Leonidas Donskis

Ričardas Gavelis anaiptol nebuvo besąlygiškas Vakarų apologetas. Į daug ką Vakaruose jis žiūrėjo kritiškai. Tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad Gavelis buvo apsėstas paniekos viskam, kas tik susiję su Lietuva, lydimos nekritiško požiūrio į Vakarų pasaulį, galiu priminti, kad po George’o W. Busho dramatiškos ir abejonės šešėlio palydėtos pergalės JAV prezidento rinkimuose prieš Alą Gore’ą, kurią lėmė tik JAV Federalinis Teismas, Gavelis negailestingai pavadino JAV bananų respublika, nesugebančia demokratiškai ir skaidriai perduoti valdžios, kuriai reikia procedūrinės demokratijos mokytis iš Lietuvos.

Arba prisiminkime, ką Gavelis išeivijos kultūros žurnalo Metmenys surengtoje diskusijoje (t.y. žurnalo redaktoriaus Vytauto Kavolio pakviestas pasidalinti mintimis) apie Lietuvos kultūros būklę paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašė apie Lietuvos intelektualus, lygindamas juos su Vakarų Europos ir JAV intelektualais (tiesa, vėliau jis sukritikavo šį savo požiūrį). Jis teigė, jog būtent todėl, kad intelektualai Vakaruose yra akademinės sferos žmonės, ten jau nebeliko tokių laisvų intelektualinių žvėrių, kokie kažkada buvo Bertrandas Russellas ar Jeanas Paulis Sartre’as. O Lietuvoje, anot jo, būtent todėl, kad čia nėra stiprių ir įtakingų akademinių institucijų, daugiau šansų gauna laisvieji intelektualai, kurie gali keisti savo šalį.

Prisipažinsiu, aš dabar manau, kad Gavelio būta kone pranašiškai teisaus – juk būtent todėl, kad Rytų ir Vidurio Europoje nebuvo ir dabar dar nėra tokio pajėgumo ir turtingumo akademinio pasaulio kaip JAV ir Vakarų Europoje, joje buvo įmanomas toks intelektualinio sluoksnio politinis vaidmuo, kuris Lietuvoje sukūrė Sąjūdį, o kitur buvusioje Sovietų Sąjungoje – demokratinius sąjūdžius.

Ir manau taip todėl, kad pats, daug metų dirbęs JAV ir Vakarų Europos universitetuose, gerai žinau juose suvešėjusį konformizmą, kuriam atsispiria tik pačios oriausios ir stipriausios asmenybės – paprastai ne akademinėje periferijoje, o pačiuose geriausiuose universitetuose, kurie būtent todėl ir yra geriausi, kad apsaugo intelektualinę ir akademinę laisvę. Bet tuo metu skeptiškai sureagavau į Gavelio žodžius (man, tuo metu gerokai idealizavusiam Vakarus ir jų akademinį pasaulį, atrodė šventvagiška lyginti Rytų Europos ir JAV universitetus – žinoma, lygio požiūriu ir dabar absurdiška juos lyginti, bet juk kalba ėjo ne apie jų potencialą ir lygį, o apie atmosferą ir laisvę), o jis visiškai be reikalo sutiko su mano nepamatuota kritika.

Iš tikrųjų jis buvo teisus, o ne aš. Dabartinėje Lietuvoje pavieniai viešieji intelektualai šiuo metu vaidina didesnį ir svarbesnį vaidmenį, nei jų kolegos Vakaruose. Jau vien todėl, kad jie nelabai turi ką prarasti. Kai esi nuvertintas arba į paraštę saugiai nukištas kaip profesionalas, visai patrauklu siekti tapti žvaigžde arba kovotoju už viešąją erdvę – juk kažkaip save aktualizuoti reikia ambicingesnio proto ir socialinio temperamento žmonėms. Šitą sakau be jokios ironijos. Galinga ir patogi akademinė sfera kada nors gali tapti pačiu sunkiausiu išbandymu mūsų kritikų draugijai – ji gali suteikti naujas savirealizacijos galimybes ir tarsi nejučia politiškai išmagnetinti kritiškus ir savo poziciją bent jau kol kas kovingai ginančius jaunus akademinius žmones.

Vienintelė Vakarų šalis, kurioje viešieji intelektualai lieka įtakingesni už garsiems žurnalams rašančius eseistus ir akademikus, yra Prancūzija. Bet tikrai ne todėl, kad Prancūzijos akademinės institucijos yra silpnos – anaiptol ne. Veikiau todėl, kad beveik jie visi – nuo Raymond’o Arono iki André Glucksmanno – formavosi unikalioje aukštojoje mokykloje École normale supérieure, t.y. jie buvo normaliennes. Juos mokė būti už savo kultūrą ir visuomenę atsakinga, mąstančia, nuo politikos nenusišalinusia klase.

Gavelio niekas šito nemokė. Už savo išdidumą, laisvę ir privilegiją sakyti viską, ką galvoji ir nori, jis sumokėjo skaudžią kainą. Taip, jo būta populiaraus, kone kultinio autoriaus. Šiandien save gerbiantis žmogus į rankas neimtų Respublikos, o kažkada ji buvo graibstoma – žinoma, ne dėl savo „genialių“ vedamųjų ir šmeižto bei neapykantos pliūpsnių, o dėl kandžios ir neužmirštamos Gavelio publicistikos. Vėliau jis buvo ne mažiau skaitomas ir populiarus Veide – visi mes pirkdavome Veidą ir iškart puldavome skaityti paskutinį jo puslapį su Gavelio skiltimi. Kaip apžvalgininkas, Gavelis rašė Respublikai ir Veidui 1992-2002 metais.

Bet Gavelį užtat aplenkė bet koks oficialus pripažinimas. Jis negavo jokių premijų, skambių vardų ir apdovanojimų, nors jo romanai ir socialinės kritikos tekstai jau tada tapo Lietuvos viešosios minties ir literatūros aukso fondu. Lygiai kaip Rolando Rastausko skiltis Kitas pasaulis kažkada tapo Lietuvos ryto sėkme, taip ir Gavelio tekstai pelnė pripažinimą juo patikėjusiems leidiniams. Gavelis gavo vienintelį oficialų apdovanojimą – Vilniaus televizijos premiją, kurią Rašytojų klube prieš pat rinkimus į Seimą jam įteikė tuometinis kandidatas, o vėliau jau Seimo narys Vytautas Kvietkauskas.

Iškalbingai šį įvykį knygoje Bliuzas Ričardui Gaveliui. Sud. Nijolė Gavelienė, Antanas A. Jonynas, Almantas Samalavičius (Vilnius, Tyto alba, 2007) aprašė Liudvikas Gadeikis:

„Tas vakaras vėlgi buvo itin iškalbingas. Jame nedalyvavo bemaž nė vienas rašytojas, tik Sigitas Geda, pavadinęs jį tikru patriotu, ir Vanda Juknaitė, atsivedusi savo studenčių pulkelį, su kuriomis Vilniaus pedagoginiame universitete analizuoja moderniąją lietuvių literatūrą. Jei ne tos studentės, nedidukė Rašytojų klubo salikė būtų buvusi išvis apytuštė“ (p. 31).

Artimesni Gaveliui mąstytojai – polemikai, intelektualiniai provokatoriai, išdidūs priešgynos Lietuvoje ir kitose šalyse. Visų pirma paminėčiau jam neabejotinai artimą ir Gavelio mėgtą Arvydą Šliogerį. Abu mąstytojai reiškėsi kaip nesutaikomi politinio kičo, komunizmo ir nacionalizmo fantomų samplaikos, mirusios kalbos, besielės ir tuščios ideologinės retorikos kritikai. Kaip minėta, Gavelis, kad ir labai skirtingas, kažkuo artimas Milanui Kunderai – jie vaizduoja pasaulį, kuriame veikia žmonės be atminties, mechaniškai ir be jokių gilesnių jausmų išduodantys bei sekantys vieni kitus.

Rekonstruoti Gavelio idėjų lauką nėra paprasta, bet bent iš pirmo žvilgsnio abejonių nekelia jo liberalizmas (individo laisvė ir nelygstama vertė, radikalus antietatizmas, antikolektyvizmas), už kurį šiandien jam tektų klausytis daugybės kairiosios inteligentijos priekaištų – bet neabejoju, kad jam nebūtų buvę sudėtinga su sau būdingu atvirumu ramiai konstatuoti, kad Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Augustas von Hayekas yra jam artimiausi ekonomikos teoretikai, o turintieji kokių nors esminių alternatyvų laisvajai rinkai ir ypač jos teorijoms tegul kalba faktų ir argumentų kalba, o ne veliasi į retorines kovas.

Tad ne tik liberalizmas, bet ir libertarizmas buvo Gavelio atvirai išpažįstama pozicija – braižant jo minties žemėlapį, šitą būtina pabrėžti. Beje, nemanau, kad iš iškilesnių mūsų humanitarų (išskyrus filosofą Algirdą Degutį) ir ypač rašytojų kas nors save ryžtųsi save pavadinti libertaru. Sykiu Gavelio būta ir atviro elitisto – neabejoju, kad masių sąvoka jo publicistikoje yra viena iš kertinių būtent todėl, kad jis, kaip Hannah Arendt ir iš dalies Erichas Frommas, totalitarizmą ir jo baisią patirtį XX amžiuje siejo su masinės visuomenės gimimu.

Nenuostabu tad, kad ir į viešus intelektualus jis žvelgė kaip į masių herojus būtent todėl, kad, kaip ir Julienas Benda (La trahison des clercs, t.y. Intelektualų išdavystės, parašytos ir išleistos1927 metais, autorius), būtų mielai gynęs tezę, jog bjauriausias mūsų epochos politines aistras ir masių pamišimą provokavo savo misiją išdavę intelektualai – išsižadėję dvasios aristokratizmo ir savo kūrybinės vienatvės vardan patekimo į galios sferą, nacionalistinės isterijos ir pagundos greitai bei radikaliai pakeisti pasaulį.

Gavelio publicistika byloja, kad jo gyvenimo ir kūrybos metu inteligentui (vadinkime jį šiuo sau įprastu žodžiu, nes „intelektualas“ lietuvių kalboje, skirtingai nuo anglų kalbos, labiau siejasi su aukštomis dalykinėmis kvalifikacijomis ir išsilavinimu, nei su intelekto ir viešosios erdvės sąjunga – beje, ir prancūzų kalboje šis žodis siejasi visų pirma su proto veikla ir kūryba; deja, šie reikšmių laukai mažai ką bendra turi su sociologinėmis intelektualo charakteristikomis) vėrėsi dvi galimybės. Šios dvi galimybės – tapti masių numylėtiniu (populiariu herojumi, nesvarbu, politiniu ar kultūriniu, anot Gavelio) arba valdžios favoritu. Abi šios alternatyvos, regis, jam buvo vienodai nepatraukios ir nepriimtinos.

Iš čia ir niūri, bet, tiesą sakant, kone pranašiškai teisinga Gavelio nuojauta, kad gyvename silpnų profesinių ir intelektualinių ryšių terpėje, kurioje nėra stipraus ir mūsų šalies ateitį galinčio sėkmingai lemti intelektualinio sluoksnio. Institucijos efemeriškos, nesivadovauja jokiais patikimais kriterijais ir dar yra prievartaujamos jokių ekspertinių galių neturinčių ir, beje, jų nepripažįstančių politikų. Viskas nestabilu – vadinasi, bet kada galima užkloti ir uždengti tai, kas buvo ir kas yra, be jokios patikimo išlikimo istorijoje ir atmintyje galimybės. Visuomenė be atminties, amnezijos žemė tikrąją šių žodžių prasme – tai Milanui Kunderai, sykiu ir jo didiesiems pirmtakams Franzui Kafkai ir Robertui Musiliui neabejotinai artima Gavelio įžvalga apie dehumanizuojančią, nuasmeninančią ir atmintį bei individualybę trinančią Rytų ir Vidurio Europos modernybės versiją.

Kad ir kaip būtų, netenka abejoti, kad Ričardo Gavelio ryšys su savo aplinka, visuomene ir laikotarpiu – tai ambivalentiškas meilės ir neapykantos ryšys (anglų kalba vadinamas love-hate relationship). Tokia hiperkritiška, ant paniekos savo šaliai ribos balansuojanti pozicija šiaip jau gan nesunkiai atpažįstama Rytų Europoje – rusų rašytojai ir publicistai būtų sunkiai pralenkiami šiuo požiūriu. Nesvetima ji ir lietuviams, žinoma.

Tiesą sakant, būtent iš čia ir manęs neapleidžianti nuojauta, kad Ričardo Gavelio būta ne kokios abstrakčios, o būtent dabartinės Lietuvos liūdną, niūrų mentalinį žemėlapį tiksliai braižiusio, lietuviškos (arba tiesiog radikaliai kintančios, o todėl anoniminių modernizacijos ir globalizmo jėgų negailestingai prievartaujamos ir laužomos visuomenės) sielos tamsiausias kerteles, nusivylimus ir kolektyvines traumas identifikavusio bei išpranašavusio rašytojo.

Gavelis - lietuviškos nemeilės sau pranašas, su kažkokiu niūriu ir melancholišku tikslumu nuspėjęs ir numatęs kone egzistencinio pasišlykštėjimo savo šalimi ir noro bėgti iš jos būseną – baisią būseną, kurios mūsų šalis, kad ir kokios slogios jos patirtys, tikrai nenusipelnė. Veikiau tai nevilties smūgis į globalizacijos ir žiaurių permainų būklę, kuriai kilo ir tebekyla pagunda suteikti Lietuvos pavidalą ir lietuviško veido bruožus. O juk Lietuva čia kalta maždaug tiek, kiek kaltas yra amoralų žaidimą žaidžiančios komandos eilinis narys – statistas, neturintis jokios alternatyvos ir niekada niekuo neprisidėjęs prie žaidimo be taisyklių ir normų idėjos. Tiesiog žaidžiantis.

Dar kartą pacituojant iš Liudviko Gadeikio prisiminimų apie Gavelį, sakantį, kad jis tiesiog per senas išvažiuoti iš Lietuvos:

„Aš pavydžiu jauniems žmonėms, kurie šiandien gali iš šitos šalies pabėgti. <…> Turėdamas tą patirtį, kurią dabar turiu, visiems patarčiau bėgti, ir kuo toliau. Sakau visiškai rimtai. <…> Turint gabumų konkrečioje srity, devyniasdešimtyje civilizuoto pasaulio šalių save realizuoti lengviau negu Lietuvoje“ (p. 35).

