Ilgai maitinę tautą pažadais dėl euro įvedimo 2014-iais, valdantieji pradėjo kelti rankas ir palengva, kaip ir daugelį kitų sprendimų, nukėlinėti vėlesniam laikui ir, aišku, kitoms valdžioms. Tiesa, Premjeras A.Kubilius atkakliai tvirtina, jog Lietuva vis tiek sieks tikslo įsivesti eurą 2014-aisiais. Taip jis kalba greičiausiai todėl, kad atsidūręs opozicijoje po 2012-jų Seimo rinkimų, galėtų kaltinti naująją valdžią „ambicingų tikslų“ atsisakymu ir pan.
Tačiau yra ir kita priežastis verčianti jį taip kalbėti. Juk visa dabartinė šios dešiniųjų koalicijos finansų politika, ir pirmiausia mokesčių padidinimas arba „naktinė“ reforma, diržų veržimas, brangus skolinimasis ir kiti šios Vyriausybės sprendimai, žlugdantys šalies ekonomiką ir žmonių pragyvenimo sąlygas, tampa iš esmės beprasmiais, jei nepasakyti griežčiau. Visi sprendimai, kaip prisimename, buvo motyvuojami „šventu“ euro įvedimo tikslu, o darbo vietų išsaugojimas, ekonomikos, smulkaus ir vidutinio verslo, kuris nuo „naktinės“ reformos nukentėjo daugiausiai, skatinimas, buvo visiškai pamiršti.
Pagalvokime, ar būtų šalies situacija šiandien kitokia, jei nebūtų „naktinės“ mokesčių reformos? Ar būtume mažiau surinkę mokesčių, ar būtų tiek padidėjusi „šešėlinė“ ekonomika“, ar būtume tiek praradę darbo vietų?
Šiuo atveju tenka pritarti Prezidentei, kuri teigia, jog „iš viso spekuliuoti euro įvedimo datomis niekam nereikėtų, kai Lietuva pribręs, tuomet ir įsives, kai bus jai, Lietuvai, naudingiausia“. Pridėkime prie viso to ir situaciją kai kuriose eurozonos šalyse bei apskritai ES pasirengimą eurozoną plėsti… Manau, kad tokios Prezidentės išsakytos pozicijos reikėjo laikytis nuo pat šios valdžios kadencijos pradžios. Tuomet nereikėtų aukoti žmonių pragyvenimo lygio, galimybių, verslo sąlygų ir t.t.
Įdomu yra tai, o kokios gi priežastys staiga privertė pradžioje Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininką K.Glavecką, po to Centrinio banko pirmininką V.Vasiliauską, kitus kalbėti apie euro įvedimo 2014 –ais nerealumą. Ogi, pasirodo, ne Lietuvos skola, kuri net ir dabar, A.Kubiliaus Vyriausybei ją padvigubinus, vis dar Mastrichto kriterijus atitinka. Net ir ne biudžeto deficitas, kuris neturi viršyti 3 procentų BVP, o infliacija. Jos priežastys, mano nuomone, gana akivaizdžios – tai augantys energetikos kaštai, po to maisto produktų kainos ir dramatiškai išaugusi „šešėlinė“ ekonomika. Būtent tai ir yra šios Vyriausybės „naktinės“ mokesčių reformos ir nesugebėjimo efektyviai veikti energetikos ir kitose srityse pasekmė.
Iš tikrųjų euro įvedimas nėra joks tikslas, kaip teisingai pamokė Premjerą šalies vadovė, o tik priemonė Lietuvai dar daugiau integruotis į ES, jos ekonomiką, rinką, pritraukti investicijas, kurti geresnes verslo sąlygas bei darbo vietas. Konservatoriams ir šiai dešiniųjų valdančiajai koalicijai viską apvertus aukštyn kojomis, apsivertė ir vertybės, o po to ir sprendimų tikslingumas. Ne žmogus, jo gerovė, socialinė aplinka, sveikatos apsauga, švietimas tapo tikslu, o euro įvedimas. Tačiau, jei tokia politika bus tęsiama ar dar reikės to euro beišsivaikščiojančiai, emigruojančiai Lietuvai?
Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu