- Pradžia
- Vartotojų blogai
- el_dorado
Klausau: Stereophonics - Heart of Gold
4-oji diena: Tauragė -> Žygaičiai -> Vainutas = 35 km
Ketvirtą kelionės dieną akis pramerkiau vos 10 valandą, jei taip galima sakyti, ryto - kas kelionės mastais buvo akiplėšiškai vėlai, turint omenyje dar 8-ą ryte patekėjusią saulę. Lovoje dar gerą pusvalandį pasiražęs ir pamasažavęs nuo vakar dienos savęs varymo iki paskutiniosios vis dar maloniai nuvargusius raumenis galų gale pastačiau dešinę koją ant žemės lipdamas iš lovos … ouch! Štai to nereikėjo daryti - nors kūnas, atrodė, pasiilsėjęs, kad bet kuriuo metu galėtų lengva širdimi su pasitikėjimu spirti meškai į kiaušinius, dešinysis kelis, gi, žvėriškai diegė ir netgi judant po kambarį jautėsi vakar dienos per didelis krūvis. Todėl nusprendęs, kad vienintelis mano negalavimus palengvinsiantis vaistas - rankomis neapglėbiamo dydžio mėsos gabalas su trupučiu bulvių - kaip matant susikroviau šmutkes, prikabinau jas prie dviračio ir po kelių sukastų-dantų-while-tempiant-bombą-dviratį sekundžių jau stovėjau "Tauragės vandenų" valgyklos vestibiulyje, alkanu žvilgsniu besidairydamas į aprūkusias sienas, blankią, iš nežinia kur sklindančią, šviesą ir uosdamas dar mokyklą primenantį 1% cukraus ir 99% vandens mišinį, kažkodėl virėjos vadinamą "obuolių kompotu".
"Wicked" pagalvojau - "būtent tokios vietos ir ieškojau", kur galėčiau gauti maisto - ne suknistų salotų, kopūstų, nelaimingų papuošimų krapais ar Obama partijai šerti tinkamų ryžių - tikrų tikriausią mėsos gabalą, kurio pasiteiravęs virėjos buvau iškart suprastas ir netrukus mano lėkštėje garavo kadaise beribiais medžioklės plotais laksčiusio paršelio gabalas, kurį, tik dabar supratau kodėl, Homer Simpson apibūdino jau klasika tapusia fraze "Yes, Lisa, one magical animal" ir dar apdainavo stalo giesme 
Taip įstabiai tingiai pradėjęs dienos veiklą, apie 11 val. buvau bene 
pilnai susiruošęs judėti pirmyn Klaipėdos linkme, į kurią artimiausias kelias turėjo vesti per Žemaičių Naumiestį - kadangi iki jo buvo likę vos kelios dešimtys kilometrų (o tai dar kartelį pasitikrinau valgykloje siurbčiodamas hippie-style kompotą), tos dienos užduotį vertinau ganėtinai atsainiai, o galvoje sukosi jau tai, ką norėčiau pamatyti nuvykęs į Švyturio krašto sostinę
Kaip vėlesni įvykiai parodė - mano atsipalaidavimas buvo gerokai perlenktas. Ne todėl, kad būčiau nuvargęs po vakarykštės dienos, kad būtų lijęs lietus ar nuolat pro manę zujusios fūros būtų sveikinusios vėjo gūsiais ir vandens purslais - šie malonūs kelionės atributai jau tapo tarsi mano kuklios kelioninės egzistencijos konstanta - man žvėriškai skaudėjo dešinį kelį. Dantis sukąsti verčiantis gėlimas kelyje apsireikšdavo koją lankstant, statant visu svoriu ar, neduok Dieve, pradėjus minti į kalną - paprastai tariant, skaudėjo ir gėlė visada, kada tik man tos šauniosios dešinės kojos beprireikdavo Sucks, kada po 200m distancijos stoji autobuso stotelėje ir ištiesęs koją bei gurkštelėjęs ir vėl atsiradusio vandens pradedi filosofiškai sėdėdamas lietuje manyti, kad jautiesi kaip 6 litrų darbinio tūrio Hummer džipas su nulūžusiu ratu - ant tiek buvau pilnas jėgų ir ant tiek visam gėriui išsiveržti trukdė pavargusi mano koja.
Vis tik kompromisas buvo rastas! Nesumušta, nenuvargusi ir užtai neskaudanti kairioji koja širdingai apsiėmė visą mynimo krūvį ant savęs ir dešiniajai teliko tik bent jau pakenčiamai lankstytis, kol net visas pasviręs šnairuodamas myniau sveikąja koja. Toks važiavimo tempas neabejotinai buvo be galo lėtas ir labiau vertintinas kaip važiavimas pirmyn "iš principo" nei iš realios naudos.
