Po savo įrašo apie Lietuvos fiskalinę poltiką ir jos priežastis bei galimas pasekmes sulaukiau gana išsamaus argumento iš kolegos spekulianto {SS}, kurio komentaras nors ir idomus bei naudingas, vis tik buvo pernelyg ilgas komentarų skilčiai, tad abu nusprendėme, jog geriausia bus, jei jo mintis įdėsiu kaip atskirą postą.

Disclaimer: autoriaus mintys šiame poste yra visiškai neredaguotos ir, logiška, nebūtinai atspindi mano asmeninę nuomonę.

Taigi užleidžiu sceną {SS}:

Ar tikrai devalvacija yra blogis?

Gal galit man paaiškinti, kodėl devalvacija Lietuvoje laikoma kažkuo labai blogu ir net nesvarstytinu dalyku? Iš karto pabandysiu pateikti atsakymą į pagrindinį argumentą dėl didelio gyventojų, įmonių bei valstybės įsiskolinimo eurais.

Pastarųjų metų ekonomikos augimas 8-10 proc. tebuvo miražas, nes sukuriama pridėtinė vertė šalyje tikrai tokiais tempais nekilo, o augimas buvo paremtas bankų pertekliniu ir neatsakingu skolinimu. Todėl išpūsta ekonomika dirbtinai sukėlė darbo jėgos kaštus Lietuvoje ir statybininkai čia uždirbo tik kiek mažiau nei Vokietijoje ar kitose žymiai labiau išsivysčiusiose valstybėse. Klausimas ar tikrai buvo sukuriama analogiška pridėtinė vertė? Tikrai ne. Viskas buvo paremta skolintais pinigais. Skolintų pinigų upė baigėsi, grįžtam į realybę. Ką Lietuva gamina konkurencingo pasauliniai rinkai? Ar tikrai galime pasiūlyti eksporto rinkoms kažką inovatyvaus ir didelės pridėtinės vertės, kas leistų mokėti esamus atlyginimus mūsų darbuotojams? Manau tikrai ne, todėl grįžtame į realybę ir kad atgautume konkurencingumą mažesnės pridėtinės vertės prekių gamyboje – mažinam darbo jėgos kainą, kitaip niekas pas mus nekels gamybos pajėgumų ir nebeturėsime už ką gauti užsienio valiutos ir pirkti importines prekes. Darbo jėgos kaštų sumažinimui yra du keliai: valiutos devalvacija arba atlyginimų mažinimas. Pirmuoju atveju visi netenka vienodai, antruoju visada atsiranda gudresnių, kas lemia socialinius neramumus ir „vagių bei sukčių“ tipo argumentus.

Gerai, kadangi mes turime daug eurinių paskolų, renkamės ne devalvacijos, o fiskalinės politikos priemonę – atlyginimų mažinimą. Žiūrime rezultatus (užuomazgas jau matome aiškiai): masiniai darbuotojų atleidimai, paliekant vieną žmogų dirbti už du, visuotinis atlyginimų karpymas. Ką mes gauname? Atleisti iš darbo ar perpus mažesnius atlyginimus gaunantys žmonės neišgalės išsimokėti būsto paskolų, kas lems masinius default‘us. Žmonės neturėdami pinigų mažins vidinę paklausą, kas lems įmonių bankrotus pastarosioms negalint išsimokėti paskolų. Žlungant verslui biudžetas negaus pajamų, todėl valstybė negalės padengti savo įsiskolinimų, kadangi nerealu tikėtis, kad prie tokios situacijos skolins kas nors kitas išskyrus TVF, kurio viena iš priemonių yra valiutos devalvacija. Taip pat visuotinis taupymas potencialiai gali įsukti defliacinę spiralę iš kurios išeiti nevaldant monetarinės politikos svertų gali būti sudėtinga. Taigi, toks visuotinis darbo jėgos kaštų taupymas nutemps kartu su savimi ne tik eurines paskolas turinčius fizinius ar juridinius asmenis, tačiau ir tuos, kurie turi įsiskolinimus litais. Taigi vietoje tų potencialiai 59 proc. paskolų užsienio valiuta default‘o, mes sukelsime pavojų visam 100 proc. paskolų portfelio. Klausimas kuriuo atveju bendri nuostoliai bus didesni? Kelias be valiutos devalvacijos yra ilgesnis, todėl turima daugiau laiko laukti, kol padėtis pasaulyje ir kredito rinkose „pasitaisys“ ir užsienio investuotojai dėl nepatenkinamų gamybinių pajėgumų pradės masiškai investuoti Lietuvoje, kas leis didinti atlyginimus ir užimtumą. Todėl rinkoms staigiai atsigaunant 1-2 metų laikotarpyje, šis kelias galbūt būtų teisingesnis. Bet ar jis tikrai realus? Tuo tarpu jeigu nuosmukis tęsis ilgai, valiutos devalvacija bet kuriuo atveju turės būti, tik jos dabartinis nukėlimas į ateitį atsigavimą padarys žymiai ilgesnį ir situacija bus panaši į Argentiną šio dešimtmečio pradžioje, kai valiutos devalvacija buvo įgyvendinta vėliau nei jos reikėjo ir net TVF tai pripažino kaip savo klaidą. Todėl klausimas, kurį kelią rinktis? Devalvuoti ar karpyti atlyginimus ir atleidinėti žmones?

Dar vienas argumentas prieš devalvaciją yra, kad tai sukeltų staigių sunkumų komerciniams bankams (kurie kaip jau kai kurie net skandinavų žurnalistai pripažino – yra Lietuvos monetarinės politikos tikrieji formuotojai), o jie yra būtini ekonomikai pradedant atsigauti kaip finansinių išteklių suteikėjai verslui. Tokiu atveju bankams patyrus didžiulius nuostolius jie nesugebėtų kredituoti verslo. Tačiau laipsniškas default‘as per fiskalinės politikos ribojimus mano nuomone niekaip nepadės bankams skolinti, kadangi jie pateks į likvidumo spąstus (liquidity trap), todėl net ir turėdami pinigų, jų neskolins, nes laikys potencialiems ateities nuostoliams dengti. Tačiau nedevalvacinis kelias naudingas bankams, kadangi nuostoliai jiems gali būti mažesni ir bet kuriuo atveju jie išdėstomi per ilgesnį laiko tarpą. Taigi, valstybės, o ne bankų požiūriu, naudingiau būtų devalvuoti valiutą, o bankams sukaupus didžiulius nuostolius – tegu juos per savo bankų bailout‘inimo programas gelbsti motininė šalis (didžiąja dalimi Švedija). Tai bus sąskaita už jų „atsakingą“ skolinimą NT burbulo pūtimui ir visureigių pirkimui. Bailout‘inti bankai ir po šio šoko, ekonomikai rodant atsigavimo ženklus galėtų pradėti skolinti verslui, tik šį kartą tai darytų žymiai atsakingiau. Aišku, bankai turi labai stiprų užnugarį Lietuvoje, kuomet net šalies prezidentas vetuoja tik tai, ką pasako vieno iš bankų analitikas, kuris yra jo patarėjas ekonomikos klausimais. Vetuoti klausimai tiesiogiai susiję su bankų veikla (automobilių apmokestinimas įmonėms padidintų lizinginių automobilių grąžinimą, o apriboti pervedimai į pensijų fondus, sumažins bankų investicijų valdymo padalinių veiklos rezultatus), o nevetuoti, naudingi bankams. Todėl tokio kelio pasirinkimas yra labai sudėtingas.

Žinoma, kelią iš krizės galima nutiesti, gaminant inovatyvius produktus, didinant eksportą. Norint gaminti inovatyvius produktus reikia visų pirmą reformuoti aukštojo mokslo sistemą, investuoti į mokslo centrų kūrimą ir pan., o šie procesai yra ilgai trunkantys. Norint didinti eksportą, reikia pasiūlyti konkurencingą produktą rinkai, o dėl per didelių ir našumo neatitinkančių darbo jėgos kaštų, tai taip pat komplikuotas kelias, nes dabartiniams eksportuotojams bus sudėtinga su esamais kaštais parduoti savo produktus, o tikėtis naujų investuotojų prie tokių darbo jėgos kaštų ir prie pasaulinės ekonomikos recesijos - naivu. Todėl darbo užmokesčio mažėjimas bus bet kokiu atveju, ar tai bus devalvacija, ar tai bus atlyginimų mažėjimas. Aplinkinės šalys (Lenkija, Čekija, Rusija, Baltarusija) dėl sumažėjusių valiutos verčių tampa ženkliai konkurencingesnes nei mūsų šalis, todėl šie procesai yra neišvengiami bet kuriuo atveju. Mano nuomone, devalvacija būtų efektyvesnis ir mažiau skausmingas žingsnis. Žinoma, jeigu mes tikrai jos nenorime daryti, leistis į viešas diskusijas valstybės pirmiesiems asmenims nederėtų, kadangi tokiu atveju sukeltų gyventojų paniką.

Norėčiau išgirsti argumentus prieš devalvaciją, nes mano pasidarytos išvados gali būti klaidingos, todėl visada smagu argumentuotai padiskutuoti.

P.S. Tikiuosi dėl savo minčių nebūsiu areštuotas, kaip skleidžiantis netinkamą savo nuomonę