Leonidas Donskis

Po vengrų kraštutinės dešinės partijos Jobbik didžiulės sėkmės rinkimuose pasirodė daug analitinių įžvalgų Europos spaudoje ir sunkiau prieinamoje analizės centrų medžiagoje. Nesikartodamas tik norėčiau šį bei tą pasvarstyti kiek platesniame kontekste, neapsiribodamas vien Vengrija.

Man yra tekę gyventi ir dirbti Vengrijoje, todėl kai kuriuos šios šalies politinių ir moralinių įtampų panašumus į mūsų patiriamas įtampas esu pajutęs senokai. Vengrija yra dramatiško likimo šalis. Skirtingai nuo nedidelių ir iki karo gan provincialių Baltijos valstybių, Vengrija buvo viena iš pirmaujančių Europos šalių mokslo ir kultūros sferoje. Budapeštas rimtai konkuravo su Viena savo intelektinio ir meninio gyvenimo žvaigždėmis. Šis nuostabus miestas pasauliui davė mąstytojus, žurnalistus ir rašytojus, pranašiškai nuspėjusius XX amžiaus atradimus, dilemas ir tragedijas – jų tarpe Theodorą Herzlį, Karlą Polanyi’į, Karlą Mannheimą, Arturą Koestlerį.

Sykiu Vengrija tiesiogiai patyrė Europos gražiosios epochos saulėlydį ir pačios liberaliausios iš imperijų, t.y. Austrijos-Vengrijos imperijos, krachą. Istorija nepasigailėjo šios šalies. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metu Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė (kaip ir Italija, Rumunija bei Bulgarija), Vakarai jai didesnių sentimentų neturėjo. Jei iš užimtos Austrijos sovietų kariuomenė vis dėlto pasitraukė, principingai ir kietai spaudžiama Vakarų, tai šalia esanti Vengrija buvo lengvai pripažinta sovietų įtakos sferos šalimi.

Tad Vengrija patyrė absoliutų pralaimėjimą. Ji buvo tas Karalius Lyras, kuris viską prarado ir liko tik su savo ištikimu juokdariu – istorine atmintimi ir kultūra. 1956-ųjų metų sovietų brutaliai užgniaužtas ir kraujyje paskandintas Vengrijos sukilimas (pačių vengrų vadinamas revoliucija) vis dėlto neabejotinai pelnė viso pasaulio pagarbą ir simpatiją šaliai – Vengrijos revoliucija buvo vienas iš pirmųjų didžiųjų smūgių sovietinei imperijai.

Kad ir kaip būtų, po Berlyno sienos griuvimo ir Vengrijos visiško išsivadavimo – kartu su visa Vidurio Europa – iš sovietų įtakos zonos politinės sistemos formavimasis buvo itin sudėtingas. Sunku įsivaizduoti labiau poliarizuotą šalį už Vengriją. Būtent čia stipriausiai pasireiškė tai, ką aš pavadinčiau pokomunistinės Vidurio Europos politikos matrica: buvusi kompartija tvirtai užvaldo ekonomiką, susilieja su verslu ir todėl tvirtai kontroliuoja korumpuotą politinę sistemą, o jai kartas nuo karto iššūkį meta ir su ja kovoja tik viena jėga – nacionalistinė ir konservatyvi dešinioji partija, dalį kurios narių sudaro buvę kompartijos veikėjai, per perversmą sukonfliktavę su jos vadovybe, bet didesnioji dalis yra veikiau buvę sistemos priešai ir aukos. Trečios – stambios ir moderuojančios – politinės jėgos nebelieka.

Akivaizdu, kad Vengrijos atveju tai epinė ir jau ilgokai besitęsianti kova tarp socialistų (t.y. buvusios kompartijos) ir Fidesz, kurios galva Viktoras Orbanas savo politinę karjerą pradėjo kaip liberalas, o šiuo metu yra šimtaprocentinis konservatyvus nacionalistas ir talentingas demagogas. Tiesą sakant, mūsų politinė konsteliacija gan panaši – tik į šią matricą nežinia kuriam laikui įsiterpė konservatyviosios partijos dar neintegruoti liberalai ir keletas politinių darinių, kuriuos pavieniai asmenys sukūrė tiesiog sau kaip kišenines partijas.

Štai šitą politinį vakuumą bei autentiškos kairės nebuvimą ir užpildė Jobbik. Jau pastebėta, kad ši partija, Vengrijos parlamente gavusi tik truputį mažiau vietų už socialistus, savo sudėtimi stipriai skiriasi nuo tipiškų neonacių. Šio naujadaro sudėtyje yra gan daug buvusių jaunų kairiųjų radikalų – antiglobalistų, anarchistų ir panašiai. Socialistų tapimą Gazpromo filialu Vengrijoje ir stambųjį verslą aptarnaujančia partija šie jaunieji radikalai neabejotinai laikė visų savo politinių idealų išdavyste. Gerai žinomi faktai, kaip radikalioji kairė, nusivylusi savo aplinkos menka kovine dvasia ir suburžuazėjimu, ima gravituoti link psichologiškai ir politiškai dar intensyvesnės pykčio ir neapykantos grupės bei nesunkiai keičiasi vietomis su radikalia dešine. Neapykanta yra laisviausiai konvertuojama politinė valiuta. Jokia politinė jėga neturi jos monopolijos.

Bet savo ideologija ir neapykantos taikiniais jie yra neabejotina neapykantos grupė ir beveik niekuo nesiskiria nuo neonacių: labiausiai nekenčiami jų yra romai ir žydai; Budapeštas jų yra vadinamas Judapeštu; taip pat tikima, kad žydai valdo pasaulį ir yra nusipirkę Vengriją; o galiausiai savo sukarinta uniforma Jobbik veikėjai stipriai primena Strėlės kryžiaus partiją – Vengrijos fašistų partiją, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir po jo buvo išformuota, o didžioji dauguma jos narių kooptuota į Vengrijos kompartiją (būtent taip, nieko aš nepainioju).

Neketinu svarstyti klausimo, už ką šie jauni žmonės nekenčia romų ir žydų. Tiesą sakant, neverta to klausti – nei meilė, nei neapykanta nėra racionaliai paaiškinami dalykai. Nelaimingi, pikti ir frustruoti žmonės savo neapykantos taikiniais dažniausiai kone instinktyviai renkasi lengviausiai pažeidžiamas arba seniai visuomenės nemėgstamas grupes, kurioms didžioji visuomenės dalis arba nejaučia jokios simpatijos, arba elgiasi taip, tarsi tos grupės neegzistuotų. Klausimas čia nėra už ką – veikiau tai lengviausiai atpažįstamos ir saviškius greičiausiai mobilizuojančios grupės-taikinio suradimo greitumo klausimas.

Analitikų pastebima, kad dažniausiai tokių grupių antisemitizmas arba neapykanta romams yra ne tiek aršios etninės ar rasinės neapykantos išraiška, kiek veikiau savitarpio atpažinimo ženklas ir kodas, reiškiantis antisisteminę jėgą. Taip, bet neverta užmiršti, kad kaip antisisteminė jėga, kuria patikėjo nusivylęs jaunimas, savo laiku kilo ir Vokietijos naciai.

Pastaraisiais metais buvo akivaizdu, kad pokomunistinėje politinėje matricoje veikia įvairios variacijos – politikos kriminalizacija ir kriminalinio pasaulio politizacija, visiškas politikos ir verslo susiliejimas, atsiradimas partijų, veikiančių kaip verslo kompanijos arba šou verslo bičiulių klubai. Su Jobbik atėjimu mes matome naują kryptį, kurios neverta painioti su Vakarų Europos populistais. Tai anaiptol ne kokios Geerto Wilderso antimusulmoniškos tirados Nyderlanduose ar velionio Jörgo Haiderio skandalingi, šokiruojantys pareiškimai Austrijoje apie esą neblogus garsiojo jo tėvynainio Adolfo Hitlerio sukurtos valstybės valdymo formos bruožus. Juolab tai ne Jeanas Marie Le Penas ir Nacionalinis Frontas Prancūzijoje su savo antimigracine politine programa ir neslepiamu rasizmu.

Visos minėtosios Vakarų Europos populistinės partijos žaidžia gudrų žaidimą – o ypač laužydamos politinio korektiškumo ir buvusių kolonijinių imperijų pokolonijinei politikai būdingo perdėto mandagumo sukurtus kultūrinius bei politinius tabu. Sykiu jos žaidžia iškeldamos ir realią problemą – imigracijos, kultūrų ir jų logikų susidūrimo, sudėtingos integracijos, imigrantų nenoro priimti modernias europietiškas normas ir vertybes keliamas įtampas Vakarų Europoje.

Išvertus viską į normalią kasdienę kalbą, tai yra tiesiog naudojimasis senamadiškos politikos ir kabinetinių politikų nepopuliarumu. Ekspertinį ir kabinetinį politiką vis dažniau pradeda išstumti minios aktorius, teatrališkas demagogas ir su minia tiesiogiai bei jos kalba bendraujantis veikėjas. Lygiai kaip egzistuoja vadinamoji profanų televizija, politikoje sparčiai formuojasi viešo gyvenimo ir politikos profanus aptarnaujantys politikai – profanų politikai. Nuo kasdienybės nutolusios kalbos sukompromitavimas bei ribos tarp viešo ir privataus kalbėjimo sunaikinimas yra populizmo sėkmės prielaida.

Kad ir kaip būtų, Jobbik simbolizuoja ne tik tai. Šio darinio tikroji ir grėslioji žinia yra ta, kad šiandien į nacionalinį parlamentą gali patekti ne partija, o rinkimuose dalyvaujanti neapykantos grupė. O nekęsti galima daug ko – ne tik romų ir žydų, bet ir apskritai užsieniečių, homoseksualų, abortų šalininkų, religinių bendruomenių ir panašiai. Tik nepainiokime šito su aršiais debatais tarp politinės doktrinos žmonių ar ideologinių grupuočių, kurios kuo puikiausiai išsitenka pliuralistinės politikos kontekste ir anaiptol neketina siūlyti eliminuoti savo oponentą arba kaip nors apriboti jo raišką. Neapykantos grupė protestuoja prieš savojo taikinio paties egzistavimo faktą. Ji ateina ne polemizuoti, o pačiu geriausiu atveju apriboti savojo antagonisto raišką ir sklaidą (o galimybei pasitaikius ir atsikratyti juo – bent jau per nelegalių imigrantų išsiuntimą).

Tokios grupės neturi jokios viešojo gyvenimo koncepcijos. Jos apskritai nėra politinės. Tai veikiau psichosocialiniai dariniai žmonių, kurie nori gausinti savo gretas ir savo vienintelę idėją sėti visuomenėje. Šie dariniai ir ypač jų sėkmė siunčia labai aiškią žinią politikos profesionalams – jūsų dienos suskaičiuotos, nes visuomenė nebetiki tuo, ką jūs vadinate profesionalia ir atsakinga politika. Po jūsų ateisime mes – ne interesų, o išsidalintos neapykantos grupė, kuri žino, kokius simbolinius taikinius rinktis, kad į mus būtų atkreiptas globalinis dėmesys.

Jobbik sėkmė reiškia ne tik Vengrijos socialistų fiasko, bet ir pavojų pačiai Fidesz. Todėl ir tik todėl Viktoras Orbanas pareiškė, kad padarys viską, kad Jobbik neįsigalėtų Vengrijoje. Tik verta pagalvoti, ar tai vien Vengrijos problema. Ar neateina visos Europos – visų pirma Rytų ir Vidurio Europos šalių – civilizuotos politikos susidūrimo su politizuotomis neapykantos grupėmis metas?

Kodėl Jobbik atitikmens dar nėra Lietuvoje? Manau, kad nėra dėl dviejų priežasčių. Pirma, Jobbik atitikmuo Lietuvoje nesulaužytų jokių tabu – mūsų parlamento nariai ir net politinio elito atstovai neretai išsako tokius požiūrius, kuriuos Jobbik tik entuziastingai pasveikintų. Antra, tokios neapykantos grupės potencialios atramos Lietuvoje yra ne kokios paraštės, o oficialiai veikiančių ir net parlamentinių politinių partijų dalys – nereikia čia net minėti Petro Gražulio ar panašių (ne apie didvyrius daina…), pakanka paminėti galimas tokios neapykantos grupės atramas pačioje Tėvynės Sąjungoje (pavyzdžiui, Gintaro Songailos nacionalistai), nė nekalbant apie Tvarką ir teisingumą.

Žodžiu, nieko jie čia nenustebintų. Lietuvos politika jau seniai yra be ribų ir be tabu – nėra ką laužyti. Tokie radikalai čia būtų ne antisisteminiai, o net labai sisteminiai žaidėjai. Jie čia netaptų jokia sensacija. Reikia labai daug civilizuotumo, kad prieš jį sukiltų barbarybė. O kai tai, kas pagal teoriją ir turėtų būti civilizuotoji pusė, nedaug kuo skiriasi nuo barbariškosios pusės, antistruktūrinis veiksmas darosi sunkiai įmanomas.

Menka paguoda, bet vis dėlto… Todėl Jobbik dar ir neturime.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Po dvidešimties metų Lietuva vargu ar prisimins save tokią, kokią mes ją prisimename nuo 1990 iki 2010 metų. Prieš mus veriasi dvi galimybės arba du scenarijai, kuriais pamėginkime nusakyti visai kitokio nerimo metus, nei tie, kuriuos šalis patyrė iki 2010 metų.

Pirmasis scenarijus. Vis mažiau svarbių politinių sprendimų priimama Vilniuje. Jungtinėse Europos Valstybėse koordinuota, didžiųjų valstybių tiesiogiai veikiama užsienio politika ir bendra gynybos sistema šalims-narėms palieka tik švietimo ir kultūros klausimus, kurie savo ruožtu didelių aistrų sostinėse ir ministrų kabinetuose nebekelia. Decentralizavus šalies ekonominę ir kultūros politiką, daugelį Lietuvos miestų ir regionų daug artimesni ryšiai sieja su Europos partneriais, nei su Vilniumi.

Lietuvos gyventojų kiekis ir sudėtis gerokai pakitę. Šalyje gyvena 2,5 milijono gyventojų, iš kurių etniniais lietuviais save laiko apie 1,8 milijono žmonių. Apie pusę milijono lietuvių gyvena Airijoje, maždaug tiek pat žmonių sudaro ir kitą didelę lietuvių išeivijos bendruomenę Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Lietuvos ekonomikos būklė gan nebloga, dalis išeivijos grįžta į Lietuvą, bet labiausiai prestižinių pozicijų gabus jaunimas siekia Europos Sąjungos institucijose ir Vakarų Europos universitetuose.

Iš daugiau nei pusės milijono kitakilmių Lietuvos piliečių itin didelę dalį sudaro iš Rusijos (ypač Karaliaučiaus), Ukrainos ir Baltarusijos atvykę žmonės. Nuo 2020 metų Rusija, tapusi NATO nare, atkakliai siekia narystės Europos Sąjunga, bet nepatenkinama žmogaus teisių padėtis, lygiai kaip šalies valdymo modelis ir demokratijos trūkumo problemos, Rusijos padėtį daro panašią į buvusią Turkijos (jau ES narės) padėtį iki 2020 metų, kada Turkija pagaliau buvo priimta visateise nare. Rusija tai priartėja, tai nutolsta nuo ES. Agresyvi Kinijos užsienio politika ir demografinis lūžis Tolimuosiuose Rytuose bei Sibire Rusiją pirmą kartą per visą jos istoriją maksimaliai priartina prie JAV ir ES.

Pasiturintys rusai, siekiantys laisvo judėjimo Europoje bei pasaulyje galimybių, vis labiau trokšta gauti Baltijos šalių pilietybę – lengviausiai tai jiems sekasi Lietuvoje. Kadangi užsienio kalbas gerai mokantys žmonės darbo siekia svetur, o nemažą visuomenės ir elektorato dalį sudaro rusakalbiai, Lietuvos politikai dažnai vartoja rusų kalbą susitikimuose su rinkėjais, o šalies radijas ir televizija transliuoja daugiau rusiškos popmuzikos ir populiarių TV laidų, nei vakarietiškų laidų.

Šalies švietimo ir aukštojo mokslo sistema pakitusi. Nors ji centralizuota ir todėl šalyje nėra iš tikrųjų autonomiškų universitetų, aukštųjų mokyklų gerokai sumažėjo – Lietuvoje veikia keturi valstybiniai universitetai ir privačių aukštųjų mokyklų tinklas. Didelę dalį studentų sudaro Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Gruzijos, Armėnijos studentai, siekiantys per studijas Baltijos šalyse priartėti prie karjeros ES galimybių. Kadangi Estija nutolusi nuo rusų kalbos ir gerokai labiau orientuota į Šiaurės šalis, minėtųjų šalių studentai kur kas mieliau renkasi Lietuvą ir Latviją.

Lietuvos politikos scenoje veikia dvi stambios partijos, sudarytos iš kažkada savarankiškų politinių darinių – ryškesnių dešinės ir kairės požymių neturinti pragmatiška centro partija „Sėkmės istorija“, kurios branduolį sudaro kažkada savarankiškos, bet vėliau susijungti nusprendusios krikdemų ir socdemų partijos, ir euroskeptikų partija „Pirmyn, Lietuva!“, kurioje veikia prieš dvidešimt metų nepriklausomos trys liberalų partijos ir dar kelios populistinės partijos – Darbo partija, Valstiečiai liaudininkai, Krikščionių partija ir Tvarkos ir teisingumo partija.

Į karjerą ES institucijose orientuoti žmonės renkasi „Sėkmės istoriją“, tuo tarpu išeivija ir su Lietuvos vidaus gyvenimu labiau susiję žmonės, vienodai nemėgstantys Briuselio politikų ir ES biurokratų bei jų satelitų Lietuvoje, orientuojasi į „Pirmyn, Lietuva!“. Įteisinus dvigubą pilietybę, nemažai lietuvių gyvena keliose šalyse – lygiai kaip dvigubą pilietybę turintys rusai ir lenko korta besinaudojantys Lietuvos lenkai. Rusakalbiai šalies piliečiai ir lenkų mažuma yra akivaizdūs ES entuziastai, todėl daugeliu atveju rinkimuose balsuoja už „Sėkmės istoriją“.

Šalis ekonomiškai gan stabili, o nemenkos imigracijos iš kaimyninių šalių ir Pietų Kaukazo dėka darbo jėgos netrūksta. Svarbiausiu kultūriniu 2030 metų įvykiu tampa Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-osios mirties metinės. 2030-ieji skelbiami Vytauto Didžiojo metais, bet juos aptemdo politikų nesitarimas, kokį projektą rinktis įamžinti jo atminimui – ar Rio de Žaneiro monumentalaus Jėzaus Kristaus gabaritų Vytauto Didžiojo skulptūrą, ar dar vienus rūmus šalia Valdovų rūmų, pavadintus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vardu. Kyla nacionalinio masto nesutarimas, ar Seimo nutarimu reikia Vytautui Didžiajam pripažinti karaliaus titulą, ar ne. 

Antrasis scenarijus. Rusijai okupavus Krymą ir susijungus su Baltarusija, padėtis tarp jos ir NATO lieka įtempta. Ukraina laikosi neutralios pozicijos ir nestoja nei į NATO, nei į ES, siekdama išvengti pilietinio konflikto viduje tarp provakarietiškai nusiteikusios savo vakarietiškosios dalies ir prorusiškosios rytinės dalies.

Baltijos šalys kartas nuo karto vis dar tampa Rusijos kibernetinių ir informacinių atakų bei politinių provokacijų taikiniu, bet jų padėtį lengvina kalbėjimas su Rusija tik per Briuselį. Kelių Baltijos šalių prezidentų pastangos sukurti sėkmingą dvišalę politiką su Rusija patyrė fiasko, nes Rusija šitą suprato kaip kapituliantišką gestą ir silpnumą, todėl tik padidino spaudimą. Tai Lietuvą natūraliai priartino prie didesnės paramos eurointegracijos procesams ir pačiai ES.

ES atrama vis labiau tampa nedidelės valstybės, nes Prancūzija ir Didžioji Britanija nebenori savo užsienio politikos subordinuoti ES, tuo išsižadėdamos savo nepriklausomo manevro galimybės ir vaidmens santykiuose su Kinija, Indija, Rusija ir sparčiai besikeičiančiu bei Vakarams palengva atsiveriančiu Iranu. Vokietija siekia ekonomiškai dominuoti ES ir pelnyti maksimalų Rusijos palankumą, bet manevruoja kiek lanksčiau už Prancūziją. ES kalbėjimo vienu balsu energetinio saugumo ir užsienio politikos sferoje šalininkėmis virsta Rytų ir Vidurio Europos valstybės, Nyderlandai, Belgija ir Šiaurės šalys.

Kad ir proeuropietiška bei proatlantinė, Lietuva lieka konservatyvi daugelio Vakarų Europos ir ES žmogaus teisių bei pilietinių laisvių standartų ir kriterijų atžvilgiu, bet padėtį švelnina nauja lyderių karta politikoje ir akademinėje sferoje. Apie 2020-uosius, įsitikinę, kad padėtis Lietuvoje tikrai neblogėja ir kad šalis yra ganėtinai stabili bei atvira, pradeda grįžti studijas Vakaruose baigę ir doktoratus ten apgynę jauni žmonės, kuriuos gan mielai įdarbina Lietuvos universitetai ir net siūlo jiems greitos ir nemenkos karjeros galimybes.

Šalyje formuojasi kelios intensyvesnio tarptautinio intelektualinio ir akademinio gyvenimo salelės. Labiausiai internacionalizuotu ir liberaliausiu Lietuvos akademinio gyvenimo centru virsta Kaunas, bet Vilniuje susiformuoja solidūs Rytų ir Vidurio Europos kultūrų studijų centrai, o sykiu klesti meninis gyvenimas. Regioninės plėtros projektų ir Klaipėdos uosto sėkmingo vystimosi dėka ekonomiškai sustiprėja Vakarų Lietuva, o Klaipėda tampa dar ir intelektinės bei kultūrinės traukos židiniu.

Politiniame gyvenime didžiausią įtaką daro kelios stabilios politinės partijos, kurios sudaro plačią demokratinę koaliciją ir gan sėkmingai oponuoja kelioms euroskeptiškoms, ksenofobinėms arba atvirai prorusiškoms partijoms. Jaunesnių politikų ir ypač naujai į politiką įsiliejusių, užsienyje susiformavusių akademinių žmonių dėka socialdemokratai bene pirmą kartą per visą savo istoriją nuo 1990 metų virsta daugmaž atpažįstama vakarietiška kairiąja partija. Po ilgų politinės tapatybės paieškų 2013 metais susijungę liberalai vėl skyla – šįkart į dvi partijas, viena kurių yra krikdemams artimesnių konservatyvių liberalų partija, o kita, daugiau kairiojo liberalizmo partija, oponuoja joms ir labiau linksta į dialogą ar net galimas koalicijas su socialdemokratais.

Emigracija vyksta, bet ji jau gerokai menkesnio masto nei iki 2020 metų. Lietuva tampa vis patrauklesnė ne tik savo tradicinėms kultūrinėms mažumoms, bet ir vakarų europiečiams, kinams, rusams, gudams, ukrainiečiams, armėnams, gruzinams, libaniečiams, o taip pat Argentinos ir Pietų Afrikos Respublikos litvakų palikuonims.

2030 metais Lietuva keliomis stambiomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis konferencijomis iškilmingai pažymi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-ąsias mirties metines, bet apskritai 2030-uosius skelbia prieš šimtą metų gimusio išeivijos sociologo, liberalaus mąstytojo Vytauto Kavolio metais.                

www.donskis.lt

 

Leonidas Donskis

 

Kodėl neturime gero istorinio romano? Atsakyčiau paprastai: neturime istorinio romano, nes mūsų istorija nedalyvauja dabartyje. Mūsų istorinė atmintis yra suvenyrinė.

Kas yra suvenyras? Kelionių patirties atminas? Mus šildantis prisiminimas (prancūzų k. souvenir – prisiminimas)? Iš esmės tai mielas ir jaukus atminties darbas, o ne mus egzaminuojanti praeitis ir jos išgyvenimas.

Ką omeny turėjo Milanas Kundera, savo romane Juoko ir užmaršties knyga rašęs, kad Praha yra miestas be atminties? Jis turėjo omeny istoriją kaip sau patogių faktų rinkinį, trinant iš atminties viską, kas susiję su dviem viena kitą paneigiančiomis interpretacijomis, atmintimis, perspektyvomis ar tiesiog individualiais išgyvenimais. Kontrreformacija pakeitė visus Prahos gatvių pavadinimus, ir niekas nieko nesuprato, pamanęs, kad taip ir turi būti. Visi priėmė tai kaip nepajudinamą tikrovės faktą. Antrą kartą čekų ir slovakų atmintis buvo išvalyta po Antrojo pasaulinio karo.

Gustavas Husakas, anot Kunderos, yra tikras Užmaršties Prezidentas. Apskritai politinė galia – tai organizuota užmarštis. Prisimenantis ir alternatyvas kuriantis žmogus valdžiai nereikalingas – jai reikia tokio pavaldinio, kuris kiekvieną dieną savo gyvenimą pradėtų vis iš naujo, šventai tikėdamas, kad ji yra pripildyta vertingo turinio tik tada, kai tuo pasirūpina aukštesnė ir jį globojanti žemiška jėga – valdžia.

Užmaršties Prezidentui reikia popmuzikos – šios kultūrinės užmaršties fabriko, kurio dėka visi viskuo patenkinti (arba nelaimingi – koks skirtumas, svarbu, kad be alternatyvos pojūčio, todėl šventai įsitikinę, kad kitaip nebūna ir niekada nebus). Kai po 1968-ųjų aksominės revoliucijos Čekoslovakijoje apie pusę milijono žmonių, visų pirma inteligentijos, neteko darbo dėl politinės veiklos ir protesto, o dešimtys tūkstančių medikų, rašytojų, istorikų, filosofų, kino ir teatro režisierių išvyko į Vakarus, niekas į šitą nereagavo. Bet kai išvyko popmuzikos žvaigždė Karelas Klausas, jis iškart gavo Užmaršties Prezidento laišką su nuoširdžiu prašymu grįžti. Pasak Kunderos, Užmaršties Prezidentas ir Muzikos Idiotas papildo vienas kitą ir yra būtini vienas kitam. Užmaršties režimai be jų draugystės ir simbiozės neegzistuoja.

Ričardas Gavelis savo romanuose Vilniaus pokeris ir Vilniaus džiazas panašiai vaizduoja Vilnių – tai miestas vaiduoklis, kurio istorija, gatvės ir architektūra nieko bendra nebeturi su dabar jame gyvenančiais žmonėmis – vienas kitą sekančiais, skundžiančiais ir metodiškai naikinančiais fantomais, pokomunistiniais dybukais. Istorija čia tėra neatsakingų fantazijų, politinio dominavimo arba atminties karų arena. Istorija reikalinga tik tada, kai prireikia pasakyti, kas čia šeimininkas ir kieno čia viršus. Vilnius Gaveliui – miestas be atminties tikrąją šių žodžių prasme. Istorija čia tėra brutalios jėgos ir dominavimo pribuvėja.

Istorija mums iki šiol nėra tapusi moralinių pasirinkimų erdve, kurios dėka mes suvoktume dabartį. Istorija yra patogių ir mielų prisiminimų rinkinys, iš kurio pašalinami arba akademiškai patogiai izoliuojami tie aspektai, kurie mums kelia sudėtingų ir nemalonių išgyvenimų. Dabartis mums visų pirma reikalinga kaip sau patogios istorijos atgaivinimo ir pakartojimo laukas – tai, kas angliškai vadinama the reenactment of history, yra nacionalistinės istorijos interpretacijos esmė.

Juk tokių pseudoistorinių muliažų kaip Valdovų Rūmai Vilniuje fabrikavimas, tuo pat metu sudarkant kerinčio grožio miestą ir sykiu sąmoningai ignoruojant visus tiesiog akyse merdėjančius ir gęstančius gyvosios Lietuvos istorijos paliudijimus, ir yra suvenyrinės istorijos bei suvenyrinės atminties gyvybingumo iliustracija. Ji tik įrodo, kad tiesiog taip nutarta įtvirtinti politinį vienos iš daugelio šio miesto kultūrų ir atminties laukų dominavimą. Vilnius yra mūsų, ir tiek. (O kas, beje, tuo abejoja? Ir nejaugi tai vienintelis šio nuostabaus, bet į amneziją blokšto miesto vertės šaltinis bei matas?)

Kaip ir Praha, Vilnius yra tipingas Vidurio Europos miestas – miestas be atminties, miestas, pasirinkęs savo daugiamatės ir didingos istorijos užmarštį, nes kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti dabarties. Savo istoriją linkstama ignoruoti ir pasirinkti amneziją, kai toji praeitis nieko nesako apie dabartį ir net meta abejonės šešėlį ant tos vienmatės dabarties, panirusios įtakos, galios ir prestižo žaidimuose. Lieka tik suvenyrinė istorija, skirta politiniam vartojimui ir pasaulio įtikinimui, kad mes nesame prastesni už senąsias Vakarų Europos visuomenes ir kultūras.

Be jokios abejonės, realioji Lietuvos istorija, kai tik ji atplėšiama nuo suvenyrinės atminties kičo, yra labai turtinga – savo sudėtingumu ji toli pranoksta ne vienos klestinčios Vakarų pasaulio šalies istoriją. O savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos politinė ir sociokultūrinė būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę.

Surizikuočiau net metaforą, kad dabartinė Europos Sąjunga yra užmirštoji Vidurio Europos istorija, paversta politine dabartimi, kuria pačiu paradoksaliausiu būdu vis garsiau abejoja į mažų šalių gynybinę terpę nublokšta Vidurio Europa – priešindamiesi nūdienos Europai, mes priešinamės būklei, kurią pažinome istoriškai anksčiau už Vakarus. Barokinėje Europoje vienakalbė Anglija ar Prancūzija su savo gan nesudėtinga tapatybės (ar monarchijos padiktuota luominės priklausomybės) formule ir politine centralizacija (ypač Prancūzija) daug labiau priminė tą nacionalizmą, kuris kaip tik šiandien atrodo toks neatsiejamas nuo Vidurio Europos. O mes tada kaip tik buvome tai, kas yra dabartiniai Vakarai – decentralizuoti daugelio kalbų, kultūrų ir religijų politiniai namai.

Susikeitėme vietomis, tik niekas šito nepastebėjo. Mes pamiršome ir nebenorime prisiminti savo praeities, nes ji mums siejasi su patirtu nesaugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis: mes tikime, kad ne parlamentas ir statutas, o formulė „viena kalba, viena kultūra, viena religija, viena valstybė“ yra mūsų politinio išlikimo ir patikimos tapatybės garantija. Tik mūsų stiprybė Vidurio Europoje kažkada sutapo su heterogeniška, kultūriškai daugiamate parlamento ir laisvės tapatybe, o Vakarų jėga slypėjo jų homogeniškoje galios ir tapatybės struktūroje. Šiandien viskas apsivertė. Mūsų homogeniškumas šiandien simbolizuoja mūsų gynybinį nacionalizmą, o Vakarų heterogeniškumas – jų stiprybę. Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia.

Kad ir kaip būtų, didysis skirtumas tarp to gilaus istorijos pojūčio, kurį Vakarai vis dėlto išlaikė, ir mūsiškio yra tas, kad Vakarų Europos miestuose viena nedidelė gatvelė su joje likusiomis smuklėmis, kiemais, dirbtuvėmis ar vienuolynais neretai turi daugiau istorijos, nei Rytų ar Vidurio Europos sostinės. Gal nuskambės drastiškai, bet vienoje Florencijos gatvelėje yra daugiau gyvos ir dabartį paaiškinančios istorijos, nei visoje Lietuvoje. Daug daugiau, nes ten praeitis neatsiskyrė nuo dabarties. O pas mus, deja, įvyko pačios tikriausios praeities ir dabarties skyrybos.

Prisipažinsiu, daug kas mano vaizduotėje ir sąvokų tinkle pradėjo keistis skaitant Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną Silva rerum. Visų pirma į mūsų kultūrą greitosios literatūros ir grafomanijos eroje atėjo talentinga rašytoja. Gabrieliui García Márquezui kažkiek artima maniera, ritmingai alsuojančio sakinio ir be dialogų parašytoje knygoje Europos istorija pasakojama per Lietuvą, Lietuva pasakojama per šeimą, šeima – per „daiktų mišką“ (silva rerum), arba šeimos knygą, o pastaroji – per daikto ir jo paženklintos pasijos istoriją.

Daiktas turi savo istoriją, o už jo slypi meilės, neapykantos, baimės, nerimo, afekto, pasijos istorija – čia mes patenkame į Willemo Claeszo Hedos, Pieterio Claeszo, Gabrielio Metsu, sykiu ir į Franso Halso ir Jano Vermeerio pasaulį. Viena vertus, tai baroko epochoje atsiradusi per daiktus ir jų efemeriškumą moralizuojančios tapybos kalba, kurioje viskas apie mūsų tuštybę buvo pasakoma prabangos daiktų ir kaukolės kontrastais. Vanitatum vanitas – moralizuojantis natiurmortas, sustingusi daikto tikrovė, kuriuo teigiama fizinio grožio, turto ir prabangos tuštybė, nuo kurios išgelbėti gali tik rūpinimasis savosios sielos išganymu. Kaukolė arba smėlio laikrodis, primenantis, kiek nedaug mums teliko mėgautis turtu, prabanga ir savosios galios ir fizinio grožio iliuzija, yra religinio jausmo įsiveržimas į nerūpestingo jaukumo, turtingumo, akimirkos laimės ir užsimiršimo pasaulėlį.

O dabar prisiminkime Kazimiero ir Uršulės Norvaišų tėvą Joną Motiejų, nuolat mąstantį apie tai, kas mes esame ir kuo mes tampame, kai nieko nebelieka iš mūsų kūno ir buvusios matomos gyvybės – daiktų, rūbų, prabangos, grožio, jaukumo. Jo refleksijos apie tikėjimą ir tiesą, Kalvino Ženevoje sudeginto ispanų humanisto, mediko, teologo ir filosofo Miguelio Serveto ankstyvą mirtį fanatiškoje ir žiaurioje epochoje, sykiu apie mediciną ir teologiją, mokslą ir bažnyčią, daiktus ir amžinybę romanui suteikia kažką panašaus į baroko sąmonės ir kultūros išklotinę – gali suvokti visą epochą (kurią neabejotinai myli romano autorė) iš tų atraminių žodžių, temų ir ženklų, kuriais mes mąstome save ir savo istoriją.

Kitas daikto istorijos planas – išgyvenimas, ilgesys ir pasija, slypintys jame. Vermeerio mergaitė, skaitanti laišką, arba Gerardo ter Borcho vyno taurę rankoje laikantys mergina ir jaunas karininkas – tai aistros arba ilgesio istorija, kurią liudijame ne tiek mes patys, kiek daiktai, kuriuos mes susirandame tai pasijai išsakyti. Meilę simbolizuojanti liutnia, artimą žmogų tolimoje šalyje simbolizuojantis žemėlapis ant sienos ir čia pat skaitomas laiškas Vermeerio drobėse – juk tai toji pasijos erdvė, kurią Vermeeris atveria ne savo tapomųjų kūno kalba ir paviršiaus psichologizmu, o tyla ir daiktais.

Kas gi šioje perspektyvoje yra silva rerum? Daiktuose slypinti šeimos istorija, sykiu ir visi epochos ženklai. Per šeimos knygą atveriama mirusiųjų, gyvųjų ir būsimųjų Norvaišų šeimos narių istorija. Rūbai, šeimos relikvijos, knygos, rakandai, papuošalai ne tik išsaugo šeimos pasakojimus – jie sykiu įkvepia būsimuosius šeimos (ar bendruomenės) narius dalyvauti bendrame pasakojime. Tad šeimos knyga – tai pasakojimas, kurio dalimis tampa Norvaišų šeimos dvaras, Jonas Motiejus ir Elžbieta, Kazimieras ir Uršulė, Jonas Delamarsas ir Cecilija, Konstancija Sokolinskaitė, Jonelis Tarvydas, Jonas Kirdėjus Birontas, Marijonas Daugėla ir kiti Sabaliauskaitės romano personažai.

Šeimos knyga yra nuoroda į nuolatinį į praeities dalyvavimą dabartyje. Be daiktų ir kūrinių, sugeriančių baimę, meilę, ilgesį, nerimą, nežinojimą, abejonę ir neviltį, iš mūsų liktų viso labo tik beistorės būtybės, kurioms praeitis reikštų tik magišką ir ritualinį gyvybės ir mirties ciklo kartojimą. Tai interpretacinis raktas, kuriuo atrakinami likimai ir moralinės logikos. Sykiu ir susipažinimo su daiktais, gatvėmis ir pastatais logika. Tai tiesiog ta erdvė, kurioje mes norime interpretuoti save ir mus supantį simbolinių reikšmių pasaulį.

Visi įmanomi baroko kontrastai sukuria egzistencinę paletę – meilė ir neapykanta; bjaurastis ir grožis; it prieblandoje tapybiškai vaizduojami švytintys žmonių veidai, apšviesti di sotto in su (italų k. iš apačios į viršų) – tarsi nužengę iš paties Caravaggio arba jo pasekėjo iš Utrechto, olando Gerrito van Honthorsto paveikslų; į vienuolės įšventinamos Uršulės veido ir rūbų grožis, kurį neišvengiamai lydi su šventybe ir prasme kovojančios tuštumos ir nebūties vaizdo – kirmėlių ryjamo pastipusio jos katino Mauricijaus – prisiminimas; meilės pakirsto ir savo likimą suradusio Jono Kirdėjaus Bironto žvilgsnis į Uršulę bažnyčioje, vis dėlto neleidžiantis užmiršti žiaurių studentų muštynių, kuriose itin negailestingai priešus doroja tas pats aistringasis, mira kvepiantis ir didelį retorikos, filologijos ir filosofijos tyrinėtojo talentą savyje atrandantis Vilniaus aistruolis Birontas; tai tas pats Birontas, kuriame slypi viskas, ką apie meilę, lojalumą ir draugystę trijų jaunų žmonių paveiksluose pasakė Williamas Shakespeare’as – jis ir Romeo, ir Merkucijus, ir Tebaldas.

Didieji baroko kontrastai – tai, regis, nesutaikomų tikrovės segmentų taikus susigyvenimas didesnės už mūsų dvasinės perspektyvos ar visumos požiūriu. Tai grubi ir vulgari gatvės kalba, po kurios pasigirsta įstabios lotyniškos poezijos strofos arba Vilniuje savo laimę netikėtai suradusio pabūklų ir varpų liejiko Jono Delamarso tyli ir murkianti prancūzų kalba. Tai Dominyko Mikalojaus Radvilos siautėjimas su jaunaisiais bičiuliais slaptuose Vilniaus aukštuomenės ir studiozų pokyliuose, po kurių seka to paties jauno žmogaus pasinėrimas parlamento ir visos valstybės likimą lemiančiuose įvykiuose. Žmoguje slypi šviesa ir tamsa, lengvumas ir nepakeliamas sunkumas, sklaida ir vytimas, žemos aistros ir Dievo ilgesys.

Kristina Sabaliauskaitė surado puikią nišą mūsų literatūroje. Kad ir kokia gera būtų lietuvių literatūra, ji neretai esti išsiskyrusi su intelektualumu ir psichologine gelme. Mes iki šiol grumiamės su savo jauna literatūrine kalba, o ne su socialine ir politine tikrove – iš to gimsta puiki poezija, bet tik didelio socialinio ar net politinio proceso pajauta gali pagimdyti didelį prozininką. Kol neįvyksta tikra moralinė, idėjinė ir estetinė konfrontacija su mus suformavusia tikrove, negali gimti nei rimtas originalios filosofijos, nei gilios literatūros tekstas.

Intelektualus ir rafinuotas rašytojas, galintis kalbėti ne banalybes, o pasakyti kažką gilesnio apie moderniojo žmogaus ambivalenciją ir įtampas, jo traumas, moralines ir politines dilemas, yra vis dar retas personažas lietuvių literatūroje – gabus ir žingeidus kaimo vaikas, turintis gilų ir stiprų kalbos jausmą, Lietuvoje vis dar akivaizdžiai ima viršų prieš miestietį. Tiesą sakant, net nesvarbi pati žmogaus kilmė. Miestas juk yra gyvenimo forma, o ne geografinė vieta ar pavadinimas. Kaimo grynuolis niekada politinio gyvenimo arba žmonių gyvenimo logikos giluminių skirtumų nesirinks savo kūrybos koordinatėmis. Jam visų svarbiausia bus kalba ir jos žaismas, lydimas komplikuotos tikrovės atmetimo arba atviro šaipymosi iš jos.

Rašytojo-mąstytojo tipas mūsų literatūroje apkritai lieka egzotika. Aš tiesiog neįsivaizduoju Amoso Ozo, Simono Mundy ar Philipo Pullmano intelektualumo rašytojų Lietuvoje – jie čia tiesiog neturėtų auditorijos ir būtų niekam neįdomūs. Gal nenuostabu, kad Kristina Sabaliauskaitė gyvena Londone. Visiškai logiška tad savo šaliai rašyti populiaresnes esė ir reaguoti į jos aktualijas (juolab kad plunksnos turtingumas Sabaliauskaitei šitą nesunkiai leidžia), o įkvėpimo priartėti prie gilesnio savo šalies klodo ieškoti intelektualinėje distancijoje. Be jos apie savo šalį neįmanoma pasakyti ir parašyti nieko gilaus ir nebanalaus.

Intymumas ir distancija yra būtent tai, ko reikia kiekvienam rašytojui, kaip teigia savanorišką tremtį Marakeše, Maroke, pasirinkęs ispanų poetas ir eseistas Juanas Goytisolo. Per daug intymumo mus bloškia į drungną, pernelyg lengvai atpažįstamą aplinką, kurios dramos ir aistros mus paverčia provincialios dramos stebėtojais arba dalyviais ir nutolina nuo universalesnės problematikos. Bet tik distancija be artimumo iš mūsų atima intymią patirtį ir kartu žinojimą to, ko nežino kiti, kitų kultūrų ir kitokio jautrumo žmonės. Tik artimumas be jokios distancijos mus verčia save sureikšminančiais provincialais, bet tik distancija be artimumo iš mūsų atima egzistencines spalvas ir balsą. Kristinos Sabaliauskaitės romanas yra puikios šių dviejų pradų dermės pavyzdys.

Bet bene svarbiausias Kristinos Sabaliauskaitės romano kontekste man yra mūsų praeities pavertimas sava. Tai savotiškas jos prisijaukinimas, paverčiant ją dabarties dalimi, o savo dabarties dilemas perkeliant į praeitį. Protingi praeities žmonių veidai, o ne deformuotos fizionomijos, lygiai kaip ir modernūs, mūsų jautrumui atliepiantys charakteriai – visa tai byloja apie sava paverstos ir suaktualintos, o ne suvenyrinės istorijos atvėrimą romane. Žinoma, jai praverčia menotyrininkės kompetencija – bene pirmą kartą skaičiau lietuvišką romaną, iš kurio galima daug ką sužinoti apie Lietuvos kultūros istoriją, kartu nesusipainiojant raštijoje ir nepradedant literatūros skaityti kaip akademinio veikalo.

Prisipažinsiu, perskaičiau lietuvišką romaną, kurio dėka Lietuvos istorija man pasirodė esanti ne pogrindinės politinės užduoties ar sunkių namų darbų atlikimo sfera bei savojo lojalumo kraštui pasitikrinimas, nieko bendra neturintis su iš tikrųjų įdomiais dalykais, o artima, esanti čia pat su mumis ir, beje, giliai europietiška. Ne mitologijos ir gražios pasakos apie XIX amžiuje politinei tautos mobilizacijai būtinus viduramžių valdovus ir karžygius, o raktas į modernųjį pasaulį ir jo politines, moralines, psichologines ir egzistencines dramas. Romanas taip gerai parašytas, kad jo autorei nereikėjo griebtis kokios sensacingos ir kontraversiškos tematikos ar aštraus detektyvinio siužeto, ko paprastai nevengia istorinius populiarius romanus mūsų dienomis rašantys autoriai.

Ne veltui Gintaras Varnas palinkėjo Silva rerum virsti filmu. Tai kaip reta kinematografiškas romanas, kuris prašyte prašosi vaizdo. Bet dar svarbiau yra tai, kad ši knyga žymi kažkokią vidinę brandą ir alternatyvą tam politiniam bei istoriniam kičui, kuris vis dar yra giliai apėmęs Lietuvą. Sykiu ir alternatyvą suvenyrinei atminčiai ir istorijai.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Ką tik mūsų Seime įvyko Seimo Žmogaus teisių komiteto, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kelių Šiaurės šalių ambasadų ir Šiaurės šalių ministrų tarybos informacijos biuro Vilniuje organizuota konferencija apie tai, ar Lietuvos ir Europos vertybės yra tos pačios. Jau spėjo mūsų žiniasklaidoje plačiai nuskambėti Norvegijos ambasadoriaus žodžiai apie tai, kad jis yra šokiruotas fakto, jog virš penkiasdešimties Seimo narių pasirašė protesto dokumentą prieš būsimąsias gėjų eitynes Vilniuje, bet nė vienas Seimo narys taip ir nesureagavo į jaunųjų ksenofobų eitynes, kuriose skambėjo pats tikriausias neonacių šūkis. Šalis tik titulinei tautai ir niekam daugiau – tai neonacių giesmė, nesvarbu kaip jie vadintųsi.  

Kokia tamsa užplūdo mūsų šalį, jei nepriklausomybės atkūrimo signatarai ir buvę Sąjūdžio herojai rengia ksenofobų eitynes ir patys jose dalyvauja – kas atsitiko kažkada drąsiam ir, regis, laisvę mylėjusiam žmogui Kazimierui Uokai? Ir kas ištiko kažkada išmintingą, išsilavinusį žmogų, vaikščiojimo ant politinės bedugnės krašto kiekvieną niuansą jautusį publicistą ir VU filosofijos dėstytoją Romualdą Ozolą, šiandien sielos ramybę ir palaimą randantį tik jaunuolių neapykantos grupėje, triukšmingai švenčiančioje ir puoselėjančioje Lietuvos be nelietuvių svajonę?

Kas atsitiko Arvydui Juozaičiui, kuriuo dar net Sąjūdžiui neprasidėjus žavėjosi visa Lietuva? Kas turi ištikti kažkada buvusį riterišką, orų ir kilnų žmogų, ramiai ir be neapykantos brutaliai jėgai gynusį savo tėvynę, kad po dvidešimties metų apgailėtinam antisemitizmo ir homofobijos ruporui, dienraščiui „Respublika“ jis duotų interviu, kurio jau pats pavadinimas „Daugiau tolerancijos – mažiau Lietuvos!“ pasako viską apie abi puses – ir apie interviu davusįjį, ir apie jį paėmusįjį (š.m. kovo 10 d.). 

Jei savo akimis neskaityčiau šio teksto, pagalvočiau, kad man atpasakojamas koks politinis pamfletas arba feljetonas:

A.J.: „… O kas dar dėsis, kai Lietuvą, šiurpinamą emigracijos, užgrius imigrantai? Su savo svetimom kultūrom, rasėm… Visos mūsų močiutės kapuose apsivers: prisigyvenote, vaikeliai“.

Klausimas: „Ir ta imigracija ypač pavojinga tokiai tolerantiškai tautai, kaip lietuviai. Mes tiesiog žeminamės prieš pačias įvairiausias mažumas arba mus žemina kiti“.

A.J.: „Taip, mus visi turi teisę auklėti, esą netolerantiški esame. Kokia čia tolerancija, jeigu Lietuva nyksta! Aš, pavyzdžiui, juokiuosi iš mums inkriminuojamo antisemitizmo. Taigi kiekvienas padorus žmogus turi būti apkaltintas antisemitizmu – kitaip jis negalės jaustis padorus. Vos ką pasakai savo garbei apginti, iškart tampi visoks „fobas“. Mes paprasčiausiai nemokame gintis. Kitą apkaltinsi – akis išdraskys. O mes nusižeminame ir tylime. Aš manau, kad Dievas nustatė tam tikrą tvarką. Jeigu jau mes esame jo parinkti šiam žemės ploteliui, šitam šventam gintariniam pajūriui, mes turime jį saugoti. Čia jau mūsų atsakomybės reikalas. O ne kažkokių perėjūnų“. 

Ką gi, tegul citata pati kalba už save. Sic transit gloria mundi. Ką čia bepridurti? Gaila, kad vakarykščius herojus ir šiaip kažkada garbingus žmones tenka pamatyti tokiomis neaukštomis jų gyvenimo akimirkomis. Sulaukėme meto, kada buvę laisvės herojai prabilo tamsuolių, minios ir neonacių kalba. Jų užuovėja tampa neapykantos grupės arba nežinia kam tarnaujantis apgailėtinas antisemitinis tabloidas. Nenorėčiau, kad Lietuvą gerbiantys mano kolegos sužinotų, ką skelbia kai kurie įtakingi mūsų akademikai ir garsūs praeities politikos veikėjai. Būtų tiesiog gėda. 

Ką gi tada kūrė ir už ką kovojo šie Sąjūdžio herojai? Man visada atrodė, kad už europietišką Lietuvą, kuria žavėjosi ir kurią už kilnią ir orią kovą vardan savo laisvės įsimylėjo daugybė Europos laisvų sielų – nuo Adamo Michniko ir didžiųjų rusų disidentų iki ne vieno Vakarų Europos ir JAV politiko bei žurnalisto. Už Lietuvą, kurią kaip savo sielos teritorijos dalį ir simbolinę erdvę bet kada galėtų atpažinti bet koks europietis. Pasirodo, ne. Kovota buvo už nepriklausomą, bet anaiptol ne būtinai demokratinę ir pliuralistinę Lietuvą.

Šiandien, pasirodo, ne kas kitas, o toji pati Europa, anot naujo tipo tamsuomenės filosofiją kuriančių Kasandrų, mums kelia egzistencinę grėsmę. Ką gi, tikrovė po dvidešimties metų praaugo šiuos žmones ir pasirodė jiems besanti pernelyg daugiamatė ir sudėtinga. Dogmatikui visada būtina mechaniškai stabilizuoti kintančią ir nuo jo vis pabėgančią tikrovę – tiesiog stipria kalba ir kovinga retorika užgniaužiant bei represuojant abejonę savyje ir kituose. Iš čia ir toji juodai balta socialinė optika, kurioje dingsta bet kokie niuansai ir tarpinės grandys.

Pasirodo, mes ir nežinojome, kad visa Europa yra vienoda. Ir visi liberalai mąsto vienodai, tad skirtumų tarp jų nėra. Egzistuoja vienas scenarijus arba viena kontroliuojanti struktūra, iš kurios sklinda visi įvykiai, žmonės, faktai ir žinios – akivaizdu, kad tai tiesiog intelektualinė savo paties represuotos abejonės ir užgniaužto neaiškumo bei dvilypumo projekcija. Mėginimas apie Europos Sąjungą kalbėti kaip apie naująją Sovietų Sąjungos versiją yra tik iš Lietuvos žiniasklaidos gautų žinių apie ją apibendrinimas ir pakėlimas į akademinį rangą, veikiausiai persipynęs su frustracija dėl savo šalies viduje gauto ne to kultūrinio ir politinio vaidmens, kurio tikėtasi.

Neidealizuoju Europos Sąjungos ir apskritai europinės politikos, kurioje apstu oportunizmo, pataikavimo brutaliai jėgai ir barbarybei, nuobodžios ir blankios technokratijos ir kitų neįkvepiančių dalykų. Bet pulti skelbti Europos ir viso pasaulio pabaigą dėl šliaužiančio „liberalaus totalitarizmo“ pavojaus, ką padarė Vytautas Radžvilas, yra mažų mažiausiai keista ir simptomiška bent keliais požiūriais.

Lygiai kaip ir keista yra šio kažkada įdomaus filosofo ir analitiško bei įžvalgaus politikos komentatoriaus evoliucija – visą lietuvių politinio liberalizmo sąjūdį ir net pirmąją liberalų partiją sukūręs žmogus šiandien atmeta liberalizmą kaip moderniosios barbarybės ašį ir apie jį kalba kaip tolimos dešinės atstovas arba kairysis radikalas – beje, šios priešybės savo neapykanta liberalizmui paprastai sutampa ir kuo puikiausiai papildo viena kitą. Kad kalba eina apie kažkokį kognityvinį disonansą, kamuojantį visus išvardintus žmones, kurie šiandien radikaliai paneigia viską, ką jie darė ir kalbėjo prieš dvidešimt metų, taip pat simptomiška. 

Visų pirma, šiandien nėra to vieningo ir rišlaus liberalizmo, apie kurį pas mus kalba ir rašo jį karikatūrinantys konservatyvūs autoriai. Jei mūsų Kasandros nors kartą išgirstų Europos liberalų vidines diskusijas ir patirtų, kuo olandų ir flamandų liberalai skiriasi nuo italų arba lietuvių kolegų, gal joms praeitų noras karikatūrinti ir demonizuoti liberalizmą, atsisakant jį diferencijuoti ir pagal kauzalinę atribuciją šiandieninio ir stebimo lietuviškojo liberalizmo savybes perkeliant į sau tiesiog nepažįstamą erdvę ir svetimą politinės minties teritoriją.

Jei mūsų reaktyvaus konservatizmo gynėjai, be liberalizmo deformavimo ir jo tapatinimo su visa modernybe neturintys nė vienos originalios perspektyvos, sužinotų ką nors apie dėl tikėjimo laisvės Europoje ir už jos ribų ietis laužančių olandų liberalų požiūrį į religiją arba apie dėl žmogaus teisių pasaulyje aktyviai kovojančius liberalius politikus ir teoretikus, gal pagaliau būtų nustota kompromituoti ir kraipyti liberalizmo sąvoką. Juk įtikėjimas, kad visi liberalai yra en bloc kovingi ateistai, bedieviai ir moraliniai reliatyvistai yra paprasčiausia fikcija, niekuo ne geresnė už įtikėjimą, kad visi iki vieno konservatoriai yra klerikalai, autokratai, etatistai ir tamsybininkai.  

Vienas iš solidžiausių mūsų politikos teoretikų Alvydas Jokubaitis, pats padaręs vertingą ir gražią dovaną Lietuvos studentijai ir savo kolegoms, išversdamas geriausias Isaiah Berlino esė savo sudarytame rinkinyje „Vienovė įvairovėje“, neseniai nutarė, kad liberalizmas yra kultūriškai skurdi filosofija. Palieku savo kolegai dar kartą nuspręsti, ar paties Isaiah Berlino ir, tarkim, jo biografo, puikaus Kanados eseisto, politiko ir kritiko Michaelo Ignatieffo politinė mintis yra taip pat lėkšta ir kultūriškai skurdi.

Manęs, prisipažinsiu, kažkaip neaplanko mintis, kad Alexis de Tocqueville’io, Benjamino Constant’o, Numas Denis Fustelio de Coulanges’o, Ernesto Josepho Renano, Johno Stuarto Millio ar Vytauto Kavolio teorizavimas yra kultūriškai skurdus. Lygiai kaip nemanau, kad liberalizmas yra tik angloamerikietiškos minties fenomenas – tikrai nenurašyčiau vokiečių ir prancūzų liberalizmo. Lietuviškojo taip pat – ypač mąstant apie Vytautą Kavolį, Aleksandrą Štromą ir Tomą Venclovą.

Antra, man keista, kad šitie šiaip jau įžvalgūs ir protingi žmonės nemato pavojaus laisvei ir demokratijai Lietuvoje, bet puola vanoti liberalizmą, kuris čia visiškai ne prie ko. Cenzūros dvasią grąžinantis Nepilnamečių apsaugos įstatymas, ydingas anaiptol ne dėl vieno žodžio, o dėl atviro siekio kontroliuoti viešąją nuomonę, jiems nekelia problemos. Deformuota viešoji erdvė, melo ir šmeižto palydimi susidorojimai su idėjiniais oponentais ir kitaminčiais mūsų žiniasklaidoje ir ypač LRT jiems taip pat neatrodo nei ydingi, nei pavojingi. Baimės ir servilizmo atmosfera, vis labiau stiprėjanti Lietuvoje, regis, išvis lieka jų nepastebėta.

Su čečėnų vaikus globojusia Maliko ir Chadižat Gatajevų šeima besidorojantis VSD, t.y. demokratinėje valstybėje į civilinę bylą atvirai lendanti ir įtaką jai daranti valstybės saugumo tarnyba, taip pat nesulaukia šių garbių žmonių dėmesio. Keista, nes mano minimiems žmonėms jų šalies garbė anaiptol nėra tuščias garsas.

O juk Suomija atsisakė grąžinti Gatajevų šeimą Lietuvai, tuo siųsdama aiškią žinią, kad mes prasilenkiame su teisinės valstybės ir demokratijos logika. Tad ar neverta būtų savo kompetenciją ir poleminį užtaisą bent kartais nukreipti demokratijos (tiesa, kolega Alvydas Jokubaitis jos nemėgsta, todėl vartosiu kitą terminą) arba, dar svarbiau, respublikos gynimo ir palaikymo link? Juk turbūt tik mūsų premjeras tiki, kad mes pagarbos žmogaus orumui ir žmogaus teisių požiūriu prilygstame Šiaurės šalims. Mano akimis, dabartinė VSD yra nusikalstama organizacija, kurios vadus reikia nedelsiant teisti, o jos politizacija ir aktyvus politinis vaidmuo apskritai naikina visas demokratijos užuomazgas Lietuvoje. 

Bet rimtesne problema, pasirodo, tampa nelabojo siųsti išmėginimai mums – laisve ir jos pertekliumi. Turiu su visa pagarba kolegai Alvydui Jokubaičiui pasakyti, kad greičiausiai dėl savo liberalios minties kultūrinio skurdumo aš tiesiog nesuprantu jo minties trajektorijos ir nežinau jos genealogijos, todėl net nežinau, kaip ją komentuoti.

Pasakysiu tik tiek, kad man viskas atrodo priešingai: Lietuvos didžioji problema šiandien yra ne laisvės perteklius, o akivaizdus laisvės ir demokratijos stygius. Dar daugiau – tai vis labiau stiprėjanti nepagarba žmogaus teisėms ir laisvei, sykiu kaip niekad anksčiau po 1990-ųjų atviras klerikalizmas, o galiausiai net ir pradų nebuvimas to, ką būtų galima pavadinti kompromiso ir susitarimo kultūra. Sykiu išgąstis ir šokas, kurį laisvėjantis žmogus Lietuvoje kelia kai kurioms institucijoms ir jų lojalistams.

Ar neverta, užuot užsiėmus Francisco Goya’os „Los Caprichos“, beje, atgabentų į Vilnių, dvasios bei logikos iššaukimu ir perkėlimu į politinės analizės lauką, veikiau problemų ieškoti ten, kur jų tikrai netrūksta? Kas iš visų tų demonų, piktųjų dvasių ir visų kitų nelabojo išperų iššaukimo ir išvarymo, jei čia pat, mūsų akyse vyksta dalykai, paneigiantys viską, ką mes manome ir sakome apie save?

Kas su mumis atsitiko? Negi ir vėl lietuviai susiduria su tuo, ką kone pranašiškai nuspėjo Vytautas Kavolis – su savo laisvės baime? Nuo savęs pridurčiau – sykiu ir jos sukelta nelaisvės ir pančių užsidėjimo saldybės metafizika? Neaiškiojo žmogaus, savo gyvenimu paneigiančio save patį ir savo moralinę biografiją, sugrįžimas, nepajėgiant pakelti laisvės ir istorijos dvilypumo bei savo vidinio prieštaringumo? Radikalių ir stipriai supaprastintų atsakymų poreikis, išstumiantis bet kokią abejonę savimi, o netiesą ir klaidą verčiantis tapatinti su oponento ar priešo stovykla, sau pasiliekant teisuolio ir pranašo funkciją?

Bet tai veikiau dostojevskiški klausimai. Galima tikėti kiek nori, kad nelaisvėje ir laisvės išsižadėjime slypi daugiau gelmės ir prasmės, nei laisvės atidavime „mobile vulgus“, t.y. miniai ir jos siautėjimui (įaudrintos konservatyvios vaizduotės požiūriu), bet reikalas tas, kad jokia klasikinė, o ypač respublikoniška Vakarų minties tradicija nepasisako prieš laisvę ir natūralią teisę, iš kurios ir kilo žmogaus teisių samprata.

Kas atsitiko Lietuvai per dvidešimt metų? Ar mums pradeda rimtai koją kišti mūsų uždara visuomenė, kurioje per visus tuos metus neįvyko net minimali lyderių kaita nei akademinėje sferoje, nei politikoje, nei viešajame gyvenime? Ar tai tiesiog nuovargis ir dusimas nuo pačių savęs ir nuo vis tos pačios provincialios, piktos, pagiežingos, destruktyvios ir revanšistinės žiniasklaidos, po kurios susidūręs su mūsų nedemokratinio politinio ir kultūrinio elito nekenčiamos liberalios Vakarų Europos žiniasklaida susivoki atsidūręs kitoje semiosferoje?

