Taip teigia konservatorius K.Masiulis, pakeliui „išaiškinęs“, kad tarp tų jau liksiančių dviejų, vis tiek  pati geriausia partija yra būtent jo, konservatorių – krikdemų.

    Tačiau panagrinėkime argumentus, kuriais jis remiasi. Pirma, jam atrodo, jog Lietuva orientuojasi šiuo požiūriu į JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją ir Vokietiją. Šis argumentas yra silpnokas, nes tarp šių paminėtų šalių tik JAV turi grynai dvipartinę sistemą, visos kitos – trys, keturias ar net penkias partijas, kurios laimi rinkimus parlamente ar savivaldybėse. Be to, manau, kad Lietuvai ir pagal jos dydį, rinkėjų skaičių, ir pagal rinkimų sistemas, pagaliau istoriją bei socialinę sanklodą daug artimesnis yra skandinaviškas daugpartinis, trijų – penkių partijų modelis.
    Antrasis K.Masiulio argumentas – esą „brandžios“ demokratijos požymis yra partijų skaičiaus mažėjimas, rinkėjų tapatinimasis su jų ideologija ir vertybėmis. Su tuo taip pat vargu ar galima sutikti, nes ir trijų, ne tik dviejų, o ir didesnis partijų kiekis demokratijos kokybės nepablogina, jos visos gali turėti savo vertybių sistemą bei ideologijas. Didesnis politinių partijų kiekis tik padidina konkurenciją bei priverčia išgryninti savo vertybių sistemą.

    Sutikčiau tik su tuo, kad brandžios demokratijos požymis yra mažesnis partijų kiekis, nei yra Lietuvoje, tačiau gana akivaizdu, kad partijos stambės, jungsis (ir dabar tai matome), tačiau  - tai tikrai neesminis bruožas.

    Greičiausiai šio K.Masiulio straipsnio tikslas pamėginti įtikinti žmones, kad jo partija po šių metų rinkimų Seime turi išlikti bent jau antra. Nes, teigia jis, „apskritai per visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji“. Ir toliau: „Konstitucija, nuosavybės restitucija, privatizacija, ES,NATO, santykiai su Rusija, bendruomenių, šeimos politika, energetinė nepriklausomybė – tai dešiniųjų iškelti klausimai“. Tačiau jei atmesime gryną  propagandą  ir pažvelgsime į istorinius faktus, pamatysime, jog tokie teiginiai toli nuo teisybės. Pavyzdžiui, kad ir dabartinė mūsų Konstitucija, tarp jos autorių mažiausiai buvo būtent dešiniųjų, o be to tuometiniai 1992m. dešinieji siekė kitokios Konstitucijos, o būtent su autoritariniu Prezidentu ir referendumą šiuo klausimu tais pačiais metais pralaimėjo. Iš tikrųjų vienas iš pagrindinių dabartinės Konstitucijos autorių buvo jau amžiną atsilsį akademikas Juozas Bulavas nuo  1992 iki 1995m. LDDP frakcijos Seimo narys.  
    Dar keisčiau atrodo, kai K.Masiulis savinasi santykius su Rusija, tiesa, nepaaiškindamas, ką turi galvoje. Gal vadinamą okupacinės žalos atlyginimo įstatymą, dėl kurio, pirmiausia, šie santykiai ir yra sukomplikuoti?

    Neteigsiu, jog ES ir NATO narystės klausimu mūsų dešinieji nebuvo aktyvūs. Tačiau sėkminga integracija įvyko būtent ir pirmiausia pagrindinių šalies politinių partijų konsensuso dėka. Visų jų programose būdavo suformuluoti šie siekiai prieš kiekvienus Seimo rinkimus, o net ir viena kita ES ar NATO narystės tikslais abejojusi partija, kaip, pavyzdžiui, jau išnykę socialliberalai, savo poziciją po rinkimų pakeitė.  Vis tik pagrindiniai pirminiai sprendimai dėl ES ir NATO buvo padaryti Prezidento A. Brazausko (paraiška į NATO 1995 m.) ir tuometinės LDDP A.Šleževičiaus Vyriausybės. Gal tai labai ir nepatiks K.Masiuliui, tačiau ir pačios integracijos į ES ir NATO užbaigimas įvyko 2004 m., vadovaujant valstybei Prezidentui V.Adamkui ir koalicinės Vyriausybės premjerui A.Brazauskui. Vėl gi negalima pamiršti ir A.Kubiliaus 1999 m. Vyriausybės nuopelnų, įtraukiant Lietuvos narystę ES į vadinamą paskutinį traukinį, kartu su Estija, kuri buvo pakviesta pirmoji ir Latvija.

    Įvertinus šiuos ir kitus K.Masiulio argumentus apie Lietuvos daugpartinės sistemos vystymąsi link dvipartinės yra ir daugiau klausimų bei abejonių. Nors ir  galima iš dalies su juo sutikti, kad ateityje tokia tendencija stiprės, tačiau, esu tuo tikras, dvipartinė sistema Lietuvai tikrai negresia.

     Vis tik didžiausia abejonė išlieka kaip tik dėl K.Masiulio atstovaujamos  konservatorių partijos nuoseklaus dešinumo, o ypač demokratiškumo. Skaitant jų programas ir klausant jų lyderių, atrodytų taip, tačiau realūs šios partijos veiksmai, ypač šią Seimo kadenciją, labiau primena radikalią klerikalinę – tautinę su keistais kairuoliškumo elementais politinę organizaciją. Jei tokia politinė praktika  nesikeis, kaip ir jų labai retai besikeičiantys lyderiai, vargu ar jie užims  taip išsvajotą vienintelių Lietuvoje dešiniųjų poziciją. Nes, atrodo, pagal K.Masiulio  proteguojamą dvipartinės sistemos koncepciją, jie į tai mėgina pretenduoti.