Todėl vargais negalais dasimušus iki vėliau žiniose nuskambėsiančių Žygaičių nedvejodamas su visu dviračiu įvirtau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir su pardavėja užsimezgus tradiciniam kelionės pokalbiui "kas tu toks? - kur važiuoji? - koks durnius!! - kodėl važiuoji!?", leidau sau kaip reikiant atsipalaiduoti ir pietums nusipirktą kumpio gabalą suskanauti čia pat, parduotuvėje, beplepant su kasininke. Kaip jau veikiausiai tapo savaime suprantama, pokalbiui užsitęsus mieląją kaimo parduotuvę palikau dienos saulei - jei tokią galima rasti visą dieną "kabėjusiame" šlapiame rūke - pasisukus vakarop, ko pasekoje dar mintimis bemindamas sau pagalvojęs, koks gyvenimas gražus, pasiekiau Vainuto miestelį ir netrukus už jo smigau tiesiai į mišką - gilyn giliausiai, kol nesigirdėjo nei automobilių, nei kaimo keliu važiuojančių traktorių ar pavienių kaimo šuniukų amsėjimo.
Vieta nakvynei, į kurią atvykau neregėtai anksti (bene 15 val.) - buvo everything that I’ve dreamed of, kuomet tik kilo pati idėja važiuoti dviračiu, nakvoti "kažkur" ir nesukti galvos dėl absoliučiai nieko - tamsus, šlapias ir vis dar rūku nusėtas pušynas, kuriame kur nepažiūrėjus matosi arba minkštos samanos, arba neaiškios kilmės pelkingos struktūros su visais joms būdingais šleikštingais gyventojais
Ir vis tik - pasijutęs kaip tikrų tikriausiuose namuose, atsipūtęs mitriai pasistačiau palapinę, po valandėlės pamojavus kirviu ir miškui išgirdus mano bet kokią fizinę veiklą lydinčius keiksmažodžius šalia palapinės jau visiškoje tamsoje kūrenosi iš miško sausuolių suręstas laužas, šalia jo ant virvės kabėjo džiūti palikti per dieną sumirkę drabužiai, o į medį atsirėmęs aš - iki pusės nuogas, skaudamą koją ištiesęs ant samanų, o rankose laikydamas dar Žygaičiuose pirktą mėsos gabalą jį besiruošdamas kepti ant laužo.
Bekramtydamas vietomis pusiau žalią, pusiau sudegusį savo didžių didžiausią kulinarinį fail nejučiomis ėmiau dairytis aplink - tamsu, nors pirštu durk kur nesueina, vis tas pats per dieną besivelkantis rūkas ir absoliuti - visiška - tyla, kurią tik retsykiais pagadina lauže spragsintys sakai. Just in case iš tos tylios tamsos kas išlįstų, akimirką dirstelėjau, ar mano peilis bei kirvis tvarkingai kabo ant alaus prisotinto juosmens ir atrėmęs galvą į gražiausią pasaulyje medį - pušį - pradėjau sau galvoti, kiek daug žmonės praranda užsisukę "Namai + Darbas + package tour atostogos šiltuose kraštuose + atostogos package tour slidinėjimui žiemą" rate, taip ir negaudami galimybės išbandyti save, galimybės kaip paklaikusiam džiaugtis sukurtu laužu, apgailėtinu maistu viduryje kažkokios taigos - o jei dar pasiseks - gal net sausu ir šiltu miegmaišiu, kuriuo rūpinaisi ir gynei nuo lietaus visą dieną. Labai sveika ir galvai ir užpakaliui kartais pajusti visus atšiaurumus iš karto, kad vėliau - grįžę į miestą - galėtume išties įvertinti, kokioje prabangoje gyvename, kaip skaniai valgome ir kaip Dievą į medį varome, jei drįstame dar skųstis.
Tą vakarą tokių ir panašių minčių vejamas suvyniojau savo kelį į du džemperius (kad nors viena kūno vieta nešlaptų ir nešaltų) ir su absoliučia ramybe širdyje karts nuo karto iš kuprinės traukdamas vis dar likusių Rygos sausainių (Dieve, kaip aš jų tada jau nekenčiau ) tiesiog ryte prarijau likusį skaityti Smoke Bellew.
5-oji diena: Vainutas -> Žemaičiu Naumiestis -> Šilutė -> Klaipėdos priemiesčiai = 60 km
Su sąlyga, kad dar praeitą dieną mane iš proto variusi koja užsispyrusiai kaip niolikinė mergina reikalavo poilsio, savo jaukiame, šiltame ir - net ryto drėgmei iškritus - sausame guolyje viso tą naktį išsiparpiau bene 12 valandų. Todėl galima tik nuspėti, kad atsikėliau kupinas jėgų iki tokio lygio, kad, rodėsi, tik išlindęs iš palapinės galėčiau plikom rankom stverti artimiausią pušį ir be didesnio vargo raute išrauti. Na, bent jau taip rodėsi
Nusprendęs, jog jaučio jėgos ir ištvermės man dar prireiks likusiame kelyje, drebančiomis nuo kažkokio apėmusio hiperaktyvumo rankomis vieną po kito surankiojau palapinės kuoliukus, prarijau nuo vakar dienos likusį maistą ir po akimirkos jau visas purvinas ir patenkintas stovėjau kelyje, bežiūrėdamas į netikėtai per naktį išsileidusią dviračio padangą - "arba koks miško žemaitis prakando, arba ventilis tiesiog leidžia", pagalvojau sau ir idant negaišti laiko ją kiek papūtęs leidausi į kelią.
Poilsis išėjo tikrai į naudą - tegu ir skaudantis, mano kelis nebesispyriojo taip labai kaip vakarykštę dieną. Tuo tarpu savo raumenis ramindamas, jog iki Klaipėdos liko jau nebe tiek ir daug (kur buvo numatytos pora poilsio dienų), o pilvą motyvuodamas jo laukiančiu gigantišku kebabu, jei tik toks bus Žemaičių Naumiestyje, be didesnių problemų užsimarinavęs Oasis muzikoje pasiekiau minėtą miestelį.
Ir tai visai nebuvo Prienai - diagnozė sekė abejingu žvilgsniu nužvelgus tradicinius mažo lietuviško miestelio egzistencializmo pagrindus - agresyvokus iš mokyklos pabėgusius niolikmečius, į pastaruosius įstabiai panašius amsinčius šuniukus (kuriu vienam plėšrūniškai puolusiam mano dešinę koją teko susipažinti su alkano - suprask, ne nuotaikoje - el_dorado smūgiais koja į nasrus) bei į viską įtariai žvelgiančius miestelio senolius. Tačiau - o apvaizda! - visai šalia apie miestelio socialinę gerovę bylojančios Maxima radau tai, kas (Remarko žodžius šiek tiek perfrazavus) gali nustelbti visus pasaulio idealus kartu sudėjus - "Kebabai. Bulvės Fry"…
Galima filosofuoti apie aukštas materijas kiek tik norime, tačiau nėra to džiaugsmo gyvenime, kaip 10-ą ryte sėdėti kažkur Žemaitijos miestelyje ant dar nuo vakar alumi nuplauto suolo ir visu veidu būti pasinėrus į kebabą, kuriame man jau į akį spėjusi kristi kebab-girl akivaizdžiai pridėjo pernelyg daug majonezo Vis tik besivadovaudamas geniala ant to paties suolo šovusia mintimi, kad "daugiau majonezo - tai ne mažiau majonezo", nusišypsojau, lyjant lietui užsiverčiau jau žygio mecenatu tapusių trijų devynetų Dieviško mišinio ir nusipurtęs kaip šuva nuo kūno lietaus drėgmę apžergiau dviratį - šiandien aš turiu pasiekti jūrą.
Ir siekiau tos jūros ganėtinai sistemingai - pilnu pilvu monotoniškai mindamas pedalus ir liežuviui nenoromis tariant playeryje girdimų dainų žodžius pasiekiau Šilutę ir tik karts nuo karto stodamas prisipūsti vis orą leidžiančią priekinę padangą tarsi mechaniškai leidau sau permąstyti savo, be jokios ironijos ir sąžinės graužaties galiu sakyti - nuostabų gyvenimą - savo mylimus žmones, savo darbus, savo laisvalaikį, savo svajones, kurios neatsitiktinai siejasi su tais pačiais mane supančiais žmonėmis. Taip bemąstydamas net nepajutau, kaip privažiavau dar nuo vasaros žygio (už kurį dėkoju tam pačiam www.dviraciuzygiai.lt 
) įsiminusias Saugas, kurios, mano tuometine nuomone, tarsi reikalavo atskiro atsipūtimo.
