- Pradžia
- Vartotojų blogai
- el_dorado
el_dorado apie keliones dviračiu - 4, paskutinė, dalis
Pirmadienis, 2011-01-17 23:52 Kita | 4 komentarų
Klausau: Eddie Vedder - Setting Forth
Žiūriu: Dakar rally - nesu automobilizmo fanas - toli gražu - mano krapštymosi aplink automobilį aistrą pilnai patenkina kasrytinis sniego valymas atžagaria ranka nuo priekinio, galinio ir vairuotojo pusės langų, o neseniai ne vieno šypsenai dar ir sužinojau, kad trumpinys WRX neturi nieko bendra su kalnų dviračiais 
Ir vis tik! Sausis - mėnuo šventas, nes kiekvieną vėlų vakarą per BTV gaunu po mažą heroino dozę, vadinamą Dakaro ralis, todėl bravo Volkswagen, bravo Kamaz, bravo KTM, Mitsubishi, Nissan ir visiems, šiemet pasiekusiems Buenos Aires - džiaugiuosi dėl kiekvieno, ant kieno kapoto nekabo trys Bayerische Motoren Werke raidės!
6-oji diena: Klaipėdos priemiesčiai -> Klaipėda ~15km
Šeštoji diena prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš tai buvusios - taip sakant, just the way I like it :) Pramerkus akis ir išvydus po nakties lietaus pusiau permirkusią palapinę, nuo drėgmės išbrinkusiais pirštais apgraibom suradau akinius ir su nepaaiškinamai gera nuotaika puoliau autis permirkusius batus, kuriuos sukurtas vakarykštis laužas apdžiovino tik dalinai.
Koks po velnių skirtumas, kuomet kuprinėje pusryčiams dar turi Priekulėje pirktų seniai išsvajotų swiss roll su Kalnapilio alumi, kuomet ausis glosto tik amžinas pušų ošimas, o išlindus iš palapinės pilnais plaučiais įkvėptas miško oras, atrodo, pripildo prieš visą šį grožį niekingai atrodantį tavo kūną energijos visai dienai iki pat pirštų galiukų.
Todėl taip užliūliuotas lengvos romantikos, suvalgiau savo šveicariškai saldžius ir lietuviškai apyniškus pusryčius ir leidausi Klaipėdos link - link miesto, kuriame darbo reikalais lankiausi, atrodo, milijonus kartų ir kiekvieną iš tų kartų išvažiuodamas atsidusdavau - "et, kaip faina būtu čia pasilikti nors dienai - tiesiog šiaip sau", todėl galima suprasti, kodėl likusius 10km įveikiau kaip apkvaitęs bulius ir jau neužilgo dardėjau Klaipėdos senamiesčio trinkelėmis. Žinoma, kiek komiškai dantimis per trinkeles barškinantis turistas miestelėnams atrodė kiek neįprastai - dar labiau neįprastai pasijutau ir pats, kuomet faktas, kad praeitą naktį keisdamas ratą prisukau jį tik rankomis - ne raktu, išlindo į dienos šviesą man nudardintą dviratį keliant nuo gatvės ant bardiūro. Nuvargęs priekinis ratas švystelėjus dviratį ant šaligatvio tik liūdnai persikreipė ir liko kabėti vos ant apsauginių veržlių. Netrukau pastebėti, kaip pro šalį ėjusio dieduko akyse sužibo nustebusi ugnelė, liaudyje dar trumpinama "WTF!?" ir, spėju, nuo tolimesnių komentarų šį mielą senolį sulaikė tik mano veide išskaitomas nusivylęs jau paruoštas trijų raidžių atsakymas į jo pokštavimus 
Gerai, kas gerai baigiasi - klebantį dviračio ratą sėdėdamas ant Danės krantinės prisukau, meškiniškai nusiražiau ir tiesiu taikymu šoviau į artimiausią piceriją šeimyninės picos su, deja, jau Švyturio alumi - šiai dienai mano kelionė tuo apsiribos turint omenyje mano jau iš Vilniaus atriedančią rytojaus žvejybos komandą.
Keletas valandėlių intensyvaus "Jūru Vilko" skaitymo su alaus bokalu rankoje persivalgius jau kokčiai gerklėje stringančios atšalusios šeimyninės picos ir sulaukus kompanijos didingas žvejybos išvakarių vakaras buvo pažymėtas kultūrinės miesto panoramos ekskursija.