Pokalbyje su Sigitu Geda (Metai, 2000, Nr. 10) Ričardas Gavelis pasiekia atviro kalbėjimo kulminaciją. Gedos paklaustas, kodėl Lietuvoje gerai žinomas literatūrologas ir vertėjas Cornelius Hellis Austrijoje gali skaityti paskaitą apie Gavelį, Berno universitete Šveicarijoje gali būti vedamas Gavelio kūrybai skirtas seminaras, o Lietuvoje jis yra tarsi pražiopsotas ir net nesuvoktas, Gavelis ramiai atsako: „Turėjau drąsos ir nelaimės parodyti žmonėms jų gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo. Drastiškai išsityčiojau iš lietuviško neveiklumo, bejėgiškumo ir provincialios didybės manijos“ (p. 233).

O po to seka dar atviresnis apibendrinimas:

„Šitaip atvirai kalbantis žmogus oficialiai negali būti labai vertinamas. Aš tą gerai suvokiu ir su tuo susitaikiau. Tavo [Sigito Gedos. – L.D.] minimi užsieniečiai tiesiog skaito knygą, mato ir vertina jos idėjas ar estetinius atradimus. Lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nenori. Štai ir visa paslaptis“ (p. 234).

Galiausiai seka pasažas, kurį jau galima drąsiai priskirti horribile dictu kategorijai – turbūt be Gavelio niekas su tokiu drastišku atvirumu nėra griovęs idealizuoto Lietuvos paveikslo, šiaipjau ne vienam žmogui padėjusiam atsilaikyti prieš gniuždančią sovietinę ir posovietinę tikrovę. Šiame pasaže Gavelis privačiame pokalbyje visiškai įmanomas (ir greičiausiai daugelio išsakomas) mintis perkelia į oficialų, istorijai skirtą dviejų iškilių lietuvių literatūros figūrų – Sigito Gedos ir jo paties – pokalbį:

„Visada grioviau mitą apie didingą Lietuvos praeitį. Jokios didingos Lietuvos istorijos nebuvo. Lietuviai buvo smarkiai atsilikusi ir ganėtinai karinga pagonių tauta, gal pusantro šimto metų gebėjusi siaubti kaimyninius kraštus ir lupti iš jų duoklę. Paskui tebuvo vien degradavimas ir ilga beviltiškos vergijos epocha: lietuviai vergavo Lenkijai, paskui Rusijai, o dar vėliau – Sovietų imperijai. Štai ir visa didybė. <…> Su pasimėgavimu grioviau mitą apie darbštų ir išmintingą lietuvį žmogų, kasdien kuriantį amžinas dvasios vertybes. Apsižvalgyk aplinkui! Lietuvoje vyrauja tinginiai, juodi pavyduoliai, girtuokliai, vagys, provokatoriai bei paranojikai. Šias itin gausias kategorijas atmetus, ne kaži kas telieka. O tie, kurie toms nelemtoms kategorijoms nepriklauso ir yra dar jauni – sprunka iš tos Lietuvos, vos tik radę progą. Ir labai teisingai daro. Čia telkšo nenusausinama pelkė. Palyginti su ta pelke, Joyce’o nekęsta tėvynė Airija – tiesiog šviesos ir pažangos kraštas. Beje, realioji Airija pastaruoju metu kaip tik tokia ir pasidarė. Nematau jokių šansų, kad tokia kada nors taptų Lietuva“ (p. 234).

Tad Gavelio po tokių minčių išsakymo neišvengiamai laukęs tylos suokalbis ir organizuota užmarštis buvo sistemos bausmė ne tiek už tai, kad jis drįso tokius dalykus kalbėti, o už tai, kad tokios kalbos pasidarė viešai prieinamos – tai kažkas panašaus į Niccolò Machiavellio ir Markizo de Sade’o paradoksą, kurio esmė slypi ne tame, kad šie personažai pasakė ar padarė kažką baisaus (nes tai, ką įvardijo ir vienas, ir kitas, žmonija mąstė ir darė tūkstančius metų), o tai, kad jie savo mintis pavertė viešosios sferos dalimi ir taip sumenkino socialinės ir politinės kontrolės galimybes – jos jau buvo demaskuotos ir sušaržuotos, prieš pradedant jų griebtis. Kaip po Gavelio tekstų galima be ironijos žvelgti į jo (arba kad ir į mūsų dabartinį, jei norite) laikotarpį? Čia jau politinės mitologijos nebesukursi.

Gavelis sukūrė ne vieną mūsų politinio žodyno perliuką. Iš jo nukaltų naujadarų paminėtini Gedimino bokšto susiejimas su Vilniaus faline simbolika, „homo lituanus“, „cenzūrinis realizmas“ ir garsų Lietuvos valstybės veikėją apibūdinantis „Tėvelis“ (vėliau jau virtęs legendiniu „Tata“). O viena iš pačių stipriausių jo įžvalgų – tai mintis apie mūsų švietimo sistemą viską pasakantį paveikslą, kada lietuvių literatūros valstybinio egzamino metu visa jaunuomenė ir jų tėvai sulaiko kvėpavimą – vienu metu visoje šalyje prie popieriaus lapo palinksta visos šalies mokinių galvos. Anot Gavelio, tai tiesiog totalitarizmo liekana, nieko bendra neturinti su laisve ir pagarba žmogaus individualybei.

Taip, jis kai ką neabejotinai perdėjo ir neretai tirštino spalvas. Tiesa, kaip rašė Czesławas Miłoszas, neslypi nei beatodairiškame Lietuvos istorinės praeities idealizavime, nei visiškame jos nuvertinime. Tiesa, kaip visada, saugiai apsistoja kažkur ties viduriu. Kad ir kaip būtų, Gavelis tapo individualaus maišto prieš naująją – nebe sovietinę, o mūsų pačių sukurtą – sistemą įsikūnijimu, konjunktūrai netarnaujančio inteligento galimybės paliudijimu ir individo laisvėjimo ženklu.

Gal kas ir pavadintų Gavelį moralinės panikos kėlėju ar mestų jam net ir dar nemalonesnį kaltinimą, bet viena yra aišku – niekam netarnaujantis ir jokioms kontroliuojančioms struktūroms nepataikaujantis inteligentas (arba intelektualas, pereinant į sociologinę terminiją, o ne pagiriamąjį žodyną ir liaupses) yra šalies laisvės aspektas ir tikros demokratijos kasdienybė. Kita vertus, mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame geriau jau perdėtai reaguoti ir kelti paniką, nei tylėti ir visai nereaguoti į nieką.

Bet jis pasirinko vienišo ir nemylimo (ar bent jau masių ir jų herojų nemėgstamo) žmogaus kelią. Ką gi, tai ir yra sunki laisvės kaina. Ričardas Gavelis jos neišsigando ir ją sumokėjo.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Intelektualas moderniajame pasaulyje paprastai suprantamas kaip kairysis arba kaip savąją tradiciją revizuojantis liberalas, iki galo nesitapatinantis nei su dešine, nei su kaire, – taip jau susiklostė moderniojo politinio jautrumo formos. Kritinis diskursas dažniausiai (ir ne be pamato) siejamas su kaire. Atrodytų, kad „dešinysis intelektualas“ arba „konservatyvus intelektualas“ skamba kone kaip oksimoronas.

Kad ir kaip būtų, tai perdėm konvencionali ir ne iki galo teisinga pozicija. Egzistuoja ne tik pasiryžimas aukotis ir protestuoti vardan pažangos, ateities projekto ir racionalaus mūsų gyvenimo reformavimo (tai kairės politinio ir moralinio jautrumo laukas), bet ir aukojimasis bei protestas vardan praeities ir tradicijos išsaugojimo. Alaino Besançono studijoje Tsarévitch immolé Petro I sūnus caraitis Aleksejus, miręs už savo tikėjimą ir senosios Rusijos dvasinę tradiciją bei nepriėmęs drastiškų savo tėvo reformų, buvo pavaizduotas kaip vienas iš pirmųjų Europos konservatyvių disidentų ir intelektualų.

Sykiu intelektualas galio būti iš principo kitamanystę, t.y. neoficialią ir neįteisintą poziciją, ginantis žmogus, atsisakantis kalbėti galią turinčiųjų kalba ir pasiryžęs kalbėti tik apie savo paties protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus dalykus. Tai pasirinkimas žmogaus, nesutinkančio, kad kontroliuojančios struktūros per jį įteisintų savo politinį ir moralinį žodyną – veikiau jis jį stabdo ir kritiškai revizuoja. Intelektualo-kitamanio per laisvą pasirinkimą tipas bei atvejai egzistuoja ir pas mus. Visų pirma minėtinas Ričardas Gavelis, kone tobulai įkūnijęs tokį intelektualą Lietuvoje.

Kokia gi su pagrindine mūsų politikos ir intelektinės kultūros srove nesutikusio intelektualo, arba intelektualo-kitamanio (anglų kalba nusakomo terminu the dissenting intellectual) Ričardo Gavelio vieta mūsų politinės minties ir kultūros istorijoje? Visų pirma jo būta unikalaus atvejo jau vien todėl, kad Gavelis bene vienintelis iš visų šiuolaikinių Lietuvos rašytojų buvo polemikas iš pašaukimo, intelektualinis provokatorius bei nuoseklus visuomenės ir kultūros kritikas.

Antra, jo būta liberalaus intelektualo. Ne dabartinio Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kairiojo liberalo, o veikiau minarchiško Rytų Europos liberalo požiūriu. Skirtingai nuo anarchiško kairiojo, Ričardo Gavelio būta minarchiško dešiniojo viešojo gyvenimo ir politikos komentatoriaus – jis išties unikalus lietuvių intelektualinės ir politinės dramos personažas.

Šioje esė stengsiuosi apsiriboti Ričardo Gavelio (1950-2002) publicistika ir jo socialinės kritikos rašiniais. 2010 m. lapkričio 8 d. jam būtų sukakę 60 metų, tad norisi apžvelgti netolimo laiko ženklus. Tikiu, kad Gavelio romanai Vilniaus pokeris ir Vilniaus džiazas, sykiu su kitais jo stambiosios ir smulkiosios prozos kūriniais, jį neabejotinai išlaikys reikšmingų lietuvių literatūros faktų ir reiškinių sferoje.

Jau dabar minėtieji romanai pelnė nemenką Vakarų Europos ir JAV literatūrologų dėmesį, yra išleisti anglų kalba JAV, todėl netenka abejoti garbinga ir svarbia Ričardo Gavelio – mūsų oficialiosios kultūros veikėjų nemylimo, vengiamo, bet tyliai pripažįstamo ir vis dėlto gerbiamo autoriaus – vieta moderniojoje lietuvių literatūroje.

Su Ričardo Gavelio asmenybe ir kūryba lietuvių literatūroje ir kultūroje visu aštrumu iškyla (ne)pripažinimo bei (ne)atpažinimo problema. Kriterijų nebuvimas, galios santykių painiojimas su autentišku talentu, baimė pripažinti ir atpažinti blogį savyje, o sykiu ir Kito egzistenciją – tai Rytų ir Vidurio Europos mentalinės ir etinės erdvės dilemos. Atminties nebuvimas, kultūrinė ir politinė amnezija, fiksavimasis ties mitologija, chroniškai painiojama su istorija, gyvenimas susifantazuotų herojų pasaulyje, tikrų savojo gyvenimo įtampų ir laiko ženklų nematymas bei neatpažinimas – tai tas pats Rytų ir Vidurio Europos individualaus ir kolektyvinio kognityvinio disonanso laukas.

Nenuostabu tad, kad Gavelis daug kuo panašus į Milaną Kunderą (tik Kunderos kalba dėl jo estetizmo ir kūrinių poetikos niekada nebuvo tokia drastiška, šokiruojanti ir brutali kaip Gavelio), drįsusį ironizuoti ir net su atviru sarkazmu rašyti apie tai, kas daug kam iki šiol atrodo nacionalinės ir europietiškos tapatybės pamatai. Jų abiejų bendra tema: mes leidžiame, kad istorija mus neštų, formuotų arba deformuotų, sulaužytų arba neatpažįstamai pakeistų. Istorija abiejų rašytojų šalyse ir kultūrose traktuojama fatalistiškai ir deterministiškai, o ne kaip moralinių ir politinių dilemų išmėginimo simbolinė erdvė. Kaip tokioje simbolinėje erdvėje gali susiformuoti ir išlikti tikra, ryški individualybė?

Tokie rašytojai save pasmerkia laikinai užmarščiai ar bent jau mažų mažiausiai antipatijai ir norui ignoruoti. Žinoma, Kunderos buvo neįmanoma ignoruoti Čekoslovakijoje, o vėliau Čekijoje ir Slovakijoje dėl jo pripažinimo Prancūzijoje, o ilgainiui ir visame pasaulyje. Bet Gavelio atveju galima drąsiai konstatuoti faktą, kad tai rašytojas, kurį aktyviai mėginama užmiršti. Atminties deivė Mnemosinė bejėgė ką nors pakeisti Lietuvoje – šitą rašytoją ir sarkastišką komentatorių tiesiog užsimoti ištrinti iš mūsų viešosios atminties lauko. Trumpai tariant, Ričardas Gavelis ir oficialioji Lietuva vienas kitam prisipažino ir atvirai pranešė apie vienas kito fiktyvumą ir nuoširdų tarpusavio nepripažinimą.

Intelektualinės savivokos sferoje svarbus faktas, kad Gavelis – fizikas (kaip čia neprisiminti chemijos pramonės inžineriją Kauno politechnikos institute (dabartiniame KTU) studijavusio ir baigusio filosofo Arvydo Šliogerio, VU matematiką baigusio filosofo Tomo Sodeikos, buvusio fiziko Vytauto Rubavičiaus, vėliau tapusio poetu ir filosofu – šį sąrašą galima ilgai tęsti), tad jis patenka į savitą lietuvišką klubą humanitarų ir rašytojų, studijavusių fundamentinius ir griežtus mokslus.

Tai svarbi detalė, nes Gavelis – ne profesionalus humanitaras dalykinių kvalifikacijų prasme, o rašytojas iš Dievo malonės ir pašaukimo. Jis nepatenka į lietuvišką standartą jau tuo, kad jo būta ne filologo, privaloma tvarka tapusio rašytoju. Veikiausiai iš čia jo visiškai neideologinė kalba, o sykiu ir jo publicistiką persmelkiantis Lietuvos humanitarų idėjinio silpnumo ir konceptualinio provincialumo pojūtis.

Masinės visuomenės žmonių sukeičiamumas, jų tarpusavio lengvas sukeitimas vietomis ir tapatybės ištrynimas tampa viena iš kertinių Gavelio publicistikos ir socialinės kritikos temų. Iš čia ir nelygstamos individo vertės nepripažinimo problema, nuolatos kelta Gavelio tekstuose. Įdomu, kad jo būta bene vienintelio mūsų rašytojo, išdidžiai save vadinusio liberalu – kartą man teko girdėti Gavelį prisipažįstant esant libertaru ir netikint jokiu pozityviu valstybės vaidmeniu ekonominiame gyvenime. Jis atvirai pabrėždavo individualizmo etikos nebuvimą Lietuvoje ir iš čia plaukiantį esą neišvengiamą liberalizmo demonizavimą.

