mus supranta daug geriau, nei šito buvo galima tikėtis iš Vakarų Europos šalių, niekada nepatyrusių totalitarizmo ir sąmonės pavergimo. Kita vertus, laisvo žmogaus ir laisvos, orios šalies ženklas yra savikritika, o ne viso aplinkinio pasaulio kaltinimas.

Todėl supraskime ir kitų šalių problemas bei įtampas, jei norime patys būti suprasti – jei jau esame netrukus ES pirmininkausianti tų šalių draugė ir partnerė, užuot nirtulingai vertę savo neišspręstas vidaus kovas bei problemas ant svetimos galvos ir laukę, kad visos mūsų problemos bus pakylėtos į europinių problemų rangą. Bet kartu pasinaudokime savo vertinga patirtimi – smurtą, prievartą ir organizuotą melą mes neretai atpažįstame greičiau už savo kolegas iš Vakarų Europos.

Tad niekas niekuo neturi pulti nusivilti. Žmonių santykiai yra kuriami sunkiu ir nuolatiniu darbu, neretai išsižadant savo egoizmo ir savęs laikymo visatos centru. Lygiai tas pats galioja šalių santykių tobulinimo ir ES kūrimo erdvei – ne nusivilti ir svaidytis skambiais pareiškimais reikia, o dirbti ir stengtis suprasti, kas su mumis visais vyksta.

Kaip sakė Benediktas Spinoza – neque lugere, neque indignari, sed intelligere (ne verkti, ne piktintis, o suprasti).

Leonidas Donskis

Rugsėjo 29-30 dienomis mano pakviestas Europos Parlamente viešėjo didis rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas. Jis dalyvavo EP Užsienio reikalų komiteto Žmogaus teisių pakomitetyje vykusiame posėdyje, skirtame žmogaus teisėms Rusijoje apžvelgti. Rugsėjo 29 dienos vakare žiūrėjome rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo filmą Rusų pamokos. Sukrečiantis drąsaus ir oraus ruso filmas, atveriantis makabrišką situaciją Pietų Kaukaze.

Istorikai yra ne kartą teigę, kad dėl nacių atėjimo į pasaulinės politikos avansceną ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų Europa kažkaip ėmė ir „nepastebėjo“ ankstesnių baisių karo nusikaltimų Rusijoje – pakanka paminėti, kad kone pusės milijono žydų išnaikinimas nuo Kišiniovo pogromo ir kitų pogromų bangos 1903-1905 metais iki pilietinio karo pabaigos Rusijoje vėliau buvo tiesiog nustelbtas ir užtemdytas nacių nusikaltimų.

Šitas vieno smurto sluoksnio užklojimas kitų, kaip pasirodė, dar baisesnių žudynių sluoksniu paliko neįvardytą ir net simboliškai dorai nepasmerktą fašizmo gimimą Rusijoje – nuo garsiosios Rusų tautos sąjungos (Sojuz russkogo naroda), liaudyje žinomos „juodašimčių“ pavadinimu, iki „baltųjų“ rusų karininkų, kurie po Pirmojo pasaulinio karo ir savo pralaimėjimo pilietiniame kare emigravo į Berlyną ir nacių ideologui (beje, Taline gimusiam) Alfredui Rosenbergui padovanojo 1917 metais Rusijoje išleistą slaptosios rusų policijos „Ochrankos“ falsifikatą Siono išminčių protokolai, kuris pasirodė kaip pamišusio vienuolio Sergejaus Niluso antisemitinio ir apokaliptinio opuso Didybė menkystėje (Velikoje v malom) priedas. O Rosenbergas jau žinojo ką daryti – jo dėka Protokolai atsidūrė dėkingo ir uolaus jų skaitytojo Adolfo Hitlerio rankose.

Kodėl primenu šią istoriją? Todėl, kad Andrejus Nekrasovas savo filme iškėlė labai panašią hipotezę: ar nėra tik taip, kaip Sovietų Sąjungos ir Boriso Jelcino epochos užliūliuoti Vakarai ėmė ir nepastebėjo kylančio fašizmo ir baisių nusikaltimų žmonijai bangos Rusijoje ne tik dėl pergalės Šaltajame kare sukeltos euforijos, bet ir dėl prasidėjusio Jugoslavijos žlugimo, lydimo Slobodano Miloševičiaus karo nusikaltimų bangos? Srebrenica tapo pokomunistinio pasaulio metastazių ir baisių nusikaltimų simboliu, su kuriuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos politikų ir intelektualų moralinėje vaizduotėje niekaip nepajėgtų konkuruoti Groznas, Beslanas ar spektaklis Maskvoje Nordost – kitaip tariant, Rusijos metodiškai naikinti ne tik jos ideologiniai ar sisteminiai „priešai“, bet paprasti ir niekuo nenusikaltę rusai – Rusijos žmonės ir jos piliečiai. (Beje, ir apie „priešus“ bei jų nuodijimą Andrejus Nekrasovas sukūrė filmą – apie FSB nužudytąjį Aleksandrą Litvinenko.)

Tad sunku dabar įtikinti Vakarus, kad Vladimiro Putino vieta turėjo būti ne buvusio JAV prezidento George’o W. Busho rančoje ar Gerhardo Schröderio ir Tony Blairo draugams skirtuose vakarėliuose, o Hagos tribunolo teisiamųjų suole. Itin sunku, nes būtent S. Miloševičius vakariečių moralinėje vaizduotėje tapo blogio ir smurto Rytų Europoje įsikūnijimu, nepalikdamas vietos karo nusikaltėliui ir rusiško fašizmo atgaivintojui Vladimirui Putinui – neabejoju, kad ateityje tik taip jis bus apibūdinamas, bet šiandien Andrejus Nekrasovas ir saujelė kilnių, bebaimių rusų lieka vienišu balsu, šaukiančiu tyruose.

Rusų pamokos atvėrė viską – ir Rusijos ilgametes provokacijas Gruzijoje (deja, vienai iš jų ėmė ir pasidavė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis), ir pačios rusų kariuomenės sunaikintą Cchinvalį, ir nusikaltimus prieš civilius Goryje. Baisiausia, kad Vakarų Europoje buvo patikėta kadrais, kuriuose esą gruzinų karo lėktuvai bombarduoja Cchinvalį, o juk tai buvo autentiški ir jau įrodyti rusų aviacijos atakuoto ir subombarduoto Gorio kadrai…

Šalia šitos Rusijos telefašizmo ir agresyvaus melo grimasos pridurkime dar vieną. Osetinas Valerijus Gergijevas, talentingas muzikas ir vienas iš pačių garsiausių dirigentų pasaulyje, skiria koncertą rusų sugriauto Cchinvalio aukoms, audringai pasmerkia gruzinų karo nusikaltimus ir… atlieka Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintąją simfoniją (Leningrado simfoniją), kurią visas pasaulis iškart atpažįsta kaip Leningrado blokados didvyriams skirtą muziką. Andrejaus Nekrasovo frazė už kadro niūri ir lakoniška – tai gėda (eto pozor)…

Todėl man lengvai suprantamos Sergejaus Kovaliovo pastabos po filmo ir kitą dieną, kai jis analizavo žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Man prakalbus apie Vakarų Europos naivų nesusivokimą situacijoje ir apgailėtinas knygines klišes komentuojant nusikaltimus, kurių masto net nesuvokiama, Sergejus Adamovičius staiga mane nutraukė: „Ką jūs… Viską jie puikiai supranta. Jūsų minimas jų naivumas – tai kaukė ir patogi širma, kuri juos atpalaiduoja nuo sąžinės ir atsakomybės. Ar jie nesuprato, kas vyksta 1937-aisiais, kada Lionas Feuchtwangeris aprašė Rusiją kaip nuostabią ir pažangią šalį, o Staliną – kaip didį antifašistą?“.

Kovaliovas tęsė paprastą mintį, kuri netrukus nuskambėjo ir iš tribūnos – jis pakartojo šią mintį visiems. Kai kas jam plojo, o kai kas susigūžė ir tylėjo – man ne kartą yra tekę matyti, kaip Europoje reaguojama į rusų disidentų kalbas. O Kovaliovas kalbėjo. Apie Europos politikus, kuriuos jis drastiškai apibūdino kaip moralines ir politines prostitutes.

Naivumas – kaukė. Viską jie suprato ir supranta. Jie tiesiog išmoko (su)gyventi su svetimu fašizmu, jie netoleruoja tik nuosavo fašizmo savo žemėje – iš čia ir teigiamas šiaip jau gero rašytojo antifašisto Feuchtwangerio palankumas „antifašistui“ Stalinui. Kovaliovui kalbant susimąsčiau apie įdomią rusų mąstytojų minčių sąšauką – juk Andrejus Piontkovskis dabartinius „naivius“ Europos politikus ir kultūros veikėjus yra pavadinęs kolektyviniu Feuchtwangeriu.

Ir pabaigoje – kito rusų žmogaus teisių gynėjo Stanislavo Dmitrijevskio mintis apie melo politiką Rusijoje ir Vakaruose: anot jo, vakariečių pozicija – „aš žinau, kad jie (t.y. Rusija) meluoja, o jie žino, kad aš suprantu, jog jie meluoja“.

Aš jo mintį tyliai sau išplėtojau. Melo nuspėjamumas verčia jį patogiu politikos instrumentu. Jei aš meluoju, tu manęs nedemaskuosi ir leisi man veikti – nes ir tu pats nori laisvai ir nevaržomai meluoti, nestabdomas ir netrikdomas nejaukių pastabų ar faktinių įrodymų. Mat melas pagreitina veiksmą. O tiesa ir jos paieškos priverčia viskuo abejoti ir viską kruopščiai ištirti. Tiesa mus stabdo ir atima iš mūsų brangų laiką ir jėgas. Melas skatina veiksmą ir produktyvumą, o tiesa viską sustabdo.

Veiksmo ir efektyvumo pasauliui tiesa tampa nemalonia kliūtimi.

Leonidas Donskis

Kaip žinia, kai tik JAV ar Europos Sąjunga pradeda priekaištauti Kinijai, Rusijai, Birmai ar Iranui dėl apgailėtinos žmogaus teisių būklės šiose šalyse, pasigirsta iki liūdno juoko girdėtas argumentas apie tai, kad kišamasi į suverenios šalies reikalus. Todėl darosi nejauku, kai pastaruoju metu vis dažniau išgirsti šį argumentą skambant ne minėtų diktatūrinių režimų emisarų, o ES narių atstovų lūpose – ir dar Europos Parlamente.

Ne iš vieno politiko, atstovaujančio konservatyviajai EPP frakcijai, jau teko išgirsti, kad jei Europos Parlamentas priima rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos Nepilnamečių apsaugos įstatymą ir dar pasitelkia Žmogaus teisių agentūrą tam, kad ji pateiktų ekspertinę nuomonę apie diskriminacinį įstatymą, esą sumenkinamas ir tiesiog nuvertinamas nacionalinis parlamentas. Tokia veikla esą tiesiog prilygsta valstybės nacionalinio suvereniteto atmetimui. Šį argumentą pateikė ne vienas britų ir lenkų konservatyvus politikas, bet panašiai mąsto ir Lietuvos Tėvynės Sąjungos vadovybė.

Ką gi, tad pradėkime nuo Lietuvos ir eikime į platesnį problemos lauką. Viską, ką norėjau pasakyti apie gėdą mums užtraukusį ir pamatines europietiškas vertybes atmetusį Nepilnamečių apsaugos įstatymo homofobinį aspektą, jau pasakiau. Todėl nesikartosiu ir paminėsiu keletą kitų dalykų.

Visų pirma, šis įstatymas yra paprasčiausias cenzūros įvedimas, ką iškart pastebėjo tokios žmogaus teisių gynimo organizacijos kaip Amnesty International ir Human Rigts Watch. O gal mūsų politiniam elitui atrodo, kad šios organizacijos yra užsimaskavusios Lietuvos valstybės priešės ir užsiima kenkėjiška veikla? Jei taip, belieka save pasveikinti pasiekus Rusijos „suverenios demokratijos“ ir jos sąmonės lygį.

Jei kažkam vaidenasi gėjų lobistai ir propagandininkai visoje Europoje, tai jau šitų žmonių paranojos problema, bet minėtosios organizacijos pirmiausia atkreipė dėmesį į šio įstatymo keliamą cenzūros pavojų. Kaip nustatyti informacijos pavojingumą ir kam patikėti spręsti, kokia informacija yra pavojinga, o kokia ne? Kas išrinks tas komisijas ar ekspertines grupes, kurios spręs? Juk būtent į šitą įstatymo aspektą dėmesį atkreipė ir Europos leidėjų asociacijos atstovai.

O kaip komentuoti tokį dalyką kaip paranormalių reiškinių propagavimo ir demonstravimo draudimas? Turbūt niekas man nepuls aiškinti, kad modernioje ir pasaulietinėje valstybėje, tokioje kaip Lietuva, visi piliečiai privalo būti Romos katalikai ar kitų denominacijų krikščionys? O jei taip, kodėl tad ateistas arba budistas turėtų galvoti, kad Kristaus levitacija ir vaikščiojimas vandeniu nėra paranormalūs reiškiniai? Ir kas šiuo atveju imsis apibrėžti paranormalumą ir normalumą? Bažnyčia? Viena privilegijuota konfesija, pateikianti jų kriterijus? Politikai? Ekspertinės grupės?

Bet ir tai dar ne šios kontroversijos riba. O ką tada daryti su žmogaus teisėmis XXI amžiaus pasaulyje? Teigti, kad žmogaus teisės yra nacionalinės valstybės ir jos suvereniteto reikalas? Bet juk jeigu taip, ponios ir ponai, kuo mes pranokstame Kiniją, Rusiją, Iraną ir Birmą, kurios teigia lygiai tą patį? Kuo mes nuo jų tada skiriamės ir kokią teisę mes turime kištis į jų vidaus problemas?

Man bus pasakyta, kad Lietuvoje niekas nežudo žmonių už jų pažiūras. Taip, bet ir minėtose šalyse niekas juk nepradėjo žudyti iškart. Cenzūra ir minties nelaisvė visada yra ankstesnė už atvirą politinį terorizmą. Kai paaiškėja, kad cenzūra yra neefektyvi, tada imamasi brutalesnių veiksmų. Be to, net tapę ES nariais, mes vis dar jaučiame cenzūros ir minčių policijos tvaiką savo valstybėje. Gal tad atsakykim sau į paprastą klausimą, kur gi mes būtume su savo mentalitetu ir politikos lygiu, jei Lietuva šiandien nebūtų Europos Sąjungos narė?

O reikalas tas, kad žmonės, teigiantys, jog ES institucijos ir ypač Europos Parlamentas neturi teisės kištis į nacionalinių parlamentų veiklą, jei jų įstatymai pamina fundamentalias žmogaus teises ir laisves, yra autoritarinės politikos žmonės, per likimo kaprizus ir ironiją patekę į demokratines Europos institucijas. Priešingu atveju jie žinotų, kad žmogaus teisės nesiriboja nacionaline valstybe ir nėra jos išskirtinis reikalas. Jei žmogaus teisės būtų tik nacionalinio suvereniteto objektas, savo prasmės iškart nustotų ne tik tarptautinės žmogus teisių organizacijos, bet ir visa tarptautinė teisė.

Pasakysiu ir dar daugiau: jei žmogaus teisės nebūtų universalesnė kategorija už nacionalinę valstybę, mes sugrįžtumėme į kumščio teisę. Stipriausios ir didžiausios karinės galybės mums imtų ir paaiškintų, kas yra humaniška bei teisėta, o kas ne. Būtent žmogaus teisių universalizmas ir jų iškėlimas aukščiau už valstybės interesą buvo tai, už ką niekada Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija neatleido savo kritikams (kuriuos vadino šmeižikais) ir nepanoro įsigilinti į Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo ir „Memorialo“ humanistines idėjas – jos buvo ir liko svetimos kumščio teisę išpažįstančiai valstybei.

Paskutinis klausimas: kuo mes sustiprinsime savo demokratinę politiką ir europietišką ateitį, jei susidūrę su teisinga ir pagrįsta kritika Europoje elgsimės lygiai taip pat, kaip elgiasi teisuoliški ir amžinai „teisūs“ Lukašenkos ir Putino režimo ruporai, išgirdę kritiką savo režimų ir vadų atžvilgiu? Kokia prasmė būti profesionaliais Rusijos imperializmo demaskuotojais ir jos pavojų atidengimo ekspertais, jei savo mąstymu ir retorika toliau tos pačios Rusijos nenukeliaujame?

Ir būkime atviri: kas Europoje norės ginti šalį, be jokios priežasties pradedančią žeminti kitokios sielos bei mąstymo savo piliečius ir su teisuolio mina išduodančią europietiškos pagarbos laisvam, valstybės nevaldomam ir neapibrėžiamam individui normas?

Leonidas Donskis

Kas priklauso tautai ir ką tautos nariai privalo surasti savo sielose? Tai klausimas, ne kartą keltas Vytauto Kavolio tekstuose. Kavolis tikėjo, kad protestas prieš užmačias kontroliuoti svetimą protą ir sielą, jau nekalbant apie kūną, yra pirmasis stiprus liberalo impulsas veikti. O panašių klausimų dabar kyla ir daugiau. Ar homoseksualūs žmonės priklauso lietuvių tautai? Ar gėjams ir lesbietėms turi likti vietos Lietuvos viešajame gyvenime? Ar turi teisę kitokios lytinės orientacijos ir tiesiog kitokie žmonės Lietuvoje atvirai prabilti apie save ir tuos, kuriuos jie myli?

Tai anaiptol nebe retoriniai klausimai. Po to, kai 2009 metų liepos 14 dieną – tą pačią dieną, kada naujai išrinktasis Europos Parlamentas susirinko į savo pirmąją sesiją Strasbūre – Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos žalingo poveikio įstatymą, šie klausimai iškyla visu aštrumu.

Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Lietuva eilinį kartą vėl vėluodama kartoja savo kaimynės Lenkijos jau lyg ir įveiktą politikos fazę – konservatyvios katalikybės, rėksmingo nacionalizmo, antieuropietiškų vertybinių orientyrų ir politikos kišimosi į žmogaus privatumo sferą kombinaciją. Dabartinė Lietuva virsta dar neseniai brolių Lecho ir Jarosławo Kaczyńskių valdytos Lenkijos aidu ir sykiu periferine jos atmaina.

Nors dar neturime tokio atvirai antisemitinio Marijos radijo, koks senokai veikia Lenkijoje, homofobijos protrūkis Lietuvoje aiškiai primena tas dienas, kada į Krokuvą grįžusiam gyventi ir homoseksualų teises bei žmogišką orumą pasiūliusiam gerbti didžiajam lenkų poetui Czesławui Miłoszui (beje, konservatyvaus, o ne liberalaus ar juolab kairiojo moralinio ir politinio jautrumo žmogui) vietinių homofobų buvo pasiūlyta grįžti į savo gimtąją Lietuvą ir ten ginti homoseksualus. Gaila, kad to komplimento Lietuva neišgirdo ir šiandien kaip du vandens lašai supanašėjo su tokia Lenkija, kokia ji buvo prieš septynerius metus.

Pradėkime nuo paprastesnio klausimo: Ar Lietuvos žydai priklauso lietuvių tautai? Visi, kas tik nepasidavė naivumui ir saldžiai saviapgaulei, žinojo, kad šitos politinio mąstymo atmainos – grynosios lietuvybės, arba, kaip išeivijoje ji buvo vadinama, „echtlietuvybės“ kūrimo ir gynimo – atstovams Lietuvos žydai niekada nebuvo ir dabar nėra lietuvių tautos dalis. Jei britui ar prancūzui „žydas“ reiškia viso labo tik religiją arba tradicijos laikymąsi, bet jokiu būdu ne kokią atskirą etninę tapatybę ar juolab tautybę, Lietuvoje žydai jau seniai ir atvirai aptarinėjami kaip kažkokia paralelinė visuomenė – tarsi jie niekada nebūtų buvę moderniosios politinės lietuvių tautos ir jos projekto dalis.

Tarsi niekada nebūtų buvę žydų savanorių, po Pirmojo pasaulinio karo kartu su lietuviais kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Tarsi nebūtų žydų, tapusių neatsiejama lietuvių kultūros dalimi – „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjo Hermano Perelšteino, Lietuvos dainų švenčių organizatoriaus Solomono Sverdiolo, rašytojo Icchoko Mero, politinio mąstytojo ir Lietuvos patrioto Aleksandro Štromo, teatrologės, visuomenės ir kultūros veikėjos Irenos Veisaitės, džiazo perkusininko virtuozo Arkadijaus Gotesmano, Velnio nuotakos autoriaus, kompozitoriaus ir džiazo pianisto Viačeslavo Ganelino. Tarsi niekas niekada nebūtų mylėjęs „Kertukų“ ir „Hiperbolės“ – puikių roko grupių, kuriose grojo Lietuvos žydai.

Bet šiandien nueita dar toliau. Nepilnamečių apsaugos įstatymo priėmimas, dukart atmetus buvusio prezidento Valdo Adamkaus veto, byloja apie tai, kad gėjai ir lesbietės ne tik nelaikomi tautos dalimi. Jie ekskomunikuojami iš tautos erdvės ir simboliškai išbraukiami iš tautos „sąrašų“. O kaip kitaip reikia suprasti idėją, kad homoseksualumo, kaip ir kitų žalingų ir pavojingų dalykų, propagavimas gali būti baudžiamas? Juk Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio ir Administracinio kodekso 214 straipsnio pataisų aptarimas Lietuvos Respublikos Seime atvirai graso kriminalizuoti homoseksualizmo propagavimą viešojoje erdvėje ir bausti už tai nuo baudos ir pataisos darbų iki įkalinimo.

Palikime ramybėje ir neaptarinėkime minties šedevro, skelbiančio, kad homoseksualizmas gali būti prilygintas fiziniam smurtui – čia jau iškart pajunti mistinę Petro Gražulio genijaus ir Tėvynės Sąjungos sąjungą. Atvira panieka ir neapykanta homoseksualams dar gerokai iki Tėvynės Sąjungos gimimo buvo Tarybų Sąjungos bruožas, persmelkęs ano meto visuomenę ir privedęs prie tokios trogloditiškos jos veiklos kaip homoseksualų priverstinis uždarymas į psichoneurologinius dispanserius ar net jų „gydymas“ elektrošoku – tai buvo organizuota ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir buvusioje Čekoslovakijoje.

Homoseksualumas Europoje jau seniai nelaikomas nei liga, nei patologija, nei perversija. 1993 metais Lietuva formaliai dekriminalizavo homoseksualizmą – be šito, lygiai kaip ir be mirties bausmės atsisakymo, mes tiesiog nebūtume tapę Europos Sąjungos dalimi. Šiandien mes atvirai rekriminalizuojame homoseksualizmą, dėl ko The Guardian žurnalistas Josephas Galliano rašo, kad jei Europos Sąjunga už tokius neapykantos įstatymus, paminančius visas fundamentalias žmogaus teises ir europietiškas vertybes, nestabdys juos leidžiančių šalių narystės ES ar net nešalins jų, ji neišvengiamai praras visą savo moralinį autoritetą ir liks viso labo tik amoralus prekybinis blokas (žr.: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2009/sep/14/gay-hate-laws-lithuania).

Na, tarkim, tiek toli eiti gal ir neverta – jokia šalis ir tauta neturi tamsybės ir neapykantos monopolijos. Kad ir pelniusi tarptautinę gėdą ir pasmerkimą, Lietuva nėra vienintelė, pamėginusi įteisinti valstybės remiamą homofobiją. 1988 metais panašiai pasielgė ir torių dominuojamas britų parlamentas, kuris siekė liūdnai pagarsėjusios 28 sekcijos tam, kad Didžiosios Britanijos mokyklų mokiniai būtų „apsaugoti“ nuo homoseksualių mokytojų. Neseniai toriams užteko sveiko proto ir garbingumo atšaukti šitą įstatymą, o jų dabartiniam lyderiui Davidui Cameronui atsiriboti nuo jo ir atsiprašyti visuomenės už akibrokštą.

Ar tokio sveiko proto, savikritikos ir paprasčiausio padorumo pakaks mūsų parlamentarams? Norėčiau suklysti, bet drįstu suabejoti tuo. Veikiau viskuo bus apkaltinta „moralinio reliatyvizmo“ pritvinkusi Europa, o įstatymas tyliai išnyks arba bus pakoreguotas nei įvertinus savo veiksmų, nei atsiprašius lygioje vietoje ir be jokios priežasties pažemintų savo šalies piliečių.

Kad ir kaip būtų, bene pats atgrasiausias dalykas visoje šitoje nelemtoje istorijoje ir yra mūsų visuomenės dalies pažeminimas verčiant daugelį Lietuvos kultūrai nusipelniusį žmonių slėpti savo kitoniškumą ir nuolat jausti prasčiokišką ir buką ne tik kasdienybės statistų, bet ir oficialių asmenų bei „nusipelniusių“ mūsų politikų panieką sau. Kokia žinia siunčiama mūsų bendrapiliečiams? Kad viešas užsiminimas apie savo lytinę orientaciją gali būti laikoma homoseksualizmo propaganda? Kad jie yra didesnis pavojus nepilnamečiams ir visuomenei už girtaujančius, moteris mušančius, prieš savo žmonas smurtaujančius ir savo dukteris ar podukras prievartaujančius heteroseksualus?

O kas gi dar gali tapti grėsme nepilnamečiams ir homoseksualizmo propaganda? Mokytojo pamoka arba profesoriaus paskaita apie Williamo Shakespeare’o, Christopherio Marlowe, Oscaro Wilde’o, Arthuro Rimbaud, Paulio Verlaine’o, Walto Whitmano, Virginia’os Woolf ar Piotro Čaikovskio biografijos detales? Mokslinė studija apie homoseksualų ateistą Pierą Paolo Pasolini’į, sukūrusį Evangeliją pagal Matą – patį didingiausią kino filmą Biblijos tema? Viešos diskusijos metu auditorijai pateikta informacija apie homoseksualą Franco Zeffirelli’į, kurio sukurta Romeo ir Džuljetos kino versija yra pats gražiausias ir poetiškiausias filmas apie tragišką vaikino ir merginos meilę?

Tad kas priklauso tautai ir ką jos nariai privalo surasti savo sielose? Ir kas atsitiko Lietuvai? Beje, tai klausimas, daug kartų man užduotas Europos Parlamente – ne politinio spektaklio metu, o tylių ir paprasčiausių pasikeitimų nuomonėmis koridoriuose metu. Spėju, kad atsitiko tai, kas jau ne kartą yra atsitikę, tik ko mes niekaip nepajėgiame kartą racionaliai išanalizuoti ir iš savęs išrauti – negailint savęs ir viską įvardijant paprastais ir kritiškais žodžiais, o ne kartojant mantrą apie tai, kad niekas mūsų nemyli ir nesupranta.

Tai pažeminimo ciklas – ilgai žemintas žmogus ar visuomenė anksčiau ar vėliau susiranda iš frustracijos gimusios kompensacinės neapykantos taikinį, t.y. silpnesnį už save asmenį arba grupę, negalinčią apsisaugoti nuo savo žemintojo. Šiuo atveju nelemtasis įstatymas yra viso labo tik noras kontroliuoti viešąją nuomonę sykiu įtvirtinant vieną privalomą tiesą – paprasčiausias noras įvesti cenzūrą ir savicenzūrą, racionalizuotas kaip rūpestis dėl šeimos vertybių ir nepilnamečių apsaugos. Įvyko tai, kas nenumaldomai brendo. Mūsų garbės reikalas dabar yra šitą pripažinti ir išsižadėti Europą ir Lietuvą išduodančios moralinės bei politinės logikos.

Leonidas Donskis

Arvydas Šliogeris neseniai rašė, kad Lietuvos centrinės valdžios silpnumas, lydimas provincijos vadukų ir kunigaikštukų nebaudžiamo siautėjimo, gali būti paaiškintas užšaldytos patirties efektu: esą tai feodalinės galios lauko bruožai, išlindę iš po plono Lietuvos moderniosios politinės patirties luobelio. Įdomi prielaida, bet, man regis, galima viską paaiškinti dar paprasčiau. O kuo mes, tiesą sakant, šiuo požiūriu skiriamės nuo silpnų valstybių, kuriose vos ne vos kvėpuoja demokratija arba kurios tolydžio nuslysta į oligarchinį ar oligopolinį valdymą? Tai Lotynų Amerikos ir Rytų Europos valstybių tikrovė – jas valdo korupcinės grupės, lengvai infiltruojančios ir užvaldančios centrinę valdžią, teismus ir žiniasklaidą, o valdžia jose tampa arba vienijančiu pusiau kriminalinių grupuočių veiksniu, arba tiesiog bejėgiška viso proceso stebėtoja.

Lietuvoje šiuo metu vis labiau įsibėgėja politikos kriminalizacija ir kriminalinio pasaulio politizacija. Arūno Valinsko, „Ąžuolo“ ir TPP nuotykiai yra anaiptol ne rimta šio proceso apraiška, o veikiau jo karikatūra. Tikroji Lietuvos valstybės kriminalizacijos tragedija ir kulminacija buvo Vytauto Pociūno žūtis ir po jos sekusi nužudyto Lietuvos karininko makabriško šmeižto kampanija, kurios metu buvo galima pagalvoti, kad esi ne ES ir NATO valstybės pilietis, o Putino Rusijos arba Chavezo Venesuelos bauginamas ir propagandos sąmoningai kvailinamas beteisis gyventojas. O juk pataikavimas niekšams ir baimė juos įvardyti yra tos pačios niekšybės dalis ir sykiu jos stiprybės šaltinis.

Po šitos tragedijos, kurią atskleisti ir tiesą visuomenei pasakyti mūsų šalies politinė klasė neturi nei valios, nei drąsos, visa kita tėra farsas – ir skambūs iš Lietuvos atvirai besityčiojančių politikų-verslininkų jubiliejų šventimai, ir Arūno Valinsko įtikėjimas, kad jis yra rimtas politikas ar net valstybės veikėjas, ir vis labiau link gatvės leksikono artėjantys verslo ir politikos klikų viešųjų ryšių atstovai, vadinantys save žurnalistais.

Lietuvoje akivaizdžiai mažėja laisvės ne dėl „hibernuoto“ feodalizmo atšildymo efekto, o dėl akyse silpnėjančios demokratijos. Jei mūsų politikai neabejoja, kad jų telefono pokalbių klausosi VSD, bet po to nieko neįvyksta; jei VSD vadovas šalies premjerui paaiškina, su kuriais žurnalistais pavojinga bendrauti, ir po to nieko neįvyksta; jei prabylama apie valdžios kritikos pavojus valstybei tuo pat metu nereaguojant į neonacistines idėjas skleidžiantį ir Lietuvos reputacijai ne vieną smūgį jau sudavusį oficialų mūsų šalies antisemitą Vitą Tomkų – apie kokią demokratiją mes kalbame?

Pridurkime neegzistuojančią savivaldą, atvirą regionalizmo atmetimą ir hipercentralizuotą valstybę, o tada paklauskime – kiek yra laisvės ir demokratijos Lietuvoje? Antanas Kulakauskas jau įspėjo net ne apie viešosios erdvės ar viešo kalbėjimo krizę (kuri yra jokių abejonių nekeliantis, bet greičiausiai išvestinis reiškinys), o apie pačią tikriausią demokratijos krizę Lietuvoje. Belieka tik prisijungti prie jo ir paminėti kitus jos simptomus. Kulakauskas taikliai komentavo mūsų švietimo sistemos vis akivaizdesnį gravitavimą link centralizuotos kontrolės ir atvirai autoritarinės pačios edukacijos sampratos, bet man dabar norėtųsi plačiau aptarti kitą simptomą.

Dalykas, per pastaruosius metus persmelkęs visą mūsų politinį ir viešąjį gyvenimą – tai absoliutus kritikos ir kitokios nuomonės netoleravimas. Šiuo požiūriu prie Vakarų bent kiek rimčiau nepriartėjome, o toliau nuo Rusijos taip pat nenukeliavome. Galime kalbėti ką norime apie save ir laikyti mūsų klikas ir jų vietines intrigas bei aferas kosminio masto reiškiniu, bet užmetęs akį į Rusijos Nezavisimaja gazeta ar www.grani.ru, suvoki, kad Rusija, nepaisant jos skaudžių dramų ir putinizmo, turi komentatorių ir žurnalistų, kuriems tiesa nėra tuščias garsas.

O pas mus įsigalėjęs absoliutus kritikos netoleravimas privedė prie to, kad aštriausi pastarųjų metų politinio gyvenimo įvykiai buvo susiję su mėginimu užčiaupti oponentus ir įtvirtinti vieną – paprastai grupinę – poziciją. Vienos tiesos konstravimo meistrai LRT ir Lietuvos ryte padarė viską, kad sušaržuotų žmones, kurių asmenybės ir veiklos masto nei suvokia, nei atpažįsta. Šiuo požiūriu Dariaus Kuolio apšmeižimo ir atleidimo iš LRT istorija yra tiesiogiai susijusi su Algio Tilindžio pseudonimu pasirašiusios grupės draugų paskviliais apie Darių Kuolį Lietuvos ryte.

Tikra mūsų šalies ir ypač inteligentijos gėda laikau faktą, kad „grupei draugų“ buvo leista nebaudžiamai susidoroti su iškilia vieša figūra. Tai, ką apie Darių Kuolį prirašė ir prikalbėjo LRT vadovybė, primena ir tobulai iliustruoja Benedicto Spinozos mintį, kad iš to, ką A pasako apie B, mes daugiau sužinome apie A, o ne apie B. Jie pasakė apie save daugiau nei norėjo. Šaržavimas ir melas nelimpa prie iškilios figūros, tad neverta stengtis dorotis su ja kalba ir kriterijais, kurie tinka tik jiems patiems, o ne už juos didesnei asmenybei. Iš to, kas buvo parašyta apie Darių Kuolį, mes nieko nesužinojome apie Darių Kuolį, bet viską sužinojome apie LRT vadovybę ir Algį Tilindį.

O juk viskas prasidėjo nuo labai paprasto dalyko – kitokios pozicijos atmetimo. Visa kita tėra konflikto logika – įspeistas į kampą žmogus desperatiškai gina savo agresyvų melą ir griebiasi dar didesnio ir agresyvesnio melo. Kodėl dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais kitaip mąstantis žmogus Lietuvoje laikomas priešu ir kodėl mėginama aiškintis, kas finansuoja jo tiesą ir poziciją? Tai klausimas ne apie klikas ir jų kovas bei retorikas, o apie tai, kas atsitiko Lietuvos valstybei.

Tad kodėl gi mūsų valstybė negina demokratinio polilogo ir nuomonių pliuralizmo? Kodėl ji nieko nedaro, kad vieną kartą būtų demaskuota vieša paslaptis – šantažas, kurio spaudos magnatai griebiasi prieš politikus, kad jie užsisakytų sau palankias publikacijas? Kur dingsta mūsų šaunusis VSD būtent šiame bare? Kodėl leidžiama dezinformuoti piliečius ir valstybės instrumentais kažkam kovoti savo privačias ir grupines informacines kovas? Už tokius dalykus demokratinėje valstybėje šitie veikėjai būtų tiesiog teisiami. O pas mus viso labo tik tyliai palaiminama viena ar kita klika, su kuria politikai ir verslo grupės nedelsiant pradeda megzti ryšius ir tuo ją galutinai įteisina.

Ar galima demokratija deformuotoje viešojoje erdvėje, kurioje ne informuojami piliečiai, o kovojamos korporatyvinės kovos? Ar galima ji ten, kur bendrapilietis tampa tuščia sąvoka, jei jis netampa bendraminčiu arba lojaliu rinkėju? Ar galima demokratija ten, kur organizuotai ginama ne žodžio ir minties laisvė, o privilegijuotų grupuočių munduro garbė ir neliečiamybė? Juk garbingi ir profesionalūs žurnalistai Lietuvoje tampa išnykstančia populiacija – jų vietoje vis dažniau matome užsakomuosius rašeivas ir apgailėtinų feljetonų bei paskvilių autorius. O demokratija neįmanoma ne tik be kritinės demokratiškų politikų masės, bet ir be pliuralistinės, nuomonių įvairovę, tiesą ir paprastą žmogų labiau už korporatyvinį interesą ginančios žurnalistikos.

Belieka nesunkiai paspėlioti, link kur mes būtume gravitavę, jei nebūtume ES valstybė. Jau seniai būtume įsivedę ir cenzūrą, ir vieną privalomą nuomonę ginančias institucijas. Kita vertus, jei patys neatsikvošėsime, ir ES mums nepadės. Europos institucijos mūsų mentalinių įpročių ir elgesio nepakeis, jei patys juos laikysime vieninteliais teisingais ir niekuo nepakeičiamais.