- Pradžia
- Vartotojų blogai
- el_dorado
- Kategorijos "Kita" archyvas
el_dorado apie keliones dviračiu - 4, paskutinė, dalis
Pirmadienis, 2011-01-17 23:52 Kita | 4 komentarų
Klausau: Eddie Vedder - Setting Forth
Žiūriu: Dakar rally - nesu automobilizmo fanas - toli gražu - mano krapštymosi aplink automobilį aistrą pilnai patenkina kasrytinis sniego valymas atžagaria ranka nuo priekinio, galinio ir vairuotojo pusės langų, o neseniai ne vieno šypsenai dar ir sužinojau, kad trumpinys WRX neturi nieko bendra su kalnų dviračiais 
Ir vis tik! Sausis - mėnuo šventas, nes kiekvieną vėlų vakarą per BTV gaunu po mažą heroino dozę, vadinamą Dakaro ralis, todėl bravo Volkswagen, bravo Kamaz, bravo KTM, Mitsubishi, Nissan ir visiems, šiemet pasiekusiems Buenos Aires - džiaugiuosi dėl kiekvieno, ant kieno kapoto nekabo trys Bayerische Motoren Werke raidės!
6-oji diena: Klaipėdos priemiesčiai -> Klaipėda ~15km
Šeštoji diena prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš tai buvusios - taip sakant, just the way I like it :) Pramerkus akis ir išvydus po nakties lietaus pusiau permirkusią palapinę, nuo drėgmės išbrinkusiais pirštais apgraibom suradau akinius ir su nepaaiškinamai gera nuotaika puoliau autis permirkusius batus, kuriuos sukurtas vakarykštis laužas apdžiovino tik dalinai.
Koks po velnių skirtumas, kuomet kuprinėje pusryčiams dar turi Priekulėje pirktų seniai išsvajotų swiss roll su Kalnapilio alumi, kuomet ausis glosto tik amžinas pušų ošimas, o išlindus iš palapinės pilnais plaučiais įkvėptas miško oras, atrodo, pripildo prieš visą šį grožį niekingai atrodantį tavo kūną energijos visai dienai iki pat pirštų galiukų.
Todėl taip užliūliuotas lengvos romantikos, suvalgiau savo šveicariškai saldžius ir lietuviškai apyniškus pusryčius ir leidausi Klaipėdos link - link miesto, kuriame darbo reikalais lankiausi, atrodo, milijonus kartų ir kiekvieną iš tų kartų išvažiuodamas atsidusdavau - "et, kaip faina būtu čia pasilikti nors dienai - tiesiog šiaip sau", todėl galima suprasti, kodėl likusius 10km įveikiau kaip apkvaitęs bulius ir jau neužilgo dardėjau Klaipėdos senamiesčio trinkelėmis. Žinoma, kiek komiškai dantimis per trinkeles barškinantis turistas miestelėnams atrodė kiek neįprastai - dar labiau neįprastai pasijutau ir pats, kuomet faktas, kad praeitą naktį keisdamas ratą prisukau jį tik rankomis - ne raktu, išlindo į dienos šviesą man nudardintą dviratį keliant nuo gatvės ant bardiūro. Nuvargęs priekinis ratas švystelėjus dviratį ant šaligatvio tik liūdnai persikreipė ir liko kabėti vos ant apsauginių veržlių. Netrukau pastebėti, kaip pro šalį ėjusio dieduko akyse sužibo nustebusi ugnelė, liaudyje dar trumpinama "WTF!?" ir, spėju, nuo tolimesnių komentarų šį mielą senolį sulaikė tik mano veide išskaitomas nusivylęs jau paruoštas trijų raidžių atsakymas į jo pokštavimus 
Gerai, kas gerai baigiasi - klebantį dviračio ratą sėdėdamas ant Danės krantinės prisukau, meškiniškai nusiražiau ir tiesiu taikymu šoviau į artimiausią piceriją šeimyninės picos su, deja, jau Švyturio alumi - šiai dienai mano kelionė tuo apsiribos turint omenyje mano jau iš Vilniaus atriedančią rytojaus žvejybos komandą.
Keletas valandėlių intensyvaus "Jūru Vilko" skaitymo su alaus bokalu rankoje persivalgius jau kokčiai gerklėje stringančios atšalusios šeimyninės picos ir sulaukus kompanijos didingas žvejybos išvakarių vakaras buvo pažymėtas kultūrinės miesto panoramos ekskursija.
7-oji diena: Klaipėda -> Baltijos jūra -> Klaipėda
"Mantai, jei nesugebėsi atsikelti į jūrinę žvejybą, apie kurią vapėjai gerą mėnesį, tai nafig" - tokios save keiksmažodžiais raginančios tematikos kupinas rytas su dar nuo vakar matytų kultūrinių miesto grožybių apsvaigusia galva lėmė ne ką kita, kaip tik mano vangų norą ropštis iš neįprastai komfortiško viešbutinio guolio, norą per ūkanotą uostą šlepsėti kažkur link kažkurios prieplaukos (as if I care) ir galų gale - ropštis į iš pirmo žvilgsnio visai mielą laivuką-katerį.
"Tai šventėt vakar!?" - pasveikino mane mūsų kapitonas Raimundas
"Tik saikingai!" - vargais negalais iškošiau per sukąstus dantis ir apdovanojau jį į muilo fabriką vežamo kačiuko žvilgsniu.
"Nieko, vėjas prapūs" - atlaidžiai šyptelėjo Raimundas ir užvedė variklį.
Ir akurat. Lėtas rytas toli gražu nereiškė, kad vos išplaukus iš uosto teritorijos į atvirą jūrą, nepasijusiu kur kas geriau, kur kas stipriau ir kur kas labiau nusiteikęs iš jūros ištraukti tuo metu dar nieko neįtariančiai plaukiojančią žuvytę ar visą, kaip vėlesni įvykiai parodė, žuvį.
Man bekramsnojant šeštą sumuštinį su tarybine dešra ir viso ko vaistu - Žaliaisiais devynetais - bei suspėjus net du kartus atsiliepti į gamtos šauksmą tiesiog per nuolat svyruojantį bortą (velniop Everestą, Dakarą ir visas Antarktikos ekspedicijas - štai kur challenge!!!), kapitonas Raimundas staiga pristabdė pagrindinį variklį, kateris iki tol smagiai šokinėjęs per bangas stabtelėjo ir ėmė dreifuoti.
"Na ką, vyrai, žvejosim" - guviai optelėjo Raimundas ir puolė rodyti kaip, ką ir kur, ir kokias meškeres dėti. O dėti buvo ką - kadangi tą dieną leidomės žvejoti ne ko kito, o tikrų tikriausių lašišų, teko išdėlioti visą meškerių sistemą, su plūdėmis (nekaltinkit manęs už terminų nežinojimą - paskutinį kartą žvejojau būdamas 8 metų 
) skirtinguose gyliuose bei toliuose - viso suskaičiavau 15 meškerių, kurios pagal idėją turėjo tvarkingai šluoti lašišų būrius, kurių ieškojome echoloto pagalba.
Užkibo!!! Su pusiau iš burnos išsikišusiu sumuštiniu (šįkart su Rokiškio sūriu ) refleksiškai šoktelėjau nuo pasostės, sužvėrėjusiu žvigsniu dėbtelėjau į vieną kolegą, į kitą, į Raimundą - "ko tu lauki!?!?!" - sušuko pastarasis man ir nespėjęs ištarti "palauk, kramtau" pats nesupratau, kaip abiem rankom konvulsiškai čiupau meškerę ir keliasdešimt metrų išvynioto valo pradėjo mažėti akyse. Žvėris likus keliolikai metrų valo trumpam šoktelėjo virš vandens ir aš jau spėjęs suskaičiuoti, kiek iš jo išeitų lašišos su citrina sumuštinukų, vis nepaliaujamai visu kūnu tempiau skaniąją žuvelę laivelio link.
"Mantai, (cenzūra), ką jėgu neturi!?" - padrąsinamai man dar spėjo šūktelėti Raimundas man kaip tik užkliuvus už kažkokio kibiro ir užvirtus už vairuotojo sėdynės. Po keleto mano dėl cenzūros sumetimais nepateikiamų išsireiškimų, diplomatiškai patikinančių kapitoną, kad jėgų turiu pakankamai, dešine ranka trūktelėjau meškerę ir po akimirkos didžiulė žuvis jau vartėsi mažo laivelio mažame denyje, man susižavėjusiai vis dar žvelgiant į ją kaip į sumuštinukų prikrautą lėkštę.
"Paduok kuoką!" - mano sumuštinukų fantazijas nutraukė Raimundas, pirštu rodydamas į denio kampe pakabintą kočėlą, su kokiu kiekviena mylinti žmona pasitinka savo 
vyrą, grįžtantį trečią nakties iš baro (valgydamas trečią sumuštinį kaip tik svarsčiau, kam po velnių toks įrankis reikalingas). Bac ir viskas - stipriu smūgiu skaniosios žuvies sielą pasiuntus į anapilio neišsenkančius medžioklės plotus, ją pačią išmatavome, pasvėrėme ir sulaukiau savo rekordinio verdikto - 4.2 kg, kas išties skamba neblogai, ypač turint omenyje tai, jog mano didžiausia prieš tai pagauta žuvelė svėrė max. kokius 12 g - žuvimi prasmirdęs mano triumfas ir buvo užfiksuotas šalimais matomoje nuotraukoje - dešinėje Lyg to nebūtų gana mano laimės perpildytai širdelei, Raimundui tarstelėjus, jog eina iš proto dėl Depeche Mode, mažiukas laivelis pradėjo bumpsėti savotiška žvejybinės pergalės daina, kuriai užgrojus teliko atsilošti sėdynėje, pasiimti dar vieną sumuštinį ir nusišypsojus žvelgiant į horizontą sau tyliai pagalvoti - "The World is just AWESOME"
Išties, tik vėliau įvertinau, kokia absoliuti jėga yra žvejoti lašišas laivu dreifuojant per bangas ir bandant nulaikyti meškerę, kuomet žemė, tiesiogine ta žodžio prasme, slysta iš po kojų, o žuvis nepailstamai muistosi, iki paties paskutinio kovodama su keliasdešimt kartų sunkesniu nenugalimu priešininku kitoje valo pusėje (filosofiškai pažiūrėjus, nabagė žuvelė savo užsispyrimu ir troškimu gyventi galėtų būti pavyzdys ne kuriam depresuojančiam degeneratui ant žemės). Sužvejojus gamtosaugininkų leidžiamą lašišų normą, taškydami bangas į šonus patraukėme žvejoti menkių į jūros lopą, kažkaip industriškai užvadintą "inkarine" (i.e. jūros vieta, kurioje inkarus meta dėl atitinkamų priežasčių į uostą plaukti nenorintys/negalintys laivai). "This sucks" pagalvojau, kada į rankas man buvo įbrukta meškerė su, rodosi, penkių mylių ilgio valu, kuris pagal idėją iš stovinčio laivo turėjo būti išvyniotas iki pat jūros dugno, kur plaukioja menkės, ir būti tampomas viršun apačion, taip neva imituojant gyvą jauką. Taip bandydamas išstovėti svyruojančiame laive, kaip idiotas karts nuo karto vis timpteldamas meškerę į viršų alkanomis akimis nužvelgiau visus iki vieno "inkarinėje" lūkuriuojančius transportinius laivus, masę kitų valtelių, atplaukusių iš Klaipėdos patampyti meškeres ir vargšus, veikiausiai ant kranto laimės nerandančius, žmogelius, kurie, akivaizdu, šioje slogią nuotaiką skleidžiančioje vietoje buvo praleidę visą dieną. Vis tik džiaugiuosi, kad ši jūrinė masturbacija truko neilgai ir netrukus pajudėjome kranto link.
8-oji diena: Klaipėda -> Nida ~ 60km
Dvi dienos poilsio mano keliui išėjo į rankomis nepamatuojamą naudą - Pirmadienį ryte atsikėlęs po itin išsamių sapnų apie lašišas ir jų ruošimo receptus, šoktelėjau iš viešbučio lovos kaip naujas žmogus. Kurį laiką tvarkius mano vos per parą suspėtą padaryti pasibjaurėtiną netvarką kambaryje, visas švarus, nusiprausęs ir, pirmąkart per visą kelionę, bene kvepiantis nusileidau į viešbučio valgyklą, pasiruošęs karališkiems pusryčiams.
"Ko pageidautumėte? Gal galiu pasiūlyti omleto?" - maloniai į mane susivėlusį kreipėsi max. antro kurso melynakė blondinė studentė.
"O kas be omleto?" - tarsi visas diplomatines gražbylystes būčiau pamiršęs suurzgiau.
"Bijau, kad nieko! Galim pasiūlyti omletą su dešrelėmis, omletą su pomidorais, omletą su salotomis, omletą su…" - nu nafig.
Na bet nebuvau bent jau aš toks vienas - su ašaromis akyse graužiant skiesto kiaušinio omletą viena ausimi vis nugirsdavau tą patį čiauškantį mergaitės balsą "Gal galiu pasiūlyti omleto?" naujai atėjusiam užsimiegojusiam viešbučio svečiui. Kad tave kur, suskaičiavau devynis kartus iš eilės, kada svečio atsakymą sekdavo jau kažkur girdėtas "Bijau, kad nieko! Galim pasiūlyti … ". Taip kartu su kitais viešbučio svečiais solidariai petys į petį pasitikę neišvengiamą omletinę lemtį, pradėjome skirstytis kas kur - aš savo ruožtu užsimaukšlinau šalmą, užsidėjau kuprinę ant pečių ir mirktelėjęs administratorei išmyniau perkėlos link.
Vis tik ne veltui. Ne veltui savo žygio paskutiniam etapui ir galutiniam tikslui pasirinkau Neringą - rojaus lopinėlį Lietuvoje, tankiai apaugusį pušimis, absoliučiu žmonių nuliu tokiu metų laiku, dviračių taku, einančiu visiškai palei jūros kopas ir tarsi kviečiantį vėl ir vėl prisėsti ant kopos, apsižvalgyti į vieną paplūdimio pusę, į kitą - ir nepamačius nė gyvos dvasios atsidusti su šypsena veide. Vis tik tokia romantika truko neilgai
Panirus pačiam savyje minant takučiu per eilinius brūzgynus kažkur pravažiavus Juodkrantę staiga nevalingai sustojau ir iki tol apsimiegojusios akys išsipūtė iki tinklinio kamuolio dydžio - Briedis! Tikrų tikriausias briedis, manęs pabaidytas vos už max. 5 metrų šoko iš krūmų ir nubėgo mišku - maža to, jam įkandin kaip mat iššoko kur kas mažesnis briedžiukas ir, atlikus blitz įvertinimą nusprendžiau - briedienė. "(Cenzūra), koks didžiulis gyvulys" pagalvojau, jiems žvilgsniu sekdamas iš paskos, kuomet visa šeimyna į mane jau nebekreipdama dėmesio lėtai žingsniavo už šimto metrų kalniuko papėdėje esančiame pušyne.
Vis tik briedžiai iš taip arti tikrai padarė įspūdį - taip nusprendžiau vos už keleto šimtų metrų patyręs pirmąją per visą kelionę savo avariją - vasarinė padanga leidžiantis posūkiu nuo kalniuko slystelėjo ant šlapių sukritusių pušų spyglių ir el_dorado, tikiu, bet kuriuo kitu atveju puikiai galėjęs suvaldyti dviratį, kažkaip įtartinai minkštai žnegtelėjo pečiu į žemę (papildomi per pastaruosius metus užsiauginti kilogramai ne veltui vadinami "apsauginiu sluoksniu"! ), ko pasekoje likusią kelionės dalį teliko skaičiuoti kilometrus, pasyviai grožėtis Neringos gamta ir viduje vis labiau džiaugiantis, kad dar visai neseniai toks tolimas atrodęs tikslas artėja sulig kiekvienu pedalo mintelėjimu.
Ir tai įvyko - numynus beveik 500 km, atsilaikius prieš nuolat į veidą pučiantį vėją, išdrebėjus penktą ryte sukaustantį brėkštančio ryto šaltį, važiavus šviečiant saulei, vėliau užėjus lietui, dar vėliau užėjus stipriam lietui, kurį keitė tirštas rūkas, kiekviename mielame Lietuvos kampelyje sutikus gyvą galybę išties gerų, nuoširdžių ir pasiruošusių padėti žmonių (ką apie lietuvius besakytų suknisti pesimistai), kilus į, atrodytų, nesuskaičiuojamą galybę įkalnių, iš kurių kylant į kiekvieną pro šalį būtinai pravažiuodavo vėjo gūsiu atgal atmetanti fūra, besileidus nuo tiek pat nuokalnių, kurių metu mano nuvargę raumenys, rodėsi, pradės šokti iš džiaugsmo dėl gautos sekundės poilsio. Kartą griuvus, kelias dienas valgius nelaimingus Rygos sausainius, ant laužo kepus kažką panašaus į mėsą - ir maža to - dar bandžius tai valgyti, po Tauragės etapo kentėjus nuolatinius kelio skausmus, miške vėl ir vėl išvargusiam mosavus kirviu, kad galėčiau išsidžiovinti per dieną šlaputėliais patapusius drabužius, ir visų challenge motina - užgrūdinus savo sėdimąją be papildomos aprangos atlaikyti tokią ilgą kelionę dviračiu - pravažiavau išganingą ženklą "Nida".
Mindamas paskutinius metrus jau pačioje Nidoje Kuršių marių pakrante ir taškomas rudeniškai nusiteikusių marių bangų by default įsijungiau visą žygį tarsi amžinai tokioms progoms saugomą Heather Small - Proud bei pergalingai atvažiavau į Nidos prieplauką, trenkiau dviratį, sėdau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko ir atsidaręs alaus butelį šyptelėjęs sau pagalvojau - "Proud"
"So what have you done today, to make you feel proud?"
Ačiū skaičiusiems!
Klausau: Oasis - Bag it up
Žiūriu: Nat Geo Wild 2010 Commercial - velniop CNBC,
Taigi niekam net nėra paslaptis, kad el_dorado ne taip jau ir seniai (t.y. Lapkričio 15d.) išsiruošė dviračiu į kelionę, nuo kuriuos ne kurie atkalbinėjo, ne kurie atlaidžiai nusišypsojo, o rinktiniai net gi padėjo pasiruošti (išskirtinis dėkui Brolio kuruojamam www.dviraciuzygiai.lt už pagalbą - I owe you big one!). Todėl pernelyg nepasinerdamas į beletristiką norėčiau pasidalinti dviračio žygio Vilnius - Nida realijomis
Liūdna pripažinti, tačiau tik kilus pačiai kelionės idėjai ir realiai įvertinus esamus resursus negalėjau pasigirti įranga, kuria galima būtu pasitikėti gilaus rudenio metu - nei aprangos, nei avalynės, nei camping įrangos atžvilgiu, mat esami ir buvę iššūkiai tekdavo, kaip veikiausiai ir Jums, karštuoju metų laiku, kada esminis žygio faktorius apibrėžiamas tempiamo alaus kiekiu Tad nenuostabu, kad pirmosiomis Lapkričio savaitėmis kaip paklaikęs laksčiau po "Robinzonadą" (hard core parduotuvė - rekomenduoju!), "Rovaną" (kaip vėliau paaiškėjo, moterišku kirvių kioskas ) bei kitus užkampius, kur galėčiau rasti man taip reikiamus thermo rūbus, striukę, patvarius batus, žieminį miegmaišį, medžioklinį peilį, kirvį, įvairiausio plauko virves ir kiekvieną niekutį, kurio man gali prisireikti gilią naktį viduryje ūkanoto miško.Visą ką, be abejonės, vainikavo "Smoke Bellew" by Jack London knyga - kurią planavau perskaityti pakeliui
1-oji diena: Vilnius -> Lentvaris -> Trakai -> Aukštadvaris -> krūmai prie Birštono = 90 km
Pirmadienis prasidėjo neįprastai. Vietoje įprastinės rutinos gaivaliojantis
duše bandant nuplauti nakties įmigį prieš darbo dieną šokau iš lovos 6 ryte ir
dar ir dar kartą sutikrinęs kelionės reikmenis 10 dienų užvėriau namų duris. Pirmasis pastebėjimas - jei esate įsitikinę, kad dviračio nešimas laiptine yra iš proto vedanti našta, pabandykite prie jo pritaisyti du kelioninius krepšius, palapinę ir dar miegmaišį - patikinu, veriantis skausmas petyje privers persigalvoti Tad vis dar pergalvodamas kelionę, į kurią išsiruošiau ir košdamas per mintis visus iki tol dėl mano plano išgirstus "nukvakęs" žodžius tarsi automatiškai be ceremonijų užsidėjau pirštines, prisisegiau šalmą ir su pirmais rytiniais Oasis akordais pajudėjau senojo Lentvario plento link..
Ne taip ilgai trukus po ne itin malonaus važiavimo nardant greitkeliu ir atlaidžiai šypsantis vilkikų vairuotojams (Lazdynai - Gariūnai atkarpoje suskaičiavau 8 man pypsinančius vilkikus ), pučiant veriančiam vėjui, o vis tik šviečiant saulei pasiekiau Lentvarį. Miestas, miestukas ar kaip jį bepavadintume didelio džiaugsmo neteikė - užvis labiau džiaugiausi rasta parduotuve ir - joje rastu litru Švyturio Gintarinio gyvybės gėrimo, kurį skanaudamas nuotaikingai aptariau Lentvario nūdieną su vietiniu prie parduotuvės klibinėjančiu mėlynos nosies pažymėtu intelektualu. Be jokios abejonės, pokalbiui pasisukus "duok 2 litus ant alaus" tematika palinkėjau čiabuviui sėkmės ieškant alcoholic bail out Lentvario gatvėse ir išmyniau į Trakus.
Nuo Trakų reikalai pradėjo taisytis - iki šiol nesu tikras ar dėl jau apšilusių raumenų, ar dėl pažado pačiam sau, kad pasiekus Trakų pilį šausiu į pirmąją kibininę elnienos, 
paršelio ir kalakuto (šventoji trejybė kibin style) pusryčių su alumi ir Jack London Tad tik mano bedugnėje gerklėje dingus paskutiniam kibinui ir alaus lašui pilnai suvokiau - this is it, atostogos, dabar Pirmadienis, 10 ryto ir aš jau išgėręs tris alaus sotus ir patenkintas Frank Sinatra ritmu riedu Aukštadvario link ir be jokio streso, be jokios sielos graužaties galiu su šypsena atsidusti: "THAT’S life"
Oras, tegu ir saulėtas, nuteikė gana challenging, o aš savo ruožtu save vis spirgindamas, kad tai yra tik pirmoji diena ir šiandienos planas yra pasiekti Birštoną atsilieku nuo plano keliasdešimčia kilometrų sparčiai myniau pagaliau tuščiu keliu, apsuptu pušynų, atsitiktinių ženklų apie neva lakstančius briedžius ir kitus miško kvartalų prašalaičius.
Aukštadvaris. Jau kelintas nusistebėjimas, kurį išgirdau vietinėje parduotuvėje dėl mano dviračio, visų nešulių ir - kas svarbiausia - kelionės tikslo Tam tikra prasme tai išties motyvuoja, mat mano keista mąstysena tarsi trokšta kiekvienam sutiktam ir besijuokiančiam įrodyti, kad tai išties įmanoma, kad tai išties galiu ir todėl bemaž per kelias minutes sušlamšta tarybinė dešra mano pilve jau netrukus tartėjo riedėdama išsiruošus į final tos dienos tikslą - Birštoną.
Velniškai gražu - kartu ir velniškai sunku minti kalnuotomis apylinkėmis, kuomet visą pagreitį nuo kalno stabdo vėjas į veidą, o kylant kalnu pro šalį rieda sunkiasvoriai, kurių kiekvieną už sukeliamą oro bangą norisi asmeniškai pavaišinti smūgiu į snukį, o šiam nepavykus (well daa) bent jau pasitenkinti vairuotojui rusiškai palinkint sėkmingos kloties. Tačiau visa tai nublanksta, kada jausdamas skaudančius ofisinius raumenis sunkiai dūsuodamas sustoji ant mišku apaugusios kalvos, atsiguli ant žemės ir saulei leidžiantis žvelgi į papėdėje plytintį ežerą, jame tolumoje plaukiančią valtelę ir joje bereleksajuonantį could-not-care-less dieduką. Taip ramia širdimi begulėdamas ant žemės ir besiklausydamas tokiomis akimirkomis neišvengiamos mielos Alanis net nepastebėjau, kaip žemę ėmė traukti tamsa ir turėjau skubintis ieškodamas pirmosios nakties nakvynės.
O skubintis sekėsi sunkiai - likę ~15km mynėsi kaip niekada lėtai, po dienos mynimo dviračiu į užpakalį, rodėsi, tarsi kažkas sugrūdo grėblį ir sukiojo sulig kiekvienu pedalo spustelėjimu, akys nejučia ėmė merktis, o pavargę raumenys nuolat laikėsi įsitempę nuo pro šalį tamsoje skriejančiu automobilių. Birštono prieigas pasiekiau jau seniai sutemus, o neradus miško teko tiesiog važiuoti kaimo keliais, vestis dviratį per laukus ir nesėkmėms pasiekus kulminaciją - man slystelėjus ir keliais griuvus į vietinės reikšmės pelkę-balą radau visai patenkinamai tamsoje atrodantį prieglobstį: šaltinį viduryje laukų, apaugusį tankiais krūmais ir niekiniais medžiais. Tą naktį negrubiais, neįgudusiais judesiais gerą valandą plušau tamsoje statydamas palapinę, baugščiai dairydamasis aplink skalijančių šunų kryptimi ir galu gale susigūždamas miegmaišyje su Jack London rankose ir mėnulio pilnatimi akyse pro vis dar prasegtą palapinės įėjimą - "gyvenimas gražus" pagalvojau nusišypsojęs pavargusia šypsena ir išgėręs paskutinius likusius vandens gurkšnius užmigau.
2-oji diena: Krūmai prie Birštono -> Prienai -> Kaunas -> Zapyškis -> Mikytai (a.k.a. Pavilkijys) = 68 km
Diena prasidėjo man dar tingiai nuogam vartantis savo self made guolyje, kuris, pusiau per miegus, pusiau prisimenu jau blaiviai tolygiai šalo artėjant aušrai, kol galu gale kūnas ėmė nevalingai drebėti ir į galvą šovė geniali mintis "ot šūdas - rasa!!" Kadangi drabužiai buvo giliai užkišti kuprinėse, o išganingas quick fix sprendimas tokiais atvejais - Žalieji devynetai - buvo prieš tai dieną iškeisti į alų, teko staigiai keltis, vilktis striukę, šiltus batus ir išlindus į lauką užsiimti kokia bereikšme veikla siekiant sušilti (šokinėjimas, vaikštinėjimas and all that shit) - pavyko
Vis tik tai vėliau pasirodė menkas išbandymas palyginus su pojūčiais prausiantis šalia teškenančiame šaltinyje - žmogaus valia yra nuostabus dalykas, kada ranką įmerkęs į ir taip geliantį šaltinio vandenį sugebi žmogus šį dar švystelti rieškučiomis ant pliko kūno - kiti gali, ir aš galiu po velnių. Tuo labiau, kad geliantis šaltis sparčiai praeina ir jau švarus ir sąlyginai kvepiantis gali pradėti naują dieną
Po maudynių savo nukamuotai sėdimajai padovanojęs dar pusvalandį miego mitriai susirinkau daiktus, supakavau palapinę ir už valandėlės grįžinėjau į pagrindinį kelią tuo tarpu vietinams mane palydint "arba lenkas, arba pedikas" pobūdžio žvilgsniais. Po miego atgavęs jėgas sparčiai pasiekiau miestuką prie Nemuno - Prienus.
Išties, jei turėčiau nominuoti labiausiai patikusį ar sudominusį miestuką per visą kelionę, Prienai veikiausiai būtų absoliutus lyderis. Kur daugiau Lietuvoje tik įvažiavę į miestelį rasite kaip minimum 2 čeburekines, maxima ir dar kebabinę? Net nežinau kodėl, tačiau kol vietinėje autobusų stotyje visas majonezuotas šlamščiau double double kebabą, tai čebureko, tai kebabo ar kito niekalo pro šalį eidami sustojo ir tradiciškai aplink stotį besitrinantys skustagalviai sportinės ekipuotės gerbėjai, ir kelių patruliai, ir iš pamokų pabėgę mokinukai ir - mano nustebimui - lazdele pasiremiantis senelis, kuris išėjęs su valiūkiška šypsena veide iš čeburekinės kuo ramiausiai klestelėjo šalia manęs ant suoliuko ir garsiai čepsėdamas ėmė mėgautis įstabiu čebureko skoniu. Maža to! Šiame nuostabiame miestelyje dar radau knygyną, kuriame suskubau papildyti savo dviratinę biblioteką dar viena Jack London, šįkart "Sea Wolf", knyga (iki šiol nesuprantu, kodėl šis rašytojas nuolat paliekamas šalia "jaunimo" knygų, kaip kad gilios filosofijos vampyrinės paauglių meilės mėšlas).
Ganėtinai sklandžiai pravažiavus ~30 km distanciją Prienai - Kaunas važiuojant pusiau miškais, pusiau autostradinėmis Kauno prieigomis ir nepavargdamas pasidalinti viduriniu pirštu su išskirtinai BMW vairuotojais (mielieji bėmsininkai - menkas turtas kelnėse, socialinė/moralinė degradacija ar pabaigtos ištisos 4 su puse klasės - Jūsų kompleksų šaltinis manęs nedomina - kelyje jų demonstruoti nederėtų) neskubėdamas išsukau iš greitkelio neprivažiavęs Kauno pietine Nemuno dalimi.
Vos tik pravažiavęs Zapyškį ir jo bažnyčią, kuri man teisingai ar ne vis asocijuojasi su Maironiu, pasijutau bevažiuojąs keliu absoliučiai vienas. Važiavau šalia Nemuno tuščiu keliu neskubėdamas porą valandėlių, tai sustodamas pas vietinę močiutę vandens (pastarosios noras kalbėti apie savo anūkus mane iki šiol savotikšai žavi ), tai kokioje niekinėje autobusų stotelėje beprasmiam pažlibinijėmui po apylinkes, kol galiausiai pasiekiau tos dienos kelionės tikslą - Pavilkįjį.
Čia gi, kaip jau įprasta provincijoje, pakliuvau į patį žmonių sambūrį šalia vietinės parduotuvės - man nesuprantamos ramybės apimti besiilsint pro mane ėjo vietiniai, kas su batonu, kas su cigaretėmis ar alaus buteliu, savo norus padengdami ne šlamančiais litais, o plačia šypsena ir prašymu pardavėjai "būk gera, įrašyk į skolą, ką " - ir ką Jūs manot!? Pardavėja tik nusišypsodavo, išsitraukdavo nutrintą sąsiuvinį ir ties kurio nors miestelio gyventojo vardu įrašydavo skolą - viskas!
Taip bešmirinėdamas susipažinau su vietiniu miestelėnu Mykolu, su kuriuo begeriant alų ant suoliuko spėjome aptarti ir manęs laukiantį kelią, ir vietines apylinkes ir, kas be ko, politiką. Iš viso pokalbio įstrigo tik momentas, kada tradiciškai apverkus "išparduodamą Lietuvą", Mykolas man išmintingai paaiškinęs, kad "ten Anglijoj" yra žymiai geriau jis atsiduso ir su šypsena optimistiškai pridūrė "bet nieko, Prezidentė viską sutvarkys" Taip ir nesupratęs, kaip ponia Dalia staiga užėmė rupintojėlio amplua paspaudžiau man jau nakvynę pradėjusiam siūlyti Mykolui dešinę ir nukulniavau link Nemuno - link miško
Šįkart nusprendęs nekartoti vakarykščių klaidų ir jau šiek tiek pramokęs mikliai statyti palapinę ilgai netrukus virš miško pakilo laužo dūmas, o aš visu ūgiu gulėdamas ir žiūrėdamas į kitoje pusėje Nemuno stovinčią apšviestą Vilkijos bažnyčią laukiau savo ant laužo kaičiamos ramunėlių arbatos, kurią kaip didžiausią turtą siurbčiojau atsisėdęs po pušimi laužo šviesoje skaitydamas knygą, kol galų gale nuslinkau į patalus ir užmigau su šypsena veide….. NOT!
Būdamas nemažo ūgio ir turint omenyje tai, jog man miegant palapinės galai ties kojomis ir galva šiek tiek išlinksta apie trečią nakties staiga mane pažadino visai šalia ausies girdimi žingsniai ir šnopuojantis uodimas…. Ir vėl pusnuogis, ir vėl apsimiegojęs šįkart net atšokau stačias į palapinės vidurį išsitraukęs iš užančio laikytą medžioklinį peilį rankoje su vienintele mintimi juo smogti bet kam, kas pasirodys pro palapinės plyšį - kaip parodė realybė, ten veikiausiai buvusi stirna (sprendžiant iš kitą rytą apžiūrėtų pėdsakų) nebuvo nusiteikusi taip kovingai ir dar apuostinėjusi aplinkui nubėgo tolyn mišku. Aš tuo tarpu pasijutęs absoliučiu niekšu dėl noro pulti niekuo dėtą gyvulį peiliu lengviau atsidusau ir griuvau veidu į miegmaišį - taip išmiegojau iki ryto net nenutuokdamas, kad didieji iššūkiai manęs dar laukia.
Laukite tęsinio
Klausau: Dixie Chicks - Easy Silence
Su visa mano derama neironizuota pagarba truly religingiems žmonėms, niekada nesupratau, kodėl per Kūčias tiesiog negalima valgyti mėsos, kodėl po sunkios darbo dienos gomurį turiu vilgyti ne širdžiai mielu alumi ar viskiu, bet religijos dogmas atitinkančiu (says who?) vynu ir kodėl kiekvienas save gerbiantis krikščionis Kūčių vakarą privalo ir vėl klausytis minčių žmogaus, kuris save kažkodėl vadina Dievo vietininku žemėje vien dėl to, kad kelis metus mokėsi poterius atmintinai.
Ne, niekada nebuvau krikščionis fanatikas, pirmose eilėse balsu raudantis "esu kaltas" - man visada didesnį įspūdį darydavo nuoširdus žmonių gerumas, nuoširdi šypsena ar nuoširdus klausimas "kaip sekasi?" - ne dėl to, kad kažkas bijotų pragaro ir kito religinio briedo, o dėl to, kad aš kažkam fuckin rūpiu. Bet let it be
Religion or no religion, koks skirtumas, dėl kokios priežasties bent vienąkart metuose mes visi prisimename, kad gyvenimas susideda ne vien iš FX, take profit, stop loss orderių ar palūkanų normų spreadų - svarbiausia tai, kad visi šie otherwise nuostabūs dalykai ain’t worth shit jei grįžę namo neturime ko apkabinti, neturime kam pasakyti "Dieve, kaip tavęs pasiilgau!" ir neturime su kuo pasidalinti tuo, ką sunkiu darbu uždirbome.
Todėl savo mieliems skaitytojams linkiu kuo dažniau tai prisiminti jau nosies pakibusiais 2010-aisiais
Klausau: Oasis - Half the world away 
Taigi štai susikroviau savo gyvenimą į kurpinę, dar paskutinį kartą nužvelgiau savo kambarį šypsniu palydėdamas visus prisiminimus, kurie, geri ar blogi, per šiuos tris metus svečioje šalyje buvo gausūs ir lydės mane tikriausiai visą gyvenimą. Dar ir dar kartą apkabinęs čia rastus draugus niūriai suprasdamas, kad su dauguma iš jų visiems išsibarsčius į keturias puses bandravimas nuo šiol apsiribos lakoniškomis facebook žinutėmis, tvirtu mostu užsimečiau kuprinę, uždariau paskui save duris ir užtikrintu žingsniu iškeliavau į stotį besiruošdamas palikti šalį, kurioje trejus metus sukosi mano darbai, mano svajonės, mano džiaugsmai ir retsykinės nusivylimo akimirkos.
Esu nepagydomas optimismas, todėl ir šįkart nostalgiją, atgal besižvalgančius pamąstymus bei elementarų liūdesį greitai pakeitė plati šypsena - hey, aš juk keliauju namo! Niekaip neatsistebiu, kaip gyvenimo svečioje šalyje patirtis privertė iš naujo įvertinti, ką reiškia gyventi savo šalyje, ką reiškia kalbėti savo gimtąja kalba, ką reiškia elementarus žodis namai, kuris dabar man tapo neatsiejamu Lietuvos, o kartu ir joje gyvenančių artimų žmonių, sinonimu.
Kas be ko, romantinės šnekos apie meilę namams veikiausiai nebūtų tokios svarios, jei neturėčiau galimybės savęs realizuoti bei išlaikyti tokį pat man jau įprastą darboholišką tempą, todėl ilgai netrukus po mano grįžimo pradėjau darbus DnB Nord banko Investicinės Bankininkystės Departamente, kuriame šią vasarą einu praktikanto pareigas. Džiaugiuosi, be galo džiaugiuosi papuolęs būtent į DnB Nord, būtent į IBD ir būtent į šiame departamente dirbančių žmonių ratą, kurių draugiškumas, nuolatinis noras padėti ir begalinės žinios manęs nenustoja žavėti - žavus kontrastas po isteriškai arogantiškų RBS kolegų, kuriuos prisiminus mane turbūt dar ilgai nukrės nemalonus šaltukas
Taigi taip, grįžau į Lietuvą ir, turiu pripažinti, jaučiuosi velniškai laimingas - be abejo, nesėkmių, nusivylimų ir kitokio plauko nepasisekimų bus ir čia, tačiau nori nenori vis dažniau prisimenu vaikystėje skaitytą ‘Panama labai graži’ knygą - kitaip sakant, maniškis el dorado jau arti
Klausau:
Kenny G - Auld Lang Syne (Millenium/Freedom Mix) - dažnai mėgstu vis atsigręžti atgal ir peržvelgti, ką pasauliui pavyko nuveikti iki šiol - pastarasis klipas politikos, sporto, mokslo, šou citatų pagalba tarsi sudeda XXa. JAV ir pasaulio istoriją į penkias minutes - nežinau kodėl, bet būtent Martin Luther King ir CNN reporterės "We have unconfirmed reports this morning…" žodžiai daro didžiausią įspūdį.
Žiūriu:
Remember the Titans - jau atmintinai žinoma tikra istorija su daug futbolo, nuostabiais garso takeliais, šiek tiek humoro ir trupučiu naivių idėjų apie rasizmą. Bet kokiu atveju, vienas geriausių matytų filmų.
Taigi nepraleidžiu progos parašyti paskutinį blogą 2008-aisiais ir dar kartą pasveikinti savo skaitytojus su artėjančiais naujais metais, kurie neabejotinai bus gereseni už praėjusiuosius ypač ekonomine prasme, bent jau remiantis kinų kalendoriumi:
2007 metai neatsitiktinai buvo kiaulės metai, kas liūdnai išpranašavo paršelių skerdyklą - būtent 2007 Spalio viduryje akcijų rinkų indeksai fiksavo aukščiausias reikšmes ir po to tik leidosi.
2008 - žiurkės metai. Žiurkė, pati būdama neutraliu indikatoriumi akcijų rinkoms, be abejonės, vis dar buvo įtakojama bearish (ačiū Dievui, kinai neturi meškos metų…) kiaulės signalo ir rinkos tendencijų, ko pasekoje ir turime downtrend.
2009-ieji - Buliaus metai, kas vienareikšmiškai reiškia artėjantį rinkų dugną, po jo 1Q-2Q seksiantį ekonomikos atsigavimą ir merginų juoką bei šampano purslus investuotojams. Optimizmo įpučia faktas, jog 2010-aisiais seks Tigras, 2011-aisiais - tigro nurodymų klausantis ir savo nuomonės neturintis kiškis, o 2012 - drakonas.
Taip užbaigdamas šios dienos išsamią analizę noriu pranešti, kad blogo rašymą nutraukiu iki Sausio galo, mat jau rytoj prasidės kiekvieno studento gyvenimą periodiškai puošianti jos didenybė sesija su visais jos neatsiejamais atributais: stipria kava, pajuodavusiais paakiais, nuo sėdėjimo didesniu, nei įprasta, užpakaliu ir nuolatiniu miego trūkumu ir logiška, kad tiek laiko skirti blogui nebegalėsiu.
Taigi tik noriu visiems dar kartą palinkėti sėkmės, optimizmo, užsispyrimo ir, kas svarbiausia, riebaus riebaus buliaus 2009-aisiais ir atsisveikinu su jumis iki sesijos galo.
el_dorado blogas: nacistinė Vokietija ekonominiu požiūriu
Ketvirtadienis, 2008-12-25 02:53 Kita, Rinkos | 6 komentarų
Klausau:
Brooks Benton feat. Dinah Washington - Rockin’ Good Way - nežinau kodėl, tačiau kada ryte bekepčiau kiaušinienę, visada pradedu plyšauti būtent šią dainą - gerai nuotaikai ir įspūdingam Dinah Washington vokalui sunku atsispirti
Suprasdamas, kad šiame poste mano nagrinėjama tema daliai žmonių gali būti skaudi, iš anksto jaučiu pareigą jų atsiprašyti už savo mintis, kurios tėra nacistinės Vokietijos analizė išimtinai iš ekonominės perspektyvos - šios šalies vykdytą ideologiją palieku vertinti istorijai ir kiekvieno iš mūsų moralei.
Su sąlyga, kad ramiais vakarais mėgstu įsipilti stiklą viskio su gabalėliu ledo, šiandien, per pačią Kalėdų karštinę, išsiruošiau ieškoti šio nuostabaus gėrimo. Stebėdamas prekių kupinus vežimėlius, kurių kiekviename, sutapimas ar ne, pastebėdavau po vieną, o kartais ir po dvi alaus dėžes, ėmiau mąstyti apie radikalų vartojimą, kas tuojaus pat susimaišė su nuolat galvoje besisukančiomis mintimis apie fiscal stimulus planus ekonomiką traukiant iš bėdos. Ne nuostabu, kad mintys greitai nukrypo į trečiojo dešimtmečio Vokietiją (matydamas tiek alaus galiu galvoti tik apie vieną šalį
Tikriausiai visi žinome vadovėlinę Vokietijos atsigavimo istoriją: 1933 Nacionalsocialistai gauna 3 iš 11 ministrų kabineto narių, vos po mėnesio Reichstag (parlamentas) paslaptingai padegamas - po kilusio skandalo naciai iškyla kaip dominuojanti jėga ir Hitleris tampa kancleris, vėliau - prezidentas arba Fürer (tėvas). Pats ekonomiką laikydamas ‘antraeiliu reikalu’ (Mein Kampf knygoje jis šios temos praktiškai neaptarinėja), Vokietiją pasuka klasikiniu Keynesian teorijos keliu, gelbėdamas ją nuo bedarbystės ir vis nesibaigiančios ekonominės depresijos milžinišku government spending šuoliu (GDP = C/Consumption + I/Investment (privatūs sektoriai) + G/Government spending (valdžios sektorius)). Didžiuliai resursai per G metami į ginklavimąsi bei karo metu itin svarbią infrastruktūrą (taip radikaliai išplėtojama Vokietijos automagistralių sistema - autobahn). 1939 Rugsėjo 1 Vokietija užpuola Lenkiją ir po trejų metų imperija pasiekia maksimalias ribas, besidriekiančias nuo Staliningrado Sovietų Sąjungoje iki Bretanės pusiasalio Prancūzijoje, taip įrodydama, kad ruošimasis karui ir karas ne savo teritorijoje yra vieni geriausiai ekonomiką stimuliuojančių (kad ir, Vokietijos atveju, akivaizdžiai Beggar thy neighbour tipo) veiksnių.
Kas mane labiausiai privertė susimąstyti, tai faktas, kad visa ši per šešerius metus sukurta karinė mašina turėjo atsieiti didžiulius pinigus, jau nekalbant apie jos eksploataciją - bombos, kuras, ginklai, šoviniai, uniformos, atsarginės dalys, nauji tankai, lėktuvai, laivai - galėčiau vardinti ir vardinti, bet tai nekeičia įspūdžio, kad tai toli gražu ne ekonomiškai pakirstos, reparacijas mokančios, didelę bedarbystę kenčiančios šalies, kokia buvo Vokietija 1933 metais, kišenei. Taigi galima išskirti du didžiausius iššūkius Hitleriui atėjus į valdžią:
1. Iš kur gauti finansavimą?
2. Kaip jau gautais pinigais gaminant armiją šį faktą nuslėpti? (primenu, Versalio sutartis griežtai ribojo Vokietijos karinę galią)
Panašu, kad atsakymus į abu šiuos klausimus turėjo ‘neapdainuotas didvyris’ - Hjalmar Schacht, 1933 užėmęs centrinio banko - Reichsbank - prezidento kėdę, 1934 Hitlerio nurodymu tapęs ekonomikos ministru bei vėliau už nuopelnus Vokietijai gavęs tuo metu aukščiausią apdovanojimą - auksinę svastiką. Jo pagrindines idėjas ir apžvelgsiu:
‘Mefo’ 6 mėnesių obligacijos - Vyriausybei negalint pasiskolinti iš centrinio banko daugiau kaip 100m reichsmarkių, buvo įkurta vos vieno milijono reichsmarkių kapitalą turinti fiktyvi bendrovė Metallurgische Forschungsgesellschaft, m.b.H. , dažnai trumpinama tiesiog "Mefo". Sistema veikė taip, kad karo pramonės įmonės už savo produkciją atlygį gaudavo šiomis fiktyviomis obligacijomis, kurias ši fiktyvi bendrovė leisdavo į rinką milijardais. Kadangi obligacijas paversti į cash galima buvo likus ne daugiau kaip trims mėnesiams iki expiration kiekviename Vokietijos banke, už tankus, šaudmenis ir t.t tokiu būdu mokėjo ne valdžia, o bankinė sistema ir galų galiausiai - centrinis bankas, taip praktiškai sukuriant sintetinį valstybės skolinimąsi iš Reichsbank ir paslepiant visus valstybės karinius užsakymus po fiktyvios privačios bendrovės Mefo balansu. Šis metodas naudotas iki 1938, kada rinkoje, manoma, cirkuliavo apie 12 milijardų reichsmarkių vertės (apie 48 milijardus šiandieninių svarų sterlingų) Mefo obligacijų.
Konfiskuotas politinių oponentų ir kitų santvarkai netinkamų piliečių turtas - į šį punktą įeina tiek konfiskuotas žydų turtas, tiek užsienio savininkų Vokietijoje turimi užblokuoti depozitai, tiek turtas, įkritęs į valstybės biudžetą eliminavus opoziciją or potencialius politinius konkurentus (vien ‘Ilgųjų Peilių Naktis’ ko verta)
Mokesčiai ir vyriausybinės obligacijos - ko ne pirmąkart matau pavyzdį, kada monetarinės ir fiskalinės priemonės taip stipriai viena kitai prieštarauja
Naujasis planas - Vokietija turtinga anglių, tačiau visai neturėjo savo naftos ir kitų žaliavų, todėl visiška ekonominė nepriklausomybė nebuvo pasiekiama. Tai suprasdamas Hjalmar Schacht pristatė ‘Naujajį planą’ - radikalių priemonių rinkinį, skirtą maksimizuoti Vokietijos FX reserves, kad ji galėtų importuoti žaliavas. Planas įtraukė:
Reikalavimas eksportuotojams parduoti FX rezervus cetriniam bankui
Bet kokių užsienio įsipareigojimų užšaldymas
Turizmo bei kitų nereikalingų kelionių į užsienį draudimas
Įvairūs susitarimai su importuotojais dėl mokėjimo, kaip kad ‘prekės už naftą’ ir pan.
Daugkartinis turimos užsienio valiutos supirkimas iš gyventojų
Gamybos kontrolė - Schacht nurodymu valdžia pradėjo agresyviai kištis į, bet kokiu atveju, privačiu kapitalu grįstą santvarką, nurodant kompanijoms ‘kokios produkcijos tikimasi’, ‘kokių kiekių tikimasi’ ir galiausiai net alokuojant importuotas žaliavas kiekvienai įmonei, taip verčiant jas naudoti įvarius pakaitalus, kad galėtų pagaminti ‘kiek iš jų tikimasi’. Taip pat tokiu pačiu principu naujos investicijos buvo mestos į Rūro baseiną - Vokietijos pagrindinį anglies šaltinį - siekiant maksimizuoti gamybą viduje šalies.
Absoliuti optimizacija ir resursų kaupimas - 1935 Hjalmar Schacht paskiriamas igaliotiniu ‘Ekonominio pasiruošimo karui’ reikaluose, kas reiškia, Schacht praktiškai tampa visos Vokietijos ekonomikos architektu, organizuotoju ir galiausiai ekonominiu diktatoriumi, kurio valdžia ir priemonės - beribės. Į darbą pajungti iki tol nepanaudoti resursai (ypač moterys), pradėta kaupti žaliavų atsargos karui, paruošta visa maisto racionių sistema (pastarosios imtasi tik 1941). Anot įvairių šaltinių, Schacht ir jo patikėtiniai nuolat analizavo beveik 180 000 Vokietijos įmonių su konkrečiais duomenimis kaip darbuotojų skaičius, amžius, lytis ir t.t - visas optimizacijos ir pasiruošimo procesas buvo sustyguotas iki mažiausių smulkmenų. Schacht plano nesilaikančiųjų laukė koncentracijos stovyklos, kuriose jie buvo tiesiog priverčiami dirbti.