Stiprioji Gavelio pusė, kurią su laiku dar turės įvertinti mūsų sociologai ir idėjų istorikai – sovietinės modernizacijos sukeltos barbarybės protrūkio pojūtis bei gebėjimas aštriai analizuoti iki šiol, deja, mūsų visuomenėje gyvą komunizmo ir nacionalizmo mentalinę bei ideologinę samplaiką – mąstančio žmogaus ir proto nuvertinimą, nepagarbą talentui ir kūrybai, cinišką šaipymąsi iš bet kokio kilnesnio gesto ir idealizmo, tikėjimą tik brutalia jėga, materialine nauda ir greita sėkme. Su daug kuo galima ginčytis ir daug kas nusipelno ramios ir atidžios kritikos iš jo stipraus žodyno ir provokatyvių rašinių, bet kai kas Gavelį byloja buvus europinio masto figūra.

Jis neabejotinai pirmasis Lietuvoje suprato, kad mūsų akyse vyksta diletantų revoliucija arba savotiškas perversmas, kurio metu bus imituojamos vakarietiškos kompetencijos ir veiklos formos, nieko bendra neturinčios su Lietuvos ir panašaus likimo šalių socialine bei ekonomine patirtimi ir tam tikrų gebėjimų bei kvalifikacijų lauku. Mes iki šiol smaginamės prisiminę, kaip buvę sovietinės Lietuvos miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai po nepriklausomybės atgavimo mūsų universitetuose visiškai rimtai tapdavo vadybos katedrų profesoriais ir vedėjais, o juk Gavelis bene pirmasis Lietuvoje įspėjo apie katastrofiškus diletantų revoliucijos padarinius visuomenei.

Nemanau, kad jis būtų siekęs nuvertinti viešuosius intelektualus (jis juk pats visų pirma ir buvo būtent toks intelektualas). Veikiau Gavelis kėlė klausimą, kas keičia mūsų visuomenę, kas siekia reformuoti jos esmines kūrybos ir veiklos sferas. Kas tie žmonės, kuriems patikėta formuoti ir kurti ateities Lietuvą? Prieš dvidešimt metų tikrai netrūko avantiūristų, siūliusių absurdiškas idėjas ir mėginusių retrogradais ir atsilikėliais vadinti visus šalies mokslininkus ir kūrybos sferos atstovus.

Bet kalba ne tik apie retoriką ir jos kovas. Jei rimtai susimąstysime, kas pokomunistinėse šalyse tapo politikais, verslininkais, vadybininkais, politologais, žurnalistais, diplomatais – apims siaubas. Iš esmės įvyko ne vadybininkų ar valdančiosios klasės revoliucija, kaip spėjo Jamesas Burnhamas ir jo pasekėjai (iki paties George’o Orwello imtinai), o karingų diletantų ir kovingų vidutinybių perversmas, leidęs į paraštę nukišti daugybę profesionalų. Taip, atsirado naujų sričių specialistų poreikis, bet sykiu buvo leista ir tebeleidžiama visuomenei gyvybiškai svarbias sferas – visų pirma kultūrą ir švietimą – tvarkyti bei valdyti dievai žino kam.

Nemanau, kad Gavelis tuo mėgino brėžti riboženklį tarp vienišo kabinetinio specialisto ir viešo žmogaus. Ne specialistų kultą galima įžvelgti jo istorinėje esė apie brandaus diletantizmo epochą Lietuvoje, o niūrią nuojautą, kad jo šaliai darosi nereikalingi protingi žmonės, jei jie savęs neaktualizuoja galios lauke ir nepatenka į oficialų valstybinį postą. Jei nepatikai politinei klasei arba nepelnei biurokratų palankumo, esi bloškiamas į paraštę ir daraisi niekam neįdomus. Net jei ir esi pripažintas svetur, iš to neseka, kad į tavo balsą bus įsiklausyta – tai veikiau kiek iš aukšto į visokio plauko funkcionierius žvelgiančio ir savo privatumą bei nepriklausomybę saugančio intelektualaus vienišiaus balsas.

Apie diletantų revoliuciją posovietinėse ir pokomunistinėse šalyse, įvairaus plauko mėgėjų, avantiūristų ir šarlatanų suformuotą socialinę kryptį (simuliacinę ir kokybės bei profesionalumo kriterijus atmetančią veiklą) jau gerokai po Gavelio rašė ir kiti autoriai – ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Pakanka prisiminti ekonomikos profesorių Levą Liubimovą, prabilusį apie dabartinę Rusiją kaip neprofesionalų sukurtą valstybę ir sykiu apie jos modernizaciją be jokio išsilavinimo: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-18-lev-liubimov-neprofesionalu-valstybe/42094

Žinoma, kai ką Gavelis čia sąmoningai kartoja iš garsių Vakarų Europos kultūros kritikų – pavyzdžiui, Friedricho Nietzsche’s „kolektyvinės vidutinybės“ idėją. Iš čia – intelektualų ir masių tema, kurią galima laikyti viena iš „firminių“ Gavelio temų. Įdomu, kad Gavelio minties kontekste intelektualas iškyla kaip masių kultūrinis herojus, jų interpretatorius, priartinantis jas prie teorijų, didžiųjų tekstų, pasaulio politikos debatų ir meno kalbos.

Belieka tik spėlioti, kodėl apie laisvą ir kritišką intelektualą jis ilgai nekalbėjo kaip apie socialinį kritiką, kitamanį, viešosios erdvės kūrėją ir bendrųjų kultūros problemų formuluotoją. Gal todėl, kad nenorėjo pereiti prie kalbos apie save ir siekė išlaikyti kritišką distanciją su kolegomis bei pačiu savimi.

www.donskis.lt

Dvylika VSD pažymų, dėl kurių laužoma tiek iečių ir skleidžiama tiek melo, kelia daug klausimų.

Ar gali Lietuvos visuomenė sužinoti, kas finansuoja šalies spaudą ir kas užsako kryptingai ją informuojančias publikacijas ir net rašinių ciklus? Ar gali visuomenė sužinoti apie Rusijos verslo ir politikos skverbimąsi į Lietuvos viešąją erdvę? Ar galime sužinoti, kas slypi už pulkininko Vytauto Pociūno netikėtai ir radikaliai pakitusios karjeros – diplomatinio paskyrimo į Baltarusiją, atvedusio jį tiesiai į mirtį? Ar turime teisę sužinoti, kodėl ir kieno užsakymu po savo žūties makabriškai buvo šmeižiamas Vytautas Pociūnas, o nieko apie jo mirtį neišaiškinę ir reikalus dar labiau supainioję teisininkai ir politikai tiesiog žaibiškai buvo apdovanoti arba gavo aukštas diplomatines tarnybas?

Ar galime tikėtis pagaliau sužinoti, kodėl dvylika pažymų buvo taip kruopščiai slepiamos, kad didžiausią demokratinį legitimumą turinti Lietuvos politinė institucija – LR Seimas – negalėjo jų gauti, o VSD vadovas, t.y. kad ir aukščiausias, bet vis dėlto saugumo tarnybos funkcionierius, leido sau šantažuoti Seimo narius? Ar galime sužinoti, kodėl apie su demokratinės valstybės logika ir veikimu nesuderinamų VSD metodų naudojimą prabilę du šios institucijos darbuotojai buvo atleisti, išjuokti ir diskredituoti? Ar turi teisę mūsų visuomenė gauti informaciją apie šalies verslo, politinės klasės ir žiniasklaidos susiliejimo atvejus, iš kurių kilo ne kas kita, o itin stambaus masto korupcija? Ar galime sužinoti, koks vaidmuo teko Rusijos dujų tarpininkams Lietuvoje formuojant politikos aljansus, vyriausybes, o sykiu ir žiniasklaidos pagalba eliminuojant savo oponentus ir kritikus?

Galiausiai paskutinieji klausimai. Ar galima ką nors sužinoti per anksti, ypač kai kalba eina apie šalį, kurioje tu tikiesi teisingumo, civilizuotos politikos ir demokratijos, o ne klikų valdymo ir manipuliacijų viešąja nuomone? Ir ar galima ką nors sužinoti per vėlai, ypač kai kalba eina apie korupciją, saugumo tarnybos politizaciją ir jėgos struktūrų deformuotą politiką? Ar informacija apie tai, kaip vykdoma šalies vidaus ir užsienio politika, gali būti laikoma slapta ir neprieinama politikus renkančiai tautai? Ar gali būti operatyvine skelbiama medžiaga, kuri kartas nuo karto yra kryptingai nutekinama savai, t.y. sau palankiai spaudai, tik gandų pavidalu ir nedidelėmis dozėmis?

Dvylika pažymų. Dvylika klausimų. Į juos neatsakę, o taip pat ir negavę už jų slypinčių pažymų, mes negalėsime laikyti savęs brandžia ir demokratine šalimi.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis 

Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą: http://www.alfa.lt/straipsnis/10405627/?Neistirta.musu.istorija=2010-08-30_07-45

Visų pirma apie šių problemų ištyrimo stoką galima prabilti tik arba visiškai neskaičius šios srities profesionalų darbų ir po to ex cathedra autoritetingai kalbant apie dalykus, kurių pats niekada netyrinėjai, arba sąmoningai tikintis istorijos revizijos. Deja, pretenzijos į visažinystę ir ekspertinį kalbėjimą srityje, kurioje klaidos arba kompetencijos spragos dėl joje glūdinčio ypatingo politinio ir moralinio jautrumo zonų atrodo kraupiai, gali sukompromituoti ir gerą žurnalistą.

Nesu ir aš archyvinę medžiagą tyrinėjantis istorikas, bet tarptautinėse konferencijose ne kartą girdėjau ir skaičiau tokius Antrojo pasaulinio karo bei jo nusikaltimų istorikus kaip seras Martinas Gilbertas, Martinas Deanas, Christophas Dieckmannas, Joachimas Tauberis, Saulius Sužiedėlis, Yitzhakas Aradas ir kiti garsūs Anglijos, Vokietijos, JAV ir Izraelio istorikai. O jie anaiptol nemano, kad iki šiol mes nieko aiškaus negalime pasakyti apie 1941-uosius Lietuvoje. Medžiagos pakanka į valias. Trūksta nebent valios ir drąsos žvelgti faktams ir jų atveriamai tikrovei į akis. Pradžioje kad ir į tokią medžiagą:

http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/Naciu%20okupacija/Zydu%20naikinimas%201941%20m.%20vasara/S.SuziedelisC.Dieckmann_Zudynes_Jungtine%20versija.pdf

Beje, šių garsių karo nusikaltimų tyrinėtojų gretas yra praturtinę ir garbingi, intelektualinio sąžiningumo nestokojantys lietuvių istorikai, tokie kaip Liudas Truska, Arūnas Bubnys, Valentinas Brandišauskas. Todėl visi pas mus tolydžio besikartojantys mėgėjiški ir politiškai eksploatuojami mėginimai persvarstyti šito jautraus tyrimų lauko dalykus, siekiant sau psichologiškai priimtinos ar politiškai palankios interpretacijos, anksčiau ar vėliau bus profesionalų sugriauti it kortų namelis.

Antra, man sunku suvokti šios problemos ryškinimą esą išsiskiriančiuose etninių lietuvių ir žydų istoriniuose-politiniuose pasakojimuose, ypač kai kalba eina ne apie kokių egzotiškų būtybių ar paslaptingų nežinomųjų, o daugiau nei 220 000 Lietuvos Respublikos piliečių išžudymą. Apie kokius naratyvų skirtumus čia eina kalba, kai visus Lietuvos žydus išžudę naciai ir baltaraiščiai nusikalto visų pirma Lietuvos valstybei ir politinei tautai, o lietuvių tautos kolektyviniame asmenyje ir visai žmonijai? Juk ne kažkokie mistiniai nežydai žudė žydus, o Lietuvos Respublikos piliečius žydus išnaikino okupacinė nacių jėga kartu su jų vietiniais kolaborantais.

Štai ir viskas. Kam reikalingas sąvokų painiojimas ir tariamas dviejų nesutaikomų atminties grupių konfliktas, kai kalba eina apie nusikaltimus, įvykusius ne prieš kokius svetimos valstybės ar tolimos kultūros žmones, o prieš Lietuvos Respublikos piliečius? O jei kalba eina apie tai, kad mes vis dar nesupratome, kokie buvo motyvai žmonių, pasirinkusių bendradarbiavimą su Vokietija ir jos nacistinę retoriką, belieka pasakyti, kad šita, parafrazuojant Lietuvos ir Izraelio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus metaforą, mirties buhalterija – lydima nusikaltimo, niekšybės ir išdavystės motyvų ir aplinkybių studijų – mažai ką keičia.

Nusikaltimas prieš Dievą ir žmoniją galiausiai yra ne kas kita, o nusikaltimas – nesvarbu, kokie jo motyvai ar dramos, slypinčios už jo. Ką gi, egzistuoja etika, kuri nepranoksta nusikaltimo, niekšybės ir mirties smulkios buhalterijos detalių aiškinimosi. Pats nusikaltimas jai, pasirodo, kaip ir nustoja egzistavęs, jei dar neištirti jo motyvai. Svarbiausia mat jo motyvai ir detalės. Leiskite tad priminti Sigmundo Freudo mintį, kad dorovė yra praktinis žmonijos interesas, todėl dorovingumo esmė slypi sąmoningame blogio nedaryme arba susilaikyme nuo jo, o ne blogio racionalizavime ar pakylėjime į metafizikos, psichologijos ar net teologijos rangą. Nejaugi nusikaltimo motyvai gali jį pateisinti?

Kai prabylama, kad už kiekvienos išdavystės ar susidėjimo su destruktyviomis jėgomis slypi kone šekspyriška tragedija ir mums ne iki galo suvokiamos skaudžios detalės, kurių greičiausiai niekam ir nelemta perprasti – su tuo visiškai sutinku. Tik kodėl tokios empatijos principo netaikome tiems, kurie išgyveno savo tragediją ir karčią patirtį susidėdami su Stalino Sovietų Sąjunga ir taip išduodami savo tėvynę? Su okupacine jėga susidėję politikai ir vieši veikėjai negali būti vertinami pagal tai, kiek jie palengvino ar apsunkino savo šalies piliečių padėtį – jei ši jėga buvo priešiška jų šalies piliečiams, jie išdavė juos susidėdami su okupacine jėga. Ir nesvarbu, kada ir kuri po kurios atėjo ta jėga. Taškas.

