Klausau: Dixie Chicks - Easy Silence

Su visa mano derama neironizuota pagarba truly religingiems žmonėms, niekada nesupratau, kodėl per Kūčias tiesiog negalima valgyti mėsos, kodėl po sunkios darbo dienos gomurį turiu vilgyti ne širdžiai mielu alumi ar viskiu, bet religijos dogmas atitinkančiu (says who?) vynu ir kodėl kiekvienas save gerbiantis krikščionis Kūčių vakarą privalo ir vėl klausytis minčių žmogaus, kuris save kažkodėl vadina Dievo vietininku žemėje vien dėl to, kad kelis metus mokėsi poterius atmintinai.

Ne, niekada nebuvau krikščionis fanatikas, pirmose eilėse balsu raudantis "esu kaltas" - man visada didesnį įspūdį darydavo nuoširdus žmonių gerumas, nuoširdi šypsena ar nuoširdus klausimas "kaip sekasi?" - ne dėl to, kad kažkas bijotų pragaro ir kito religinio briedo, o dėl to, kad aš kažkam fuckin rūpiu. Bet let it be

Religion or no religion, koks skirtumas, dėl kokios priežasties bent vienąkart metuose mes visi prisimename, kad gyvenimas susideda ne vien iš FX, take profit, stop loss orderių ar palūkanų normų spreadų - svarbiausia tai, kad visi šie otherwise nuostabūs dalykai ain’t worth shit jei grįžę namo neturime ko apkabinti, neturime kam pasakyti "Dieve, kaip tavęs pasiilgau!" ir neturime su kuo pasidalinti tuo, ką sunkiu darbu uždirbome. 

Todėl savo mieliems skaitytojams linkiu kuo dažniau tai prisiminti jau nosies pakibusiais 2010-aisiais  

Klausau: Oasis - Some might say - šiaip ar taip, kiekvienas iš mūsų galvelėje turime mini sąrašėlį grupių ar atlikėjų, kuriuos esame užsibrėžę pamatyti gyvai no matter what - ką gi, dar nebaigęs mokyklos galėjau padėti varnelę ties Marilyn Manson, pernai 3 valandas neatsidžiaugiau roko dievų Stereophonics pasirodymu - ir dabar, gniauždamas absoliučiai must see Metallica koncerto bilietus rankoje, galvoju - bene Alicia Keys ir šios dienos grupė bus paskutinieji likę mano absolute must sąraše?

Dar studentavimo metais sau mąstydavau, kad bene didžiausias minusas dirbančio žmogaus gyvenime - inability kiaurą dieną sėdėti prieš monitorių prekiaujant FX rinkoje, stengiantis gaudyti bene kiekvieną rinkos bangą ant, iš pradžių, 30 sec candlestick grafiko (prekybos akcijų indeksais laikus pažymėjusi durnystė) , vėliau 1 min, dar vėliau - įžūliai stambaus 5 min žvakinio grafiko. Man, kaip tuometiniam pavienius pipsus rankiojančiam scalping stovyklos traderiui paprasčiausiai atrodė neįsivaizduojama galimybė sekti kažką stambesnio, nei atsitiktinis rinkos triukšmas dienos bėgyje. That’s why, galima suprasti, kodėl pagaliau pabaigus universitetą ir pradėjus veikti šį tą kur kas rimtesnio, nei prakeiktų ekonomikos teorijų braižymas ant lentos, mano asmeninis FX account kurį laiką buvo paliktas nenaudojamas..  till now :)

Taigi say hello to my little friend - daily candlestick :) Daugiau jokių trading dienos tendencijas iškreipiančio triukšmo metu - po truputėlį, be dideliu fanfarų, jaučiu, kad pereinu prie vis ilgesnių holding periods prekiaudamas daily grafikais. Todėl pats laikas peržvelgti pirmuosius blynus:

1) Long AUD/USD 

Logika paprasta - trend is your friend :) Dėjau long - heavy - vos tik iki tol bene tvirčiausiai atrodęs trendas visoje FX rinkoje buvo ir vėl testuojamas (entry - žalia linija, raudona - close). Vis tik netrukus prasidėjus Dubajaus niekingai istorijai, visa mano didžiulė long pozicija užsidarė su stop loss kažkur ties 0.9025, tokiu būdu fiksuojant didžiausią nuostolį absoliučia išraiška, kokį tik kada nors esu apturėjęs. Išvados? entry buvo geras - ties trendo support, kas leido minimizuoti nuostolius lūžus trendui. Jau tradiciniu tapęs mano take profit pusės pozicijos uždarymo orderis ties risk/reward proporcija su SL kažkur apie ~1.3-1.5, paliekant antrą pozicijos pusę rollinti paskui palankiai judančią kainą, manau, irgi yra ganėtinai naudotina strategija, atidirbta dar iš aktyvaus daytrading laikų. Todėl dabar žiūrėdamas atgal galiu pasakyti - būtų ta pati situacija, ir vėl eičiau long, tik ateityje, manau, verta taikyti šiek tiek kuklesnį pozicijos dydį.

2) Long USD/JPY

 Nesu didžiulis fundamentaliosios analizės šalininkas - FX rinkoje tokie veiksniai, kaip politikų pareiškimai, galimos intervencijos ar palūkanų normų spreadai, kurie vienu ar kitu metu visada buvo net labai aktualūs USD/JPY poroje, man labiau suteikia ‘vyraujančią nuotaiką’ tradinimui, nei apsprendžia patį trade. Todėl, kad ir turėdamas omenyje neformalų dugną ties 85, laukiau trendo reversal ženklų - žvakės, mušančios iki šiol galiojusį trend. Long ties 90.30, tada išmušiau stop loss ties 89.75, tada vėl long ties kažkur 90.35… NU IR VĖL stop loss ant 89.75 - nenuostabu, kad tokį rinkos performance iš pradžių pasiunčiau tikrai ne žibučių rinkti Ir vis tik - note to myself - susimildamas, prieš eidamas tokiose situacijose long, sulauk užsidarymo virš užsibrėžto lygio arba dar geriau - visos žvakės Nors turiu paminėti, kad įtardamas tokį atšokimą ėmiau tik mažą gabalėlį pozicijos, todėl dabar sau atrodau ne toks visiškas durnius.

3) Short EUR/USD

all u random doom sayin’ suckers face the reality - JAV ekonomika, o kartu ir doleris jau kuris laikas neturi konkurencijos Neslėpsiu, esu didelis anglo-saxon ekonomikos modelio fanas, kuris mano, kad absoliuti visuomenės dauguma yra iš prigimties tingūs liurbiai, kurie dirbs tik tuo atveju, jei kuklus socialinės apsaugos aparatas jiems nuolat primins, jog valstybė jų tingaus užpakalio neišlaikys (skubantiems prisiminti Švedijos modelį atsakau trijų valstybių-liurbių pavadinimais - Prancūzija, Italija ir viso ko viršūnė Graikija! ) Bet kokiu atveju, atmetant šiuos sentimentus, ilgai nedelsiau ir dėjau short - heavy - vos tik išvydau pirmąjį dead cat bounce lūžus trendui ties 1.4650. Kaip galite matyti iš grafiko, šią poziciją laikau iki šiol (tiesa, pusę jos uždariau ties 1.45 ir dar gabalėlį ėjau short pramušus 1.44). Žiūrėsim, kaip šis trade užsibaigs, tačiau kol kas SL ant 1.4450, o likusios pozicijos pusę uždarysiu ties ~1.42.

4) Short AUD/USD

That’s right - tas pats dolerio exposure tas pats įsisenėjęs trendas, kuris galų gale susvirduliavo - širdį virpinantis head and shoulders :) Pozicijos dydis, turiu pastebėti, ganėtinai proporcingas iki tol buvusio trendo stiprumui, tad pashortinus AUD/USD mano portfelis tapo, lakoniškai tariant, ‘pilnos tašės’ Vis tik ganėtinai toli pastatytas SL @ 0.91 šiuo metu atrodo kaip silpniausia sandorio dalis - bet ką padarysi - žemesniame lygyje išstatytas SL teturėtų mažai vertės.

Taigi so far, so good - visu mano paskutinio mėnesio trade’ų rezultatas: + 6%. Sakyčiau, septynmylis šuolis nuo studentiško myžčiojimo renkant pipsus Tikėkimės, it’s gonna stay that way :)

Klausau: Everlast - I can’t move

Skaitau: "In FED we trust: Ben Bernanke’s war on the great panic" by David Wessel - na ir kaip įmanoma atsilaikyti prieš knygą, kurios įžanginis žodis as follows?

"At the beginning of October 2008, after some of the toughest weeks of the Great Panic, the lines in Ben Bernanke’s face and the circles under his eyes offered evidence of more than a year of seven- day weeks and conference calls that stretched past midnight. Sometimes all that seemed to keep Bernanke going was the constantly restocked bowl of trail mix that sat on his secretary’s desk and the cans of diet Dr Pepper from the refrigerator in his office. But the balding, bearded chairman of the Federal Reserve managed a smile as he confided that he had a title for the book he would write someday about his watch as helmsman of the world economy: Before Asia Opens . . . "

Dubai. Štai šio miesto pavadinimas pastarąją savaitę buvo linksniuojamas visame pasaulyje ne kaip nežabotos ekstravagancijos, beribių ambicijų ar, for that matter, "puikios vietos pirkti NT" sostinė - oi ne, ne ir dar kartą ne Šią savaitę matėme klasikinę istorijos what goes up, MUST come down antrąją dalį - prasidėjo vienos didžiausių valstybinių įmonių Dubai World (pastarajai priklauso garsiąsias palmių salas stačiusi statybos bendrovė Nakheel) skolos restruktūrizacija, kuri pasireiškė prašymu/reikalavimu (kad ir kaip keistai tai skambėtų - iki galo niekas nesuprato - its Arabs we’re talkin about :) ) atidėti skolos (Gruodį mokėjimai priklausantys mokėjimai sudaro virš $3bn) mokėjimus bent iki 2010 Gegužės.

What makes matters much worse, yra tai, jog šis sprendimas seka:

1. iki šiol vyravusią nuomonę (dalinai pagrįstą $10bn metu pradžioje ir $5bn Antradienį cash injekcijomis), jog UAE federacijos sostinė - Abu Dhabi, kuriai priklauso lygiai 1/10 pasaulio naftos rezervų - būtinai padarys viską, kad Dubajaus CDS nebūtų "išmušti" (priminsiu, skolos restruktūrizacija ISDA Definitions yra skaitoma už default, po kurio CDS pardavėjas turi supirkti underlying obligacijas už jų nominalą).
   
2. Pakartotinai girdėtus paties Dubajaus šeicho Mohammed bin Rashid Al Maktoum patikinimus, kad tiek Dubai World, tiek tos pačios Nakheel balansai yra pajėgūs padengti skolas.

Ką tai reiškia? Čia norėčiau išskirti dvi perspektyvas - kaip tai paveiks patį Dubajų kaip miestą ir kaip tai paveiks pasaulio ekonomiką bei finansu sistemą:

Dubajus:

• Pats pranešimo būdas, kuomet lakoniška žinutė paskelbiama Trečiadienį prieš pat 4 dienų šventes taip minimizuojant skaidrumą ir paliekant investuotojus ilgąjį savaitgalį mąstyti to be or not to be tipo klausimus apie turimas obligacijas yra apverktinas, negarbingas ir totaliai griaunantis visą Dubajaus, kaip finansų centro, reputaciją. Tai reiškia, kad šio miesto šeicho svajonėms paversti Dubajų finansų centru, kuris užpildytų gap tarp Azijos ir Europos, atėjo galas - Dubajaus pavadinimo niekada nebuvo ir niekada nebus parašyto prie vieno iš major financial centers laiką rodančių laikrodžių nei Londono, nei NY trading floors. 

• Antra internal išvada yra tokia, kad tai iš esmės yra Dubajaus, apie kokį esame girdėję, galas - dvi išeitys yra tokios, kad arba Dubajus bando susitvarkyti su skolomis on its own - kas reikštų radikalų išlaidų mažinimą ir, logiška, architektūrinių durnysčių pabaigą, arba finansavimo pritraukimą iš Abu Dhabi, kas reikštų stipresnę sostinės valdžią federacijoje taip sumažinant dabartinę Dubai konkurenciją ir įtaką. 

Finansų rinka:

Skirtingai nei rėksmingos laikraščių antraštės, drįstu manyti, kad Dubajaus fallout realios įtakos globaliai finansu sistemai turės minimaliai:

• Bendra numanoma Dubajaus sovereign įsiskolinimų suma tesiekia ~$85bn, kas, turint omenyje tokius market moving veiksnius kaip FED balansas, nuo Credit Crunch pradžios išsipūtęs nuo kiek mažiau nei $1trn iki $2.5trn ($1500bn pokytis), globaliu mastu yra niekas.
• Kas liečia finansines institucijas, netgi Dubai default nesukeltų didesnių finansinių pasekmių jau ir taip nukentėjusiems bankams - šiuo atveju didžiausius nuostolius turėtų prisiimti HSBC bei Standard Chartered, kurių total exposure oficialiais duomenimis siekia atitinkamai vos $500m bei ~$150m. Turint omenyje šių bankų stiprius balansus galime daryti prielaidą, kad blogiausias Dubai scenarijus surely apsieitų be dar vieno sisteminės rizikos protrūkio. 

Tad what’s all the fuss about? :) Situacija ganėtinai panaši į dar 2007 Vasarį-Kovą pasaulines rinkas ištikusią korekciją, kuomet oficiali panikos priežastis buvo cituojamas aštrus kritimas praktiškai tik vietiniams investuotojams atvirose Shanghai bei Shenzen Kinijos akcijų rinkose, kas taipogi žiūrint fundamentaliai paprasčiausiai neturi loginio ryšio.

Turiu pagrindo manyti, jog esmė slypi jau nuo 2009 Kovo besitęsiančiame nepertraukiamame ralyje tiek akcijose, tiek carry trade FX porose, tiek žaliavose - aukse ypač. Apie pastarąjį pasirodžius Peak Gold ir panašaus kalibro teorijoms galima manyti, kai kuriose rinkose prasidėjo ‘didesnio durniaus’ stadija, kada vis labiau nuo fundamentaliųjų veiksnių tolstančios kainos grindžiamos rinkos dalyvių naujai atrastomis, tegu ir ne visai logiškomis, teorijomis, neva paaiškinančiomis instrumento vertės begalinį augimą. 

Trumpai tariant, pasaulis pribrendo korekcijai bemaž visuose risk sensitive sektoriuose - 2007-aisiais jai pradžią davė neva labai svarbi Kinijos akciju rinka, 2009-aisiais šią rolę galimai užims neva labai svarbaus finansų centro - Dubajaus - rise and fall istorija.

Tuo tarpu stebime AUD/USD, auksą ir kitus pernelyg populiarius šioje aplinkoje tapusius instrumentus - penktadienis lūžis AUD/USD daily grafike žada tai būsiant kažką nauja

Klausau: Metallica - I disappear - hey, hey, HEY! Pagaliau, pagaliau, pagaliau Metallica atvažiuoja į Lietuvą ir aš totaliau jau nebegaliu sulaukti 2010 Balandžio 20d. vakaro ))

Žiūriu: 2012 - taip taip, žinau, tai tik dar vienas vangaus scenarijaus ir bukos logikos Holivudo šedevras - štai kodėl po ilgos darbo dienos tereikia patogiai įsitaisyti ir gėrėtis kad ir pastaruoju epizodu - swisshhh

Skaitau: http://www.vpk.lt/lt/rinkos-dalyviai/finansu-makleriai/skardzius-mantas/ - neslėpsiu, jaučiuosi gana keistai, kada du mėnesiai žvėriško ruošimosi atpildomi vienu vieninteliu žodeliu: "Generalinė" - kurį dabar ištarus tiek džiaugiuosi, kad tai pagaliau baigėsi, tiek jaučiu slaptą pasitenkinimą - hell yeah, I did it. - pagaliau tapau ‘generolu’

Jobless recovery - štai kaip skambiai vieną savo straipsnių pavadino FT žurnalistai, pirštu badydami ne tiek į apie atsigaunančią ekonomiką bylojančias akcijų rinkas, GDP, Retail Sales ar Manufacturing indeksus, kiek į augantį nedarbą didžiausioje pasaulio ekonomikoje - JAV. Rinka tiesiog užvirė paskelbus Spalio NFP rodiklių tiradą, bylojančią, jog nedarbas šį mėnesį siekė net 10.2% (priminsiu, oficalus rinkos konsensusas buvo 10% nedarbas recesijos pike) - ko pasekoje gauname bene 10.5%-11% siekiančią bedarbystę before it gets better.

Iš dalies sutinku su tokias pesimistines idėjas rašančiais autoriais - ekonomikai negeneruojant naujų darbo vietų tai smogs Retail Sales jau nekalbant apie Durables, kas savo ruožtu smaugs Manufacturing rodiklius, o pastarieji visu gražumu suspindės raudonuojant galutiniam ekonomikos indikatoriui - GDP. Ir visgi. Kaip gi dėl public spending? Kaip gi milžinišku biudžeto deficitu finansuojami infrastruktūros projektai, Cash-for-Clunkers programos ir jų potencialas ištraukti ekonomiką iš duobės kol darbo rinka dar stagnuoja? 

Nebūčiau nepataisomas optimistas ir techninės analizės (beje, jei kas esate susidūrę pastarosios institucijos siūlomais mokslais, maloniai prašom pasidalinti įspūdžiais ) fanas, jei nepasižiūrėčiau, kas nutiko praeitų recesijų metu, idant galėtume daryti adekvačias išvadas dėl mūsų dabar stebimo jobless recovery.

Taigi here we go, čia pateikiu keturių paskutiniųjų recesijų bedarbystės bei akcijų (pastarųjų ralis bene aršiausiai yra kritikuojamas kaip nepagrįstas) indekso palyginimus. Raudona linija atspindi tuometines S&P 500 akcijų indekso reikšmes, mėlyna savo ruožtu - nedarbo lygį procentais:

 Taigi kaip ir galima tikėtis, matome tam tikrą atvirkštinę koreliaciją su nuolat svyruojančiu lag, kuris trunka, kol akcijų rinkoms pasiekus dugną bedarbystė pagaliau nustoja augusi. 1970-aisiais minėtasis lag truko 6 mėnesius, 1974-aisiais - 9 mėnesius, 1981-aisais - 5 mėnesius, o 2001-aisiais, kuomet pirmąkart pasigirdo jobless recovery kalbos - vėl 9 mėnesius.

Kokias galime daryti išvadas? Viršuje matome analogišką S&P 500 bei bedarbystės palyginimą, kuris leidžia spręsti, jog JAV ekonomika ir vėl yra įžengusi į pereinamąjį "lag" laikotarpį, kuomet kylančios akcijų rinkos yra lydimos augančios bedarbystės. Kovą dugną pasiekusi akcijų rinka rodo, jog laiko Main Street atsigavimui dar yra - remiantis istoriniais duomenimis bedarbystė turėtų liautis augusi dar šiais metais, o turint omenyje recesijos gilumą, realu atsigavimo darbo rinkoje laukti 2010 1Q. 

Ir ką gi tai reiškia? Prisimenant vieną isterijos kupiną filmuką Credit Crunch tema - Relax, everything’s ok! - tik šįkart be jokios ironijos Situaciją vertinant tiek iš istorinės perspektyvos, tiek turint omenyje dabartines realijas, toks akcijų rinkos performance yra dar ir kaip suderinamas su realiosios ekonomikos padėtimi. Krizės metu atliktos milžiniškos kapitalo injekcijos tam kartui atliko savo darbą, kaip kad galima būtų spėti paskaičius bet kurį gudresnį Keynes doktrinos ekonomikos vadovėlį, o tuo tarpu artėja laikas, kada šių priemonių įtaką pakeis realiai atsigaunanti darbo rinka, vartojimas bei iš naujo įsisukanti kreditų karuselė.

Būtent šis pereinamasis periodas ir yra idomiausias, ypač pastarosios recesijos metu, mat nepažabotas likvidumas rinkose potencialiai gali sukurti ar jau sukūrė eilę nauju burbulų bei disbalansų. Tik šįkart jau nebe nekilnojamo turto, structured finance instrumentuose, kiek FX (taip, kalbu apie AUD/USD ), emerging akcijų bei ne kurių commodities rinkų grafikuose atsispindinčių nauju carry trade mąstuose.

Klausau: Roxette - Sleeping in my car

Velnias, gyvenimas yra gražus - pagalvoju sau eilinį vakarą grįždamas po darbų į namus ir griūdamas į lovą prieš tai dar sugebėjęs sušlamšti gurmanišku skoniu spinduliuojančių koldūnų ar karštų sumuštinių užgerdamas visagaliu alumi  

Ir visai nesvarbu, kad per savaitę žmogus averagini ne daugiau 5 val miego, kad per dienas nesiskiri su jau neatsiejamu atributu tapusio energetinio gėrimo buteliu (god bless, kad gimtinėje jų radau 1 litro talpos ), kad visas laisvas laikas aukojamas maklerio licensijos mokslams (jau išlaikiau Konsultanto egzaminą, Prekybininko licensiją pritrūkęs 1% turėsiu perlaikyti ) ir to laiko ne visada užtenka pamatyti net patiems brangiausiems žmonėms, žinau puikią priežastį, kodėl gyvenu tokį gyvenimą - man velniškai patinka tai, ką šiuo metu darau

Vasara, o kartu ir mano praktika DnB NORD banke, netruko pasibaigti ir aš dar suspėjęs pasidžiaugti paskutinėmis Rugpjūčio akimirkomis gamtoje su draugais grįžau į darbus to paties banko Investicinės Bankinkystės Departamente kaip vienas iš FX and Derivatives traderių - šįkart jau ne kaip praktikantas, o kaip full time traderis, visą dieną apsikrovęs FX grafikais, išvestinių instrumentų piniginių srautų schemomis ir naujienų, kurias skelbia pagrindiniu pasaulio ekonomiku institucijos, tvarkaraščiais, aikčiojantis nuo kiekvieno support/resistence pramušimo ar Industrial orders (ką jau bekalbėti apie Non-farm payrolls psichozę! ) pranešimo. Trumpai tariant, that’s it - esu traderis - dirbu darbą, apie kurį svajojau nuo 16 metu.

Pridėkime prie to galimybę ties tuo nesustoti ir toliau tobulėti ne vien darbe, tačiau ir mokantis tiek VPK Maklerio egzaminams, tiek CFA, tiek CMT (kaip tik dėliojuosi trijų metų planą tolimesniems mokslams) bei galimybę visa tai daryti ne kur kitur, o gimtinėje, kur galų gale yra mano šeima, draugai ir visa, kas tik širdžiai miela ir brangu, ir teliks pačiam sukurti šeimą, kad galėčiau sakyti, jog pagaliau suradau savo el dorado :)

Tęsiant šią mielą mintį turiu pripažinti, kad kaip jau veikiausiai mano skaitytojai bus pastebėję, taip beatodairiškai besivaikant savo sėkmę ne visada lieka laiko blogui, kuris, kad ir kaip gaila būtų, veikiausiai nebebus taip aktyviai pildomas, kaip mano studentavimo metais - tiesiog noriu laisvo laiko trupinius paskirti žmonėms, o ne kompiuteriui  

Klausau: Norah Jones - The Story - Taip ir matau save, grįžtantį namo, apkabinantį savo vieną vienintelę per liemenį ir kažką meiliai šnabždančio jai į ausį. Kažką priverčiančio ir vėl nusišypsoti, kažką tokio, kam tik Norah Jones muzika mane galėjo užliūliuoti  

Žiūriu: Top Gear - American Road Trip - nori nenori, tokių laidų žiūrėjimas, tegu jos ir būtu kupinos ne visada adekvataus britiško humoro, tik stiprina mano norą pamatyti Deep South :)

Skaitau:

Wall Street on the Tundra - tegul ir pavėluotai atrastas, tačiau be galo skaniai suskaitytas nuotaikingas straipsnis apie post factum Islandiją.

The Obama Cult, Crunch Time - pagaliau, šiek tiek blaivių straipsnių apie dar neseniai Mesiju laikytąjį. How quickly things change :)

"Lithuanian Economy Shrank 22.4%, EU’s Worst Recession" - štai tokia miela eilutė praeitą savaitę nuvilnijo Bloomberg terminalų monitoriuose, sukeldama veikiausiai ne vieną riebių žodžių laviną su šia ekonomika susijusiais instrumentais prekiaujančių traderių lūpose. Taigi dėjom, ir gerokai - turint omenyje, kad prieš tai Bloomberg atlikto tyrimo metu įvairių bankų ekonomistai vidutiniškai tikėjosi 17,7% 2Q YoY GDP nuopolio, visais 4.7% blogesnis rezultatas, galima sakyti, buvo as bearish as it gets naujiena ne tik Lietuvai, tačiau ir visam Baltijos regionui, vis dar balansuojančiam ant devalvacijos ribos.

Ir išties, ir vėl kaip Vasarį pasirodė niūrūs straipsniai užsienio spaudoje, ir vėl į viršų pradėjo kilti įvairių, tegul ir antrarūšių bankų atstovų kalbos apie devalvaciją ir be galo kritiški Lietuvos valdžios atžvilgiu, tačiau jokios realios išeities nesiūlantys lietuviški bankų analitikų komentarai. Kitaip sakant, kurį laiką atrodė, kad tokios herojiškos Baltijos šalių pastangos išlaikyti fiksuotą valiutos kursą gali nueiti perniek. Todėl praėjus keletui dienų, manau, dabar pats laikas įvertinti, kiek vis tik tiek daug po GDP rezultatų skelbimo linksniuota sukilusi devalvacijos grėsmė iš tiesų atsispindėjo rinkose.

Pradėsiu apžvelgdamas vietinius ‘litu kainos’ indeksus, t.y tarpbankinėje rinkoje dažnai likvidumo sumetimais naudojamą Overnight Vilibor (šaltinis: Bloomberg) bei litines paskolas turintiems aktualiausią 6MO Vilibor (šaltinis: Bloomberg) - Liepos 28d., liūdnųjų GDP naujienų diena pažymėta vertikaliu raudonu brūkšniu (kaip ir visuose kituose grafikuose)

Kaip matome iš ilgesnio periodo grafiko, Gegužę-Birželį po Riksbank (diskutuotina) neatsakingų veiksmų pasiekęs lokalias aukštumas, Vilibor įgavo ganėtinai stabilų downtrend, kuris iki šiol buvo sudrumsčiamas tik įprasto tarbankinių palūkanų ciklo pabaigos 23-24 kiekvieno mėnesio dienomis (pažymėta vertikaliomis žaliomis linijomis), kuomet Lietuvos Bankas tikrina likvidumo/rizikos parametrus kiekviename iš Lietuvoje operuojančių bankų - netolstant nuo temos tiesiog galima pasakyti, kad šie šoktelėjimai mums šiuo atveju tėra techninis cikliškumas ir neturėtų būti vertinamas kaip vienokia ar kitokia projekcija lito devalvavimo atžvilgiu. Kaip matome, overnight Vilibor reakcija į naujienas sekančią dieną buvo mažiau nei minimali: +2bp.

 Sekančius pateikiu EUR/SEK valiutų poros grafiką (šaltinis: Bloomberg), bei jau veikiausiai net taksistų linksniuojamą Lietuvos 5YR CDS (šaltinis: Bloomberg):

Turint omenyje, kad Lietuvos vidaus rinkos tiesioginė įtaka įvairiems mums rūpintiems instrumentams pretty much užsibaigia su Viliborais, išties džiugina naujas žemumas šturmuojantys, Londono berniukų vaikomi CDS spreadas bei EUR/SEK, kurie savo ruožtu atspindi mūsu šalies riziką ir tiesiogiai (CDS), ir netiesiogiai (EUR/SEK). Logika paprasta: kuo prastesnė mūsu ekonominė padėtis, tuo didesni šansai, kad Lietuva paprasčiausiai bankrutuos (nereikia net bankrutuoti - užtenka vien bandyti restruktūrizuoti obligacijų išpirkimus ir kitus įsipareigojimus - to užtenktų techniniam bankrotui žiūrint iš CDS pusės) - tai savo ruožtu turėtu implyinti spaudimą vietinei valiutai. EUR/SEK pasakoja istoriją apie Baltijos šalis netiesiogiai - per savo banku exposure šiose šalyse, kurioms griūnant švedų bankai netektų apčiuopiamos dalies investuoto kapitalo, o kartu galimybės juo kredituoti Švedijos ekonomiką - stiprėjanti krona byloja apie tokios rizikos tolimesnį mažėjimą.

Na ir galų gale, mano minėtieji bankai - akcininkų veikiausiai prakeikti SEB ir Swedbank, iš Baltijos regiono on average gaunantys trečdalį savo pajamų. (beje, įdomus faktas - Swedbank, remiantis LB statistika, iš Lietuvoje veikiančių ’skandinavų’ bankų by far didžiausią dalį paskolų portfelio finansuoja vietinėje rinkoje surinktais depozitais):

Šių bankų akcijos (šaltinis: Bloomberg), prekiaujamos jau Stokholmo vaikinų, seka tą pačią, kitų rinkų demonstruotą optimistinę nuotaiką ir šiek tiek susvirduliavusios pranešimo dieną toliau pratęsė anksčiau įgautus uptrend.

Taigi kokias galime daryti išvadas iš šių šešių mano peržvelgtų grafikų? Išties, tokios tendencijos nuteikia optimistiškai, kada pasauliui atsigavus kaip reikiant sumažėja ir spaudimas Baltijos šalims, nevarbu kokios kartais blogos naujienos iš jų ateina. Galbūt netgi galėtumėme kalbėti apie tam tikrą  reverse contagion efektą, kuomet optimistinės naujienos visur aplinkui padės atsigauti ir Baltijos šalims, visų pirma susigrąžinant pasitikėjimą savo valiuta ir pritraukiant taip reikiamas užsienio paskolas ir investicijas. Mano šiandien peržvelgti grafikai rodo būtent ta linkme - kuo be galo džiaugiuosi.

Klausau: Stereophonics - It means nothing

Neretai skaitant lietuviškus internetinius puslapius apie šiandienines politikos realijas nežinau kodėl, tačiau visada suskumbu paskaityti po straipsniais nuolat sekančius komentarus iš plačiosios liaudies. Be jokios abejonės, tokie mano pasiskaitymai visada baigiasi prunkštavimu, necenzūrine leksika ir kumščio grūmojimu indikuojant mano kuklų nepritarimą išsakomoms nuomonėms kompiuterio ekrane.

Iki šiol turbūt didžiausią mano pyktį kėlė net labai populiarus internautų bandymas siūlyti lopyti biudžeto deficitą mažinant išlaidas valstybės valdymo aparatui - vietoje motinystės išmokų ar senatvės pensijų mažinimo (dėl pastarųjų mano palaikymas p. Kubiliui už politinę drąsą ir ekonominį pragmatizmą didėja su kiekviena diena ). Todėl nusprendžiau prisėsti ir galų gale išsiaiškinti, kiek vis tik mūsų valstybei kainuoja taip dažnai aižomas valdymo aparatas (Seimas + Vyriausybė + Prezidentūra) ir kiek atsieina Pensijos bei Motinystės išmokos.

Taigi remiantis dar Balandį Seimo patvirtintu siūlymu, išlaidos (kurios buvo sumažintos 15-20%) mano minėtųjų institucijų kanceliarijai sudarė atitinkamai:

Seimas: 107,9 mln Lt

Vyriausybė: 28,7 mln Lt

Prezidentūra: 18,2 mln Lt

Sumoje: 154,8 mln Lt

Mano minimos sumos įskaičiuoja visas tiesiogines išlaidas šioms trims institucijoms - būtų tai darbuotojų atlyginimai, kanceliarinės ar reprezantacinės išlaidos ir t.t

Tuo tarpu žvelgiant į dar 2008-aisiais patvirtintą ir dabar totaliai failinantį 2009-ųjų Sodros biudžetą, galime matyti, kiek valstybei kainuoja viena ar kita išlaikomųjų visuomenės narių grupė. Viso biudžetas  planuotas 13,1 mlrd. Lt - iš jų liūto dalis, as usual, atitenka senatvės pensijoms - 63,4% planuotų išlaidų arba whopping 8,3 mlrd Lt. Motinystės išmokos, deja, taip aiškiai nėra apibrėžiamos ir biudžete yra apjungtos kartu po eilute ‘Ligos ir motinystės socialinis draudimas’ - šiai eilutei priskirta 13,3% išlaidų arba 1,75 mlrd. Lt.

Todėl susieškoję visus duomenis galime lyginti išlaidas ir daryti tam tikras prielaidas:

Elementaru. Randame tai, ko ir galėjome tikėtis - valdančiojo aparato išlaikymas, nepaisant visų, daugelio manymu, bereikalingų išlaidų, yra absoliučios kiškio ašaros jei lyginsime su išlaidomis ligos bei motinystėms socialinėms išmokoms, jau nekalbant apie milžiniškas perskirstomas lėšas senatvės pensijoms. 

Todėl aiškiai galime daryti išvadą, kad vien tik valstybinio aparato išlaidų mažinimas biudžeto deficito problemos nė pro kur neišspręs - tam reikės imtis kur kas mažiau populiaresnių priemonių, kaip kad ir mano minėtasis pensijų mažinimas ar prezidentės šįryt vetuotas motinystės išmokų mažinimas. Taip, tai politiškai jautrus, tačiau potencialiai būtinas (turint omenyje šiandienos naujienas apie Lietuvos GDP)sprendimas ir jei reikalui esant konservatoriams užteks politinės valios, kitų Seimo rinkimų metu man ‘už ką balsuoti?’ tipo klausimų tikrai nekils  

Klausau:

The Black Keys - Girl is on my mind - bliuzas, rokas, gal net kažkoks sort of country? I couldn’t care less - pastaroji dainelė visą savaitę lydi mane kur bebūčiau

Disclaimer: šiame poste išreiškiamos mintys yra mano subjektyvi nuomonė ir niekas daugiau - tai nėra siūlymas parduoti/pirkti tam tikrus vertybinius popierius ar atlikti kitas operacijas.

Taigi gyvenimas, atrodo, pasisuko 180 laipsnių kampu - per Lietuvoje praleistą mėnesį jau spėjau įsisukti į darbus, draugus, mokslus ir visa tai, kas lemia, kad namo grįžtu tik pabėgioti po Pasakų Parko krūmynus ir numigti keletui valandų prieš rytoj laukiančią ne ką mažiau užimtą dienelę - trumpai tariant, gyvenimas paprasčiausiai veža: daug dirbu, daug pramogauju ir iš kiekvienos dienos išspaudžiu viską, ko taip ilgai norėjau. Todėl jei savo sprendimą prieš trejus metus išvažiuoti mokytis į UK visada vadinau vienu geriausių savo gyvenime, praeitos vasaros sprendimą galų gale grįžti į namus so far vadinu ne ką blogesniu.

Bet kokiu atveju, grįžtant prie įprastinės finansų temos, norisi atkreipti dėmesį į šiuo metu akcijų rinkose susidariusią situaciją ir eilinį kartą paanalizuoti Dow Jones akcijų indeksą bei pasidalinti mintimis, kur šis visoms kitoms akcijų rinkoms nuotaikas diktuojantis indeksas toliau galėtų judėti.

Paveikslėlyje matome daily candlestick Dow Jones indekso grafiką, kuris daugelio įtarimu nuo Gegužės formavo textbook head and shoulders formuotę (kairysis petys Gegužę, galva Birželį ir dešinysis petys Liepos pradžioje). Maža to, Dow jau gerą mėnesį bergždžiai bandė išlaužti 200 SMA, kuris savo ruožtu kartu yra ir milžiniškas resistence, ir didžiulis signalas buy jei kartais kaina pramuštų šį vidurkį. Deja, iki šiol abu bandymai (pažymėta žaliai) forsuoti 200 SMA baigėsi padrika Spinning Tops palydėta prekyba bei krentančiomis apyvartomis, kas bylojo vieną iš dviejų:

1) Rinka "got ahead of itself" ir jai paprasčiausiai reikia konsolidacijos. Prisimenant, kad rinka pademonstravo bene 35% ralį (jei kam kilo bearish idėjos apie Fib retracements neva vis dar nuo Credit Crunch pradžios vyraujančioje rinkoje, su nekantrumu laukiu argumentacijos, kodėl Dow turėtų kristi žemiau ~6500 ) per vos 6 mėnesius, konsolidacijos idėja man asmeniškai atrodo pati realiausia ir head and shoulders šiuo atveju kaip tik tam ir galėtų pasitarnauti - tie, kurie prisiminėte, kad h&s paprastai yra reversal chart pattern, esate visiškai teisūs - paprastai h&s signalizuoja apie besisukantį trendą bulių/meškų rinkos metu, tačiau šiuo atveju, mano nuomone, Vasarį Bernanke/Geithner/King (intentionally neminiu ECB ir visos mainland Europe atstovų/politikų, kurių veiksmai kritiniu momentu palyginus su ryžtinga US/UK politika labiau priminė pasimetusią ožką ant ledo nei sunkių sprendimų nebijantį vadą) pastangomis užgimęs buliukas yra pernelyg stiprus, kad kristų jau dabar - o 8200 support perlaužimas (= h&s) iš esmės tai ir reikštų.

2) So much for the bull market - pasiruoškit vėl nuo kalno atriedančiai storai rusiškai meškai, kuri visu gražumu riaumos dar keletą metų. Štai toks nieko gera nesakantis vaizdingas išsireiškimas pretty much atspindėtų liūdnajį Japonijos scenarijų, kuomet bepasirodantys taip vadinamieji green shots ir vėl sukdavosi į minusą dėl nepakankamai ryžtingų (ar prastai planuotų) valdžios fiskalinių priemonių, dėl nuolat rekordines žemumas šturmuojančių consumer confidence rodiklių ir visos eilės iš to išplaukiančių faktorių, kurių neužkiši net su 170% GDP (ir aš kalbu apie 2-ąją pagal dydį pasaulio ekonomiką) vertės skola. Ką gi, kol kas pagrindo taip manyti mes veikiausiai neturime ir tikiuosi neturėsime - consumer confidence rodikliai, rodantys taip Keynes akcentuotas animal spirits, demonstruoja nuo Credit Crunch pradžios rekordines aukštumas across the board, NT kainos rodo stabilizavimosi ženklus, o turint omenyje, kokią didžiulę įtaką finansų rinkoms turėjo šis sektorius, galima spėti, kad su laiku bankų balansams išsivalius nuo foreclosed turto, sulauksime agresyvesnio paskolų plūstelėjimo į rinką, kuris savo ruožtu sukurs ekonominį augimą, palydėtą naujų burbulų - neturiu iliuzijų dėl šiuo metu taip ryžtingo priežiūros tarnybų tono apie efektyvesnę rizikos kontrolę ‘kad tokia krizė daugiau niekada nebepasikartotų’ - jų pastangas vertinčiau labiau kaip amžiną sizifo whac-a-mole, nei realų pagrindą turintį pareiškimą. Nepaisant to, turiu pagrindo manyti, kad dabartinės krizės problemos didžiąja dalimi jau įsprestos ir jų tęstinumui galėtų sutrukdyti nebent staiga pasikeitusios animal spirits.

Taigi susumavus šiuos du primestus variantus, galima suprasti, kodėl lemiamomis pirmosiosmis Liepos dienomis, kada DJIA testavo h&s neckline rinkos prekybą stebėjau akylai - ieškodamas ženklų, į kurią pusę rinka vis tik yra nusiteikusi pasukti (US - ne Lietuva ir pastarosios šalies gyventojams palyginti aktyviai (tegu ir netiesiogiai) dalyvaujant akcijų rinkoje, DJIA performance greitai persifiltruoja į consumer confidence ). Ir ką gi, sort of lūžis įvyko - rinka per tris dienas pademonstravo spinning bottom, palydėtą mažėjančios apyvartos, taip parodydama išsekusias meškučių jėgas ir tarsi dar kartą patvirtindama mano h&s konsolidacijos idėją.

Sekančios trys dienos (su doji intarpu) jau prekiavosi 200 SMA breakout teritorijoje ir taip leido atmesti bent jau ‘didžiulės atriedančios meškos’ scenarijų - 8200 lygis atsilaikė, šiek tiek didesne nei vidutine apyvarta suprekiauto marubozu virš 200 SMA dėka rinka sužydėjo optimizmu ir tik belieka laukti, kol kaina muš 8800 lygį, kad galutinai pamirštume Liepos pradžioje buvusią grėsmę.

Bet kokiu atveju, 8800 , mano nuomone, dar gali tekti palaukti, stebint tris dienas iš eilės einančias vis silpnėjančias baltas žvakes (kurių paskutinė netolima doji). Be abejo, apyvartos optimizmu taip pat netrykšta - tegu ir fiksavome lengvą suaktyvėjimą atsimušus nuo 8200 - tai nėra tas tradicinis volume explosion, kurio paprastai laukiame, kada kaina sėkmingai šturmuoja tokius svarbius lygius kaip 200 SMA. Maža to, tai tikrai nėra tas suaktyvėjimas, kuris leistų spręsti apie pakankamą rinkoje sukauptų pinigų kiekį, kad užtenktų jėgos išlaužti iki šiol puikiai besilaikiusį 8800.

Kas be ko, tam tikrų abejonių ar nuogąstavimų išlieka - ypač žvelgiant į savaitinį DJIA grafiką, kuriame bene visos mano pastebėtos detalės kol kas nieko gero nežada:

1) Visai kaip prieš tai buvę trys nevykę bandymai suformuoti kažką panašaus į naują bulių rinką, pastarasis ralis, nors ir stipriausias, tradinosi su vis mažėjančia apyvarta - vaizdžiai tariant, rinkai judant aukštyn mažėjanti apyvarta rodo senkantį kurą, o kas lėktuvėliui būna pasibaigus kurui turbūt nuotuokiate

2) Tokiame mažėjančios apyvartos kontekste eilinis atsimušimas į jau apkalbėtą 200 SMA nežadėjo nieko gero - jėgos rinkoje trūksta, viršuje - vienas svarbiausių resistence indikatorių, o apačioje esantis, ką tik suformuotas 8200 lygis atrodo menkas priešininkas iš viršaus kainą spaudžiančiam 200 SMA.

3) Pačiame viršuje, kaina viso ko summarizininimui išpiešia abandoned baby - vieną tradicinių reversal formuočių.

Tačiau ne viskas vien juoda net savaitiniame grafike, jei turime omenyje paskutinės savaitės performance ir netingime pasiskaičiuoti Fibonacci retracement lygių - pastarojo meto konsolidacija/h&s (whatever you call it) pademonstravo ~33%  retracement, kas atsilaikius 8200 lygiui ir pramušus 8800 gražiai įsipaišytų į bendrą naujos bulių rinkos vaizdą (primenu, kad ’sveikas’ trendas yra lydimas būtent 33% Fibonacci retracementų)

Todėl viską apgalvojus, būčiau linkęs likti prie savo konsolidacijos idėjos ir teigti, kad 8200 lygio breakout nebus. On the other hand, nors ir išlieku bullish tolimesnės akcijų rinkos krypties klausimu, artimiausią savaitę, spręsdamas iš to, ką šiuo metu matau grafike, tikiuosi išvysti krestelėjimą žemyn prieš vėliau (galbūt dar kitą savaitę) seksiantį 8800 breakout.

Klausau: Oasis - Half the world away

 Taigi štai susikroviau savo gyvenimą į kurpinę, dar paskutinį kartą nužvelgiau savo kambarį šypsniu palydėdamas visus prisiminimus, kurie, geri ar blogi, per šiuos tris metus svečioje šalyje buvo gausūs ir lydės mane tikriausiai visą gyvenimą. Dar ir dar kartą apkabinęs čia rastus draugus niūriai suprasdamas, kad su dauguma iš jų visiems išsibarsčius į keturias puses bandravimas nuo šiol apsiribos lakoniškomis facebook žinutėmis, tvirtu mostu užsimečiau kuprinę, uždariau paskui save duris ir užtikrintu žingsniu iškeliavau į stotį besiruošdamas palikti šalį, kurioje trejus metus sukosi mano darbai, mano svajonės, mano džiaugsmai ir retsykinės nusivylimo akimirkos.

Esu nepagydomas optimismas, todėl ir šįkart nostalgiją, atgal besižvalgančius pamąstymus bei elementarų liūdesį greitai pakeitė plati šypsena - hey, aš juk keliauju namo! Niekaip neatsistebiu, kaip gyvenimo svečioje šalyje patirtis privertė iš naujo įvertinti, ką reiškia gyventi savo šalyje, ką reiškia kalbėti savo gimtąja kalba, ką reiškia elementarus žodis namai, kuris dabar man tapo neatsiejamu Lietuvos, o kartu ir joje gyvenančių artimų žmonių, sinonimu. 

Kas be ko, romantinės šnekos apie meilę namams veikiausiai nebūtų tokios svarios, jei neturėčiau galimybės savęs realizuoti bei išlaikyti tokį pat man jau įprastą darboholišką tempą, todėl ilgai netrukus po mano grįžimo pradėjau darbus DnB Nord banko Investicinės Bankininkystės Departamente, kuriame šią vasarą einu praktikanto pareigas. Džiaugiuosi, be galo džiaugiuosi papuolęs būtent į DnB Nord, būtent į IBD ir būtent į šiame departamente dirbančių žmonių ratą, kurių draugiškumas, nuolatinis noras padėti ir begalinės žinios manęs nenustoja žavėti - žavus kontrastas po isteriškai arogantiškų RBS kolegų, kuriuos prisiminus mane turbūt dar ilgai nukrės nemalonus šaltukas

Taigi taip, grįžau į Lietuvą ir, turiu pripažinti, jaučiuosi velniškai laimingas - be abejo, nesėkmių, nusivylimų ir kitokio plauko nepasisekimų bus ir čia, tačiau nori nenori vis dažniau prisimenu vaikystėje skaitytą ‘Panama labai graži’ knygą - kitaip sakant, maniškis el dorado jau arti

Klausau: Oasis - Don’t look back in anger (live) - kiek galėčiau atiduoti, kad būčiau galėjęs ten būti? ech

Skaitau:  www.dviraciuzygiai.lt  - visada žavėjo ‘You want something? Go GET it. Period.’ mintimi besivadovaujantys žmonės, kurie tam tikra prasme spjauna į nusistovėjusias normas ir nepaisydami nieko tiesiog renkasi širdžiai artimą veiklą. Sekant šia idėja turbūt niekada nenustosiu žavėtis savo broliu - jau ne kartą besididžiuojant aprašytą keliautoją - kurio hobis, kelionės dviračiu, pagaliau įgavo ir internetinio puslapio pavidalą. Todėl thumbs up ir way to go, bro - linkiu, kad tas entuziazmas, kuris manęs nenustoja stebinti, nesibaigtų niekada

Skaitantieji mano blogą jau nuo seniau, viekiausiai nenustebsite sužinoję, kad žaviuosi amerikiečių ekonomistu, Nobelio premijos laureatu, Paul Krugman, kurio darbus tarptautinės prekybos, finansų srityse man ir tenka garbė mokytis. Todėl eilinį kartą klaidžiodamas Amazon platybėse beieškant knygų apie man jau įprastą techninę analizę, nesusilaikiau ir įsigijau jo tik Gruodį išleistą knygą šiuo metu kol kas dar aktualia recesijų/krizių tema The Return of Depression Economics and the Crisis of 2008 audio formatu - nenusivyliau, toli gražu: ši miela knygutė jau bemaž mėnesį neišsikrausto iš manojo playerio! Todėl nusprendžiau tam skirti atskirą postą ir pasidalinti ja su visais.

Visu pirma, prašau neapsigauti - tai nėra dar viena a la Nouriel Roubini (damn you) stiliaus paniką kelianti pasakaitė apie kapitalizmo žlugimą, artėjantį badą ir pasaulio, kokį mes pažįstame, pabaigą. Tai veikiau protingo žmogaus nuoseklios mintys apie bene visas per pastaruosius du dešimtmečius (ir dar daugiau) įvykusias valiutų, bankų, ekonomines krizes visame pasaulyje, jas siejant su tuo metu vyravusiais rinkos žaidėjais bei tendecijomis.

 Meksikos Tequila crisis, Argentinos currency board ir ją sekęs krachas, Azijos krizė, Japonijos burbulo sprogimas, Rusijos krizė, IMF veikla visų šių įvykių metu, Hedge fondų įtaka (kas be ko, nepamirštant George Soros bei LTCM), atitinkamų centrinių bankų veiksmai - kiekvienas šis faktorius paprasta žmoniu kalba aptarinėjamas step by step, kas leidžia suprasti konkrečias krizės priežastis ir galimus būdus tokio tipo problemai kelią užtverti ateityje. Be jokios abejonės, visa tai veda į išsamų Credit Crunch aptarinėjimą, nepamirštant suversti visą karutį akmenų į Alan Greenspan daržą (iki šiol nesu tikras, ar pritariu išsakytai kritikai - daugeliu atvejų gerbiu Greenspan už ryžtingus market reversing sprendimus)

Reziumuojant, tai puikus pasiskaitymas/pasiklausymas tiems, kurie domisi tarptautine finansų sistema, finansų rinkomis bei jų istorija. Galų gale, tai puikus pradas norint iš tiesų suprasti Credit Crunch, kuris leis pamiršti daugelio galvose vyraujančias neteisingas, nepagrįstas ir dažnai tiesiog idiotiškas teorijas apie tai, kas vis tik kaltas. Taigi rekomenduoju.