Ir mano kūnas atsipūtimo sulaukė - per kelionę jau geležiniu tapęs užpakalis klestelėjo ant lauko pavėsinės suolo ir išsitraukęs per kelionę jau antrąją Jack London knygą, be didesnių pastangų nepastebėjau, kaip, ko gero, vienintelio Lietuvoje mažujų miestelių kabako, kuriame alus kainuoja 5lt, mergaitę pašaukiau atnešti pirmą, antrą ir galų gale pergalingą - trečią Kalnapilio bokalą. "Nieko sau" - pagalvojau apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgęs tris tuščius alaus bokalus, kelias dešimtis perskaitytų knygos puslapių ir gerokai per tą laiką pasisukusią laikrodžio rodyklę - "užsisėdėjau"
Aktyvesni mano blogo skaitytojai ir, kas be ko, komentuotojai (pastebimai, Brukas bei Chilum ) ne kartą atkreipė dėmesį į mano kelionės metu suvartotą alkoholio kiekį - kuris, sakau ranką prie širdies pridėjęs, neturėjo ir negalėjo turėti apčiuopiamos įtakos mano orientacijai ar fiziniam aktyvumui - iki tol, kol el_dorado sustojo pailsėti Saugose Šįkart, prisimenant finansinių rinkų burbulų tautosaką, buvo viskas kitaip Pametęs pirmą dienos dalį vyravusias filosofines gyvenimo paralelių mintis, dručkis el_dorado katinišku mirktelėjimu palikęs kalną arbatpinigių "baro, kuriame alus už 5 lt," padavėjai, negrubiais judesiais čiupo dviratį ir nuriedėjo link Klaipėdos, skerdžiamo gyvulio balsu ant pravažiuojančiu sunkiasvorių bliaudamas "G-L-O-R-I-A!!!" (daina, veikiausiai iki kaulų smegenų įsiminusi ir kitiems The Sopranos mylėtojams )
Vis tik važiavimas dviračiu tuo ir gražu, kad jau po keletos kilometrų didesnė dalis alaus buvo jau išgaravusi ir nevykusį alaus diktuojamą tempą pavyko pakeisti kur kas nuožmesniu, dar ryte nusistatytu "turiu pasiekti Klaipėdą" tempu, kurio dėka jau pradėjus temti bemaž nesustodamas pralėkiau Vilkyčius, Priekulę ir Derceklius, beieškodamas tinkamo įsukimo link miško, kur galėčiau apsistoti nakvynei. Pagaliau įsukimą radus ties Mickais ir jau prieblandoje beskubant miško žvyrkeliais mano priekinė padanga galutinai nusibaigė - apie tai pranešė rato šonuose pasirodžiusios guminės mane iki tol 400km nešusios pagalvės atplaišos. Teliko dviratį vestis ir įsikūrus užsiimti rato keitimu.
Viskas baigėsi tuom, kad galų gale įsikūrus miško glūdumoje, ir vėl nutėškus dviratį į giliausią krūmą, ir vėl keliais jau prie tokio gyvenimo įpratusiais smūgiais patiesus kelis miške rastus sausuolius ir sukūrus laužą prieblandoje turėjau dar vieną papildomą darbą - brolio paskolintais įrankiais krapštytis dedant ant savo plieninės, 1 el_dorado galios varomos, transporto priemonės naują guminį batą, nunešiantį mane ne tik tuos kelis likusius kilometrus iki Klaipėdos, tačiau ir iki kelionės tikslo - Nidos
Vis tik Nidos šturmavimas tam kartui pagal planus turėjo būti nukeltas porai dienų - Šeštadienį, šeštą kelionės dieną, pagaliau pasiekus Klaipėdą turėjau sutikti ten jau manęs laukiančią įgulą Sekmadieninei lašišų žvejybai atviroje jūroje. Dėl to džiaugėsi mano atviroje jūroje dar progos savęs išbandyti neturėjusi siela, ir, kas be ko, džiaugėsi mano dešinysis kelis, kuris, toks vaizdas, būtu pasirašęs bet kokiai veiklai, kurios metu kelis nejuda ar juda minimaliai
Trumpai tariant, tikslas be galo arti - telieka atlaikyti dieną atviroje jūroje ir likusius ~60km iki Nidos.
Laukite tęsinio
Pirmadienis
2010-12-27 00:10
Pirmadienis
2010-12-27 18:17
Nuostabu ir sekmes Tau …P.S.Pasiskaitau tavo blogus nuo spekuliantu laiku Pirmadienis
2010-12-27 18:45
Sekmadienis
2011-01-16 00:18
Sekmės ir malonios miegmaišio šilumos kelionėse! 
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