Todėl ir nesuvokiu šios moralinės logikos, teigiančios, kad turime būti atlaidūs politikams ir viešoms figūroms, jeigu per trumpą buvimo valdžioje laiką jie nespėjo pakenkti savo piliečiams arba jeigu labiau kenkė okupantai. Tokia argumentacija vis dar naudojama kalbant apie Laikinąją Vyriausybę. Esą ji nespėjo pakenkti žydams. Puiku, bet kodėl tada tokios pat moralinės logikos nepritaikius tautiniams komunistams, kurie nuolat mums kartojo, kad jie tik sulaikė iš Maskvos sklindantį blogį ir širdyje siekė tik gero savo kraštui?

Politinis elitas egzistuoja ne tam, kad padidintų ar sumažintų savo piliečių kančias, sukeltas intervento ir okupanto, o tam, kad delegitimuotų okupanto valdymą, gintų savo valstybę nuo jos užvaldymo ir pats siektų legitimaus savojo krašto valdymo. Kitaip okupacijos sąlygomis pradėjęs elgtis politinis elitas virsta kolaborantais. Niekas kolaboravimo sąvokos kol kas dar neapibrėžė ir neišskleidė kaip nors kitaip, ir greičiausiai tai neįvyks. Tenka taikytis su tuo, kad politinės sąvokos ir moralinis žodynas nekuriami pagal mūsų asmenines politines simpatijas ir biografijas.

Keletas žodžių apie sunkią ir karčią problemą, į kurią tiesiai pažvelgti iki šiol neturime jėgų ir vidinės laisvės. Kas tik skaitė Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Vokietijoje pulkininko Kazio Škirpos Sukilimą, tas žino, kad anaiptol ne kokie naivuoliai kūrė Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF), be kurio nebūtų buvę ir Laikinosios Vyriausybės. Lygiai kaip ir LAF’o politinę programą, kupiną nacionalsocializmo ideologinių perlų, rašė ganėtinai rafinuoti ir inteligentiški žmonės – juk ne veltui Sukilime už patį aktyviausią vaidmenį parengiant šią programą Kazys Škirpa dėkoja jos autoriui filosofui Antanui Maceinai (Žr. Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Washington, D.C.: Franciscan Fathers Press, 1973, p. 573).

Keletas šios programos punktų. 1941-aisiais, sukūrus LAF’o programą Lietuvos išvadavimo iš Sovietų Sąjungos klausimu, Antanas Maceina identifikavo šiuos prioritetus:

(1) išsaugoti lietuvių tautos rasinį grynumą (jo paties terminais, „rasinį tyrumą“);

(2) skatinti Lietuvos moteris atlikti pirmaeilę savo misiją – pagimdyti tautai kaip galima daugiau sveikų kūdikių;

(3) remti lietuvių etninį dominavimą didžiausiuose šalies miestuose;

(4) griežtai ir be kompromisų kovoti prieš Lietuvos kultūroje įsitvirtinusią nepakankamo lojalumo ir pagarbos lietuvybei tendenciją, arba prieš tuos, kurie tautos ir tautinės vienybės nelaiko viso ko prioritetu. (Žr. ten pat, p. 567–572)

Tad LAF’as buvo visiškai tiesiogiai susijęs su nacistinių pažiūrų pulkininko Kazio Škirpos Berlyne koordinuota politika, o Laikinoji Vyriausybė faktiškai juk ten ir buvo sudaryta. Kad ir kaip būtų, vienas iš pačių didžiausių ir labiausiai saugomų tabu Lietuvos istorijoje bei atmintyje vis dar tebelieka tas pats LAF’as, 1941 metais sukilęs atkovoti prarastosios Lietuvos nepriklausomybės, bet sykiu skleisdamas Goebbelso antisemitinę propagandą Lietuvoje.

Žinoma, 1941-ųjų birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė – juk vis dėlto reikėjo reaguoti į Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1941 metais. Deja, dalis sukilimo iškart pasuko pačiu blogiausiu keliu pasirinkdamas nacistinę Vokietiją kaip mažesnį blogį. Štai čia lietuvių tarpe ir įvyksta didysis skilimas ne dėl to, kad dalis jų laikomi sau kultūriškai svetimais žydais, o ne tikraisiais lietuviais, bet dėl to, kad atsiveria iki šiol neišspręsta moralinė ir politinė dilema, ne kartą svarstyta tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, o būtent – ar galima dėl savo šalies nepriklausomybės atgavimo susidėti su bet kuo, net ir su pačiu Šėtonu, jei jis laikinai tavo pusėje?

Ši dilema ir nusikaltimai savo šaliai bei žmonijai, o ne lietuvių ir žydų tariamas konfliktas, suskaldė mūsų visuomenę ir perskėlė jos atmintį. Vargu ar kita šalis, patyrusi okupaciją ir sovietinį terorą, būtų visiškai išvengusi tokių likimo viražų. Todėl nieko čia nemoralizuoju ir nekaltinu. Viso labo tik konstatuoju faktą, kad Laikinoji Vyriausybė pradėjo painų ir sudėtingą žaidimą su naciais, nuoširdžiai tikėdamasi atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Netrukus jos nariai suprato, su kuo jie prasidėjo, ir prarado visas savo iliuzijas dėl Vokietijos noro atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie jų prarado palankumą ir net buvo tų pačių nacių persekiojami.

Šis tragiškas žaidimas buvo nepermaldaujamai pasmerktas nesėkmei. Sunku įsivaizduoti ką nors labiau politiškai ir morališkai beprasmiška už pasirinkimą tarp Stalino ir Hitlerio valdymo – arba tarp choleros ir maro, kaip šitą pasirinkimą yra kažkada įvardijęs Tomas Venclova. Niekas nepaneigs, jog Laikinoji Vyriausybė buvo įkvėpta LAF’o. LAF’o nariai, kurie skleidė antisemitinę propagandą, sistemingai ir aktyviai naudojo tokius nacių retorikos perlus kaip ,,judėjų–bolševikų sąmokslas,“ ,,žydų bankininkų ir komunistų planas,“ ,,žydų jungas ir išnaudojimas“ etc.

Štai citata iš Naujosios Lietuvos (liepos 4 d., 1941), kurią sunku ir turbūt neverta plačiau komentuoti:

„Didžiausias Lietuvos, kaip ir kitų tautų, parazitas ir išnaudotojas buvo ir kai kur tebėra žydas <…>. Lietuvos žydija, kurios tikslas – tas pats žydiškiausias imperializmas, buvo užnėrusi kilpą ant kiekvieno lietuvio kaklo ir tykojo jį galutinai pribaigti. Šiandien, Adolfo Hitlerio genijaus ir šauniosios vokiečių kariuomenės dėka, esame laisvi nuo žydiškojo jungo. Bet to dar maža. Žydija ir šiandien dar nenurimsta, ji visur kenkia. Žydija komunistų yra palikta kelti neramumams, žydai yra komunistų šnipai <…>. Su tokiu priešu turi būti kovojama griežčių griežčiausiai <…>. Kova prieš komunizmą – tai kova prieš žydiją <…>. Komunizmui – galas, žydijai – galas! Naujoji Lietuva, įsijungusi į Adolfo Hitlerio Naująją Europą, privalo būti švari nuo žydų <…>. Išnaikinti žydiją, o kartu su ja ir komunizmą, yra pirmasis Naujosios Lietuvos uždavinys“.

Po tokio pasažo turbūt nebelieka abejonių, iš kur į mūsų sąmonę atkeliavo lygybės ženklas tarp žydų ir komunizmo, lygiai kaip aišku, kur slypi dviejų genocidų teorijos ištakos (šios teorijos ištakos geriausiai apibūdintos paprasta iš kolektyvinės pasąmonės gelmių ataidinčia formuluote: „Jūs mus trėmėte, o mes jus šaudėme“).

Kad ir kaip būtų, tai nereiškia, jog visas 1941-ųjų sukilimas turėtų būti traktuojamas tik kaip Holokausto įžanga. Bet dalies jo aktyvistų ydingi įsitikinimai, siaubingos klaidos ir nusikaltimai turi būti pripažinti. Deja, kai kurie Lietuvos politikai, inteligentai ir paprasti lietuviai Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paveikti nacizmo idėjų. Ir istorijos faktas yra tas, kad pasirinkdami nacizmą jie išdavė Lietuvą ir pamynė demokratinio pasaulio vertybes.

Be abejo, negalima pasiduoti naivumui ir pradėti baisiausią žmonijos istorijos laikotarpį vaizduoti vien per juodai baltą optiką . Ten visko būta – kai kurios aukos vėliau pačios tapo budeliais, o budeliai – aukomis. Du vienas kito verti režimai į savo mėsmalę įtraukė visą Europą ir stulbinančiai greitai deformavo, o gal ir visiškai sunaikino žmonių santykius. Iki šiol mes jaučiame viso šito pasekmes. Ir dar ilgai jausime. Europa skyla kiekvieną kartą, kai reikia įvertinti abiejų totalitarinių režimų, sukūrusią moderniąją barbarybę, istorinį ir politinį paveldą – bergždžiai mėginant sukurti kažkokią skalę nusikaltimams išmatuoti ir sugraduoti pagal motyvus bei jų artimumo ar tolimumo laipsnį.

Iš čia, beje, ir aistros dėl Prahos Deklaracijos – joks su sveiku protu ir sąžine nesusipykęs žmogus nepuls ginti stalinizmo ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų žmonijai. Bet kada tuo mėginama įteisinti nišą, kurioje perrašoma arba į „naują“ kontekstą patalpinama Holokausto istorija, bet kuris istorinės atminties nepraradęs europietis pajus siekį teisinti nusikaltėlius tuo, kad jie patys buvo kito režimo aukos. Deja, tai tas pats istorinis ir moralinis reliatyvizmas, kuriuo pas mus taip mėgstama kaltinti nūdienos Vakarus ir jų „supuvusius“ liberalus – tik šį kartą jis jau mūsų pačių, nuosavas.

 Neabejoju, kad Laikinojoje Vyriausybėje buvo dorų žmonių ir idealistų. Greičiausiai jų būta tragiškų figūrų, stojusių už savo paniekintą tėvynę ir mėginusių kaip nors atstatyti jos sužlugdytą orumą ir atimtą politinę gyvybę, o tik vėliau susivokusių, kad iš jų vėl norima daryti satelitus, tik šį kartą kito režimo – tokio paties brutalaus, o daliai Lietuvos piliečių bei žmonijos net ir baisesnio. Buvo ir tokių Laikinosios Vyriausybės narių, kurie baisėjosi ir naciais, ir savo pačių tautos žudikais bei marodieriais. Buvo tokių, kurie gelbėjo savo bendrapiliečius žydus.

Tik šito netaikau Kaziui Škirpai ir jo pasekėjams. Tai, ką galima perskaityti propagandinėje LAF’o medžiagoje, daugeliu atvejų yra ne Lietuvos patriotų, o tiesiog nacių tekstai, dažniausiai viso labo tik Goebbelso propagandos vertimai į lietuvių kalbą, ir tiek. Juk žinome ir LAF’o raginimą atšaukti žydams Vytauto Didžiojo privilegiją (beje, tai teisinis ir politinis absurdas). Ką gi, tai dar ir karo siaubas – viskas čia susipynę ir persimaišę. Kaip pokario partizanų tarpe buvo marodierių, kai šalia jų būta tikrų idealistų ir didvyrių, taip ir sukilėlių tarpe bei LAF’e galėjo persipinti viskas – menkystė ir idealizmas, kriminalinis elementas ir autentiški, bet klystkeliais nuėję patriotai.

Bet ir tai dar ne pati skausmingiausia mūsų problema. Esu įsitikinęs, kad dabartinė Lietuvos valstybė padare didžiulę, gal net ir istorinę klaidą pripažindama Laikinąją Vyriausybę buvus de jure tikra ir mūsų šalies nepriklausomybę atkūrusia vyriausybe. Nes jei jau taip, tada jai tenka atsakomybė už niekuo nenusidėjusių ir beginklių civilių gyventojų, žydų kilmės Lietuvos piliečių masinį žudymą, kuris Lietuvoje prasidėjo dar naciams neįžengus į šalį - tai tiesiog istorijos faktai. Taip, Lietūkio garaže buvo vokiečių nacių, bet žudė žydus lietuviai, o vokiečiai juos filmavo ir fotografavo.

Žinome, kad dalis Laikinosios Vyriausybės buvo sukrėsta šito siaubo, bet jie nieko negalėjo padaryti ir nieko nedarė. Jei taip – sakykime tiesiai šviesiai, kad jie nekontroliavo padėties krašte, o kontroliavo ją vokiečiai. Jei taip, jie nebuvo jokia vyriausybė, o tik grupė patriotų, siekusių atkurti prarastą šalies nepriklausomybę. Bet jei pripažįstame, kad jie buvo legitimi vyriausybė, tada jiems tenka atsakomybė už tai, kad ne saujelė žmogžudžių ir padugnių, kaip dažnai Lietuvoje teigiama, o Lietuvos ištisos miestų ir miestelių savivaldybės bei policijos pareigūnai ir kariškiai dalyvavo žydų žudynių logistikoje ir įgyvendinime – jų organizavime ir vykdyme. O juk tai – valstybės sektoriai. Kas už juos ir jų veiklą tada atsako?

Visa tai yra faktai – juos žino visi karo istorikai. Tad ką mes darome šioje situacijoje? Ar pripažįstame, kad Laikinoji Vyriausybė vis dėlto atsako už tai, kas vyko Lietuvos valstybėje, ar nutariame, kad Lietuvos tuo metu apskritai nebuvo, o tie, kas žudė jos piliečius, buvo nacių ir jų nusikalstamos ideologijos įkvėpti nusikaltėliai, išdavę savo tėvynę? Negalime juk mes vienu metu ir laikyti Laikinąją Vyriausybę didvyriais, ir gelbėti nuo atsakomybės už nusikaltimus prieš žmoniją, kurie buvo padaryti jos valdomame krašte. Apsispręskime vieną kartą patys – oriai, kaip laisvas ir demokratinis kraštas, o ne vien Vakarų Europos ir JAV spaudžiami.

Artėjant 1941-ųjų birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės septyniasdešimtmečiui 2011 metais, verta pasikeisti atvirais požiūriais apie tai, ką ir kaip minėsime. Greičiausiai dėl to jau ir prasidėjo kova už viešąją opiniją. Nieko niekam nedrįstu patarinėti. Galiu tik pasakyti, kokia yra mano – lojalaus Lietuvos Respublikos piliečio – pozicija.

Suprantu tuos, kuriems svarbi jų tėvų garbė – ypač kai tėvai buvo garbingi žmonės ir savo šalies patriotai, neretai patys baisėjęsi dalies savo tautiečių dalyvavimu kruvinoje nacių orgijoje, bet istorijos ir viso klasikinio pasaulio pabaigos mašinos vis dėlto įsukti į tą baisų ir tik vėliau jų pačių perprastą scenarijų. Suprantu net ir tuos, kurie žymės sukilimo septyniasdešimtmetį kaip lietuvių laisvės dvasios ženklą, lygiai kaip ir tuos, kurie mėgins Laikinąją Vyriausybę įrašyti į garbingus Lietuvos istorijos puslapius.

Žmogiškai visa tai puikiai suprantu – tiesa yra žiauri ir griauna kone visą politinį ir istorinį pasakojimą, kuriuo buvo ir tebėra pagrįstas mūsų patriotinis auklėjimas, ypač išeivijoje. Bet griežtai nesutinku ir nepritariu šitai saviapgaulei arba geriausiu atveju gyvenimui pusiau tiesos terpėje. Kaip pilietis, Lietuvą visam gyvenimui kaip savo pirminę ir esminę politinę bei moralinę erdvę pasirinkęs žmogus, prie to aš niekada neprisijungsiu.

Ir todėl pats dalyvauti tokiose iškilmėse, jei jos įvyks, tikrai nesiruošiu. Negaliu ir nenoriu šlove ir švente laikyti to, kas tapo Lietuvos tragedija ir kas simbolizuoja Lietuvos žydų totalinio sunaikinimo pradžią. Jei jau iki to laiko nepasieksime jokio politinio ir pilietinio solidarumo šiuo klausimu, taip ir likdami dviejose stovyklose – ką gi, tada bent jau nemeluokime sau ir pasauliui. Neperrašinėkime istorijos ir nustokime gyventi mele.

Ori abiejų pusių tyla 2011 metų birželį, lydima profesionalaus istorikų darbo ir principingo faktų pripažinimo, būtų mūsų išlaisvėjimo ženklas.

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Kas sieja Eglės Kusaitės bylą, Lietuvos teisėsaugą ir ypač kai kuriuos mūsų prokurorus, dalį viešojo gyvenimo ir politikos komentatorių, politinės klasės atstovų ir bendrą Lietuvos politinę atmosferą? Atrodytų, tai ganėtinai aktualus, nors ir nelengvai atsakomas klausimas. Daug kam kirbėtų žodžiai „susipriešinimas“, „riejimasis“, „visų karas prieš visus“ „šmeižtas“, „melas“, „korupcija“ ir taip toliau. Manau, kad šie žodžiai tik žymi simptomus arba komplikacijas ligos, kuri vadinasi kitaip.

Visus šiuos dalykus sieja panieka žmonėms. Tokia panieka, kuri jau nustoja buvusi vien nemaloni kažkieno psichologinė charakteristika ir byloja apie iš esmės cinišką, beveik nusikalstamą požiūrį į žmogų. Toks požiūris į žmogų pastaraisiais metais Lietuvoje tvirtai susiformavo prokurorų tarpe, Generalinėje prokuratūroje, VSD ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos atstovų galvose.

Tai panieka, kuri galiausiai persmelkia visą visuomenę ir verčia ją šlykštėtis savo šalimi – žinoma, iš esmės, šlykštimasi ne pačia šalimi, o veikiau jos kontroliuojančiomis struktūromis, kurių darbo metodai ir etika (jei šis žodis apskritai vartotinas kalbant apie jas) sugrąžina laiką ir priverčia mus pasijusti vos ne kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Toks tiesiai iš Jeano Paulio Sartre’o kūrinio atkeliaujantis egzistencinis pasišlykštėjimas savimi ir savo aplinka – šiuo atveju, savo valstybe – darosi grėsmingas ir byloja apie jos artėjimą prie visiško moralinio bankroto ribos. Bet ar šitas pasidygėjimas savimi ir panieka savo valstybei ką nors negera byloja apie lietuvių tautą?

Ne. Tūkstantį kartų ne. Lietuviai, kaip tauta, čia niekuo dėti. Kaip byloja išmintingas liaudies posakis, „Kaip šauksi, taip ir atsišauks“. Žmonės, net neretai patys šito nesuvokdami, it stalo teniso kamuoliuką sugrąžina kontroliuojančioms struktūroms tą panieką, kurios pastarosios yra kupinos ir pritvinkusios savo visuomenės ir paprasto žmogaus atžvilgiu. Tai ciniška reakcija – it nešvarumai, kuriuos jūra sugrąžina ją užteršusiai šaliai ar miestui. Juk ką žmogui į veidą sviedė, lygiai tą patį atgal į savo skriaudėjo (veikiausiai net ne įasmeninto, o kafkiškai anoniminio) fizionomiją jis sugrąžina.

Nežinia ar dėl savo diletantizmo ir noro pažaisti Agento 007 žaidimą, ar dėl profesionalesnių operacijos užsakovų ir šeimininkų iš FSB valios VSD sugriauna gyvenimą mergaitės, kuri tikslingai „subrandinama“ ir paruošiama kaip kovos prieš terorizmą paketo dalis ir sykiu save įgyvendinanti teroro akto Rusijoje pranašystė. Sugriovus žmogaus gyvenimą, sykiu pažeminama ir visa Lietuvos valstybė, kuriai mielieji partneriai iš Rusijos, dalyvavę Eglės Kusaitės tardyme, neranda reikalo grąžinti Medininkų ir sausio 13-osios karo nusikaltėlių.

Kas tai? Visų pirma tai panieka patiems sau, savo išduotai ir pažemintai valstybei bei jaunai moteriai, iš kurios atimamos visos žmogaus teisės ir orumas. Lygiai kaip panieka žmogui dvelkia ir tyla, spengianti mūsų politinėje klasėje. Tarsi tai atsitiko ne čia, ne Lietuvoje, ne ES valstybėje ir ne NATO narėje. Tarsi kalba eitų ne apie greičiausiai jau pražudytą žmogaus gyvenimą, po kurio tas per daug matęs ir žinantis žmogus dar gali imti ir atsidurti mentalinėje ligoninėje (kad nekeltų problemų) arba, neduokdie, visiškai dingti.

Ir visa tai vyksta ne buvusioje Sovietų Sąjungoje ar NVS šalyje, o demokratinėje valstybėje, išdidžiai skelbiančioje, kad ji yra Vakarų pasaulio dalis. Šioje valstybėje apie moterį, kurios teisės akivaizdžiai pažeidžiamos, kuriai neleidžiama išvysti nei artimųjų, nei dvasiškio, rašoma ir kalbama taip, tarsi ji nebūtų žmogus. Nejaugi neaišku, kad žmogaus orumo ir teisių šiurkštus pažeidimas, lydimas politinės klasės mirtinos ir spengiančios tylos, reiškia visų pirma demokratijos ir civilizuoto mąstymo krachą Lietuvoje?

Man bus greičiausiai atsakyta, kad įstatymus leidžiančioji ir vykdomoji valdžia neturi kištis į teismų darbą. Šventa tiesa, bet jeigu mūsų teismai nesilaiko civilizuoto pasaulio normų, jie tampa niekuo ne geresni už teismus tų šalių, kuriose oficialiai ir iškilmingai moterys nuteisiamos užmėtyti akmenimis už svetimavimą. Žmogaus teises ir orumą pažeidžiantys teismai ir teisėjai demokratinėje valstybėje negali būti laikomi neliečiamais ir teisiais pagal definiciją.

Su tuo man keisčiausiu būdu siejasi ir retorika, kurią sau leidžia naudoti dalis žiniasklaidos, atvirai ginanti visus Generalinės prokuratūros ir VSD veiksmus. Rusijoje arba Vidurio Azijoje tokia jėgos struktūrų ir žiniasklaidos sąjunga gal ir nekelia didelės nuostabos (Rusijoje, laimei, internetas nėra cenzūruojamas ir ten yra daug daugiau minties laisvės ir protesto galimybių, nei nūdienos Lietuvoje), bet kada ES valstybėje jos didžiausias dienraštis atvirai stoja ginti ne paprastą žmogų, t.y. ne, kaip britai pasakytų, a common man, o valstybės jėgos ir prievartos aparatą, pradeda lankyti negeros mintys.

Viešos diskusijos deformavimas (beje, pagal visas saugumiečių tradicijas) lipdant etiketes ir tyčia padalijant visą šalį į „pedofilus“ ir „kedofilus“ arba „valstybininkus“ ir „pilietininkus“ reiškia tik viena – norą sušaržuoti tikrovę ir žmones, kad niekas jų rimtai netraktuotų. Elementarus mėginimas suprasti, kas vyksta mūsų šalyje, baigiasi patalpinimu į kategoriją, kuri siunčia žinią, ar tu savas, ar svetimas.

Atleiskite, bet šitą gaujos ir saviškių prigimtinio teisumo mentalitetą pasilikite sau, ponai. Jei save žurnalistais vadinantys insinuacijų meistrai, paskvilių autoriai ir užsakomieji rašeivos renkasi ginti ne skriaudžiamą žmogų, o VSD ir prokurorus, t.y. jėgos ir kontrolės sistemą, tai jų reikalas. Tik lieka klausimas, ką visa tai bendra turi su demokratija, kurioje atsigręžiama į pilietį ir savo pasirinkimais valstybę įgalinantį žmogų – tos valstybės legitimumo šaltinį?

Bet didžiausią nejaukumo jausmą kelia žmonės, save laikantys kairiojo jautrumo politikais ir inteligentais, bet leidžiantys sau protestuojančius bendrapiliečius vadinti minia, esą keliančia pavojų valstybei ir jos saugumui. Jeigu tai yra politinė kairė, tada vargas šaliai, kuri turi tokius kairiuosius. Net patys aršiausi toriai Anglijoje ar neokonai JAV nedrįstų taikiai protestuojančių žmonių vadinti minia. Bet šitą sau leidžia buvęs europarlamentaras prof. Aloyzas Sakalas ir visoms be išimties jo mintims pritarianti prof. Vanda Zaborskaitė. Ką gi, gal vertėtų kada jiems susimąstyti apie tai, kad žmonės ant kelių klaupiasi ir teisingumo prašo turbūt ne iš gero gyvenimo pertekliaus ar prigimtinio artistizmo, o iš desperacijos ir nusivylimo.

Minios terminas akademinėje literatūroje yra tapęs neapykantos, anoniminio destruktyvumo ir žiaurumo sociologine charakteristika, o ne žodžiu, kurį galima lengva ranka taikyti įžeidinėjant žmones, su kuriais, jei nori, gali nors tūkstantį kartų nesutikti, bet iš kurių negali atimti jų teisės nesmurtiniais metodais ir taikiai išreikšti savo protestą bei nesutikimą. Jei teisingumo siekimas ir jo reikalavimas, nesigriebiant smurto ir neraginant kitus jo imtis, susilaukia paniekos politinės kairės stovykloje, kuri tapatinasi ne su protestuojančiaisiais, o su jėgos struktūromis, tada belieka tik su giliu liūdesiu susimąstyti apie mūsų politinės sąmonės būklę.

O panieka žmonėms veda į bumerango efektą ir tos paniekos sugrįžimą atgal. Visuomenė, kuri savo politinės klasės, biurokratijos ir žiniasklaidos yra paprasčiausiai negerbiama ir niekinama, sugrąžina nepagarbą ir panieką emigruodama, atsisakydama dalyvauti mūsų bendrame projekte arba ignoruodama rimtesnių ir profesionalesnių politikų likučius.

Leonidas Donskis

Olandų rašytojo Leono de Winterio straipsnyje apie Europos tapatybę išsakyta daug karčios tiesos: http://myep.delfi.lt/opinion/nuomone-nera-bendro-kulturinio-pagrindo-pateisinti-es.d?id=32779041. Bet dėl kai ko verta ir padiskutuoti. Ypač dėl jo teiginio, kad Europa yra viso labo tik geografinis terminas ir kad nėra tokios europinės tapatybės, kuri pateisintų ES.

Pripažinkime faktą, kad kartais patys sau žabangus paspendžia politiškai korektiški Europos kairieji politikai ir akademikai, įnirtingai neigdami judėjiškai krikščionišką Europos paveldą. Žinoma, jei pradėsi atkakliai neigti šiandien konservatyviai nuskambantį, bet niekaip nepaneigiamą teiginį, kad Europos tapatybę ir vienybę suformavo antikinės Graikijos filosofinė mintis ir literatūra, Romos teisė ir politinės institucijos, judėjiškai krikščioniškas paveldas, Renesanso ir Švietimo epochos, tada iš Europos iš tikrųjų liks tik ekonominės idėjos, marai ir karai.

Idėjų lygmenyje ypač tai pasakytina apie Aristotelį, paskleistą Europoje per Ispanijos arabų aristotelininkus ir Šv. Tomą Akvinietį, – Europos politinės filosofijos koloną, kurios iš esmės taip ir nepažino Rusija, suformuota Platono ir ypač jo skleidėjo Šv. Augustino idėjų. Galima būtų kalbėti apie Europos variantus ar jos subcivilizacines versijas (tokias kaip Vakarų Europa, Rytų Europa su Rusija ir stačiatikybe, Europos islamas Ispanijoje ir Balkanuose), bet niekaip išsilavinęs žmogus negali paneigti Aristotelio politinės filosofijos, krikščionybės paveldo, popiežiaus Gelazijaus Dviejų kalavijų teorijos, Reformacijos, teologų ginčų dėl predestinacijos, Erazmo Roterdamiečio devotio moderna ir pan. – kitaip mes profanuojame pačią Europos idėją.

Taip, ponios ir ponai. Europos tapatybei ir vidinei vienybei suvokti reikia studijų. Tai ne masių surogatai, o žinių, kalbų mokėjimo ir išsilavinimo reikalaujantis dalykas. Tad neretai patys suklumpame lygioje vietoje. Pradėję neigti Europą suvienijusias idėjas ir kultūrą, ją suvedame vien į XIX ir XX amžiaus politines dramas, kurios geriausiu atveju paaiškina nebent ledkalnio viršūnę. Nes Europa – tai didžiulėje įtampoje tarp žinojimo ir tikėjimo, o sykiu ir tarp galios ir tikėjimo istoriškai išsiskleidusi save pagrindžiančio ir koreguojančio politinio bei moralinio individo laisvė.

Žinoma, esama ir dalykų, kurie vienija Europą veikiau neprisipažinto tikėjimo, o ne politinės doktrinos ar ekonominio susivienijimo lygmenyje. Nėra abejonių, kad žmogaus teisių universalumo idėja yra veikiau tikėjimo, arba tiesiog moderniojo moralinio ir politinio jautrumo, o ne neutraliai ir racionaliai įrodomas dalykas. Gal tai net naujoji pilietinė ir politinė Europos religija, įsitvirtinanti oficialiosios krikščionybės vietoje. Juolab kad be giliai internalizuotos, nors doktrinos lygmenyje ir neigiamos krikščionybės Europoje nebūtų atsiradusi nei žmogaus teisių visuotinumo ideologija, nei apskritai modernioji liberalizmo moralinė ir politinė filosofija, kuri daugeliu požiūriu yra tiesiog krikščionybės erezija, Nyderlandų ir Anglijos vidaus aršių teologinių disputų pasaulietinė liekana, prigijusi moderniajame gyvenime.

Kaip kitaip paaiškinti įtikėjimą į kultūrų lygybę, lydimą tikėjimo į lyčių lygybę? Jei visos kultūros būtų lygios šiandien, lyčių lygybė būtų nepasiekiamas uždavinys, nes didžiojoje kultūrų ir visuomenių daugumoje lyčių ir žmonių nelygybė yra akivaizdus faktas ir sykiu kultūriškai koduotas dalykas. Tad kitaip teigia Vakarų sąmonės dominavimo dalis, kur yra pažangi ir jėga neprimetama – juk niekas ginklu neliepia sulyginti žmonių teisių. Nenori – nestok į ES. Nepatinka – nesijunk į klubą. Bet pripažinkime, kad kalba eina apie tikėjimo dalyką. Šitą paradoksą puikiai yra pastebėjęs norvegų sociologas Sigurdas N. Skirbekkas savo knygoje Disfunkcionali kultūra.

Kas nesupranta, ką reiškė genialiam prancūzų renesansiniam tapytojui Jeanui Fouquet kaip madoną nutapyti Prancūzijos karaliaus Karolio VII meilužę, aukštuomenės kurtizanę Agnessę Sorel (tuo atveriant religinio ir erotinio jausmo persipynimą), kam svetimas lieka gilaus religinio jausmo, sykiu žmogaus rankų ir veido atradimas ankstyvojoje flamandų renesansinėje tapyboje, kas niekada nepajuto individo gimimo sukrečiančiose Masaccio freskose arba moters grožio atvėrimo Giotto, Filippo Lippi’o, Botticelli’o, Giorgione’s drobėse, tam Europa pačiu geriausiu atveju tėra turistinių išgyvenimų, gražios architektūros ir gero vyno arba alaus kombinacija.

Europa – edukacijos ir savęs kultivavimo procesas. Tai save koreguojantis laisvės, tikėjimo, žinojimo ir universalumo išgyvenimas. Nedidelės žmonių grupės Europoje – tokios kaip Florencijos humanistai, žydai, hugenotai, religiniai reformatoriai – padarė didžiulę įtaką visai pasaulio istorijai. Bet iš šitos patirties neišmesi imperijų, dinastijų karų, religinės neapykantos, persekiojimo ir baisių kolonijų plėšimų.

Nepaisant tarpusavio politinės neapykantos ir nuolatinių karų, Elžbietos laikų Anglija atvirai žavėjosi Ispanijos literatūra – Didžiosios Armados sunaikinimo mūšyje prieš anglus kovėsi ispanų karys Lope de Vega (jis per stebuklą liko gyvas, o tais pačiais 1588 metais gimsta anglų politikos filosofas Thomas Hobbesas). Už Ispaniją ir Šventojo Sosto laivyną kovęsis ir prieš Otomanų imperiją Lepanto mūšyje Graikijoje kovojęs bei rankos jame netekęs Miguelis de Cervantesas anglus laikė aršiais savo valstybės priešais, o Shakespeare’as juo žavėjosi, skaitė Thomo Sheltono į anglų kalbą išverstą Don Kichotą ir kartu su Johnu Fletcheriu parašė komediją apie Don Kichoto personažą, iš nelaimingos meilės Liuscindai laikinai pamišusį Kardenijų.

Hegelis ir kiti jo kartos filosofai žavėjosi Prancūzija ir jos kultūra, bet po 1806 metų Jenos mūšio, pažeminusio Vokietiją ir pradėjusio Napoleono ilgalaikę invaziją Vokietijoje, prancūzus laikė priešais. Tai netrukdė jam žavėtis Montesquieu ir kitais prancūzų mąstytojais. Europos politiniai konfliktai netapdavo kultūriniais riboženkliais ir neperskirdavo tautų. Kariavo dinastijos, tautos pradėjo kariauti tik po Prancūzijos revoliucijos. Prisiminkime Levo Tolstojaus Karą ir taiką, kurio personažai, tokie kaip kunigaikštis Andrejus Bolkonskis, kaip savo tragediją išgyvena faktą, kad tenka kariauti prieš dievinamą Prancūziją.

Europos politinės ir kultūrinės ribos niekada nesutapo. Iš čia ir didžiulė įtampa tarp politikos ir dvasios trajektorijų. Savo nuostabia moderniąją kultūra Rusija yra neabejotinai europietiška, bet politine filosofija ir valdymo formomis – tikrai ne. Po kemalistinių reformų XX amžiuje Turkija stipriai priartėja prie Europos savo politika, valdymu ir santvarka, nors jos kultūra lieka gerokai tolimesnė Europai nei Rusijos. Pietų Kaukazo tautos – armėnai ir gruzinai – yra senos ir rafinuotos Europos kultūros, nors politine patirtimi lieka geriausiu atveju šalia Europos.

Tad būkime atviri – vartojimas, alus ir pergalės niekada nesuvienys skirtingų Europos tautų ir jų patirčių. Vienoje skyrium paimtoje Europos šalyje gali egzistuoti dideli vidiniai skirtumai – religiniai skirtumai tarp katalikų ir protestantų Nyderlanduose ir Anglijoje, kalbiniai ir kultūriniai tarp flamandų ir valonų Belgijoje, istorinės patirties ir tautinės savimonės tarp kastiliečių ir katalonų bei baskų Ispanijoje, regioniniai Vokietijoje ir pan.

Skirtumo įprasminimas didesnėje politinėje ir civilizacinėje visumoje yra taip pat senas Europos bruožas. Skirtumai tarp politinių kultūrų ir denominacijų Europoje nėra mažesni už tautinės ar etninės kultūros skirtumus – prisiminkime Škotiją su giliomis katalikų ir protestantų tarpusavio „simpatijomis“ Glazge, pasireiškiančiomis net futbole. O kur dar Šiaurės Airija, kurioje politinė tauta yra akivaizdžiai skilusi religijos ir jos mobilizuotos politinės kultūros pagrindu.

Kitas klausimas: ar išliks ES ir ar europietiško artimumo kultūros ir kalbų sferoje pakaks sukurti federacinei Europos valstybei? Tuo ir aš nuoširdžiai abejoju. ES gimė iš taikos ir vienijimosi projekto po II pasaulinio karo. Techniškai šiuo metu ji yra tokia ydinga ir kritikuotina (vien dėl savo biurokratinio sluoksnio ir technokratinės politikos), kad tik ypatinga krizė ir pavienės egzistencijos baimė XXI amžiaus iššūkių verpete gali leisti jai išlikti.

Bet ES grėsmės kyla anaiptol ne iš tapatybės stokos, o dėl to, kad didžiosios Europos šalys – visų pirma Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija – nenori savo galios ir įtakos aukoti iki šiol vis dar miglotam projektui. Kalbos apie mažųjų tautų nacionalizmą kaip didžiąją grėsmę yra tiesiog juokingos. Lygiai kaip grėsmę ES kelia užmaskuotas nedemokratinis valdymas, pasireiškiantis kaip biurokratų imperija, besinaudojanti nacionaliniais elitais siekiant garantuoti tų pačių didžiųjų ES žaidėjų dominavimą klube. Simbiozė su abipuse nauda, ir tiek.

ES gali sugriūti dėl domino efekto ekonomikoje, kuris po Graikijos krizės nusidriektų dar ir į Portugaliją bei Ispaniją, bet ne mažesnį smūgį jai gali suduoti pakirstas Europos tautų tarpusavio pasitikėjimas – Nordstream dujotiekis ir Mistral laivų pardavimo absurdas tik rodo, kaip tik savo pačios rinkos ir ekonomikos paisymas leidžia spręsti dujų stygiaus problemą Vokietijoje ar gelbėti žlungančias Prancūzijos laivų statyklas Baltijos šalių ir Ukrainos sąskaita. Solidarumo pakirtimas ir grįžimas tik į dvišalių santykių logiką – štai baisiausia ir jau tiksinti bomba, kurią Rusija kartu su Vokietija ir Prancūzija padėjo ES. Štai ką mes privalome įveikti ir kam turime pasipriešinti.

O pakovoti yra už ką. Rašiau jau ir nebesikartosiu, bet tik priešas arba beprotis gali palinkėti Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims atsidurti akis į akį su Rusija – mėginant kurti ateities politiką patiems, be realios galios tarpininkavimo. Mūsų tada nereikės net užkariauti – visa mūsų politinė klasė kartu su žiniasklaida, palikta be ES įtakos ir akis į akį su Rusija, būtų nupirkta ir įsisavinta per keletą metų. Jau dabar tai sparčiai vyksta, bet ES alternatyvos, laimei, veikia – jau vien tuo, kad daugelį savo pačių ir tarptautinių problemų mes sprendžiame tose pačiose ES institucijose ir tais pačiais instrumentais.

Tad kas galėtų vienyti Europą? Kad ir nenoras sugrįžti į XX amžių. Geriau jau nelinkėkime šito scenarijaus nei sau, nei Europai.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ar mes susikalbame su savo partneriais ir sąjungininkais Europos Sąjungoje? Ar vis dar gyvename skirtingose planetose? Tai anaiptol ne retorinis klausimas. Jis vis dažniau iškyla suvokiant, kad dėl savo patirties mes daug ko nežinome ir turime sparčiai mokytis – ne tik demokratijos logikos ir pilietinių laisvių, bet ir gilesnio žvilgsnio į Afriką bei apskritai menkiausiai išsivysčiusias šalis. Tokio pasaulio, kaip visumos, suvokimo, prisipažinkime, mes stokojame – dėl nesunkiai atsekamų priežasčių vis dar išlieka stipri pagunda visą pasaulį dalinti į Rytus ir Vakarus, Rusiją ir NATO.

Bet, tiesą sakant, ir Vakarų Europos šalys anaiptol ne viską supranta sudėtingame XXI amžiaus įvykių verpete ir politiniame audinyje. Dalį iškreiptos politinės ir socialinės optikos galima paaiškinti įvairiais mąstymo trombais – Realpolitik, nenoru erzinti Rusijos ir Kinijos, oportunizmu, apskritai europietiška politine veidmainyste, provincializmu ir pasitikėjimu viena saugia politine doktrina ir politiniu korektiškumu.

Bet tai ne vienintelės priežastys. Esama ir nežinojimo. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad kai ko mūsų kolegos paprasčiausiai nesupranta ir nuoširdžiai nežino. Kai ką žino ir tiesiog amoraliai meluoja – čia visiškai sutinku su Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo nuomone apie tylią išdavystę tų idealų, kurie kaitaliojami it mainoma moneta. Bet kai ko ir iš tikrųjų nežino.

             Jungtinių Tautų Tūkstantmečio vystymosi tikslai yra toji programa, kurios aptarimas Europos Parlamente nenumaldomai išryškino Vakarų ir Rytų Europos nutolimo ir priartėjimo kaitos balansą. Kaip mes įsivaizduojame pačias problemiškiausias ir vargingiausias pasaulio vietas? Kokios jos? Standartinio Vakarų Europos kairuolio požiūriu, tik Afrika yra tas žemynas, kur sutelktas visas žmonijos vargas, neteisybė, nesaugumas ir sukrėtimai. Man buvo nuostabu matyti, kad kaip didelis atradimas jiems nuskambėjo informacija apie tai, kad čia pat, Europoje, egzistuoja baisus skurdas ir vargas – Moldova, esanti ES narės Rumunijos pašonėje, yra pati skurdžiausia Europos šalis.

Kaip sensacija nuskamba informacija, kad tuberkulioze Ukrainoje ir Moldovoje serga 300 žmonių iš 10 0000; kad Vidurio Azijoje politiniai režimai Uzbekistane ir Turkmėnistane artėja prie totalitarinio valdymo ir bet kokios laisvės ir pilietinių teisių užuomazgos atmetimu toli pranoksta Pietryčių Azijos režimus; kad Uzbekistane egzistuoja vaikų vergovės formos – priverstinis vaikų darbas, lydimas baisių jų gyvenimo sąlygų; kad šiame regione nuolat yra nesaugu ir kad bet kokios reformos anksčiau ar vėliau subliūkšta dėl korupcijos ir politinio nestabilumo.

Mes ilgai gyvenome Sovietų Sąjungoje ir gerai žinome jos palikimą, kurį kai kuriais atvejais Rusija sąmoningai dar komplikavo ir išplėtojo – pavyzdžiui, įšaldyti etniniai konfliktai Gruzijoje ir Padniestrėje, kuriais Rusija Gruzijai ir Moldovai paprasčiausiai neleidžia tapti stabiliomis ir Europos pripažįstamomis šalimis.

Koks tas Sovietų Sąjungos ir Rusijos sociopolitinis paketas, iš kurio išsivadavo tik trys šalys – Baltijos valstybės? Iš esmės tai autoritarinio kapitalizmo, megakorupcijos, kaip valdymo metodo, o ne kaip nukrypimo nuo normų ir įstatymų, ir etninių arba gentinių konfliktų samplaika. Kas ir kada atnarplios ją? Ir kada ES pagaliau atpažins ir pripažins šitą mazgą neatidėliotinos svarbos užduotimi – beje, savo pačios labui, atkovodama perspektyvias šalis ir tautas demokratiniam tautų sambūviui, o ne Kremliaus geopolitiniam pasiansui.

Čia jau kalba nebeina apie Rusiją ir apie tai, kas mums racionaliau – ar nepasitikėti ja ir nuolat akylai stebėti jos retoriką bei realią politiką, ar suteikti jai šansą priartėti prie savęs. Šio klausimo svarstymas prašyte prašosi platesnio nūdienos įvykių konteksto.

Šioje vietoje sutarimo ir savitarpio supratimo tarp mūsų ir vakarų europiečių nėra ir dar ilgai nebus. Saugumo jausmas ir pasitikėjimas nėra išprotaujami dalykai. Jie remiasi konkrečia patirtimi, o ne teorija. Jei Prancūzija gali parduoti strateginę puolamąją ginkluotę Rusijai, gelbėdama savo bankrutuojančias laivų statyklas ir sykiu siekdama atimti strateginės ekonominės partnerystės su Rusija monopoliją iš Vokietijos, ES ir NATO narės Baltijos šalys niekada tokio veiksmo nesupras. Lygiai kaip nesupras prancūzų pavyzdžiu sekančių kitų NATO narių, kurios jau puolė rungtis su Prancūzija siekdamos Rusijai parduoti kaip galima daugiau modernios ginkluotės.

Kas tai? Lenino pranašystės, kad jiems (Rusijai) naudingi idiotai (Vakarai) patys nuvys sau virvę, kuria ir bus pakarti? Ar tyli NATO galo pradžia, Rusijai pagaliau sulaukus savo triumfo ir suardžius aljanso narių vienybę, pasinaudojus golistiniu Prancūzijos sindromu ir noru sukurti JAV atsvarą strateginio gynybinio aljanso viduje (beprotybė arba išdavystė – nelygu kaip traktuosi tokią poziciją)? Juk ES ir NATO narių solidarumo pakirtimas ir visko pervedimas į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė.

Niekas taip nepakerta ES ir NATO kaip tylus istorinis revanšizmas ir nepasitikėjimas savo strateginiais partneriais bei išskirtinių teisių sau reikalavimas (tai, ką analitikai vadina French exceptionalism). Esama čia ir kito aspekto, kurį taikliai pakomentavo prancūzų filosofas André Glucksmannas: nežabotas galios ir įtakos troškimas, kuris veda į artimus santykius tik su galingais partneriais.

Pridurčiau – sykiu su revizionistinėmis, revanšistinėmis, savo istorinių kompleksų ir sąskaitų su pasaulio lyderiu JAV turinčiomis valstybėmis. Į šią kategoriją patenka Kinija ir Iranas, bet visų pirma minėtina Rusija, kuri Prancūzijai kultūriškai ir istoriškai gerokai artimesnė ir sykiu daug labiau prognozuojama, nei kitos revizionistinės ir revanšistinės valstybės. Pagaliau, išsipildo ir buvusios pasaulio lyderės svajonė – jai tenka išskirtinė misija modernizuoti vienos iš dviejų XX amžiaus galingiausių valstybių strateginę ginkluotę. Pabrėšiu – ne JAV, o Prancūzijai. O juk tokia parama yra savosios galios ir įtakos simbolinio susigrąžinimo (nesvarbu, kad trumpalaikio ir gan iliuzinio) gestas.

Mūsų akyse vyksta dar du didžiulės svarbos įvykiai. Pirmiausia akyse baigiama suryti mūsų draugė ir sąjungininkė Ukraina. Ji jau dabar yra Rusijos ir Gazpromo integruota. Dar daugiau, Viktoro Janukovičiaus signalai Rusijai – skubus Ukrainos istorijos vadovėlių koregavimas ir net atsisakymas Holodomorą laikyti ukrainiečių tautos genocidu, t.y. itin skaudus smūgis ukrainiečių politiniam-istoriniam pasakojimui apie savo šalies tragediją bei jų nacionaliniam orumui (pagaliau, tiesiog tiesai ir faktams) – byloja apie tai, kad Vakarai akyse pralaimi Ukrainą.

Jei tai taps abejonių nekeliančiu faktu ir jei ES bei NATO neatsikvošės, tai taps Europos Rytų partnerystės programos ir politikos laidotuvėmis ir gedulingu maršu, po kurio Moldovos ir Gruzijos galutinis atplėšimas nuo Europos bus viso labo tik laiko klausimas.

O svarbiausia, kad Rusija pirmą kartą per visą savo moderniąją istoriją pakeitė savo galios ir ginkluotės paradigmą. Iki šiol ginkluotės požiūriu ji buvo savipakankama valstybė, kurios karinė galia nuo Sovietų Sąjungos iki nepriklausomos Rusijos simbolizavo šios didžiosios šalies mokslo ir technologijų potencialą bei iššūkį, išdidžiai mestą JAV.

Šiandien Rusija tyliai nustojo akcentavusi savo gebėjimą pačiai pasigaminti geriausią ginkluotę pasaulyje (jos karinis laivynas toli atsilieka ne tik nuo JAV, bet ir nuo britų bei prancūzų) ir pradėjo sparčiai pirkti modernią ginkluotę iš Izraelio, Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų NATO šalių. Vadinasi, Vakarai vardan savo trumpalaikių tikslų ir ekonominės konjunktūros ginkluoja galimą Rusijos agresiją Kryme ir kitur. Gal ir Baltijos jūroje.

Neabejoju, kad artimiausiu metu NATO bus priversta pradėti itin atvirus pokalbius apie ribas ir įsipareigojimus, kurie šiandien aiškiai pažeisti. Lygiai kaip teks prabilti apie aštrią euroatlantizmo strategijos krizę. Mes tyliai džiaugėmės sąlygine ramybe ir laiku, kurį galėjome panaudoti tam, kad mūsų valstybė atsistotų ant kojų ir mes pradėtume aktyviai konstruoti ateities strategiją. O dabar ateina laikas sakyti nemalonią tiesą sau ir partneriams.

Tokios Europos krizės kaip dabar nebuvo ilgai. Pasirodo, buvo laimėtas tik vienas Šaltojo karo etapas, privedęs prie Sovietų Sąjungos kracho. Dabar aiškėja, kad pavojus kyla pačiam ES projektui, NATO ir atlantizmui – patiems moderniųjų Vakarų saugumo pamatams. Nedramatizuoju – šią krizę Europa ir JAV gali įveikti, ir greičiausiai ją įveiks. Bet teks pradėti nuo atvirumo ir nemalonios tiesos pripažinimo. Vieną kartą reikia pradėti kalbėti apie tai, kas mus jungia ir už ką mes pasiruošę kovoti. O ne statyti vieni kitus prieš įvykusius faktus ir mėginti suvesti sąskaitas su XX amžiaus istorija.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Po vengrų kraštutinės dešinės partijos Jobbik didžiulės sėkmės rinkimuose pasirodė daug analitinių įžvalgų Europos spaudoje ir sunkiau prieinamoje analizės centrų medžiagoje. Nesikartodamas tik norėčiau šį bei tą pasvarstyti kiek platesniame kontekste, neapsiribodamas vien Vengrija.

Man yra tekę gyventi ir dirbti Vengrijoje, todėl kai kuriuos šios šalies politinių ir moralinių įtampų panašumus į mūsų patiriamas įtampas esu pajutęs senokai. Vengrija yra dramatiško likimo šalis. Skirtingai nuo nedidelių ir iki karo gan provincialių Baltijos valstybių, Vengrija buvo viena iš pirmaujančių Europos šalių mokslo ir kultūros sferoje. Budapeštas rimtai konkuravo su Viena savo intelektinio ir meninio gyvenimo žvaigždėmis. Šis nuostabus miestas pasauliui davė mąstytojus, žurnalistus ir rašytojus, pranašiškai nuspėjusius XX amžiaus atradimus, dilemas ir tragedijas – jų tarpe Theodorą Herzlį, Karlą Polanyi’į, Karlą Mannheimą, Arturą Koestlerį.

Sykiu Vengrija tiesiogiai patyrė Europos gražiosios epochos saulėlydį ir pačios liberaliausios iš imperijų, t.y. Austrijos-Vengrijos imperijos, krachą. Istorija nepasigailėjo šios šalies. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metu Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė (kaip ir Italija, Rumunija bei Bulgarija), Vakarai jai didesnių sentimentų neturėjo. Jei iš užimtos Austrijos sovietų kariuomenė vis dėlto pasitraukė, principingai ir kietai spaudžiama Vakarų, tai šalia esanti Vengrija buvo lengvai pripažinta sovietų įtakos sferos šalimi.

Tad Vengrija patyrė absoliutų pralaimėjimą. Ji buvo tas Karalius Lyras, kuris viską prarado ir liko tik su savo ištikimu juokdariu – istorine atmintimi ir kultūra. 1956-ųjų metų sovietų brutaliai užgniaužtas ir kraujyje paskandintas Vengrijos sukilimas (pačių vengrų vadinamas revoliucija) vis dėlto neabejotinai pelnė viso pasaulio pagarbą ir simpatiją šaliai – Vengrijos revoliucija buvo vienas iš pirmųjų didžiųjų smūgių sovietinei imperijai.

Kad ir kaip būtų, po Berlyno sienos griuvimo ir Vengrijos visiško išsivadavimo – kartu su visa Vidurio Europa – iš sovietų įtakos zonos politinės sistemos formavimasis buvo itin sudėtingas. Sunku įsivaizduoti labiau poliarizuotą šalį už Vengriją. Būtent čia stipriausiai pasireiškė tai, ką aš pavadinčiau pokomunistinės Vidurio Europos politikos matrica: buvusi kompartija tvirtai užvaldo ekonomiką, susilieja su verslu ir todėl tvirtai kontroliuoja korumpuotą politinę sistemą, o jai kartas nuo karto iššūkį meta ir su ja kovoja tik viena jėga – nacionalistinė ir konservatyvi dešinioji partija, dalį kurios narių sudaro buvę kompartijos veikėjai, per perversmą sukonfliktavę su jos vadovybe, bet didesnioji dalis yra veikiau buvę sistemos priešai ir aukos. Trečios – stambios ir moderuojančios – politinės jėgos nebelieka.

Akivaizdu, kad Vengrijos atveju tai epinė ir jau ilgokai besitęsianti kova tarp socialistų (t.y. buvusios kompartijos) ir Fidesz, kurios galva Viktoras Orbanas savo politinę karjerą pradėjo kaip liberalas, o šiuo metu yra šimtaprocentinis konservatyvus nacionalistas ir talentingas demagogas. Tiesą sakant, mūsų politinė konsteliacija gan panaši – tik į šią matricą nežinia kuriam laikui įsiterpė konservatyviosios partijos dar neintegruoti liberalai ir keletas politinių darinių, kuriuos pavieniai asmenys sukūrė tiesiog sau kaip kišenines partijas.

Štai šitą politinį vakuumą bei autentiškos kairės nebuvimą ir užpildė Jobbik. Jau pastebėta, kad ši partija, Vengrijos parlamente gavusi tik truputį mažiau vietų už socialistus, savo sudėtimi stipriai skiriasi nuo tipiškų neonacių. Šio naujadaro sudėtyje yra gan daug buvusių jaunų kairiųjų radikalų – antiglobalistų, anarchistų ir panašiai. Socialistų tapimą Gazpromo filialu Vengrijoje ir stambųjį verslą aptarnaujančia partija šie jaunieji radikalai neabejotinai laikė visų savo politinių idealų išdavyste. Gerai žinomi faktai, kaip radikalioji kairė, nusivylusi savo aplinkos menka kovine dvasia ir suburžuazėjimu, ima gravituoti link psichologiškai ir politiškai dar intensyvesnės pykčio ir neapykantos grupės bei nesunkiai keičiasi vietomis su radikalia dešine. Neapykanta yra laisviausiai konvertuojama politinė valiuta. Jokia politinė jėga neturi jos monopolijos.

Bet savo ideologija ir neapykantos taikiniais jie yra neabejotina neapykantos grupė ir beveik niekuo nesiskiria nuo neonacių: labiausiai nekenčiami jų yra romai ir žydai; Budapeštas jų yra vadinamas Judapeštu; taip pat tikima, kad žydai valdo pasaulį ir yra nusipirkę Vengriją; o galiausiai savo sukarinta uniforma Jobbik veikėjai stipriai primena Strėlės kryžiaus partiją – Vengrijos fašistų partiją, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir po jo buvo išformuota, o didžioji dauguma jos narių kooptuota į Vengrijos kompartiją (būtent taip, nieko aš nepainioju).

Neketinu svarstyti klausimo, už ką šie jauni žmonės nekenčia romų ir žydų. Tiesą sakant, neverta to klausti – nei meilė, nei neapykanta nėra racionaliai paaiškinami dalykai. Nelaimingi, pikti ir frustruoti žmonės savo neapykantos taikiniais dažniausiai kone instinktyviai renkasi lengviausiai pažeidžiamas arba seniai visuomenės nemėgstamas grupes, kurioms didžioji visuomenės dalis arba nejaučia jokios simpatijos, arba elgiasi taip, tarsi tos grupės neegzistuotų. Klausimas čia nėra už ką – veikiau tai lengviausiai atpažįstamos ir saviškius greičiausiai mobilizuojančios grupės-taikinio suradimo greitumo klausimas.

Analitikų pastebima, kad dažniausiai tokių grupių antisemitizmas arba neapykanta romams yra ne tiek aršios etninės ar rasinės neapykantos išraiška, kiek veikiau savitarpio atpažinimo ženklas ir kodas, reiškiantis antisisteminę jėgą. Taip, bet neverta užmiršti, kad kaip antisisteminė jėga, kuria patikėjo nusivylęs jaunimas, savo laiku kilo ir Vokietijos naciai.

Pastaraisiais metais buvo akivaizdu, kad pokomunistinėje politinėje matricoje veikia įvairios variacijos – politikos kriminalizacija ir kriminalinio pasaulio politizacija, visiškas politikos ir verslo susiliejimas, atsiradimas partijų, veikiančių kaip verslo kompanijos arba šou verslo bičiulių klubai. Su Jobbik atėjimu mes matome naują kryptį, kurios neverta painioti su Vakarų Europos populistais. Tai anaiptol ne kokios Geerto Wilderso antimusulmoniškos tirados Nyderlanduose ar velionio Jörgo Haiderio skandalingi, šokiruojantys pareiškimai Austrijoje apie esą neblogus garsiojo jo tėvynainio Adolfo Hitlerio sukurtos valstybės valdymo formos bruožus. Juolab tai ne Jeanas Marie Le Penas ir Nacionalinis Frontas Prancūzijoje su savo antimigracine politine programa ir neslepiamu rasizmu.

Visos minėtosios Vakarų Europos populistinės partijos žaidžia gudrų žaidimą – o ypač laužydamos politinio korektiškumo ir buvusių kolonijinių imperijų pokolonijinei politikai būdingo perdėto mandagumo sukurtus kultūrinius bei politinius tabu. Sykiu jos žaidžia iškeldamos ir realią problemą – imigracijos, kultūrų ir jų logikų susidūrimo, sudėtingos integracijos, imigrantų nenoro priimti modernias europietiškas normas ir vertybes keliamas įtampas Vakarų Europoje.

Išvertus viską į normalią kasdienę kalbą, tai yra tiesiog naudojimasis senamadiškos politikos ir kabinetinių politikų nepopuliarumu. Ekspertinį ir kabinetinį politiką vis dažniau pradeda išstumti minios aktorius, teatrališkas demagogas ir su minia tiesiogiai bei jos kalba bendraujantis veikėjas. Lygiai kaip egzistuoja vadinamoji profanų televizija, politikoje sparčiai formuojasi viešo gyvenimo ir politikos profanus aptarnaujantys politikai – profanų politikai. Nuo kasdienybės nutolusios kalbos sukompromitavimas bei ribos tarp viešo ir privataus kalbėjimo sunaikinimas yra populizmo sėkmės prielaida.

Kad ir kaip būtų, Jobbik simbolizuoja ne tik tai. Šio darinio tikroji ir grėslioji žinia yra ta, kad šiandien į nacionalinį parlamentą gali patekti ne partija, o rinkimuose dalyvaujanti neapykantos grupė. O nekęsti galima daug ko – ne tik romų ir žydų, bet ir apskritai užsieniečių, homoseksualų, abortų šalininkų, religinių bendruomenių ir panašiai. Tik nepainiokime šito su aršiais debatais tarp politinės doktrinos žmonių ar ideologinių grupuočių, kurios kuo puikiausiai išsitenka pliuralistinės politikos kontekste ir anaiptol neketina siūlyti eliminuoti savo oponentą arba kaip nors apriboti jo raišką. Neapykantos grupė protestuoja prieš savojo taikinio paties egzistavimo faktą. Ji ateina ne polemizuoti, o pačiu geriausiu atveju apriboti savojo antagonisto raišką ir sklaidą (o galimybei pasitaikius ir atsikratyti juo – bent jau per nelegalių imigrantų išsiuntimą).

Tokios grupės neturi jokios viešojo gyvenimo koncepcijos. Jos apskritai nėra politinės. Tai veikiau psichosocialiniai dariniai žmonių, kurie nori gausinti savo gretas ir savo vienintelę idėją sėti visuomenėje. Šie dariniai ir ypač jų sėkmė siunčia labai aiškią žinią politikos profesionalams – jūsų dienos suskaičiuotos, nes visuomenė nebetiki tuo, ką jūs vadinate profesionalia ir atsakinga politika. Po jūsų ateisime mes – ne interesų, o išsidalintos neapykantos grupė, kuri žino, kokius simbolinius taikinius rinktis, kad į mus būtų atkreiptas globalinis dėmesys.

Jobbik sėkmė reiškia ne tik Vengrijos socialistų fiasko, bet ir pavojų pačiai Fidesz. Todėl ir tik todėl Viktoras Orbanas pareiškė, kad padarys viską, kad Jobbik neįsigalėtų Vengrijoje. Tik verta pagalvoti, ar tai vien Vengrijos problema. Ar neateina visos Europos – visų pirma Rytų ir Vidurio Europos šalių – civilizuotos politikos susidūrimo su politizuotomis neapykantos grupėmis metas?

Kodėl Jobbik atitikmens dar nėra Lietuvoje? Manau, kad nėra dėl dviejų priežasčių. Pirma, Jobbik atitikmuo Lietuvoje nesulaužytų jokių tabu – mūsų parlamento nariai ir net politinio elito atstovai neretai išsako tokius požiūrius, kuriuos Jobbik tik entuziastingai pasveikintų. Antra, tokios neapykantos grupės potencialios atramos Lietuvoje yra ne kokios paraštės, o oficialiai veikiančių ir net parlamentinių politinių partijų dalys – nereikia čia net minėti Petro Gražulio ar panašių (ne apie didvyrius daina…), pakanka paminėti galimas tokios neapykantos grupės atramas pačioje Tėvynės Sąjungoje (pavyzdžiui, Gintaro Songailos nacionalistai), nė nekalbant apie Tvarką ir teisingumą.

Žodžiu, nieko jie čia nenustebintų. Lietuvos politika jau seniai yra be ribų ir be tabu – nėra ką laužyti. Tokie radikalai čia būtų ne antisisteminiai, o net labai sisteminiai žaidėjai. Jie čia netaptų jokia sensacija. Reikia labai daug civilizuotumo, kad prieš jį sukiltų barbarybė. O kai tai, kas pagal teoriją ir turėtų būti civilizuotoji pusė, nedaug kuo skiriasi nuo barbariškosios pusės, antistruktūrinis veiksmas darosi sunkiai įmanomas.

Menka paguoda, bet vis dėlto… Todėl Jobbik dar ir neturime.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Po dvidešimties metų Lietuva vargu ar prisimins save tokią, kokią mes ją prisimename nuo 1990 iki 2010 metų. Prieš mus veriasi dvi galimybės arba du scenarijai, kuriais pamėginkime nusakyti visai kitokio nerimo metus, nei tie, kuriuos šalis patyrė iki 2010 metų.

Pirmasis scenarijus. Vis mažiau svarbių politinių sprendimų priimama Vilniuje. Jungtinėse Europos Valstybėse koordinuota, didžiųjų valstybių tiesiogiai veikiama užsienio politika ir bendra gynybos sistema šalims-narėms palieka tik švietimo ir kultūros klausimus, kurie savo ruožtu didelių aistrų sostinėse ir ministrų kabinetuose nebekelia. Decentralizavus šalies ekonominę ir kultūros politiką, daugelį Lietuvos miestų ir regionų daug artimesni ryšiai sieja su Europos partneriais, nei su Vilniumi.

Lietuvos gyventojų kiekis ir sudėtis gerokai pakitę. Šalyje gyvena 2,5 milijono gyventojų, iš kurių etniniais lietuviais save laiko apie 1,8 milijono žmonių. Apie pusę milijono lietuvių gyvena Airijoje, maždaug tiek pat žmonių sudaro ir kitą didelę lietuvių išeivijos bendruomenę Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Lietuvos ekonomikos būklė gan nebloga, dalis išeivijos grįžta į Lietuvą, bet labiausiai prestižinių pozicijų gabus jaunimas siekia Europos Sąjungos institucijose ir Vakarų Europos universitetuose.

Iš daugiau nei pusės milijono kitakilmių Lietuvos piliečių itin didelę dalį sudaro iš Rusijos (ypač Karaliaučiaus), Ukrainos ir Baltarusijos atvykę žmonės. Nuo 2020 metų Rusija, tapusi NATO nare, atkakliai siekia narystės Europos Sąjunga, bet nepatenkinama žmogaus teisių padėtis, lygiai kaip šalies valdymo modelis ir demokratijos trūkumo problemos, Rusijos padėtį daro panašią į buvusią Turkijos (jau ES narės) padėtį iki 2020 metų, kada Turkija pagaliau buvo priimta visateise nare. Rusija tai priartėja, tai nutolsta nuo ES. Agresyvi Kinijos užsienio politika ir demografinis lūžis Tolimuosiuose Rytuose bei Sibire Rusiją pirmą kartą per visą jos istoriją maksimaliai priartina prie JAV ir ES.

Pasiturintys rusai, siekiantys laisvo judėjimo Europoje bei pasaulyje galimybių, vis labiau trokšta gauti Baltijos šalių pilietybę – lengviausiai tai jiems sekasi Lietuvoje. Kadangi užsienio kalbas gerai mokantys žmonės darbo siekia svetur, o nemažą visuomenės ir elektorato dalį sudaro rusakalbiai, Lietuvos politikai dažnai vartoja rusų kalbą susitikimuose su rinkėjais, o šalies radijas ir televizija transliuoja daugiau rusiškos popmuzikos ir populiarių TV laidų, nei vakarietiškų laidų.

Šalies švietimo ir aukštojo mokslo sistema pakitusi. Nors ji centralizuota ir todėl šalyje nėra iš tikrųjų autonomiškų universitetų, aukštųjų mokyklų gerokai sumažėjo – Lietuvoje veikia keturi valstybiniai universitetai ir privačių aukštųjų mokyklų tinklas. Didelę dalį studentų sudaro Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Gruzijos, Armėnijos studentai, siekiantys per studijas Baltijos šalyse priartėti prie karjeros ES galimybių. Kadangi Estija nutolusi nuo rusų kalbos ir gerokai labiau orientuota į Šiaurės šalis, minėtųjų šalių studentai kur kas mieliau renkasi Lietuvą ir Latviją.

Lietuvos politikos scenoje veikia dvi stambios partijos, sudarytos iš kažkada savarankiškų politinių darinių – ryškesnių dešinės ir kairės požymių neturinti pragmatiška centro partija „Sėkmės istorija“, kurios branduolį sudaro kažkada savarankiškos, bet vėliau susijungti nusprendusios krikdemų ir socdemų partijos, ir euroskeptikų partija „Pirmyn, Lietuva!“, kurioje veikia prieš dvidešimt metų nepriklausomos trys liberalų partijos ir dar kelios populistinės partijos – Darbo partija, Valstiečiai liaudininkai, Krikščionių partija ir Tvarkos ir teisingumo partija.

Į karjerą ES institucijose orientuoti žmonės renkasi „Sėkmės istoriją“, tuo tarpu išeivija ir su Lietuvos vidaus gyvenimu labiau susiję žmonės, vienodai nemėgstantys Briuselio politikų ir ES biurokratų bei jų satelitų Lietuvoje, orientuojasi į „Pirmyn, Lietuva!“. Įteisinus dvigubą pilietybę, nemažai lietuvių gyvena keliose šalyse – lygiai kaip dvigubą pilietybę turintys rusai ir lenko korta besinaudojantys Lietuvos lenkai. Rusakalbiai šalies piliečiai ir lenkų mažuma yra akivaizdūs ES entuziastai, todėl daugeliu atveju rinkimuose balsuoja už „Sėkmės istoriją“.

Šalis ekonomiškai gan stabili, o nemenkos imigracijos iš kaimyninių šalių ir Pietų Kaukazo dėka darbo jėgos netrūksta. Svarbiausiu kultūriniu 2030 metų įvykiu tampa Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės. 2030-ieji skelbiami Vytauto Didžiojo metais, bet juos aptemdo politikų nesitarimas, kokį projektą rinktis įamžinti jo atminimui – ar Rio de Žaneiro monumentalaus Jėzaus Kristaus gabaritų Vytauto Didžiojo skulptūrą, ar dar vienus rūmus šalia Valdovų rūmų, pavadintus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vardu. Kyla nacionalinio masto nesutarimas, ar Seimo nutarimu reikia Vytautui Didžiajam pripažinti karaliaus titulą, ar ne. 

Antrasis scenarijus. Rusijai okupavus Krymą ir susijungus su Baltarusija, padėtis tarp jos ir NATO lieka įtempta. Ukraina laikosi neutralios pozicijos ir nestoja nei į NATO, nei į ES, siekdama išvengti pilietinio konflikto viduje tarp provakarietiškai nusiteikusios savo vakarietiškosios dalies ir prorusiškosios rytinės dalies.

Baltijos šalys kartas nuo karto vis dar tampa Rusijos kibernetinių ir informacinių atakų bei politinių provokacijų taikiniu, bet jų padėtį lengvina kalbėjimas su Rusija tik per Briuselį. Kelių Baltijos šalių prezidentų pastangos sukurti sėkmingą dvišalę politiką su Rusija patyrė fiasko, nes Rusija šitą suprato kaip kapituliantišką gestą ir silpnumą, todėl tik padidino spaudimą. Tai Lietuvą natūraliai priartino prie didesnės paramos eurointegracijos procesams ir pačiai ES.

ES atrama vis labiau tampa nedidelės valstybės, nes Prancūzija ir Didžioji Britanija nebenori savo užsienio politikos subordinuoti ES, tuo išsižadėdamos savo nepriklausomo manevro galimybės ir vaidmens santykiuose su Kinija, Indija, Rusija ir sparčiai besikeičiančiu bei Vakarams palengva atsiveriančiu Iranu. Vokietija siekia ekonomiškai dominuoti ES ir pelnyti maksimalų Rusijos palankumą, bet manevruoja kiek lanksčiau už Prancūziją. ES kalbėjimo vienu balsu energetinio saugumo ir užsienio politikos sferoje šalininkėmis virsta Rytų ir Vidurio Europos valstybės, Nyderlandai, Belgija ir Šiaurės šalys.

Kad ir proeuropietiška bei proatlantinė, Lietuva lieka konservatyvi daugelio Vakarų Europos ir ES žmogaus teisių bei pilietinių laisvių standartų ir kriterijų atžvilgiu, bet padėtį švelnina nauja lyderių karta politikoje ir akademinėje sferoje. Apie 2020-uosius, įsitikinę, kad padėtis Lietuvoje tikrai neblogėja ir kad šalis yra ganėtinai stabili bei atvira, pradeda grįžti studijas Vakaruose baigę ir doktoratus ten apgynę jauni žmonės, kuriuos gan mielai įdarbina Lietuvos universitetai ir net siūlo jiems greitos ir nemenkos karjeros galimybes.

Šalyje formuojasi kelios intensyvesnio tarptautinio intelektualinio ir akademinio gyvenimo salelės. Labiausiai internacionalizuotu ir liberaliausiu Lietuvos akademinio gyvenimo centru virsta Kaunas, bet Vilniuje susiformuoja solidūs Rytų ir Vidurio Europos kultūrų studijų centrai, o sykiu klesti meninis gyvenimas. Regioninės plėtros projektų ir Klaipėdos uosto sėkmingo vystimosi dėka ekonomiškai sustiprėja Vakarų Lietuva, o Klaipėda tampa dar ir intelektinės bei kultūrinės traukos židiniu.

Politiniame gyvenime didžiausią įtaką daro kelios stabilios politinės partijos, kurios sudaro plačią demokratinę koaliciją ir gan sėkmingai oponuoja kelioms euroskeptiškoms, ksenofobinėms arba atvirai prorusiškoms partijoms. Jaunesnių politikų ir ypač naujai į politiką įsiliejusių, užsienyje susiformavusių akademinių žmonių dėka socialdemokratai bene pirmą kartą per visą savo istoriją nuo 1990 metų virsta daugmaž atpažįstama vakarietiška kairiąja partija. Po ilgų politinės tapatybės paieškų 2013 metais susijungę liberalai vėl skyla – šįkart į dvi partijas, viena kurių yra krikdemams artimesnių konservatyvių liberalų partija, o kita, daugiau kairiojo liberalizmo partija, oponuoja joms ir labiau linksta į dialogą ar net galimas koalicijas su socialdemokratais.

Emigracija vyksta, bet ji jau gerokai menkesnio masto nei iki 2020 metų. Lietuva tampa vis patrauklesnė ne tik savo tradicinėms kultūrinėms mažumoms, bet ir vakarų europiečiams, kinams, rusams, gudams, ukrainiečiams, armėnams, gruzinams, libaniečiams, o taip pat Argentinos ir Pietų Afrikos Respublikos litvakų palikuonims.

2030 metais Lietuva keliomis stambiomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis konferencijomis iškilmingai pažymi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-ąsias mirties metines, bet apskritai 2030-uosius skelbia prieš šimtą metų gimusio išeivijos sociologo, liberalaus mąstytojo Vytauto Kavolio metais.                

www.donskis.lt