11551
Po įvykusių Rusijos prezidento rinkimų visiems, Vakarų šalims, ES, NATO, taip pat ir Lietuvai, mums gal net ir aktualiau, nes mes - kaimynai, iškyla nemažai klausimų bei iššūkių. Bent jau vienas jų, kurį pravartu svarstyti, ar dabartinė Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu yra adekvati nūdienos realijoms? Ar tikrai dar tebeveiksnu tai, kas vienaip ar kitaip pasiteisino Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo metais, vėliau, integruojantis į ES ir NATO? Ar pastarųjų metų konservatorių vadovaujamos daugumos užsienio politika šiuo požiūriu bent kiek atitinka, kad ir šalies verslo bei ekonomikos interesams? Ar nėra jau pasikeitusi geopolitinė aplinka, pavyzdžiui, Lenkijos – Rusijos suartėjimas, vis glaudesnis ekonominis bei energetinis Rusijos - Vokietijos bendradarbiavimas, pagaliau mūsų didžiosios kaimynės įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją?
Nors dabartinis vyriausybės vadovas A.Kubilius yra pagarsėjęs “Rusijos sulaikymo strategija”, kurią, tiesa, jis paskelbė būdamas opozicijoje, o po to ją, kaip ir daugelį savo pažadų pamiršo, panašu, kad jo vadovaujamas ministrų kabinetas jokios realios ar bent kiek aiškiau apibrėžtos nei strategijos, nei taktikos mūsų didžiojo kaimyno atžvilgiu neturi. Nebuvo, akivaizdu, svarstyta ir greitai besikeičianti geopolitinė padėtis, pasitelkus specialistus, ekspertus, nebuvo prognozuota ar mėginta numatyti, ką ir kaip reikėtų daryti toliau, naujoje situacijoje, V.Putinui grįžus į valstybės vadovo postą. Daugiausia - nevykę ekspromtai, kuriuos matome viešojoje erdvėje, nors patys konservatoriai ir vadovauja užsienio reikalų ministerijai, beveik visuomet su tipiškomis konservatoriams propagandinėmis antirusiškomis akcijomis, nukreiptomis dažniausiai į praeitį, o greičiausiai tik į savo elektorato konsolidaciją, tačiau nieko bendro neturintys su dabartimi, šalies interesais, realia, rezultatyvia kaimyninių šalių diplomatija ar politika.
Keistokai “pakibęs” net ir garsus jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos - Rusijos santykius trikdantis, jau minėtas, žalos už okupaciją atlyginimo įstatymas, apie kurį konservatoriai ir jų užsienio reikalų ministras kažkodėl net nedrįsta Rusijai užsiminti. Nors, kaip prisimename, patys pirmosios 1996 – 2000- jų kadencijos pabaigoje šį įstatymą priėmė, o po to, likę opozicijoje, triukšmingai reikalaudavo iš tuometės valdžios jį vykdyti. Dabartinė valdančiųjų kadencija baigiasi, o šiuo konkrečiu klausimu nepadaryta nieko, nė mažiausio žingsnelio… Tai kam šis įstatymas reikalingas, kokia jo prasmė? Ar tik vidaus vartojimui, politinių oponentų kaltinimui nepatriotiškumu ir kitomis nuodėmėmis? O gal tam, kad geriau iliustruoti Rusijos radikalų argumentus apie lietuvių “nesukalbamumą”, nenorą turėti gerų santykių su Rusija? Visa tai dar būtų pusė bėdos, tačiau Lietuvos žmonėms tokia politika kainuoja aukščiausiomis dujų kainomis Europoje, periodišku maisto produktų eksporto blokavimu ir pan.
Nors prieš keletą dienų vykusius prezidento rinkimus Rusijoje, nesunku buvo prognozuoti, nepanašu, kad dabartinė vegetuojanti A.Kubiliaus vyriausybė ir valdančioji koalicija, dar ir paskendusi tarpusavio rietenose, vis aiškiau panašėjančiose į dūmų uždangą savo neveiklumui dengti, ką nors svarstė, mėgino numatyti ar ruošėsi galimiems pasikeitimams šioje kaimyninėje šalyje ir jos politikoje. Galima, aišku, į nieką nekreipti dėmesio, tačiau šalies verslas, pažindamas valdančiųjų mentalitetą, perspėja vyriausybę bent jau susilaikyti nuo negatyvių komentarų. “Nereikia praleisti progų patylėti, atidėti politiką. Būtų apmaudu ir gaila, jei vietą Rusijos rinkoje, kurią galėjo užimti Lietuva, užimtų lenkai ar olandai” – jau atvirai sako “Nordea” banko analitikas Žygimantas Mauricas.
Šiuo požiūriu iš tiesų geriau, jog valdantieji, o ypač konservatoriai, patylėtų. Tačiau jų garbės pirmininkas, kiti konservatorių propagandininkai netyli ir jau pareiškė, jog “Putinas gali valdyti Rusiją iki gyvos galvos”, tarsi, tai būtų šiandien svarbiausia ir tik Lietuvos problema. Be to jiems būdinga nedraugiška retorika sukritikavo kaimyninės šalies rinkimus ir apskritai viską… Nesugebėdami suformuluoti bent kiek aiškesnės ir reikalingos Lietuvai politikos Rusijos atžvilgiu, valdantieji save guodžia, esą Rusijai nerūpi Baltijos valstybės ir jie jokios politikos neturi. O ar turi Lietuva? Ar užtenka tenkintis tik naryste NATO ir ES, o kur mūsų konkrečiai kaimyniniai interesai? Ar giname juos, bent taip, kaip tai daro vokiečiai ar lenkai, kurie, beje, istorinių sąskaitų su Rusija turi tikrai nemažiau?
Nereikia pagaliau ir ypatingų strategijų, kad mėginti išnaudoti įvairias smulkesnes progas santykiams pagerinti, pavyzdžiui, kad ir paskutinį D.Medvedevo pareiškimą dėl Lietuvos – Rusijos santykių, kurį jis padarė, priimdamas naujojo Lietuvos ambasadoriaus R.Norkaus skiriamuosius raštus. “Mes tikimės konstruktyvaus, pragmatiško ir abipusiai naudingo dialogo su Lietuvos Respublika gerinimo, sprendžiant pačius įvairiausius klausimus: ir prekybinius – ekonominius, ir humanitarinius, ir bendradarbiavimo dėl Kaliningrado” – sakė Rusijos prezidentas. Ir nors D.Medevedevas baigia savo kadenciją, vargu ar oficialiai aukščiausiu lygiu pareikšta šios kaimyninės šalies pozicija kaip nors greitai keisis. O kur mūsų užsienio reikalų ministerijos kokia nors reakcija ar pasiūlymai? Ar tik energetikos ministro A.Sekmoko ieškiniai ir jau net priešieškiniai formuoja mūsų politiką Rusijos atžvilgiu?
Tačiau labai abejoju, nors norėčiau klysti, kad konservatoriai apskritai siekia santykių su Rusija pagerinimo ir ar tai jiems reikalinga? Greičiau priešingai – be Rusijos “baubo” jų politika, ypač prieš Seimo rinkimus, netenka šerdies, nelieka “priešų”, su kuriais reikia “didvyriškai”, pakeliui smerkiant oponentus, kovoti. Beveik neabejoju, kad greitai išgirsime, jog tie “priešai” trukdo konservatorių energetiniams projektams ir pan. Tuo požiūriu konservatoriai patys labai panašūs į Rusijos užsienio reikalų ministerijos valdininkus, nuolat ieškančius “priešų” ir tariamų problemų Baltijos valstybėse ir aplinkui, kad tik reikėtų kažką ginti. “Turėti priešą svarbu ne vien tam, kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir įgytume kliūtį, su kuria galėtume sulyginti savo vertybių sistemą ir su ja susirėmę parodyti savo vertę. Todėl kai nėra priešo – jį reikia sukurti” – ironiškai rašo savo puikiame ese “Sukurti priešą” italų rašytojas Umberto Eco.
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad santykiai su Rusija yra lengvas riešutėlis. Tačiau reikia juk nors kažko siekti, gal būt keisti, jei nėra jokios naudos iš dabartinės situacijos. Tokius poslinkius ir paieškas jau ne pirmus metus matome kai kurių kitų mūsų kaimynų politikoje. Ir kas, kaip jau minėta, iš esmės keičia mūsų geopolitinę situaciją. Ar esame, pavyzdžiui, šiandien santykių su Rusija aspektu sąjungininkai su Lenkija ar Vokietija, pagaliau su Šiaurės šalimis, pavyzdžiui, Suomija? Gal pagaliau, matant, jog tokia politika neduoda jokių vaisių, reikėtų ją keisti? Gal reikėtų ir platesnių diskusijų tarp politinių partijų, ekspertų ir mokslininkų? Aišku, siekiant susitarimų, o ne vienas kito kaltinimų per mažu patriotiškumu ir naujų priešų ieškojimų savo visuomenės viduje. Susitarimų ir sutarimų šalies politikams reikia kaip tik todėl, kad santykiai su Rusija ir yra kietas, jei ne kiečiausias riešutėlis, kurį tik vieninga, apgalvota, konceptuali politika pajėgi perkąsti.