Kelintą sykį kai kurios šalies politinės partijos lipa ant to paties grėblio – bando sėdėti ant dviejų kėdžių arba būti vienu metu  ir opozicijoje, ir valdžioje ar bent jau šalia jos. Prieš keletą metų, šiandien jau  praktiškai išnykusi iš politinio žemėlapio, tai mėgino daryti Centro sąjunga. O štai dabar – valstiečiai liaudininkai. Ir nors juos iš dalies galima suprasti – tariamos derybos su valdančiąja koalicija suteikia jiems šiek tiek laikino  žiniasklaidos dėmesio, tačiau, neabejoju, jog jų rinkėjų ir šiaip nelabai aukštas pasitikėjimas, smuks dar. Nes sunku būtų patikėti, jog  jie pritaria dešiniųjų vykdomai politikai, mokesčių didinimui, A.Kubiliaus Vyriausybės nesugebėjimui apginti žemės ūkio produkcijos gamintojų, kaimo skurdinimui.

    Tiesa, valstiečiai liaudininkai iškėlė keliolika punktų savo reikalavimų, į kuriuos, beveik neabejotina, A.Kubilius nekreips dėmesio. Kodėl? Visų pirma todėl, kad tokia yra jo primityvoka, nors lig šiol ir pasiteisinusi taktika – vaidinti derybas, nekreipiant dėmesio ne tik į opozicijos, bet net ir savo koalicijos partnerių pasiūlymus. Geriausias pavyzdys – “derybos” su G.Vagnoriaus krikščionimis. Vedžiojo už nosies tol, kol tie pritarė biudžetui, o po to pasakė, kad jūs nebereikalingi, o jūsų pasiūlymai netinka. Beje, netiko nei vienas pasiūlymas… Lygiai taip pat elgiasi A.Kubilius ir dabar – giria valstiečius “už konstruktyvumą ir siūlymų racionalumą”, tačiau neatsako į  jų pasiūlymus aiškiai ir pozityviai. Panašiai atsitiks ir su, regis, pradėjusiais palengva atsikvošėti liberalsąjūdiečiais, tik po penkiolikos mėnesių supratusiais, jog mokesčių didinimo politika, beje, absoliučiai prieštaraujanti jų pačių propaguojamai liberalizmo ideologijai, yra pražūtinga šalies ekonomikai.

    Kitas klausimas, jog nors formaliai, anot valstiečių liaudininkų lyderio R.Karbauskio, jie vis tik lieka opozicijoje, tačiau realiai trys Seimo nariai valstiečiai  jau senokai kolaboruoja su valdančiaisiais. Taigi šitose “derybose” iš esmės nieko naujo, išskyrus tai, kad pagaliau viešai pasakyta, jog valstiečių liaudininkų pozicija – sėdėti ant dviejų kėdžių. Todėl ir neabejoju, jog greitai pamatysime, kaip į tai sureaguos dar likę pusantro nuošimčio jų rėmėjų.

     Toks akivaizdžiai oportunistinis valstiečių liaudininkų elgesys apskritai kelia klausimą, ar jie gali išlikti opozicijoje net ir formaliai, o juolab jai vadovauti, nes pagal susitarimą po V.Mazuronio opozicijos lyderio postą turėtų perimti valstietė R.Baškienė… Matyt, tai ir yra pagrindinis veiksnys, verčiantis valstiečius liaudininkus dar kurį laiką pavaidinti, jog jie lieka opozicijoje. Akivaizdu, kad tai būtų ypač naudinga valdančiajai koalicijai – opozicijos lyderis, realiai neesantis opozicijoje, o dar ir vargu ar turintis tam gebėjimų, tačiau svarbiausia - net neturintis opozicinių įsitikinimų konservatorių vykdomai politikai.

    Bet kuriuo atveju, A.Kubiliui dar sykį bent laikinai pavyko suskaldyti ir šiaip nelabai vieningą opoziciją, girtis, jog jie turi daugumą bei “pritarimą” vykdomai politikai - toliau be saiko ir nesėkmingai skolintis, žlugdyti šalies ekonomiką, imituoti reformas, o daugiausia užsiiminėti viešaisiais ryšiais už valstybės pinigus. Nuo to nukentės, visų pirma tie, kas bando sėdėti ant dviejų kėdžių – šiuo atveju, valstiečiai liaudininkai, galutinai prarandantys savo partijos identitetą. Tačiau, iš kitos pusės, nėra nieko bloga, kas neišeitų į gera - gal tai privers tris didžiausias opozicines partijas – socialdemokratus, tvarkiečius ir darbiečius - greičiau susitarti dėl alternatyvios Vyriausybės  programos, vieningos politikos ir veikimo, labai reikalingo Lietuvos žmonėms bei demokratijai.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu