Taip teigia konservatorius K.Masiulis, pakeliui „išaiškinęs“, kad tarp tų jau liksiančių dviejų, vis tiek  pati geriausia partija yra būtent jo, konservatorių – krikdemų.

    Tačiau panagrinėkime argumentus, kuriais jis remiasi. Pirma, jam atrodo, jog Lietuva orientuojasi šiuo požiūriu į JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją ir Vokietiją. Šis argumentas yra silpnokas, nes tarp šių paminėtų šalių tik JAV turi grynai dvipartinę sistemą, visos kitos – trys, keturias ar net penkias partijas, kurios laimi rinkimus parlamente ar savivaldybėse. Be to, manau, kad Lietuvai ir pagal jos dydį, rinkėjų skaičių, ir pagal rinkimų sistemas, pagaliau istoriją bei socialinę sanklodą daug artimesnis yra skandinaviškas daugpartinis, trijų – penkių partijų modelis.
    Antrasis K.Masiulio argumentas – esą „brandžios“ demokratijos požymis yra partijų skaičiaus mažėjimas, rinkėjų tapatinimasis su jų ideologija ir vertybėmis. Su tuo taip pat vargu ar galima sutikti, nes ir trijų, ne tik dviejų, o ir didesnis partijų kiekis demokratijos kokybės nepablogina, jos visos gali turėti savo vertybių sistemą bei ideologijas. Didesnis politinių partijų kiekis tik padidina konkurenciją bei priverčia išgryninti savo vertybių sistemą.

    Sutikčiau tik su tuo, kad brandžios demokratijos požymis yra mažesnis partijų kiekis, nei yra Lietuvoje, tačiau gana akivaizdu, kad partijos stambės, jungsis (ir dabar tai matome), tačiau  - tai tikrai neesminis bruožas.

    Greičiausiai šio K.Masiulio straipsnio tikslas pamėginti įtikinti žmones, kad jo partija po šių metų rinkimų Seime turi išlikti bent jau antra. Nes, teigia jis, „apskritai per visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji“. Ir toliau: „Konstitucija, nuosavybės restitucija, privatizacija, ES,NATO, santykiai su Rusija, bendruomenių, šeimos politika, energetinė nepriklausomybė – tai dešiniųjų iškelti klausimai“. Tačiau jei atmesime gryną  propagandą  ir pažvelgsime į istorinius faktus, pamatysime, jog tokie teiginiai toli nuo teisybės. Pavyzdžiui, kad ir dabartinė mūsų Konstitucija, tarp jos autorių mažiausiai buvo būtent dešiniųjų, o be to tuometiniai 1992m. dešinieji siekė kitokios Konstitucijos, o būtent su autoritariniu Prezidentu ir referendumą šiuo klausimu tais pačiais metais pralaimėjo. Iš tikrųjų vienas iš pagrindinių dabartinės Konstitucijos autorių buvo jau amžiną atsilsį akademikas Juozas Bulavas nuo  1992 iki 1995m. LDDP frakcijos Seimo narys.  
    Dar keisčiau atrodo, kai K.Masiulis savinasi santykius su Rusija, tiesa, nepaaiškindamas, ką turi galvoje. Gal vadinamą okupacinės žalos atlyginimo įstatymą, dėl kurio, pirmiausia, šie santykiai ir yra sukomplikuoti?

    Neteigsiu, jog ES ir NATO narystės klausimu mūsų dešinieji nebuvo aktyvūs. Tačiau sėkminga integracija įvyko būtent ir pirmiausia pagrindinių šalies politinių partijų konsensuso dėka. Visų jų programose būdavo suformuluoti šie siekiai prieš kiekvienus Seimo rinkimus, o net ir viena kita ES ar NATO narystės tikslais abejojusi partija, kaip, pavyzdžiui, jau išnykę socialliberalai, savo poziciją po rinkimų pakeitė.  Vis tik pagrindiniai pirminiai sprendimai dėl ES ir NATO buvo padaryti Prezidento A. Brazausko (paraiška į NATO 1995 m.) ir tuometinės LDDP A.Šleževičiaus Vyriausybės. Gal tai labai ir nepatiks K.Masiuliui, tačiau ir pačios integracijos į ES ir NATO užbaigimas įvyko 2004 m., vadovaujant valstybei Prezidentui V.Adamkui ir koalicinės Vyriausybės premjerui A.Brazauskui. Vėl gi negalima pamiršti ir A.Kubiliaus 1999 m. Vyriausybės nuopelnų, įtraukiant Lietuvos narystę ES į vadinamą paskutinį traukinį, kartu su Estija, kuri buvo pakviesta pirmoji ir Latvija.

    Įvertinus šiuos ir kitus K.Masiulio argumentus apie Lietuvos daugpartinės sistemos vystymąsi link dvipartinės yra ir daugiau klausimų bei abejonių. Nors ir  galima iš dalies su juo sutikti, kad ateityje tokia tendencija stiprės, tačiau, esu tuo tikras, dvipartinė sistema Lietuvai tikrai negresia.

     Vis tik didžiausia abejonė išlieka kaip tik dėl K.Masiulio atstovaujamos  konservatorių partijos nuoseklaus dešinumo, o ypač demokratiškumo. Skaitant jų programas ir klausant jų lyderių, atrodytų taip, tačiau realūs šios partijos veiksmai, ypač šią Seimo kadenciją, labiau primena radikalią klerikalinę – tautinę su keistais kairuoliškumo elementais politinę organizaciją. Jei tokia politinė praktika  nesikeis, kaip ir jų labai retai besikeičiantys lyderiai, vargu ar jie užims  taip išsvajotą vienintelių Lietuvoje dešiniųjų poziciją. Nes, atrodo, pagal K.Masiulio  proteguojamą dvipartinės sistemos koncepciją, jie į tai mėgina pretenduoti.

     Neseniai išrinktas naujasis Europos Parlamento pirmininkas vokiečių socialdemokratas Martinas Šulcas pareiškė, jog taupyti būtina, tačiau nemažiau svarbu, o gal dar svarbiau, yra  ekonomikos augimo skatinimas. Tai – labai aktualu ir Lietuvai, kurios dabartinė valdžia kalba tik apie taupymą, „diržų veržimąsi“, finansinę discipliną, tačiau visiškai nieko nei kalba, nei daro ekonomikos skatinimui, darbo vietų steigimui ar jau bent išsaugojimui.

    Greičiau priešingai – po vadinamos finansinės drausmės politika dangstomas neveiklumas, o ypač tų ministerijų, kurios yra pirmiausia atsakingos už ūkio plėtrą, ekonomikos skatinimą. Pažvelkime į finansų ministerijos neseniai paskelbtus skaičius ir pamatysime, kad būtent Ūkio, Aplinkos, Susisiekimo bei Energetikos ministerijos dėl valdininkų nerangumo bei nekompetencijos praėjusiais metais  neįsisavino beveik pusantro milijardo litų valstybės biudžeto ir ES paramos lėšų. Aplinkos ministerija nesugebėjo panaudoti beveik ketvirtadalio milijardų litų tik už 2011-uosius, skirtus klimato kaitos programoms,  neskaičiuojant jau keletą metų įšaldyto milijardo renovacijai …  Susisiekimo ministerija – virš 400 milijonų, Energetikos – 374 milijonų, o Ūkio ministerija 260 milijonų litų, skirtų būtent ūkio plėtros ir konkurencingumo didinimo programoms. Ir visa tai – toliau augant bedarbystei, emigracijai, didėjant pašalpų gavėjų skaičiui.

    Beje, pašalpų gavėjų skaičius pagal oficialią statistiką per trejetą metų išaugo katastrofiškai – Vilniuje išaugo 14 kartų, Klaipėdoje 18, o Kaune net 26 kartus. Ir tokioje situacijoje Vyriausybė, net ir turėdama finansinius išteklius, nesugeba jų panaudoti, kad sukurti darbo vietas?

    Iš esmės įvairi ES parama ir toliau ministerijų naudojama įvairioms studijoms, strategijoms, projektams, kuriuose, beje, daugiausiai įdarbinami užsieniečiai, ir kurių, deja, nei vienas nepradėtas realiai. Kaip ir nuo pat šios Vyriausybės kadencijos pradžios – sugriaut sekasi neblogai, dar ir Snoro baką praėjusiais metais, užkraunant papildomas skolas valstybei, o ką nors pastatyti niekaip. Net ir su ES parama, net jau pradėtus ankstesnių vyriausybių projektus nesugebama pajudinti ar tęsti.

    Taigi šalies ekonomika ir bendrasis vidaus produktas mažėja, mokesčiai ir valstybės skola auga, „šešėlinė“ ekonomika, nepaisant gyrimosi apie sėkmingą kovą su ja, plečiasi, o Vyriausybė, ypač jos žinybos, atsakingos už ūkio plėtrą ir ekonomikos skatinimą net nesugeba įsisavinti tam skirtų lėšų. Greičiausiai būtent todėl ir kalbama tik apie finansinę discipliną, nes tai – lengviausia ir tik vienos žinybos – Finansų ministerijos – problema. Kitos ministerijos iš esmės vegetuoja, nerodo nei jokio kūrybiškumo, neturi jokių sprendimų net esamoms finansinėms investicijoms realizuoti.

    Finansinė disciplina – labai svarbu, ypač bankams, niekas nesiginčija, tačiau kam tuomet kitos ministerijos? O ypač tos, kurios atsakingos už ūkio plėtrą? Kur yra programos ar projektai toms lėšoms, dėl kurių, kaip matome kiekvieno biudžeto svarstymo metu taip aršiai kovoja koalicinės Vyriausybės ministrai,  gąsdindami, jog esą išeis iš Vyriausybės ir pan.? Jau minėtas vokiečių socialdemokratas Martinas Šulcas teisus, jis tiesiog pabrėžia, jog taupymo vien neužtenka, kad išbristi iš ekonominės bei finansinės  krizės. Būtent taip elgiasi jo gimtoji Vokietija, sugebėdama suderinti taupymą su ekonomikos skatinimu. Jei Vokietija toli, pažvelkime į kaimyninę Lenkiją, kuri dar 2007-8 metais gerokai buvo atsilikusi nuo Lietuvos pagal bendro vidaus produkto dydį vienam gyventojui, o dabar ne tik jau lenkia, bet ir iš esmės neturėjo ekonominės krizės. Tautiečiai masiškai apsipirkinėja Lenkijoje, o ir Lietuvoje jų produkcija baigia išstumti lietuvišką.

 Lietuvoje, panašu, galvojama, bent jau dabartinė A.Kubiliaus Vyriausybė taip elgiasi, jog taupymas ir ūkio skatinimas bei plėtra yra priešingi dalykai. Arba, kad tik subalansuotas biudžetas išgelbės visą ekonomiką. Todėl , matyt, keturių už ekonomikos ir ūkio plėtrą atsakingų, jau minėtų,  ministerijų vadovai ramiai ir palaimingai laukia kadencijos pabaigos savo šiltuose kabinetuose. Jiems nerūpi nei šalčiai, nei šilumos kainos, nei bedarbiai, nei, akivaizdu, nepanaudoti finansiniai resursai toms problemoms spręsti.

     Neseniai kalbėdamas su vienu socialdemokratu iš Švedijos, taip pat ilgamečiu Švedijos parlamento nariu, paklausiau, kas atsitiktų jų parlamente, jei jų vadovas kreiptųsi į nacionalinio saugumo komitetą ar komisiją, teisėsaugos institucijas dėl kokių nors parlamentarų iniciatyvų?  Pradžioje jis nesuprato klausimo, o po to, juokaudamas paklausė, tai gal čia pavyzdys ne iš Lietuvos, ne iš Europos Sąjungos valstybės parlamento? Gal iš vienos jūsų kaimyninės šalies, paklausė retoriškai…

    Deja, pavyzdys, kaip suprantate iš Lietuvos Seimo, kurio vadovė I.Degutienė kreipėsi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kad pastarasis išsiaiškintų, kodėl daugiau kaip trečdalis Seimo narių nori įkurti laikinąją tyrimo komisiją dėl žlugusio banko „Snoras“. Seimo pirmininkės 2012 m. sausio 19 d. kreipimasis taip ir pavadintas -  „Dėl iniciatyvos įkurti Seimo laikinąją tyrimo komisiją“…

    Apie konservatorių pomėgį kurti įvairias tyrimo komisijas, matyt, visi prisimename gerai, tuo  pasižymėjo ir dabartinis premjeras A.Kubilius, ir kai kurie jo partijos kolegos, ypač būdami opozicijoje, nuolat akcentuodami visuomenės interesą žinoti tiesą ir t.t. Nesmerkiu jų, tačiau stebiuosi, jog šį kartą, kaip jau kažkodėl tampa konservatoriams, atsidūrus valdžioje, įprasta, jie kardinaliai nuomonę pakeitė. Tiesos jau, matyt, nebereikia, esą komisijos tyrimas pakenktų „Snoro“ bankroto procedūrai, pasitarnautų vienam iš jų akcininkų, o labiausiai - V.Antonovo interesams. Konservatorių propagandistai jau kelinta savaitė neriasi iš kailio, įrodinėdami, jog čia slypi Rusijos interesai, nukentės indėlininkai, o ir apskritai kvepia vos ne valstybės išdavimu ir pan.

    Vis tik labiausiai nustebino pati Seimo pirmininkė I.Degutienė, kurią lig šiol laikiau bene geriausiai tarp konservatorių suvokiančią parlamentinės demokratijos esmę. Tai liudijo ir jos ligšiolinis  gebėjimas siekti kompromisų, atsižvelgti į opozicijos reikalavimus. Tačiau šį kartą ji pasielgė visiškai priešingai – gal kieno ir patarta, nežinau, bet šiurkščiai mėgino pažeisti keliuose Konstitucijos straipsniuose įtvirtintą parlamento narių teisę į iniciatyvą. Jau nekalbant apie tai, kad joks komitetas, taip pat ir Nacionalinio saugumo ir gynybos, neturi teisės svarstyti Seimo narių iniciatyvų kilmės, kokios jos bebūtų. Tiesa, pats Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, daugiausiai opozicijos pastangomis, demokratijos egzaminą išlaikė ir  pirmininkės klausimo „Dėl iniciatyvos įkurti Seimo laikinąją  tyrimo komisiją“ nesvarstė…

    Gal kai kam šiuo sunkmečiu, tai atrodys ir neesminiai klausimai, tačiau ir šiaip nelengvai mūsų jaunos demokratijos situacijai, parlamento atvirumui, žmonių interesams, tai tikrai nepasitarnauja. Pagaliau ar gali Seimo nariai nekreipti dėmesio į klausimus, kuriuos kasdien kelia žurnalistai, ekspertai, rinkėjai? Tiesa sakant, jei Lietuvos bankas, „Snoro“ banko laikinasis administratorius, kitos atsakingos valstybės institucijos tinkamai bendrautų su kreditoriais, indėlininkais, visuomene, tai gal būt komisijos ir nereikėtų. Bet taip nėra.  

    Tačiau grįžtu prie klausimo, kurį uždaviau švedų kolegai parlamentarui – kas gi panašioje situacijoje atsitiktų Švedijos parlamente. Pirmiausia, taip neatsitiktų, tvirtai pasakė jis, o juolab tokia idėja niekada nekiltų parlamento vadovui. Na, o kaip jeigu vis tik? Šito, tiesa sakant, jau neklausiau. Nemandagu ir nereikalinga. Keista tik, kad visą laiką žodžiais besilygiuojantys į Švediją, mūsų konservatoriai to nesupranta.

     Viešajam gyvenimui, paslaugoms, diskusijoms ir net bendravimui vis sparčiau skverbiantis į internetą, vis labiau  iškyla elektroninio balsavimo problema. Pirmą sykį realios internetinio balsavimo iniciatyvos ėmėsi keturioliktoji  Vyriausybė, prieš tai išanalizavusi keleto ES šalių ir, visų pirma, Estijos, kuri jau turėjo keletą rinkimų internetu,  patirtį. Tuomet iš privatizavimo fondo jau buvo paskirti daugiau nei 800 000 lt balsavimo internetu informacinei sistemai sukurti.  Tarėmės taip pat ir su keletu kompanijų, kurios buvo pasiruošusios dalyvauti konkurse, tokiam balsavimui įvesti. Buvo parengtas ir atitinkamas įstatymo  projektas, kurį  2008-ais metais net du sykius  mūsų mažumos Vyriausybė teikė Seimui, tačiau daugiausia konservatorių, darbiečių ir  tvarkiečių balsais jie buvo atmesti.

    Dabartinė Vyriausybė taip pat yra įsipareigojusi savo programoje įvesti internetinį balsavimą, tačiau jo pateikimui, vėl dėl tų pačių konservatorių politinės valios stygiaus, įstatymui vėl nebuvo pritarta. Tai gana keista, jei nepasakyti veidmainiška, nes bent jau konservatorių lyderis A.Kubilius ypač mėgsta pabrėžti savo partijos „modernumą“,  kviečia imti pavyzdį iš estų, tačiau praktiniai konservatorių žingsniai yra visiškai priešingi.

     Priminsiu, jog įvairių apklausų duomenimis  net trys ketvirtadaliai šalies gyventojų tokiam balsavimo būdui pritaria. Pagaliau tai, ko gero, vienas iš nedaugelio būdų palaikyti ir politinius ryšius su išeivija bei vis, deja, augančia emigracija. Neabejotina, kad internetinis balsavimas žymiai palengvintų ir kitų demokratinių formų, tokių, pavyzdžiui, kaip referendumai ar patariamosios apklausos egzistavimą. Vis labiau svetimėjančiai visuomenei, didėjant valdžios ir žmonių atotrūkiui, valdžiai negirdint kritikos, tokios demokratijos formos būtų naudingos visiems.

     Tai kas  internetiniam balsavimui priešinasi ir kodėl?  Žodžiais, programomis ir pareiškimais tam tarsi pritaria kone viso politinės jėgos, tačiau priimti įstatymo niekaip negalime. Štai ir šiuo metu internetinio balsavimo įdiegimo įstatymas stringa Seimo komitetuose, kuriuose daugumą, priminsiu, turi valdantieji, tačiau beveik visi jį atmeta, siūlo atidėti, mato saugumo ar  teisinių spragų. Gerai žinome, jog visuomet galima surasti priežasčių ir pretekstų,  jog visi politikai, partijos į šį įstatymą žvelgia savo elektorato akimis, tačiau, pavyzdžiui, kad ir  saugumo aspektu daug pavojingesnis būdas yra balsavimas paštu, kur klastojimų, kaip matome, yra daugiausia. Visos partijos, kiek žinau, šiuo klausimu turi nemažai ginčų, tačiau socialdemokratai, liberalai bent jau yra nuosekliausi ir tokį balsavimo būdą palaiko, nors ir turi savo gretose abejojančių. Tačiau  2008-ais, pateikus šį įstatymą Seimui, vieninteliai konservatoriai vienbalsiai jo nepalaikė…

     Kodėl šiam sprendimui, dabar jau akivaizdu, labiausiai  priešinasi konservatoriai, kas yra keistoka, nes, kaip jau minėjau,  jie nuolat deklaruoja  savo „modernumą“, prieraišumą inovacijoms?  Taip yra, matyt, dėl keleto priežasčių. Pirmoji, už konservatorius, anot sociologo V.Gaidžio, visuose rinkimuose daugiausiai balsuoja vyresnio ar pensinio amžiaus rinkėjai, kurie, kaip mano  TSLKD, internetu nebalsuos arba balsuos mažai. Antroji, konservatoriai ypač nenorėtų pastaruoju metu šalį palikusių emigrantų dalyvavimo rinkimuose, nes galvoja, kad jie balsuos prieš konservatorius, prieš tuos, kurių politika privertė juos palikti Tėvynę. Trečioji – konservatoriams visuomet naudingiau, kai rinkimuose dalyvauja mažiau rinkėjų, nes jų elektoratas yra pakankamai stabilus, nekritiškas, drausmingas, tačiau nedidėjantis skaičiumi. Todėl jiems santykinai naudingiau, kuomet rinkėjų mažiau, o internetinis balsavimas neabejotinai padidintų dalyvių rinkimuose skaičių. Tai liudija  ir konservatorių lyderio A.Kubiliaus pamėgtos minėti Estijos pavyzdys. Ten,  kiek man  žinoma, pirmuose rinkimuose  internetu balsavo tik po keletą procentų, o paskutiniuose parlamento  net penktadalis rinkėjų. Kitaip sakant, dalyvaujančių ir balsuojančių internetu skaičius nuolat didėja, reiškia  didėja ir dalyvaujančių rinkimuose skaičius.  Ir tai, suprantama bei objektyvu: interneto, socialiniu tinklų ir e-valdžios amžiuje  toks internetinio dalyvavimo demokratiniuose  procesuose poreikis neišvengiamai auga.

     Beje, gerai prisimenu, jog Briuselyje  kone kiekvienoje Vadovų taryboje Estijos premjeras A.Ansip, kalbėdamas bet kuriuo klausimu, primindavo, jog Estija jau ir viena pirmųjų ES yra įsivedusi internetinį balsavimą. Jis tai darė nuosekliai ir metodiškai, nuolat pabrėždamas Estijos pažangą, modernumą, skaidrumą, patrauklumą investuotojams. Ir reikia pasakyti, kad jam tai pavykdavo. Beje, kai jam papasakojau, jog mūsų Seimas tokį įstatymą atmetė, (nes jis gerai žinojo, jog mes tam ruošiamės – kaip jau minėjau, į Estiją buvo nusiųsta perimti jų  patirtį mūsų Vyriausybės darbo grupė) jis labai nustebo, nes jų parlamente tokių prieštaraujančių beveik nebuvo.

     Todėl jokiu būdu ir dar  tik dėl siaurų partinių interesų, veidmainiškai pasisakant už, o tikrovėje  blokuojant,  šios pažangios ir, svarbiausia,  demokratiją  plečiančios naujovės negalima stabdyti. Pagaliau konservatoriai ir jų partneriai liberalai privalo ne popieriuje, o realiai Vyriausybės programą vykdyti. Vis tik,  kad ir kaip jie visokiais pretekstais stabdytų  pažangą, rinkimai, demokratinės diskusijos, nuomonių formavimas  jau senokai internete vyksta ir vyks ateityje. Politikams telieka įvykdyti savo pažadus – įdiegti internetinio balsavimo galimybę  ir bent jau netrukdyti demokratijos plėtrai.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Seimo pirmininkė I.Degutienė jau nebeatmeta galimybės, kad gali tekti dirbti mažumos Vyriausybės sąlygomis. Tai, aišku, visų pirma, spaudimas netikėtai pasišiaušusiems koalicijos partneriams – liberalams, tačiau panagrinėkime, ar toks variantas nebūtų naudingesnis Lietuvai ir jos visai politinei sistemai. Ir  ypač prieš rinkimus, ir ypač sudėtingoje dabartinėje situacijoje, prie kurios atvedė (tai jau ko gero visuotinai pripažįstama) „naktinė“ mokesčių reforma.

    Bet  pirmiausia, mano nuomone, tai būtų naudinga konservatoriams. Jau tik todėl, kad jiems tektų išmokti demokratiškai veikti, tartis, ieškoti kompromisų su kitomis politinėmis jėgomis, įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir… bent jau iš dalies padėtų atsikratyti  arogancijos, kitokios nuomonės bei kritikos nepaisymo. Ta pati I.Degutienė, sveikindama premjerą A.Kubilių gimtadienio proga Seime prieš keletą dienų, palinkėjo: „Andriau… kartais – nusiimk antifonus ir paklausyk, ką tau sako kiti“.  Ir iš tiesų, konservatorių (ir ne tik A.Kubiliaus) arogancija visuomet beveik tiesiogiai proporcinga jų turimai daugumai – tiek Aukščiausioje taryboje, tiek 1996-2000-jų Seime, tiek dabar.

    Juk šiandien yra gana akivaizdu, kad šalies problemos priklauso ne tik (ir net ne tiek) nuo išorės situacijos, nuo ES ir pasaulį purtančios finansų krizės, kiek nuo konservatorių, kaip valdančiosios koalicijos didžiausios dalies nesugebėjimo veikti demokratiškai, girdėti kitokią nuomonę ir vertinti kritiką ne tik kaip „priešų“ užmačias. Kalbant tiesiai, kone visos pagrindinės mūsų nūdienos  biudžeto ir ekonomikos problemų šaknys – visiškai neapgalvotoje vadinamoje „naktinėje“ 2008-jų metų pabaigos mokesčių reformoje. Tuomet, nepaisant opozicijos ir ne tik opozicijos perspėjimų, kad tokie radikalūs mokesčių sistemos pakeitimai, pirma, suduos didžiulį smūgį smulkiam verslui, antra, paskatins „šešėlinę“ ekonomiką ir, trečia, atitinkamai sumažins įplaukas į biudžetą bei Sodrą, su kaupu, deja, pasitvirtino.

    Jei tuomet konservatoriai kartu su neva tam prieštaraujančiais liberalais, būtų išgirdę kitokią, ne tik užsienio bankų ekspertų padiktuotą nuomonę, šiandien šalies ūkyje situacija būtų kitokia. Lenkijos ir net iš dalies Latvijos pavyzdžiai tai – patvirtina. Imkime, kad ir pridėtinės vertės mokesčio lengvatų panaikinimą, turėjusį itin negatyvų poveikį lietuviškai ypač žemės ūkio produkcijai ir jos konkurencingumui, smulkiam ir vidutiniam verslui. Jei tos lengvatos, kurias tebeturi kone visos ES šalys, būtų išlikę, net ir PVM padidinimas šiandien vienu kitu procentu, akivaizdu, nebūtų toks skausmingas.

    Arba keistas nenoras kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą pigesnių paskolų, kaip tai padarė latviai ir net lenkai, išsaugoję ūkio augimą ir krizės metu, – kuo jis pagrįstas? Kokiais bent kiek  racionaliais argumentais? Ar tik todėl, kad Lietuvoje veikiantys užsienio bankų patarėjai to nepatarė? Suprantama, tie patarėjai patarinėja ne kaip Lietuvai, o kaip tų bankų šeimininkams geriau t.y. skolinkitės brangiau ir pas mus…

    Jei premjeras A.Kubilius tuos I.Degutienės paminėtus antifonus (klausos organų apsaugos nuo triukšmo priemonė – pagal Tarptautinių žodžių žodyną) būtų bent trumpam nusiėmęs, gal būtų išgirdęs, jog ne „viskas taip paprasta“, jog reikia labiau įsigilinti į pačius įvairiausius interesus. Ir bent jau aklai neklausyti vien bankinių, kažkodėl save vadinančių „nepriklausomais“ ekspertais, nuomonių.

    Todėl ir galvoju, jog konservatoriams padirbėti mažumos Vyriausybės sąlygomis tikrai būtų naudinga, ypač tam, kad suprasti, jog neužtenka daugumos „buldozerio“ savo teisybei įrodyti. Ir dar -  jei padidinai mokesčius, tai  nereiškia, kad jų daugiau surinksi. Bent jau keturioliktos būtent  mažumos Vyriausybės praktika rodo priešingai – mes sumažinome gyventojų pajamų mokestį per dvejus metus nuo 33-jų iki 24-ių procentų, tačiau ir mokesčių surinkome daugiau, ir „šešėlinės“ ekonomikos dalį sumažinom, nes verslas nustojo mokėti „vokeliuose“…

    Jau minėjau, kad toks mažumos Vyriausybės variantas būtų naudingas šalies politikai ypač prieš rinkimus, kuomet populizmo grėsmė ženkliai išauga ir, beje,  ne tik Lietuvoje. Kodėl? Ogi todėl, kad šiuo metu būtina ne tik suglausti pečius ir protus, ieškant nelengvų sprendimų. Bet ir todėl, kad tų sprendimų atsakomybė būtų plačiau išdalinta, visuomenės suprasta ir priimta. O patiems konservatoriams ir jų lyderiams, tai būtų ypač veiksmingas vaistas nuo ligos, kuri vadinasi arogancija ir kuria jie nuolat suserga po laimėtų rinkimų.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Tie, kas dar domisi užsienio politika, turbūt pastebėjo vakarykštį Lietuvos ir Rusijos diplomatijos vadovų apsikeitimą nelabai diplomatiškais, jei nepasakyti stipriau,  pareiškimais. Pradžioje A.Ažubalis pareiškė, jog dvišaliame susitikime pasakęs S.Lavrovui, jog „okupacijos klausimas yra, buvo ir išliks mūsų darbotvarkėje, Lietuvos darbotvarkėje“.  Tačiau tai labai nustebino Rusijos užsienio reikalų ministrą S.Lavrovą:  „jei ši diskusijos vieta leidžiam jam (A.Ažubaliui) eiti prie mikrofono ir kalbėti, kad pareikalavo manęs atsiprašymo už okupaciją, tai aš palieku tai jo sąžinei“.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerija, tuoj pat po šio S.Lavrovo nusistebėjimo, išplatino pareiškimą, kuriame „ministras (A.Ažubalis) stebisi, kad Rusijos ambasados darbuotojai dezinformuoja savo vadovą apie tai, ką Lietuvos užsienio reikalų ministras kalbėjo su Lietuvos žiniasklaida“. Vis tik neaiškumas lieka – ar okupacijos ir ypač jos žalos Lietuvai atlyginimo klausimą A.Ažubalis S.Lavrovui kėlė, kaip tai jį įpareigoja įstatymas, ar nekėlė? Įstatymas, kuris vadinasi „Dėl SSSR okupacijos žalos atlyginimo“ ir kurį konservatoriai paskubomis prastūmė jau kadencijos pabaigoje 2000-jų metų spalį. Kuris, beje, ilgam mūsų santykius su Rusija sukomplikavo ir tebekomplikuoja lig šiol. Įstatymas, kurio nevykdymu tas pats A.Ažubalis, būdamas opozicijoje nuolat ir su ypatingu užsidegimu kaltindavo socialdemokratus…

    Tačiau dar didesniais neaiškumais apipinta visa dabartinė Lietuvos – Rusijos santykių darbotvarkė, jei tokia apskritai egzistuoja. Kokie klausimai, jei net A.Ažubalis ir kėlė okupacijos klausimą S.Lavrovui (greičiausiai tiesos  ir nesužinosime) joje yra dar? Ar yra derybų dėl dujų kainų atpiginimo klausimas, dėl tranzito, dėl tarifų, dėl bevizio režimo su Kaliningrado sritimi, dėl Kaliningrade statomos atominės elektrinės ir pan. ir t.t. Visi šie ir dar daugelis kitų su mūsų vienu didžiausių prekybos partnerių – Rusija – klausimai yra ypač aktualūs Lietuvai, jos ūkiui, verslui, aplinkosaugai. Ar jie yra svarstomi, ar jie yra Lietuvos URM darbotvarkėje? Ar buvo išnaudota Lietuvos pirmininkavimo ESBO unikali proga šiems klausimams aptarti ar bent padaryti pirmuosius žingsnius, sudaryti darbo grupes, komisijas pasiūlymams teikti, ką pirmiausia užsienio reikalų ministerija ir privalo daryti?

    Greičiausiai ne, nes kaip suprantu iš pranešimų, iš esmės buvo kalbėta tik apie Lietuvos ir Rusijos istorikų komisiją, kuri mėgina parengti abiejų šalių istorinės praeities vertinimus. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog A.Ažubalis dar „pagąsdino“ S.Lavrovą, jog  „Lietuva tęs pertvarkas dujų sektoriuje“… Tai gal ir svarbu ateičiai, tačiau šiandieną mūsų šalis santykiuose su Rusija  turi gerokai svarbesnių ir ne ateities, o dabarties ir net nūdienos jau minėtų ir neminėtų problemų. Tarp jų dar paminėčiau bent jau vieną itin svarbią ir aktualią bei neatidėliotiną. Mažėjant mūsų eksporto galimybėms į Europos Sąjungą, apie ką nuolat, skųsdamiesi sunkumais, kalba premjeras ir finansų ministrė, derėtų ypač susirūpinti būtent Rytų kryptimi, kur Rusija, kaip jau minėta, šalia Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano yra bene didžiausias mūsų prekybos partneris.  Jei ir ten, dar ir dėl kokių nors  politinių priežasčių mūsų galimybės sumažės, jei vėl bus daromos įvairiausios kliūtys mūsų eksportuojamai produkcijai, tai pasekmės gali būti liūdnokos. Ar tikrai dabar yra laikas kalbėtis apie istoriją? Apie klausimus, dėl kurių nūdienos abiejų šalių politikai ir ne tik politikai vargu ar ras sutarimą? Ar nereikėtų bent kiek pragmatiškesnio ir diplomatiškesnio požiūrio santykiuose su Rusija, ką matome daro, pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai, jau nekalbant apie vokiečius, beje, turintys nemažiau už mus istorinių problemų ir sąskaitų?

    Juk pozityvi santykių darbotvarkė tarp šalių dažnai yra daug svarbesnis dalykas, nei pačios problemos, kurių kaimyninės šalys turi visur ir visuomet. Pagaliau be tokios darbotvarkės neįmanoma spręsti jokių problemų. Pagaliau ir neaiškus ministro A.Ažubalio elgesys susitikime su S.Lavrovu (gal sakė, o gal nesakė apie okupaciją, o gal sakė ne ten ir ne tiems) tik paliudija, jog  net ir  pats A.Ažubalis  pradeda suvokti, jog konservatorių, jau minėtu „žalos atlyginimo“ įstatymu užprogramuota politika, santykiuose su Rusija… veda į niekur.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

      Spalio viduryje savo bloge rašiau apie  liberalcentristų ir liberalsąjūdiečių maištą valdančiojoje koalicijoje dėl biudžeto paskirstymo. Tik parašius komentarą, pasivijo žinia, kad „zuikių“ „maištą“ konservatoriai greitai užgesino, pagrasinę postų įsikibusiems ir dėl to visiškai savo ideologinį veidą praradusiems liberalams, išmesti iš Vyriausybės. Prieš tai, teisybės dėlei, reikia prisiminti, pažadėję nemažinti jų kuruojamų sričių biudžetų, tačiau sumažinę investicinių programų lėšas. Toks sprendimas, kaip ir reikėjo tikėtis, sumažino šalies augimo prognozes, ir ne tik, sekantiems metams.

    O tai reiškia, jog planuojamas biudžetas nebus surenkamas (kaip, beje, ir šių metų). Tokiu atveju, telieka trys keliai – didinti biudžeto deficitą, mažinti jo išlaidas arba kelti mokesčius. Konservatorių kontroliuojama finansų ministerija, kaip visuomet, pasuko lengviausiu keliu – pasiūlė padidinti pridėtinės vertės mokestį dar dviem  punktais iki 23 procentų.

    Abiejų liberalų partijų lyderiai suskato vaidinti pasipiktinimą, esą jie nepritarsią, nes tai nenaudinga šalies ūkiui šioje situacijoje, o liberalcentristas A.Čaplikas propagandiškai net palygino Lietuvą su pakaruokliu – „šalis bus negyva, bet gražiai atrodys Briuselio biurokratams“. Beveik neabejoju, kad šis, jau trečias,  liberalų „zuikių“ maištas valdančiojoje koalicijoje baigsis taip pat, kaip ir ankstesnieji – bus negailestingai numalšintas konservatorių buldozeriu, o mes turėsime kone didžiausią PVM Europos Sąjungoje su dar panaikintomis „naktinės“ mokesčių reformos metu lengvatomis.

    Tas didžiulis PVM (priminsiu, jog nuo 2008-jų 18 procentų jau išaugs net 5-iais procentais) guls pirmiausia ant skurdžiausių šalies gyventojų pečių, padidės infliacija arba dar nuvertės gyventojų pajamos, išaugs mūsų gamintojų kainos ir dar didesni būriai tautiečių patrauks į kaimyninę Lenkiją pirkti pigesnių prekių ir dar šiek užsidirbti.

    Liberalams galima pritarti, jog PVM padidinimas tikrai nenaudingas nei šalies ūkui, nei gyventojams, nei gamintojams. Tai supranta visi, net ir ne liberalai. Tam nepritaria nei verslo asociacijos, nei profsąjungos. Tačiau finansų ministrė nukirto kaip kirviu: „alternatyvos PVM padidinimui nėra“. Vis tik panagrinėkime ar tikrai taip, ar apskritai politikoje būna situacijų be alternatyvų? Ir tuo pačiu – padėkime mūsų vargšams liberalams.
    Manau, kad jei finansų ministerijos valdininkai pasuktų galvas, pamatytų, jog visos trys jau minėtos alternatyvos – biudžeto deficito padidinimas, mokesčių pakėlimas ir išlaidų sumažinimas – yra galimos, ypač,  jeigu jas protingai suderini.

    Pirmoji – padidinti biudžeto deficitą 0,1 procento iki 2,9. Ir į Mastrichto kriterijus telpi, ir skolinimosi galimybių nepablogini, ir keli šimtai papildomų milijonų litų biudžete.

    Antroji – biudžeto išlaidų mažinimas, ypač ir, visų pirma, valdymo. Tiesa, vėl gali pasišiaušti liberalai, kad jų ministerijas skriaudžia, tačiau vargu ar į tai reikia rimčiau atsižvelgti, jie vis tiek pritars, kad ir kiek papurkštavę. Svarstytinas ir valdininkų, ir net ministerijų sumažinimo, apjungimo klausimas (aišku, nenuskriaudžiant koalicijos partnerių liberalų…)

    Pagaliau, trečia, mokesčiai. Iš tiesų, kaip jau teigia apžvalgininkai, mokesčius reikėtų padidinti, visų pirma, turtingiesiems, kitaip sakant, ryžtis progresinei mokesčių sistemai, tačiau jokiu būdu negalima didinti PVM, nes tai mūsų mokesčių sistemą padaro dar neteisingesne arba regresyvesne. Ir nors finansų ministerija pripažįsta, jog tai kiek ilgesnis ir sunkesnis kelias, tačiau dabartinėje situacijoje ypač reikia atsižvelgti į mažiausias pajamas gaunančius žmones. O ne eiti paprasčiausiu keliu…

    Suderinus visu tris minėtus sprendimus, mes ne tik išsaugotume šalies ūkio ekonominio augimo ir vartojimo galimybes, kas yra akivaizdžiai susiję, bet  ir nepadidintume socialinės atskirties, kas yra svarbiausias kiekvienos Vyriausybės uždavinys. O dar ir išsaugotume ‚zuikių“ maišto organizatorių – liberalų veidą, nes po trečio nepavykusio, ketvirtą kartą jau niekas nepatikės, kad dar turime ideologiškai nuoseklių, savo programos ir pažadų besilaikančių, o ne tik į valdžią besikabinančių liberalų.  

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Kuomet dabartinė valdančioji dauguma įnirtingai daužė prieš tai buvusios Vyriausybės paruoštą atominės elektrinės projektą, Rusija intensyviai ruošėsi ir realiai pradėjo statyti AE Kaliningrade ir Baltarusijoje. Pradinė  premjero A.Kubiliaus reakcija į tai buvo atsaini, esą čia nerimta, nelogiška, čia  propaganda, „jie neturės kur eksportuoti elektros energijos“ ir pan. Po to, jau po metų, o ypač dabar, pamačius, jog kaimyninių  šalių, Rusijos ir Baltarusijos, planai turėti savo atomines elektrines prie pat Lietuvos sienų jau virsta kūnu, pradėta šnekėti, jog esą jos tokios nesaugios, kad Europa neleis jų statyti. O Lietuvos valdžia  esą padarys viską, kad to neleistų, kovos kartu su visa Europos Sąjunga ir pan.

     Tai ypač juokinga, jei ne graudu, pamačius kaip sėkmingai ir greitai Rusija su Vokietija, nepaisant formalių ir vangių kai kurių Skandinavijos šalių protestų, pastatė ir paleido dujotiekį Nordstream. Ar Vokietija, kaip įtakingiausia ES šalis, o dabar ir artima Rusijos energetinė partnerė, taip pat pritars Lietuvos ketinimams drausti statyti AE Kaliningrade? Ar tik tas pats Nordstream nebus kaip nors panaudotas Kaliningrado AE pagamintos elektros energijos eksportui į tą pačią Vokietiją, o gal ir į kitas ES šalis?

    Lietuva tuo tarpu, nors tam tikslui A.Kubilius įsteigė naują energetikos ministeriją, prarado trejetą metų, kol keitė projektą, o  mūsų kaimynai, nepaisant naivokų  A.Kubiliaus abejonių ir įtikinėjimų, kad esą „viskas kontroliuojama“, intensyviai dirbo, gana greitai atliko paruošiamuosius darbus. Visiškai neseniai darbus vykdanti korporacija „Rosatom“  pareiškė, jog pirmasis reaktorius Kaliningrado srityje pradės veikti jau 2016-aisiais. Ta proga reikėtų prisiminti, jog optimistiškiausias Visagino AE paleidimo scenarijus yra2020-ieji.

    Ir nors kai kurie politologai šį „Rosatom“ pareiškimą vadina propaganda, iškyla klausimas, o ką toks greitas Kaliningrado AE pastatymas reiškia Lietuvai?  Tai reiškia, jog Lietuva su savo projektais atsilieka mažiausiai 4-5 metais, jog Rusija pirmiau įeis į Europos elektros energijos  rinką, kuri ypač padidėjo, Vokietijai nusprendus uždaryti  visas savo AE.  Be to, matyt, gerokai pabrangs mūsų AE statybos kreditavimas, jau nekalbant apie tai, kad artimi konservatoriams elektros importuotojai jau sudarinėja preliminarias sutartis su Kaliningrado AE dėl elektros tiekimo į Lietuvą, kurios elektros energija gali būti pigesnė už planuojamą Lietuvos, nors iki šiol visuomenė apie mūsų kainas nieko nežino…

    Kaip gi į tai reaguoja premjeras A.Kubilius?  Jis ir toliau atkakliai teigia, jog „rusų vykdomos statybos, prieš tai neužsitikrinus pagamintos elektros pardavimo rinkų, yra netoliaregiškas sprendimas“. Šventas naivume! Gal premjeras nežino apie jų planus ir galimybes tiekti elektros energiją Lenkijai ir net  Vokietijai, taip pat Skandinavijos šalims? Pagaliau galėtų bent jau pasidomėti, o kodėl artimi konservatoriams lietuviškieji elektros energijos importuotojai jau pasirašė ketinimų planus pirkti ją iš Kaliningrado? O gal dar planuoja ir iš  Baltarusijos?

    Net jeigu A.Kubilius ir nebūtų naivus, abejodamas  Kaliningrado AE ekonomine nauda, tai dar nereikštų, jog jie tokios statybos kaip nors atsisakys. Juk ne veltui jie taip intensyviai žlugdė, dažniausiai tų pačių konservatorių rankomis, ankstesnės Vyriausybės planus greičiau statyti Visagino AE – jiems reikėjo laimėti laiko ir jie tai pasiekė. Tai ką toliau darys Vyriausybė? Kur pažadai sustabdyti pavojingas Lietuvos ekologinei  sistemai statybas Kaliningrade ir Baltarusijoje? Ar realiai vyksta kokie nors veiksmai šiuo klausimu? Ar mus kas nors remia pačioje ES? Apie Vokietiją jau sakiau, tai gal skandinavai, o gal Lenkija, su kuria ir toliau A.Kubiliaus Vyriausybė „sėkmingai“ gadina santykius? Ar čia taip pat kaip su „derybomis“ su Gazprom dėl dujų kainos sumažinimo? Paaiškėjo, kad niekas nei derėjosi, nei nusiderėjo – kainos kaip augo, taip ir auga.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Trejus metus nieko neveikusi, nors turėjo tam tikslui įsteigtą energetikos ministeriją, Vyriausybė pagaliau prabudo  iš letargo, išgirdusi, jog Lietuvai IAE uždarymo darbams teskiriama, geriausiu atveju, tik trečdalis reikalingos sumos. 200 ar 300 milijonų eurų vietoje reikalingų 870. Paskubomis nuspręsta įsteigti derybų su Europos komisija grupę, kuriai vadovauti paskirtas diplomatas N.Tankevičius.

    Kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad, tačiau kyla natūralus klausimas, kodėl Europos Komisija, svarstydama 2014-2020 metų Europos finansinę perspektyvą, staiga nusprendė taip drastiškai sumažinti Lietuvai reikalingą sumą. Pirmiausia, matyt, todėl, kad pati Lietuva, turėdama savo komisarą, EK narį, nesugebėjo (ar nenorėjo?) šio klausimo tinkamai iškelti. Nebuvo, matyt, šie klausimai aktyviai  keliami ir atitinkamose (energetikos ir finansų) ES ministrų tarybose. O greičiausiai, tikintis, kad viskas savaime išsispręs, pramiegota.

Antroji priežastis – perėmę valdžią, konservatoriai dar metus ar pusantrų ieškojo „išvogtų“ IAE uždarymo pinigų, neįsigilinę į reikalus, be pagrindo kaltindami uždarymo paramą administravusį Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką. Paprastai kalbant, mes patys Briuseliui pranešėme arba paskundėme patys save (labai lietuviška…), jog tų pinigų ir nereikia, nes jie prastai naudojami ir net „išvagiami“, nors nei vieno tokio fakto taip ir nebuvo pateikta. Dabartinės Europos finansinės krizės kontekste, visas šis dabartinės Vyriausybės  paikumas, jei nepasakyti aštriau – puikus argumentas naujos finansinės perspektyvos biudžeto sudarytojams (ko gero jie apie tai net nesapnavo) sumažinti paramą Lietuvai. Dėl finansinės 2014-2020 metų perspektyvos jau ir šiaip vyksta arši kova tarp šalių, akivaizdu, jog daugiau lėšų pareikalaus ir finansinės krizės įveikimas, todėl, ilgai negalvojant,  parama IAE uždarymui sumažinta.

Trečioji priežastis – atėję į valdžią konservatoriai, vėl gi be analizės, be išsamesnių diskusijų, situacijos įvertinimo sustabdė dar iki 2018-jų galėjusį veikti antrąjį IAE bloką. Būtent šio bloko galimybė dar veikti, bent jau iki 2014-2020 finansinės perspektyvos priėmimo, visuomet buvo pagrindinis Lietuvos argumentas, siekiant gauti reikiamas uždarymui lėšas. Dabar mes jo neturime, taigi neturime ir rimtesnių derybinių argumentų.

    Tačiau kodėl vis tik konservatoriai taip skubėjo uždaryti IAE? Neužsitikrinus naujoje finansinėje perspektyvoje reikiamos paramos, nesuradus alternatyvių elektros energijos tiekimo šaltinių, toliau brangstant dujoms? Gal skubėjo sudaryti geresnes sąlygas  elektros energijos importuotojams iš Rusijos, kurie, kaip rašo spauda, artimi konservatoriams?  

Paskubomis Vyriausybės sukurta N.Tankevičiaus vadovaujama derybinė grupė, akivaizdu, teatliks  prašytojų vaidmenį. Geriausiu atveju, mums dar keliasdešimt milijonų pridės, tačiau tai nepadengs net ir pusės IAE uždarymui reikiamos sumos. Gal būt A.Kubiliaus Vyriausybei tai jau nerūpi? Juk visos šios problemos užguls jau nebe  jį, ne jo Vyriausybę? Kadangi šios derybinės grupės statusas, akivaizdu, daug žemesnis, nei pačios energetikos ministerijos, iškyla dar vienas klausimas – o ką gi veiks, naujai sukurta, „nieko nekainavusi“  energetikos ministerija? Gal jos vadovai nedalyvaus energetikos tarybose, nesiderės, nekels čia aptariamų klausimų?

     Kad šios, paskubomis įkurtos derybinės grupės pozicija yra iš anksto susitaikėliška, patvirtina ir pirmieji jos vadovo N.Tankevičiaus pareiškimai. „ES peržiūri savo finansavimo prioritetus ir bando rasti sritis, kur bendra pridėtinė vertė  Europai būtų daug didesnė. Didinant finansavimą vienoje vietoje“ – teigia paskirtasis  derybininkas – „turi kažkur kitur sumažėti“. Su tokia pozicija, man regis,  geriau neleisti pinigų komandiruotėms į Briuselį, o sutaupyti,  ramiai sėdint Vilniuje, imituojant derybas ir laukiant šios Vyriausybės kadencijos pabaigos. Nors žinant, A.Kubiliaus Vyriausybės valdininkų pomėgius smagiai pakeliauti, jie, matyt, į šį pasiūlymą neįsiklausys.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu

     Ilgai „po kilimu“ svarstę 2012 metų biudžeto projektą, valdantieji pagaliau išlindo viešumon ir tai tik todėl, kad nesutaria tarpusavyje dėl jo paskirstymo. Socialdemokratų partijos pirmininkas A.Butkevičius teisus, jog „Vyriausybėje svarstomas dokumentas – po devyniais užraktais“.

    Ar taip turėtų būti demokratinėje valstybėje? Juk biudžeto projektą derėtų pateikti visuomenei, aptarti su profesinėmis sąjungomis, darbdavių asociacijomis, ekspertais. Dabar gi projektą stengiamasi pristatyti kaip galima vėliau, kad tik liktų kuo mažiau laiko visuomenės, opozicijos analizei bei kritikai. O svarbiausia, kad nebūtų leista susivokti, jog iš tikrųjų šis biudžetas ir sekančiais metais nieko gera šalies ūkio augimui ir ekonomikos skatinimui nežada.

    Todėl sąmoningai koncentruojamasi tik ties biudžeto deficito problema, kuri taip pat svarstoma vienpusiškai – tik išlaidų nedidinimo požiūriu. Bet juk deficito dydis priklauso, visų pirma,  nuo pajamų, kurios, savo ruožtu, nuo ekonomikos augimo, „šešėlinės“ ekonomikos dydžio, mokesčių surinkimo. Štai ir paaiškėjo, jau dabar visiems, jog pavasarį ir vasarą vykdyta A.Kubiliaus propagandinė kampanija apie „neregėtą“ BVP augimą tėra tik propagandinis muilo burbulas. Aišku, dabar kaltos užsienio rinkos, bankai ir t.t.

    Dar įdomiau, o dėl ko gi valdančioji konservatorių ir liberalų koalicija nesutaria? Pirmasis prabilo apie tai liberalcentristų lyderis A.Čaplikas, pasakęs, jog jie nepritarsią biudžeto projektui, nes negalima skriausti mokytojų, medikų, ugniagesių ir t.t.    Po to, tuoj pat, neatsilikdamas įsijungė kitas konservatorių koalicijos partneris E.Masiulis su panašiais argumentais.

    Tuo siekiama keleto tikslų. Pirma, parodyti, kad abiejų pakraipų (nors iš tikrųjų tos pačios, tik suskilę) liberalai rūpinasi žmonėmis, gina medikus, mokytojus, ugniagesius ir pan. Antra, atsidūrę konservatorių šešėlyje, praradę savo ideologinį veidą bei principus, liberalai mėgina parodyti, kad ir nuo jų balso kažkas priklauso šioje Vyriausybėje ir kad jie nėra tik konservatorių satelitai ir jų vykdomos politikos įkaitai. Tai liberalams  ypač svarbu, vis labiau aiškėjant, jog tiek vieni, tiek kiti, katastrofiškai  mažėjant reitingams, po kitų rinkimų gali atsidurti už Seimo ribų.

    Visas šis liberalų bruzdesys primena „zuikių maištą“, kurį jau matėme 2009-ais po „naktinės“ mokesčių reformos, kai liberalai turėjo gėdingai pritarti mokesčių didinimui, kas iš esmės nuvedė šalies ekonomiką į daug gilesnę krizę bei „šešėlinės“ ekonomikos plėtrą, kas lig šiol  ir neįveikta. Tuomet liberalai turėjo aiškintis, jog balsavę už tai „su skaudama“ širdim“, nors propagandinį mokesčių naštos akmenį kasmet ramiu veidu teberidena, tiesa, kasmet vis vėliau, nes patys tą naštą ir padidino.

    Neabejoju, kad ir šis liberalų „zuikių maištas“ subliukš lygiai taip pat gėdingai, kaip ir 2009-aisiais ir viską nulems konservatorių padiktuota politika.  Iš tikrųjų liberalai rūpinasi ne žmonėmis, o, kaip prasitarė jų lyderiai, savo valdomų ministerijų biudžetais – esą konservatorių valdomoms ministerijoms mažinama daug mažiau, nei jų…    

    Tikroji  šio šiaip taip visuomenei jau tapusio prieinamu biudžeto projekto problema kita. „Jei vienintelis Vyriausybės tikslas“ – rašo jau minėtame straipsnyje „A.Kubiliaus Vyriausybė slepia 2012 m. biudžeto projektą“  A.Butkevičius – „yra subalansuoti biudžetą, o kaip žmonės gyvens, jai visiškai nerūpi, tuomet bendroji krizė mūsų krašte neturi pagrindo mažėti“. Iš tiesų A.Butkevičius teisus – jokių ženklesnių ar naujų ekonomikos bei ūkio  paskatų šiame biudžeto projekte nė su žiburiu nerasi.

     Tai gal tuomet kokiu nors liberaliu „zuikių maištu“ galima nuo to nukreipti žiniasklaidos, visuomenės, ekspertų dėmesį? Juk nei vienas liberalų ministras ar koks aukštas Seimo pareigūnas nė nesiruošia bent jau  atsistatydinti, kad apginti savo reikalavimus ar pamėginti iš esmės persvarstyti šį, tik finansų ministerijos valdininkų paruoštą biudžeto projektą. Nesiruošia, panašu, konservatorių koalicijos partneriai -  liberalai pateikti ir kokių nors rimtesnių, ūkio augimą skatinančių alternatyvų. Jiems svarbu, kad išliktų jų valdomų ministerijų biudžetai ir jie patys postuose ar, pagąsdinus „zuikių maištu“, nebūtų bent jau per daug apkarpyti.

P.S. tik pabaigus šį straipsnį atskriejo žinia, kad „zuikių maištas“ jau baigėsi ir koalicijos partneriai dėl biudžeto sutarė. Kaip ir reikėjo tikėtis – mažinant investicinių programų lėšas. Kitaip sakant, dar labiau mažinant šalies ekonominio augimo galimybes.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu