- Pradžia
- Vartotojų blogai
- el_dorado
- Kategorijos "Be temos" archyvas
Klausau: Stereophonics - Heart of Gold
4-oji diena: Tauragė -> Žygaičiai -> Vainutas = 35 km
Ketvirtą kelionės dieną akis pramerkiau vos 10 valandą, jei taip galima sakyti, ryto - kas kelionės mastais buvo akiplėšiškai vėlai, turint omenyje dar 8-ą ryte patekėjusią saulę. Lovoje dar gerą pusvalandį pasiražęs ir pamasažavęs nuo vakar dienos savęs varymo iki paskutiniosios vis dar maloniai nuvargusius raumenis galų gale pastačiau dešinę koją ant žemės lipdamas iš lovos … ouch! Štai to nereikėjo daryti - nors kūnas, atrodė, pasiilsėjęs, kad bet kuriuo metu galėtų lengva širdimi su pasitikėjimu spirti meškai į kiaušinius, dešinysis kelis, gi, žvėriškai diegė ir netgi judant po kambarį jautėsi vakar dienos per didelis krūvis. Todėl nusprendęs, kad vienintelis mano negalavimus palengvinsiantis vaistas - rankomis neapglėbiamo dydžio mėsos gabalas su trupučiu bulvių - kaip matant susikroviau šmutkes, prikabinau jas prie dviračio ir po kelių sukastų-dantų-while-tempiant-bombą-dviratį sekundžių jau stovėjau "Tauragės vandenų" valgyklos vestibiulyje, alkanu žvilgsniu besidairydamas į aprūkusias sienas, blankią, iš nežinia kur sklindančią, šviesą ir uosdamas dar mokyklą primenantį 1% cukraus ir 99% vandens mišinį, kažkodėl virėjos vadinamą "obuolių kompotu".
"Wicked" pagalvojau - "būtent tokios vietos ir ieškojau", kur galėčiau gauti maisto - ne suknistų salotų, kopūstų, nelaimingų papuošimų krapais ar Obama partijai šerti tinkamų ryžių - tikrų tikriausią mėsos gabalą, kurio pasiteiravęs virėjos buvau iškart suprastas ir netrukus mano lėkštėje garavo kadaise beribiais medžioklės plotais laksčiusio paršelio gabalas, kurį, tik dabar supratau kodėl, Homer Simpson apibūdino jau klasika tapusia fraze "Yes, Lisa, one magical animal" ir dar apdainavo stalo giesme 
Taip įstabiai tingiai pradėjęs dienos veiklą, apie 11 val. buvau bene 
pilnai susiruošęs judėti pirmyn Klaipėdos linkme, į kurią artimiausias kelias turėjo vesti per Žemaičių Naumiestį - kadangi iki jo buvo likę vos kelios dešimtys kilometrų (o tai dar kartelį pasitikrinau valgykloje siurbčiodamas hippie-style kompotą), tos dienos užduotį vertinau ganėtinai atsainiai, o galvoje sukosi jau tai, ką norėčiau pamatyti nuvykęs į Švyturio krašto sostinę
Kaip vėlesni įvykiai parodė - mano atsipalaidavimas buvo gerokai perlenktas. Ne todėl, kad būčiau nuvargęs po vakarykštės dienos, kad būtų lijęs lietus ar nuolat pro manę zujusios fūros būtų sveikinusios vėjo gūsiais ir vandens purslais - šie malonūs kelionės atributai jau tapo tarsi mano kuklios kelioninės egzistencijos konstanta - man žvėriškai skaudėjo dešinį kelį. Dantis sukąsti verčiantis gėlimas kelyje apsireikšdavo koją lankstant, statant visu svoriu ar, neduok Dieve, pradėjus minti į kalną - paprastai tariant, skaudėjo ir gėlė visada, kada tik man tos šauniosios dešinės kojos beprireikdavo Sucks, kada po 200m distancijos stoji autobuso stotelėje ir ištiesęs koją bei gurkštelėjęs ir vėl atsiradusio vandens pradedi filosofiškai sėdėdamas lietuje manyti, kad jautiesi kaip 6 litrų darbinio tūrio Hummer džipas su nulūžusiu ratu - ant tiek buvau pilnas jėgų ir ant tiek visam gėriui išsiveržti trukdė pavargusi mano koja.
Vis tik kompromisas buvo rastas! Nesumušta, nenuvargusi ir užtai neskaudanti kairioji koja širdingai apsiėmė visą mynimo krūvį ant savęs ir dešiniajai teliko tik bent jau pakenčiamai lankstytis, kol net visas pasviręs šnairuodamas myniau sveikąja koja. Toks važiavimo tempas neabejotinai buvo be galo lėtas ir labiau vertintinas kaip važiavimas pirmyn "iš principo" nei iš realios naudos.
Todėl vargais negalais dasimušus iki vėliau žiniose nuskambėsiančių Žygaičių nedvejodamas su visu dviračiu įvirtau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir su pardavėja užsimezgus tradiciniam kelionės pokalbiui "kas tu toks? - kur važiuoji? - koks durnius!! - kodėl važiuoji!?", leidau sau kaip reikiant atsipalaiduoti ir pietums nusipirktą kumpio gabalą suskanauti čia pat, parduotuvėje, beplepant su kasininke. Kaip jau veikiausiai tapo savaime suprantama, pokalbiui užsitęsus mieląją kaimo parduotuvę palikau dienos saulei - jei tokią galima rasti visą dieną "kabėjusiame" šlapiame rūke - pasisukus vakarop, ko pasekoje dar mintimis bemindamas sau pagalvojęs, koks gyvenimas gražus, pasiekiau Vainuto miestelį ir netrukus už jo smigau tiesiai į mišką - gilyn giliausiai, kol nesigirdėjo nei automobilių, nei kaimo keliu važiuojančių traktorių ar pavienių kaimo šuniukų amsėjimo.
Vieta nakvynei, į kurią atvykau neregėtai anksti (bene 15 val.) - buvo everything that I’ve dreamed of, kuomet tik kilo pati idėja važiuoti dviračiu, nakvoti "kažkur" ir nesukti galvos dėl absoliučiai nieko - tamsus, šlapias ir vis dar rūku nusėtas pušynas, kuriame kur nepažiūrėjus matosi arba minkštos samanos, arba neaiškios kilmės pelkingos struktūros su visais joms būdingais šleikštingais gyventojais
Ir vis tik - pasijutęs kaip tikrų tikriausiuose namuose, atsipūtęs mitriai pasistačiau palapinę, po valandėlės pamojavus kirviu ir miškui išgirdus mano bet kokią fizinę veiklą lydinčius keiksmažodžius šalia palapinės jau visiškoje tamsoje kūrenosi iš miško sausuolių suręstas laužas, šalia jo ant virvės kabėjo džiūti palikti per dieną sumirkę drabužiai, o į medį atsirėmęs aš - iki pusės nuogas, skaudamą koją ištiesęs ant samanų, o rankose laikydamas dar Žygaičiuose pirktą mėsos gabalą jį besiruošdamas kepti ant laužo.
Bekramtydamas vietomis pusiau žalią, pusiau sudegusį savo didžių didžiausią kulinarinį fail nejučiomis ėmiau dairytis aplink - tamsu, nors pirštu durk kur nesueina, vis tas pats per dieną besivelkantis rūkas ir absoliuti - visiška - tyla, kurią tik retsykiais pagadina lauže spragsintys sakai. Just in case iš tos tylios tamsos kas išlįstų, akimirką dirstelėjau, ar mano peilis bei kirvis tvarkingai kabo ant alaus prisotinto juosmens ir atrėmęs galvą į gražiausią pasaulyje medį - pušį - pradėjau sau galvoti, kiek daug žmonės praranda užsisukę "Namai + Darbas + package tour atostogos šiltuose kraštuose + atostogos package tour slidinėjimui žiemą" rate, taip ir negaudami galimybės išbandyti save, galimybės kaip paklaikusiam džiaugtis sukurtu laužu, apgailėtinu maistu viduryje kažkokios taigos - o jei dar pasiseks - gal net sausu ir šiltu miegmaišiu, kuriuo rūpinaisi ir gynei nuo lietaus visą dieną. Labai sveika ir galvai ir užpakaliui kartais pajusti visus atšiaurumus iš karto, kad vėliau - grįžę į miestą - galėtume išties įvertinti, kokioje prabangoje gyvename, kaip skaniai valgome ir kaip Dievą į medį varome, jei drįstame dar skųstis.
Tą vakarą tokių ir panašių minčių vejamas suvyniojau savo kelį į du džemperius (kad nors viena kūno vieta nešlaptų ir nešaltų) ir su absoliučia ramybe širdyje karts nuo karto iš kuprinės traukdamas vis dar likusių Rygos sausainių (Dieve, kaip aš jų tada jau nekenčiau ) tiesiog ryte prarijau likusį skaityti Smoke Bellew.
