Nespėjus paskirti naująjį konservatorių užsienio reikalų ministrą į pareigas, kaimyninėse šalyse pasigirdo abejonių. Lenkijos dienraštis “Rzecposplita” net savo straipsnio antraštėje neseniai klausė: “Lenkams nepalankus politikas vadovaus Lietuvos užsienio reikalų ministerijai?” Į tai, aišku, galima nekreipti dėmesio arba, kaip gynė savo naująjį pasirinkimą A.Kubilius, sakyti, jog “jis – tikrai patyręs politikas, daug dirbęs užsienio reikaluose, suprantantis didelius iššūkius ir tas problemas, kurias reikia spręsti dvišaliuose santykiuose”.

 Juolab, kad ne visi ir lenkų politikai dega meile Lietuvai. Tačiau, kaip besvarstysi, Lenkija yra realus mūsų strateginis partneris, labai svarbi kaimyninė valstybė, su kuria mus sieja ekonominiai, istoriniai, kultūriniai ir kitokie ryšiai. Lenkija turi didelį svorį NATO, Europos Sąjungoje, JTO, kitose tarptautinėse organizacijose, kur Lietuvai ne sykį ir ne kartu du teko aktyviai ir vaisingai bendradarbiauti. Nepamirškime ir bendrų dvišalių infrastruktūros bei energetikos projektų, kurie yra finansuojami ES.

Lig šiol, nepaisant tarpusavio ginčų bei kai kurių nesutarimų, Lietuvai ir Lenkijai pavyko strateginį partnerystę išsaugoti, kas, neabejoju, nulėmė sėkmingą mūsų integraciją, visų pirma į NATO, tačiau ji buvo svarbi ir ES, prisijungiant mums prie Šengeno.

 Todėl nekreipti dėmesio į tokį, tegul ir besiformuojantį žiniasklaidoje, kaimyninės šalies požiūrį į būsimą mūsų diplomatijos vadovą negalima. Juolab, kad, beveik neabejoju, o tai pastebėjo ir tie patys lenkų žurnalistai, panašiai gali galvoti ir kitos kaimyninės valstybės, kurių atžvilgiu ir nelabai diplomatiškai, jei nepasakyti griežčiau, ir ne sykį, yra pasisakęs A.Ažubalis.

 Ir nors dabar A.Kubilius visaip A.Ažubalį gina, iškyla klausimas, o kodėl jis tokiam “patyrusiam, daug dirbusiam užsienio reikaluose” politikui nepasiūlė ministro kėdės iš karto po Seimo arba antrąsyk po Prezidento rinkimų? Ar tuomet jis nepastebėjo tokių A.Ažubalio savybių, kaip “tikras patriotizmas ir sveikas nacionalizmas”? O gal jos netiko?

 Tačiau blogiausia yra tai, kad jau virš metų dirbanti Vyriausybė ne tik nesugeba aiškiai išdėstyti savo užsienio politikos, bet ir jos kaip nors vykdyti. Tai ypač išryškėjo, iškilus konfliktams su kaimynine Rusija dėl Lietuvos vežėjų, lietuviškos maisto produkcijos eksporto, kas mums ypač svarbu šiuo krizės metu. Ryškiai, deja, sumažėjo Rusijos prekių tranzitas per Lietuvą. Dalis krovinių, kurie anksčiau buvo kraunami Klaipėdoje, vykdant “pragmatišką konservatorių politiką su Rusija”, kažkodėl pasuko į Latvijos bei Estijos uostus.

Dar daugiau, po konflikto su V.Ušacku paaiškėjo, A.Kubiliaus Vyriausybė nesugeba ir konstruktyviai bendradarbiauti su Prezidente, kaip priklauso pagal šalies Konstituciją. Ar būsimasis užsienio reikalų ministras bendradarbiaus geriau, nei ligšiolinis?

 Tuo tarpu Lietuvos geopolitinė padėtis reikalauja ne tik aiškiai suformuluotos, pagrįstos ir vieningai visų už tai atsakingų institucijų vykdomos užsienio politikos, bet subtilių bei diplomatinių veiksmų, ją realizuojant. Neprieštaraudamas dėl A.Ažubalio, kaip ilgamečio parlamentaro patyrimo, abejoju, nors norėčiau klysti, ar ši kandidatūra šiuo metu yra tinkamiausia į užsienio reikalų ministrus. Parlamentaras yra viena, o ministras visai kita. Visų šalių parlamentarai užsienio politikos klausimais neretai leidžia sau pasisakyti ir radikaliau, dažniau dalyvauja aštresnėse ir atviresnėse diskusijose, tačiau užsienio reikalų ministro pareigos ypač svarbios būtent ir, visų pirma, diplomatijos požiūriu.

Jei A.Ažubalio kandidatūra nepasiteisins, ko tikrai nelinkėčiau, Lietuvos užsienio politika praras dar daugiau laiko. O tai reiškia, kad labai aktualios Lietuvai problemos ir toliau nebus sprendžiamos, kaip jos nesprendžiamos, deja, ir šalies viduje.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu