"Ekspertai.eu" sulaukė Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės Sigutės Malinauskienės rašto, kuriame, kaip teigiama, buvo išnagrinėti elektroniniai piliečių paklausimai apie programą "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS), dėl ko Prokuratūroje jau 23 (!) mėnesį vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00081-08 "dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo ir kt.".

Šis teisėsaugos atsakymas vienareikšmiškas - iš esmės joks rimtas tyrimas iki šiol nevykdomas, matome tik darbo imitaciją, todėl jokių rezultatų per beveik du metus nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nepasiekta. Užsiimama pavieniais elementais, o sisteminiai dalykai lieka nepaliesti, naiviai tikintis, kad viskas nebaudžiamai nueis užmarštin.

Generalinės prokuratūros rašte piliečiams informuojama, kad yra "tiriami visi VšĮ VEKS 2006-01-01 – 2008-12-31 laikotarpiu vykdyti projektai". Tačiau nesuprantama dėl kokių priežasčių netiriami 2009 metų VšĮ VEKS vykdyti projektai ir jos vykdyta veikla? Dėl kokių priežasčių netiriama VšĮ VEKS 2010 metų veikla? Galų gale koks tikslas tirti VšĮ VEKS veiklą nuo 2006 metų sausio pirmos dienos, jei ji tą veiklą pradėjo tik 2006 metų rugsėjo 28 dieną?

Taip pat nesuprantama, kodėl praėjus beveik dvejiems metams nuo tyrimo pradžios, prokurorė kalba tik apie programos "iešmininkę" - viešąją įstaigą VEKS. Vyriausybės nutarimu, programą VEKS vykdė daug įstaigų: Kultūros ministerija, Vilniaus savivaldybė, Dailės akademija, o pirmoji projekto VEKS įgyvendintoja buvo Vilniaus savivaldybės VšĮ "Vilniaus festivaliai".

VEKS programa buvo finansuojama iš "Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo" lėšų, iš Vilniaus miesto savivaldybės lėšų, iš Lietuvos kultūros ministerijos lėšų, iš Valstybės rezervo fondo lėšų ir t.t. Jau ir eiliniams žmonėms ne paslaptis ir suprantama, kad pati VšĮ VEKS, kurią taip įnirtingai, tačiau iki šiol labai nesėkmingai tiria Prokuratūra, buvo tik sraigtelis ministerijų ir savivaldybės aukštų pareigūnų aferose.

Neaišku, kodėl Prokuratūra netiria pačių esminių nusikalstamų dalykų, nuo kurių viskas ir prasidėjo - t.y Vyriausybės nutarimų, dėl kurių ta pati prokurorė S. Malinauskienė prieš pusantrų metų atvirai piliečiams išreiškė nuostabą dėl to, "kaip kai kurie Vyriausybės nutarimai galėjo būti iš viso priimti".

Galų gale, kodėl netiriama ir tai, ką yra pasakęs dabartinis Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis? Jo nuomone, tikrieji VEKS sumanytojai ir vykdytojai yra net ne Lietuvoje. Ar nereikėtų tirti ir tokios, šios šimtamilijoninės aferos versijos, dėka kurios didelė pinigų dalis iškeliavo iš Lietuvos?

Prokurorei S. Malinauskienei per tokį ilgą tyrimo laiką neužkliuvo ir tai, kad įgyvendinant VEKS programą buvo visiškai nesilaikoma ES sprendimų, kurie aiškiai nurodo, kad programa gali tęstis metus arba, jei nėra tokių galimybių - trumpesnį laiką. Lietuvoje ši programa jau intensyviai vyksta nuo 2006 metų rugsėjo mėnesio (kai net nebuvo parengta jokios programos(!), o milijoninės mokesčių mokėtojų sumos sėkmingai pumpuojamos net nuo 2004 metų.

Iškalbingas faktas - oficialiai skelbiama suma, kuri buvo skirta VEKS programai (297 mil. litų), yra netiksli. Tikslios sumos, kiek buvo numatyta ir kiek realiai išleista pinigų per šią programą iki šios dienos negali pasakyti niekas, net Finansų ministerija.

Nuo 2008 m. buvo paskelbti įvairūs Vilniaus savivaldybės, Kultūros ministerijos, Valstybės kontrolės auditai su labai prastomis išvadomis. Deja, tai nesukėlė nė menkiausios reakcijos ir nesusilaukė jokių sankcijų. Pirmasis ir vienintelis įtariamasis VEKS byloje atsirado tik praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo tyrimo pradžios - tai Kultūros ministerijos ilgametis sekretorius Juozas Širvinskas.

Pokuratūra savo internetiniame tinklapyje skelbia, dėl kokių VEKS projektų paskirtos užduotys ir pradėti šie ikiteisminiai tyrimai: dėl Bjork koncerto tyrimo; dėl internetinių svetainių tyrimo; dėl O. Koršunovo spektaklio „Hamletas“ tyrimo; dėl reklaminės kampanijos užsienyje (Vilniaus angelo pristatymo) tyrimo ir t.t. Deja, sąraše, pavyzdžiui, kažkodėl nėra tragiškai nutrūkusio projekto "Vilnius sveikina Dubliną", kurio metu 2006 metais dingo pusiau dirbtinė Kalėdinė eglutė ir iki šiol tyrėjams jos niekur Europoje nepavyko aptikti.

Ar tai reiškia, kad prokuraturos.lt tiesiog skelbia nepilną ir netikslią informaciją ar Prokuratūra iš tikrųjų netiria šio (ir daugelio kitų) projektų, kurie neišvardinti jos internetiniame tinklapyje pateiktame sąraše?

Tačiau daug blogiau yra tai, kad iki šiol "nepaskirtos užduotys" dėl:

galimai nusikalstamų Vyriausybės nutarimų tyrimo,
VEKS projekto pirmojo organizatoriaus VšĮ "Vilniaus festivalių" galimai nusikalstamos veikos tyrimo,
Vilniaus dailės akademijos galimai nusikalstamos veikos tyrimo,
Kultūros ministerijos galimai nusikalstamos veikos tyrimo,
Vilniaus savivaldybės galimai nusikalstamos veikos tyrimo ir
visų infrastruktūrinių objektų įrašytų į VEKS programą tyrimo (tiriamas tik vienintelis Nacionalinis operos ir baleto teatras, o netiriami tokie VEKS programos objektai kaip: Vilniaus Rotušė, Vilniaus aplinkkelis, Rodūnios tiltas, Gedimino prospektas, Nacionalinis dramos teatras ir k.t. per kuriuos buvo pasisavinti esminiai programos pinigai).

Pasikartosime - iki šiol, sprendžiant iš Generalinės prokuratūros prokurorės S. Malinauskienės rašto, tėra imituojamas ikiteisminis tyrimas tik dėl VEKS programos "iešmininkės" VšĮ VEKS nusikalstamos veikos, neliečiant pagrindinių programos vykdytojų.

Todėl Generalinė prokuratūra ir asmeniškai pats Generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas turi atsakyti į pagrindinį klausimą - kodėl iki šios dienos "nuo iki" nėra tiriama visa 2003 m. liepos 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 971 patvirtina Tūkstantmečio programa, kurios tik viena sudėtinių dalių yra trečdalio milijardo litų vertės nacionalinė programa VEKS?

Taigi - ikiteisminis tyrimas dėl VEKS yra atvirai vilkinamas. Šį teiginį įrodančių faktų yra daugiau negu reikia. Už tai turėtų būti aiški prokurorų atsakomybė. Dėl aukščiau išdėstytų faktų "Ekspertai.eu" šiandien tiesiogiai kreipėsi į Generalinį prokurorą Raimundą Petrauską.

Dar prieš  šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė  save identifikuoti kaip dvasios darbininkus, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui. Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien.  

Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais. Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus. Pavadinti menininką darbininku, nors ir dvasios, vadinasi, jį įžeisti. Šiandienos menininkai skursta lyg žemiausio socialinio sluoksnio juodadarbiai, tačiau vaizduojasi esą respektabilūs buržua. Darydami viena, jie apsimeta, kad daro visai ką kitą, ir tuo patys tiki, nes nuolat kartoja, kad taip iš tiesų ir yra.


Tarp liaudies masių ir aukštuomenės elito

Per pastarąjį šimtmetį kapitalizmas atliko didžiulį darbą eliminuodamas iš sociumo žmogų, pragyvenantį iš savo darbo. Tam pasitarnavo ir sovietinės kultūros (tiek oficiozinės, tiek „tyliojo seminonkonformistinio modernizmo“) formuojamas miesčionio identitetas, ir vartotojiška neoliberaliojo kapitalizmo kultūra. Perėję šią mėsmalę, darbininkai tapo psichologiškai represuotais socialiniais gyvuliais, nutrenktais į visuomenės paraštes. O vadinamieji menininkai (dvasios darbininkai) – savo pačių propaguotos ideologijos aukomis. Jie ne tik prisidėjo prie dirbančiųjų socialinės kastracijos, bet ir išsikastravo patys save. Jie tapo nuo visuomenės atsiribojusia susvetimėjusių individualistų kasta, iki ausų panirusia į apgailėtiną vartotojišką būvį.

Taigi šiandienos menininkas – tai samdomojo darbo vergas, pasiryžęs perkąsti savo kolegai gerklę dėl duonos kąsnio. Jis yra viršininkus mėgstantis valdžios pastumdėlis, priešiškas savo likimo broliams, atsiribojęs nuo savo darbininkiškos kilmės ir jos paniškai bijantis prisitaikėlis. Šiandienos menininkas – tai labiausiai dvasiškai nuskurdintas žmogus, toks nuolankus savo vergijai, kad net pats nenori pripažinti savo vergiško statuso.

Žinoma, yra ir tokių, kurie įžvelgia šiandieninę menininkų tragediją. Deja, jie dažniausiai linkę kaltinti ne patys save, o tam tikras išorės jėgas – rinkos konjunktūrą, ekonominę krizę ar politinę valdžią. Tokie menininkai trokšta „stiprios rankos“, kuri neva atvestų juos į tiesą ir šviesą. 


Tarp valstybės ir kapitalo

Dvasios darbininkas (menininkas) šiandien yra traiškomas valstybės ir laisvosios rinkos (kapitalo) dantračių. Jis mato tik dvi perspektyvas – tapti populiariu ir paklausiu meno rinkoje arba vaidinti akademinio aukštojo meno kūrėją ir tikėtis valstybinės valdžios subsidijų.  

Valstybei tarnaujantis menininkas susitapatina su šios deklaruojama ideologija ir transformuoja ją į valstybinę propagandą, kuri ragina paklusti, dirbti, tarnauti, vergauti. Valstybinė valdžia išpuoselėjo sistemą, kurios pagalba glostant menininko ego galima jį kietai ir saugiai laikyti „už kiaušų“.

Kapitalas žmogaus svajones, pažiūras, santykius su kitais žmonėmis, veiklos ir mąstymo produktus, žodžiu, viską – paverčia prekėmis. Galiausiai rinkos sąlygomis ir pats menininkas tampa preke. Nuo menininko valios nebepriklauso absoliučiai niekas – visi objektai ir subjektai, patekę į globalią rinką, praranda bet kokią prasmę, nes yra paverčiami tam tikra pinigų suma. Rinkos neįmanoma išvengti arba ją sabotuoti – pirmuoju atveju žmogus mirs iš bado, antruoju – pateks į valstybinių jėgos struktūrų nemalonę, nes visi sabotažo elementai šiandien yra kriminalizuoti.

Akivaizdu, kad abi alternatyvos – tarnauti rinkai arba tarnauti valstybei – nėra labai skirtingos. Neoliberalaus kapitalo sąlygomis valstybė stengiasi patenkinti visus stambiojo kapitalo interesus, o kapitalas glaudžiai susijęs su oligarchinės valdžios struktūromis. Tad priešstata tarp valstybės ir kapitalo yra gana dirbtina, sukurta vien tam, kad būtų galima įbauginti ir supančioti menininkus. Valdžia juos gąsdina baisia „laukine rinka“ ir kartu siūlo „švelnią“ valstybės globą. Tai tėra klastingas, menininkus priverčiantis paklusti manevras, kurį nuosekliai vykdo Kultūros ministerija, kūrybinės sąjungos, valstybiniai fondai, „nepriklausomos“ kultūrinės struktūros ir t.t. 


Trečiojo kelio alternatyva – saviorganizacija

Kapitalo ir valstybės sąjunga suinteresuota prisijaukinti pačią jautriausią neteisybei žmonių kategoriją – menininkus, kurie dažnai turi ir pakankamai gebėjimų bei fantazijos įtaigiai realizuoti savo sumanymus. Todėl tiek kapitalas, tiek valstybinės struktūros daro viską, kad menininkai būtų suskaldyti, prikaustyti prie savo pačių ego ir jam vergaujantys. Pirmas ir pagrindinis klausimas – kaip įtikinti šios kategorijos žmones, kad kūryba – tai ne autorinės teisės, bet visiems bendrai priklausantis džiaugsmas, kuriuo turėtume visi dalintis ir siekti ne individualios (privilegijuotos), bet kolektyvinės laisvės.  

Reiktų apsidairyti aplinkui, imti atidžiai stebėti draugus, kolegas ir artimuosius, atrasti, kas jiems aktualiausia, pabandyti dalintis kūrybos džiaugsmu ir nustoti konkuruoti tarpusavyje, pamiršti laipsnius ir „garsius vardus“, liautis pataikauti isteblišmentui ir begėdiškai jį imituoti demonstruojant savo „kūrybinius pasiekimus“ ne tik žiūrovams, bet ir sau patiems. Ieškoti bendraminčių – atskirų asmenų arba grupelių – tartis su jais (-omis) ir vienytis konfederaciniu pagrindu.  

Žinoma, gali kilti klausimas, ar negalima pertvarkyti jau egzistuojančių struktūrų  – įvairių sričių menininkus vienijančių kūrybinių sąjungų. Tikrai ne. Kūrybinės sąjungos šiandien yra korumpuotos ir hierarchizuotos institucijos, kuriose vešėte veši sovietinę kariuomenę primenanti „pokazuchos“ ir „diedovščinos“ sistema. Be to, jos itin glaudžiai susijusios su aukščiausiosios valdžios struktūromis ir dažnai atlieka „vietinės valdžios“ funkcijas, o taip pat kartais užsiima „patrankų mėsos“ parūpinimu simuliuotai rinkai, kurios pelną pasiglemžia valdžios struktūros.

Šiandien menininkams nėra kito kelio, kaip imti ir patiems susikursi savo interesus ginančias struktūras. Jos turėtų pakeisti ir centrinę, ir vietinę valdžią – ir kultūros ministeriją, ir kūrybines sąjungas.

Ir nereikia gąsdintis, kad einant šiuo keliu ir siekiant socialinės, politinės bei kūrybinės laisvės, bus sunaikintas menininkas kaip atskira, žmogaus susvetimėjimą su kitais ir pačiu savimi skatinanti specializacija (dažnai ji klaidingai vadinama individualybe), nes kovodami už menininko išskirtinumo mitą mes represuojame ir save, ir visus kitus žmones. Atėjo laikas pasirinkti – ar toliau pūsime savo iliuzijų kevale, ar bandysime kurti naujais tarpusavio santykiais grįstą sociumą.

Šiandien mus apėmusi ne tik finansinė ir ekonominė, bet ir kultūrinė, socialinė, seksualinė – trumpai tariant, visuotinė krizė, todėl turime išsikovoti ne siaurą socialinę savo laisvę kitų sąskaita, bet integruotis į visuotinę kovą prieš žmogaus išnaudojimą. Fizinės ir dvasinės laisvės klausimas visais laikais buvo svarbiausias žmonėms, kurie atiduoda save kūrybai. 


Dvasios darbininkų tarybų kūrimo darbai

Pradiniame dvasios darbininkų tarybų (DDT) kūrimo etape mes galime atlikti šiuos darbus:

1. Pareikalauti, kad būtų paleista Kultūros ministerija. Ilgametė šios institucijos veikla parodė, kad jos interesai nėra mūsų interesai, ji tarnauja tik valdžiai ir stambiajam verslui. Šiandien yra puiki proga atsisakyti Kultūros ministerijos diktato, net pati valdžia pamiršo ja rūpintis paversdama ją silpniausia grandimi valdžios grandinėje. Kvailos rietenos dėl kultūros ministro posto nieko nepakeis, nes naujas ministrų kandidatūras siūlo tie „menininkai“ ir „kultūros veikėjai“, kurie šeriami didžiausiais kąsniais.  

2. Greta šiandien egzistuojančių kūrybinių sąjungų (arba vietoj jų) kurti Dvasios darbininkų tarybas (DDT), kurių tikslas – atstovauti socialinius ir kūrybinius dvasios darbininkų interesus, užtikrinti visų žmonių lygias teises į kūrybą ir pamažu išguiti spektaklio vartojimą, prie kurio prijunkyti mūsų bendrapiliečiai. Kūrybinės sąjungos jau seniai nebeatstovauja menininkų interesų, o tik audžia visą kultūros ir meno sritį apraizgiusius protekcionizmo tinklus. Sutraukyti šį kultūrinės mafijos voratinklį gali tik iš apačios susikūrusios nepriklausomos DDT, atstosiančios pirmines profsąjungų ir kūrybinių sąjungų organizacijas. Atskiros tarybos jungsis į DDT konfederaciją, o DDT delegatų suvažiavimai ilgainiui perims ir Kultūros ministerijos atliekamas funkcijas.

3. Pradžiai visus bandymus burtis siūlytume registruoti anarchija.lt, alytusbiennial.com (taip pat ir "Ekspertai.eu") tinklalapiuose, kurie skelbs apie kiekvienos naujos tarybos susikūrimą.

Dvasios darbininku gali būti kiekvienas kurti pasiryžęs žmogus, nežiūrint jo socialinės kilmės, išsilavinimo, užsitarnauto laipsnio ar užimamų pareigų. Bet kokios „specialistų“ ar „ekspertų“ gildijos Dvasios darbininkų tarybose (DDT) neturės jokių privilegijų, visų narių balsai tarybose bus lygiaverčiai. Taigi visi – dailininkai, rašytojai, muzikantai, kompozitoriai, atlikėjai, „rimtieji“ ir „nerimtieji“ – suvienykime jėgas naujam veiksmui, kuris alinantį meno juodadarbio triūsą bei skurdą pakeis kūrybines galias išlaisvinančiu gyvenimo nuotykiu.  


Lietuvos dvasios darbininkų tarybų iniciatyvinė grupė
Data Miners & Travailleurs Psychique


*laikinai kapitalizmo ideologijos nepelnytai pažemintą ir meno žmones gąsdinantį žodį „psicho“ keičiame į kiek populistiškesnę jos versiją – „dvasia“, bet iš esmės tai individai ar jų grupės, kurių veikla orientuota į dvasinius reiškinius ir žmogaus psichiką, siekiant juos paveikti. Iniciatyvą iškėlė menininkai, bet siekiama ir platesnės koalicijos ir su kitais dvasios sferos darbininkais.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valdas Bugelevičius, išnagrinėjęs pareiškėjų "Ekspertai.eu" skundą dėl 2010-03-26 Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės Rasos Miltinytės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos Nacionalinėje filharmonijoje ir FNTT, nutarė (nutartis puslapio apačioje) skundą palikti nenagrinėtą, kadangi nebeliko skundo dalyko.

O skundo dalyko nebeliko todėl, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis suspėjo, vengiant triukšmo, apginti Vilniaus apygardos prokurorę Rasą Miltinytę, kuruojančią nešvarius FNTT reikalus ir laikinai užglaistyti jos sąmoningai nusikalstamą neatsakingo darbo broką. G. Jasaičio 2010-04-15 nutarimu, pagal "Ekspertai.eu" pareiškimą, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo).

Tačiau tai tik dalis reikalingų veiksmų, kuriuos atliko Generalinė prokuratūra: piliečiai ir toliau reikalauja Generalinės prokuratūros įvertinti galimai nusikalstamus FNTT ir Vilniaus apygardos prokuratūros veiksmus.

G. Jasaitis pripažino, kad prokurorė R. Miltinytė nieko nepasisakė dėl galimo Nacionalinės filharmonijos turto pasisavinimo, tačiau neįžvelgė jokių FNTT pareigūno, atsisakiusio pradėti ikiteisminį tyrimą, nusikalstamų veiksmų.

Dar labiau nustebino tai, kad Generalinė prokuratūra visą šį reikalą vėl pavedė tirti tai pačiai Vilniaus apygardos prokuratūrai, kuri prieš mėnesį tame pačiame reikale nieko nusikalstamo nenustatė.

G. Jasaitis praleido negirdom, kad "Ekspertai.eu" pareiškime Generalinei prokuratūrai, buvo prašoma ištirti ne tik galimai nusikalstamą veiką Nacionalinėje filharmonijoje, bet ir galimai nusikalstamus FNTT pareigūnų veiksmus.

O Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas praleido nemačiom tai, kad "Ekspertai.eu" skundė ne ką nors kitą, o konkrečiai Vilniaus apygardos prokuratūros veiksmus, ko teismas iš esmės net nevertino.

Todėl piliečiai priversti skųsti šią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.



VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. balandžio 20 d.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valdas Bugelevičius, išnagrinėjęs pareiškėjų "Ekspertai.eu" (toliau - pareiškėjai) skundą dėl 2010-03-26 Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės Rasos Miltinytės (toliau - prokurorė) nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

nustatė:

2010 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas pareiškėjų "Ekspertai.eu" pareiškimas, kuriuo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2002-11-08 Valstybės kontrolės atlikto patikrinimo rezultatus.

Išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą, Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rasa Miltinytė 2010 m. kovo 26 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 168 straipsnio 1 dalimi, ir savo sprendimą motyvuodama tuo, kad pareiškėjų nurodyti faktai apie padarytas nusikalstamas veikas yra akivaizdžiai neteisingi.

Pareiškėjai nesutikdami su prokurorės nutarimu nepradėti baudžiamojo proceso, 2010-04-12 pateikė skundą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, kuriame nurodo, kad prokurorės motyvai, kuriais ji grindė savo procesinį sprendimą yra nepagrįsti, o padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

Pareiškėjų skundas nenagrinėtinas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio reikalavimais, prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl pareiškėjai, nesutikdami su prokurores nutarimu nepradėti baudžiamojo proceso, turėjo teisę paduoti skundą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.

Tačiau 2010-04-20 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio 2010-04-15 nutarimo nuorašas, iš kurio matyti, kad pagal pareiškėjų pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo), todėl pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo pašalintos aplinkybės (skundo dalykas), dėl kurių buvo paduotas pareiškėjų skundas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kadangi nėra skundo dalyko, pareiškėjų skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurores Rasos Miltinytės 2010-03-26 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nenagrinėtinas.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjų skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą palikti nenagrinėtą.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Teisėjas Valdas Bugelevičius

Dabartinis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, 2008 birželio 3 d. yra sakęs: "LRT vadovybė žengia tvirtu keliu: “Panorama” vis labiau primena liūdnai pagarsėjusią laidą “Kas geresnio premjere?”… Iš tiesų paradoksas – jeigu turėtume tiek tikėjimo, kiek prieš dvidešimt metų, kad neteisybė gali būti įveikta, tai naujoji LRT vadovybė nedrįstu taip “siautėti”.

2010 balandžio 24 d. buvo laidojamas nužudytas Drąsius Kedys. Visos komercinės Lietuvos televizijos, didžiausi interneto portalai apie tai rašė ir rodė reportažus pirmose žinių vietose. Valstybinė televizija taip pat nepamiršo svarbiausio šalies šeštadienio įvykio.

Tiesa, laikantis geriausių saugumietiškų technologijų tradicijų, "Panoramos" reportaže šios žinios pateikimas apie laidotuves, kurios buvo visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių dėmesio centre, dar kartą patvirtino - nors LTV ir skelbiasi visuomenine televizija, tačiau yra atvirai antivisuomeniška ir svarbiausiais šalyje klausimais su Lietuvos piliečiais neturi nieko bendro, tarnauja visiškai ne jiems, nors ir yra išlaikoma iš tų pačių piliečių pinigų.

Taigi, kaip ir koks buvo parodytas reportažas apie minėtas laidotuves į kurias susirinko tūkstančiai žmonių, o dar daug daugiau žmonių savo širdimis buvo tenai?

Trumpas LTV laidos "Panorama" išdėstymas:

1. Laidos pradžioje, kai anonsuojamos svarbiausios dienos naujienos apie laidotuves net neužsimenama.

2. Toliau trylika minučių rodomi svarbiausi ir ne tokie svarbūs įvykiai iš Lietuvos ir pasaulio.

3. Prieš reportažą apie laidotuves parodomas dviejų minučių nuobodus reportažas apie 600 ąžuoliukų sodinukų sodinimą Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių jubiliejui paminėti, bei 96 ąžuoliukų sodinimą Smolensko katastrofai atminti. Reportaže pasakojama, kaip ŽMONĖS IŠ VISOS LIETUVOS sodino šiuos ąžuoliukus. Reportaže pasisako Šakių rajono urėdas, sambūrio "Gerumo ąžuolas" prezidentas, ąžuolyno sodintojai, net kadencija baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

4. Tryliktą laidos minutę parodomas 30 sekundžių video vaizdas apie eilinį įvykį su laidos diktoriaus žvaliu balsu įskaitytu užkadriniu tekstu apie "nuo teisėsaugos besislapsčiusio" D. Kedžio laidotuves.

5. Iš kart po to seka dviejų su pusę minučių reportažas apie šiltnamius ir daržovių augintojus, kurie neišgali kovoti su atvežtine produkcija. Reportaže pasisako agronomai, verslininkai, ministerijos valdininkai ir t.t.


Toks šios laidos aprašymas nedaro tokio įspūdžio palyginus su tuo, kaip visa tai atrodė TV ekrane.


Todėl siūlome tris variantus iš vakarykščios valstybinės LTV laidos "Panorama". Išvadas, kaip visada, pasidarykite patys.

2010 balandžio 24 d. LTV "Panorama" (žiūrėti nebūtina):



Atkarpa su trimis siužetais iš 2010 balandžio 24 d. LRT laidos "Panorama" - apie ažuoliukų sodinimą, nuo teisėsaugos besislapsčiusio ir galiausiai numirusio žmogaus laidotuves bei šiltnamių ir daržovių augintojų problemas:



Čia atskirai galima pamatyti 2010 balandžio 24 d. LRT laidoje "Panorama" parodytą 30-ies sekundžių siužetą apie D. Kedžio laidotuves:




Akivaizdu, kad šis valstybinis kanalas kiekvieną dieną tokiais metodais "farširuoja" nemažos dalies Lietuvos žmonių smegenys, filtruodamas svarbią informaciją ir pateikdamas (arba iš vis nepateikdamas) ją taip, kaip reikia saugumietiškai kompanijai, veikiančiai prieš Lietuvos valstybę. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina laikas radikaliems pasikeitimams. Būtent šis kanalas, būdamas išskirtinai svarbiu informacijos skleidėju, labai greitu laiku privalo tapti visuomeniniu, o ne ir toliau būti, kaip iki šiol, siauru grupuotės su kriminaliniu dvoku, nuomonės reiškėju.


P.S. Daugelis neabejoja, kad taip ir nesužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo D. Kedžio paieškos ir kiek kartų pareigūnai skrido į saulėtąją Ispaniją ar konservatyviąją Britaniją. Juk "bėglio" kur kas maloniau ieškoti svetur nei Kauno rajone. Tačiau "Ekspertai.eu" ir tokį iš daugelio klausimų atsakingiems pareigūnams vis tiek užduos.


P.P.S. Tik keli pavyzdžiai apie tai, kaip visų Lietuvos gyventojų išlaikoma, tačiau nedidelės grupuotės valdoma dirba LTV:

Valdžios ir jos propagandinio ruporo agonija (video)
Pedofilai ir valstybinis ruporas (video, foto)
Nacionalinio transliuotojo LTV "operatyvumas"
„Pedofilų globėjai pedofilijos bylų baigia šimtais…“ (video)

O čia galima pamatyti kaip atrodė lrt.lt tinklapis 2010 balandžio 24 dieną. Apie "užspringusio įtariamojo bėglio" laidotuves taip pat nepavyko rasti informacijos.

"Dvejomis žmogžudystėmis įtariamas Drąsius Kedys, sėkmingai pusę metų slapstęsis nuo ES teisėsaugos Ispanijoje, Anglijoje, Rusijoje ir Latvijoje prieš savaitę paspringo savo vėmalais ir mirė šalia Kauno marių, greta savęs išsaugodamas nusikaltimo įrankį - pistoletą", - šiandien pranešė Generalinė prokuratūra.

Vakar "Ekspertai.eu" kreipėsi į prezidentės patarėją Valdą Jacyną su klausimu, ką šioje pedofilijos istorijoje skubiai galėtų nuveikti Prezidentūra.

Buvo klausiama - ar įmanoma padaryti taip, kad kuo skubiau, tiriant šią bylą būtų prašoma pagalba vakarų šalių teisėsaugininkų. Prezidento patarėjui buvo sakoma, kad daugelis žmonių, kaip turbūt ir jis pats, suvokia, kad atvirai kriminalinė Lietuvos teisėsaugos viršūnėlė tik tempia laiką ir, savaime suprantama, niekada neištirs nieko, o tik naikins įkalčius ir darys kitas nusikalstamas veikas iki kol tik turės tokias galimybes.

Todėl piliečiai kreipdamiesi į A. Jacyną tikėjosi neformalių ir konstruktyvių atsakymų.

"Visiškai nesutinku su jūsų teiginiu "kriminalinė teisėsauga". Šiuo metu tikrai nėra pagrindo kviesti užsienio ekspertus, mūsų ekspertai kvalifikuoti ir disponuoja pakankamai modernia įranga. Taip pat nekyla abejonių dėl asmens tapatybės ir giminaičiams", - šiandien lakoniškai atsakė prezidento patarėjas.

"Kalbant apie užsienio ekspertus ir tyrėjus, turėjome omenyje ne asmens tapatybės nustatymą. Dėl tapatybės jau antradienį niekam jokių klausimų nekilo, išskyrus pačius prokurorus.

Mes klausėme jūsų - ar šioje situacijoje įmanoma prašyti išsivysčiusių šalių pagalbos tiriant šią jau trigubos žmogžudystės istoriją? Todėl, kad Lietuvos prokurorai paprastai kalbant netiria, o daro viską, kad niekada nepaaiškėtų tiesa. Tą iliustruoja gausybė detalių, o geriausiai - teatralizuota D. Kedžio paieška Ispanijoje ir t.t.

Todėl mums klausimas kyla toks - kokiame slaptame kalėjime D. Kedys buvo nužudytas arba sakykim "mirė"? Jūsų žiniomis ar prokuratūra tiria versija, kad D. Kedys buvo laikomas kalėjime ir dieną X jis buvo nužudytas arba mirė tame kalėjime, po ko buvo išmestas į marių pakrantę?

Ir kas būtu jei D. Kedžio giminės savo iniciativa nebūtu radusios kūno morge?

Kodėl šeštadienį, jei jau buvo menkiausi įtarimai, kaip sako Generalinis prokuroras, nebuvo iškviesti giminės atpažinimui? O gal vyksta kažkoks slaptas tyrimas?

Taigi - ar yra tokia galimybė pasitelkti ES šalių teisėsaugą šiai bylai tirti?", - antrą virtinę natūraliai kylančių klausimų "Ekspertai.eu" pažėrė Prezidentės patarėjui.

"Neturime pagrindo abejoti absoliučiai visa teisėsauga, išankstinis nusistatymas ir tikėjimas tik savo susikurtais argumentais ar grupės emocijų protrūkiais, pasitikėjimas tik kitų valstybių ekspertais – visa tai niekur neveda. Turime būti atviri ir padėti jiems, turi būti abipusis pasitikėjimas – padarykite tai, išreikškite pasitikėjimą. Jūsų rašinyje neradau nei vieno argumento, kuris mane verstu abejoti teisėsauga. Tuo pačiu primenu, kad bet kurio tyrimo duomenys negali būti aptariami viešai, todėl siūlyčiau įsiklausyti į oficialius prokuratūros pranešimus ir nesivadovauti subjektyvia suinteresuotų šalių nuomone ar kuriamomis versijomis/detektyvais. Dėkingas, kad esate aktyvūs ir nesnaudžiate visuomenei svarbiais klausimais, pasistenkime padėti vienas kitam, ne vien tik kritika ir įtarimais", - linkėdamas geros dienos atsakė aukštas Prezidentūros atstovas.