5-oji diena: Vainutas -> Žemaičiu Naumiestis -> Šilutė -> Klaipėdos priemiesčiai = 60 km
Su sąlyga, kad dar praeitą dieną mane iš proto variusi koja užsispyrusiai kaip niolikinė mergina reikalavo poilsio, savo jaukiame, šiltame ir - net ryto drėgmei iškritus - sausame guolyje viso tą naktį išsiparpiau bene 12 valandų. Todėl galima tik nuspėti, kad atsikėliau kupinas jėgų iki tokio lygio, kad, rodėsi, tik išlindęs iš palapinės galėčiau plikom rankom stverti artimiausią pušį ir be didesnio vargo raute išrauti. Na, bent jau taip rodėsi
Nusprendęs, jog jaučio jėgos ir ištvermės man dar prireiks likusiame kelyje, drebančiomis nuo kažkokio apėmusio hiperaktyvumo rankomis vieną po kito surankiojau palapinės kuoliukus, prarijau nuo vakar dienos likusį maistą ir po akimirkos jau visas purvinas ir patenkintas stovėjau kelyje, bežiūrėdamas į netikėtai per naktį išsileidusią dviračio padangą - "arba koks miško žemaitis prakando, arba ventilis tiesiog leidžia", pagalvojau sau ir idant negaišti laiko ją kiek papūtęs leidausi į kelią.
Poilsis išėjo tikrai į naudą - tegu ir skaudantis, mano kelis nebesispyriojo taip labai kaip vakarykštę dieną. Tuo tarpu savo raumenis ramindamas, jog iki Klaipėdos liko jau nebe tiek ir daug (kur buvo numatytos pora poilsio dienų), o pilvą motyvuodamas jo laukiančiu gigantišku kebabu, jei tik toks bus Žemaičių Naumiestyje, be didesnių problemų užsimarinavęs Oasis muzikoje pasiekiau minėtą miestelį.
Ir tai visai nebuvo Prienai - diagnozė sekė abejingu žvilgsniu nužvelgus tradicinius mažo lietuviško miestelio egzistencializmo pagrindus - agresyvokus iš mokyklos pabėgusius niolikmečius, į pastaruosius įstabiai panašius amsinčius šuniukus (kuriu vienam plėšrūniškai puolusiam mano dešinę koją teko susipažinti su alkano - suprask, ne nuotaikoje - el_dorado smūgiais koja į nasrus) bei į viską įtariai žvelgiančius miestelio senolius. Tačiau - o apvaizda! - visai šalia apie miestelio socialinę gerovę bylojančios Maxima radau tai, kas (Remarko žodžius šiek tiek perfrazavus) gali nustelbti visus pasaulio idealus kartu sudėjus - "Kebabai. Bulvės Fry"…
Galima filosofuoti apie aukštas materijas kiek tik norime, tačiau nėra to džiaugsmo gyvenime, kaip 10-ą ryte sėdėti kažkur Žemaitijos miestelyje ant dar nuo vakar alumi nuplauto suolo ir visu veidu būti pasinėrus į kebabą, kuriame man jau į akį spėjusi kristi kebab-girl akivaizdžiai pridėjo pernelyg daug majonezo Vis tik besivadovaudamas geniala ant to paties suolo šovusia mintimi, kad "daugiau majonezo - tai ne mažiau majonezo", nusišypsojau, lyjant lietui užsiverčiau jau žygio mecenatu tapusių trijų devynetų Dieviško mišinio ir nusipurtęs kaip šuva nuo kūno lietaus drėgmę apžergiau dviratį - šiandien aš turiu pasiekti jūrą.
Ir siekiau tos jūros ganėtinai sistemingai - pilnu pilvu monotoniškai mindamas pedalus ir liežuviui nenoromis tariant playeryje girdimų dainų žodžius pasiekiau Šilutę ir tik karts nuo karto stodamas prisipūsti vis orą leidžiančią priekinę padangą tarsi mechaniškai leidau sau permąstyti savo, be jokios ironijos ir sąžinės graužaties galiu sakyti - nuostabų gyvenimą - savo mylimus žmones, savo darbus, savo laisvalaikį, savo svajones, kurios neatsitiktinai siejasi su tais pačiais mane supančiais žmonėmis. Taip bemąstydamas net nepajutau, kaip privažiavau dar nuo vasaros žygio (už kurį dėkoju tam pačiam www.dviraciuzygiai.lt 
) įsiminusias Saugas, kurios, mano tuometine nuomone, tarsi reikalavo atskiro atsipūtimo.
Ir mano kūnas atsipūtimo sulaukė - per kelionę jau geležiniu tapęs užpakalis klestelėjo ant lauko pavėsinės suolo ir išsitraukęs per kelionę jau antrąją Jack London knygą, be didesnių pastangų nepastebėjau, kaip, ko gero, vienintelio Lietuvoje mažujų miestelių kabako, kuriame alus kainuoja 5lt, mergaitę pašaukiau atnešti pirmą, antrą ir galų gale pergalingą - trečią Kalnapilio bokalą. "Nieko sau" - pagalvojau apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgęs tris tuščius alaus bokalus, kelias dešimtis perskaitytų knygos puslapių ir gerokai per tą laiką pasisukusią laikrodžio rodyklę - "užsisėdėjau"
Aktyvesni mano blogo skaitytojai ir, kas be ko, komentuotojai (pastebimai, Brukas bei Chilum ) ne kartą atkreipė dėmesį į mano kelionės metu suvartotą alkoholio kiekį - kuris, sakau ranką prie širdies pridėjęs, neturėjo ir negalėjo turėti apčiuopiamos įtakos mano orientacijai ar fiziniam aktyvumui - iki tol, kol el_dorado sustojo pailsėti Saugose Šįkart, prisimenant finansinių rinkų burbulų tautosaką, buvo viskas kitaip Pametęs pirmą dienos dalį vyravusias filosofines gyvenimo paralelių mintis, dručkis el_dorado katinišku mirktelėjimu palikęs kalną arbatpinigių "baro, kuriame alus už 5 lt," padavėjai, negrubiais judesiais čiupo dviratį ir nuriedėjo link Klaipėdos, skerdžiamo gyvulio balsu ant pravažiuojančiu sunkiasvorių bliaudamas "G-L-O-R-I-A!!!" (daina, veikiausiai iki kaulų smegenų įsiminusi ir kitiems The Sopranos mylėtojams )
Vis tik važiavimas dviračiu tuo ir gražu, kad jau po keletos kilometrų didesnė dalis alaus buvo jau išgaravusi ir nevykusį alaus diktuojamą tempą pavyko pakeisti kur kas nuožmesniu, dar ryte nusistatytu "turiu pasiekti Klaipėdą" tempu, kurio dėka jau pradėjus temti bemaž nesustodamas pralėkiau Vilkyčius, Priekulę ir Derceklius, beieškodamas tinkamo įsukimo link miško, kur galėčiau apsistoti nakvynei. Pagaliau įsukimą radus ties Mickais ir jau prieblandoje beskubant miško žvyrkeliais mano priekinė padanga galutinai nusibaigė - apie tai pranešė rato šonuose pasirodžiusios guminės mane iki tol 400km nešusios pagalvės atplaišos. Teliko dviratį vestis ir įsikūrus užsiimti rato keitimu.
Viskas baigėsi tuom, kad galų gale įsikūrus miško glūdumoje, ir vėl nutėškus dviratį į giliausią krūmą, ir vėl keliais jau prie tokio gyvenimo įpratusiais smūgiais patiesus kelis miške rastus sausuolius ir sukūrus laužą prieblandoje turėjau dar vieną papildomą darbą - brolio paskolintais įrankiais krapštytis dedant ant savo plieninės, 1 el_dorado galios varomos, transporto priemonės naują guminį batą, nunešiantį mane ne tik tuos kelis likusius kilometrus iki Klaipėdos, tačiau ir iki kelionės tikslo - Nidos
Vis tik Nidos šturmavimas tam kartui pagal planus turėjo būti nukeltas porai dienų - Šeštadienį, šeštą kelionės dieną, pagaliau pasiekus Klaipėdą turėjau sutikti ten jau manęs laukiančią įgulą Sekmadieninei lašišų žvejybai atviroje jūroje. Dėl to džiaugėsi mano atviroje jūroje dar progos savęs išbandyti neturėjusi siela, ir, kas be ko, džiaugėsi mano dešinysis kelis, kuris, toks vaizdas, būtu pasirašęs bet kokiai veiklai, kurios metu kelis nejuda ar juda minimaliai
Trumpai tariant, tikslas be galo arti - telieka atlaikyti dieną atviroje jūroje ir likusius ~60km iki Nidos.
Laukite tęsinio
Klausau: Everlast - Blinded by the sun
Skaitau: http://www.ousland.no/ -
vienas pėsčiomis iš Rusijos į Kanadą, per Antarktidą, Patagoniją ir kitus
šalčiausius žemės taškus - pastebiu, kad pastaruoju metu mano pietų pertraukos
skaitalas susilaukia daugiau dėmesio nei po nosimi gulintis bulvinis blynas ar
karbonadas su galybe krienų. Sužavėtas
3-oji diena: Pavilkijys -> Vilkija -> Seredžius -> Veliuona -> Raudonė -> Jurbarkas -> Tauragė = 100 km
Vos tik
pramerkęs akis nuo kiekvieną mielą rytą mane lydėjusio visą kūną apimančio
žudančio drebulio iškritus rasai tądien jau nebešokau rengtis striukės, autis
batų ir daryti mano kūną neva sušildysiančios mankštos. Tą sekundės dalį aš
šypsojausi, mat Pavilkijys, kaip žinia, sutiko mane ne vien svetingais
miestelėnais, iki šiol prisimenamu Vilkijos bažnyčios vaizdu naktį, tačiau ir
anktsų rytą išganingai skambančiu žalių devynetų buteliuku, rastu vietinėje
parduotuvėje.
Tad netrukęs ištraukiau iš miegmaišio savo sužvarbusius pirštus į dar didesnį šaltį ir drebančia ranka tamsoje apgraibomis iš palapinės kišenės ištraukiau butelį su gyvybės skysčiu - vyriškas gurkšnis už šeimą, už tėvynę ir už kylančius akcijų indeksus - ir staiga užplūdusi šiluma man tą rytą padovanojo dar porą valandų, kaip vėliau paaiškės, taip reikiamo miego.
Kaip reikiant pasiilsėjęs ir jau automatiniais judesiais bepakuodamas savo mantą pradėjau žvalgytis aplink - linguojančios medžių viršūnės, nuolat lietaus lašų niurkomas Nemuno paviršius ir apsiniaukęs dangus nežadėjo nieko gero - visa tai liudijo, kad šiandieną apturėsiu kitokias oro sąlygas nuo man per pirmas dvi dienas įprasto saulėto ar bent jau tik apsiniaukusio dangaus. Tuo labiau, kad tądien manęs laukė bene 50 km kelio atkarpa iki Jurbarko, pasižyminti kietomis bangelėmis išmuštu žvyrkeliu (mano nugaišusio užpakalio mėgstamiausios), kalnuota vietove ir užpelkėjusiomis purvo voniomis, kurios neišvengiamai sulėtintų mano iki tol turėtą tempą, nebent kažkokiu mistiniu būdu pavyktų persikelti į kitą Nemuno pusę ir iš ten lėkti, dviratininkų atsiliepimais, pasakišku plentu iki Jurbarko.
Taigi tokias mintis besverdamas pasukau Pavilkijo perkėlos link - ir nors pastaroji vasaros metu gelbėja ne vienam dviratininkui ar mašiniukui, plėšomam panašiu dvejonių, niūrią lietingą Lapkričio dieną ten radau tik žemes siurbiantį laivelį, kuris pažvelgus atrodė tarsi dar menantis misterio Chruščiovo "pavysim ir aplenksim" demagogijos laikus.
"Ko nori?" - šūktelėjo man kažkas, ir nukreipęs savo "im so
in deep shit" žvilgsnį ta kryptimi išvydau ant denio stovinčius du
nusmurgusius laivo darbininkus, apsiavusius 
man kažkodėl
tuo metu pasirodžiusiais originaliais guminiais.
"Labą dieną! Sakykite, prašau, kada išplaukia artimiausias keltas į kitą pusę?" - pradėjau savo beletristiką jei ne kaip senas lapinas, tai bent jau puošnia uodega pasipuošęs pirmųjų kulkų apšaudytas kiškis, puikiai prisimenantis, kad dar vakar geriant alų Mykolas minėjęs, kad perkėla užsidarė prieš porą savaičių.
"Kovą gal kokį… važiuok per Šakius" - prunkšdami ir kikendami ėmė viens kitą kumščiuoti naujųjų laikų Liolekas ir Bolekas su guminiais, taip tarsi patvirtindami mano turėtą nuojautą "sure mate, your in total shit".
Neprarasdamas vilties ieškodamas šiaudo užsigriebti artimiausią pusvalandį ar valandą praleidau naudodamas visą savo galingiausio ginklo - liežuvio - galią, per pusę upės jiems rėkdamas filosofinius pamąstymus apie žmonių pagalbą žmonėms bėdoje, apie savo kelionę, apie, duok Die, jei išeis pasiekti Tauragę, ten manęs jau laukiantį draugą Vytautą ir kitus bet kuriuo kitu atveju kliedesiais laikytinus pareiškimus, kuriais neapsikentęs vienas darbininkų mostelėjo man ranka ir šūktelėjo "palauk, tik apsimausiu plaukiojimo batus" ir nudundėjo į triumą.
Man iki galo nesupratus, ką žmogutis turėjo galvoje, nervingai sustirusiais pirštais išsitraukiau žaliuosius devynetus ir gurkšniui jau šildant mano, jaučiau, jau pradėjusį nuo vėjo akmenėti kūną pamačiau tai, ką minėjau, miniu ir minėsiu, kaip per visą kelionę labiausiai nustebinęs reginys - iš už sudvisusio laivo išlendantis tas pats prieš minutę matytas žmogelis, irkluojantis surūdijusį, vandenį leidžiančiantį ir nuolat į šonus linguojantį bliūdą, kurį bet kuriuo kitu atveju būtumėme įpratę vadinti valtimi.
"Na, kelk, tą savo dviratį" - mestelėjo mano gelbėtojas, prisiartinęs prie kranto ir apsidžiaugęs savo sunkiasvorį dviratį bematant švystelėjau laivelio vidun lyg tai būtų ant rankų nešiojama laibutė mergina. Laivelis reikšmingai nusviro - ir jo kraštas beveik pasiekė vandenį, kuomet į jį isėdo 100kg sveriantis el_dorado mėsos maišas, tačiau valtelė jau buvo atstumta nuo kranto ir besiplepant apie šį, apie tą iš lėto stūmėmės per Nemuną, vis artyn bažnyčios, į kurią dar vakar iš kito kranto naktį stebeilijausi.
Valties
priekis dunktelėjo į krantą ir aš tokiu pat žvitriu judesiu tiesiog išmetęs
dviratį į krantą atsukau savo išbučiuoti norinčias akis į žmogelį ir ištiesiau
popierių su Ponu Basanavičiumi, "ar užteks, sakykit?", tarstelėjau.
"Baik juokus, nieko nereik" - vis kartojo žmogutis man siūlant jau du
Maironius, ar vieną Maironį ar galų gale bent jau gurkšnį 999 gėrimo "Kaip
gi žmogui nepadėsi", teištarė geradaris bei nusišypsojęs paspaudė man
ranką ir atsistūmė nuo kranto, taip mane palikęs bemąstantį apie tikrų
tikriausius provincijoje sutinkamus dūšios žmones - ne tokius išsilavinusius,
iškalbingus ar arogantiškus, kaip didmiesčių fauna, tačiau pasirengusius padėti
kitam žmogui bėdoje, net jei tai ir reikštų papildomas pastangas. "Velniop
pesimistus" pagalvojau, "kol žeme vaikščios tokie žmonės, pasaulis
judės tik į priekį" - ir jau Vilkijos šunems ant manęs lojant palengva
riedėjau pirmuosius metrus link Jurbarko. Lieku tau dėkingas, gerasis žmogau
Kelias panemune išties buvo super - dviratis, minamas mano jau per dvi dienas prie krūvio įpratusių kojų, ką tik nulietu taku lėkė kaip išprotėjęs, nuolat taškydamas į šonus vandenį (jo tą dieną netrūko) ir sustodamas tik jo šeimininkui užsimanius dar vieno 999 gurkšnio, kad atbaidyti šaltį. Oras išties buvo savotiškas - akiniai nuolat buvo aptaškyti vandens lašais, vėjas kartkartėmis ūžteldavo lyg būčiau apsirengęs vos kalgotkes su nasylkom, o nuo iš lėto viduje šlampančios striukės nuolat turėjau kratyti upeliu varvantį vandenį.
Taip stoiškai strong silent type stiliumi ryte rijau kilometrą po
kilometro ir nerangiai pradėjau svarstyti galimybę "o kas jei greit
pasieksiu Jurbarką?", taip tarsi save vis ragindamas nepasiduoti, dar
kartą nupurtyti nuo savęs vandenį ir sukandus dantis gurgiančiu pilvu stumtis į
priekį. Beje, jei galvojate, kad tokią veiklą atliekant jėgoms palaikyti
užtenka Rygos sausainių su fakin razinkom ir aguonomis, žiauriai klystate -
sugniaužti kumščiai tarsi bylojo "baik tą vegetarišką bullshit - kur
maistas!?" Taip besilaikant pirmąkart rimtesniam atokvėpiui sustojau
tik Veliuonoje, kur be ramiai burzgiančio ir kažkokį mėšlą stumdančio
ekskavatoriaus į gyvą panaši buvo tik stotelėje stovinti babelė. Visu svoriu
užgriuvęs stotelės suoliuką ir valandėlę karštligiškai pašnopavęs atsikėliau,
išitraukiau per tą dieną jau keiksmažodžiu tapusius Rygos sausainius ir pilnais
žandais apsidairęs aplink pradėjau kalbinti moteriškę - "atsiprašau, gal
kartais žinote, kiek turim valadėlių?", tikėdamasis dar vieno išsamaus
pasakojimo apie Veliuoną, apie pravažiuojančius turistus ir kitus bobutiško
gyvenimo atributus.
"Hrrrr, hmmm, nneeeeaauaaa…" - kažką bebriškai numykė moteriškė ir baugščiai išėjo iš po pastogės laukti autobuso lietuje - man teliko nuraminti žodžių berti progos negavusį liežuvį dar vienu bjauriu sušlapusiu, o ten kur nesušlapusiu - sukietėjusiu, Rygos sausainiu ir atsakančiai pasiražęs išmyniau tolyn.
Keliui ir toliau bėgant pašėlusiu greičiu, o man iš dviratininko pavirtus
tikrų tikriausia kilometrų rijimo mašina, Jurbarkas kelio ženkluose buvo nutolęs
per 45, per 32, per 18 kilometrus ir galų gale išvydus ženklą "Jurbarkas 8"
pasileidau minti kaip beprotis, mat iki tol jau buvau pasiryžęs trūks plyš
šiandieną pasiekti Tauragę. Tad galiausiai išvydus tos dieno pirminį tikslą -
Jurbarką - pergalingai pamojavau kumščiu (ką pagalvojo tuo metu pro mane zuję
vairuotojai man lieka tik spėlioti ) ir pasileidau pačiu centru, tuo tarpu
vietinių akimis palydint iš anądien visai tvarkingo šiandien jau tikrų
tikriausiu šlapiu šunimi tapusį dviratininką.
"Kur
čia Tauragė!?" net nesupratau, kodėl riktelėjau ant miesto centre
susibūriavusių kelių patrulių, kurie atlaidžiai nusišypsoję parodė kelią ir
primygtinai parekomendavo tokiu oru nevažiuoti tamsoje - "todėl ir
skubu!" jiems padėkojęs nuvažiuodamas jiems šūktelėjau ir pasileidau
išsišiepęs mintyse skaičiuodamas likusius iki Tauragės kilometrus - "kokie
20 max, gal net 15 ar 13 km". Taip betriumfuodamas kaip alkanas žvėris
artinausi prie Tauragės posūkio, kol privažiavus mėlynas stačiakampis nusodino
ant žemės savo verdiktu: "Tauragė 35".
Visą dieną nevalgęs mėsos gurgiančiu pilvu trenkiau dviratį, atsisėdau ant šlapios žemės ir išsitraukęs nuo Vilkijos užslėptą litrą alaus prieš bet ką toliau galvodamas nuo širdies išdegustavau didesnę dalį šio kaip tik į dviračio gertuvės laikiklį telpančio butelio. "Velnias, galėjo būti ir blogiau" pagalvojau - "galėjo būti ir 40" - tokia optimistine gaida pakylėtas išmečiau velniop turėtą vandenį, vietoje gertuvės sugrūdau alaus butelį ir pasileidau per miškus vienas po kito skaičiuodamas kilometrų stulpelius bei mintyse vis skaičiuodamas, kokiu greičiu turėčiau važiuoti, idant pasiekti Tauragę iki tamsos - vis sekė 25km/h, 23km/h ir nuolat svyravo ties 20-25km/h, kas reiškė, kad savo senuką kalnų dviratį turiu minti įsirėžęs.
Eina šikt. Tik likus apie 20 km supratau, kokiam challenge pasiryžau - kūnas ėmė mėšlungiškai trūkčioti nuo šalčio ir nebepadėjo net nuolatinė fizinė veikla, peršlapusios kojos batuose jau kliuksėjo, o dešinysis kelis ėmė palengvėle mausti, kas vėliau peraugo į jausmą lyg užsimaskavęs socialdemokratas palengvėle suktų į jį patį dideliausią medvarštį.
Nusibaigimo kulminacija pasiekiau likus vos 8 km, kada sustojęs stotelėje ištiesiau skaudamą kelį ir bergždžiai gindamasis nuo šalčio žaliais devynetais ėmiau ginčytis su prie manęs pribėgusiu kaimišku balalaicus canidus veislės šuniumi, kuris gražulio tonu pradėjo amsėti darydamas tvarką savo teritorijoje. Tiksliai neprisimenu, kaip važiavau toliau, tiesiog sukandęs dantis monotoniškai myniau pedalus viltingai tikėdamasis pamatyti dar ir dar vieną kilometro stulpelį, liudijantį, kad tegu ir beviltiškai nuvargęs, sušalęs ir alkanas, tačiau vis tik artėju savo tikslo link.
Ir ta akimirka buvo sulaukta - simboliškai ausinėse suskambus ska-punk roko Dievams Ляпис Трубецкой tolumoje prieblandoje pasimatė iškaba "Tauragė" ir el_dorado sukaupęs paskutines jėgas skaudamu keliu, pergalingai mojuodamas kumščiais ir pilna gerkle žvarbiame ore staugdamas Манифест priedainį įriedėjo į miesto centrą. Trenkęs dviratį įgriuvau į pirmą pasitaikiusį mašinų perpardavėjų kabaką ir prišlubavęs prie mane pamačius kiek išsigandusios padavėjos iššvokščiau tuos visą dieną širdyje laikytus gražiausius šioje žemėje žodžius: "dvigubą karbonado, dvigubą bulvių ir litrą alaus - kuo greičiau".
Iš ryte Pavilkyje atsikėlusio žvalaus galiūno tą vakarą iš manęs buvo likęs apgailėtinas šlubas ir nuolat drebantis mano paties šešėlis - iki galo neatsidėkosiu Vytautui priėmusiam mane savo namuose, pašėrusį tą vakarą jau antrąja mano vakariene ir leidusį man galutinai nusibaigti mieguose veidu į miegmaišį - nusibaigti kartu širdyje trykštant iš džiaugsmo "I fuckin did it".
Tuo tarpu net miegoti ramiai neleidęs skaudantis kelis greitai išsklaidė mano viltis, kad per naktį viskas susitvarkys - kažkaip turėsiu atrasti būdą judėti toliau, nes iki jūros likęs geras gabalas kelio.
Laukite tęsinio
Klausau: Eddie Vedder - Hard Sun - bene kiekvieną mano kvaištelėjusį poelgį lydinti daina
Visada kartojau ir kartosiu, kad antras geriausias dalykas (po šeimos
sukūrimo), kuris žmogui gali nutikti gyvenime, yra, kada tavo hobi tampa darbu
- tuo įsitikinu kiekvieną mielą rytą su puodu kavos sėsdamasis prie savo darbo
stalo, sekdamas rinkos naujienas ir bene visą dieną apie tai bendraudamas su
savo klientais, kolegomis ir šiaip prašalaičiais 
Vis tik kartais nesvarbu, kaip gerai tau sekasi, kiek tau tai patinka ir kiek dar norisi pasiekti šioje srityje ateityje, žmogus pagauni save pernelyg į tai įjunkusį, užsisukusį kasdieniuose darbuose ir, trumpai tariant, pavargusį nuo savo milijono per dieną ištariamų žodžių.
Kaip tik todėl vieną gražią dieną nusprendžiau atsiriboti nuo
įprastinio mane supančio gyvenimo - sėsti ant dviračio, užsimesti kuprinę ir
iškeliauti velniop - o konkrečiau į Nidą
Taigi planas: rytoj, kažkur dešimčiai dienų iš
Vilniaus dviračiu pajudu link Birštono, vėliau Prienų, Kauno, Panemunės, Jurbarko,
Tauragės, Šilutės, Ventės rago su galutiniu tikslu Nida, kurios kopose seniai
jau svajojau išsimiegoti Sumoje planas min. ~500km žioplinėjimo dviračiu ir
gyvenimo vien šia diena visiškoje tyloje su pačiu savimi. Visą tą laiką ant
kupros tempsiu palapinę, žieminį miegmaišį bei kirvį, medžioklinį peilį ir
kitus būtiniausius dalykus, reikalingus patogiam išgyvenimui, o vakarus miško
krūmynuose leisiu gamindamas maistą ant laužo bei skaitydamas pasiimtas Jack
London knygas.
Tad palinkėkit sėkmės ir iki greito !
el_dorado: back to roots arba mano "pabaltijo" portfelio apžvalga
Sekmadienis, 2010-09-12 19:31 Be temos | 4 komentarų
Klausau: Aerosmith - Sweet emotion
Skaitau: Financial Times’ Lex: "Obama’s tax breaks"
Senai apie tai svajojau - prisimenu, man dar šešiolikamečiui sprendžiant Afrikos bado rimtumo dilemą analizuojant SBER akciją "PEG ties 0.40 - čia daug ar mažai?", jau turėjau gražią "per penkis metus įgyvendintiną" idėją - paimti ir padalinti savo investicijas pagal riziką, laikymo horizontą bei pajamingumą į skirtingus portfelius.
Ir here I am, kur buvusi, kur nebuvusi mano idėja gerus penkis metus man nedavusi ramybės, susiradus mylimą darbą (vis dar ganėtinai keistai jaučiuosi gaudamas pinigus už savo hobi ), pradėjo materializuotis ir jau riebų pusmetį el_dorado gali pasigirti turintis tai, apie ką tuometinis šešiolikametis galėjo tik pasvajoti: reguliariai pildomą, diversifikuotą, pagal investicijų kriterijus išskirstytą investicijų/spekuliacijų portfelį… ouch !
Kadangi esu persismelkęs Benjamin Graham and alike idėjomis, nusprendžiau viską sureziumuoti ir apsibrėžti ant popieriaus lapo - o bearind in mind, kad rašymas pačiam sau sucks, natūraliai buvo prisimintas senas geras iki begalybės išsiilgtas blogas taigi:
Bendra info: Kadangi dabar man 22-eji ir iki nuostabiojo Kalnapilio alaus ir kelioniu kemperiu gyvenimo periodo - pensijos - man liko dar ~ 40 metų, pagal life cycle teoriją turiu iš savo investicinių produktų tiesiog išbraukti praktiškai nulinės rizikos indėlius, obligacijas ir kitą nuobodų šlamštą - tiek sąlyginai ilgalaikės/nerizikingos investicijos, tiek idiotiškai spekuliatyvūs sprendimai turi atrodyti nutrūkgalviški palyginti su tradiciniu indėliu banke. Todėl:
Konservatyvi dalis:
70% portfelio atidėta cash only investicijoms į ilgalaikes pozicijas, skirtas laikyti kaip min. 3-5 metus. Šiuo metu tai pagrinde value strategijos akcijų pirkimai Baltijos rinkoje, siekiant kuo daugiau pasipelnyti iš labiausiai krizės metu nustekentų sektorių atsigavimo.
Nepagydomo optimisto portfelio dalis:
20% atidėta vidutinio laikotarpio (0.5 - 2 metai) jau tradicinėmis tampančių contrarian pozicijų formavimui Graikiškų bei Portugalijos ir panašiu šaliu-nevykėliu įmonių CFDs (svertas max 1:3 - 1:5). Taipogi, riebus gabalas atidėta dividendinių akcijų svertinėms (vienareikšmiškai 1:10) pozicijoms tikintis uždirbti ne iš kainos pokyčio, tačiau iš išliekančio stabilaus (aukšto) dividendinio pajamingumo.
"Kings of Leon - Sex on fire" portfelio dalis:
10% paliekama pačiam smagiausiam, dinamiškiausiam ir daugiausiai nervų kainuojančiam investicijų (liežuvis vos verčiasi tai tokiu pavadinimu vadinti ) kampeliui - taip, čia karaliauja FX ir akcijų rinkos indeksai, kuriuose dėka milžiniško, 1:10 - 1:30 siekiančio, sverto, pozicijos atidaromos ir uždaromos max mėnesio begyje.
Kadangi savu laiku skaitydamas Peter Lynch įsiminiau, kad vertėtų savo ilgalaikes investicijas peržvelgti kas gerą pusmetį, ar jos neina šuniui ant uodegos, šį postą nusprendžiau būtent tam ir dedikuoti - Konservatorių portfelio peržiūrai
Taigi, apsibrėžiant fundamentus galima pasakyti, jog nuo 2010 metų pradžios stabiliai įsigytos ir vis pildomos pozicijos Baltijos rinkoje apsiriboja keturiomis, mano nuomone, vertomis dėmesio akcijomis (išykiuota pagal dalį mano portfelyje): APG1L, TAL1T, LNA1L ir LSC1R.
"Apranga" - APG1L
Be jokios abejonės, pati pelningiausia investicija Baltijos rinkoje, puikiai atspindinti besikeičiantį pokrizinį sentimentą. Ko išmokė CFA, tai buvo jog jokiu būdu negalima investuoti į įmonę su stabiliu neigiamu operating cash flow - t.y. įmonę, kurią pinigai stabiliai palieka, o ne atkeliauja pas ją. Todėl stabilus ir net augantis OCF (žr. grafiką) bendrame niūriame 2010 metu pradžios rinkos fone nuteikė ganėtinai optimistiškai. Tiesa, abejonių kėlė 2009 demonstruoto OCF kokybė, kurio net 85% sudarė išaugę payables, o metinis grupės nuostolis sudarė net 13.6 mln LTL. Ką tai reiškia? Kaip sakoma liaudyje - "ne kažką" Susidaro įspūdis, kad grupė 2009 finansavo milžinišką nuostolį savo tiekėjų sąskaita (t.y. nemokėdama už prekes ar vėluodama atsiskaityti), kas, natūralu, kenkia tiek įmonės prestižui, tiek gali baigtis teisiniais ginčais, o prisimenant frančizinį "Aprangos" veiklos pobūdį, šiai akcijai grėstų lietuviško "Pacha" likimas
Ir vis tik tai! Gaivaus didelio optimizmo suteikia pirmasis 2010 pusmetis, apsukantis vaizdą jei ne 180, tai bent 90 laipsniu - bottom line, i.e. grynas pelnas, 2009 atrodęs kaip didžiulis alaus bambalis visai grupei po kaklu bandant išplaukti į paviršių, šiemet gi įgavo, tegu ir dar nežymią, teigiamą reikšmę, kas, natūralu, leido atlaisvinti šiek tiek apyvartinio kapitalo siekiant padengti prekybos skolas savo tiekėjams (2009 payables pokytis: +23 mln LTL, 2010 1H: -11,8 mln LTL). Tai, savo ruožtu, rodo sėkmingą grįžimą prie business as usual, kuomet OCF generuojamas pelno, o ne žaidimų su apyvartiniu kapitalu, dėka.
"Tallink" - TAL1T
Estu laiveliu milžinas, finansuojantis save su bene 1:3 svertu (total assets/equity) negalėjo neišgyventi svyruojančio periodo paskolų kirzės metu, kas ir lėmė dalinę turimų paskolų restruktūrizaciją ir tame rezultate sumažėjusį bendrovės akcijų patrauklumą dėl restruktūrizacijos planuose įtrauktų tokių debt covenants, kaip dividendų stabdymas min. 2 metams.
Tačiau nematau reikalo nelaikyti šios akcijos ilgame laikotarpyje, turint omenyje apie 0.65 besisukantį P/Bv rodiklį - kas reiškia, kad teoriškai jei Tallink nuspręstų susikrauti šmutkes ir baigti verslą, kiekvienas akcininkas gautų kažkur po 1 EUR už kiekvieną šiuo metu 0.65 EUR rinkoje kainuojančią akciją (pesimistams užbėgsiu už akių - taip, aš žinau, kad didžiąją dalį Tallink turto sudaro laivai, įrašyti į ataskaitas įsigijimo kaina! )
Prie to pridėkime galingą nepalaužiamą pinigų srautą iš pagrindinės veiklos (metinis OCF pridedamas pav.), dabar jau atnaujintą flotilę (= suprask, daugiau jokių 0.5 mlrd EUR siekiančių naujų keltu užsipirkimų, kaip pvz, 2006 metais) ir gausime skanų pasirinkimą mano ilgalaikiame portfelyje
"Linas Agro" - LNA1L
Dvi, mano nuomone, Lietuvos konkurencingiausias ūkio šakas - tranzitą ir žemės ūkį - apjungianti bendrovė, tik neseniai pasirodžiusi biržoje ir, kitaip nei 3 kitos mano portfelio akcijos, nėra nepelnytai nuvertinta, dėl ko į ją galima būtu žiūrėti kaip į value investiciją - ne. In fact, ne joks čia value Labai, labai ir labai ilga investicija tapti pretenduojanti bendrovė mane labiau patraukė sexy verslo idėja, stipriu management ir dar stipresnėmis ūkio, kuriose operuoja, šakomis - tegul prabėga bent metukai po IPO, kad galėtume daryti konkretesenes išvadas ar pastebėjimus - kol kas, hold and watch
"Latvijas Kugnieciba" - LSC1L
Grybiška akcija - no joke Nepatinka man nei jos management nei tuo labiau monkės santykiai su Ventspils Nafta iš pastarosios perimant "for business diversification purposes" NT projektus ar kitą su tanklaivių verslu nesusijusį mėšlą, bylojantį apie bendrovę valdančių asmenų nekompetenciją ar paauglišką avantiūrizmą, o gal tiesiog Ventspils Nafta norą išvalyti savo balansus LSC sąskaita, kas bet kuriuo atveju yra drag ant pastarosios akcijos kainos.
Tad dėl ko aš ją laikau? 
1) Įgauti exposure Baltic Dry Index atžvilgiu, kuris savo aukštumas pasiekęs 2008 metais ties 11 500 punktų riba. Pasibaigus žaliavų bumui bei prasidėjus Credit Crunch buvo numuštas į 1980-ųjų lygį ties low ~663 punktais (~ 95% kritimas! ).
Netikiu, kad krizę sukėlę disbalansai tarp vartojimo bei prekybos bus ištaisyti (taip, aš ir toliau tikiuosi milžiniškų kiniečių laivų San Francisco/LA uostuose), o kartu ir esu damn bullish žaliavų klausimu, tad abu šie faktoriai turėtų kelti tarptautinių pervežimų kainas iš istorinių žemumų, taip kartu keliant tanklaivių giganto LSC1L akcijas.
2) Visiškas, absoliutus nelikvidumas Jau anksčiau minėti pozityvūs veiksniai LSC akcijai pareikalaus mažiau paršelių, kad šią akciją pakelti į naujas aukštumas, kuomet per kelias dienas galima būtų likviduoti šią poziciją.
Vienu ar kitu atveju, tikiuosi greitu metu rasti kitą būdą prekiauti Baltic Dry indeksu - kai jį rasiu, duosiu žinoti
Disclaimer: Šis postas yra subjektyvi autoriaus nuomonė apie minimas akccijas, kuri jokiu būdu negali būti suprasta, kaip rekomendacija pirkti ar parduoti - use your own head, dumb ass!
el_dorado blogas: god damn TRADER, at last! :)
Pirmadienis, 2009-09-28 23:39 Be temos | 26 komentarų
Klausau: Roxette - Sleeping in my car
Velnias, gyvenimas yra gražus - pagalvoju sau eilinį vakarą grįždamas po darbų į namus ir griūdamas į lovą prieš tai dar sugebėjęs sušlamšti gurmanišku skoniu spinduliuojančių koldūnų ar karštų sumuštinių užgerdamas visagaliu alumi
Ir visai nesvarbu, kad per savaitę žmogus averagini ne daugiau 5 val miego, kad per dienas nesiskiri su jau neatsiejamu atributu tapusio energetinio gėrimo buteliu (god bless, kad gimtinėje jų radau 1 litro talpos ), kad visas laisvas laikas aukojamas maklerio licensijos mokslams (jau išlaikiau Konsultanto egzaminą, Prekybininko licensiją pritrūkęs 1% turėsiu perlaikyti ) ir to laiko ne visada užtenka pamatyti net patiems brangiausiems žmonėms, žinau puikią priežastį, kodėl gyvenu tokį gyvenimą - man velniškai patinka tai, ką šiuo metu darau
Vasara, o kartu ir mano praktika DnB NORD banke, netruko pasibaigti ir aš dar suspėjęs pasidžiaugti paskutinėmis Rugpjūčio akimirkomis gamtoje su draugais grįžau į darbus to paties banko Investicinės Bankinkystės Departamente kaip vienas iš FX and Derivatives traderių - šįkart jau ne kaip praktikantas, o kaip full time traderis, visą dieną apsikrovęs FX grafikais, išvestinių instrumentų piniginių srautų schemomis ir naujienų, kurias skelbia pagrindiniu pasaulio ekonomiku institucijos, tvarkaraščiais, aikčiojantis nuo kiekvieno support/resistence pramušimo ar Industrial orders (ką jau bekalbėti apie Non-farm payrolls psichozę! ) pranešimo. Trumpai tariant, that’s it - esu traderis - dirbu darbą, apie kurį svajojau nuo 16 metu.
Pridėkime prie to galimybę ties tuo nesustoti ir toliau tobulėti ne vien darbe, tačiau ir mokantis tiek VPK Maklerio egzaminams, tiek CFA, tiek CMT (kaip tik dėliojuosi trijų metų planą tolimesniems mokslams) bei galimybę visa tai daryti ne kur kitur, o gimtinėje, kur galų gale yra mano šeima, draugai ir visa, kas tik širdžiai miela ir brangu, ir teliks pačiam sukurti šeimą, kad galėčiau sakyti, jog pagaliau suradau savo el dorado :)
Tęsiant šią mielą mintį turiu pripažinti, kad kaip jau veikiausiai mano skaitytojai bus pastebėję, taip beatodairiškai besivaikant savo sėkmę ne visada lieka laiko blogui, kuris, kad ir kaip gaila būtų, veikiausiai nebebus taip aktyviai pildomas, kaip mano studentavimo metais - tiesiog noriu laisvo laiko trupinius paskirti žmonėms, o ne kompiuteriui
Klausau: St. Germain - Rose rouge
Kaip visada puikių įspūdžių, išsiilgtų veidų bei totalaus noro pasilikti kupinas apsilankymas gimtinėje neužtruko ir jau praėjusį savaitgalį, tikėkimės, jau tik laikinai, akimis palydėjau lėktuvo lange tolstančią Lietuvą ir nusiteikiau naujausiam savo iššūkiui – savaitės trukmės praktikai Futex viename London priemiesčių.
Ir visai nesvarbu, kad naktį prieš praktiką galvą pavyko atidėti tik ant šalto oro uosto grindinio, kuriuo dar teko dalintis su visai netoliese miegančiu išsižiojusiu kinu bei dviem plepiomis indėmis, kurios patapo dar plepesnėmis prie ju prisijungus jaunam indų džigitui. Nesvarbu ir tai, kad dar tą patį rytą turėjau progos įvertinti Londono vėlavimo kamščiuose ypatumus, o į ir iš metro ar, galu gale – traukinį – vėluodamas šokinėjau nešdamas kelionės nešulius. Galbūt net ne esmė, kad likus vos dešimčiai minučių iki mano praktikos pradžios aš ankštame McDonalds tuolete bergždžiai bandžiau spraustis į kostiumines kelnes (šia proga tikslingai atkreipiu dėmesį į Kauno alų, kuris ne tik kad sėkmingai pakeitė iki tol dominavusį Kalnapilį, bet ir yra by far skaniausias kada nors ragautas alus ) – visi keiksmažodžiai, pakeliui nustumdyti metro keleiviai ir blankus nakties ant grindinio miegas buvo verti to, kur aš tą dieną keliavau – the trading floor.
Ar prisimenate filmą Boiler Room ir jame skambėjusią skrajojančią citatą ‘somebody forgot to tell those guys that it ain’t Wall Street’ ? Štai būtent tokia mintis man visada pirmoji šauna išlipus Woking priemiestyje – gera valanda kelio traukiniu nuo The City. Ne, tai tikrai nebuvo City – gatvėse nemačiau nė vieno itališku kostiumu pasipuošusio bankininko, miestuko senamiestyje sukiojosi vos vienas kitas Mercedes, o suoliukus nusėję nuotaikingi senukai labiausiai buvo susidomėję anglišku oru bei karštomis diskusijomis apie jį.
Ir visgi šiame mielame kampelyje buvo įsikūrusi viena didžiausių savo industrijoje proprietary trading kompaniju – Futex, įkūrusi ofisus čia, Londone, taip pat Čikagoje bei Singapūre. Įžengus pro duris prieš mane atsivėrė 80-100 traderių talpinančios trading floor vaizdas: monitorių jūra, grafikai, trendai, indikatoriai, susirūpinę, dažnai net pikti veidai, nuolat TV, garsiakalbiais pranešamos breaking news ir, kas be ko, viską vainikuojantys keiksmažodžiai, varijuojantys nuo lakoniško itališku akcentu komiškai pučiamo ‘faker’ iki ištiso sodraus angliško keiksmažodžių rinkinio, kurį paprasčiausiai būtina palydėti adekvačiu smūgiu į klaviatūrą, stalą ar šalia stovinčią šiukšliadėžę. Todėl galima tik įsivaizduoti mano džiaugsmą, kada kuratorius tarė, jog visą savaitę turėsim demo tradinti FTSE 100 Jun 09 futures kontraktus su ta mintimi, jog nuo to priklausys tolimesnė galimybė pasilikti Futex.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ištisą savaitę gyvenau vien rinkomis, kalbėjau apie rinkas, sapnavau grafikus, o stebint pergalingą Chelsea (beje, didžiausi sveikinimai! Taip pat linkėjimai FC Porto gerbėjams ) mačą man ekrane vis rodėsi ascending triangle formuotė – kaip vėliau parodė rezultatas, prognozuojanti tik gera J Bet kokiu atveju, paliekant specifines trading detales pokalbiams prie alaus, savaitės bėgyje visa galva pasinėriau į mane taip sužavėjusį nepraustaburnių traderių būrį, patyriau ir nuostolius, ir pelną, vadovaudamasis pagrinde technine analize adekvačiai reagavau į rinkos pokyčius ir savaitės gale galėjau pasigirti sukauptu tegu ir ne milžinišku, bet, kas svarbiausia, consistent pelnu – ko pilnai pakako, kad pavyktų įrodyti savo prop traderio potencialą ir jau ketvirtadienį susėdome prie stalo bei sulaukiau pasiūlymo Liepą tapti full time futures prop traderiu – swishhhh J
Išties, malonu, kai kažkas tau sako, jog esi pakankamai geras srityje, kurią paprasčiausiai myli, kad jie sutiktų tave backint finansiškai. Ir malonu buvo visą savaitę nepakilti nuo savo šešių monitorių, nuostolio atveju aplinkinius kolegas mokant slaviškos kultūros ypatybiu, pelno atveju mokant tos pačios slaviškos kultūros ypatybiu, tik jau kitu tonu – patiko patirtas nuolatinis roller coaster, manęs įvertinimas už techninę analizę (priminsiu, RBS apie šio tipo analizę mano bosas atsiliepė sodriu epitetu jackshit), nuolatinis ryšys su rinka ir žinojimas, kad taip, thats it, čia ir yra veikla, kuria aš noriu užsiiminėti.
Ir visgi, aš noriu į Lietuvą – pastebėjau, jog kuo toliau, tuo labiau pasireiškia tai, jog mano besimėgaujama veikla man teikia vis mažiau laimės, jei mano namai, išsiilgti ir mylimi veidai yra toli, jei negaliu brangiems žmonėmis padrikai baksėdamas monitoriuje postringauti apie ką tik užbaigtą kick ass sandorį, jei po darbo, kaip aš jį bemylėčiau, telaukia niūrus viskio stiklas, o ne draugų kompanija – happiness only real when shared, prisimenant vieno labai jau vidutiniško filmo gražią idėją.
Štai būtent todėl tik nusišypsojau, padėkojau ir atsakiau, jog būtinai apsvarstysiu šią galimybę – natūralu, jog Futex istorija tęsis Liepą tik tada, jei galimybių nerasiu gimtinėje - o jas turint omenyje, Futex istorija tuo ir baigiasi
Muzika: Stereophonics - Local boy in the photograph
Check this out: http://www.youtube.com/watch?v=e5cHEBUZmgM&feature=related .ech, kad taip į mano vietinį pub jie atvažiuotų pagroti
Kaip ir minėjau, paskutinę savaitę apturėjau nemažai nutikimų, kurių įspūdžiais dabar ir noriu pasidalinti
Žinoma, visų pirma reikia paminėti Lietuva - Rusija krepšinio rungtynių transliaciją, kurią Ketvirtadienį netikėtai pradėjo rodyti viso trading floor ekranai
Tęsiant pakilią olimpinę temą tenoriu pasidalinti pora video, kurių abiejų negaliu nustoti žiūrėti del skirtingų priežasčių:
http://www.youtube.com/watch?v=dbG4cGsfB6o
Celebrate Humanity tematikos 7 olimpinės reklamos. Nors mano absoliutus favoritas Courage (tame video rodomas vaikinas vis tik pabaigė distanciją - sukandęs dantis ir su ašaromis akyse) - kiekvienas iš šios kampanijos video tikrai jei neprivers išspausti ašarą, tai bent pajusite malonią šilumą krūtinėje, jei ten turite jautrią širdį, o ne šaltą akmenį
http://www.youtube.com/watch?v=Crxms85wnkg&feature=related
Hyde park, angliški cabs, The City ar net tas BT furgonėlis ir visos kitos mažos detalės, kurios taip įstringa čia begyvenant - man, kaip antrus metus gyvenančiam UK, šią vasarą apsistojus centriniame Londone, tai tiesiog negali nekelti sentimentų - šis video tiesiog "SO British!". O kartu ir jau patyliukais laukiu 2012 metų, nes London olimpiada bus kažkas tokio - tokio to be proud of kiekvienam britui, kiekvienam Londoniečiui ar šiaip užklydėliui - po velnių, ši puiki šalis tiesiog nusipelnė olimpiados!
Grįžtant prie mano dienelių beieškant el dorado, per pastarąją savaitę gavau progos susipažinti su eile žmonių, tarp jų ir RBS RLMCC (Rates, Local Markets, Currencies and Commodities) divizijos, kuri pernai metais sugeneravo pusę visos RBS grupės pelno, vadovu - žilu darboholiku amerikiečiu. Atvirai sakant, apart jo super skambančių pareigų, šis žmogus man įspūdžio nepaliko - eilinis City klerkas, kurio draugiškas, visada alaus kviečiantis išlenkti, amerikietiškas charaketis akivaizdžiai seniai ištrintas nuovargio, ilgų, labai ilgų darbo valandų ir merkantilistinio noro turimą kalną pinigų padvigubinti.
Štai visai kas kita buvo mano susitikimas/interviu su ne kuo kitu, o mano praktikos pradžioje klaviatūrą kumščiu sulaužiusiu traderiu! (neskaičiusiems to posto priminsiu, kad jis taip išreiškė nepasitenkinimą dėl ne į tą pusę nuvažiavusio euro)
Susėdom, pradėjom šnekėti, ką esu nuveikęs, ką galvoju apie ateitį, kodėl norėčiau tapti jo komandos nariu. ‘Aš gražbylystėm neužsiminėju, jei pas mus ateisi, porą metų visiems nešiosi pusryčius, priešpiečius ir šiaip būsi padavalka, nes visi tai praėjome pradžioje’ - į tai tik nusišypsojau ir pasakiau, kad mano vienintelė problema tada bus surinkti užsakymus, kas ko nori valgyti - suprantu, kad esu jaunas studentas ir nesiruošiu reikalauti hedge fondo ką tik atėjęs
Šnekėjom apie flow trading, apie prop trading - apie pastarąjį jis pasakė taip: ‘Gausi tiek ir tiek pinigų valdyti (atskleisti negaliu - tačiau jam paminėjus tą sumą, aš visas iš pasitenkinimo net sudrebėjau
Trumpai tariant, aš noriu, kad jis būtų mano bosas, noriu dirbti jo komandoje, noriu dirbti FX Spot traderiu - labai jis man patiko kaip žmogus: šiek tiek trenktas, azartiškas, kartais nevaldantis riebių žodžių, o ir emocijų. Kitaip sakant, trader, kokį įsivaizduoju ir kokiu noriu tapti
Taigi jau Pirmadienį eisiu apsitrinti pas juos komandoje, pabendrauti su jau pažįstamais žmonėmis ir tikėsiuosi geriausio, juk esu nepagydomas optimistas
Muzika: Ray Charles - Shake your tailfeather (feat. The Blues Brothers) - nežinau ir man nerūpi, koks tai muzikos stilius - papraščiausiai dievinu Ray Charles
Ką gi, pribaigiau dar vieną sekinančią savaitę ten, kur pinigai gali absoliučiai viską, o dideli pinigai gali tai, kas atrodo eiliniam mirtingajam neįmanoma - tuo vėl ir vėl įsitikinu kas dieną
Taigi kas man per šią savaitę nutiko? Nutiko tikrai daug, o pasidalinsiu įspūdžiais jau artimiausiu metu. O tuo tarpu, kadangi einu iš proto dėl Techninės analizės, noriu apžvelgti ankščiau darytas prognozes bei paanalizuoti dar vieną FX idėją:
Kas prisimenate šį grafiką?
Kaip matote, pirmoji prognozės dalis iššipildė kuo puikiausiai: po nepilnos savaitės grafikas, pasiekęs kritinę RSI ribą, apsisuko ir koregavosi kone 76.4% buvusio judesio - išėjau iš pozicijos šiek tiek virš 3.3, taip fiksuodamas apie 500 pipsų pelną, kuom esu be galo patenkintas
Kita vertus, keli faktoriai lėmė mano abejones dėl antrosios mano prognozės dalies - EUR/PLN korekcija šikart atrodo neįprastai stipri:
1) Jau minėtas 76.4% retracement. Vertėtų paminėti, kad pagal Fibonacci teoriją, kainai patyrus retracement, kuris viršija 61.8% (t.y apie 2/3 judesio), vertėtų pradėti galvoti apie tendencijos apsisukimą, t.y EUR/PLN tolimesnį kilimą. Kita vertus, 100% dar nepramušėm, o ir higher highs dar neturim, tad kol kas EUR/PLN tik stebiu.
2) Prie abejonių prisideda RSI divergence: trendo metu lower highs buvo patvirtinti lower highs RSI indikatoriuje. Šįkart gi, paskutinio high RSI (geltona rodyklė) jau aiškiai bus žemesnis už dabartinį formuojamą (raudona rodyklė). Taip RSI signalizuoja apie galimą tendencijos pasikeitimą.
Žodžiu, dėka mano aukščiau paminėtų faktorių, toliau stebiu EUR/PLN ir atitinkamai reaguosim į naują trendą ar senojo išlaikymą
O kol kas, dar viena idėja:
History repeats itself - šia viena kertinių TA prielaidų beisvadovaudamas pažvelgiau į USD/MXN grafiką
Vietoje trendo linijos šiame grafike naudojau SMA 50, kuri 2008 metais jau keturis kartus buvo nesėkmingai testuota tuo tarpu RSI vis pasiekiant maksimalią 60 ribą. Pralaužusi 10.25 support, kaina smuktelėjo žemiau 10, taip vėl pradėdama kalbas apie El superpeso (situacija, kada vienas Amerikos doleris yra vertas mažiau kaip 10 meksikietiškų pesų - Financial Times: http://www.ft.com/cms/s/0/39edd444-6418-11dd-844f-0000779fd18c.html ; El Economista: http://eleconomista.com.mx/finanzas/2008/07/26/665/el-%E2%80%9Csuperpeso%E2%80%9D-mantiene-la-inflacion-a-raya/ ). Vėliau kaina koregavosi 76.4% judesio, tačiau mano dėmesį patraukė bulių silpnumą rodančios trys paskutinių dienų žvakės su ilgais shadows ir mažais bodies. Paskutinės dvi bene geriausiai parodo rinkoje esantį trendo netvirtumą: priešpaskutinė beveik parodė Gravestone Doji (kada kaina atsidaro žemai, spurtuoja į viršų, tačiau nesugeba išlaikyti turimų pozicijų ir smunka iki atidarymo lygio), paskutinė gi, beveik klasikinį Doji (kada kaina nedaug svirduliavusi per dieną užsidaro tame pačiame lygyje). Dar pridėkime jau pasiektą (paprastai USD/MXN kritimą prognozuojantį) RSI 60 lygį ir, techniškai žiūrint, manau, USD/MXN pasiruošęs važiuoti žemyn šiuo metu
Žiūrint iš fundamentalios pusės, rizikos faktorių, be abejo, yra:
1) Šiandieninis Centrinio Meksikos Banko atstovų pareiškimas, jog krentančios žaliavų bei maisto kainos leis sumažinti infliaciją, suprask ir be tolimesnių palūkanų normų kėlimo.
2) Krentanti ir, tikėtina, krisianti žaliavų (ypač naftos) kaina, tikrai turėtų paveikti Meksikos ekonomiką. Vis tik išlieka klausimas ‘kaip?’
(apie Pemex problemas: http://uk.reuters.com/article/oilRpt/idUKN2749319120080228 )
Vis tik nepaisant greitu metu mažėjančios infliacijos JAV, laikausi nuomonės, kad FED blogiausiu atveju laikysis hold strategijos palūkanų atžvilgiu, o tikėtina ir mažins jas, turint omenyje, kad istoriškai FED be didelių lūkuriavimų ryžtingai stimuoliuodavo ekonomiką, jei tik leisdavo galimybės.
Taigi pashortinau USD/MXN @ 10.16, stop loss: 10.25 - 900 pipsų, take profit: 25% @ 10.05, 25% @ 9.9, likę 50% @ 9.8 (visi TP orderiai - šiek tiek aukščiau, kaip support levels ) - viso apie 2700 pipsų. Idealus risk/reward prasme (1/3) prasme sandoris
Disclaimer: Mano mintys jokiu būdu negali būti traktuojamos kaip rekomendacija pirkti/parduoti - FX prekyba naudoja didžiulį svertą, dėl kurio galite prarasti ne tik įneštus pinigus, bet ir žymiai - žymiai - daugiau.
Žiūrinėjau, skaitinėjau, domėjausi politika, politikais, įvairiomis strategijomis ir nusprendžiau žengti turbūt logišką, mano veiklą tęsiantį, žingsnį:
Dabar jau galiu pareikšti, kad labai rimtai svarstau galimybę įstoti (žinoma, jei mane kas ten priims
Kodėl?
Nes domiuosi politika, turiu savo nuomonę, noriu kad ji būtų išgirsta ir į ją atsižvelgta. Galų gale, duos Dievas, kada nors sukaupsiu tiek patirties ir žinių, kad galėčiau grįžęs į gimtinę jomis įtakoti Lietuvos valdymą ir tolimesnį progresą.
Kodėl Liberalų Sajūdis?
Visų pirma vedamas idėjos palaikyti laissez-faire mąstyseną gimtinėje - manau, kad valdžios įsikišimas ekonomikoje turi būti kuo mažesnis, nes optimalus rezultatas pasiekiamas kai veikia rinkos jėgos ( invisible hand, anot Adam Smith, ekonomikos mokslo tėvo) - tai liečia tiek ekonominę, tiek socialinę šalies strategiją. Turbūt nuskambėsiu pernelyg realistiškai, tačiau tvirtai pasisakau už tai, kad žmogus neturi žiūrėti į valdžią, kaip ‘algų mokėtoją’, ‘darbų kūrėją’ ar apskritai totaliai atsakingą už žmogaus materialinę padėtį - jei esi tinginys, susitaikyk su tuo, kad ėsi sausą duoną ir nebandyk dėl to kaltint valdžios. Jei nori ko nors geriau, eik ir užsidirbk neverkęs - valdžios vaidmuo šiuo atveju turi būti žmonių darbo skatinimas, o ne išlaikymas.
Žinau, kad kai kurios mano idėjos skamba naviai, turint omeny, kad visada šalia bus populistų, žadančių liaudžiai aukso kalnus, tačiau nuo to mano idėjos tikrai nesikeičia.
Taigi tęstinumas toks, kad dabar turiu kaip reikiant pasiskaityti apie Liberalų Sajūdį ir galutinai apsispręsti, nes stojimą į partiją vertinu kaip rimtą žingsnį.
Įspėjimas:
savo blogu nenoriu agituoti už vieną ar kitą konflikto pusę - mano mintys tėra pašalinio stebėtojo pragmatiška įvykių analizė. Iš anksto atsiprašau ir užjaučiu žmones, kuriuos šis konfliktas liečia tiesiogiai bei tuos, kuriuos mano mintys galimai įžeis.
Štai taip, šiandien prasidėjusios olimpiados nuotaiką ir pakylėjimą absoliučiai sušiko naujai įsiplieskęs konfliktas Pietų Osetijoje - vėl liejasi karštas kaukaziečių kraujas, vėl skerdžiami bent jau tiesiogiai niekuo dėti civiliai ir man, kaip mažos, išsireikšiu, su Rusija įdomią patirtį apturėjusios šalelės piliečiui širdyje taip ir spurda žodžiai ‘ruskiai, p******** iš Gruzijos!’ (tikrai neturiu nieko prieš šią tautą ar žmones - čia tik politika
Kitavertus, gerai pagalvojus, apipildamas Rusiją pamazgomis, šiek tiek meluočiau ir sau, nes pats žaviuosi ir visada palaikysiu dabartinę JAV užsienio politiką. Žaviuosi šios šalies ryžtu pasiimti tai, ko jai reikia, savo ir savo piliečių interesus statant į pirmą vietą: jai reikia naftos/plėsti įtaką artimuosiuose rytuose - can do - suradus pretekstą nušluojama žaislinė Irako armija į valdžią pastatoma palanki satelitinė vyriausybė, kuri tik linkčios pagal JAV nurodymus. Tokiu būdu prileidžiame Exxon Mobil ir Co prie vienų didžiausių žemėje naftos telkinių, kas ekonomine prasme, manau, gerokai atsiperka palyginus su alternatyvių energijos šaltinių naviomis paieškomis.
Ir pažiūrėkim tiesai į akis, eiliniam amerikiečiui yra nusispjauti, kiek sunitų/šiitų padėjo galvas. Juk jam žymiai svarbiau, kad savo mėgstamo GMC Yukon baką galėtų pripildyti kuo pigiau, kad juo nuvažiavęs į Wal Mart sumokėtų kuo mažiau, galų gale, kad liktų dar pinigėlių ant dovanos žmonai ar elementariam alui. Ir išties, nuoširdžiai savęs paklauskim - o mum ar rūpėtų? Atvirai pasakius, man - ne, nė kiek. Dėl savo šeimos gerovės tikrai toleruočiau naujienas apie karo baisybes ir tikrai nesijausčiau kaltas - juk viskas turi savo kainą (nebūtinai materialią).
Štai dėl šio JAV ryžto parūpinti savo piliečiams tai, ko jie nori, ir gerbiu šią šalį. Amerikiečiai išties turi kuo didžiuotis - kas toli gražu svetima ES - amžinai kupina politinės impotencijos, susiskaldymo, korektiškumo ir rezultate - nulinio rezultato.
Grįžtant prie Rusijos, įžvelgiu tam tikras paraleles tarp jos ir JAV veiksmų. Tiesa, turiu pripažinti, kad didelė veiklos dalis nukreipta ne itin konstruktyvia JAV priešgyniavimo linkme, kas, be abejo, ruso širdį glosto, tačiau pragmatiškai mąstant, kažin ar ateityje duoda dividendų. Vis gi kada matuska Rosija nuveikia kažką logiškai pagrindžiamo, telieka atsilošti kėdėje ir su pagarba pagalvoti ‘nu malacy, malacy’.
Vienas tokių atvejų yra pastarųjų dienų konfliktas Kaukaze: per Gruziją eina strateginis naftotekis Baku - Tbilisi - Ceyham - bene vienintelė alternatyva Europai bent jau sumažinti priklausomybę nuo Rusijos gamtinių išteklių:
Kas be ko, bet kokia proga plėsti įtaką, o gal net ir užimti šį naftotekį strategiškai būtų labai geras Rusijos sprendimas, nepareikalausiantis didelių pasekmių:
1) Pietų Osetija, 3/4 popiliacijos turi Rusijos pilietybę, atvirai palaiko Rusiją. Pati teritorija gi, yra ginčytina.
2) Sukeliant keletą lyg netyčinių, lyg netiesioginių provokacijų, galima laisvai sulaukti Gruzijos reakcijos, kas atriš rusams rankas pulti ginti savo piliečius/kareivius. (a la JAV invazija ginant demokratiją ir nekaltus žmones )
3) Timing tiesiog perfect - pirmoji ilgai lauktos olimpiados diena - viso pasaulio akys žiūri į patrauklias kinų šokėjas atidarymo metu ir tikrai niekam nerūpi ‘kažkur dar vienos skerdynės’ (iš istorijos liūdnas Lietuvai pvz, kada 1939 SSRS okupavo Lietuvą naciams tuo metu užimant Paryžių - kam tada galėjo rūpėti kažkokia Lietuva kai ką tik krito Paryžius?? )
4) Šalia kaip visada turime bekiaušę Europos Sąjungą, be Merkel pakiauksėjimo apie paliaubas tikrai nieko daugiau nesiimsiančią, nes bet kada galima padvigubinti dujų kainas, o tada jau demokratija į valdžią išves Rusijai palankius Europos politikus.
Vienintelė rizika šiuo atveju, manau, tėra galimas, nors ir labai mažai tikėtinas, karinis JAV įsikišimas, kas blogiausiu atveju galėtų baigtis derybomis.
Taigi manau, kad Rusijai tai yra garantuoto laimėjimo lošimas - blogiausiu atveju susės prie derybų stalo, kurių grobis bus de facto prie Rusijos prijungta Pietų Osetija - didesnės ‘taikdarių’ pajėgos ir t.t
Geriausiu atveju gi, laimėti Rusija gali daug - tikėtina, nuo savo, atsiprašau už pavartotą žodį, nereikšmingos sąjungininkės nusisukus JAV, Rusija gali įgauti naftotekio kontrolę, kuris, kas be ko, greitai gali būti ‘pradėtas remontuoti’ ir Azerbaidžiano nafta niekada nebepasieks Turkijos uosto - didžiulis potencialus laimėjimas Rusijai siekiant monopolizuoti energetikos rinką Europoje.
Kaip ten bebūtų, telieka eilinį kartą pripažinti, jog Rusija ir Rusijos strategai tikri šaunuoliai - jie iš šios situacijos bet kokiu atveju išeis kaip laimėtojai, tuo tarpu Gruziją palikdami griuvėsiuose.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
