- Pradžia
- Vartotojų blogai
- erland
Erlandas Paplauskis. "Seimas rieda be moralinių stabdžių"
Šeštadienis, 2011-05-28 15:56 Be temos | 0 komentarų
Šis Seimas tikrai istorinis. Net neatsižvelgiant į subjektyvias žmonių nuomones, galima tarti, kad šios kadencijos tautos išrinktieji pateks į istoriją. Du balsavimai parodę visišką moralinę tautos išrinktųjų degradaciją ilgai išliks tiek rašytinėje, tiek žodinėje žmonių atmintyje. Turiu galvoje L.Karaliaus ir E. Lementausko atvejus.
Nemanau, kad cinizmu ir vertybių prekyba šio "šaukimo" išrinktieji labai skiriasi nuo visų kitų "seimų", ryški laipsniška vertybinė degradacija akivaizdžiai matėsi visuose parlamentuose po šviesios atminties, idealistiško ir vertybiško Atkuriamojo Seimo. Nieko naujo, revoliucijos ėda savo vaikus, įprasta, kad idealistai iškovoja laisves, o jų vaisiais naudojasi kiaulės. Tačiau anksčiau ciniški sandoriai ir visokie amoralūs sprendimai buvo bent jau maskuojami, vengiama prekiauti "matomai". Tuo tarpu šiandieninis parlamentas minėtais balsavimais apdovanojęs visus tautos piliečius ilgalaikiu šleikštulio jausmu nemano nei maskuotis nei sustoti. Šis parlamentas tarsi koks kelių erelis lekia be stabdžių - ruošiamasi parduoti viską kas liko - miškus, ežerus, paukščius, dangų ir žemę, kaip sakoma - "tėvą ir motiną". Miškus užstatyti jau leido, eilėje laukia įstatymo projektas leisiantis laisvai užstatyti gamtinius draustinius, paukščių migracijų kelius apsaugoti nuo vėjo malūnų irgi nesirengiama. Tai vadinasi "Vardan Lietuvos"! Taip vadinosi konferencija, kurioje asmeniškai prijausdamas dešinės vertybėms dalyvavau prieš rinkimus. Didingoje dešiniųjų organizuotoje konferencijoje pristačiau "kairiųjų" valdymo metu plačiai įgyvendinamus gamtos naikinimo projektus, visokią nelegalią veiklą bei protekcijas. Garbūs konservatoriai kartu su manimi "Žinių radijuje" garsiai piktinosi kairiųjų vykdoma gamtos niokojimo politika, nelegaliomis statybomis.
Rinkimai baigėsi, nebereikia gamtosaugos naudoti oponentams kulti. A.Paulauskas nebėra aplinkos ministras todėl dingo ir gamtosaugos aktualumas. Atėjo laikas pailsėti po rinkimų maratono bei pamiršti rinkimines deklaracijas. Štai liberalų sąjūdžiui nebėra prasmės prisiminti, kad uostamiestyje rinkimų kampanija buvo grindžiama A.Šulco šūkiu - "Apsaugokime Klaipėdą nuo cheminio žiedo". Kaip ir dera cinikams, kurie pasaulį matuoja tik piniginiais matais, atėjo laikas pamiršti pažadus, prieš rinkimus deklaruotą nepritarimą giliavandenio uosto statybai, kuri kloaka pavers didelį pajūrio paplūdimių ruožą. Atėjo laikas stambiems projektams, gera proga prastumti didžiulę atliekų deginimo gamyklą neįdiegus net minimalaus rūšiavimo. Taip liberalai gina klaipėdiečius nuo jų pačių įvardinto " besiveržiančio aplink Klaipėdą cheminio žiedo". Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie protingos moters gyvenimo moto - "Laiku užmiršti meilę ir laiku pačiupti kylančią žvaigždę". Tik matyt avertybiškumas neturi nei lyties, nei tautybės, nei partiškumo, ši veislė neišnaikinama jokiais istorijos laikotarpiais, jos negalima nugalėti, nebent trumpam sutramdyti. Todėl nenuostabu, kad dažniausiai partijose nerasi būtent to, kas įrašyta jų pavadinimuose - partijose stinga ir socialdemokratijos, ir liberalizmo, ir tvarkos su teisingumu, o krikščionybės neverta net ieškot. Todėl nė vienos partijos nebeįmanoma išskirti kaip moralios ir turinčios vertybinį stuburą. Toks jausmas, kad politikai remdamiesi savo netobulomis juslėmis bei juos supančia aplinka mano, kad lietuviai teturi vieną tikslą gyvenime - uždirbti kuo daugiau pinigų ir niekas jiems daugiau neberūpi. Tai, kad masinių akcijų ir nevyksta prieš pačius amoraliausius jų sprendimus, tikriausia jie turi pagrindo taip manyti. Todėl nenuostabu, kad bijoti tarsi nėra ko ir nusprsta sunaikinti miškus. Gražiausių upių sunaikinimo projektas sustabdytas tik didelėmis ir sutelktomis visuomenininkų pastangomis. Rengiamasi sunaikint draustinius. Ankstesni Seimai sunaikino didžiulius plotus vertingų žemės ūkio žemių, pavertė statybų aikštelėmis visus paupius šalia didesnių miestų, prikilnojo žemių į draustinius savo kompanjonams, tai kodėl šis turi likti durniaus vietoje, kodėl negalėtų ir dabartiniai ko nors prastumti, kitaip partinės kasos liks tuščios atėjus rinkimams. Todėl visiškai nestebina toks masinis skirtingų ideologijų, skirtingų partijų veikėjų susivienijimas balsuojant už statybas miškuose. Tokia tvarka, toks teisingumas, taip jį supranta šios partijos atstovai.
Ekologinis neraštingumas ir nesąmoningumas Lietuvoje nėra naujiena, daugelyje šalių ekologija sunkiai skinasi kelią, tačiau naujiena yra atvirumas, su kuriuo daromos kiaulystės. Nesivarginama net kurti maskuotę. Graži idėja -suteikti seniesiems savininkams galimybę atkurti savo šeimų istorines sodybas, paversta farsu, tiesiog paprasta galimybe visiems gebantiems susiorganizuoti "arhyvinius dokumentus" statyti miškuose kotedžus. Sąžiningi sąvininkai vėl liko ant ledo. Turint galvoje, kad kažkur mišku buvo apželdintos teritorijos su daugeliu sodybų - ten bus galima kurti ištisus kvartalus taip sunaikinant didelius plotus ekonomiškai vertingiausių ir daugiausiai medienos rinkai tiekiančių gamybinių, IV grupės miškų, bet dažniausiai tokiose vietose puikuosis pseudosavininkas, jis mojuos žemės perkėlimo dokumentais. Net vienoje sodyboje galima statyti bent keletą namų, o jei jų buvo kelios, jau ir visas kvartalas gaunasi. Todėl visa ta motyvacija, kuria buvo disponuojama pusę šalies miškų išdalinant piliečiams, teigiant jog savininkai galės efektyviau ir greičiau patiekti rinkai medienos - ciniškai sutrypta. Mediena šiuo atveju bus kertama statyboms. Tuomet diskusijose buvo argumentuojama, jog žmonėms atiduodamas miškas, mišku jis ir liks, todėl koks skirtumas kas mišką prižiūri. Idėja gal ir gera, kartais privatininkas prižiūri mišką net geriau už urėdijas, kartais blogiau. Tačiau jei tuomet būtų kas prasitaręs apie tai, jog tuose miškuose leisime statyti namus, tai būtų kilęs baisus visuomenės pasipriešinimas ir joks privatizavimas būtų buvęs neįmanomas. Todėl politikai stumia savo cinišką materializmą pamažu. Tad ką čia tikėtis, kad "Vardan Lietuvos" reikštų kokybišką žmogaus gyvenimą kokybiškoje aplinkoje. "Vardan Lietuvos" man šiandien panašėja į "spjauk į moralę, vardan kasos … ". Panaikinkim alkoholio reklamos draudimą, išparceliuokim miškus ir draustinius ir gyvenimas pagerės. Godumas nestebina, stebina tik kai kurių anksčiau laikytų itin materialistiško mentaliteto partijų priešinimasis miškgrobystei. Matyt beribis įžūlumas ir jiems jau per didelis. Pasipiktino net finansiniais nusikaltinimais kaltinamos partijos lyderiai. Tie keliasdešimt prieš miškų užstatymą balsavę Seimo narių tikriausiai suvokia, kad miškas aplink kotedžukų kvartaliuką dideliu spinduliu nebebus mišku, jie supranta, kad medžių eilės dar nereiškia miško. Viena girdykla, arba kaimo gėrimo…., atsiprašau, - turizmo, sodyba - garsine bjaurastimi gali užteršti mišką net daugiau negu 1km. spinduliu, o daugelis miško paukščių ir žvėrių tokiame užstatytame miške jau niekada nebegyvens.
Tai, kad miškas yra sudėtingais ryšiais susijusių gyvųjų organizmų bei negyvosios aplinkos visuma ir jam reikia erdvės - mokoma net mokyklose. Net sovietmečiu tai buvo galima išmokti, todėl netikiu, kad šiandieniniai Seimo turtuoliai gražiais kostiumais nesupranta ką daro. Tiesa, tikiu, kad vienas provincialus politikas virkaujantis dėl kormoranų daromos žalos žuvų ištekliams - tai daro nuoširdžiai ir tikrai tikiu, jog jis nespėjo paskaityti literatūros apie tai, kad kormoranai nedaro reikšmingos įtakos žuvų ištekeliams, kad jų įtaka yra daug kartų mažesnė negu baisiausio kormorano - žmogaus, daromą niokojimą. Tikėtina, kad parlamentarai labai užsiėmę, daug dirba ir tikrai neturi laiko nueiti į Ekologijos institutą pasidomėti, ką mokslininkai randą tų "baisiųjų" žuvėdžių skrandžiuose. Taip pat galiu suprasti jog mokslo tyrimai rodantys apie vėjo jėgainių daromą žalą paukščiams ir šikšnosparniams, jeigu jos sumontuotos netinkamoje vietoje, parlamentarams neprieinami, kaip ir kai kuriems garbaus amžiaus publicistams, nes daryti ne Lietuvoje ir parašyti ne rusiškai. Kai kuriuos viešus nusišnekėjimus galima atleisti ir paaiškinti, jie baisių pasekmių nesukuria, bet nešvarūs žaidimai yra jau kas kita. Todėl panašu, kad intelektualiai silpną Seimo vyriją begali sutramdyti tik tvirtos ir intelektualios politikės moterys. Panašu, kad ateina jų laikas.
Galvoju, jog normalus žmogus šiandien pasaulį mato paprastai - "Noriu statyt namą - einu ir perku žemę ten, kur statyt galima ir nesuku galvos". Negaliu statyt? Parduodu tam, kuriam reikia būtent miško, tam kuris nori verstis miškininkyste ir perku iš to kuriam statytis nebereikia ar neišeina. Vien Klaipėdos rajone jau yra prigaminta gyvenamosios paskirties sklypų kelis kartus daugiau, negu yra poreikis, miško žemės tam neprireikė.
Miško savininkai kalbėdami apie savo teises nesuvokia, kad jie turi ne tik teises, bet ir pareigas, kad jie yra tik nacionalinio turto valdytojai, kad jiems tai neretai buvo dovanota viliantis jog jie bus šeimininkai ir tvarkys savo turtą su meile atsižvelgdami ir į kitų bendrapiliečių interesus, į nacionalinį interesą. Vis tik gana neigiamas požiūris į savininką nėra iš dangaus nukritęs, Lietuvoje žemės gražinimas, miškų dalybos vyko taip nešvariai ir nesąžiningai, kad kalbėti apie savininko šventą teisę daryti su savo nuosavybe ką nori, nėra prasmės. Net tie, kuriems pavyko sąžiningai gauti mišką yra įkaitai viso purvino žemgrobystės proceso, prie kurio prisidėjo nemažai ir šiandienos parlamentarų. Žemės pavertimas skrajojančiu turtu nuosavybei uždėjo tam tikrą nešvarumo atspaudą o savininkus automatiškai padarė įtartinais. Kad ir kokiomis šventomis teisėmis remtųsi savininkai, daugybė Lietuvos gyventojų jaus tik apmaudą, nes jie pamena, jog be kyšių jiems nieks geros žemės nematavo, o neretai net jų naudojama žemė gražiose vietose buvo atmatuojama ne jiems, o kažkam iš Kauno, Vilniaus, neaiškiais kriterijais remiantis, be jokio viešumo, tikriesiems savininkams kartais paliekant tik šabakštynus ir ….. dažniausiai, deja be pamatų. Dar daugiau, žinau atvejų, kai valstybė nesugebėdama rasti žemės sklypelio tikrajam savininkui, sugeba didžiulius žemės plotus išnuomoti verslininkams ir galva dėl tokios amoralės neskauda nė vienam gamtos niokojimą stumiančiam parlamentarui. Šį atvejį papasakojau jau ko ne visų partijų atstovams. Rezultatas paprastas, visi bijo.
Aš ne prieš restituciją, atvirkščiai - už, taip pat nesiūlau grįžt atgal ir ieškot teisybės. Laikas bėga, šaliai yra svarbesnių uždavinių, tačiau bent jau moralinę skriaudą padarytą atimant gražiausią šalies gamtą iš vienų ir atiduodant be jokių nuopelnų kitiems, reikia kompensuoti. Įgyvendinus visuotinį žemgrobystės projektą, apvogus didesnę daugumą šalies piliečių, tiesiog būtina bent jau užtikrinti gamtos prieinamumą visiems, o miškai turi likti miškais, o ne greito versliuko objektais. Tik tuomet galima tikėtis, jog piliečiai pamirš skriaudas ir nebekels klausimo apie prichvatizacijos rezultatų peržiūrėjimą ir didelės dalies sklypų suskraidžiusių iš kemsynų į pajūrį, paežeres ir paupius nacionalizavimą.
Įrašas neturi komentarų.