Kita - apart šių pagrindinių priemonių, tyrinėdamas šią temą susidūriau su begale aprašymų/legendų apie kitus finansavimo šaltinius, kuriuos patvirtinančių šaltinių neradau, tačiau turiu pagrindo manyti, kad, kaip sakė Getė "Tiesa kažkur per vidurį"
Šios pusiau konspiracinės istorijos liečia:
a) Didžiausius to meto Vokietijos pramonės magnatus, tarp jų ir Fritz Thyssen bei Gustav Krupp (atitinkamos kompanijos 1999 susijungė į ThyssenKrupp AG), kurie parėmė Hitlerio iniciatyvą tiek tiesiogiai, tiek sudarė eilę ‘ateities’ sandorių ‘ginklai už daugiau užsakymų’
b) Amerikiečių kapitalą, kuris aktyviai investavo į Vokietiją iki JAV įstojimo į karą - tarp garsesnių vardų minėta Henry Ford, neva pastatęs Berlyne nacių būstinę, J. P. Morgan Jr., teikęs paskolas Vokietijai trečiajame dešimtmetyje ir net Prescott Bush, dabartinio JAV prezidento George Bush senelis, neva užsidirbęs pirmąjį kapitalą ir taip pradėjęs Bush’ų dinastiją palaikydamas prekybinius ryšius su naciais net iki 1942, kada jo įmonė buvo konfiskuota kaip ‘Dealing with the enemy act’ dalis.
c) Šveicarų bankus, kurie neva aktyviai finansavo nacių ekspansiją tiek prieš karą, tiek jam prasidėjus. Anot tokių teoretikų, tai bene vienintelė priežastis, kodėl Hitleris gerbė Šveicarijos neutralumą.
Verta paminėti, kad karo pradžioje (t.y 1939-1942), Vokietijos ekonomika laikėsi gana stipriai dėl dviejų priežasčių:
1) Okupuotose teritorijose vokiečiai vietinėms valiutoms įvesdavo fixed exchange rate Vokietijai ypač palankiu kursu, kas leisdavo pigiai importuoti prekes ir išvengti deficito.
2) Tiek kvalifikuotos, tiek nekvalifikuotos darbos jėgos trūkumas buvo kompensuojamas darbo jėgos importu iš okupuotų teritorijų (t.y faktinė vergija) - kaip pavyzdžiui, Krupp (šiuo metu ThyssenKrupp AG dalis), vienu metu įdarbino apie 25 000 neatlygintinų darbuotojų iš užimtų teritorijų.
Taigi kokios išvados? Per visą šiandieną perskaitęs krūvas puslapių ir stengęsis suvokti nacių Vokietijos ekonomiką ir pažiūrėti į ją iš kitos perspektyvos galiu apibendrinti, jog pastaroji, vaizdžiai tariant, buvo tarsi žmogaus kūnas vartojant steroidus - drastiškos užsienio prekybos priemonės, faktinis skolinimasis iš centrinio banko (iš esmės seignorage), didžiulės VVP emisijos vietinėje kapitalo rinkoje buvo tarsi greitai užsiauginti raumenys, leidę Vokietijai sukelti tokio masto agresiją.
Pirmoji karo pusė rodo, kad politika, kurios ėmėsi Hjalmar Schacht trečiajame dešimtmetyje yra logiškas ekonomikos stimuliavimas jei karas šaliai yra pergalingas - tada šimtaprocentinių Beggar thy neighbour idėjų dėka ekonomika gali gauti tam tikrą grąžą užkariautų teritorijų sąskaita.
Visgi karui nenusisekus (o taip ir atsitiko), šalis ne tik kad būna priversta mokėti milžiniškas reparacijas (kaip po WWI), bet ir rizikuoja savo suverenitetu ar net gali nustoti egzistavusi (kaip atsitiko su Vokietija, kuri okupuota skilo į VFR ir VDR 55 metams).
Taikos atveju tokioje politikoje iš viso nematau prasmės, mat skolinti pinigai investuojami į taikos metu grąžos neduodančią karinę pramonę -> 0 pajamų, tuo tarpu kai skolų mokėjimai ir neigiami seignorage efektai, nepaisant represijų ir absoliučios kontrolės, ‘pasiveja’ ekonomiką (kaip atsitiko su SSRS, kuri įsivėlė į didžiulių resursų reikalaujančias karinės pramonės lenktynes su JAV taikos metu, kas lėmė lėtą Sovietų žlugimą)
Sumoje gauname, kad fiscal stimulus planai didžiulo government spending ant karinės pramonės pavidalu yra tarsi loterija, priklausanti nuo to, ar šalis laimės pradėtą karą. Tuo tarpu ekonomikos stimuliavimas į karinę pramonę taikos metu prasmės išvis neturi ir yra garantuotas kelias į žlugimą.
p.s Sveikinu visus sulaukus Šv. Kalėdų!
Klausau:
Rockapella - Stand by me ( Ben E. King cover ) - http://uk.youtube.com/watch?v=6R6kkZLkT-Q - pastarųjų savaičių dušo hitas nr. 1
el_dorado šiuo metu artėja prie maksimalių išbandymų meto - pirmojoje Gruodžio pusėje apturėsiu du ispanų kalbos egzaminus, taip pat laukia du kursiniai darbai, o visą tiradą vaininkuos CFA ( Chartered Financial Analyst ) pirmojo lygio egzaminas.
Tai reiškia, kad išgertos kavos kiekis mano gyvenime auga eksponentine progresija, tai reiškia, kad vis mažiau laiko lieka miegui - ką jau bekalbėti apie kitus pomėgius, tarp jų ir blogą
Kitaip sakant, nusprendžiau suspenduoti blogo rašymą iki Gruodžio vidurio, kada visi ateinantys išbandymai bus jau pasibaigę, o jų galas šventiškai pažymėtas
Taigi iki greito!
el_dorado blogas: back in US, back in US, back in USSR :)
Pirmadienis, 2008-09-08 17:37 Kita | 5 komentarų
Muzika: Kid Rock - All Summer Long: "Sipping whisky out the bottle not thinking ’bout tomorrow, singing Sweet Home Alabama all summer long" - be konkurencijos atostogų daina nr. 1
Gana. Gana kostiumų, streso, nuolatinės įtampos ir kito šlamšto, kurie mane lydėjo visą vasarą - užsimečiau kuprinę ant pečių, ausinukas užgrojo Oasis - Whatever ir patraukiau į Liverpool porą dienų paklajoti šio nuostabaus miesto gatvėmis. Porai dienų minkštą lovą iškeičiau į kietas oro uosto grindis, patį naktinį miegą į klajones ieškant The Beatles baro, o rytmetinę kavą beanalizuojant FX - į saulės pasitikimą senajame uoste prisiglaudus prie ventiliacinės angos (šildant nuo jūrinio brizo sustirusią sielą) :) Pirmąkart pasivažinėjau ir vietinės policijos automobiliu - pareigūnai 2 nakties sustojo pasiteirauti ar man viskas tvarkoj, tačiau išgirdę mano planą plačiai nusišypsojo, mestelėjo ’sėskis, pavešim’ ir pranešę į bazę ‘we got Lithuanian who’s got no idea where he’s goin’ pavežėjo iki centro vardindami, ką dar vertėtų šiame mieste pamatyti
Tumpai tariant, tokios neįprastos kelionės mano sielai - totali atgaiva. Kam bastytis dieną, jei galima naktį? Kam reikalinga lova, jei gali puikiausiai išsimiegoti oro uoste, kol aplinkui zuja skubantys keleiviai?
O tuo tarpu jau esu Lietuvoje, džiaugiuosi begaline saule, Kalnapilio alumi (kur dingo Dvaras?!
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