7-oji diena: Klaipėda -> Baltijos jūra -> Klaipėda
"Mantai, jei nesugebėsi atsikelti į jūrinę žvejybą, apie kurią vapėjai gerą mėnesį, tai nafig" - tokios save keiksmažodžiais raginančios tematikos kupinas rytas su dar nuo vakar matytų kultūrinių miesto grožybių apsvaigusia galva lėmė ne ką kita, kaip tik mano vangų norą ropštis iš neįprastai komfortiško viešbutinio guolio, norą per ūkanotą uostą šlepsėti kažkur link kažkurios prieplaukos (as if I care) ir galų gale - ropštis į iš pirmo žvilgsnio visai mielą laivuką-katerį.
"Tai šventėt vakar!?" - pasveikino mane mūsų kapitonas Raimundas
"Tik saikingai!" - vargais negalais iškošiau per sukąstus dantis ir apdovanojau jį į muilo fabriką vežamo kačiuko žvilgsniu.
"Nieko, vėjas prapūs" - atlaidžiai šyptelėjo Raimundas ir užvedė variklį.
Ir akurat. Lėtas rytas toli gražu nereiškė, kad vos išplaukus iš uosto teritorijos į atvirą jūrą, nepasijusiu kur kas geriau, kur kas stipriau ir kur kas labiau nusiteikęs iš jūros ištraukti tuo metu dar nieko neįtariančiai plaukiojančią žuvytę ar visą, kaip vėlesni įvykiai parodė, žuvį.
Man bekramsnojant šeštą sumuštinį su tarybine dešra ir viso ko vaistu - Žaliaisiais devynetais - bei suspėjus net du kartus atsiliepti į gamtos šauksmą tiesiog per nuolat svyruojantį bortą (velniop Everestą, Dakarą ir visas Antarktikos ekspedicijas - štai kur challenge!!!), kapitonas Raimundas staiga pristabdė pagrindinį variklį, kateris iki tol smagiai šokinėjęs per bangas stabtelėjo ir ėmė dreifuoti.
"Na ką, vyrai, žvejosim" - guviai optelėjo Raimundas ir puolė rodyti kaip, ką ir kur, ir kokias meškeres dėti. O dėti buvo ką - kadangi tą dieną leidomės žvejoti ne ko kito, o tikrų tikriausių lašišų, teko išdėlioti visą meškerių sistemą, su plūdėmis (nekaltinkit manęs už terminų nežinojimą - paskutinį kartą žvejojau būdamas 8 metų 
) skirtinguose gyliuose bei toliuose - viso suskaičiavau 15 meškerių, kurios pagal idėją turėjo tvarkingai šluoti lašišų būrius, kurių ieškojome echoloto pagalba.
Užkibo!!! Su pusiau iš burnos išsikišusiu sumuštiniu (šįkart su Rokiškio sūriu ) refleksiškai šoktelėjau nuo pasostės, sužvėrėjusiu žvigsniu dėbtelėjau į vieną kolegą, į kitą, į Raimundą - "ko tu lauki!?!?!" - sušuko pastarasis man ir nespėjęs ištarti "palauk, kramtau" pats nesupratau, kaip abiem rankom konvulsiškai čiupau meškerę ir keliasdešimt metrų išvynioto valo pradėjo mažėti akyse. Žvėris likus keliolikai metrų valo trumpam šoktelėjo virš vandens ir aš jau spėjęs suskaičiuoti, kiek iš jo išeitų lašišos su citrina sumuštinukų, vis nepaliaujamai visu kūnu tempiau skaniąją žuvelę laivelio link.
"Mantai, (cenzūra), ką jėgu neturi!?" - padrąsinamai man dar spėjo šūktelėti Raimundas man kaip tik užkliuvus už kažkokio kibiro ir užvirtus už vairuotojo sėdynės. Po keleto mano dėl cenzūros sumetimais nepateikiamų išsireiškimų, diplomatiškai patikinančių kapitoną, kad jėgų turiu pakankamai, dešine ranka trūktelėjau meškerę ir po akimirkos didžiulė žuvis jau vartėsi mažo laivelio mažame denyje, man susižavėjusiai vis dar žvelgiant į ją kaip į sumuštinukų prikrautą lėkštę.
"Paduok kuoką!" - mano sumuštinukų fantazijas nutraukė Raimundas, pirštu rodydamas į denio kampe pakabintą kočėlą, su kokiu kiekviena mylinti žmona pasitinka savo 
vyrą, grįžtantį trečią nakties iš baro (valgydamas trečią sumuštinį kaip tik svarsčiau, kam po velnių toks įrankis reikalingas). Bac ir viskas - stipriu smūgiu skaniosios žuvies sielą pasiuntus į anapilio neišsenkančius medžioklės plotus, ją pačią išmatavome, pasvėrėme ir sulaukiau savo rekordinio verdikto - 4.2 kg, kas išties skamba neblogai, ypač turint omenyje tai, jog mano didžiausia prieš tai pagauta žuvelė svėrė max. kokius 12 g - žuvimi prasmirdęs mano triumfas ir buvo užfiksuotas šalimais matomoje nuotraukoje - dešinėje Lyg to nebūtų gana mano laimės perpildytai širdelei, Raimundui tarstelėjus, jog eina iš proto dėl Depeche Mode, mažiukas laivelis pradėjo bumpsėti savotiška žvejybinės pergalės daina, kuriai užgrojus teliko atsilošti sėdynėje, pasiimti dar vieną sumuštinį ir nusišypsojus žvelgiant į horizontą sau tyliai pagalvoti - "The World is just AWESOME"
Išties, tik vėliau įvertinau, kokia absoliuti jėga yra žvejoti lašišas laivu dreifuojant per bangas ir bandant nulaikyti meškerę, kuomet žemė, tiesiogine ta žodžio prasme, slysta iš po kojų, o žuvis nepailstamai muistosi, iki paties paskutinio kovodama su keliasdešimt kartų sunkesniu nenugalimu priešininku kitoje valo pusėje (filosofiškai pažiūrėjus, nabagė žuvelė savo užsispyrimu ir troškimu gyventi galėtų būti pavyzdys ne kuriam depresuojančiam degeneratui ant žemės). Sužvejojus gamtosaugininkų leidžiamą lašišų normą, taškydami bangas į šonus patraukėme žvejoti menkių į jūros lopą, kažkaip industriškai užvadintą "inkarine" (i.e. jūros vieta, kurioje inkarus meta dėl atitinkamų priežasčių į uostą plaukti nenorintys/negalintys laivai). "This sucks" pagalvojau, kada į rankas man buvo įbrukta meškerė su, rodosi, penkių mylių ilgio valu, kuris pagal idėją iš stovinčio laivo turėjo būti išvyniotas iki pat jūros dugno, kur plaukioja menkės, ir būti tampomas viršun apačion, taip neva imituojant gyvą jauką. Taip bandydamas išstovėti svyruojančiame laive, kaip idiotas karts nuo karto vis timpteldamas meškerę į viršų alkanomis akimis nužvelgiau visus iki vieno "inkarinėje" lūkuriuojančius transportinius laivus, masę kitų valtelių, atplaukusių iš Klaipėdos patampyti meškeres ir vargšus, veikiausiai ant kranto laimės nerandančius, žmogelius, kurie, akivaizdu, šioje slogią nuotaiką skleidžiančioje vietoje buvo praleidę visą dieną. Vis tik džiaugiuosi, kad ši jūrinė masturbacija truko neilgai ir netrukus pajudėjome kranto link.
8-oji diena: Klaipėda -> Nida ~ 60km
Dvi dienos poilsio mano keliui išėjo į rankomis nepamatuojamą naudą - Pirmadienį ryte atsikėlęs po itin išsamių sapnų apie lašišas ir jų ruošimo receptus, šoktelėjau iš viešbučio lovos kaip naujas žmogus. Kurį laiką tvarkius mano vos per parą suspėtą padaryti pasibjaurėtiną netvarką kambaryje, visas švarus, nusiprausęs ir, pirmąkart per visą kelionę, bene kvepiantis nusileidau į viešbučio valgyklą, pasiruošęs karališkiems pusryčiams.
"Ko pageidautumėte? Gal galiu pasiūlyti omleto?" - maloniai į mane susivėlusį kreipėsi max. antro kurso melynakė blondinė studentė.
"O kas be omleto?" - tarsi visas diplomatines gražbylystes būčiau pamiršęs suurzgiau.
"Bijau, kad nieko! Galim pasiūlyti omletą su dešrelėmis, omletą su pomidorais, omletą su salotomis, omletą su…" - nu nafig.
Na bet nebuvau bent jau aš toks vienas - su ašaromis akyse graužiant skiesto kiaušinio omletą viena ausimi vis nugirsdavau tą patį čiauškantį mergaitės balsą "Gal galiu pasiūlyti omleto?" naujai atėjusiam užsimiegojusiam viešbučio svečiui. Kad tave kur, suskaičiavau devynis kartus iš eilės, kada svečio atsakymą sekdavo jau kažkur girdėtas "Bijau, kad nieko! Galim pasiūlyti … ". Taip kartu su kitais viešbučio svečiais solidariai petys į petį pasitikę neišvengiamą omletinę lemtį, pradėjome skirstytis kas kur - aš savo ruožtu užsimaukšlinau šalmą, užsidėjau kuprinę ant pečių ir mirktelėjęs administratorei išmyniau perkėlos link.
Vis tik ne veltui. Ne veltui savo žygio paskutiniam etapui ir galutiniam tikslui pasirinkau Neringą - rojaus lopinėlį Lietuvoje, tankiai apaugusį pušimis, absoliučiu žmonių nuliu tokiu metų laiku, dviračių taku, einančiu visiškai palei jūros kopas ir tarsi kviečiantį vėl ir vėl prisėsti ant kopos, apsižvalgyti į vieną paplūdimio pusę, į kitą - ir nepamačius nė gyvos dvasios atsidusti su šypsena veide. Vis tik tokia romantika truko neilgai
Panirus pačiam savyje minant takučiu per eilinius brūzgynus kažkur pravažiavus Juodkrantę staiga nevalingai sustojau ir iki tol apsimiegojusios akys išsipūtė iki tinklinio kamuolio dydžio - Briedis! Tikrų tikriausias briedis, manęs pabaidytas vos už max. 5 metrų šoko iš krūmų ir nubėgo mišku - maža to, jam įkandin kaip mat iššoko kur kas mažesnis briedžiukas ir, atlikus blitz įvertinimą nusprendžiau - briedienė. "(Cenzūra), koks didžiulis gyvulys" pagalvojau, jiems žvilgsniu sekdamas iš paskos, kuomet visa šeimyna į mane jau nebekreipdama dėmesio lėtai žingsniavo už šimto metrų kalniuko papėdėje esančiame pušyne.
Vis tik briedžiai iš taip arti tikrai padarė įspūdį - taip nusprendžiau vos už keleto šimtų metrų patyręs pirmąją per visą kelionę savo avariją - vasarinė padanga leidžiantis posūkiu nuo kalniuko slystelėjo ant šlapių sukritusių pušų spyglių ir el_dorado, tikiu, bet kuriuo kitu atveju puikiai galėjęs suvaldyti dviratį, kažkaip įtartinai minkštai žnegtelėjo pečiu į žemę (papildomi per pastaruosius metus užsiauginti kilogramai ne veltui vadinami "apsauginiu sluoksniu"! ), ko pasekoje likusią kelionės dalį teliko skaičiuoti kilometrus, pasyviai grožėtis Neringos gamta ir viduje vis labiau džiaugiantis, kad dar visai neseniai toks tolimas atrodęs tikslas artėja sulig kiekvienu pedalo mintelėjimu.
Ir tai įvyko - numynus beveik 500 km, atsilaikius prieš nuolat į veidą pučiantį vėją, išdrebėjus penktą ryte sukaustantį brėkštančio ryto šaltį, važiavus šviečiant saulei, vėliau užėjus lietui, dar vėliau užėjus stipriam lietui, kurį keitė tirštas rūkas, kiekviename mielame Lietuvos kampelyje sutikus gyvą galybę išties gerų, nuoširdžių ir pasiruošusių padėti žmonių (ką apie lietuvius besakytų suknisti pesimistai), kilus į, atrodytų, nesuskaičiuojamą galybę įkalnių, iš kurių kylant į kiekvieną pro šalį būtinai pravažiuodavo vėjo gūsiu atgal atmetanti fūra, besileidus nuo tiek pat nuokalnių, kurių metu mano nuvargę raumenys, rodėsi, pradės šokti iš džiaugsmo dėl gautos sekundės poilsio. Kartą griuvus, kelias dienas valgius nelaimingus Rygos sausainius, ant laužo kepus kažką panašaus į mėsą - ir maža to - dar bandžius tai valgyti, po Tauragės etapo kentėjus nuolatinius kelio skausmus, miške vėl ir vėl išvargusiam mosavus kirviu, kad galėčiau išsidžiovinti per dieną šlaputėliais patapusius drabužius, ir visų challenge motina - užgrūdinus savo sėdimąją be papildomos aprangos atlaikyti tokią ilgą kelionę dviračiu - pravažiavau išganingą ženklą "Nida".
Mindamas paskutinius metrus jau pačioje Nidoje Kuršių marių pakrante ir taškomas rudeniškai nusiteikusių marių bangų by default įsijungiau visą žygį tarsi amžinai tokioms progoms saugomą Heather Small - Proud bei pergalingai atvažiavau į Nidos prieplauką, trenkiau dviratį, sėdau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko ir atsidaręs alaus butelį šyptelėjęs sau pagalvojau - "Proud"
"So what have you done today, to make you feel proud?"
Ačiū skaičiusiems!
Trečiadienis
2011-01-19 20:48
Penktadienis
2011-01-21 13:54
.
Na, bet tavo ištverme, užsispyrimu, avantiūrizmu, optimizmu ir sąmoju galiu tik žavėtis ir pavydėti. Achujienai pavariai. Pirmadienis
2011-01-24 21:50
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
