
Klausau: Dixie Chicks - Easy Silence
Su visa mano derama neironizuota pagarba truly religingiems žmonėms, niekada nesupratau, kodėl per Kūčias tiesiog negalima valgyti mėsos, kodėl po sunkios darbo dienos gomurį turiu vilgyti ne širdžiai mielu alumi ar viskiu, bet religijos dogmas atitinkančiu (says who?) vynu ir kodėl kiekvienas save gerbiantis krikščionis Kūčių vakarą privalo ir vėl klausytis minčių žmogaus, kuris save kažkodėl vadina Dievo vietininku žemėje vien dėl to, kad kelis metus mokėsi poterius atmintinai.
Ne, niekada nebuvau krikščionis fanatikas, pirmose eilėse balsu raudantis "esu kaltas" - man visada didesnį įspūdį darydavo nuoširdus žmonių gerumas, nuoširdi šypsena ar nuoširdus klausimas "kaip sekasi?" - ne dėl to, kad kažkas bijotų pragaro ir kito religinio briedo, o dėl to, kad aš kažkam fuckin rūpiu. Bet let it be
Religion or no religion, koks skirtumas, dėl kokios priežasties bent vienąkart metuose mes visi prisimename, kad gyvenimas susideda ne vien iš FX, take profit, stop loss orderių ar palūkanų normų spreadų - svarbiausia tai, kad visi šie otherwise nuostabūs dalykai ain’t worth shit jei grįžę namo neturime ko apkabinti, neturime kam pasakyti "Dieve, kaip tavęs pasiilgau!" ir neturime su kuo pasidalinti tuo, ką sunkiu darbu uždirbome.
Todėl savo mieliems skaitytojams linkiu kuo dažniau tai prisiminti jau nosies pakibusiais 2010-aisiais