Prieš dvidešimt metų laisvę gynė žmonės, šiandien nekenčiantys jos ir todėl einantys į gatves su neonaciais, o ir patys kalbantys neonacių politine kalba. Prieš dvidešimt metų daugelis mūsų su jauduliu laukdavome „Lietuvos ryto“, kuriame buvo galima pajusti bundančią laisvos ir orios šalies dvasią – o sykiu ir skaityti puikią Rolando Rastausko eseistiką iš rubrikos „Kitas pasaulis“. Prieš dvidešimt metų mes noriai skaitėme ir „Respubliką“, nes ten savo skiltį turėjo vienas iš kandžiausių ir laisviausių Lietuvos komentatorių ir visuomenės kritikų – rašytojas Ričardas Gavelis, kuriam šiemet būtų sukakę 60 metų. Beje, ten pat dirbo bei publikavosi ir Jurga Ivanauskaitė.

Leiskite retoriniu laikyti klausimą, ar įmanoma būtų įsivaizduoti Ričardą Gavelį ar kurį kitą panašaus masto ir vidinės laisvės žmogų šiandien, turintį skiltį tokioje spaudoje. Turbūt tai daug ką pasakanti detalė.

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Savo nepriklausomybės dvidešimtmetį pasitinkame su kažkokiu keistu dvilypumu. Tarsi gera, tarsi džiugu, o vis dėlto daugelis akivaizdžiai nori išsakyti kartaus priekaišto valstybei, o ne laimės, kad ji apskritai egzistuoja, žodžius.

Ne kartą esu mėginęs nusakyti esminius skirtumus tarp ikikarinės ir dabartinės Lietuvos, todėl nesikartosiu. Vasario 16-oji moderniąją Lietuvą stebuklingai sugrąžino į pasaulio politinį žemėlapį. Nors istorija mums skyrė viso labo tik dvidešimt dvejus nepriklausomo gyvenimo metus, per kuriuos nemažai ir laimėta, sykiu daug kuo ir nusivilta, vis dėlto Lietuvos tapta modernia nacija. Jos atmintis ir kolektyvinis sentimentas galingai veikė net sovietinės okupacijos dešimtmečiais. O kovo 11-oji Lietuvą sugrąžino į tą pasaulį, iš kurio ji buvo brutaliai pašalinta, bet į kurį visada orientavosi ir kurio politinio bei kultūrinio konteksto siekė kaip savo autentiškos aplinkos.

Neverta abejoti, kad dabartinė Lietuva toli pranoksta ikikarinę Lietuvą ir demokratijos lygiu, ir pačios valstybės saugumu bei jos tarptautiniu pripažinimu, ir mokslo bei knygų leidybos lygiu, ir kūrybinėmis industrijomis, pagaliau ir išsilavinusių žmonių skaičiumi. Bet ikikarinė Lietuva turėjo ir nemenką pranašumą prieš mus – savęs atradimo ir kūrimo džiaugsmą, idealizmą, entuziazmą ir tikėjimą tuo, kad darbštūs, protingi ir kūrybingi lietuviai anksčiau ar vėliau priartins savo šalį prie Vakarų Europos gyvenimo, mokslo ir išsilavinimo standartų.

Mes tokio džiaugsmo jau mažiausiai septynerius metus nebepatiriame. Sunku pasakyti, kas iš vidaus „išderino“ šalį, kuri Sąjūdžio metais pasauliui davė neužmirštamas laisvės troškimo, orios ir taikios kovos už ją ir tylaus išdidumo bei moralinio pranašumo prieš brutalią, bet išsikvėpusią ir demoralizuotą jėgą pamokas.

Nedrįstu nurodyti vienos ar kelių priežasčių, nes jos slys paviršiumi arba užčiuops tik vieną iš daugelio skausmingų problemų šalies, kuriai vėlyvosios ir, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, „likvidžios“ modernybės mėsmalė skyrė tokias ekonomines, socialines, politines, moralines ir psichologines įtampas, kokių Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika niekada nepatyrė.

Žinoma, kad gyvenimą Lietuvai nuo 2003 metų Prezidento rinkimų sėkmingai ir metodiškai nuodijo Rusija ir jos manipuliacijos – nuo savo įtakos agentų ir net statytinių Lietuvos politinio elito gretose gausinimo iki mūsų viešosios erdvės deformavimo atvirai perkant lietuvišką žiniasklaidą ir per ją skleidžiant putinistinę Kremliaus propagandą. Juk sveikos nuovokos nepraradęs žmogus tikrai suvokia, kad šovinistinės rusų popmuzikos grupės „Liube“ koncertai Lietuvoje vos ne vasario 16-osios proga arba pasilinksminimų centro „Metelica“ atsiradimas Kauno Laisvės alėjoje (t.y. tokio patriotinio miesto simboliniame centre) yra ne kas kita, o mėginimas tiesiog perlaužti kažkada išdidaus ir sovietizacijai nepasidavusio miesto stuburą. Sykiu tai ir Lietuvos pažeminimas rodant, kad gilesnių intelektualinių ir kultūrinių alternatyvų Rusijai nepriklausoma šalis taip ir neišsiugdė – pakanka pamatyti, kokią ir kieno televiziją masinė auditorija žiūri ir kokio radijo klauso.

Beje, palieku atviru klausimą, ar neaiškios kilmės pinigų ir neaukštos reputacijos asmenų įsijungimas į Kauno „Žalgirio“ tariamą gelbėjimą nesmogs ypač skaudaus smūgio mūsų savigarbai – ypač žinant, ką Kaunui ir Lietuvai reiškia ši didi krepšinio komanda, Europos krepšiniui davusi ne mažiau, nei Amsterdamo „Ajaksas“ davė Europos futbolui.

Prie slogios nuotaikos šalyje prisidėjo netoliaregiška mūsų politinė klasė, taip ir nesumojusi, kad per savo energetinę politiką ir Lietuvos politikų bei žiniasklaidos papirkinėjimą Kremlius anuliuos arba mažų mažiausiai bent jau stipriai de facto apribos Lietuvos nepriklausomybę. Iki šiol besitęsianti absoliuti dujų ir naftos priklausomybė nuo Rusijos ne tik apribojo mūsų manevravimo galimybes tarptautinėje erdvėje ir užsienio politikoje – ji paprasčiausiai sustabdė šalies politinį ir informacinį gravitavimą link Vakarų Europos.

Per šią priklausomybę nesivysto mūsų politinė klasė, kuriai papirkinėti pakanka juokingai menko masto Gazpromo operacijų. Dėl šios priklausomybės atsirado Gazpromo dukterinės firmos ir dujų tarpininkai Lietuvoje, pradėję daryti akivaizdžią įtaką ir žiniasklaidai, ir politikams. Didžiausia žala padaryta net ne mūsų galimybėms laisvai rinktis, iš ko pirkti naftą ar dujas, o mūsų politinei klasei, kurią suformavo ne politikos studijos ar klasikinės ir modernios politinės idėjos, o Rusijos ekonomikos ir geopolitikos poreikiai.

Lietuvą iš vidaus „išderino“ ir į slogias nuotaikas bloškė ir mūsų žiniasklaidos degradacija. Per skandalais pagrįstą tikrovės suvokimą ir absoliutų negebėjimą susivokti informacijos vertės bei prioritetų klausimais mes praradome savo šalį kaip pačią intymiausią, geriausiai pažįstamą socialinę tikrovę. Simuliacijų bei profanų televizijos dominavimas ir revanšistinių klikų formavimasis mūsų žiniasklaidoje apskritai kelia klausimą apie tai, kiek mūsų spauda ir televizija reprezentuoja šalį ir visuomenę. Jei šios reprezentacijos galia yra prarasta, kyla klausimai, kam šita žiniasklaida skirta ir apskritai apie ką ji kalba?

Vis dėlto viskas, ką aš miniu, greičiausiai yra ledkalnio viršūnė, o masyvūs pamatai glūdi po vandeniu. Povandeninė jo dalis yra net ne nesąžiningi politikai ir teisininkai, ne kafkiški teismai ir nei persekiotojams, nei persekiojamiems seniai nebesuvokiama teisinė sistema, ne žiniasklaida ir greičiausiai net ne Rusija (juk ji buvo, yra ir bus, tad mes pagaliau turime tapti kuo mes norime nepriklausomai nuo Rusijos).

Esmė glūdi lietuviškoje mokykloje ir universitete. Ikikarinės Lietuvos visuomenės branda ir jos neabejotinas pranašumas prieš pačią valstybę (akivaizdu, kad visuomenė pranoko valstybę) tapo įmanomas švietimo ir kultūros pakilimo dėka. Mokytojo profesija buvo prestižinė, todėl daktaro laipsnį turinčio žmogaus atėjimas padirbėti gimnazijoje nieko per daug nestebino. 1922 metais įsteigtas Lietuvos universitetas, 1930 metais tapęs Vytauto Didžiojo universitetu, parengė beveik visą ano meto Lietuvos intelektualinį, kultūrinį ir politinį elitą.

Grenoblio universitete studijavęs Algirdas Julius Greimas, Fribūro universitete daktaratus parengę ir apgynę Stasys Šalkauskis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Liuveno universitete prieš šimtą metų gimę lietuvių ateitininkai – visi jie tikėjo Lietuvos projektu. Lietuva iš esmės gimė iš švietimo ir mokslo projekto – nuo lietuvių kalbos atgavimo aušrininkų publikacijose ir kultūriniame darbe iki aukštosios akademinės kultūros.

Štai čia ir slypi didysis kontrastas. Lietuva pasitinka dvidešimtąsias savo nepriklausomybės metines nusižengusi istorijos išmėgintai savo atgimimo logikai ir giliau nepaveikta nei mokyklos, nei universitetinės kultūros sferos. Po 1990-ųjų mūsų mokyklos ir aukštojo mokslo sistema išgyveno vienintelį ir trumpą pakilimo laikotarpį – iki kokių 1995-ųjų. Po to prasidėjo pati tikriausia sovietinės sistemos restauracija, sykiu padekoruojant ją vakarietiškos frazeologijos inkrustacijomis ir Bolonijos proceso terminologiniais naujadarais. Keista ta restauracija, nes pati sovietinė švietimo sistema buvo tiesiog geresnė už tai, kas Lietuvoje susiklostė po 1995 metų ir ką mes turime dabar. Suprantu, kad ši frazė skamba baisiai ir šokiruoja mane patį, bet joje nėra nei melo, nei šmeižto.

Nuo to laiko švietimo ir kultūros sferoms Lietuvoje pradėjo vadovauti žmonės, be didelių batalijų gavę šį portfelį – mat šitos sferos ne tik nustojo būti prioritetinės, bet ir apskritai ką nors rimtesnio reikšti. Todėl savo tėvynėje egzistenciškai beviečiai vaikai ir jokiu mūsų ateities projektu nebetikintis jaunimas, emigruojantis ir nebenorintis nei studijuoti Lietuvoje, nei grįžti į savo šalį, nepasitikėjimas net ir tais keliais mūsų universitetais, kurie neabejotinai pranoksta vidutinio lygio Šiaurės šalių ar vadinamuosius Didžiosios Britanijos provincijos universitetus – visa tai yra ne kas kita, o apleistos ir nekultivuotos mūsų pačių tikrovės atsakas, jos revanšas ir mus žeidžiantis balsas.

Tik mokinio ir studento individualybę ir laisvę gerbianti mokykla bei universitetas gali tapti laisvės ir kūrybingumo laboratorijomis, kurios žmogų parengia gyvenimui demokratinėje valstybėje ir pliuralistinėje visuomenėje. Tik reformuotos mokyklos ir bent keletas europietiško lygio Lietuvos universitetų gali parengti ne tik ateities demokratinį politiką, bet ir demokratinį balsuotoją.

Jau nekalbu apie tai, kad mūsų palyginti vis dar neblogas mokslo ir išsilavinimo lygis didele dalimi yra sovietmečio paveldas. Mūsų stipriausioji profesūra ir patys talentingiausi mokslininkai formavosi ne nepriklausomoje Lietuvoje. Tad kyla klausimas, kiek dar liko laiko iki lyderių kaitos ir naujų talentų pasirodymo? Juk jeigu šito nebus, mes paprasčiausiai virsime trečiarūše Europos šalimi, pralaimėjusia visą įmanomą kūrybinę, idėjinę ir mokslinę konkurenciją. Ir kas bus, jei Lietuvoje liks viso labo tik bakalaurinės studijos, o geriausius mūsų studentus laimės Vakarų aukštosios mokyklos?

Ar, kaip teisingai pastebėjo poetas Liudvikas Jakimavičius, nors viena Lietuvos televizija per visą nepriklausomybės laikotarpį sukūrė bent vieną originalią lietuvišką edukacinę laidą? Arba nors vieną padoraus lygio laidą jaunimui – beje, ne masinio skonio, o skirtą akademiniam, kuriančiam ir intelektualiam jaunimui? Ar pasižiūrėjus britų, prancūzų ar švedų kultūros laidas ir su jomis palyginus tai, kas pas mus vadinama ir laikoma kultūros laidomis, mums neatrodo, kad mes patys nurašėme skaitantį ir mąstantį jaunimą?

Nenoriu siūlyti pesimistinių išvadų kovo 11-osios išvakarėse – ypač švenčiant pirmuosius dvidešimt mūsų nepriklausomybės ir laisvės metų. Jie buvo puikūs tuo, kad padėjo pamatus mūsų valstybei ir mus atvedė į Vakarų pasaulio saugumo sistemą ir bendrąją Europos erdvę. Tai – labai daug. Bet būtų gera, kad pagaliau prasidėtų Lietuvos visuomenės atgimimas, lydimas atsigręžimo į mokslą, studijas ir aukštesnę kultūrą, o ne kičą.

Ikikarinę Lietuvą sukūrė mokyklos ir akademinio gyvenimo atgimimas. Būkime atviri patys sau: ateities Lietuvos tikrai nesukurs mokyklos ir akademinio gyvenimo nuosmukis. Jei mes turtą ir galią ir toliau laikysime vienintele tikrovės atrama, o į pačią tikrovę įrašysime tik juos turinčiuosius, apleistoji tikrovė mums keršys. Ir dar ilgai.

www.donskis.lt

　

　

Leonidas Donskis


Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe.

Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai:

- Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje?
- Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį?
- Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos?
- Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje?
- Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija?

Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės.

Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę.

Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija.

Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros.

Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“.

Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys.

Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos.

Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis.

Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą.

Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne?

Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu.

Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė.

Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio.

O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti.

Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą.

Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.


www.donskis.lt

Leonidas Donskis

XX amžiaus prancūzų filosofas ir politinis mąstytojas Alainas Besançonas yra rašęs, kad Vakarų negebėjimas perprasti tikrosios sovietinio komunizmo esmės yra pastarojo stiprybės ir sėkmės šaltinis. (Šią mintį mėgo cituoti ir apipinti papildoma stipria argumentacija Aleksandras Štromas.) Įdomu, kad po kelių dešimtmečių tą pačią mintį, tik apie dabartinę Rusiją, pakartojo Besançono mokinė, jo buvusi studentė, o dabar Sorbonos universiteto istorijos profesorė Françoise Thom – puiki Rusijos politikos ir kultūros žinovė (daugiau apie šį Françoise’os Thom straipsnį žr. http://www.lzinios.lt/lt/2010-02-09/lietuva_ir_europa/europa_rusija_perkrovimo_pavojus.html – su    šiuo tekstu susipažinau dar prieš jį išverčiant į lietuvių kalbą ir publikuojant nurodytame portale).

Pasak Thom, dar niekada Rusijos nesupratimas Vakaruose nebuvo pasiekęs tokio masto kaip dabar. Vokietija ir Rusija savo „Nordstream“ projektu vieną po kitos pajungia sau Šiaurės šalis ir jų elitus, o pats projektas siunčia žinią, kad nuo šiol visus didžiuosius ekonominius projektus Rusija Baltijos regione gali kuo puikiausiai realizuoti be Baltijos šalių ir Lenkijos.

Prancūzija nuėjo tiek toli, kad stiprina Rusijos karinę galią parduodama jai moderniausią savo strateginę ginkluotę. „Mistral“ tipo karo laivai yra moderniosios puolamosios ginkluotės dalis, kokios Rusija iki šiol neturėjo. Kodėl Prancūzija šitą daro, balansuodama ant NATO partnerių ir Rusijos kaimyninių valstybių išdavystės ribos? Nejaugi vien dėl to, kad Rusija, anot Prancūzijos premjero François Fillono ir užsienio reikalų ministro Bernard’o Kouchnerio, yra sunkus partneris, su kuriuo vis dėlto geriau bendradarbiauti nei izoliuoti jį?  

Pagunda čia išlieka ta pati, o būtent – maloni saviapgaulė, kad Rusija yra silpna ir jai būtina karinė ir ekonominė modernizacija. Šią iliuziją lydi sparti Europos politinės klasės „šrioderizacija“ – t.y. dalyvavimas verslo ir politikos susiliejime, bet ne savo šalyje, kurioje kažkokie reikalavimai politikui vis dėlto išlieka, o ten, kur ta kartelė ne tik nėra nuleista, bet niekada ir nebuvo pakelta. Šita begėdiška korupcija šiandien vadinama viltimi, kuri esą suteikiama taikai, bendradarbiavimui ir tarpusavio supratimui tarp Rytų ir Vakarų.

Situacija anaiptol nėra nekalta. Šiandien Rusija laimi propagandinio karo etapą, kuriame kartu su Kinija diskredituoja – tiek savo šalių viduje, tiek, deja, daug kur kitur – idėją, kad rinkos ekonomika ir demokratija yra natūralios sąjungininkės, kurios turi žengti koja kojon. Autoritarinio kapitalizmo sėkmės ir Vakarų demokratijų silpnumo konstatavimas buvo akivaizdus stulbinančiai atviruose Rusijos Užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir jo bendravardžio, rusų politologo Sergejaus Karaganovo pasisakymuose 2008 metais.

Dabartinės Kinijos sėkmė jau savaime siunčia pavojingą signalą pasauliui, kad visų pirma būk ekonomiškai galingas, o tada gali mažiau sau sukti galvą dėl demokratijos ir žmogaus teisių. Iš kylančių naujųjų ekonominių galybių daugmaž demokratinės yra Indija ir Brazilija. Kinija ir Rusija ne tik nepriartėjo prie demokratinės politinės sistemos, bet net sąmoningai nutolo nuo jos. Vakarai neturi svertų, kurie leistų ekonominės įtakos ir galios pripažinimą sieti su pažanga demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms sferoje.  

Kinija ir Rusija laimi propagandinį karą jau vien tuo, kad meistriškai primeta Vakarams savo sąvokų tinklą, politinį žodyną ir sau patogų probleminį-teminį kontekstą, kuriame jos ir nori būti interpretuojamos. Savo kalbos primetimas ir įtikinimas, kad kažkas yra pernelyg politiškai jautru galingam, sudėtingą kaitą ir modernizaciją patiriančiam partneriui, kad būtų nuolat politiškai eksploatuojama (Kinijai tai visų pirma Tibetas, o Rusijai – jos karo nusikaltimai Čečėnijoje ir daugybės žmogaus teisių gynėjų išžudymas per keletą pastarųjų metų), yra ne tik neprincipingų Europos politikų neutralizavimo menas, bet ir sena imperinių šalių stiprybė. Tik imperijos supranta, kad jos privalo save paversti jokios alternatyvos esą neturinčiu pasaulio politikos faktu – visų pirma primesdamos savo kalbą ir patirtį kaip universalią ir atliepiančią visos žmonijos lūkesčiams.  

Kad ir kaip būtų, pats gėdingiausias yra tylus Vakarų susitaikymas su nepriklausomos ir suverenios šalies – Gruzijos – dalies teritorijos okupavimu ir aneksavimu po to, kai Rusija pati išprovokavo karą prieš ją ir dar paskelbė, kad nuo žudynių esą gina Abchazijos ir Pietų Osetijos žmones. Net ir žinant, kad Gruzijos prezidentui toli iki pavyzdinio demokrato ir kad Gruzijoje pridaryta rimtų klaidų, faktas lieka faktu: buvo išprovokuota ir užpulta suvereni valstybė, kurios teritorijos atėmimas buvo Vakarų nurytas it nemaloni piliulė, po kurios sekė makabriškas pačios Gruzijos apkaltinimas už jos okupaciją. Jei ir po to kam nors lieka abejonių, ar Rusija yra normali ir taikinga, ar revanšistinė valstybė su revizionistine propaganda ir istorijos perrašymo programa, vadinasi, tokie žmonės tiesiog trokšta gyventi fikcijomis ir saviapgaule.

Vakarai ne tik pabrėžia demografines Rusijos problemas, bet ir nuolat kalba apie Rusijos patirtą pažeminimą. Tai dar viena nesąmonė, Rusijos propagandos paversta terminologiniu įnagiu, primestu Vakarams interpretuoti Rusiją taip, kaip ji pati šito nori. Skirtingai nuo Vokietijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusios virš 600 000 išžudytų niekuo nekaltų civilių gyventojų (po sąjungininkų – o ypač britų – keršto operacijų), Rusija po Sovietų Sąjungos kracho ne tik nepatyrė ją žeminančių karo veiksmų ar karinės jėgos demonstravimo, bet net ir retoriškai buvo atskirta nuo Vakarų grėsmių ir priešų.

Tad leiskite paklausti, kas, kada ir kaip pažemino Rusiją? Pačios Rusijos ir jos kolonizuotų tautų laisvė? Ar, kaip kartą pasakė buvęs Sankt Peterburgo liberalaus mero, šviesios atminties Anatolijaus Sobčiako faksų siuntėjas ir sekretorius, šiandien kur tik įmanoma demonstruojantis savo apnuogintą kūną ir valdingą toną, didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa? Šitas nonsensas rodo, kaip lengvai ir meistriškai Rusija laimi propagandinį karą, sėkmingai primesdama Vakarų spaudai terminus ir politinių reikšmių rėmus, kuriuose ji ir siekia būti interpretuojama.

Vakarams knieti dalyvauti eilinėje Rusijos modernizacijoje. Bet ar nevertėtų prisiminti (beje, šitą taikliai pastebi Thom), kad visos Rusijos modernizacijos prasidėdavo tik jai pralaimėjus karus: Petro I pradėta modernizacija buvo iššaukta Rusijos pralaimėjimo Švedijai prie Narvos, Aleksandro II – Rusijos pralaimėjimo Krymo kare, o Nikolajaus II – po visiško Rusijos fiasko kare su Japonija. Pridurkime Sovietų Sąjungą – po Sovietų Sąjungos kracho Afganistane modernizacija buvo būtina kompartijai ir Michailui Gorbačiovui. Visos šitos modernizacijos paprastai nieko bendra neturėdavo su Vakarų politinės sistemos, savivaldos ar demokratijos vertybių priėmimu. Rusijai modernizacija reiškė tik didesnę ekonominę ir karinę galią, gautą vakarietiškais metodais.

O dabar susimąstykime apie naująją Rusijos karinę doktriną, kurioje juodu ant baltu rašoma apie Rusijos karo veiksmus tokiais atvejais, kaip antai: po atakos prieš Rusijos ginkluotas pajėgas užsienyje; jei pagalbos paprašo svetima valstybė; jei reikia ginti Rusijos piliečius kitose šalyse. Ar kas nors po šito pasakytų, kuo tokia karinė doktrina skiriasi nuo kumščio teisės ir atviro tarptautinės teisės paneigimo? Galiausiai Rusija pasilieka prevencinio smūgio teisę pavojaus sau atveju ir net branduolinio ginklo panaudojimą tam, kad atremtų stipraus ir ją konvencine ginkluote nualinančio priešo ataką. Visa tai atvirai išdėstė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Tad iš kur mūsų naivus įtikėjimas, kad mes žinome, ko galima tikėtis iš dabartinės Rusijos? Kas mums pasakė, kad mažų valstybių įtakos niekada nepripažinusi Rusija gali būti patikima mūsų dvišalių santykių partnerė? Juk pervesti mus iš ES užsienio politikos lauko į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė – užuot tiesiogiai susidūrusi su konsoliduota ir didele jėga, tokia kaip ES, ji natūraliai sieks suskaldyti Europą ir kaip galima daugiau tiesiogiai bendrauti su jokių galios svertų neturinčiomis ir silpnomis valstybėmis. Jei reikia buferio, kurio dėka nesusiliestum su tikraisiais Vakarais, tai apie jokią draugystę su buferine valstybe niekada nebus kalbos.

Alternatyva čia tik viena – priversti Rusiją mus traktuoti kaip Vakarus, o ne kaip jų prieigas. Priversti ją atsisakyti artimojo užsienio koncepcijos ir įtvirtinti santykių modelį, kuris nepaliks nė mažiausios erdvės nukrypimui nuo bendrosios ES pozicijos Rusijos atžvilgiu. Žinoma, tam reikia konsoliduoti ir kurti Europos poziciją. Prancūzijos viražai šiuo požiūriu nuteikia niūriai, nors tai ir nėra unikalus atvejis naujausioje Europos istorijoje – prisiminkime Prancūzijos dalinį pasitraukimą iš NATO ar Irako branduolinių jėgainių kūrimą. Tai tiesiog dar viena golizmo grimasa – Prancūzija vis randa būdą priminti, kad ji pati kuria didžiąją tarptautinę politiką, o ne vien aptarnauja JAV ir NATO. 

Kad ir kaip  būtų, klausimas lieka toks: o ką daryti ir kaip pozityviai konstruoti santykius su tokia geografijos ir istorijos mums padovanota kaimyne? Pirmiausia atsikratyti iliuzijų, kad Rusija susitaikė su Baltijos šalių nepriklausomybe ir kad ji artimiausiu laiku paliks mus ramybėje. Jėga – bent jau kol kas – ji mums negrasins. Bet ardyti ES informacinėje, politinėje ir intelektualinėje erdvėje iki šiol nepradėjusios autentiškai gyvenanti mažos valstybės viešąją erdvę – taip, šitą Rusija daro dabar ir neabejotinai darys vėliau.

Neabejoju, kad atsakymas į šią dilemą slypi ne retorikos karuose ar fantazijose apie LDK istorine atmintimi pagrįstos politinės įtakos ir solidarumo atkūrimą Rytų Europoje bei posovietinėse šalyse, o mūsų žiniasklaidos, politinės kultūros ir viešosios erdvės ateityje. Viso ko pamatu turi tapti mūsų politikos ir krašto valdymo sistemos nutolimas nuo rusiškojo modelio. Kai nutolsime tiek, kad pasidarytume bent truputį panašūs į Suomiją ar Daniją, patikėsiu, kad Lietuva išslysta iš Rusijos įtakos zonos.

Mes turime tapti ne Rusijos mažuoju, negatyviuoju dubleriu, vartojančiu kovingą antirusišką retoriką, bet savo politika, viešąja erdve ir mentalitetu mažai kuo besiskiriančiu nuo jos, o šalimi, kurios Rusija nebeatpažintų kaip potencialios satelitės ir informacinės provincijos, o todėl pervestų į kitą kategoriją. Ypač artėjant 2012 metams, kurie savo nuogą kūną ir valdingą toną demonstruojantį Rusijos premjerą neabejotinai grąžins į prezidento postą.   

O mėginimai Lietuvos ir Rusijos santykius pakeisti sakant tą, ką Kremlius nori girdėti, būtų dar vienas savęs apgaudinėjimas. JAV politologas Vladimiras Socoras yra įspėjęs, kad Lietuvos ir Rusijos santykių ateitį gali pakeisti ne tono švelninimas ir sakymas tik to, ką Rusija nori girdėti, o pačios Rusijos apsisprendimas liautis pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir formuoti prorusišką Lietuvos viešąją nuomonę. (Žinoma, kol tam bus gera terpė, tol tai ir vyks.) Nuo carinės Rusijos geopolitikos laikų Rusija neturėjo draugų mažų valstybių tarpe. Geri kaimynai jai reiškė satelitus, o priešai – nepaklūstančias valstybes.

Todėl nelikime akis į akį su už save daug galingesne jėga. Nepradėkime kurti kokios nors savarankiškos ir nuo ES atokesnės dvišalės politikos su Rusija, nes kitaip mūsų laukia ne tik fiasko, bet ir realūs pavojai. Mes tiesiog negalime turėti jokios sėkmingos dvišalės politikos su Rusija. Tokią politiką, mums aktyviai dalyvaujant, gali suformuoti tik tokia reali jėga kaip ES. Visa kita tėra mūsų vidaus politikos tęsinys. Mes juk suprantame, kad kompensacijų už okupaciją klausimas yra arba skirtas tolimesnei ateičiai, arba vidaus politiniam vartojimui – niekas Rusijoje artimiausiais dešimtmečiais nereaguos į šiuos mūsų reikalavimus. Visiškai kitas dalykas – karo nusikaltėliai ir jų išdavimas Lietuvai. Čia jau reikia būti principingiems iki galo – ir ne kada nors vėliau, o dabar.

Atrodo, kad pati istorija Lietuvai nepalieka kitos alternatyvos, o tik mesti visas savo jėgas į mokslą, švietimą ir kaip galima gilesnę integraciją į ES. Dėl to darosi liūdna, kad Lietuva vis labiau klimpsta į provincialias savęs sureikšminimo akcijas ir kovas su Francisco Goya’os Los Caprichos tipo demonais ir vaiduokliais, jau skambiai pakrikštytais Europos liberaliuoju totalitarizmu, užuot mąsčiusi apie savo ateities strategiją ir kaimyninę revizionistinę valstybę, atvirai siekiančią istorinio ir politinio revanšo.

Tik posovietinė ir pokolonijinė sąmonė tesugeba egzistencines grėsmes įžvelgti ne panosėje bundančiame totalitarizme ir rusiškame mūsų pačių valstybės valdymo modelyje, o vieninteliame strateginiame sąjungininke – kad ir klystančiuose, bet demokratiniuose ir mumis patikėjusiuose Vakaruose. 



www.donskis.lt

Leonidas Donskis

Sausio paskutinį šeštadienį, kaip įprasta, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2009 metų Tolerancijos žmogų. Juo, kaip žinia, tapo iškilus lietuvių poetas, vertėjas, literatūrologas ir ilgametis sovietinis disidentas Tomas Venclova.

Nominuoti buvo dar du garbingi ir drąsūs žmonės – Andrius Navickas ir Dainius Pūras. Turbūt nėra reikalo pasakoti portalo www.bernardinai.lt redaktoriaus ir žmogaus teisių gynėjo bei psichiatro humanisto veiklos istorijos. Susitiko trys garbingi žmonės, daug nuveikę žmonių santykių humanizacijos ir žmogaus orumo gynimo labui.

Ir vis dėlto renginio iškilmingumą gerokai sutrikdė titului nominuotojo Andriaus Navicko kalba, kurioje jis tiesiog atmetė visus proginės kalbos žanro reikalavimus ir stojo prieš susirinkusią publiką su visiškai apnuoginta tiesa ir tikrosios padėties įvardijimu. Anot Navicko, mūsų visuomenė sparčiai praranda moralinę klausą ir tiesiog akyse darosi kurčia viskam, kas būtų ją sukrėtę dar prieš dešimt metų.

Kodėl į Respublikos ir, beje, atrodytų, net padoresnio lygio leidinių zoologinį antisemitizmą ir tiesiog gėdingas publikacijas apie žydus ar homoseksualus nereaguoja mūsų politinė klasė? Kodėl susigūžę tyli tie, kurie pirmi turėtų reaguoti į savo bendrapiliečių pažeminimą? Ar tai paprasčiausias abejingumas ir moralinis nejautrumas, ar vis dėlto bijoma galimų nemalonių pasekmių sau patiems? Ar mūsų visuomenė prarado atsakingus ir moralinius standartus išsaugoti pajėgiančius politikus? O gal tokie politikai pas mus apskritai niekada ir nebuvo atsiradę?  

Sapere aude – išdrįsk mąstyti (lotynų k.). Išdrįsk atskirti dalykus. Išdrįsk būti išmintingas. Immanuelio Kanto mėgtas Horacijaus posakis, kuris primena paprastą tiesą – tik drąsa kalbėti ir mąstyti privatų žmogų paverčia vieša figūra. Angelo Poliziano ir kiti renesansinės Florencijos humanistai vartojo terminą la mente audace – drąsus protas (italų k.). Akivaizdu, kad neturint tokio drąsaus proto, t.y. ne fizinės, o moralinės ir intelektualinės drąsos, neįmanoma akis į akį stoti su tuo, kas kartais graso nužmoginti tavo visuomenę.

Kad ir kaip būtų, man regis, Andrius Navickas omeny turėjo net ne šią klasikinę drąsą, be kurios nebūtų įmanomos ir kitos dorybės, o veikiau ypatingą drąsos atmainą, kurios mūsų politikai veikiausiai net nėra rimtai svarstę kaip laikysenos ar veiksmo sąlygos ir galimybės. Tai drąsa sakyti tiesą net tada, kai žinai, jog už ją sumokėsi savo politine pergale. Pavadinkime ją drąsa pralaimėti – rinkimus, postą, greitos ir svaigios karjeros galimybę.

Juk turi būti kažkas, kas sustabdo mus karjeros kelyje? Bent jau teoriškai svarstant, juk yra kaina, kurios iš tikrųjų padorus žmogus nemokėtų net ir už didžiulę sėkmę bei karjerą. Būtent šis pasiryžimas ne viską padaryti vardan politinės sėkmės, ne visus žodžius ir niekšybes nuryti ir ne visais atvejais tylėti skiria ne tik principingą žmogų nuo oportunisto, bet ir subrendusį, kitiems ir sau pačiam atvirą žmogų – nuo tik savimi gyvenančio nebrandaus egocentriko.   

Mėginsiu atsakyti į Andriaus Navicko klausimą. Manęs neaplanko mintis, kad visi Lietuvos politikai be išimties yra savanaudžiai konformistai ir oportunistai. Tai būtų tiesiog nerimta – juk kiekvienoje solidesnėje politinėje partijoje yra kažkiek padorių žmonių. Klausimas, kodėl jie viešai nereaguoja į barbarišką elgesį ir leksikoną, kuriuo žeminamas ir jų akyse paminamas bendrapiliečių orumas? Kodėl jie reaguoja tik tyliai ir privačiai, nors pagal apibrėžimą privalėtų reaguoti viešai?

Dalis problemos (ir sykiu atsakymo) slypi deformuotoje politikos sampratoje – beje, ne tik pačių mūsų politikų tarpe, bet ir gerokai už jų ribų išplitusi iškreipta ir pavojinga politikos samprata. Tiesą sakant, šitas technokratinės sąmonės užkratas yra ganėtinai stiprus ir Vakarų Europoje, bet ten ją dar kažkiek apsaugo nepalyginamai gilesnė ir stipresnė nei mūsų politinė tradicija.

Ji teigia, kad politikos esmė yra žūtbūtinė pergalė rinkimuose ir sugebėjimas pajusti, kuo gyvena rinkėjai. Visa kita esą yra viso labo tik politikos užribio dalykai, kuriuos sau gali leisti ne profesionalai, o komentatoriai ir moralistai. Kitaip tariant, jie įsitikinę, kad, kaip tame rusiškame anekdote, ne caro tai darbas – liepsiu, kai reikės, ir padarys.

Ką gi, kalbėkime atvirai – tai absurdas ir antipolitika. Mes šiuo atveju susiduriame su pačia primityviausia ir tiesmukiškiausia politinės galios supratimo versija. Politinė galios esmė yra ne „valdžios ėmimas“ visais įmanomais būdais, o socialinės ir moralinės tvarkos arba ateities projekto įgyvendinimas, tam pajungiant tikrovės interpretaciją, kalbą ir tam tikrų elgesio ir moralės standartų įtvirtinimą. Šito nedarantys ir net nesuvokiantys politikai visada bus laiko nublokšti ir istorijos upės nuplauti be jokio pėdsako – it tas vargšas apsišaukėlis valdovas Akiros Kurosawos genialiame filme Kagemusha (Kario šešėlis).

Ar ne iš čia tas bejėgiškas bėgimas vietoje, kurį mes su vis didėjančia tylia neviltimi stebime jau beveik dvidešimt metų? Žmonės klausia, kodėl jie (t.y. politikai) tokie stulbinančiai vienas į kitą panašūs? Visi jų skirtumai, atrodytų, tokie akivaizdūs iki rinkimų, per naktį išnyksta ir užleidžia vietą kažkokiai kolektyvinei kaukei, kurią it koliažas iš gyvų žmonių sudaro vieno didžiulio veido dalys?

Tai nėra šitų žmonių mentalinis vienodumas, kaip kartais supaprastintai manome. Veikiau tai ta pati politikos samprata. Posovietinė politika yra suprasta kaip komunikaciniu žaidimu pagrįsta galios technologija arba kaip materialinių, informacinių bei administracinių resursų paskirstymo monopolija, kurią žūtbūt reikia laimėti. Tam, kad užkariautum ją, turi būtinai kruopščiai maskuoti savo tikslus ir kaip galima geriau įpakuoti bei parduoti save savo rinkėjams. Jei pasakysi jiems ne tą, ką jie nori girdėti, – tada esą tu miręs kaip politikas. O ką ir kaip jiems pasakyti, lemia komunikacijos ir informacijos profesionalai. Po to seka realioji politika, kuri keičia politikų elgesį… Na ir taip toliau.

Sustokime ir ramiai pagalvokime – apie ką čia vyksta kalba? Apie dėl valdžios kovojančias gaujas ar apie vis dėlto civilizuotą politiką, kuri visada turi savo moralinius ir edukacinius aspektus? Jei iki šiol mūsų politikai vadovaujasi consensus gentium teorija, skelbiančia, kad dauguma visada teisi ir kad dėl tiesos kolektyvas susitaria įtvirtindamas daugumos principą, kyla klausimas, ar jie tokius dalykus, kaip kitamanystė ir racionalus nesutikimas, laiko politikos dalimi, ar ne? Mažumų gynimas yra respublikos reikalas ar pavienio asmens geranoriškumo (piktavališkumo) sfera?

Klausimai retoriniai – žinoma, kad šitie dalykai nelaikomi tikrąja politika. Mūsų politiniame gyvenime neabejojama, kad politikas viešumoje dėl tiesos ir vertybių neturi kovoti. Jei jis nesutinka su rinkėjais arba nejaučia, kuo jie gyvena – ką gi, jo dienos jau suskaičiuotos. Jis yra naivus ir politikai nesutvertas.

O ką daryti, jei rinkėjai dėsto atvirai laukinį ir barbarišką požiūrį į žmones? Nejaugi ir tada reikia su jais sutikti vardan pergalės ir šventos ramybės? Arba ką reikia daryti savo partijoje, kurioje pataikavimas minios instinktams ir jos neapykantai tampa karjeros darymo instrumentu? Taip pat racionaliai tylėti ir negadinti savo karjeros? Ar priimti požiūrį, kad saviškius kritikuoti reikia tik niekam nematant ir negirdint, nes esą mano kvailiai – mano reikalas?

Visa tai yra pati tikriausia antipolitika. Beje, Lietuvoje gan plačiai išplitęs įtikėjimas, kad nuožmi klikų kova dėl valdžios, tam naudojant visas įmanomas priemones, yra kažkas, susiję su makiavelizmu, neišlaiko jokios kritikos. Niccolò Machiavelli tikėjo, kad nors politikoje gali greitai žūti ir tavęs gali fiziškai nelikti, aukščiausia politiko pergalė yra savęs pratęsimas ir įamžinimas per idėją arba sukurtas institucijas bei sėkmingas praktikas, kuriomis virsta ta idėja ar principas. Vienas kito nuodijimo ir skerdimo istorija anaiptol nėra istorija – tai nuolat tas pats, tik pjaustomos galvos skiriasi.

Veiksminga tiesa, anot jo, yra ne momentinis valdžios laimėjimas, po kurio tave be pėdsako it upė nuplauna kiti, o ilgam liekanti ir barbarybę iš pagrindų atmetanti civilizuota tvarka. Jei norite, klasikinė politika buvo ir yra barbaro bei barbarybės įveikimas savyje ir savo bendruomenėje, o ne jos kultivavimas pergalės vardan.

Vadinasi, mes iki šiol taip ir neišugdėme politikų, kuriems jų profesija ir pašaukimas būtų savosios visuomenės kūrimas. Instrumentalizmas ir bėgimas tikrovei iš paskos, užuot ją kūrus ir alternatyviai formavus, mus ir toliau veikiausiai laikys antipolitikos zonoje. Neatsiranda politikų, kurie nepataikautų nei Lietuvos rytui, nei Respublikai, nei jų redaktoriams. Neatsiranda tokių, kurie geriau sutiks likti savo idėjinėse pozicijose ir pralaimėti rinkimus, užuot leidę, kad iš jų atimtų kalbą ir integralumą – tikruosius politikos instrumentus.

Beje, atviras politikų pataikavimas įtakingų leidinių redaktoriams greičiausiai susijęs su tylia atsakomąja panieka, kurią pastarieji jaučia mūsų politikams ir kurios jie net neslepia. Kita vertus, protu nesuvokiama politikų marginalizacija visuomenėje, juos išstumiant iš komunikacijos lauko, jei jie nesusiprotėja laiku susimokėti už ją, yra kažkas tarp šantažo, korupcijos ir antipolitikos. Deja, Lietuvoje antipolitika yra įteisinta iš abiejų pusių – ne tik pačių politikų, bet ir žiniasklaidos.

Todėl, mielas Andriau, nesistebėk, kodėl vis labiau spengia tyla. Nes ginti žmogaus teises ir orumą Lietuvoje nėra politika. Į viešąją erdvę perkelti savo abejonę ir nesutikimą su neteisybe ir cinizmu taip pat nėra tikra politika. Mėginti piliečiams paaiškinti, kad Lietuvos problemos slypi ne kažkur užsimaskavusiuose priešuose, o mūsų pačių mąstymo būde ir politiniame elgesyje – taip pat nėra rimta politika.

O ką kalbėti apie idėjų kovas ir patirtimi pagrįsto moralinio bei politinio žodyno įtvirtinimą pasaulyje, vienintelį tavo ir tavo šalies buvimo paliudijimą – kokia gi čia politika? Čia juk tauškalai. Politika yra patikimo žmonėms menas ir valdžios paėmimas. Nesvarbu, kad niekas net nepastebi, kad su politika apskritai nesusijusių, bet valdžią paimti pajėgiančių veikėjų ir jėgų Lietuvoje vis daugėja – kartu su sparčiu jos išlaikymo ar bent prasmingo pabuvimo joje laiko trumpėjimu. Mūsų antipolitika pati kuria populizmo algoritmą. Tad neverta dejuoti ir klausti, iš kur „jie“ atsiranda. Iš ten pat…

O antipolitiką sukūrė mūsų visuomenės pažeistas socialumas, jėgos ir prievartos santykiai, silpni demokratijos pamatai, sunykusi bendrystės ir pasitikėjimo galia, o galiausiai ir beprasmybės pojūtis, kurį įveikti gali tik arba reali egzistencinė grėsmė, arba realus ateities projektas.    

Post scriptum: Antižurnalistika

Vos baigęs naują savo blogo komentarą apie antipolitiką ir mūsų visuomenės moralinį apkurtimą, pamačiau dar vieną apgailėtiną paskvilį www.lrytas.lt, kuris viską iki galo pasakė apie jo autorių:  http://www.lrytas.lt/-12655292321264460808-tolerancijos-fabriko-manipuliacijos.htm Tokio lygio rašiniai nenusipelno reakcijos ar juolab kritikos, todėl tuo ir baigiu apie šį rašinį ir jo autorių.

Klausimas kitas: kaip lrytas.lt nusivažiavo iki šitokio lygio? Kai anksčiau pamačiau jame tyčia įdėtas redakcijos nemėgstamų asmenų nevykusias ar deformuotas nuotraukas, supratau, kad lrytas.lt sparčiai vejasi Respubliką, bet maniau, jog po pykčio protrūkio ar saldaus keršto bus atsikvošėta. Deja, ir toliau griebiamasi antižurnalistikos – šitos antipolitikos dvynės sesės.

Ką ir reikėjo įrodyti, mielas Bernardinų redaktoriau Andriau.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

 

Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.

 

Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.

 

Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.

 

Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.

 

Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.

 

Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).

 

Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.

 

Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.

 

Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.

 

Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.

 

Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?

 

Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.

 

Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.

 

Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.

 

Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.

 

Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.

 

Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.

 

O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.

 

Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.

 

Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.

 

Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.

 

Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)

 

Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.

 

Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.

 

Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.

 

Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.

 

Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.

 

Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.

 

Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.

 

Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.

 

Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).

 

Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.

 

www.donskis.lt

Leonidas Donskis

 

Iš karto noriu pabrėžti, kad mano vartosenoje „valstybininkai“, nūdienos Lietuvoje jau tapę pusiau mitologiniais ir anekdotiniais personažais, neturi nieko bendra su tikrais valstybininkais – jei taip iš anglų kalbos verstume statesmen terminą, turintį gilias šaknis Vakarų politikos istorijoje.

Valstybės veikėjas, arba valstybininkas, vakarietiškame politiniame žodyne yra modernus atitikmuo to, kaip senovės romėnai savo respublikoje vadino tokius žmones kaip Ciceronas. O šiam politikui, tribūnui ir mąstytojui buvo suteiktas pater patriae (lot. tautos tėvo) vardas. Renesansinėje Florencijoje šį garbingą titulą gavo Cosimo Medici – šeimos patriarchas senasis Cosimo (Cosimo il Vecchio).

Romėnai juk puikiai suprato, kad politinę tautą kuria ne ginklo pergalės ir karo grobiai, o tokie žmonės kaip Romos Respublikos tėvas, jos įkūrėjas Liucijus Junijus Brutas (pats dalyvavęs savo dviejų sūnų, išdavusių respubliką ir norėjusių sugrąžinti tironiją, egzekucijoje, ir tokiu būdu atsisakęs padėti lygybės ženklą tarp savo šeimos ir respublikos interesų), Cincinatas (dukart senato rinktas diktatoriumi ir gavęs visą kariuomenę bei neribotas galias priešų agresijai atremti, o po to dukart grąžinęs Romos senatui visu įgaliojimus ir grįžęs prie savo žemės darbų) ir Ciceronas. Jie visiškai teisingai ir tesėtai buvo laikomi romėnų politinės tautos kūrėjais, o Ciceronas pirmasis iš visų oficialiai gavo pater patriae titulą.

Vėliau Europoje ši sąvoka buvo praplėsta – žinome, kad didieji JAV politikai ir labiausiai nusipelnę šios valstybės vadovai vadinami JAV tėvais įkūrėjais (founding fathers). Valstybininko, arba valstybės veikėjo (statesman), vardu Jungtinėje Karalystėje ir JAV vadinamos garsios viešos figūros arba šaliai atsidavę, tarnavimo jai kupinos karjeros politikai, pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos. Tai pagarbos terminas.

Toks jis buvo ir tebėra Lietuvoje. Juk nesuteikus šiam terminui menkinamosios konotacijos, juo galima būtų vadinti didžiuosius Lietuvos valstybės veikėjus – nuo 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarų iki Vytauto Landsbergio (kurį išeivijos politologas Aleksandras Štromas savo pasisakymuose yra ne kartą pavadinęs pater patriae). Šio simbolinio pagarbos titulo neabejotinai nusipelno ir prezidentas Valdas Adamkus.

Tad padarykime aiškią perskyrą tarp valstybininkų ir „valstybininkų“. Neverta griebtis akademinės plunksnos, kad suprastum, jog „valstybininkai“ yra viso labo tik nuoroda į groteskišką politinę tikrovę, o ne šekspyriškai grėslaus, paslaptingo galios ir autoriteto pasaulio atvėrimas ar Lietuvos patriotinio siužeto išsklaida. Veikiau tai komedija, vėliau virtusi tragedija, o dabar vis labiau įgyjanti farso bruožų.

„Valstybininko“ terminas Lietuvoje buvo aktyviai pradėtas vartoti ir plačiai išplito dalyje visuomenės iškart po Vytauto Pociūno žūties. Jis buvo vartojamas kaip sąmoningas terminologinis šaržas ir sykiu žodis-kodas, nurodantis į užkulisius ir slaptą politikos formavimo sferą. Šis žodis aptariamame kontekste visada turėtų būti rašomas kabutėse, nes jis yra Lietuvos politinio karnavalo dalis. Tai žodis-kaukė, o ne griežtas terminas, tampantis nuoroda į simbolinio autoriteto erdvę.

Kurį laiką šis terminas buvo vartojamas kaip nepiktas sąmojis, nusakantis nuotykius grupės draugų, nutarusių sukurti savo įtakos tinklą per naujosios biurokratų aristokratijos parengimą Lietuvoje ir sykiu per ją įgyjant ypatingas pozicijas Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Prie jų prisišliejo dalis jėgos ir įtakos žurnalistų, suvokusių save ne kaip eilinius profesionalus, o kaip naujosios valdančios ir kontroliuojančios struktūros dalį.

Bet juokas nelygu juokui. „Valstybininkai“ tik iš pradžių buvo anekdoto siužetas. Daugelis puikiai žinome tuos veikėjus – nenuostabu, kad kurį laiką atrodė, kad tai tiesiog jaunos valstybės ir nebrandžios demokratinės santvarkos recidyvai bei kvailiojimas. O kaip dar kitaip reikėjo reaguoti į vietinės reikšmės akademinės-politinės-žurnalistinės bohemos atstovų, primenančių operetės ar vodevilio personažus, įtikėjimą į savo nacionalinio ir net tarptautinio masto svarbą? Aš vis dar kalbu apie komedijos fazę – bet ji ilgai nesitęsė ir greitai užleido vietą pavojingoms tendencijoms šalies gyvenime.

Padėtis iš esmės pasikeitė žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui. Po VSD ir teisėsaugos atsisakymo rimtai tirti aukšto Lietuvos karininko žūties aplinkybes sekė makabriškas jo šmeižtas spaudoje (ir dar už Rusijos dujų tarpininkų Lietuvoje pinigus), o galiausiai tuometinio premjero Gedimino Kirkilo suformuota antikonstitucinė komisija, skirta aiškintis šios bylos aplinkybėms, į apgailėtiną padėtį pastatė jos narius ir numarino pačią bylą – už ką komisijos pirmininkas iškart pateko į diplomatinį korpusą ir atsidūrė pačioje švenčiausioje Europos vietoje.

Štai tada ir prasidėjo ilgas ir dar tesitęsiantis karas dėl viešosios erdvės. Už „valstybininkų“ vis labiau pradėjo ryškėti ne paprastos žmogiškos tuštybės paveikslas ir įprastas vanitatum vanitas, o gana efektyviai veikianti jėgos ir įtakos struktūra, išlaikoma Rusijos verslo filialų Lietuvoje, sau pajungusi dalį šalies politikų, diplomatų, žurnalistų ir akademinių žmonių, tiesiogiai valdoma iš Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos.

Beje, skirtingai nuo šios struktūros pirminio modelio Rusijoje (nors „valstybininkai“ savo veiksmų logika gan greitai pasirodė besanti paprasčiausia lietuviška Rusijos „silovikų“ variacija), Lietuvoje buvo nueita gan savitu keliu: vienu metu buvo pamėginta VSD valdyti iš Užsienio reikalų ministerijos ir taip sukurti paralelinę valstybę arba valstybę valstybėje. Ne tiek per išgrynintas jėgos struktūras, kiek per užsienio politikos institucijas ir diplomatinį korpusą. Dėl to, beje, tenka tik apgailestauti, nes yra rimtai nukentėjęs šios ministerijos prestižas – o juk vargu ar kas suabejotų tuo, kad Užsienio reikalų ministerija buvo ir tebelieka pati profesionaliausia ir plačiausio akiračio šalies ministerija. Laimei, dabartinio ministro dėka ji atgauna gerą vardą ir solidumą, o sykiu ir sugrąžina būtiną distanciją tarp valstybės intereso ir įtakos grupių.

Kas paaiškėjo apie „valstybininkus“ po Vytauto Pociūno bylos? Visų pirma tai, kad mūsų politika yra periferinė rusiškos politikos atmaina. Kokia prasmė grupei draugų per jai dirbančius žiniasklaidos ruporus nuolat burnoti prieš Vladimiro Putino Rusiją, kartu atkakliai pabrėžiant savo proamerikietišką orientaciją, jei jų sukurta jėgos ir įtakos struktūra savo logika yra šimtaprocentinis rusiškos politikos darinys? Net jei jis ir sukurtas savo pačių rankomis, o ne implantuotas, vis tiek tai menka paguoda – vadinasi, mes ir be jokių diversijų ar dvigubo valdymo iš Rusijos esame tokie patys, kaip ir jie. Pagaliau, ir metodai tie patys. Net ir kriminalinio pasaulio frazeologija kartojama.

Taip, ponios ir ponai. Paaiškėjo, kad esame dar viena valdomos demokratijos šalis su elito dalimi, įsikalusiu į galvą, kad mūsų šalies ateitis ir likimas bus saugesni ne demokratinės kontrolės, visuomenės suteikiamo mandato ir visiško legitimumo sistemoje, o saujelės saugumiečių, verslo magnatų, žurnalistų ir politikos komentatorių rankose, kurie mąsto teisingai ir nesusipainios dėl strateginių šalies prioritetų. Už šios prielaidos slypi ne tik nepasitikėjimas savo visuomene, bet ir atvira panieka jai – reikia tikrai beribės arogancijos, kad nuspręstum, kad keletas dvaro žurnalistų ir valdžios ištroškusių akademikų bei politiškai susireikšminusių funkcionierių geriau žino, ko reikia jų šaliai ir visuomenei, negu jos pačios.

Antra, šitas fenomenas byloja apie visišką slaptųjų tarnybų, teismų, dalies žiniasklaidos ir verslo struktūrų susiliejimą Lietuvoje – o juk tai megakorupcijos laukas. Kaip ir Rusijoje, mūsų valstybės saugumo tarnyba tapo ne tik politiniu žaidėju, bet ir stambiojo verslo dalimi, t.y. verslo megaprojektų apsauga, padedančia į vietą pastatyti konkurentus ir nutildyti nepritariančiųjų balsus. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje kone visi naujieji milijardieriai atėjo tiesiogiai iš FTB (FSB) arba iš buvusios KGB – ten įvyko visiškas verslo, jėgos struktūrų ir propagandos organais paverstos spaudos susiliejimas; Lietuvoje, laimei, vis dėlto kažkokios ribos dar išlieka – tad VSD labiau tenkinosi viešosios opinijos formavimu, operatyvinės informacijos nutekinimu dvaro žurnalistams, nesutinkančiųjų diskreditavimu per šmeižto kampanijas ir savo politinės įtakos didinimu.

Tad netenka daug kalbėti apie tai, ant kokio lygio demokratijos pamatų pastatyta Lietuvos valstybė. Jei ne narystė ES, mes būtume galutinai praradę ne tik demokratinę santvarką, bet ir visas vakarietiško gyvenimo formas, politinio vertinimo kriterijus ir viešo sprendimo standartus. Todėl leiskite susilaikyti nuo klausimų, kaip šitas tinklas susiformavo ir kaip jis įgijo šitokią įtaką – jis dar egzistuoja, todėl būtuoju laiku apie jį neverta kalbėti. Neabejoju, kad jis bus išardytas, bet praeis dar kažkiek laiko, kol mes sužinosime esminius dalykus. Kad ir kaip būtų, jokio legitimumo neturinčių politizuotų klikų suardymas, lygiai kaip VSD depolitizacija ir sugrąžinimas visavertei parlamento bei civilinei kontrolei, yra skubaus veiksmo reikalaujanti valstybės būtinybė.

Kad ir kaip būtų, tikiu, kad ateis laikas ir demokratinė Lietuva sužinos valstybės išdavikų ir dezinformacijos bei šmeižto kampanijų organizatorių vardus. Mes sužinosime, ar kalba eina apie paslaptingą Baltarusijos opozicijai skirtų JAV lėšų dingimo istoriją, ar apie staigią korupcinio tinklo politizaciją, kuria dėl savo greitos sėkmės užsižaidė patys paramasoniškos politikos entuziastai.

O kol kas keletas samprotavimų apie mūsų „valstybininkų“ politinę kilmę. Tiesą sakant, nieko originalaus čia nerasime. Rytų ir Vidurio Europoje jau būta atvejų per pastaruosius dvidešimt metų, kai saugumas būdavo pradėtas politiškai eksploatuoti susidorojant su politiniais oponentais ir kritikais, o sykiu ir atsidurdavo anapus civilinės bei demokratinės kontrolės. Tai ilgalaikio veikimo bomba, tiksinti visuomenėse, kurių dabartiniai elitai formavosi iš buvusių KGB veikėjų ir TSKP partinio-ūkinio aktyvo arba atėjo tiesiai iš kriminalinio pasaulio.

„Skeletas spintoje“, t.y. prasta ir šantažui pasiduodanti biografija, lygiai kaip ir kompromatų dėjimas į stalčių, užuot teisus ir sodinus nusikaltusiuosius, bloga biografija fantastiškai praturtėjus arba patekus į galios sferą – visa tai yra pati vertingiausia politinė valiuta tokiose visuomenėse. Imk žmogų tiesiai už jo „sėkmės istorijos“ – ir iškart turėsi marionetę arba sąjungininką. Pridurkime dar šitų visuomenių homofobiškumą, ir gausime pilną repertuarą biografijos faktų, kurių daugelis tokių visuomenių elito narių niekada ir nieku gyvu nenorės atverti.

O jei dar pridursime su KGB bendradarbiavusius „klerokomjaunuolius“ (tai ne mano, o Egidijaus Aleksandravičiaus nukaltas terminas), kurie patys ką tik aktyviai medžiojo netinkamos kilmės, ideologijos ar biografijos oponentus, iškart suprasime „valstybininkų“ ir panašių jėgos bei įtakos grupių socialinę ir politinę skalę. Šitiems žmonėms būtina būti kaip galima arčiau saugumo tarnybos, kuri patikimai kontroliuoja biografijas ir dosjė – tad tai tikrai ne meilės ir idėjinio ryšio, o elementaraus išgyvenimo reikalas. Tokiose grupėse esama ko tik nori: buvusios sistemos šulų atžalų, revanšistų, pasimetusių ir nežinančių kam tarnauti nacionalistų, davatkiškų tipų, korumpuotų cinikų, girtuoklių, greitos sėkmės medžiotojų ir visokios ilgalaikių ir trumpalaikių verslo interesų klienterijos.

„Valstybininkai“ – tai fenomenas pusiau kriminalinio elemento ir jėgos struktūrų valdomose visuomenėse, kurios jau kažkiek „apdemokratėjo“, bet paties giliausio demokratinės politikos klodo – civilinės kontrolės ir demokratiškai išrinktų politikų besąlygiškos viršenybės prieš paskirtuosius asmenis, t.y. prieš ekspertinį ir biurokratinį sluoksnį – liko neperpratusios ir nepatyrusios. Sykiu tai paviršutiniškos ir silpnos demokratijos, arba tiesiog pseudodemokratijos (Rusijoje, kaip žinia, dar vadinamos valdoma arba „suverenia“ demokratija), simptomas.

Kitas ryškus, nors ir labai skirtingas atvejis būtų Turkija. Rusijoje Putino sluoksnio žmonės (ir jis pats) neretai kartoja, kad demokratija yra puiki valdymo forma, tik mat reikia suprasti Rusijos specifiką – juk Rusijos žmonės vakarietiško tipo politikai dar nepasirengę. O valstybės stabilumas ir yra garantija, kad ateityje viskas keisis tik į gera. Valstybės stabilumu tuo metu juk kažkas privalo rūpintis.

O Turkijos sluoksnis, pasiryžęs (bent jau iki šiol) ryžtingai „pakoreguoti“ visuomenės klaidą rinkimuose, yra ne saugumiečiai, o kemalistinio nacionalizmo ir sekuliarizmo dvasia išugdyti turkų karininkai. Jie neretai ir lemia, ar reikia valstybę apsaugoti nuo tautos pasirinkimo, kuris, kaip žinia, šalį bet kada gali nublokšti į islamizmą, ar ne.

Taip, deja, demokratija savaime negarantuoja pažangiųjų ir moderniųjų sluoksnių pergalės. Būtent todėl demokratinio legitimumo kaina yra pati aukščiausia – tai neaiškumas, netikrumas ir rizika. Sykiu tai ir senos Platono svajonės, kad visuomenę valdytų ne socialinė ir politinė kaita, o protas ir išmintis, atmetimas – taip, demokratijos sąlygomis joks protas ir išmintis nėra savaime aiškūs dalykai. Jie turi pagrįsti save laisvo pasirinkimo situacijoje, o ne vien iškilmingai deklaruoti, kad jie yra.

Abiem racionalaus, ne rinkto, o paskirto politinio sluoksnio veikimo atvejais – Rusijoje ir Turkijoje – visuomenę, pasirodo, reikia apsaugoti nuo jos galimų fatališkų klaidų. Abiem atvejais kalbama apie dvi kultūras, dvi tautas, dvi šalis – pažangią, provakarietišką, atvirą, viena vertus, ir konservatyvią, tradicionalistinę, atsilikusią, kita vertus. Neabejojama, kad egzistuoja dvi Rusijos, tarp kurių slypi praraja. Akivaizdu, kad egzistuoja dvi Turkijos. Ar šita melodija apie dvi tautas vienoje šalyje nėra girdėta kažkur ir prie Neries?

Tad turėkime ryžto ir drąsos įvardyti savo tikrąją būklę. O žodžio „valstybininkas“ tikrojo turinio niekas nėra sukompromitavęs, tad nėra būtinybės jį gelbėti arba nustoti vartoti, kaip daugelis jau puolė patarti. Tik nepainiokime tų valstybininkų, kuriems niekada nereikės kabučių, su tais, apie kuriuos neįmanoma kalbėti be kabučių. O patys reiškiniai netrukus galutinai atsiskirs vienas nuo kito. Tuo galime neabejoti.

 

www.donskis.lt